Šv. Mišių dalyviai uždegė žvakutę ir padėjo gėlių ant Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko šeimos kapo. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

2018 m. kovo 7 d., Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko gimimo dieną (signataras gimė 1869 m. vasario 23 d. (kovo 7 d.) Krėslaukyje, Latgaloje, Vitebsko gubernijoje, caro armijos pulkininko Mykolo Malinausko ir Alinos Tanskos šeimoje) Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje kleb. Algimantas Gaidukevičius ir kun. jubil. Ignas Kavaliauskas aukojo šv. Mišias už Donatą Malinauską ir jo šeimą: žmoną Zofiją Kučevskaitę-Malinauskienę (1896–1950 05 27), seseris Filomeną Malinauskaitę (1859–1941 09) ir Jadvygą Zavadzkienę, mirusią pakeliui į tremtį.

Pamokslo metu kleb. Algimantas Gaidukevičius dalyvavusiesiems priminė signataro Donato Malinausko nuopelnus atkuriant Lietuvos valstybę, o tremtį į Sibirą prilygino aukai dėl Lietuvos valstybės. Jis kvietė susirinkusiuosius pasimelsti už Sibire žuvusius ir nukankintus tremtinius. Šv. Mišių metu giedojo Gražinos Kulbickienės vadovaujamas bažnyčios choras.

Šv. Mišiose dalyvavo Onuškio seniūnė Zita Aniulienė, Onuškio Donato Malinausko gimnazijos direktorė Rima Blikertienė, gimnazijos moksleiviai, Trakų neįgaliųjų užimtumo centro direktorius Juozas Norinkevičius, centro darbuotoja Laimutė Banuškevičiūtė, VšĮ „Vorutos“ fondo redaktorė Irma Stadalnykaitė, „Trakų žemės“ ir „Vorutos“ laikraščių steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius ir parapijiečiai.

„Vorutos“ inf.

Šių metų signataro Donato Malinausko premija įteikta dr. Vytautui Rubavičiui. Renginyje dalyvavo LR Seimo narys Jonas Liesys (viduryje), Kęstutis Petrulis (antras iš kairės) ankstesnių metų premijos laureatai – Juozas Vercinkevičius (pirmas iš kairės), etnologė Nijolė Balčiūnienė, Gintaras Songaila (pirmas iš dešinės), Donato Malinausko giminaitis gyd. Viktoras Jencius Butautas (antras iš dešinės)

www.voruta.lt

Kovo 11-ąją Vilniuje, Signatarų namuose, buvo įteikta Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko 2017-ųjų kultūros premija rašytojui, humanitarinių mokslų (filosofijos) daktarui, Lietuvos kultūros instituto vyresniajam mokslo darbuotojui Vytautui Rubavičiui. Premijos steigėjai – signataro Donato Malinausko vaikaitis Tadas Stomma su žmona Jadvyga ir giminaitis gyd. Viktoras Jencius-Butautas su žmona gyd. Žiedūna. Nuo 2012-ųjų premijas yra gavę šie visuomenės veikėjai: mons. Alfonsas Svarinskas, „Vorutos“ steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius (2012), „Vilnijos“ draugijos pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva (2013), visuomenininkė, etnologė Nijolė Balčiūnienė (2014), politikas ir visuomenės veikėjas, buvęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Gintaras Songaila (2015), Lietuvos architektūros tyrinėtojas, istorikas dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas (2016), Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas, Lituanistikos katedros profesorius dr. Alvydas Butkus (2017).

Premijos įteikime dalyvavo LR Seimo narys Jonas Liesys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo pavaduotojas gyd. Kęstutis Petrulis su nariais, premijos steigėjai ir signataro giminaičiai Žiedūna ir Viktoras Jenciai su vaikais Luku ir Bernardu, Vėtrė Markevičiūtė su sūnumi Vėju Leščinsku,

Donato Malinausko premijos laureatai Gintaras Songaila, Nijolė Balčiūnienė, Vilniaus universiteto Filosofijos katedros vedėjas dr. Kęstutis Dubnikas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1990–1992 m. narys Rišardas Maceikianecas, knygų rašytojas Antanas Žilėnas, dr. Aldona Vasiliauskienė, signataro kun. Alfonso Petrulio sesuo Nijolė Štriupkuvienė, Vilius Maslauskas, ir kt. istorijos mylėtojai.

„Vorutos“ laikraščio leidėjas, steigėjas pristatė premijos steigėjus bei paminėjo priemones, skirtas Donato Malinausko įamžinimui. Viena jų, kaip svarbiausia, 2013 m. Trakų r. Onuškio vidurinei mokyklai suteiktas Donato Malinausko vardas, išleistos dvi knygos apie knygos apie signatarą: Raimundo Lopatos („Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas“, 1997, Trakai: Voruta) ir Viktoro Jenciaus-Butauto („1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“, 2011, „Vorutos“ fondas: Trakai), rengiama trečioji autoriaus knyga. Taip pat susirinkusiesiems J. Vercinkevičius priminė, kad Vilniuje yra Donato Malinausko gatvė; Vilniaus miesto viešojo transporto autobusas Nr. 52 (Centras–Ukmergės g.–Tarandė) pažymėtas signataro nuotrauka ir įrašu „Donatas Malinauskas 1869–1942 Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, agronomas, diplomatas“.

Premijos steigėjas Viktoras Jencius-Butautas savo kalboje paminėjo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti istoriografijos dalykus – archyvinė medžiaga yra gausi, bet mažai tyrinėta. Savo antrojoje knygoje jis žada atskleisti Donato Malinausko veiklą šioje draugijoje.

Gyd. Viktoras Jencius įteikė dizainerės Vėtrės Markevičiūtės pagamintą keramikinį medalį dr. Vytautui Rubavičiui, kuris padėkojęs už šį reikšmingą įvertinimą, perskaitė pranešimą „Tauta ir valstybė“. Ištraukas iš šio pranešime spausdinsime atskirai.

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ,

Irma STADALNYKAITĖ

Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Juozas Dringelis su žmona Valerija Varėnoje 2008 m. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Elena GLAVICKIENĖ ir Laimutė CIBULSKIENĖ, Varėnos viešosios bibliotekos bibliografės, www.voruta.lt

Parengti Kovo 11-osios Akto signataro Juozo Dringelio  veiklą pristatančią edukacinę programą (skaidres, bibliografiją, straipsnių kopijas) mus paskatino Kultūros politikos departamento Muziejų, bibliotekų ir archyvų skyriaus vyriausiosios specialistės Gražinos Lamanauskienės el-laiškas, gautas praėjusių metų rugsėjo mėnesį. Jame buvo prašoma parašyti apie tai, ar biblioteka vykdo ar vykdys veiklą, susijusią su Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarais. Mūsų parengtos  edukacinės programos  tikslas – papasakoti apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Juozo Dringelio kelią į 1990 m. Kovo 11-ąją, prisiminti, kas, jo nuomone, buvo reikšmingiausia mūsų tautos ir valstybės gyvenime per  nepriklausomybės metus, kokią mūsų valstybę jis įsivaizdavo.  Edukacinėje programoje nurodoma,  kokiais šaltiniais remiantis parengtas šis darbas,  pateikiama  J. Dringelio biografija  (kur gimė, mokėsi ir dirbo), supažindinama su signataro kraštotyrine veikla.

Kalba V. Dringelienė, sėdi E. Drobelis

Darbe didžiausias dėmesys skirtas J. Dringelio dalyvavimui  Sąjūdžio veikloje, 1990 m.  vykusiuose Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose, paaiškinama kas paskatino jį balotiruotis į Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą). Aptariamos 1992 – 1996 ir  1996-2000 metų Lietuvos Respublikos Seimo kadencijos, veikla po Seimo. Nemažas dėmesys skirtas J. Dringelio  pomėgiams ir šeimai, parodytas jo kaip tėvo, vyro, senelio vaidmuo.

Programą pristato L. Cibulskienė, šalia sėdi E. Glavickienė

Programoje pateikiama informacija  apie  J. Dringelio laidotuves, jo atminimo pagerbimą Seimo plenariniame posėdyje bei  J. Dringelio atminimo įamžinimą.  Signataro J. Dringelio gimimo 80-ties metų sukaktis buvo paminėta   Seime,  Seimo pirmųjų rūmų fojė buvo parengta J. Dringelio nuotraukų iš asmeninio ir visuomeninio gyvenimo paroda.  2016 m. birželio 23 d. iškilus kraštietis Juozas Dringelis buvo prisimintas Varėnoje.  Ant Vytauto gatvėje, 40-ojo daugiabučio namo ( nuo gatvės pusės), kuriame ilgą laiką gyveno Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Juozas Dringelis,  buvo iškilmingai atidengta memorialinė lenta. Varėnos viešosios bibliotekos kolektyvas taip pat prisimena Juozą Dringelį – skaitytoją ir bibliotekoje vykusių renginių dalyvį. Kraštotyros skyriuje parengtas segtuvas „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Juozas Dringelis (1935-2015) spaudoje“, kuriame pateikiami J. Dringelio bei apie jį patį straipsnių, skelbtų spaudoje,  kopijos. Taip pat sudaryta bibliografija, supažindinanti su J. Dringelio biografija, jo straipsniais bei literatūra apie jį. Varėnos krašto šviesuolio  J. Dringelio biografija pateikta ir bibliotekos paskelbtoje iniciatyvoje  „Renkame Varėnos kraštui nusipelniusių žmonių šimtuką“.

Signataro Juozo Dringelio veiklą pristatančią edukacinę programą parengė Varėnos viešosios bibliotekos Bibliografijos, informacijos ir kraštotyros skyriaus darbuotojos Laimutė Cibulskienė ir Elena Glavickienė. Jos šį darbą kovo 7 d. pristatė kaimo bibliotekininkėms.  Pristatyme dalyvavo ir atsiminimais dalijosi J. Dringelio žmona Valerija Dringelienė bei buvęs Varėnos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, gamtininkas Eugenijus Drobelis. V. Dringelienė papasakojo apie savo vyro šeimą, judviejų pažintį ir laimingą šeiminį gyvenimą. Daug dėmesio skyrė J. Dringelio politinei veiklai, išreiškė padėką Vydenių krašto žmonėms už palaikymą rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą metu.

Kalba. V. Dringelienė, sėdi E. Drobelis , programą pristato E. Glavickienė ir L. Cibulskienė

E.Drobelis prisiminė pažintį su J. Dringeliu, akcentavo , jo didelę patirtį organizaciniame darbe, sakė, kad ten jis buvo nepamainomas. Baigdamas savo pasakojimą E. Drobelis dėkojo Juozui Dringeliui už iškovotą Lietuvos nepriklausomybę.

  Mes manome, kad  savo krašto istorijos žinojimas yra tiek pat svarbus, kiek visos valstybės raidos supratimas.  Privalome atminti tuos žmones, kurie mums priartino laisvės dienas, nusilenkti jų garbingai veiklai. Vienas iš tų žmonių ir yra Juozas Dringelis, vienintelis varėniškis Kovo 11-osios Akto signataras.

Varėnos viešosios bibliotekos nuotraukos.

Generolas Antonijus Grudzinskis. Nuotr. iš Tado Stommos asmeninio archyvo

Antonijaus Mokžyckio, daktaro iš Druskininkų, 1863 metų sukilėlio, vaikaitis

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

2006 m., svečiuojantis Jungtinėse Amerikos Valstijose pas Tadą Stommą, jis papasakojo savo giminaičio generolo Antonijaus Grudzinskio (Antoni Grudziński) šlovingą ir kartu liūdną gyvenimo istoriją.

Tiesa, šlovinga Antonijaus Grudzinskio visos giminės istorija. Generolo senelis daktaras Antonijus Mokžyckis (Мокржицки) po 1863 m. sukilimo su visa šeima buvo ištremtas į Kungūrą Sibire. Grįžo į Lietuvą tik 1884 m.

Senelis – kilęs iš Slanimo, esančio Gardino srities pietuose. Dirbo Slanimo miesto gydytoju. Trėmimo metu daktarui buvo 58-eri metai, buvo ištremtas dėl neramumų 1863 m. lapkričio 26 d., tremties dokumentuose nenurodytas ištrėmimo laikotarpis. Visa daktaro šeima – jis pats, žmona Emilija Mokžyckienė iš Bielskių (1823–1892) ir trys dukros – buvo policijos prižiūrimi. Vyriausioji dukra Filomena tremties metu buvo 16-ikos metų. Vėliau ištekėjo už Ignacijaus Stommos, taip pat ištremto už dalyvavimą sukilime. Kita dukra Aurelija tremties metu buvo 14-ikos metų. Vėliau ištekėjo už tremtinio Juzefo Krynskio. Jauniausioji Kazimiera tremties metu buvo 4-metė. Vėliau ištekėjo už Antonijaus Grudzinskio, jie susilaukė ketverto vaikų.

Grudzinskių sūnus Vaclovas buvo nužudytas Varšuvoje 1920 m. gegužės 1 d. komunistinio maišto metu, palaidotas Varšuvos Povonzkų kapinėse.

Dukra Marija ištekėjo už Edvardo Piotrovskio (Edward Piotrowski), dirbusio Ignacijaus Jano Paderevskio sekretoriumi. Marija ir jos vyras su I. J. Paderevskiu lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose ir susipažino su amerikiečiu ambasadoriumi Arthur Bliss Lane. Tai nulėmė sėkmę, nes po karo ambasadorius savo lėktuvu išskraidino ją iš Varšuvos. Karo metu Marija dirbo antihitlerinei koalicijai, gyveno Vienoje. Mirė Londone, sulaukusi beveik 100 metų amžiaus.

Kita dukra Julija, jaunystėje pažinojusi generolą Vladislovą Andersą, ištekėjo už Vaclovo Šumkovskio (Wacław Szumkowski). Jie valdė Jurgelevčiznos dvarą netoli Druskininkų, po karo gyveno Venesueloje. Vaclovas Šumkovskis buvo garsus etimologas, apdovanotas Elžbietos II ordinu, žuvo aviakatastrofoje Venesueloje. Julija mirė Varšuvoje 1992 m., sulaukusi 98-erių metų amžiaus, palaidota šalia brolio.

Jauniausias brolis Antonijus, gimęs 1897 m.Vilniuje, tarnavo karininku Lenkijos kariuomenėje. 1920 m. už kovą su bolševikais buvo apdovanotas ordinu „Virtuti Militari“. Antrojo pasaulinio karo metais – pulkininkas ir generolo Stanislovo Mačkos (Stanislaw Maczka) tankų divizijos adjutantas. Antonijaus Grudzinskio skyrius užėmė Wilhelmshaven¹. Generolo laipsnis Antonijui suteiktas jau po karo. Dėkingi už išvadavimą trijų Olandijos gyvenviečių miestelėnai, tarp jų ir Bremerhaveno, generolui Mačkai ir Antonijui Grudzinskiui iki gyvenimo pabaigos paskyrė pensijas.
A. Grudzinskis buvo nužudytas Londone 1981 m. Tadas Stomma pasakojo, kad pagal oficialias išvadas mirė dėl širdies ligos, o išties buvo partrenktas motociklininko, kuris apsisukęs dar kartą jį pervažiavo. Kalbėta, kad tai kerštas už norą pastatyti paminklą Katynės kankiniams Londone. Aplinkybių niekas nesiaiškino ir tikrųjų priežasčių nenustatė. Paskutinį kartą
T. Stomma generolą matė 1970 m.,
jam besilankant Jungtinėse Amerikos Valstijose. Generolas komunistų ir tuometinės Lenkijos valdžios buvo nemėgstamas už jų veiksmų kritiką.

Grudzinskių šeimos vaikų gyvenimai, jų kova su bolševizmu verti rašytojo plunksnos. Gyvenimas juos išblaškė po platųjį pasaulį, matyt, toks jau Lietuvos patriotų likimas.

1940 m. apvertė aukštyn kojomis ne tik daktaro Antonijaus Mokžyckio palikuonių, bet ir jų artimųjų gyvenimą. Vaclovo Šumkovskio seserį Mariją Šumkovskaitę-Drabatienę² (jos vyras Adomas Drabata okupacijos metais (1940 m.) sušaudytas) Altajuje likimas suvedė su sukilėlio Ignacijaus Stommos sūnumi, 73-ejų metų amžiaus generolu Vytautu Stomma. Marija šitaip aprašė savo susitikimą su generolu:

Po raz pierwszy spotkaliśmy się z Generałem, gdy nas po 3 tygodniach zamkniętych w pociągu, wypuścili z wagonu na plac w Sławgorodzie i kazali podziękować, że nas spaśli od Germanca – tam ujrzeliśmy Generała Stommę i z ust jego padło trwożne pytanie:.. „i Panie tu?“. Pod wieczór załadowano nas na ciężarówki – moc osób, dużo rzeczy, b. ciasno i jechaliśmy całą noc do Barnaułu. Koszmarna to była noc, koście bolały, drętwiały nogi, mocno się trzeba było trzymać, by nie wypaść. […] Dojeżdżając do Martowki spostrzegłam na drugiej ciężarówce Generała, jechał uczepiony na końcu ciężarówki, miał oczy wzniesione ku niebu, oczy pełne łez. Wtedy zapadło we mnie mocne postanowienie być razem z nim. I tak szczęśliwie się złożyło, że odesłali nas i p. Witolda do tej samej 5-tej fermy.

Tiek generolui, tiek Marijai Drabatienei laimingos dienos liko praeityje. Marijos vestuves 1923 m. Jurgelevčiznos dvare generolas Vytautas Stomma aprašė eilėmis, pavadinęs savo kūrinį „Drabatų vestuvės“ (Ślub Drabatów).

Marija Šumkovskaitei-Drabatienei ir jos motinai pavyko išsigelbėti dėl generolo Anderso sukurtos armijos Sibire. Generolas Vytautas Stomma į generolo Anderso armiją nebuvo priimtas, nes buvo lietuvis. Nepadėjo ir Andersui rašyti laiškai, kurie, matyt, jo nepasiekė.

Grudzinskių šeimos kapas senosiose Druskininkų kapinėse, 2010 m. Tado Stommos nuotr.

1863 m. sukilimo dalyvis daktaras Antonijus Mokžyckis palaidotas Druskininkų kapinėse, jo žmona Emilija iš Bielskių palaidota Vidiškių bažnyčios šventoriuje greta 1863 m. sukilėlio Ignacijaus Stommos (1836–1890). Vidiškėse palaidota Filomena Mokžyckaitė-Stommienė ir Aurelija Mokžyckaitė-Krynskienė³ (1850–1907). Generolo Antonijaus Grudzinskio tėvai Kazimiera ir Antonijus palaidoti Druskininkų kapinėse.

Antonijaus Mokžyckio kapas senosiose Druskininkų kapinėse, 2010 m. Tado Stommos nuotr.

Negalima tvirtinti, kad Grudzinskius ir Stommas komunistų ainiai užmiršo, jie ir šiandien tvirtai laikosi nuomonės, kad ne tam turtą atėmė, kad vėl sugrąžintų, be to, kaip jį tariamai geriau panaudoti, tik jie vieni težinantys. Todėl iki šiol ir negrąžina senelių nuosavybės T. Stommai, o ir grąžintą po kurio laiko atima, neva per daug sugrąžino. Kad ir kaip bebūtų keista, komunistai normas grąžinamam turtui nustatė, tačiau, kiek turto galima pavogti iš dvarininkų palikuonių, normatyvų nėra. O kas pasidalijo Grudzinskių palikuonių turtą Lietuvoje? Gėdos tovariščiai niekada neturėjo, o įžūlumas jų begalinis…

___________________________________

¹ „Wilhelmshaven – Kriegsmarine skapitulowała przed Polakami“, in: PolskieRadio.pl. Prieiga per internetą – <https://www.wykop.pl/link/2533603/wilhelmshaven-kriegsmarine-kapituluje-przed-polakami/>, [žiūrėta 2018 04 24]; „Explore Division, Wwii, and more!“, in: Pinterest. Prieiga per internetą – <https://www.pinterest.co.uk/pin/810718370390613772/>, [žiūrėta 2018 04 24].

²  Vaclovo Šumkovskio sesuo – aut. pastaba.

³  Krynska – aut. pastaba.

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 4 (846), 2018 m. balandžio 28 d., p. 6.

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

Laiškai¹, pasiekę Donato Malinausko dukrą Mariją Aliną, liudija šeimai tekusius sunkius išbandymus. Straipsnyje „Taip mums, Dieve, padėk šventame reikale“² rašiau, kad D. Malinauskas pasirinko tautos kančių kelią, nors galėjo su dukros šeima 1940 m. pasitraukti į Vokietiją arba pašlovinti sovietus – kaip tai padarė Antanas Venclova, prof. Zigmas Žemaitis, Petras Cvirka, Salomėja Nėris, net savo artimuosius pasmerkusi tremčiai, ir kiti. Šlovinti sovietų Donatui Malinauskui ir jo artimiesiems neleido sąžinė ir šimtametė tradicija. 1940 m. Zofija Malinauskienė rašė dukrai: „Laikas parodys, ar gerai padarėt, tegul jus saugo Dievas. Aš važiuoti negaliu, kaip palikti viską ir seną žmogų be kojų. Tėvelis turi daug problemų su sąskaitomis. Rytoj išvykstu namo. Bučiuoju Tadelį.“³ Tarybų valdžia pasižymėjo didžiule neapykanta kovotojams už Lietuvos Nepriklausomybę, ypač kilmingiesiems. Minėtame straipsnyje esu nurodęs, kad Donatas Malinauskas buvo išvežtas į Altajų iš savo dvaro Alvite, nes taip liudijo 1992 m. rugpjūčio 25 d. archyvinė pažyma Nr. 6/6-37632, išduota Vidaus reikalų ministerijos. Laiške, rašytame 1941 m. pavasarį, Zofija Malinauskienė teigė: „Dabar gyvename ne savo name, nuo Alvito apie porą kilometrų, tačiau mano adresas tas pats kaip ir anksčiau. Vadiname savo būstą Šv. Elenos sala, bet kuriuo požiūriu sala, namas apsemtas balų dėl besitęsiančio lietaus, nėra galimybės išeiti į kelią, esantį netoli namo.“ Malinauskų tremtį yra aprašęs alvitietis korespondentas Vincas Kemežys (1899–1947) 1941 m. savo knygelėje „Ištremtieji“⁴. Tokio rašymo jam nedovanojo KGB, apie tai „Mintyje“ rašė Jerominas Cicėnas⁵. Dar karo metu Marija Malinauskaitė-Stommienė pradėjo tėvų paiešką, kreipėsi į Raudonąjį Kryžių. Vokiečių Raudonojo Kryžiaus 1942 m. pažymoje nurodoma, kad Malinauskai gyvena Altajaus krašte, Altajaus rajone, Altajaus miškų ūkyje (rus. les hos). Po Donato Malinausko mirties 1942 m.
lapkričio 30 d. jo žmona Zofija liko viena, nes Jadvyga Malinauskaitė-Zavadskienė mirė pakeliui į tremtį 1941 m., o Filomena Malinauskaitė tais pačiais metais tremtyje. Zofija apsigyveno pas Janiną Jasėnienę, ten praleido 8-erius metus⁶. Kada Donato Malinausko duktė gavo pirmąjį laišką iš Altajaus, nėra visiškai aišku, tačiau apie tėvo mirtį sužinojo tik apie 1947 m. Tų metų spalio 10 d. Zofija Malinauskienė rašė dukrai: „Prieš metus per Raudonąjį Kryžių gavau iš tavęs žinutę ir iškart atsakiau, matyt, mano laiško negavai, nes taip ilgai nežinojai apie tėvelio mirtį.“⁷ Į Raudonojo Kryžiaus žinutę Zofija Malinauskienė atsakė 1946 m. rugpjūtį⁸. Laiškai iš Altajaus rašyti tik nuo 1947 m. Ankstesni, matyt, nepasiekdavo adresatų. Zofija Malinauskienė su dukra tiesioginio ryšio neturėjo. Tadas Stomma nurodo, kad jos susirašinėjo per Lenkijoje, Bydgoščyje, gyvenusią generolo Vytauto Stommos seserį Gražiną Vasilovskienę (Grażyna Wasiłowska) ir Vandą Laškevičienę (Wanda Łaszkiewiczowa, z domu Komar), buvusią Komaravos dvaro savininkę, gyvenusią tame pat mieste. Laiškai iš Altajaus buvo rašomi ant nedidelių popieriaus gabalėlių lenkų kalba, buvo ir lietuviškų intarpų, siekiant apgauti laiškų tikrintojus. Vienas sakinys ypač įdomus, todėl pateikiu jį originalo kalba: „Pan Duonas [pabraukta laiško autoriaus – aut. pastaba] więciej roku, jak stąd wyjechal, obiecial prędko wrócić, ale do tych czas niema go i jakoby nie przyjadzie wcale“⁹ (liet. Ponas Duona daugiau kaip prieš metus išvyko, žadėjo greitai grįžti, tačiau iki šio laiko jo nėra ir tikriausiai visai nesugrįš). Badas… Iš išlikusių Donato Malinausko dukrą pasiekusių laiškų sužinome, su kuo tremtinio dalia dalijosi ir kaip gyveno tremtyje Malinauskai, kas suteikė pagalbą, o kas tiesiog pasinaudojo jais. Zofija Malinauskienė gaudavo pinigų ir siuntinių iš artimųjų: dukros Marijos Alinos, savo sesers Marijos Karnickienės¹⁰ ir jos sūnaus gydytojo Vaclovo Karnickio, gyvenusių Londone, Laškevičių. Vaclovas Karnickis siųsdavo vaistus ir gumines kojines kojų tinimui gydyti¹¹. Zofija gaudavo siuntinių ir piniginių perlaidų iš buvusio Gubiškio dvaro ūkvedžio Vlado Buivydo¹², Junovičienės¹³, iš Palestinos nuo Šapyrų¹⁴, iš Maišiagalos nuo Velickio¹⁵, gaudavo laiškų ir iš Svidzinkos, gyvenusios Vilniuje¹⁶. Ne visi siuntiniai atitekdavo Zofijai Malinauskienei, nes buvo dideli muitai, kartais sovietai reikalaudavo dezinfekcijos¹⁷, todėl siuntiniai galbūt grįždavo atgal, vienaip ar kitaip adresato jie nepasiekdavo. Siųsdavo laiškus Zofijai Malinauskienei Janinos Jasėnienės, pas kurią ji gyveno, tėvas ir sesuo¹⁸, taip pat Olesė Karnicka¹⁹. Kas ji buvo, nėra žinoma, gal taip vadino seserį, o gal tai sutartinis ženklas. Buvo susitarimų, tarkim žodžio „rusai“ neminėdavo laiškuose, o rašydavo siekierzyńscy²⁰. Paslapties skraiste apgaubtas Vandos Kvietkovskos21 receptas, gal tai sumanymas ištrūkti iš Altajaus. Kas ji, neaišku, gal tai Vanda Laškevičienė22.1947 m. spalio 10 d.
laiške Zofija Malinauskienė užsimena, kad rašė prof. Zigmui Žemaičiui, jo atsakymo taip ir nesulaukė, gal laiškas pradingo, o gal nenori susirašinėti. Vilniaus universiteto bibliotekoje yra Zofijos Malinauskienės laiškas, rašytas 1947 m. birželio 3 d. prof. Zigmui Žemaičiui²³. Ant laiško pieštuku yra parašyta: „O Liudytės mūsų nebėr, o Zigmas rūpinasi pone Malinauskiene.“²⁴ Šiandien nėra žinių, kad Zofija būtų sulaukusi prof. Zigmo Žemaičio pagalbos. Zofija Malinauskienė laiškuose užsimena ir apie likimo brolius ir seseris. Viename laiškų mini, kad jai labai padeda Sajetienė²⁵ iš Vilkaviškio²⁶, mini, kad jos vyras mirė, deja, buvo sušaudytas²⁷. Rašo laiškuose apie Ugenskienę Sinkevičiūtę (Uganska)²⁸, kuri mokėsi Vilniaus universitete ir pažinojo Mariją Aliną Malinauskaitę ir Vaclovą Karnickį²⁹. Zofija Malinauskienė laiškuose dažnai mini Jasėnienę³⁰, užsimena apie Šiaulių gimnazijos direktorių Šliagerį³¹ ir vis primena dukrai, kad „tai ne tas Šliageris [Szlagier]“³². Paminėta Jadzė³³ ir Petrovskiai, bet neaišku kas jie³⁴. Minimi Ivanauskai³⁵, Sinkevičiai³⁶ iš Žemaitijos ir Sinkovskiai³⁷ iš Vilniaus. Tadas Stomma pamena, kad pastarieji 1943 m. lankėsi Alvito dvare, vyras buvo profesorius. Laiškuose dukrai Zofija džiaugiasi, kad tarnaitės Marija³⁸ ir Polusia³⁹ kartu su jais pasitraukė į Vakarus. 1947 m. Zofija Malinauskienė siuntė laiškus į Slupską Gražinai Vasilovskienei⁴⁰. Laiškuose Zofija rašo, kad jos vyras ir jo seserys mirė 1942 m.⁴¹.
Gal susipainiojo, o gal taip reikėjo rašyti (nes sovietų pažymoje Raudonajam Kryžiui rašoma, kad 1942 m. visi Malinauskai gyvi ir gyvena Altajuje). Donato Malinausko viena sesuo mirė pakeliui į tremtį, kita jau Altajuje, tremtyje, tais pačiais 1941 m. 1947 m. gruodžio 29 d. laiške Zofija Malinauskienė rašo dukrai, kad gyvena „ne pas tą Jasėnienę“. Ji turėjo omenyje, kad tai ne Cyprijono Odynieco (Odyniec) dukra, ištekėjusi už Jasėno. Laiškuose dažnai aiškinamasi, kas yra kas, o jeigu nutrūkdavo ryšys, tai galvodavo, kad atvyks pas tremtinius. Zofija mirė 1950 m. gegužės 27 d., ją palaidojo 1950 m. gegužės 28 d. šalia vyro, Altajsko kaime⁴². Janina Jasėnienė rašė:

Brangi Nita,

Sėdžiu su Jūsų, o kartu ir mano Mamyte ir meldžiuos. Supraskit Nita, kad šiandien lygiai 7 val. ryto / Sibiro laiku / mes su ja atsisveikinom –
mirė a. a. jai. Apsirgo 22/v paraližas – pūslė –
širdis viskas kartu. Dieve mirė ant mano rankų ką galėjau aš su sūnum nei minutės nepalikom jos vienos ir kas buvo jėgom stengiaus jai atstoti Jus aš viską dariau tai kad daryčiau savo Mamytei ir kad Jus darytumėt. 5 naktis ir 5 dienos nieks nepadėjo, mat tak laikas čia gyvybinis klausymas daržai pavasarį visi užimti. Ji kentėjo daug o dabar guli vėl rami brangi mano Sofija Игнатевна taip mes ją vadinome rytoj po piet[…] laidoti. Dieve kaip sunku man pergyventi nes musų kambarėlis liko tuščias nebėra šilumos brangios-jautrios. Po laidotuvių parašysiu viską smulkiai. Skubu ir graudu ir nebėra su kuo pasikalbėti. Algirdas sėdi lauke ruošiasi egzaminams, jis šiąnakt budėjo. Kaip Jums rašyti rusų kalboj galima ateity? Rašykit man aš Jums viską aprašysiu. O dabar negaliu daugiau 5 paros jau be miego ir valgio ir man galva sukasi. O draugai būna kada gerai. Dieve, Dieve raminkitės Jus, Tadukas ir prašė Jums parašyti. Lauke karšta ir gražu, gėlių daug, daug o rytoj sekminės žmonės bus liuosi nuo darbo ir noriu gražiai palydėti į kapus greta Tėvelio ir pamaitinti žmones kurie padės. Stiprinkitės ir raminkitės Brangieji nes vis apie Jus kalbėjome.

Rašykit prašau Jusų man

Antrašas tas pats Jus gerbianti Jasienie.⁴³

______________________________________

¹ Laiškai rašyti lenkų kalba.

² V. Jencius-Butautas, „Taip mums, Dieve, padėk šventame reikale: Donatas Malinauskas, Vasario šešioliktosios akto signataras“, in: Voruta, Nr. 6 (144), 1994 m. vasario 10–16 d., p. 1–2. Prieiga per internetą – <http://www.voruta.lt/%E2%80%9Etaip-mums-dieve-padek-sventame-reikale%E2%80%9C/>.

³ Zofijos Malinauskienės laiškas dukrai Marijai Alinai Malinauskaitei-Stommienei, 1940–41, in: Tado Stommos archyvas JAV.

⁴ Kemežys V., Petrėnas J., Ištremtieji, Kaunas: Estetika,1941, p. 16.

⁵ Cicėnas J., „Apie Vincą Kemežį“, in: Mintis, 1948 m. gegužės 19 d., Nr. 52.

⁶ Janinos Jasėnienės laiškas Donato Malinausko dukrai Marijai 1950 05 29 (rusų kalba), in: Tado Stommos archyvas JAV.

⁷ Zofijos Malinauskienės laiškas dukrai Marijai Alinai Malinauskaitei-Stommienei 1947 10 10, in: Tado Stommos archyvas JAV.

⁸ Zofijos Malinauskienės laiškas dukrai Marijai Alinai Malinauskaitei-Stommienei 1947 08 02, in: Tado Stommos archyvas JAV.

⁹ Zofijos Malinauskienės laiškas dukrai Marijai Alinai Malinauskaitei-Stommienei 1947, in: Tado Stommos archyvas JAV.

¹⁰ Marijos vyras buvo Vilniaus universiteto profesorius Aleksandras Karnickis (1872–1935) – Vilniaus akušerių mokyklos organizatorius ir pirmasis direktorius, Vilniaus ginekologų draugijos pirmininkas (1925). Vienas Vilniaus geležinkelininkų ligoninės Vilkpėdėje steigėjų.

¹¹ Tado Stommos elektroninis laiškas (e-mail) autoriui 2017 07 22.

¹² Onuškio apylinkėse buvo dvarininkai Buivydai, be to, vienas Buivydas apie 1900 m. minimas tarp 12-ikos Vilniaus apaštalų.

¹³ Virbalio gydytojo Igno Junovičiaus žmona, Zofijos Malinauskienės laiškas dukrai Marijai Alinai Malinauskaitei-Stommienei 1948 07 01, in: Tado Stommos archyvas JAV.

¹⁴ Tai Vilkaviškio gydytojas Beras Šapyras ir jo sūnus, kurį karo metu Alvito dvare slapstė Marija Alina Malinauskaitė-Stommienė su vyru.

¹⁵ Zofijos Malinauskienės laiškas dukrai Marijai Alinai Malinauskaitei-Stommienei 1948 01 26, in: Tado Stommos archyvas JAV.

¹⁶ Zofijos Malinauskienės laiškas dukrai Marijai Alinai Malinauskaitei-Stommienei 1949 03 08, in: Tado Stommos archyvas JAV.

¹⁷ Ibid.

¹⁸ Zofijos Malinauskienės laiškas dukrai Marijai Alinai Malinauskaitei-Stommienei 1949 02 02, in: Tado Stommos archyvas JAV.

¹⁹ Tokio asmens Tadas Stomma nežino, Olesė – tai vyriško vardo Aleksandras moteriškas atitikmuo.

²⁰ Siekierzyńscy – aut. pastaba.

²¹ Wanda Kwietkowska, laiškas vaikaičiui Tadui Stommai 1948 07 26, in: Tado Stommos archyvas JAV.

²² Wanda Łaszkiewiczowa, z domu Komar – aut. pastaba.

²³ Zofijos Malinauskienės laiškas prof. Zigmui Žemaičiui, in: Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – VUB RS), F. 129–430.

²⁴ Lopata R., Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas, Voruta: Trakai–Vilnius, 1997, p. 239.

²⁵ Vilkaviškio burmistro Antano Sajetos žmona – tai Marija Sajetienė. Žr. Lietuvos gyventojų genocidas, 1939–1941, t. 1 (A–Ž), Vilnius, 1999, p. 721.

²⁶ Zofijos Malinauskienės laiškas dukrai Marijai Alinai Malinauskaitei-Stommienei 1948 07 01, in: Tado Stommos archyvas JAV.

²⁷ Lietuvos gyventojų genocidas, 1939–1941, t. 1 (A–Ž), Vilnius, 1999, p. 721.

²⁸ Ibid., p. 857–858.

²⁹ Zofijos Malinauskienės laiškas dukrai Marijai Alinai Malinauskaitei-Stommienei 1948 07 01, in: Tado Stommos archyvas JAV.

³⁰ Janina Jasėnienė-Charžauskaitė; Zofijos Malinauskienės laiškas dukrai Marijai Alinai Malinauskaitei-Stommienei 1948 07 01, in: Tado Stommos archyvas JAV; Lietuvos gyventojų genocidas, 1939–1941, t. 1 (A–Ž), Vilnius, 1999, p. 354.

³¹ Vaclovas Šliageris, in: Lietuvos gyventojų genocidas, 1939–1941, t. 1 (A–Ž), Vilnius, 1999, p. 857–858.

³² Zofijos Malinauskienės laiškas dukrai Marijai Alinai Malinauskaitei-Stommienei 1948 07 01, in: Tado Stommos archyvas JAV.

³³ Jadzė – manoma, kad tai Jadvyga, generolo Vytauto Stommos sesers duktė.

³⁴ Zofijos Malinauskienės laiškas dukrai Marijai Alinai Malinauskaitei-Stommienei 1947 08 25, in: Tado Stommos archyvas JAV.

³⁵ Iwanowiczi, žr. 1948 03 16 Zofijos Malinauskienės laišką dukrai Marijai Alinai Malinauskaitei-Stommienei, in: Tado Stommos archyvas JAV.

³⁶ Sienkiewiczi, žr. 1948 03 16 Zofijos Malinauskienės laišką dukrai Marijai Alinai Malinauskaitei-Stommienei, in: Tado Stommos archyvas JAV.

³⁷ Sienkowskie, žr. 1948 01 26 Zofijos Malinauskienės laišką dukrai Marijai Alinai Malinauskaitei-Stommienei, in: Tado Stommos archyvas JAV.

³⁸ Marija Masiulionis (Masiulionytė, 1880–1969) – virėja iš Gubiškių.

³⁹ Polusia Vedrickaitė (dokumente Wedrycka) kilusi iš Vidiškių.

⁴⁰ Zofijos Malinauskienės laiškas dukrai Marijai Alinai Malinauskaitei-Stommienei 1947 12 29, in: Tado Stommos archyvas JAV.

⁴¹ Zofijos Malinauskienės laiškas dukrai Marijai Alinai Malinauskaitei-Stommienei 1947 06 20, in: Tado Stommos archyvas JAV.

⁴² Janinos Jasėnienės laiškas 1950 05 27 (lietuvių kalba) ir 1950 05 29 (rusų kalba), in: Tado Stommos archyvas JAV.

⁴³ Janinos Jasėnienės laiškas 1950 05 27 (lietuvių kalba), in: Tado Stommos archyvas JAV.

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 3 (845), 2018 m. kovo 31 d., p. 6.

Irena ANDRUKAITIENĖ, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, www.voruta.lt

Šie metai mūsų valstybei yra jubiliejiniai – švenčiame atkurtos Lietuvos šimtmetį, prisimename tuos iškilius žmones, kurie 1918 m. vasario 16 d. savo parašais po Lietuvos Nepriklausomybės Aktu patvirtino, kad „Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo m. 18 – 23 d. 1917 metais skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje.“

Tarp šį istorinės reikšmės dokumentą pasirašiusių signatarų yra du, kilę nuo Biržų – Jokūbas Šernas ir Alfonsas Petrulis. Biržų žemė, kadaise buvusi Biržų kunigaikštystė, kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Rudojo tėvonija – garsus, nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikų mūsų valstybės nepriklausomybės sargyboje budėjęs kraštas, davė daug iškilių, valstybės gerovei dirbusių ir jai nusipelniusių žmonių.

   Šių metų birželio 14 d. minėjome 130 – ąsias J. Šerno gimimo metines. J. Šernas Lietuvos Taryboje buvo vienas iš jauniausių jos narių – gimęs 1888 m. jis tuo metu neturėjo ir trisdešimties. Jaunesni už jį buvo tik du – Kazimieras Bizauskas ir Petras Klimas.

Ūkininkų Elžbietos ir Martyno Šernų šeimoje, gyvenusioje Martyno tėvų Petro ir Onos Šernų sodyboje, esančioje Nemunėlio Radviliškio valsčiaus Jasiškių kaime, augo penki vaikai: Elžbieta, Adomas, Jokūbas, Petras ir Marija. Trys vaikai – dvi dukros (Emilija ir Ona) bei sūnus Julijonas – mirė kūdikystėje.

Elžbieta ir Martynas Šernai laikėsi savo tėvų religijos – išpažino evangelikų reformatų tikėjimą. Šitame krašte nuo Biržų – Dubingių atšakos kunigaikščių Radvilų laikų buvo stipri evangelikų reformatų bažnyčia, kuri atlaikė visus istorijos ir religinių kovų išbandymus, išugdė aktyvią, savo kultūrinį, dvasinį ir materialinį paveldą išsaugojusią reformatų bendruomenę.

Nuo Reformacijos sąjūdžio pradžios evangelikų reformatų bažnyčia rūpinosi, kad Dievo Žodis nuolat pasiektų kiekvieną šeimą, ir kas labai svarbu – kad tas Žodis skambėtų ne svetima ir nesuprantama, o gimtąja kalba. Tam tarnavo ir evangelikų reformatų šeimose laikomos šeimos ar namų pamaldos.

Merkelio Petkevičiaus „Katekizme,“ pirmojoje lietuviškoje evangelikų reformatų knygoje, išleistoje 1598 m. Didžiojoje Lietuvoje, buvo specialus skyrius, skirtas namų pamaldoms.

Per Kalėdas, Velykas, Sekmines ir kitas šventes, jeigu šeima negalėdavo išvykti į bažnyčią, arba tiesiog paprastomis dienomis Šernų namuose tėvas visai šeimynai atlaikydavo pamaldas su atitinkamomis giesmėmis ir maldomis, su šioms šventėms skirtais Evangelijų skaitiniais.

Lietuvos Nepriklausomybės Aktas

Elžbietos ir Martyno Šernų namuose buvo lietuviškų knygų. Šeima artimai bendravo su knygnešiu Jurgiu Bieliniu, kurio sodyba buvo netoli nuo Jasiškių esančiame Purviškių kaime.

Šernų namuose turėjo būti Biblija, kaip Dievo Žodžio pirminis šaltinis, Katekizmas – glaustas tikėjimo pagrindų, jo tiesų išdėstymas vaikams prieinama klausimų ir atsakymų forma, Postilė – pamokslų rinkinys, suprantamai aiškinantis ir komentuojantis Biblijos siužetus ar ištraukas. Turėjo būti ir Giesmynas – religinių giesmių rinkinys. Tikėtina, kad buvo ir grožinės literatūros, bent jau kraštiečio Stanislovo Dagilio „Lietuviškas šiupinys iš svetimų skanskonių ant naudos broliams lietuviams pataisytas,“ kurio pirmoji dalis išėjo 1884 m. Tilžėje, o antroji – 1891 m. Ragainėje. Tai klasikų A. Mickevičiaus, L. Kondratavičiaus, M. Lermontovo. A. Puškino, F. Šilerio poetinių tekstų vertimai bei paties S. Dagilio originalioji kūryba.

 Šernų šeimoje vaikai buvo auklėjami pagarbos raštui, knygai dvasia. Pagarbą visai kūrinijai ugdė poetiškos evangelikų reformatų giesmės, nuolat girdimos ir pačių giedamos namuose ar bažnyčioje.

Jokūbas, kaip ir kiti vaikai, lietuviškai skaityti išmoko namuose – iš giesmyno raides pažinti ir giesmių tekstus skaityti išmokė mama. Tėvas nupirko rusų kalbos elementorių ir išmokė skaityti ir rašyti rusiškai. Vėliau jis išmoko ir lenkų kalbą. Tokia buvo mokslų pradžia spaudos draudimo metais. Pradinę mokyklą Jokūbas lankė netoli nuo namų. Tai buvo už trijų kilometrų esanti Sinodo išlaikoma Nemunėlio Radviliškio parapinė mokykla.

XIX a. pabaigoje evangelikų reformatų Sinodas (aukščiausias evangelikų reformatų bažnyčios savivaldos organas, paritetiniais pagrindais renkamas iš dvasininkų bei pasauliečių ir į savo sesijas susirenkantis kiekvienais metais) išlaikė 8 parapines mokyklas: Vilniuje, Biržuose, Papilyje, Kelmėje, Naujamiestyje, Švobiškyje, Izabelinoje ir Nemunėlio Radviliškyje.

 Baigęs Nemunėlio Radviliškio parapinę mokyklą ir pasimokęs privačiai, 1903 m. įstojo į   Slucko (dab. Baltarusija) gimnaziją, kurioje mokslas evangelikų reformatų vaikams buvo nemokamas. Ši gimnazija buvo įkurta Kristupo Radvilos apie 1626 m. ir teikė išsilavinimą būsimiems evangelikų reformatų kunigams. Ji garsėjo teikiamu aukštu išsilavinimo lygiu. Nuo XVIII a. mokiniams buvo dėstomos lotynų, hebrajų, graikų, vokiečių, lietuvių, lenkų kalbos, matematika, istorija, teisė, retorika, etika.

Gimnazija turėjo labai turtingą biblioteką. Joje buvo leidiniai lotynų, hebrajų, graikų kalbomis bei turtinga knygų kolekcija beveik visomis Europos tautų kalbomis. Gimnazijos biblioteka buvo kaupiama donacijomis – knygas bibliotekai pirko kunigaikštis Boguslavas Radvila, jas dovanojo evangelikai reformatai bajorai ir didikai.

Valdant Radviloms Sluckas nuo XVII a. buvo tapęs vienu žymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reformacijos (kalvinizmo) ir kultūrinio gyvenimo centru. Tuo metu Lietuvoje jau siautėjo katalikų bažnyčios inspiruota, jėzuitų vykdoma ir šalies valdovų palaikoma kontrreformacija, nukreipta prieš protestantizmą (evangelikus liuteronus, evangelikus reformatus) bei kitas konfesijas. Ypač buvo persekiojama protestantų veikla. XVII a. jau buvo įvykęs ne vienas pogromas – du kartus sugriauta evangelikų reformatų bažnyčia Vilniuje, suniokota jų biblioteka, Sinodo archyvai, buvo ir smurto prieš evangelikų reformatų dvasininkus atvejų.

Po trečiojo Žečpospolitos padalinimo Lietuvą inkorporavus į Rusijos imperiją, evangelikai reformatai Slucko gimnaziją sugebėjo išlaikyti savo rankose iki 1881 m. Po to ji  perėjo rusų žinion ir buvo pavadinta vyrų gimnazija, bet neprarado savo reformacijos dvasios. Ji veikė iki 1917 m.

J. Šerno parengta knyga „Kovo 20 diena”

Įstojęs į Slucko gimnaziją, penkiolikmetis Jokūbas Šernas iš tylios, ramios provincijos patenka į didmiestį – tuo metu Slucke buvo apie 15 tūkstančių gyventojų. Nors alumnato mokiniai gyveno pakankamai uždarą, mokymusi užimtą gyvenimą, bet žinios apie svarbiausius politinius įvykius pasiekdavo ir juos.

1904 m. lietuviškos spaudos draudimo panaikinimas, reiškęs kultūrinio ir tautinio gyvenimo pakilimą, buvo sutiktas su džiaugsmu. 1905 m. sausio 9 d. įvykęs taikios darbininkų demonstracijos sušaudymas Sankt Peterburge ir į istoriją įėjęs kaip Kruvinasis sekmadienis bei po jo visoje Rusijoje sekę masiniai streikai, valstiečių sukilimai, peraugę į revoliuciją, veikė ir akademinio jaunimo nuotaikas. 1905 m. gruodžio 4-5 d. Vilniuje įvykęs Didysis Vilniaus Seimas, kuriame dalyvavo 2000 atstovų (iš jų didelė dalis buvo valstiečiai) paskelbė autonomijos Lietuvai bei kitų laisvių ir teisių reikalavimus. Tai buvo viltingas ženklas, kad artėja politiniai pokyčiai ir Lietuvos laukia naujas gyvenimas.

Gyvas, revoliucingas charakteris neleido J. Šernui likti nuošalyje. Jis įsitraukė į revoliucinę ir tautinę veiklą, už kurią 1906 m., nebaigęs paskutinės, šeštosios klasės, iš gimnazijos buvo pašalintas.

Kadangi vyresnysis Jokūbo brolis Adomas tuo metu (1905 – 1913 m.) gyveno Dorpate (Tartu) ir mokėsi Dorpato universiteto Teologijos – filosofijos fakultete, į šį miestą persikėlė ir Jokūbas. Jis mokėsi privačioje gimnazijoje, ją baigė 1910 m. ir tais pačiais metais įstojo į Dorpato universitetą studijuoti teisės. Tačiau po metų perėjo mokytis į Sankt Peterburgo imperatoriškąjį universitetą ir Teisės fakultete tęsė studijas. Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas Jokūbui Šernui studijoms skyrė stipendiją.

Sankt Peterburge XIX – XX a. sandūroje mokėsi daug lietuvių, vėliau tapusių iškiliais Lietuvos mokslo, kultūros žmonėmis, svarbiais valstybės veikėjais. Tuo metu Sankt Peterburge veikė keletas lietuvių organizacijų: Lietuvių ir žemaičių labdaringoji draugija, Peterburgo lietuvių savitarpinės pašalpos draugija, Peterburgo lietuvių studentų mokslo draugija ir kt. J. Šernas šalia studijų daug laiko skyrė lietuvių studentų kultūrinei veiklai. Vienerius metus jis vadovavo studentų būreliui, kuris tyrinėjo lietuvių kultūrą.

1914 m. baigęs teisės studijas J. Šernas grįžta į Lietuvą ir apsigyvena Vilniuje. Tai buvo nauja, nepažįstama aplinka, bet energingas, komunikabilus, veiklus jaunas žmogus išsyk atkreipė į save dėmesį. Jis natūraliai įsiliejo į žinomų Lietuvos visuomenės ir politinių veikėjų ratą, kuriame buvo aptariami Lietuvos ateities scenarijai, politinės perspektyvos. Tai buvo įvairioms politinėms pažiūroms atstovaujanti grupė, kuri greitai išaugo į keliolikos žmonių būrį, kūrusį teorinius ir teisinius būsimos Lietuvos valstybės pamatus. Jauno teisininko J. Šerno balsas buvo girdimas diskusijose, kuriose dalyvavo Antanas Smetona, Steponas Kairys, Jonas Vileišis, Aleksandras Stulginskis, Petras Klimas ir kiti būsimi Lietuvos Tarybos nariai.

J.Šernas imasi žurnalistinio darbo. 1914 m. sausio – liepos mėn. redaguoja J. Vileišio įsteigtas „Lietuvos žinias,“ rašo straipsnius aktualiais visuomenei klausimais, jo tekstai publikuojami beveik kiekviename numeryje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jis įsitraukia į humanitarinę veiklą, tampa Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti reikalų vedėju, vėliau – draugijos Centro komiteto nariu.

Kartu su kitais draugijos nariais rūpinasi karo sumaištyje pasimetusiais žmonėmis, ypač karo metu beglobiais tapusiais vaikais. 1915 – 1918 m. J. Šernas buvo Vilniuje, Šnipiškėse, veikusios vienos iš vaikų prieglaudų globėju, ieškojo patalpų kitoms prieglaudoms, nes karo pabėgėlių (jų tarpe ir vaikų) srautas buvo didelis.

Okupacinei vokiečių valdžiai leidus Lietuvoje steigti lietuviškas mokyklas, Lietuvos draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitetas ėmėsi lietuvių švietimo sistemos kūrimo darbų. Pradėta nuo pedagoginių kursų mokytojams ir lietuviškos gimnazijos Vilniuje steigimo.

1915 m. rugsėjo 21 d. minėtos draugijos Centro komiteto ir Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ bendrame posėdyje nutarta steigti parengiamuosius  kursus mokytojams. Pedagoginių kursų dėstytojais buvo paskirti J. Šernas, Povilas Gaidelionis, Mykolas Biržiška, Bronislava Biržiškienė, Augustinas Janulaitis, kun. Juozas Bakšys, kun. Mečislovas Reinys, Antanas Žmuidzinavičius, Juozas Naujalis. Kursų vedėju paskirtas Aleksandras Stulginskis. Kursus finansiškai remti įsipareigojo Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti.

Po kelių dienų, rugsėjo 27 d vykusiame Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto posėdyje pradėtas svarstyti lietuviškos gimnazijos steigimo klausimas, o rugsėjo 28 d. posėdyje gimnazijos steigimo reikalais rūpintis įpareigoti Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška ir Povilas Gaidelionis. Direktoriumi išrinktas Mykolas Biržiška, patalpas gimnazijai surasti sutiko Augustinas Janulaitis ir Peliksas Bugailiškis. Gimnazijos mokytojais paskirti Jokūbas Šernas, Kleopa Brijūnaitė (būsimoji J. Šerno žmona), Matas Bagdonas, Pijus Grajauskas, Antanas Gylys, Kazys Kepalas, Pranas Jucaitis, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Povilas Gaidelionis, kun. M. Reinys, Juozas Naujalis, Antanas Žmuidzinavičius ir Agnetė Šlagentvaitė. J. Šernas paskirtas dėstyti visuotinę istoriją.

Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto nariai nesirinkdami ėmėsi ant savo pečių visą Lietuvos atgimimui reikalingų veiklų naštą. Dėl savo darbų Tėvynės labui jie tapo matomi viešojoje erdvėje ir neatsitiktinai net aštuoni draugijos Centro komiteto nariai po trejų metų buvo išrinkti į Lietuvos Tarybą: J. Basanavičius, A. Smetona, J. Šernas, A. Stulginskis, P. Dovydaitis, D. Malinauskas, St. Kairys ir M. Biržiška.

1915 m. lapkričio 8 d. Jokūbas Šernas vedė savo kolegę mokytoją katalikų tikėjimo Kleopą Florentiną Brijūnaitę, kilusią iš Joniškio raj. Drąseikių kaimo. Santuoka įregistruota Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje. Jaunuosius sutuokė garsus dvasininkas – antrasis bažnyčios pamokslininkas, filosofijos daktaras Konstantinas Kurnatauskas. Liudininkais buvo Petras Klimas ir evangelikų reformatų bažnyčios kisteris Henrikas Hofšteteris. Vestuvių svečiai – tuometinis Lietuvos elitas: Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Bronislava Biržiškienė, Antanas Smetona, Sofija Smetonienė, Petras Klimas, Aleksandras Stulginskis, Augustinas Janulaitis, Elena Janulaitienė, Justina Janulaitytė, Peliksas Bugailiškis, Povilas Gaidelionis, kun. Povilas Dogelis, kun. Pranas Bieliauskas, kun. Juozas Bakšys, kun. Juozas Kukta, kun. Vladas Jazukevičius.

 Jokūbas ir Kleopa Šernai toliau mokytojavo gimnazijoje. J. Šernas dirbo nepilnu krūviu, nes visuomeninė politinė veikla, darbas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitete, pasirengimas svarbiam politiniam žingsniui – Lietuvių konferencijai – atimdavo beveik visą laiką. Pagrindinė K. Šernienės darbovietė ir toliau liko gimnazija.

Jokūbas Šernas. Foto A. Kliučinskio

J.Šernas entuziastingai ėmėsi organizuoti 1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. Lietuvių konferenciją, aktyviai dalyvavo ją rengiant. Kadangi vokiečių okupacinė valdžia neleido daryti rinkimų į konferenciją, tai atstovai buvo siūlomi iš visos Lietuvos. Kartu konferencijos organizaciniam komitetui ėjo nusiskundimai dėl vokiečių okupacijos padarytos žalos, buvo siunčiami raštiški pasiūlymai būsimoms konferencijos rezoliucijoms.

Į konferenciją iš 33 apskričių buvo pasiūlyti 264 atstovai, dalyvavusiųjų sąraše užregistruoti 222. Konferencijoje dalyvavo abu broliai Šernai. J. Šernas kaip Vilniaus atstovas, o A. Šernas, Papilio evangelikų reformatų bažnyčios kunigas, kaip atstovas iš Biržų krašto.

Konferencijos metu diskutuojant dėl svarstomų dokumentų A. Šernas vietoje tuo metu vartotų žodžių „liuosybė“, „neprigulmybė“ pasiūlė „nepriklausomybę.“ Šis žodis įrašomas į konferencijos rezoliucijas ir įsitvirtina lietuvių kalboje.

 Teikiant kandidatus į būsimą Lietuvos Tarybą šalia kitų pasiūlomi ir abu broliai – Jokūbas ir Adomas Šernai. Iš viso buvo pasiūlyti trisdešimt aštuoni kandidatai. Išrinkta dvidešimt. Balsavimo rezultatai lėmė, kad į Lietuvos Tarybą  išrinktas buvo J. Šernas.

Beje, konferencijos baigiamajame posėdyje buvo perskaityti Šiaulių apylinkės ir Vilniaus moterų atsiliepimai „dėlei moterų aplenkimo kviečiant konferenciją,“ nes joje iš tikrųjų nedalyvavo nė viena moteris. „Vienoje svarbiųjų tautos gyvenimo valandų žymi visuomenės dalis negavo teisės lygiai priklausomąją pilietiškąją pareigą atlikti,“ – sakoma Šiaulių moterų atsiliepime. Abu raštus pasirašė 34 moterys. Tarp jų – Emilija Vileišienė, Bronislava Biržiškienė, Marija  Žmuidzinavičienė, Marija Šlapelienė, Kleopa Florentina Šernienė (J. Šerno žmona), Emilija Putvinskienė.

Komentuodamas situaciją Jurgis Šaulys bandė aiškinti, kad rengiant konferenciją buvo daug techninių ir administracinių  kliūčių, kad iš vienų apskričių buvo pateiktas per didelis atstovų skaičius, kitos apskritys vėlavo pristatyti sąrašus, kad lenkų dvarininkai nebuvo pakviesti, nes konferencija lietuvių, kad „dėlei moterų nepakvietimo nutarimas buvo ne principialinis, tik priepuolamas,“ bet tikroji priežastis taip ir nebuvo įvardinta.

1917 m. pabaigoje J. ir K. Šernų šeimoje buvo laukiama pagausėjimo. Rugsėjo mėn. K. Šernienė išeina atostogų. Rugsėjo 26 d. gimnazijos Pedagogų tarybos posėdžio protokole pažymėta, kad „K. Šernienei pasitraukus iš jų (mokytojų – aut. past.) 3 mėnesiams (ligi Naujųjų Metų) ir visai atsisakius lietuvių kalbos, nutarta: mokytojų padėjėjas Jurgis Talmantas pavaduos p. Šernienę parengiamojoje klasėje iš lietuvių kalbos, matematikos ir klasės vedimo.“

1917 m. spalio 26 d. J. Ir K. Šernams gimė dukra Danutė Irena. Motinystės atostogose K. Šernienė buvo iki gruodžio vidurio. Gimnazijos Pedagogų tarybos gruodžio 20 d. posėdyje fiksuota, kad ji grįžo į darbą ir pažymėta, kad dėstys matematiką I ir II gimnazijos klasėje.

K. Šernienė gimnazijoje dirbo iki 1918/1919 m. m. pabaigos. 1919 m. rugpjūčio mėn. 14 d. Pedagogų tarybos posėdyje ji nebedalyvauja, protokole užfiksuota: „atsisakė toliau mokytojavę A. Janulaitis, K. Šernienė, B. Masiulis, I. Čiurlys, A. Atlasevičiūtė.“ Neaišku, dėl kokios priežasties K. Šernienė išėjo iš gimnazijos, ir nežinoma, kuo ji užsiėmė toliau.

J.Šernui prasideda intensyvus ir įtemptas laikotarpis. Vyksta pasirengimas artėjančiam istoriniam įvykiui. Lietuvos Taryboje nesibaigia karšti debatai dėl būsimos valstybės kelio pasirinkimo. Tarybos narių nesutarimus kelia Vokietijos reikalavimas Lietuvos valstybės ateitį tampriais ryšiais (per karinę, muitų, susisiekimo ir pinigų sistemą) susieti su Vokietijos imperija. Visgi 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos pareiškimą „Dėl Lietuvos valstybingumo“ su daug diskusijų sukėlusia antrąja dalimi, kurioje išdėstoma nuostata apie ryšį su Vokietija, pasirašo penkiolika Tarybos narių. Trys susilaiko, vienas balsuoja „prieš.“ J. Šernas šį Pareiškimą pasirašė.

Protestuodami prieš būsimus Lietuvos įsipareigojimus Vokietijai, iš Lietuvos tarybos pasitraukia S. Kairys, S. Narutavičius, J. Vileišis ir M. Biržiška.

Prie gruodžio 11 d. Pareiškimo grįžtama 1918 m. sausio 26 d. Lietuvos Tarybos posėdyje. Neišsprendus principinio nesutarimo dėl nepriklausomybės varianto – ar bus renkamasi nuolaidų kelias, išdėstytas minėtame Pareiškime, ar bus skelbiama visiška nepriklausomybė – Tarybos Prezidiumas atsistatydina.

Su išstojusiais iš Lietuvos Tarybos nariais vyksta diskusijos, konsultacijos, derybos. Suradus bendrą sutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dokumento teksto (be įsipareigojimų Vokietijai), nusprendžiama išstojusiuosius pakviesti į Tarybą sugrįžti. A. Smetona su tuo nesutinka ir atsistatydina iš Tarybos pirmininko pareigų. Pirmininkauti Tarybai išrenkamas vyriausias amžiumi Tarybos narys J. Basanavičius.

1918 m. vasario 16 d. rytiniame Lietuvos Tarybos posėdyje,  balsuojama dėl naujo Tarybos Prezidiumo. J. Šernas išrenkamas Prezidiumo sekretoriumi.

Posėdyje visiems Tarybos nariams stovint iškilmingai perskaitomas Lietuvos Tarybos nutarimas, kuris nuo tada vadinamas Lietuvos Nepriklausomybės Aktu. Už jį balsuoja visi dvidešimt Lietuvos Tarybos narių ir abėcėlės tvarka jį pasirašo.

Prasideda valstybės kūrimo darbas, į kurį įsitraukia visi signatarai. J. Šernas nepailsdamas dirba įvairiose Lietuvos Tarybos nuolatinėse ir laikinosiose komisijose. Kaip teisininkas jis dalyvauja teismų sistemos kūrime, dirba Milicijos komisijoje, Kultūros paminklų saugojimo komisijoje, yra Archyvų komisijos narys, svarsto biudžeto, valstybės finansų ir ūkio klausimus, įsitraukia į organizacinį darbą Antrajai valstybės konferencijai sušaukti.

1918 m. kovo pradžioje dėl intensyvaus darbo Lietuvos Taryboje J. Šernas atsisako mokytojo pareigų gimnazijoje. Pedagogų tarybos kovo 16 d. posėdyje užfiksuota, kad, „atsisakius J. Šernui istorijos priedermių,“ į jo vietą pakviestas buvęs Pedagoginių kursų mokytojas Augustinas Janulaitis.

J.Šernas aktyviai dalyvavo evangelikų reformatų bažnyčios veikloje. 1918 m. jis išrenkamas bažnyčios kuratoriumi. Sinodo kuratoriai (dvasininkai ir pasauliečiai) yra Lietuvos evangelikų reformatų aukščiausiosios vadovybės – Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo nariai, turintys sprendžiamojo balso teisę Sinode.

Kuratoriaus pareigos nėra lengvos. Jis turi aktyviai dalyvauti bažnytiniame gyvenime, vykdyti trumpalaikes ir ilgalaikes bažnytinės tarnystės pareigas parapijos ar Sinodo lygmenyje, remti bažnyčią aukomis. Jis turi būti pasiruošęs šiai tarnystei – gerai išmanyti bažnytinę teisę, būti išstudijavęs Bibliją, Katekizmo tiesas.

1918 m. lapkričio 15 d. Sinodo sesijoje Lietuvos Valstybės Tarybos generalinis sekretorius J. Šernas, kaip įvardinta lenkų kalba rašytame protokole, sekretarz jeneralny Taryby, išrenkamas į kontrolės komitetą. Vėliau J. Šernas išrenkamas į bažnytinių rinkliavų reorganizacijos komisiją. 1920 m. Kolegijos sprendimu J. Šernui įpareigojamas užsiimti Naujamiesčio ir Deltuvos evangelikų reformatų bažnytinių žemių nuomos išieškojimu, išduodant jam atitinkamą įgaliojimą. Jis pats, kaip ir priklauso kuratoriui, 1923 m. paaukojo 1000 Lt Nemunėlio Radviliškio bažnyčios, sugriautos Pirmojo pasaulinio karo metu, atstatymui. J. Šernas visą laiką skatino parapijiečius kultūrinei veiklai ir ją rėmė.

Lietuvos Valstybės Taryba J. Šernui paveda atlikti ir diplomatinį darbą. 1918 m. spalio 20 d. kartu su kitais aštuoniais Lietuvos Tarybos delegacijos nariais vyko į Berlyną susitikti su Vokietijos kancleriu Maksimiljanu von Badenu. Šios diplomatinės misijos rezultatas – gautas Vokietijos pritarimas, kad lietuviai gali patys sudaryti vyriausybę, spręsti, kokią politinę santvarką rinktis ir nustatyti santykius su kaimyninėmis šalimis.

1919 m. J. Šernas buvo išrinktas į Lietuvos prekybos ir pramonės banko tarybą, po trejų metų tapo ir banko Valdybos nariu bei vienu iš banko direktorių. Jis buvo vienas iš valstybės vidaus paskolos projekto autorių, raginęs piliečius pirkti to meto valstybės obligacijas tam, kad būtų paremta nelengvai institucijas kurianti ir biudžetą renkanti valdžia.

Mykolo Sleževičiaus IV Vyriausybėje (1919 m. balandžio 12 d. – 1919 m. spalio 10 d.) J. Šernas ėjo ministro be portfelio pareigas. Ministras be portfelio – vyriausybės narys, kuris nevadovauja jokiai ministerijai, bet yra atsakingas už kokį nors valstybės politikai svarbų reikalą.

J.Šernui pavedama ypatinga, strategiškai svarbi misija – prisidėti prie Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos. Tuo tikslu Lietuvos Valstybės Taryba J. Šerną, kaip vienintelį protestantų tikėjimo atstovą Lietuvos Taryboje, delegavo į Mažosios Lietuvos lietuvių politinę organizaciją – Prūsų Lietuvos Tautinę Tarybą, kuri veikė 1918 – 1924 m.

Ši Taryba 1919 m. balandžio mėn. įteikė Taikos konferencijai Paryžiuje deklaraciją, kurioje prašoma, kad „Mažoji Lietuva būtų priglausta prie Didžiosios Lietuvos.“

J. Šernas nuolat ragino politinėmis priemonėmis siekti šio istoriškai giminiško krašto prijungimo prie Lietuvos. 1920 m vasario 10 d. Lietuvos Valstybės Taryba deleguoja Lietuvos Vyriausybės ministrą be portfelio J. Šerną į Klaipėdą pavesdama su Prūsų Lietuvos Tautine Taryba aptarti jungimosi aplinkybes ir sąlygas. Viskas buvo suderinta ir atrodė, kad ginčytinų pozicijų jungimosi klausimu nebeliko.

1920 m. vasario 16 d. J. Šernas su Prūsų Lietuvos Tautinės Tarybos nariais Martynu Jankumi, Jurgiu Strekiu ir Kristupu Lekšu atvyko į Kauną. Buvo planuota iškilmingo posėdžio metu juos kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą, tačiau ši ceremonija neįvyko, nes Mažosios Lietuvos atstovai dar susilaikė nuo stojimo ir nusprendė grįžę pasitarti. Jie nuogąstavo, ar katalikiškoji Lietuva nebandys varžyti protestantizmo, kuris buvo dominuojanti religija Klaipėdos krašte, ar nesieks  primesti savo tikybos. Kitas klausimas, kėlęs nerimą Mažosios Lietuvos atstovams, buvo Klaipėdos krašto administracinio pertvarkymo eiga bendroje Lietuvos valdymo sistemoje.

Vasario 19 d. jie grįžo į Klaipėdą. Kartu važiavo J. Šernas ir Lietuvos užsienio reikalų viceministras Petras Klimas. Prūsų Lietuvos Tautinės Tarybos posėdyje dar kartą buvo svarstomos rezoliucijos prisijungimo klausimu. Buvo sutarta, kad Mažosios Lietuvos administracijos pertvarkymą spręs Steigiamasis Seimas. Jame bus ir Mažosios Lietuvos atstovai. J. Šernas, kalbėdamas Tarybos posėdyje, patikino, kad „Didžioji Lietuva niekuomet neskriaus savo Mažesniosios Sesers ir žiūrės visų jos reikalų patenkinimo lygiai taip, kaip savo.“ Taryba vienbalsiai priėmė svarstytus dokumentus.

J.Šerno pastangų ir jo diplomatinių gebėjimų dėka keturi Prūsų Lietuvos Tautinės tarybos nariai V. Gaigalaitis, M. Jankus, K. Lekšas ir J. Strekys 1920 m. kovo 20 d. buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą.

Ta proga įvyko speciali Lietuvos Valstybės Tarybos XV sesija, skirta Mažajai Lietuvai. Iškilmingame posėdyje dalyvavo Anglijos, Prancūzijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Olandijos, Latvijos valstybių atstovai bei Mažosios Lietuvos atstovai K. Lekšas, M. Jankus ir J. Strekys. V. Gaigalaitis posėdyje nedalyvavo.

Posėdžio pradžioje Lietuvos Valstybės Tarybos generalinis sekretorius J. Šernas perskaitė 1920 m. vasario 21 d. Mažosios Lietuvos Tautinės tarybos Aktą – Prisiglaudimo deklaraciją.

  Šventiniame posėdyje iškilmingas ir jautrias kalbas sakė Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Smetona, Valstybės Tarybos Pirmininkas S. Šilingas, Ministras Pirmininkas E. Galvanauskas bei naujieji Lietuvos Valstybės Tarybos nariai K. Lekšas, M. Jankus ir J. Strekys.

Šiam įvykiui pažymėti J. Šernas parengė leidinį „Kovo 20 diena.“ Paantraštėje nurodyta, kad knyga yra skirta „ Mažosios Lietuvos prisiglaudimui paminėti.“ Knyga turėjo būti išleista 1920 m. pavasarį iškart po šio istorinio įvykio. Dėl tam tikrų priežasčių vėluodama ji pasirodė 1921 m. Išleisti, kad ir vėluojant, buvo svarbu, nes, pasak J. Šerno įžanginio žodžio,  „liečiamas šioj knygoj klausimas pasilieka aktualus, tai manome, kad šis leidinys ir dabar nenustoja savo reikšmės ir pasitarnaus Sujungtos Lietuvos idėjai.“

Leidinyje publikuoti Petro Klimo ir dr. Jono Yčo parengti straipsniai apie Prūsų tautos istoriją ir šventinėje sesijoje bei iškilmingoje vakarienėje pasakytos kalbos. Visų kalbų emocingos, paveikios, pagrindinis jų leitmotyvas – džiaugsmas, kad po 500 metų priverstinės atskirties abi Lietuvos vėl kartu.

Ši knyga jau tapo bibliografine retenybe. Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomas E. Galvanausko ir K. Griniaus vyriausybėse dirbusiam Gudų reikalų ministrui be portfelio D. Semaškai J. Šerno dovanotas egzempliorius su autografu tituliniame lape.

Iš istorijos žinome, kad Klaipėdos kraštas tik 1923 m. sausio 15 d., po sėkmingos sukilimo baigties, įsijungė į Lietuvos sudėtį. Bet tai nė kiek nesumenkina 1920 m. kovo 20 d. istorinės svarbos ir nesumažina signataro, Lietuvos Valstybės Tarybos nario J. Šerno indėlio įgyvendinant Klaipėdos krašto susigrąžinimą, kuris pagrįstai laikomas vienu iš svarbiausių tuometinės Lietuvos valstybės pasiekimų. J. Šernas tuo labai džiaugėsi.

Tačiau asmeninį gyvenimą temdė nesusiklostęs šeimyniniai santykiai. 1922 m. rugsėjo 19 d. evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija svarsto J. Šerno prašymą išskirti jį su žmona. Visa medžiaga nagrinėjimui perduodama Sinodo komisijai, kuri turi priimti sprendimus dėl skyrybų. Išsiaiškinti bylos aplinkybes kolegija pavedama kuratoriui Martynui Yčui.

Šis laikotarpis J. Šernui buvo sunkus. Po skyrybų dabar jau buvusi žmona K. Brijūnaitė – Šernienė išvyksta į Jungtines Amerikos Valstijas pas savo motiną ir lieka ten visam laikui. Šešerių metų dukrą Danutę Ireną ji palieka vyrui. Mergaitę globoti pasiima J. Šerno brolis evangelikų reformatų kunigas Adomas Šernas ir jo žmona Zuzana Šernienė.

1922 m. lapkričio 4 d., J. Šernas veda aktorę Verą Feinbergaitę – Skorbnaja, Sankt Peterburgo kailių pirklių gildijos narių Boriso ir Esteros Feinbergų dukrą. Juos sutuokia Jokūbo brolis kunigas Adomas Šernas. Santuoka registruojama Kaune. Kaune jaunoji pora ir gyvena.

J.Šernas ir toliau atkakliai darbuojasi valstybės kūrimo baruose. 1923 m. įsteigė žurnalą „Savivaldybė“ ir buvo jo redaktorius, dirbo Vidaus reikalų ministerijos referentu, inicijavo Savivaldybių departamento steigimą ir buvo pirmuoju jo direktoriumi.

Šalia tiesioginių darbų J. Šernas dalyvavo ir politiniame gyvenime. Jis priklausė Tautos pažangos partijai, dalyvavo rinkimuose į Steigiamąjį Seimą, bet prezidentinė partija juose patyrė visišką pralaimėjimą. Vėliau jis prisidėjo prie Lietuvos ūkininkų sąjungos.

1925 m. liepos 30 d. Kaune Jokūbo ir Veros Šernų šeimoje gimė sūnus Jokūbas Bernardas. Šeimos laimė truko neilgai. J. Šerną užklupo nepagydoma liga. Jis išvažiavo į Karaliaučių tikėdamasis, kad ligą pavyks įveikti. Ten buvo operuotas, bet, deja, operacija nebepadėjo.

Grįžusį iš Karaliaučiaus Vera jį labai rūpestingai slaugė, bet likimas jau buvo negailestingai nulėmęs išsiskyrimą. Kai J. Šernas  1926 m. liepos 31 d. mirė, sūneliui Jokūbui Bernardui buvo vieneri metukai. Dukrai Danutei Irenai nebuvo nė devynerių. Verai Šernienei – dvidešimt ketveri.

1926 m. rugpjūčio 15 d. „Biržų žinios“ rašė: „Mirė Jokūbas Šernas, paskutinių laikų Savivaldybių Departamento Direktorius, žinomas biržėnams visuomenės veikėjas. <> Tai jaunas, vos 38 m. žmogus, didelės energijos, gerai pažįstamas visame Lietuvos krašte.“ Iš viso signatarų būrio J. Šernas išėjo pirmas. Likimas taip lėmė, kad atkurtos Lietuvos labui jis tegalėjo darbuotis tik nepilnus aštuonerius metus.

Jokūbo Šerno palaikai traukiniu buvo atvežti iš Šiaulių į Biržų geležinkelio stotį, iš kur vežimu gedulinga procesija keliavo į Nemunėlio Radviliškio kapines. J. Šerno giminės tęsėja Danutė Plepytė – Kubilienė (Jokūbui Šernui mirus jai buvo vieneri) kalbėdama apie tuos laikus, pasakoja, kad ne kartą girdėjo namuose vyresniuosius kalbant apie J. Šerno laidotuves, vis prisimenant, kaip jų namuose buvo ruošiamas vežimas paskutinei J. Šerno kelionei. Jos tėtis Jokūbas Plepys sutvarkė ratus, moterys nuo pat ryto pynė vainikus, paskui visi jais aptaisė vežimą, dar priskynė darželio gėlių – buvo rugpjūčio pirmos dienos, pats rudenio gėlių žydėjimas. Taip susiruošęs išvažiavo į Biržus.

Signataro J. Šerno kapas Nemunėlio Radviliškio (Biržų raj.) kapinėse (aut. foto)

D. Kubilienės šeimoje ir dabar tebėra gyvas pasakojimas, kaip Vera Šernienė iš Biržų pėsčiomis atlydėjo J. Šerno karstą beveik trisdešimt kilometrų iki Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų kapinių. Gedulingą procesiją lydinčiųjų raginama nesėdo nė į vieną vežimą. Ėjo iki kraujo nutrintomis kojomis. Su sūneliu ant rankų. Sielvarto palaužta.

D. Kubilienė prisimena, kad giminėje visi labai gailėjo Jokūbo. Net ir metams bėgant, kai tik kalba pasisukdavo apie jį, visi jautriai prisimindavo. Kaip D. Kubilienė pasakoja, susigraudindavo vyrai, moterys pradėdavo verkti – ir Danutės bobutė, Jokūbo Šerno sesuo Elžbieta Šernaitė – Jašinskienė, ir Danutės mama – Jašinskienės dukra, Emilija Jašinskaitė – Plepienė, ir teta Zuzana Šernienė, Elžbietos Jašinskienės duktė, kunigo Adomo Šerno žmona. Verkdavo, apgailėdavo, kad be laiko numirė, toks jaunas, kad laimės neturėjo…

Labai nelaiku nutrūko Vasario 16 – osios Akto signataro, gabaus, patyrusio politiko Jokūbo Šerno gyvenimas. Be atokvėpio dirbęs vardan tos vienintelės Lietuvos, nesirinkęs lengvų darbų, ėjo ten, kur buvo reikalingas jo protas ir išsilavinimas, kur reikėjo jo išminties ir įžvalgumo, patirties ir atkaklumo, energijos ir pasiryžimo. Išauklėtas evangelikų reformatų tikėjimo dvasia, jis negalvojo apie save, svarbiausia jam buvo pareiga Tėvynei – viską atidavė dėl gimtojo krašto gerovės, visas savo jėgas paaukojo dėl jo suklestėjimo.

Jokūbo Šerno atminimo įprasminimas, jo darbų įvertinimas net ir dabar, minint šimtąsias atkurtos Lietuvos metines, tebėra nepakankamas, kol kas nepatraukęs tyrėjų, istorikų dėmesio. Atėjo laikas tinkamai įvertinti šios neeilinės asmenybės indėlį į Lietuvos valstybės kūrimą.

Panaudota Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fondų medžiaga bei aut. foto.

Vyriausybė patvirtino Lietuvos Tarybos Pirmininko, Lietuvos Valstybės Prezidento Antano Smetonos metų minėjimo 2019 metais planą. Kitąmet sukanka 100 metų, kai A. Smetona buvo išrinktas pirmuoju atkurtos Lietuvos valstybės Prezidentu. Seimo nutarimu 2019 metai paskelbti Lietuvos Tarybos Pirmininko, Lietuvos Valstybės Prezidento Antano Smetonos metais.

Įamžinant Prezidento institucijos įkūrimą ir A. Smetonos atminimą, numatyta įgyvendinti įvairius viešinimo ir leidybos projektus, surengti konferencijas, minėjimus, parodas Vilniuje ir Kaune, Ukmergėje ir Palangoje, kitose Lietuvos vietose.

Kitąmet bus surengtas Respublikos Prezidento institucijos įkūrimo ir pirmojo Prezidento A. Smetonos išrinkimo ir inauguracijos šimtmečio paminėjimas Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune. Jo metu planuojama pristatyti knygą „Prezidento rūmų istorijos“. Seime numatoma surengti apskritojo stalo diskusiją „Atkurtos Lietuvos valstybės pradžia: valdžios institucijų kūrimasis 1918–1920 metais“.

Pirmajam Lietuvos Respublikos Prezidentui A. Smetonai numatyta pastatyti paminklą jo gimtinėje Užulėnio kaime, Ukmergės rajone. A. Smetonos išrinkimo Lietuvos Prezidentu 100-mečiui paminėti bus rengiamos įvairios kilnojamosios ir virtualios parodos. Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune bus surengta paroda „Gyvename viltimi: Prezidentas Antanas Smetona egzilyje“.

Taip pat ketinama parengti edukacinių paskaitų ciklą „Antanas Smetona ir jo laikų Lietuva“, mobiliąją programėlę, pagal kurią bus galima lankyti su A. Smetona susijusias įsimintinas vietas Vilniuje. Pirmajam Prezidentui atminti taip pat bus organizuojami renginiai JAV – Vašingtone ir Klivlende.

Lietuvos Tarybos Pirmininko, Lietuvos Valstybės Prezidento Antano Smetonos metų minėjimo 2019 metais planą įgyvendins Kultūros, Švietimo ir mokslo, Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ministerijos, Seimo kanceliarija, Lietuvos nacionalinis muziejus, kitos kultūros ir švietimo įstaigos, šalies savivaldybės. Planas bus įgyvendinamas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžete atitinkamoms ministerijoms, institucijoms, įstaigoms patvirtintų bendrųjų asignavimų, kitų lėšų.

Šaltinis – <https://lrv.lt/lt/naujienos/2019-aisiais-bus-pazymimi-pirmojo-lietuvos-prezidento-a-smetonos-metai>.

Vienas  Sąjūdžio pradininkų, filosofas, rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras Arvydas Juozaitis šiandien, rugsėjo 17 d., Biržų pilyje oficialiai paskelbė dalyvausiąs 2019-ųjų metų Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose. Biržų pilyje įsikūrusios bibliotekos salėje vykusioje spaudos konferencijoje, kurią vedė žinomas muzikologas Viktoras Gerulaitis.

A. Juozaitis į susirinkusiuosius kreipėsi taip: „Gerbiamieji. Tėvynainiai. Lietuviai. Čia, Biržų pilyje, Radvilų sostapilyje ši diena ypatinga. Tokiose tvirtose vietose gimsta ir atgimsta viltis. Iš visos širdies geidžiu, kad šiandien ir čia pradėtas kelias atneštų Tėvynei kuo daugiau gėrio. Pranešu visiems labai tvirtai: bendražygių remiamas – dalyvausiu Lietuvos prezidento rinkimuose.“ Šiuos Sąjūdžio pradininko žodžius susirinkę žmonės palydėjo plojimais.

A. Juozaičio kalbą įdėmiai sekė ir Vilniuje Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje susirinkę visuomenės atstovai ir žurnalistai dideliame Valstybingumo erdvės monitoriuje stebėję tiesioginę transliaciją iš Biržų pilies ir turėję progą užduoti klausimus kandidatui.

Įvardijo kas griauna valstybę ir skatina emigraciją

A. Juozaitis labai kritiškai ir aštriai įvertino dabartinę politinę, ekonominę ir socialinę Lietuvos padėtį. Atkreipė dėmesį į milžinišką prarają tarp eilinių piliečių ir politinio elito ir teigė, kad nėra kuriama „bendrojo gėrio valstybė“ ir, kad būtent tai naikina valstybę ir skatina nesustojamą emigraciją.

„Neoliberalizmo eksperimentas Lietuvoje trunka jau dešimtmečius. Jis nuo tikrojo liberalizmo skiriasi tuo, kad ne žmogus, o korporacija tampa laisvių subjektu. Žmogui tuo tarpu paliekama pigios darbo jėgos vaidmuo. Augant BVP, auga ir bendras skurdas. Taigi, nebėra ryšio tarp politikos Ir kiekvieno piliečio gyvenimo kokybės. Dėl silpstančio ryšio su piliečiais ir valstybės Konstitucija kasdien užima mūsų žemėje vis mažiau vietos, – sakė filosofas susirūpinęs, kad pamatiniai Konstitucijos teiginiai dabar tiesiog išjuokiami, – Tauta nebėra visų valdžios galių šaltinis, nors kaip tik tai sako Konstitucija“.

Pasak A. Juozaičio iki šiol neveikia savivalda, Lietuva tebegrobstoma, negailestingai kertami miškai, naikinama žalia aplinka. „Taip mėginama prikišamai įrodyti, kad piliečiai čia nebeturi valios. Jausdamiesi nebereikalingi, nerasdami teisybės ir teisingumo, jie ir palieka savo pilį“, – apibendrino A. Juozaitis.

Pagrindinius politinius siekius prilygino keturiems pilies bokštams

Kalbėdamas apie pagrindinius savo politinės veiklos tikslus, kuriuos A. Juozaitis prilygino pilies bokštams, jis išskyrė valstybės rūpestį gimtąja kalba, kultūra, istorine atmintimi, šeima, švietimu ir teisingumu: „Mūsų tvirtovėje – keturi bokštai. Pirmasis – lietuvių kalba, kultūra. Antrasis – gausi ir sveika šeima. Trečiasis — nacionalinė švietimo sistema. Ketvirtasis — veiksmingas teisingumas“.

A. Juozaitis teigė siekdamas skatinti piliečių dalyvavimą teisingumo vykdyme, klanų teisėsaugoje ir politikoje įveikimo, korupcijos tinklų išardymo, griežtai sieksiąs, sąžiningų teisėjų skyrimo, nepriklausomo ypatingojo prokuroro pareigybės steigimo.

Užsienio politikos srityje sakė veiksiąs taip, kad būtų išvengta iš šalies Lietuvai brukamų „valstybės bei tautos suverenumo apėjimų ar apribojimų“, kurie trukdytų savarankiškos vidaus politikos uždavinių įgyvendinimui. Dėl to jis pasisakė prieš Europos Sąjungos federalizaciją ir paskelbė eisiąs su tais kurių siekinys yra  „Tėvynių ir valstybių Europa“.

„Tėvynių ir valstybių Europa – tai ne Europos Sąjungos griovimas. Atvirkščiai – tai paskutinė Europos gynybos linija. Stovėsime šioje gynyboje“, – tvirtina A. Juozaitis.

Įvertinęs šiuolaikines iššūkius kylančius Lietuvos nacionaliniam saugumui ir iš to kylančius svarbius uždavinius šalies teritorinės gynybos stiprinime, transatlantiniame bendradarbiavime, sutarimo ieškojime su kaimynais, būsimas kandidatas į Lietuvos Prezidentus svarbiausia nacionaline grėsme įvardijo pačios Lietuvos išsekimą ir masinę išeivystę, kurią, pasak jo, lemia lėtinis vidaus politikos nepakankamumas.

Paskelbė bursiąs kokybiškai naują Sąjūdį ir sieksiąs Lietuvos ir Latvijos sandraugos

A. Juozaitis paskelbė, kad vadovaudamasis bendruoju gėriu ir savo kalboje išskirtais pamatiniais dalykais, pradėjo burti piliečių judėjimą LIETUVA YRA ČIA. Tai, pasak jo, būsiąs partinius skirtumus peržengiantis, kokybiškai naujas sąjūdis.

Artimiausiais uždaviniais, prezidento rinkiminės kampanijos laikotarpyje  A. Juozaitis įvardijo kovą prieš vadinamosios „globalios Lietuvos“ politinį projektą ir per prievartą stumiamą daugybinę pilietybę.  „Dviejų rūšių pilietybė galutinai pakirstų piliečio pasitikėjimą valstybe. Dvejopa pilietybė skatintų, o ne slopintų emigraciją. Vietoj tokio susidvejinimo yra pasiūlytas  Lietuvio pasas. Jis be jokių išlygų išsaugotų kilminių lietuvių ryšį su Tėvyne. Lietuvio pasas kviestų juos grįžti į tikrąją pilietybę,  be išlygų ją suteiktų, grįžus namo“, – sakė kandidatas į Lietuvos prezidentus.

Tą pačią dieną, po spaudos konferencijos A. Juozaitis su savo bendražygiais išvyko į Rygoje vyksiantį susitikimą su Latvijos kultūros ir visuomenės veikėjais remiančiais jo rugpjūčio mėnesyje viešai paskelbtus siūlymus dėl Latvijos ir Lietuvos sandraugos kūrimo.

Rugsėjo 18 d. 10 val. Rygos Tautos namuose (Rīgas Latviešu biedrības nams, Merķeļa iela 13) vyks Latvijos ir Lietuvos sandraugos aptarti skirtas viešas A. Juozaičio susitikimas su Latvijos šviesuomene. Renginį ves vienas  žinomiausių Latvijos kino režisierių Janis Streičas (Jānis Streičs).

A. Juozaitis 1980 m. baigė Vilniaus universitete ekonomikos studijas. 2001–2003 m. buvo Lietuvos Respublikos Vyriausybėje dirbo Ministro pirmininko patarėju švietimo ir kultūros klausimais. 2004–2009 m. – Lietuvos Generalinio konsulato Karaliaučiaus srityje kultūros atašė. Nuo 2012 m. yra Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas. Nuo 2013  m. Klaipėdos universiteto docentas. Jis taip pat yra daugkartinis Lietuvos plaukimo čempionas ir rekordininkas, 1976 m. olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas, olimpinis rekordininkas ir Europos taurės laimėtojas.

A. Juozaitis 1988 m. buvo vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų ir iniciatyvinės grupės narių, Sąjūdžio Seimo narys, Seimo tarybos narys. 1988 m. buvo leidinio „Sąjūdžio žinios“ redaktorius ir leidėjas, 1990 m. savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ vienas iš steigėjų, redaktorius ir leidėjas, 1995–2000 m. žurnalo „Naujoji Romuva“ vyriausiasis redaktorius. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 2003 m. Parašė trisdešimt knygų, sukūrė per 20 dramų. Apdovanotas Gedimino V laipsnio ir Estijos Marijos žemės IV laipsnio ordinais.

Prezidento rinkimai Lietuvoje vyks kitų metų gegužės 12 d.

Apie kandidatavimą į prezidentus jau yra paskelbę europarlamentarai Petras Auštrevičius ir Valentinas Mazuronis, Seimo nariai Naglis Puteikis ir Aušra Maldeikienė, diplomatas Vygaudas Ušackas ir ekonomistas Gitanas Nausėda, kuris apie tai pranešė šiandien tuo pačiu metu kaip ir A. Juozaitis. Konservatorių skyriai kandidatais svarsto kelti dar ir Seimo narius Ingridą Šimonytę bei Žygimantą Pavilionį.

„Vorutos“ inf.

www.voruta.lt

Pirmas iš kairės Simonas Penkinas, Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) 2 rinktinės 9 kuopos Babtų būrio šaulys, Regina Smetonaitė, Dalė Antanina Strielčiūnienė, Ričardas Rimgaudas Strielčiūnas, Viktoras Jencius-Butautas, Sigutė Smetonaitė Petrauskienė, Gediminas Budnikas, Milda Mironaitė

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, www.voruta.lt

2018 metų rugsėjo 8 dieną, Lietuvai švenčiant valstybės atkūrimo 100-metį, „Žalgirio pergalės parke“ buvo įamžintas 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimas, pasodinant ąžuolų alėją pagal architekto Stanislovo Kalinkos suprojektuotą viziją. „Žalgirio pergalės parkas“  yra kairėje autostrados Kaunas – Klaipėda pusėje, 127-ajame kilometre, įsukant Kėdainių kryptimi, Kauno rajone (Babtų seniūnijoje, ties Cinkiškių sankryža). Parkas pradėtas kurti prieš beveik 30 metų, vienas iš jo sumanytojų – Raudondvario gyventojas Alfonsas Bajarskas.  Parko teritorija užima 14 ha, ten pasodinta apie 1 tūkstantis medelių: raudonlapių ąžuolų, maumedžių, eglaičių. Lietuvos nepriklausomybės alėjoje žaliuoja lietuviški ąžuolai ir pušys, iš kalninių pušaičių suformuotas 0,5 km ilgio žodis „Žalgiris“, matomas iš paukščio skrydžio. Kiekvienas pasodintas medis turi savo globėją ir metriką.

Šventės moderatorius Lietuvos kariuomenes atsargos majoras Gediminas Reutas

Rugsėjo 8 dieną švenčiamos Šilinės – Švenčiausios Mergelės Marijos gimimo diena, tai ir Vytauto Didžiojo karūnavimo diena,- teigė susirinkusiems šventės moderatorius, Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Gediminas Reutas. Jis pristatė visus garbius renginio dalyvius: Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio deleguotą Seimo narį Kęstutį Bacvinką, sveikinimo žodžius tarusį 1990 metų kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarą Leoną Milčių, 1918 m. vasario 16-osios klubo pirmininką Remigijų Gulbiną, Lietuvos respublikos Seimo  narį, klubo valdybos narį Vytautą Kamblevičių, Kauno rajono administracijos direktorių Antaną Nesteckį, Kauno miesto  savivaldybės tarybos narį Gediminą Budniką, Pasaulio lietuvių centro direktorių Valdą Kubilių, XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkę Dalią Poškienę, profesorių Arimantą Dumčių, Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkę Jūratę Kaspersen ir kitus. Lietuvos Šaulių sąjungos Garbės sargybos kuopa atliko dedikacines salves už Lietuvos valstybės šimtmetį ir žuvusius  už Lietuvos laisvę.

Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) Garbės sargybos kuopos šauliai

Senosios Lietuvos didingos praeities dieną (pagal 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos valstybės Konstituciją), Padėkos už Lietuvos nepriklausomybę ir laisvės apgynimo dieną, šventės moderatorius atsargos majoras Gediminas Reutas signatarų gimines pakvietė pasodinti po ąžuolą kiekvienam signatarui. Jis priminė Šventosios Motinos Teresės žodžius, kad „Gerieji Jūsų darbai bus užmiršti  rytoj.  Vis dėlto darykite gerus darbus!“.  Ąžuolus pasodino:

1. Jonui Basanavičiui – Teresei Basanavičiūtei neatvykus, jos prašymu ąžuolą pasodino Gintautas Tamulaitis ir Leonas Milčius;
2. Saliamonui Banaičiui – negalėjus atvykti signataro žmonos brolio vaikaitei Liucijai Butkienei, medelius jos vardu pasodino Regina Smetonaitė, Remigijus Gulbinas;
3. Mykolui Biržiškai – Jonas Biržiškis;
4. Kaziui Bizauskui – Vidimantas Židonis;
5. Pranui Dovydaičiui – Stasys Dovydaitis, Rimantas Dovydaitis, Teresė Zita Dovydaitytė, Laimutė Joana Dovydaitienė;
6. Steponui Kairiui – Lina Gerbutavičienė, Kazimieras Gerbutavičius;
7. Petrui Klimui – Remigijus ir Ilona Gulbininai, Audronė Paškevičienė;
8. Donatui Malinauskui – Žiedūna ir Viktoras Jenciai;
9. Vladui Mironui – Audružis Mironas, Milda Mironaitė;
10. Stanislovui Narutavičiui – Kauno rajono mero įgaliotas administracijos direktorius Antanas Nesteckis;
11. Alfonsui Petruliui – Kęstutis Petrulis, Nijolė Štriupkuvienė, Goda Štriupkė, Simonas Štriupkus, Asta Pūkaitė;
12. Antanui Smetonai – Sigita Smetonaitė-Petrauskienė, Ričardas Rimgaudas Strielčiūnas, Dalia Strielčiūnienė, Regina Smetonaitė;
13. Jonui Smilgevičiui – Pasaulio lietuvių centro direktorius Valdas Kubilius;
14. Justinui Staugaičiui – Darius Staugaitis, Elena Staugaitienė, Žydrė Šaltienė;
15. Aleksandrui Stulginskiui – Marija Danutė Ročkienė;
16. Jurgiui Šauliui – Česlovas Tarvydas, Gintarė Sargūnaitė;
17. Kazimierui Steponui Šauliui – Ramutė Kazlauskienė;
18. Jokūbui Šernui – organizatoriai;
19. Jonui Vailokaičiui – Donatas Dragūnas, Ignas Gražulis, Julius Bazevičius;
20. Jonui Vileišiui – Gediminas Tursa, Reda Tursaitė.

 1918 m. vasario 16-osios klubo pirmininkas Remigijus Gulbinas ir Viktoras Jencius-Butautas prie Donatui Malinauskui pasodinto ąžuoliuko

Ąžuolus pasodinti signatarų giminėms ir šventės dalyviams padėjo Babtų moksleiviai bei Šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės jaunieji šauliai, vadovaujami Žanetos Jankauskaitės. Prie kiekvieno medelio pastatytos informacinės lentelės su signatarų vardu, pavarde, trumpa biografija lietuvių ir anglų kalbomis. Alėjos pradžioje pastatytame stende – Nepriklausomybės Akto, kurį vokiečių okupacinei valdžiai įteikė Lietuvos Taryba, kopija. Kiekvienam medelių sodintojui „Žalgirio pergalės parko“ klubo pirmininkas Gintautas Tamulaitis išdavė pažymėjimą apie ąžuoliuko sodinimo faktą ir įteikė knygą „Žalgirio pergalės parkas Kauno rajone“, išleistą paties klubo. Organizatoriai ąžuolus  įsigijo iš Valstybinių miškų urėdijos Kėdainių regioninio padalinio, o sodintojai, šventės dalyviai ir „Žalgirio pergalės parko“ klubas pasižadėjo rūpintis ąžuolais.

Iki šiol Lietuvoje visi 20 signatarų buvo pagerbti Jono Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose. Lietuvos Tautinio atgimimo ąžuolyne 1998 metais balandžio 25 dieną buvo pasodinta 20 ąžuoliukų 1918 metų Vasario 16-osios signatarams.  Prie kiekvieno ąžuolo yra lentelė, kurio  signataro garbei jis pasodintas.  Praėjus 20 metų, „Žalgirio pergalės parko“ klubo pirmininko Gintauto Tamulaičio ir profesoriaus Aleksandro Vitkaus iniciatyva pasodinta 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams skirta ąžuolų alėja kitoje Lietuvos vietoje.  2018 m. gegužės 25 d. Lietuvos kultūros taryba patvirtino klubo „Žalgirio pergalės parkas“ pateiktą projektą  „1918 metų Vasario 16-osios Akto signatarų įamžinimas „Žalgirio pergalės parke“.

Iš kairės: LR Seimo narys Kęstutis Bacvinka, pasaulio lietuvių centro direktorius Valdas Kubilius, „Žalgirio pergalės parko“ klubo pirmininkas Gintautas Tamulaitis, 1990 metų kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Leonas Milčius

Dar iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-mečio jubiliejaus, Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė bei Lietuvos Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė reiškė iniciatyvą deramai pagerbti 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus.

Prie signatarui Alfonsui Petruliui  pasodinto ąžuolo, iš dešinės – Kęstutis Petrulis…

Gaila, kad iki šiol Vilniuje nėra paminklo pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai, nesugebam deramai pagerbti ir Jono Basanavičiaus atminimo. Gal po Popiežiaus Pranciškaus apsilankymo Lietuvoje pagaliau suvoksime, kad esame tauta su savo šaknimis. Nereikia realių valdovų ir valstybės kūrėjų keisti simboliais. Kaip graži išimtis Švėkšnoje 2017 09 18 pastatytas paminklas prelatui  Kazimierui Steponui Šauliui (1872–1964), skulptorius Arūnas Sakalauskas. Pagerbti signatarai kituose rajonuose – Šiauliuose dar 2016 metais buvo pradėta sodinti bendra 1918 ir 1990 metų signatarų alėja, Šakių mieste 2018 06 23 prie savivaldybės pastatytas simbolinis (jame yra signatarų parašai) paminklas trims signatarams:  vyskupui Justinui Staugaičiui (1866–1943), Saliamonui Banaičiui (1866–1933) ir Jonui Vailokaičiui (1886–1944), autorius Mindaugas Šnipas,  Jonui Vailokaičiui 2018 06 22 pastatytas paminklas jo gimtojoje sodyboje, skulptorius Kęstutis Dovydaitis. Esama atminimo ženklų signatarams ir kitose Lietuvos vietose.

Prie paminklo pirmajam Latvijos prezidentui. Pirmoje eilėje (iš kairės): Žydrė Šaltienė, Nijolė Štriupkuvienė, Remigijus Gulbinas, Regina Smetonaitė, Angelė Laužikienė (Vilniaus anykštėnų sambūrio (VAS) narė), Laima Dovydaitienė, Ričardas Laužikas (VAS narys), Stasys Dovydaitis, Vėtrė Markevičiūtė, Viktoras Jencius-Butautas, Vėjas Leščinskas. Antroje eilėje (iš kairės): Elena Staugaitienė, Joana Vyga Čiplytė (knygų autorė iš Panevėžio), Irina Miklaševičienė, Juozapas Aleknavičius (Panevėžio zanavykų klubo pirmininkas), Darius Staugaitis, Jonė Kavaliauskaitė (pedagogė iš Kauno), Vaida Janulevičiūtė (LNM Signatarų namų darbuotoja), Aleksandras Smilgevičius. Trečioje eilėje (iš kairės): Šarūnas Kartanas (plk. Juozo Kartano sūnus, Antano Smetonos giminaitis, atvykęs iš Kanados), Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė, Regina Smilgevičiūtė, Vidimantas Židonis

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, www.voruta.lt, Rokiškis – Jelgava (Latvija)

Rugsėjo 22 d. Jelgavoje buvo paminėta Baltų vienybės diena. Ji buvo minima ir ant Moškėnų piliakalnio Rokiškio rajone Kavoliškio kaimo bendruomenės bei Danutės Kirstukienės iniciatyva, kitose Lietuvos vietose.

Jau septyneri metai, kaip Lietuva ir Latvija mini Baltų vienybės dieną pakaitomis: tai vienoje, tai kitoje valstybėje. 2000-aisiais Lietuvos Respublikos Seimas ir Latvijos Respublikos Saeima Saulės mūšio dieną, rugsėjo 22-ąją, paskelbė Baltų vienybės diena. Prisimenant 1236 m.
įvykusį Saulės mūšį, kai buvo sutriuškintas Kalavijuočių ordinas ir pristabdytas Baltų žemių užkariavimas. Šiemet Baltų vienybės diena buvo švenčiama Latvijoje, Jelgavoje. Abiejų valstybių atstovai pagerbė pirmąjį Latvijos prezidentą Janį Čakstę (Jānis Čakste, 1859–1927), padėdami gėlių prie jo paminklo. Buvo pagerbti ir keturi Lietuvos Nepriklausomybės Aktą pasirašę signatarai, kurie mokėsi tuometinėje Mintaujos (dab. Jelgava) berniukų gimnazijoje: Kazimieras Bizauskas, Vladas Mironas, Jonas Smilgevičius ir Antanas Smetona. Atminimo lentos atidarymo ceremonijoje ant Jelgavos G. Eliaso istorijos ir meno muziejaus fasado dalyvavo Latvijos Respublikos Saeimos pirmininkė Inara Mūrniecė (Ināra Mūrniece), tarpparlamentinių ryšių su Latvijos Respub­lika grupės pirmininkas Kęstutis Masiulis, Lietuvos Respublikos Seimo narys Kazys Starkevičius, Biržų rajono savivaldybės meras Valdemaras Valkiūnas, Rokiškio rajono savivaldybės meras Antanas Vagonis, atminimo lentos autorius, skulptorius Mindaugas Šnipas, knygos apie Vladą Mironą autorė dr. Vilma Bukaitė, Vasario 16-osios klubo pirmininkas Remigijus Gulbinas bei jo nariai: Regina Smetonaitė, Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė, Milda Mironaitė, Vidimantas Židonis, Aleksandras Smilgevičius ir kt.

Rokiškio meras Antanas Vagonis padėjo gėlių prie atminimo lentos ir padėkojo skulptoriui Mindaugui Šnipui už signatarų atminimo įamžinimą Latvijoje. Meras išreiškė viltį, kad skulptorius dar ne kartą prisidės savo darbais, garsinant iškilius mūsų krašto žmones: miesto pradininkus kunigaikščius Krošinskius, signatarą Vladą Mironą, premjerus Juozą Tūbelį, Antaną Tumėną ir kitus. Šventės dalyviai galėjo pasirinkti: kas vyko į mokslinę konferenciją „Bendrumai ir skirtumai Latvijos ir Lietuvos kultūrinėje istorijoje“, kas į ekskursiją po Jelgavos miestą, kas Baltų patiekalų paragauti, kas į mugę, kurioje Rokiškį garsino Laimutės Sadauskienės šakočiai.

Paminklas Jelgavoje pirmajam Latvijos prezidentui Janiui Čakstei (Jānis Čakste, 1859–1927)

2019 m. Baltų vienybės diena bus minima Biržuose.

Žiedūnos Jenciuvienės nuotr.

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 9 (851), 2018 m. rugsėjo 29 d., p. 15.

Ingrida JOKŠIENĖ, vyriausioji specialistė

Tauta gyva, kol mena, kol gerbia, įprasmina. Tautos didžiavyrių nuopelnai, darbai, nulėmę valstybės tėkmę, išlikimą, tapatumą mus įkvepia, orientuoja, įpareigoja. Leidžia būti unikaliais, su savo autentišku tautos veidu tautų vandenyne ir didele viltim, kad dar būsim, kaip tauta dar neišnyksim.

Tokioms mintims ir nuteikė Pagėgių meno ir sporto mokyklos mokinių choro patriotinės dainos bei garbūs svečiai, kurie sveikino pagėgiškius, miesto svečius ir visą Mažąją Lietuvą ypatingo Tilžės Akto 100 – mečio jubiliejaus proga ne bet kur, o pačioje Mažosios Lietuvos širdyje, Pagėgiuose, mieste, kurio savivaldybės teritorija vientisai ir nedalomai priklauso Mažajai Lietuvai.

Iškilmės prasidėjo paminklinio ženklo atidengimu Lietuvos savanoriams, Pagėgių žemės sūnums, kovojusiems už lietuvybę ir Lietuvos suvienijimą Vyčio Kryžiaus kavalieriui Jonui Šimkui ir eiliniam Jurgiui Civinskui. Prisiminti tautos garbingų vyrų veiklą, jų asmeninio gyvenimo pavyzdį, paveikusį lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės ateitį, kryptį, būti garbingais tos atminties saugotojais ir tęsėjais kvietė sveikinę ir paminklinį ženklą atidengę Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis ir Lietuvos šaulių sąjungos vadas, dukart Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius pulkininkas leitenantas Gintaras Korizna. Lietuvos Respublikos Seimo narys Ričardas Juška dėkojo pagėgiškiams už pagarbą savo krašto praeičiai, o paminklinį ženklą pašventinęs Lietuvos evangelikų-liuteronų vyskupas, Jo Ekscelencija Mindaugas Sabutis priminė visiems bendražmogišką pareigą – būti atsakingais prieš Dievą ir vienas kitą.

Tylos minutę už visus žuvusius dėl Lietuvos laisvės sudraskė pagarbos salvės: pirmoji – už tądien įamžintus Joną Šimkų ir Jurgį Civinską, antroji – už Mažąją Lietuvą, trečioji buvo skirta Tėvynei Lietuvai. Edukacines salves atliko Lietuvos šaulių sąjungos Garbės sargybos kuopos šauliai, vadovaujami kuopos vado Sauliaus Slavinsko. Po įsiamžinimo nuotraukose, visus susirinkusiuosius eisenai pakvietė šauliai, eisenai vadovavo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio šaulių 7-os rinktinės vadas, atsargos majoras Kęstutis Bauža. Žingsnių tempą diktavo Lietuvos kariuomenės karinių jūrų pajėgų orkestro būgnininkai. Darniu žingsniu eiseną papuošė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinės pareigūnai. Skaisčios žiemos saulės nušviestą eiseną puošė tautinė trispalvė, Mažosios Lietuvos, šaulių sąjungos, Pagėgių savivaldybės vėliavos ir visų einančiųjų besišypsantys veidai. Visi jautėsi vieningi, vienos didelės Žemės vaikai ir turbūt tokiomis akimirkomis lemta suvokti vienybės, bendrystės, tikėjimo ir pasitikėjimo savo Valstybe idėjas, pritarti joms ir didžiuotis.

Pagėgių miesto parke, prie skulptoriaus Stepono Juškos skulptūros, kur didžioji Lietuva tarsi kūdikį glaudžia mažąją, gausiai susirinkusieji turėjo galimybę vėl ir vėl suvokti tų 24-ių protingų politikų, visuomenės veikėjų ryžtą ir norą vienyti ne tik istorines Lietuvos žemes, bet ir priglausti tą teritoriškai mažą, bet didžią savo dalį dvasine prasme. Tą dalį, kuri dovanojo knygnešių pečiais išnešiotą lietuvišką kalbą, raštą, literatūros ir gramatikos šviesą, tautinį kostiumą, ūkio modernumą ir lietuvybę apskritai. Sveikinimo žodį tarė Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis, su kuriuo šventėn į Pagėgius sugužėjo didelis būrys lietuvių iš Karaliaučiaus krašto.

Na o kultūros centre visų sušalusių laukė ypatinga Jono Šimkaus gyvenimo veiklos ir kovos už lietuvybę paroda, kuriai eksponatus paskolino Jono Šimkaus giminaičiai ir įstabus Lietuvos kariuomenės Jūrų laivyno orkestro, vadovaujamo maestro Egidijaus Mikniaus koncertas su trankia muzika, maršais ir tik Pagėgiams skirtomis populiarių dainų improvizacijomis. Šiltai įsitaisę, susirinkusieji apturėjo visą puokštę smagių staigmenų ir džiugių įvykių.

Kaip žinia, kasdienybė kupina kasdienių, smulkių darbų, kurie atrodytų yra tiesiog pareiga ir darbas. Bijome kartais patikėti, kad dirbame ir didelius darbus jai – Lietuvai ir kad nuo jautraus, pagarbaus požiūrio į vieną ar kitą dalyką gimsta istorija. Ši Tilžės akto 100-mečio ir savanorių įamžinimo diena – darnaus, sutelkto darbo rezultatas, todėl pirmiausia buvo prisiminta Pagėgių savivaldybės mero Virginijaus Komskis potvarkiu dar prieš du metus sudaryta darbo grupė savanorių įamžinimui. Ją sudarė Meras, administracijos direktorė Dainora Butvydienė, savanorių įamžinimo iniciatorius, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje valdybos narys Ernestas Lukoševičius, Lietuvos šaulių sąjungos V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius, Lietuvos šaulių sąjungos Kęstučio šaulių 7-os rinktinės vadas atsargos majoras Kęstutis Bauža, enciklopedijos „Lietuvos karžygiai“ sudarytojas, savanorių įamžinimo entuziastas, įamžinimo ženklų autorius Vilius Kavaliauskas, Pagėgių savivaldybės kultūros centro direktorė Svetlana Jašinskienė, Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė, Pagėgių savivaldybės mero patarėja Rita Vidraitė, Pagėgių savivaldybės vyriausioji specialistė kultūrai Ingrida Jokšienė, Kentrių kaimo bendruomenės pirmininkas Romualdas Mančas, nevyriausybinių organizacijų koordinatorius Edmundas Incius ir Klaipėdos universiteto teatro katedros docentas, savanorio Jono Šimkaus sūnėnas Gediminas Šimkus. Šis žmogus visą savo gyvenimą paskyrė tvirtų lietuvininkų tėvo Mikelio ir dėdės Jono gyvenimo ir veiklos įamžinimui, įprasminimui, tačiau šios dienos nesulaukė. Pagėgiuose gegužę įvykęs darbo grupės posėdis p. Gediminui buvo paskutinis, liga pasiglemžė jį po keleto mėnesių, o Tilžės akto dieną visi susirinkę jo atminimui galėjome dovanoti tik minutę tylos.

Nepalikęs abejingų ir sujaudinęs momentas buvo su Beatričės Grincevičiūtės atliekama daina „Tykiai tykiai Nemunėlis teka…“ pagarbiai įnešta Amžinoji Rambyno kalno knyga, kurioje tądien pasirašė visi garbūs svečiai – konferencijoje pranešimus skaitę Algirdas Matulevičius, Gedimino Šimkaus duktė Rasa Šimkutė, Dr. Milda Janiūnaitė, Liudvika Burzdžiuvienė, Sigitas Šamborskis. Savo mintis ir linkėjimus Mažajai Lietuvai knygoje suguldė kiti garbūs svečiai, šventėje dalyvavę Jono Šimkaus giminės, šauliai, politikai, Karaliaučiaus krašto lietuviai ir visi kiti pageidavę.

Konferencijos metu pagėgiškiai turėjo galimybę pamatyti Lietuvoje dar nedemonstruotą, LRT studijoje sukurtą filmą „Lūkesčių metai. Tilžės aktas“. Šventės organizatoriams pavyko sujungti Mažosios Lietuvos Tilžės akto 100-metį švenčiančią Šilutę ir Pagėgius. Teletilto metu vieni kitą pasveikino Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis ir Šilutės rajono savivaldybės mero pavaduotojas Algis Bekeris. Apsikeista smagiomis frazėmis, mažlietuviškais žodžiais ir Mažosios Lietuvos vienybės pajautimu.

Akį malonino ir klausą džiugino pagėgiškių mylimas Petras Venclovas ir etnologė Daiva Meškauskaitė parodę, apdainavę Vydūną poezijos impresijoje. Vakarą vainikavo Tilžės akto 100-mečio medalių už darbą Mažosios Lietuvos vardan įteikimas labiausiai to nusipelniusiems.

Graži diena, puošnus renginys jau tapo istorija, tačiau būtinybės ją prisiminti suvokimas išliks ilgam ir taps gražiu įrašu ateities pagėgiškiui, nes Tilžės Aktas kviečia ir įpareigoja.

Astos Andrulienės nuotr.

Bendra renginio dalyvių nuotrauka

Petras IVANOVAS, Zarasai

Garsus Sadūnų kaimas Zarasų rajone savo istorija. Prieš šimtą trisdešimt metų šiame kaime gimė Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas Juozas Buzelis. Šiandien Sadūnai žinomi ir todėl, jog čia yra labai darbšti, visada kupina gražių iniciatyvų ir darbų kaimo bendruomenė. Šiandien joje per 200 sodiečių.

Visai neseniai sadūniečiai ir visi zarasiečiai buvo turiningo įvykio liudytojais. Bendruomenės pirmininkės Reginos Macijauskienės, bendruomenės aktyvistų iniciatyva Sadūnų kaime pastatytas ir atidengtas paminklinis akmuo kraštiečiui, pedagogui, pirmojo stiegiamojo Seimo nariui Juozui Buzeliui atminti. Tai ir labai graži bendruomenės dovana Lietuvos atkūrimo šimtmečiui.

Paminklo atidarymo metu Sadūnų bendruomenės pirmininkė Regina Macijauskienė jo dalyviams papasakojo, kad bendruomenės nariai idėją puoselėjo jau seniai. Rajono Savivaldybė šią iniciatyvą parėmė ir drauge bendruomenės nariai ją įgyvendinimo.

Renginio metu buvo prisimintas garbingas žemiečio Juozo Buzelio gyvenimo kelias.

1908 m. Juozas Buzelis baigė Mintaujos gimnaziją, iš ten į gimtąjį Dusetų valsčių atveždavo nelegalios lietuviškos literatūros. Vasaros atostogų metu Juozas bendravo su vietos jaunimu, mokė jaunuolius lietuviškai skaityti ir rašyti. 1915 m. baigė Dorpato universiteto Medicinos fakultetą. Pirmajam pasaulinio karo metais jis Rusijoje, Tulos gubernijos ligoninės gydytojas. 1916–1918 metais dirbo Latvijoje, Agluonoje. Ten žemietis organizavo 75 vietų ligoninę ir joje dirbo vyresniuoju gydytoju, vėliau ligoninės vedėjas. Tuo metu šioje ligoninėje dirbo apie 30 lietuvių tarnautojų. 1917 m. gegužės mėn. nuo Aguonos ligoninės lietuvių deleguotas atstovas į Visos Rusijos lietuvių seimą, vykusį Peterburge, kuriame pirmą kartą buvo iškelta Nepriklausomos Lietuvos valstybės idėja.

1919–1920 m. Ežerėnų apskrities gydytojas. Daktaras ir dar įsteigė ir Zarasų progimnaziją ir nuo 1919 m. spalio 20 d. tapo jos direktoriumi. Aktyviai gydytojas, pedagogas reiškėsi visuomenės gyvenime. 1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas Utenos rinkimų apygardoje.
1922–1927 m. vėl Ežerėnų apskrities gydytojas, išrinktas Valstiečių liaudininkų sąjungos apskrities komiteto pirmininku, vėliau – kooperatyvo „Patrimpas“ valdybos pirmininkas ir apskrities tarybos narys. Visą savo gyvenimą, savo veikla Juozas Buzelis buvo nepakantus neteisybei. Po visų politinių skersvėjų 1926 metais jis dirba Zarasuose, kalėjimo kalinių gydytoju. 1927 m. sukūrė šeimą, susilaukė trijų vaikų. Nuo 1930 m. Salako sveikatos centro vedėjas, nuo 1931 m. Valstybinės akių ligų ambulatorijos vedėjas, nuo 1939 m. – Degučių apylinkės sveikatos punkto vedėjas. Tik atsitiktinumo dėka jis, jo šeima išvengė tremties. Išgelbėjo sena draugystė su Justu Paleckiu. Mirė 1967 metais, palaidotas savo gimtinėje.

Paminklinio akmens atidengimo metu dėkoja bendruomenei garsioji plaukikė, Juozo Buzelio anūkė Aiškutė Buzelytė-Tranienė

Atidarymo metu kalbėjo rajono savivaldybės meras Nikolajus Gusevas, jis džiaugėsi, kad bendruomenė atliko labai gražų darbą, įamžino garbaus savo krašto sūnaus atminimą. Maža bendruomenė, bet dideli jos darbai. Padėkos žodį bendruomenei, jos žmonėms tarė ir Dusetų seniūnijos seniūnas Saulius Kėblys. Meras Nikolajus Gusevas, administracijos direktorius Benjaminas Sakalauskas, Dusetų seniūnas Saulius Kėblys, bendruomenės pirmininkė Regina Macijauskienė atidengia paminklą. Perkerpama juosta, jos dalys išdalijamos šio krašto žmonėms, artimiesiems. Prie paminklo žodį tarė ir Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas. Jis kalbėjo apie meilę tėvynei. Tėvynė kaip motina yra viena. Klebonas džiaugėsi, kad šio krašto žmonės turi puikų pavyzdį kaip reikia mylėti tėvynę. Juozas Buzelis iškilus tautos sūnus, jo gyvenimas – gražus tėvynės meilės ir pasiaukojimo pavyzdys. Klebonas dėkojo visiems, kad nepamirštami kraštui brangūs žmonės, visiems linkėjo Dievo palaimos. Klebonas pašventino paminklinį akmenį.

Atidengiamas paminklinis akmuo, skirtas Juozo Buzelio atminimui

Regina Macijauskienė rūpinosi ne tik paminklinio akmens pastatymu Sadūnuose. Ji surado Juozo Buzelio artimuosius. Tiesa, dukra Milda ir sūnus Visvaldas jau iškeliavę į Anapilį. Tačiau šios įspūdingos šventės sulaukė gražus Juozo Buzelio artimųjų būrys. Į šias iškilmes atvyko iškilaus veikėjo dukra Aija Antanėlienė, anūkės Sigita, Audra. Juozo Buzelio anūkė Aiškutė Buzelytė Tranienė garsioji plaukikė Lietuvoje, ji šlovina Lietuvą pasaulyje. Prie paminklinio akmens ji kalbėjo kad su Sadūnais visus juos sieja dvasinis ryšys ir jų senelio atmintis. Dėkojo bendruomenei už Juozo Buzelio atminimo įamžinimą.

Po iškilmingo paminklinio akmens savo kraštiečiui atidarymo, gausus būrys bendruomenės narių susirinko į bendruomenės namus. Į juos sutilpo vis visi norintys. Čia vyko bendruomenės dešimtiems metų jubiliejaus minėjimas.

Šio renginio metu teko bendrauti su Juozo Buzelio dukra Aija Antanėlienė. Ji džiaugėsi savo tėvo atminimo įamžinimu Sadūnuose. Sadūnai jai ir artimiesiems brangus ir artimas kraštas. Antrojo pasaulinio karo metais visa šeima gyvena čia, čia visi bendravo su vietos gyventojais, čia susirado daug bičiulių ir draugų. Savo gimtinės visada ilgėdavosi ir jos tėvas Juozas Buzelis. Čia jis atgulė amžinojo poilsio, čia palaidota daug jiems brangių ir artimų žmonių.

Juozo Buzelio dukra prie paminklinio akmens

Dukra daug pasakojo apie jai brangius žmones. Tėvelis vedė 1927 metais. Jo išrinktoji buvo liuteronė Klara Zvirbule. Ji latvė. Taip laikais santuokos kitatikių nelabai buvo toleruojamos. Juozo Buzelio bičiulis buvo Vaižgantas. Jis visada garsėjo tolerancija. Iš pradžių ir jis spyriojosi, o po to sutiko. Klara Buzelienė greitai išmoko lietuviškai ir Zarasuose dirbo mokytoja. Juozo Buzelio žmona savo vardą išvertė į lietuvių kalbą ir tapo Aiškute.

Močiutės garbei Aiškutės vardas atiteko ir grasiajai Lietuvos plaukikei.

Dukra Aija pasakojo apie kilnius tėvo poelgius, meilę tėvynei ir žmonėms. Sovietmečiu jai teko patirti daug skriaudų, ne sykį priminta jai tėvo veikla, tačiau ji visada didžiavosi savo tėvu, jo kilniais darbais ir šiandien saugo jo atminimą.

Sadūnai atokus kaimas Zarasų rajone, tačiau jį garsina šiandien ne tik garsioji kaimo kapela, garsus jis savo istorija, savo žmonėmis.

Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas, apie 1920 m.

Kovo 9 d., šeštadienį, Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) bus įteikta Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premija, renginys prasidės 11.00 val.

1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko premija skiriama kultūrininkui, kuris yra prisidėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo, lietuvybės idėjų platinimo, valstybės istorijos garsinimo bei žmonių gerovės kėlimo ir kuriam artimos Donato Malinausko puoselėtos vertybės. Šios premijos steigėjai – signataro vaikaitis Tadas Stomma su žmona Jadvyga, giminaitis Viktoras Jencius-Butautas su žmona Žiedūna.

Nuo 2012-ųjų Nepriklausomybės Akto signataro D. Malinausko premiją yra gavę šie kultūros, visuomenės veikėjai: mons. Alfonsas Svarinskas, „Vorutos“ steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius (2012), „Vilnijos“ draugijos pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva (2013), visuomenininkė, etnologė Nijolė Balčiūnienė (2014), politikas ir visuomenės veikėjas, buvęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Gintaras Songaila (2015), Lietuvos architektūros tyrinėtojas, istorikas dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas (2016), Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas, Lituanistikos katedros profesorius dr. Alvydas Butkus (2017), dr. Vytautas Rubavičius (2018).

2019-aisiais signataro Donato Malinausko kultūros premija bus įteikta Rytų Lietuvos pedagogui, dailininkui, poetui, sąjūdininkui, aktyviam lietuviškosios kultūros puoselėtojui, kraštotyrinių, tautotyrinių savilaidos leidinių autoriui ir rengėjui Vytautui Dailidkai. V. Dailidka gimė 1937 m. kovo 28 d. Vygonių kaime, Varanavo r., Gardino sr., Naugarduko vaivadijoje, dabartinėje Gudijoje. Su didžiule pagarba ir liūdesiu jis mini savo tėvus – tėvą Vincą Dailidką, persekiotą ir kalintą lietuviškos „Ryto“ draugijos mokytoją, ir motiną Emiliją Miliauskaitę-Dailidkienę. V. Dailidka taip pat pasirinko pedagogo kelią – 1955 m. baigė Trakų pedagoginę mokyklą ir buvo paskirtas į Trakų r. Miciūnų septynmetę mokyklą, nuo 1956 m. dirbo Švenčionių rajono ir miesto mokyklose, 1959 m. sugrįžo dirbti mokytoju į Šalčininkų r. Eišiškių vidurinę mokyklą, kurioje ir pats buvo mokęsis. 1983 m. buvo paskirtas Eišiškių II-osios vidurinės mokyklos direktoriumi, o 1992 m. atkūrus lietuvišką Eišiškių vidurinę mokyklą jai vadovavo iki 2002 m., mokinius mokė dailės, vadovavo mokyklos kraštotyros muziejui. Besimokydamas Trakų pedagoginėje mokykloje ėmė kurti pirmuosius savo eilėraščius ir susipažino su tapybos, dailės pagrindais, o 1977 m. baigė Vilniaus dailės institutą.

Tradiciškai prieš įteikiant premiją už Nepriklausomybės Akto signataro D. Malinausko šeimą, artimuosius bus aukojamos šv. Mišios. Kaip ir pastaruosius kelerius metus šv. Mišias klebonas kunigas Algimantas Gaidukevičius aukos Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje (Mokyklos g. 2A, Onuškis, Trakų r.), būtent šios bažnyčios šventoriuje 1993 m. birželio 14 d. buvo perlaidoti tremtyje mirusio signataro palaikai. Šv. Mišios už signataro D. Malinausko šeimą vyks kovo 8 d., penktadienį, pradžia 18.00 val.

„Vorutos“ informacija

Tel. pasiteirauti: 8 698 17049 (Viktoras Jencius-Butautas), 8 603 11117 (VšĮ „Vorutos“ fondas, Irma Stadalnykaitė)

The post Šeštadienį bus įteikta Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premija appeared first on Voruta.

Trakų r. Onuškio Donato Malinausko gimnazijos pradinukai kartu su mokytojomis aplankė signataro, kurio palaikai ilsisi Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios šventoriuje, kapavietę. Prisiminė biografijos faktus, padėjo gėlių puokštę, uždegė atminimo žvakutę ir nusifotografavo prie paminklo.

Onuškio Donato Malinausko gimnazijos informacija

The post Paminėtos Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko 150-osios gimimo metinės appeared first on Voruta.

1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko kultūros premijos laureatas Vytautas Dailidka. Jono Česnavičiaus nuotr.

Irma STADALNYKAITĖ, www.voruta.lt

1918 m. vasario 16 d. Signatarų namuose Vilniuje (Pilies g. 26) dvidešimt Lietuvos Tarybos narių pasirašė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Šioje Lietuvos nacionalinio muziejaus globojamoje valstybingumo istorijai svarbioje vietoje šeštadienio rytą rinkosi ne tik muziejaus kolektyvo nariai, bet ir Lietuvos kultūros, mokslo darbuotojai, tyrėjai, politikai, žiniasklaidos atstovai, Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premijos laureatai. Visi jie susirinko pasveikinti šiųmetinės Vasario 16-osios akto signataro D. Malinausko kultūros premijos laureato Rytų Lietuvos pedagogo, dailininko, poeto, sąjūdininko, aktyvaus lietuviškosios kultūros puoselėtojo, kraštotyrinių, tautotyrinių savilaidos leidinių autoriaus ir rengėjo, lietuviškos „Ryto“ draugijos mokytojo sūnaus Vytauto Dailidkos.

Signataro vaikaičio Tado ir Jadvygos Stommų, giminaičio Viktoro ir Žiedūnos Jencių įsteigta 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro D. Malinausko kultūros premija teikiama nuo 2012 m., ją jau yra gavę mons. Alfonsas Svarinskas, Juozas Vercinkevičius (2012), habil. dr. Kazimieras Garšva (2013), Nijolė Balčiūnienė (2014), Gintaras Songaila (2015), dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas (2016), prof. dr. Alvydas Butkus (2017), dr. Vytautas Rubavičius (2018). Premija skiriama kultūrininkui, kuris yra prisidėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo, lietuvybės idėjų platinimo, valstybės istorijos garsinimo bei žmonių gerovės kėlimo ir kuriam artimos Donato Malinausko puoselėtos vertybės.

Signataro Donato Malinausko giminaičiai su premijos laureatais (iš kairės): Viktoras Jencius-Butautas, Vėtrė Markevičiūtė, Vytautas Dailidka, Nijolė Balčiūnienė, habil. dr. Kazimieras Garšva, dr. Vytautas Rubavičius, Juozas Vercinkevičius. Irmos Stadalnykaitės nuotr.

Signatarų namų salės prieigose būrėsi bendraminčiai, tautos kultūros, istorijos, lietuviško žodžio sergėtojai. Šia proga bemaž tris dešimtmečius Lietuvos nacionaliniam muziejui vadovavusios Birutės Kulnytės ir Signatarų namų vedėjos Meilės Peikštenienės jie čia maloniai sutinkami nuo 2016 m., iki tol premija po šv. Mišių būdavo teikiama Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Šnekučiavosi į šventę atvykę Vasario 16-osios akto signataro D. Malinausko kultūros premijos laureatai N. Balčiūnienė, habil. dr. K. Garšva, J. Vercinkevičius, dr. V. Rubavičius. Kaip ir anksčiau čia susitiko signataro kun. Alfonso Petrulio giminaičiai Nijolė Petrulytė-Štriupkuvienė ir Vasario 16-osios klubo pirmininkas gydytojas chirurgas Kęstutis Petrulis, klubo nariai, Pasienio policijos istorijos dvitomio „Parubežys ir parubežiniai“ (t. 1, 2 – 2018), kun. Juozo Breivos 125-osioms gimimo metinėms skirtos knygos „Kelias“ (2015) autorius Antanas Žilėnas, Vilniaus gimdymo namuose dirbantis gydytojas neonatologas Vladimiras Chijenas su žmona, šiemet Metų vertėjo krėslo premijos laureate už Juliano Barneso knygos „Kalbant atvirai“ vertimą paskelbta Nijolė Regina Chijenienė.

Premijos laureatas Vytautas Dailidka (viduryje) su Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko giminaičiais dail. Vėtre Markevičiūte ir gyd. Viktoru Jenciumi-Butautu. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Laureatas Vytautas Dailidka (kairėje) su nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ steigėju, leidėju ir vyriausiuoju redaktoriumi Juozu Vercinkevičiumi. Jono Česnavičiaus nuotr.

Šventinį renginį pradėjo susirinkusiuosius sveikinę Meilė Peikštenienė ir nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ steigėjas, leidėjas, vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius. Naujausius signataro D. Malinausko gyvenimo ir veiklos tyrimus pristatė jo giminaitis, 2011 m. išleistos knygos „1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“ autorius Viktoras Jencius-Butautas. Jis taip pat kalbėjo apie problemas, su kuriomis susiduria nuoširdūs, atsidavę istorijos tyrinėtojai, apie skirtingas Lietuvos valstybingumo istorijos traktuotes. Po šių gyvų ir įkvepiančių kalbų buvo paskelbtas premijos laureatas, o laureato ženklą – medalį su signataro D. Malinausko atvaizdu – jam įteikė D. Malinausko giminaitė, šio apdovanojimo idėjos autorė, dailininkė, dizainerė Vėtrė Markevičiūtė. Ne mažiau nuoširdi buvo ir premijos laureato V. Dailidkos kalba, jis prisiminė ne tik paties nueitą lietuvybei skirtų darbų kupiną gyvenimo kelią, bet ir sunkią persekiotų, kalintų, meilę Lietuvai aukščiau visko kėlusių tėvų, „Ryto“ draugijos mokytojo Vinco ir Emilijos Dailidkų lemtį. Beje, šio pasakojimo atidžiai klausėsi ir 2003 m. atkurtos lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis.

Vytautą Dailidką (viduryje) sveikina Nijolė Balčiūnienė ir habil. dr. Kazimieras Garšva. Jono Česnavičiaus nuotr.

Vytautą Dailidką sveikina Signatarų namų vedėja Meilė Peikštenienė. Jono Česnavičiaus nuotr.

Belaukiant laureato, apie „Ryto“ draugijos nuveiktus darbus pasakojo jos pirmininkas Algimantas Masaitis. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Po šios šventės dalies visų jos dalyvių laukė Signatarų namų suorganizuota ekskursija, kurios metu susipažinta su Vasario 16-osios akto pasirašymo aplinkybėmis, pristatyta Pirmosios Respublikos laikotarpiu veikusių lietuviškų draugijų veikla, atskleistos ne kiekvienam žinomos signatarų, Lietuvos Tarybos narių biografijos detalės. Norintieji galėjo aplankyti ir Signatarų namų knygynėlį, kuriame puikuojasi naujausi leidiniai apie signatarus – dr. Algimanto Katiliaus „Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys“ (2016), „Vasario 16-osios akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis“ (2017), dr. Juozo Girniaus „Pranas Dovydaitis“ (2017), dr. Vilmos Bukaitės „Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas“ (2015), „Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas“ (2016) ir kt.

The post Rytų Lietuvos mokytojui įteikta signataro Donato Malinausko premija appeared first on Voruta.

Signataro Donato Malinausko giminaičiai su premijos laureatais (iš kairės): Juozas Vercinkevičius, Viktoras Jencius-Butautas, Vėtrė Markevičiūtė, Vytautas Dailidka, Nijolė Balčiūnienė, dr. Vytautas Rubavičius, habil. dr. Kazimieras Garšva

Gediminas ZEMLICKAS, Trakai, www.voruta.lt

Šiemet sukanka 150 metų, kai gimė Vasario 16-osios akto signataras Donatas Malinauskas (1869–1942). Prasmingas sutapimas, kad kovo 9 d. Signatarų namuose Vilniuje kaip sykis buvo teikiama šios asmenybės vardu pavadintoji kultūros premija, ji įteikta Eišiškių gimnazijos mokytojui Vytautui Dailidkai. Ko gero, eišiškietis šį sakinį gerokai išplėstų, priminęs, kad tai ypatingas mokytojas: dailininkas, poetas, kraštotyrininkas, lietuviškos kultūros puoselėtojas, tautotyrinių ir kraštotyrinių savilaidos leidinių rengėjas ir autorius, aktyvus Sąjūdžio dalyvis. Pagaliau retos ištikimybės savo kraštui ir tautai žmogus, iš to kyla grįžtamasis ryšis: tai ir šio krašto pasididžiavimas. Tokia asmenybė yra Vytautas Dailidka, iškilus Rytų Lietuvos pedagogas. Vargu ar tokiam vertinimui įmanoma prieštarauti, nes už žmogų pirmiausia kalba jo darbai. O jie įspūdingi.

Už žmogų byloja jo darbai

Šį kartą garbiajam Vytautui nebuvo būtinybės pasakoti apie savo nuveiktus ir užsibrėžtus ateičiai darbus, nes tą su malonumu padarė daug metų jį gerai pažįstantys ir gerbiantys žmonės. Tarp jų ankstesniais metais Donato Malinausko kultūros premija apdovanotieji: „Vilnijos“ draugijos pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva (2013), visuomenininkė, etnologė Nijolė Balčiūnienė (2014), Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas (2011 m.), dr. Vytautas Rubavičius (2018).
Reikšmingų dalykų apie laureatą V. Dailidką savo turiningoje kalboje išdėstė gydytojas Viktoras Jencius-Butautas, pastebėjęs, kad signataro D. Malinausko 150-osios gimimo metinės teikia gerą progą visuomenėje aktualizuoti šio Lietuvos bajoro dar ne visai įvertintą indėlį į lietuvybės sklaidą ir valstybės kūrimo darbą. V. Jencius-Butautas kaip tik yra vienas iš tų, kurie šios asmenybės pažinimui suteikė labai svarbių postūmių. Iš jo monografijos „Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“ (ją 2011 m. išleido VšĮ „Vorutos“ fondas) besidominti tautos dalis sužino daug naujų ir tautos savimonei reikšmingų dalykų. Signataro premijos teikimo renginiuose nuolat minimas D. Malinausko vaikaitis Tadas Stomma, gyvenantis JAV, didelės pagarbos verta asmenybė. 2012 m. T. Stomma su žmona Jadvyga ir gydytojai V. Jencius su žmona Žiedūna įsteigė Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko fondą ir jo vardo kultūros premiją. Premijos steigėjų dėka kasmet renkamės į vis naujų laureatų pagerbtuves. Pirmaisiais laureatais 2012 m. paskelbti monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir laikraščio „Voruta“ steigėjas, leidėjas, vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius. Jis vedė ir 2019 m. premijos teikimo iškilmes Signatarų namuose.

Premijos laureatas Vytautas Dailidka (dešinėje) su Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko giminaičiais dail. Vėtre Markevičiūte ir gyd. Viktoru Jenciumi-Butautu

Kaltė – norėjo būti lietuvis

Grįžkime prie naujausio laureato. Niekad neprarandantis geros nuotaikos Vytautas Dailidka pokštauja, tvirtina galįs sau leisti neprisiminti gimimo datos – tokią privilegiją jam parūpino tėtis. Ant paties pagamintos spintos vidinių durų jis padarė įrašus su tiksliais įvykių duomenimis. Prasideda nuo skaičiaus 1937. Tai Vytauto gimimo metai. Mums gali būti įdomūs ir kiti skaičiai. Tėtis jais užrašydavo kiekvieną tais metais darytą namų kratą, vien 1937 m. jų būta bene 14-ika (du įrašai sunkiai įskaitomi). Gal namuose slėpėsi didžiausias piktadarys, naujas XX a. Tadas Blinda? Matyt, lenkų valdžiai toks ir atrodė Vytauto tėvelis. Visa jo kaltė, kad gimė lietuviu ir norėjo juo būti. Ir dar lietuviškos „Ryto“ mokyklos mokytojas – visos kaltės išsyk dvigubėjo. Už tai tėvelis kalintas, daug reikalų turėjo su valdinėmis struktūromis ir policija. Ne kartą nukentėjo, buvo areštuojamas, žiauriai tardomas ir niekinamas.
Kur tokie dalykai dėjosi? Etninėse lietuvių žemėse, Vilnijos krašte. Galima nurodyti ir tikslesnį adresą: Vigonių kaimas Varanavo rajone, Gardino srityje, Naugarduko vaivadijoje, dabartinėje Gudijoje. 1920 m. spalį generolui Lucianui Želigovskiui su kariuomene užėmus šią Rytų Lietuvos dalį, jos gyventojai lietuviai pajuto tai, ko sapne nesapnavo. Vytautas Dailidka apie terorą prieš lietuvius žino iš pirmų lūpų, savo tėvo Vinco Dailidkos (1901–1995) ir mamos Emilijos Miliauskaitės-Dailidkienės (1911–1998). Jų pasakojimų neatstos joks istorijos vadovėlis, tuo labiau, jeigu rašomas ne atskleisti tiesą, bet siekiant nuslėpti.
Vincas Dailidka buvo baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją ir trejų metų mokytojų kursus-seminariją Vilniuje. 1924 m. pradėjo mokytojauti Keižiuose, Dūkštų apskrityje. Lenkų valdžios mobilizuotas tarnavo pėstininkų pulke Lydoje. 1928 m. demobilizuotas, tęsė darbą lietuviškoje mokykloje, už tai teistas ir iškeldintas už lietuvybės sklaidą. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ išsiųstas į gimtuosius kraštus, mokytojavo Vigonyse. Kadangi kone visi Vigonių vaikai noriai lankė „Ryto“ mokyklą, lenkų administracijai tai atrodė didžiausias rūpestis. Maža to, mokykla tapo lietuvių susibūrimo vieta, joje buvo rengiami subatvakariai, vaidinimai su liaudies dainomis ir žaidimais. Tai jau nusikaltimas, už kurį galima prigriebti. Vien 1937 m. lenkų policija atliko 14 kratų, kaskart konfiskuodavo lietuviškas knygas ir sunaikindavo. Niekuo nesiskyrė nuo caro žandarų, kurie tą patį darė lietuviškų knygų draudimo metais. Mokytojas Vincas Dailidka vėl atstatydavo būtinus vaikų mokymui vadovėlius ir lietuviškas knygas, o jas skaitydavo ne tik mokiniai, bet ir suaugę vigoniškiai. Po mėnesio policija vėl prisistatydavo, vėl konfiskuodavo. Katės žaidimas su pele tęsėsi.

Mokytojo Vinco Dailidkos golgotos

Jėgos nebuvo lygios. Kadangi mokytojas savo pažiūrų nekeitė ir nerodė baimės požymių, jautėsi dirbąs Lietuvai turinčiose priklausyti žemėse, tai prieš tokį „litviną“ imtasi veiksmingų priemonių. Bent taip atrodė lenkų administracijai. Pasamdyti sutikusieji pamokyti mokytoją. 1937 m. kovo 30 d. tamsų vakarą kieme staiga pasigirdo tarsi virstų rastas. Tėvas buvo beeinąs į kiemą, tik mama, dar neatsigavusi po sūnaus gimdymo, sustabdė. Toliau trys stiprūs smūgiai į langus, pabiro stiklų šukės. Savaip pasveikintas sūnaus gimimas trečią jo gyvenimo parą. Tėvas puolė prie vaikui pirktų žaislų krepšio, išsitraukė žaislinį kamštinį pistoletą ir ėmė pyškinti pro išdaužtus langus moliniais kamšteliais su sprogstama fejerverkų medžiaga. Išgirdęs bėgančiųjų žingsnius norėjo vytis užpuolikus, mama vėl sustabdė. Rytą kieme rado nupjautus radijo lauko antenos stiebus. Kreipėsi į Rodūnės policiją, tik be rezultato. Iš tiesų rezultato ilgai laukti nereikėjo, bet tai palietė ne banditus, o patį mokytoją.

Vytautą Dailidką sveikino Šalčininkų r. Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorė Ilona Šedienė

Po kelių savaičių į Dailidkų trobą įgriuvo policininkai, viską išvartė, ieškojo pistoleto. Nerado, bet Rodūnės policijos komendantas Liudvikas Rejentas vis viena pareiškė kaltinimą dėl neteisėto ginklo laikymo. Išeidamas kreivai šyptelėjo, girdi, laimė, kad tėvas neišėjo į kiemą, nes už durų laukė vyrai su vėzdais, degę noru parodyti, kaip reikia gerbti valdžią. Į tėvo prašymą suteikti apsaugą, atsakyta: kai tapsite Lenkijos piliečiais, mes jus saugosime, o dabar esate areštuotas iki bylos nagrinėjimo Lydos teisme.
Išsigandęs nuomojamo buto šeimininkas paprašė Dailidkas apleisti namus, nes bijąs, kad kerštautojai kitą kartą gali sudeginti visą jo namą. Po savaitės atvažiavo policininkas, neva, darė tyrimą, o iš tikrųjų gąsdino ir siūlė kraustytis į Kauną. Priėjęs prie kūdikio tarė: „Mažas lietuvis. Nieko, kuomet užaugs, bus lenkas, eis į lenkišką mokyklą.“ Mama Emilija Miliauskaitė-Dailidkienė pasakė: „Gimėme lietuviais ir auklėsime lietuviška dvasia.“ Policininkas pro dantis iškošė: „Och, jaka ty zakajana litwinka“ (Och, kokia tu užkietėjusi lietuvė).
Nematydamas išeities tėvas kreipėsi Vilniuje į Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininką kun. Kristupą Čibirą. Šis nukreipė Dailidkų šeimą į Pavalakę, 12 km nuo Vigonių. Persekiojimas nesibaigė. Per Kūčias atvažiavo policininkai, padarė kratą, ieškojo mokytojo ginklo, bet nerado. Susidėję lietuviškas knygas ir spaudinius išvažiavo. O 1938 m. sausio 7 d. užgriuvo pats policijos komendantas su dviem policininkais ir prokuroro arešto sankcija. Pačiam mokytojui liepė susirasti, kas veš jį 30 km iki Lydos, uždėjo antrankius ir spaudžiant 20 laipsnių šalčio buvo išvežtas į nuovadą. Ten buvo atsižvelgta, kad žmona serga ir nėra kam prižiūrėti kūdikio, tad paleistas iki teismo. Po kurio laiko vėl buvo nuvežtas į Lydą, kur turėjo laukti teismo, kurio data nebuvo paskelbta. Grėsė 15 metų kalėjimo, bent taip buvo gąsdinama.
Trys mėnesiai kameroje, tardymai, pasityčiojimai, pagaliau atėjo teismo diena. Liudininkais pakviesti policininkas ir slaptasis agentas. Paliudijo, koks baisus žmogus tas Dailidka, jis norįs atplėšti dalį Lenkijos valstybės, kiršinąs žmones, siekiąs sulietuvinti Vilniaus kraštą, priklausąs Vilniui vaduoti sąjungai ir pan. Nuteisė trejiems metams kalėti ir penkeriems ištremti iš Vilniaus krašto. Vėliau vyko apeliaciniai teismai, įprastos okupuotos Rytų Lietuvos gyvenimo peripetijos.

Vytautą Dailidką sveikino Signatarų namų vedėja Meilė Peikštenienė

Vienas okupantas keitė kitą

Pateikėme tik kelis epizodus, gana tipiškus Rytų Lietuvos mokytojams, nepabūgusiems mokyti lietuviškai lenkų okupuotame krašte. Vytautas apie brutalų lietuvių persekiojimą sužinojo iš tėvų ir kitų žmonių pasakojimų. Yra ir jo tėvų užrašyti atsiminimai. Tėvas Vincas Dailidka vaikus mokė Vėžonių, Butrimonių, Naujadvario, Kalesninkų, Jasuliškių pradinėse mokyklose, buvo Eišiškių valsčiaus Šaulių lietuviškos pradžios mokyklos vedėjas ir mokytojas. Jo gyvenimas – tai Rytų Lietuvos erškėčiuoto lietuvybės kelio dalis.
Vilniaus kraštą 1939 m. rudenį grąžinus Lietuvai, prasidėjo nauji laikai. Rytų Lietuvoje buvo steigiamos lietuviškos mokyklos, veikusios ir karo sąlygomis. Eišiškėse net lietuvišką gimnaziją buvo spėta įkurti. Bet geri laikai baigėsi. Apie 1947–1950-uosius lietuviškos mokyklos pradėtos versti lenkiškomis. Vytautas Dailidka primena, kaip buvo nutautinama Pietryčių Lietuva. 1947 m. iš Vilniaus į Šalčininkus atvažiavo toks Cukermanas (ar Cimermanas?) su Andriukovu (šis iš Švietimo ministerijos), išsikvietė tėtį, dirbusį lietuviškos mokyklos direktoriumi, ir „pastatė ant kilimėlio“ – kodėl mokykla ne lenkiška? Kad nuo rugsėjo 1-osios būtų lenkiška. Bet raštiško nurodymo nepateikė… Taip veikta visame krašte, svetimtaučių antplūdis visokeriopai skatintas. Kaimuose, kur gyveno dauguma lietuvių, mokyklos buvo pertvarkomos į lenkiškas. Faktiškai tai buvo lietuvių ir lenkų kiršinimas. Po atkaklių lietuvių gyventojų prašymų Eišiškėse tik nuo 1956 m. vėl pradėti mokslai lietuviškose klasėse, atstatytame mokyklos pastate mokyta lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis.
„Ryto“ švietimo draugijos pirmininkas Algimantas Masaitis prisimena, kaip lenkų mokytojams išvažiavus gyventi į Lenkiją, „pagalbą“ Lietuvai suteikė rusų mokytojus atsiuntusios Rusija ir Baltarusija. Vilnijos lenkus keitė gudai, pirmiausia jie traukė į Šalčininkų rajoną, nes Lietuvoje gyvenimo sąlygos buvo geresnės. Naujieji atvykėliai ir atsilaisvinusius butus gaudavo greičiau už vietinius lietuvius. Pokariu iš Lvovo į Naująją Vilnią net visas lenkų pedagoginis institutas buvo perkeltas. Dirbtinai buvo keičiama krašto gyventojų sudėtis, vykdyta sąmoninga nutautinimo politika. Marijampolyje (Vilniaus r.) tėvai skundėsi, kodėl jų vaikams reikia mokytis lenkiškose mokyklose? 1951 m. leista atidaryti pradinę lietuvišką mokyklėlę. Iš keturių rajonų į Marijampolį tėvai siųsdavo lietuviškai mokytis savo vaikus, Gudijos sudėtyje atsidūrusių Gervėčių ir Pelesos lietuviukai taip pat važiuodavo mokytis į Marijampolį, tad 1957 m. mokyk­la išaugo į vidurinę. Kelis dešimtmečius buvo vienintelė Vilniaus krašte lietuviška mokykla. Atskirų lietuviškų klasių buvo Dieveniškėse, Trakų Vokėje – pradinių klasių, po 1960-ųjų įsteigta Riešėje. Lašas jūroje.

Vytauto Dailidkos pradžiamokslis

Kaip toje įvairiakalbėje aplinkoje gyvenimo pradžiamokslį ėjo Vytautas Dailidka? 1946 m. tėvelį paskyrė Kalesninkų pradinės mokyklos vedėju, joje sūnus baigė 4 klases. Neleista steigti septynmetės, iki Valkininkų laukais ir per miškus 20 km, iki Varėnos 30. Teko rinktis Eišiškes. Dėtos pastangos ten atkurti lietuvišką mokyklą, bet įkurta rusiška. Joje ir teko mokytis. 12 km pirmadieniais išeidavo iš Kalesninkų į mokyklą, o šeštadieniais po antros pamainos vėlai vakare pargrįždavo. Susidūrė su realybe, kuri labai skyrėsi nuo laikraščiuose vaizduojamo sovietinės mokyklos vaizdo. Po pirmo trimestro klasė buvo palikta po pamokų, visiems liepta rašyti jaunojo pionieriaus pasižadėjimą. Rusiukai, kurių buvo maždaug trečdalis, parašė, o lietuviukai sėdi ir nerašo. Mokytoja paragina kartą ir kitą – jokio atsako, vaikai tyli. Jauna pionierių vadovė bandė griežtai reikalauti, pasimetė, surinko rusakalbių pasirašytus prašymus ir išbėgo į šalia buvusį Komjaunimo komitetą. Grįžo su komjaunimo sekretoriumi. Privertė pasirašyti, kam trenkęs kumščiu į stalą, kam pasukęs už ausies. Kitą dieną incidentas svarstytas mokyklos Komjaunimo komiteto posėdyje. Vytautas ant popieriaus lapo nupiešė kaukolę, užrašė: „Cмерть Селезневу!“, ir iš lauko pusės užklijavo ant lango, kur vyko posėdis. Kitą rytą Vytautui klasėje valant lentą ir darant tvarką jį užsipuolė vienas rusakalbis mokinys, bet tuo incidentas lyg ir buvo išsemtas.
Bet ne, jau pasibaigus mokslo metams, 1948 m. birželį, į Dailidkų namus įsiveržė stribas su šautuvu, griebė Vytautą ir ėmė tempti pro duris. Pasirodęs tėtis pareikalavo paleisti sūnų. Stribas paaiškino, kad gavęs įsakymą atvesti sūnų už antivalstybinius veiksmus. Tėvas dar bandė aiškintis, bet teko visiems trims pėdinti į Eišiškes. Priekyje vienuolikmetis „nusikaltėlis“, iš paskos tėvas ir ginkluotas stribas. Kai ties Eišiškėmis vaikinukas iš nuovargio suklupo, pajuto šautuvo vamzdžio dūrį į nugarą ir riktelėjimą: „Topaj bystrej, svoloč‘!“ (Judėk greičiau, šunsnuki!). Tėvas prišoko, pakėlė nuo žemės ir kurį laiką nešė sūnų.
Taip pasiekė prokuratūrą. Prokuroras Melničenka reikalavo prisipažinti, ką padaręs, vaikinukas tylėjo, žinodamas, kas gresia tėvui. Įniršęs prokuroras stvėrė už sprando, prispaudė nosimi į stalą, reikalavo prisipažinimo, vaikinukas tylėjo. Tėvas puolė raminti, juk tai vaikas, dar tik dešimt metų. Visa ši scena, matyt, nusibodo ir pačiam prokurorui: „Tik iš pagarbos jums, mokytojau, paleidžiu…“ Prisakė griežtai prižiūrėti.
Apie mokymo metodus mokykloje būtų atskira šneka. Per matematikos pamoką reikalauta paaiškinti apie aritmetinių komponentų sąveikas. Vytautas kažką pasakė apie dauginamąjį, daugiklį, bet pristigo rusiškų žodžių, tad pasakė lietuviškai… Staiga pajuto mokytojo ranką ant sprando ir nosimi smūgį į lentą: „Sadis, po ruski budet dva“ (sėskis, rusiškai bus dvejetas). Ant lentos liko kraujo tiškalas.

Sugrįžimas į savąją mokyklą

Tėvų istorijos ir asmeninė patirtis neatgrasė sūnaus nuo mokytojo profesijos. 1951 m. stojo į Trakų pedagoginę mokyklą. Lietuviško kurso neliko, buvo rusiškas ir du lenkiški kursai, nes lietuvių mokytojams „paklausos nebuvo“. Teko stoti į rusų kursą. Trakuose parašė savo pirmus eilėraščius, iš puikaus dailės mokytojo Eugenijaus Moisejevo patyrė pirmuosius aliejinės tapybos principus ir kūrybos džiaugsmą. 1955 m. baigė pedagoginius mokslus. Paskirtas į Miciūnų septynmetę (Trakų r.), vėliau dirbo Švenčionių rajono ir miesto mokyklose. 1959 m.
su žmona Margarita, taip pat mokytoja, dukra Liudmila ir sūnumi Kęstučiu Vytautu jau kaip mokytojas grįžo į savąją Eišiškių vidurinę mokyklą, kurioje buvo patyręs tiek išgyvenimų. Sutiktas įvairiai, vienų kaip bendramintis, kitiems kliuvo jo lietuvybė. Gaudavo net kategoriškų pamokymų: „Мы вас осваободили! Вы должны общаться на русском языке!“ (Mes jus išlaisvinome! Jūs privalote bendrauti rusų kalba!). Savaip suprastas sovietinis internacionalizmas, kuris sklido iš visų radijų, lozungų ir laikraščių, tik ten buvo pateikiama forma, o realų gyvenimo turinį atskleidžia pateiktoji citata.

Vytautą Dailidką pasveikino ir jam Vilniaus dailės institute dėstęs šrifto ir kaligrafijos meno žinovas prof. Albertas Gurskas

Toliau darbas mokinių bendrabučio auklėtoju, pradinių klasių mokytoju, lietuviškos klasės auklėtoju. Vėliau mokomųjų dirbtuvių vadovas, bibliotekos vedėjas ir net choro vadovas. Taip pat ir darbas pagal specialybę: dailės ugdymo mokytojas, braižybos pagrindų mokymas. Susidomėjo kraštotyra, inicijavo mokyklos muziejėlio kūrimą ir mokinius patraukė. Eksponatus rinko Eišiškių krašto apylinkėse. Buvo gal vienintelis toks mokytojas, kuris vaikus nuo pirmos klasės suolo vedė iki vidurinės mokyklos atestato, ir tai buvo antra lietuviška laida Eišiškėse.
Mokykloje stigo patalpų, sąlygos buvo prastos. Į Eišiškes atvykę nauji mokytojai ilgiau neužsibūdavo, net ir kviečiami vadovauti mokyklai neilgai tverdavo. Grįždavo atgal iš kur atvykę. 1983 mokslo metai turėjo prasidėti pamokomis naujai statomoje mokykloje, bet rugsėjo 1-oji artėjo greičiau už statybos pabaigą. V. Dailidka gavo pasiūlymą užbaigti statybą ir vadovauti mokyklai. Priėmęs pasiūlymą neteko ramesnio gyvenimo. Dar 1977 m. buvo baigęs Vilniaus dailės institutą (dabar akademija), įgijo tapybos / braižybos mokytojo specialybę, bet būti piešimo mokytoju ne tas pats, kas vadovauti statybai, tegu ir jos pabaigai. O ir baigiant rūpesčių nesumažėjo. Tėvai laukė, kada lietuviškos klasės bus perkeltos į naują 669 vietų pastatą, bet jose mokėsi vos 90 lietuviukų, o Eišiškėse mokinių skaičius siekė pusantro tūkstančio. Vyravo lenkų ir rusų mokyklų mokiniai. Vizitas pas švietimo ministrą Valentiną Spurgą baigėsi tokia prakalba: „Vytautai, ką pasakys Maskva? Nukentėsiu ne tik aš ir jūs, bet ir visos lietuviškos mokyklos […]. Pasitarkite su kolektyvu, tėvais, kaip išspręsti šią problemą.“ Žodžiu, jūsų rūpestis, jūs ir rūpinkitės. Pasitarė, aptarė ir išsprendė: mažesnes lietuvių ir lenkakalbių klases paliko vietoje, o į naują mokyklą įkėlė apie 600 rusakalbių. Maskva nesupyko.

Su Stanislovo Rapolionio vardu

1992 m. atkurta Eišiškių lietuviška vidurinė mokykla, kuriai po metų suteiktas lietuviškos raštijos pradininko Stanislovo Rapolionio (1485–1545) vardas. Neįmanoma apeiti šio iškilaus kraštiečio. Gimė netoli Eišiškių, gavęs Prūsijos kunigaikščio Alberto Brandenburgiečio stipendiją, S. Rapolionis baigė Vitenbergo universitetą ir buvo pakviestas vadovauti tuo metu steigiamo Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetui. Kartu su kunigaikščiu Albertu ir Abraomu Kulviečiu laikomi šio universiteto kūrėjais. Manoma, kad pradinius mokslus Rapolionis baigė Eišiškėse, kur 1423 m.
buvo pastatyta bažnyčia, o po metų prie jos pradėjo veikti mokykla. Kaip to meto Europoje buvo įprasta, mokyta lotynų kalba, tačiau Dievo žodis Vilniaus vyskupo Taboro nurodymu buvo perteikiamas lietuviškai. XVI a. būtent Rapolionis suformulavo visuotinio lavinimo programą Lietuvoje. Užgriuvus karams, siaučiant maro epidemijoms ši mokykla nustojo veikti.
Toliau nuopolių tik daugėjo. 1795 m., kai Abiejų Tautų Respublika pateko į carinės Rusijos sudėtį, Lietuvoje buvo pradėta dėstyti rusų kalba. Rytų Lietuvą (vadinamąjį Vilniaus kraštą) užėmus Lenkijai, 1921 m. prasidėjo ir iki 1939 m. tęsėsi prievartinis lenkinimas. Lietuviškos mokyklos krašte liko tik prisiminimuose. Matėme, kokias represijas teko patirti tėvui, lietuviškos „Ryto“ mokyklos mokytojui Vincui Dailidkai, o nutautinimas tęsėsi ir pokario metais.
Vytautas Dailidka Eišiškių Stanislovo Rapolionio vidurinei mokyklai vadovavo iki 2002 m., kartu vaikus mokė dailės pažinimo dalykų. Sakoma, kad geriausi generolai išauga iš eilinių karių. Jeigu ši tiesa tinka ir mokytojams, tai geriausias pavyzdys – Vytautas Dailidka, jo profesinis gyvenimas. Praleistume svarbią giją jo gyvenime, jeigu pamirštume literatūrinius bandymus. Mokytojas rašė eilėraščius, taip atlaisvindamas sielą nuo jausmų ir minčių antplūdžio, bet darė tą tyliai, įkalindamas tuos kūrinėlius stalčiuje. Išlaisvino Stanislovo Rapolionio 450-ųjų mirties metinių minėjimas 1996 m. gegužę.

Vilniaus krašto politinis ir visuomenės veikėjas Ryšardas Maceikianecas (Ryszard Maciejkianiec) ir Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis (dešinėje)

Tai štai Eišiškių mokykloje minint europinio masto asmenybę, vyko Pietryčių Lietuvos mokytojų literatų susitikimas, kurį inicijavo Rytų Lietuvos kultūros centras ir Regioninių problemų departamentas prie LR Vyriausybės. V. Dailidkai atsirado proga iš stalčiaus ištraukti savo eilėraščius. Jiems atsirado vietos rengtajame mokytojų kūrybos almanache „Ties rugsėjo taku“ (1996), po dešimties metų ir antrajame „Ties spalio taku“ (2006). Mokytojas įsidrąsino, parengė savilaidos leidinį „Tautinių tradicijų puoselėjimas“ (2005) ir ekspedicijose surinktų liaudies dainų rinkinėlį „Paklydusio pavasario godos“ (2007). Gerokai nutautintame krašte V. Dailidkos kūrybinė ir lietuvybei skleisti skirtoji veikla 2007 m. įvertinta Stanislovo Rapolionio premija. Premiją skyrė tuometinis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LR Vyriausybės, dabar tuo rūpinasi Lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Šiemet gautoji Donato Malinausko kultūros premija gražiai dera prie Stanislovo Rapolionio premijos.

G. Zemlicko nuotr.

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 3 (857), 2019 m. kovo 30 d., p. 1–3.

The post Gediminas Zemlickas. Šalčios krašto mokytojų likimai appeared first on Voruta.

Viktoras Jencius-Butautas Sandomiero pilies muziejuje šalia čia eksponuojamos Sandomiere rastos karūnos kopijos. Eksponato apraše nurodyta, kad karūna priklausė Kazimierui Didžiajam. Originalas saugomas Vavelio katedros muziejuje, Krokuvoje

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis, www.voruta.lt

Garsioji Sandomiero (Sandomierz, P. Lenkija) karūna šiandien saugoma Krokuvoje, Vavelio katedros muziejuje(¹⁾, o jos kopija – Sandomiero pilyje. Būtent dėl šios karūnos prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniuje kilo ginčų tarp lietuvių ir lenkų. Donatas Malinauskas ir Jonas Basanavičius tvirtino(2), kad tai Lietuvos karūna, galbūt Vytauto, o gal Švitrigailos… Lietuviai kreipėsi net į caro teisėsaugą(³⁾. Bylą tyrė Vilniaus apygardos prokuroras Piotras Akermanas (Аккерман Петр Александрович(4)) ir slaptosios policijos agentas (kriminalinės policijos viršininkas) Tiškevičius. Lenkai ir po Antrojo pasaulinio karo nesiliovė rašyti straipsnių apie karūnos atradimą Sandomiere, o 2015 m. net sukūrė filmą(⁵⁾. Tačiau šiandieniniai lenkų mokslininkai nėra tokie įsitikinę kaip kad Marijanas Morelovskis(⁶⁾, kad tai lenkų karaliaus Kazimiero Didžiojo šalmo karūna. 2010 m. dr. Rimvydas Petrauskas tvirtino: „… svarbiausia paneigti mitą, kad lenkai turi paslėpę Vytauto karūną. Šis mitas buvo stiprus tarpukario Lietuvoje, ypač kai 1910 metais archeologai Sandomire surado karūną. Tuomečiam lietuvių atgimimo sąjūdžiui buvo būdingos antilenkiškos nuotaikos ir kai kurie jo veikėjai iškėlė mintį, kad tai Vytauto karūna. Tiesa, vėliau lenkų mokslininkai įrodė, kad ši karūna yra visai kito amžiaus.“(⁷⁾ Vis dėlto tai nustačiusių mokslininkų dr. R. Petrauskas nenurodė ir nepasakė, kurio tai amžiaus karūna.

Karūna ir šalmas, rasti Sandomiere, XIV a. 3 ketvirtis (?), saugomi Vavelio katedros muziejuje, Krokuvoje

Tautos „elitas“ neturi ambicijų

Kur po 1990 m. kovo 11-osios dingo noras pastatyti sarkofagą Vytautui Didžiajam Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, išsiaiškinti Žalgirio mūšio nugalėtojo palaikų buvimo vietą, sužinoti 1914 m. lietuvių ir lenkų spaudoje skelbtas karūnos paslaptis? Ar tai buvo Vytauto, ar kito Lietuvos kunigaikščio karūna, liko neišsiaiškinta. Vytauto palaikų problemą sprendžia išskirtinai tik Juozo Markulio-Erelio bendražygiai, visuomenė nuo šių ir kitų minimų problemų sprendimo yra nušalinta. Verta prisiminti, kad Lenkijoje vadinamoji Sandomiero karūna jokiais naujausiais tyrimais iki šiol netirta. Gal mes tapome tauta be ambicijų. Lenkų mokslininkas Juzefas Šimanskis(⁸⁾ tvirtina, kad šiuo metu trūksta duomenų vadinamąją Sandomiero karūną sieti su Lenkijos karaliumi Kazimieru Didžiuoju (1310–1370)(⁹⁾, tai gal pakanka duomenų susieti ją su Vytautu Didžiuoju (1350–1430) arba su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Švitrigaila (1370–1452)?

Lenkiškoji paslaptingosios karūnos suradimo versija

Kunigas Janas Gaikovskis(¹⁰⁾ nurodo, kad ankstyvą 1911 m. pavasarį Sandomiero dvasinės seminarijos teritorijoje, buvusiame benediktinių vienuolyne, regento kunigo Pavelo Kubickio paliepimu tvarkant teritoriją, po nukirstos liepos šaknimis buvo surastas šalmas su įdėtomis keturiomis karūnos dalimis(¹¹⁾. Pats dvasinės seminarijos rektorius kun. Pavelas Kubickis nurodo kitą karūnos suradimo datą, tai yra 1910 m. balandį(¹²⁾, o šalme rasti penki daiktai (keturi karūnos frag­mentai ir sagė ne nuo karūnos) ir keturios „špilkos“ (smeigės) karūnos fragmentams sujungti(¹³⁾. Sagę iki šiol gaubia paslapties skraistė. Karūnos radimo datą, matyt, supainiojo ir Stanislovas Tomkovičius(14), nes iš seminarijos rektoriaus 1911 m. balandžio 5 d. pasirašyto paslaptingo laiško aiškėja, kad „prieš kelias dienas buvusio Sandomiežo Benediktinių vienuolyne buvo surasta karūna“.(¹⁵⁾ Karūna rasta 1,5 metro gylyje(¹⁶⁾. Bijant, kad žinios apie radinį pasklis ir pasieks rusų okupacinę valdžią, jis patikėtas saugoti ponioms Vincentinai, Jadvygai ir Helenai Chodokovskoms(¹⁷⁾. Apie radinį žinojo dvasinės seminarijos regentas ir tuometiniai jos profesoriai(¹⁸⁾, kurie apžiūrinėjo karūną, taip pat ir kelios dešimtys žmonių, dirbusių teritorijoje nuo 1908 iki 1910 m. Už dalį jų darbo buvo sumokama, kita darbo dalis buvo labdarinė(¹⁹⁾. Apie radinį buvo informuotas ir vyskupas Marijanas Ryksas(²⁰⁾. Apie radinį žinojo ir mūro darbų rangovas ponas Jasiukas(²¹⁾, galimai ir kun. Elerta iš kaimyninės parapijos(²²⁾. Pokalbius su p. Jasiuku apie surastą karūną mini kun. P. Kubickis(²³⁾, tačiau darbų rangovo atsiminimų nepavyko surasti. Prabėgus metams nutarta išvežti radinį į Krokuvą. Pradžioje nuvežta tik karūna (vežė kun. P. Kubickis ir kun. J. Gaikovskis(²⁴)) ir laiškas Krokuvos katedros kapitulai, prašant saugoti paslaptyje radybų vietą ir kitas aplinkybes iki 1941 m. Po kiek laiko regentas kun. P. Kubickis atvežė į Krokuvą ir šalmą(²⁵⁾. Strėlių antgaliai, matyt, buvo atvežti dar vėliau…

Pats kun. P. Kubickis tvirtina, kad kertant sieną patikros nebuvo ir karūna su šalmu 1911 m. balandžio 17 d. laimingai pasiekė Krokuvą(²⁶⁾. Karūnos vežėjai kreipėsi į vyskupą sufraganą Anatolį Novaką(²⁷⁾, o ne į kardinolą Janą Puzyną(²⁸⁾ (keista, kad jis buvo aplenktas, nes būtent jis 1907 m. įsteigė diecezinį muziejų). Apie radinį buvo informuoti prelatas – kustošas Česlovas Vandolnas (X. Dr. Czesław Wądolny, Prałat-kustosz Kapit. katedr, krak., Przewodniczący dyecez. Rady artystycznej(²⁹⁾), Stanislovas Tomkovičius ir Leonardas Lepšas(³⁰⁾. Kun. P. Kubickis nurodo, kad paslaptį saugoti prisiekė ir tai patvirtino parašais: J. E. kun. Anatolis Novakas – vyskupas sufraganas, kun. Feliksas Gavronskis – Krokuvos kapitulos dekanas(³¹⁾, dr. Stanislovas Tomkovičius ir Leonardas Lepša. Konstatuota, kad dalis karūnos akmenų – smaragdų ir safyrų imitacija, o dalis – kalnų krištolo (Bohemijos krištolo) gabaliukai. Minimiems asmenims karūną apžiūrėjus, buvo surašytas protokolas (kur jis šiandien saugomas?) ir nustatyta, kad karūna iš bronzos su sidabro priemaiša(³²⁾.

Pirmosios žinios apie karūną spaudą pasiekė 1913 m. spalį ir beveik po trijų mėnesių karūna pradėta viešai eksponuoti Vavelyje (1914 m. sausio 17 d.). Ją su šalmu buvo galima apžiūrėti kiekvieną pirmadienį nuo 9 iki 12 val.(³³⁾. Dieną prieš tai, 1914 m. sausio 16 d., buvo pakviestas bronzininkas (bronzownik) Kopačinskis(³⁴⁾, kad sutvarkytų kai kuriuos iškritusius akmenis iš esamų 65-ių akmenų(³⁵⁾. Karūnos fotografijos pradėtos publikuoti lenkų spaudoje, o po geros savaitės ir lietuviškame žurnale „Vairas“. Pirmosios publikacijos: 1914 m. sausio 24 d. žurnale „Świat“(³⁶⁾, 1914 m. sausio 31 d. – „Tygodnik ilustrowany“(³⁷⁾, o 1914 m. vasario 5 d. – „Vairas“(³⁸⁾. Iki 1918 m. spaudoje buvo užuominų apie karūnos suradimo aplinkybes, neminint vietovės, tačiau rimtų radinio studijų nebuvo.

Kai neliko aplinkybių, sąlygojusių paslaptį, vysk. M. Ryksas ir kun. P. Kubickis kreipėsi į vyskupą sufraganą A. Novaką, kad katedros kapitula nutrauktų karūnos paslapties saugojimą. Krokuvos vyskupas Adomas Steponas Sapiega(³⁹⁾ buvo aplenktas, kaip ir prieš septynerius metus kardinolas kunigaikštis J. Puzyna. 1918 m., dar iki Lenkijos Nepriklausomybės paskelbimo (1918 m. lapkričio 11 d.), pasirodė S. Tomkovičiaus straipsnis laikraščiuose „Czas“ (1918 m. kovo 26 d.)(⁴⁰⁾ ir „Nowa reforma“ (1918 m. kovo 27 d.)(⁴¹⁾. Nerimstant aistroms dėl karūnos tapatybės, 1930 m. pasirodė Marijano Morelovskio publikacija „Korona i hełm znalezione w Sandomierzu a sprawa korony Witolda i grobowców dynastycznych w Wilnie“(⁴²⁾. Jis karūną priskyrė Lenkijos karaliui Kazimierui Didžiajam, atsakydamas į anglų mokslininko Gajaus Franco Leikingo (Guy Francis Laking), kurio dėka informacija apie karūną pasiekė pasaulio muziejininkus, teiginius(⁴³⁾.

Karolis IV Liuksemburgas su šv. Vaclovo karūna (tempera, apie 1371, dail. Teodorikas, Prahos arkivyskupo Jano Očkos voto fragmentas, Nacionalinė galerija Prahoje)

Kas surado karūną Sandomiere?

Pirmuosiuose Pirmojo pasaulinio karo įvykių liudininkų rašytuose straipsniuose taip ir nepavyko surasti, kas konkrečiai surado karūną po liepos šaknimis. Vienoje iš dabartinių publikacijų yra nurodoma, kad karūną surado 1910 m. vežėju ir sodininku dvasinėje seminarijoje dirbęs Ignacijus Strugackis (Ignacy Strugacki)(⁴⁴⁾, naikindamas žaibo pažeistos liepos sudūlėjusio kelmo šak­nis. Radinį parodė tuometiniam seminarijos rektoriui profesoriui kun. P. Kubickiui. Pagal profesiją karūnos radėjas buvo batsiuvys, už radinį kunigų seminarijos rektorius jam atsilygino mediena namui statyti, tačiau I. Strugackio nepaminėjo savo prisiminimuose.

Apie paslaptingą liepą

1914 m. vasario 19 d. meno istorijos komisijos posėdyje nurodoma, kad karūna buvo iškasta žinomoje vietovėje po sena liepa. Liepos amžius leidžia teigti, kad lobis užkastas XIX a. viduryje)(⁴⁵⁾. Komisijai buvo pateikti: karūna, šalmas su antnosiu (toks šalmo tipas būdavo be antnosio) ir ietigaliai(⁴⁶⁾. Kiek anksčiau, 1914 m. sausio 3 d., „Kurjer litewski“ nurodė, kad karūna buvo rasta po vėjo išrautos liepos šaknimis(⁴⁷⁾. Anksčiau minėtas anglų mokslininkas G. F. Leikingas nurodė, kad karūna rasta po ąžuolu(⁴⁸⁾. Dar kituose šaltiniuose, kad po senos liepos šaknimis(⁴⁹⁾. „Žmogus, atvežęs karūną, pasakojo, kad ji rasta po liepa, kuri buvo išversta audros.“(⁵⁰⁾ Straipsniuose nurodomas ir apytikris liepos amžius, apie 100 metų, dar kitur teigiama, kad liepa buvo nupjauta ir skersmenyje turėjo tris uolektis(⁵¹⁾.

1930 m. straipsnyje „Korona i hełm znalezione w Sandomierzu a sprawa korony Witolda i grobowców dynastycznych w Wilnie“(⁵²⁾ M. Morelovskis rašė, kad jis pirmasis paskelbė iki 1941 m. įslaptintą dokumentą apie šios karūnos suradimo vietą ir aplinkybes. Tačiau jis nebuvo pirmasis, paskelbęs dokumentą. P. Kubickis dar 1926 m. išpublikavo minimo dokumento tekstą(⁵³⁾, deja, tekstai skiriasi iš esmės… Panašu, kad visko tarpusavyje neaptarė…

Keistas slėpimo būdas

Stebina karūnos slėpimo būdas. Argi nebuvo geresnio būdo karūnai paslėpti? Kun. J. Gaikovskis mano, kad tik dėl skubėjimo karūna nebuvo įdėta į dėžutę(⁵⁴⁾. Istorijoje žinomas vienas tokio skubėjimo atvejis – tai karūnos vežimas Vytautui 1429 m. [o gal 1430 m. – aut. pastaba](⁵⁵⁾. O gal tai karūna, siųsta Švitrigailai(⁵⁶⁾?..

Šv. Vaclovo karūna (Čekija)

Kaip į Krokuvą pateko karūna?

1914 m. rašytuose straipsniuose tiksliai nenurodoma, kaip karūna pateko į Vavelį. Sunku pasakyti, kodėl aprašant karūnos patekimo būdą į Krokuvą, atsirado prieštaravimų tarp autorių. „Kurjer Litewski“ 1914 m. sausio 3 d. informavo savo skaitytojus, kad, anot Galicijos spaudos, vyskupui sufraganui A. Novakui buvo atsiųsta lenkiška karūna(⁵⁷⁾. „Tygodnik ilustrowany“ 1914 m. sausio 13 d. rašė apie Lvovo „Herold“ pranešimą, kad Krokuvos vyskupas sufraganas A. Novakas prieš tris mėnesius gavo anoniminį siuntinį su auksine karūna ir laišku(⁵⁸⁾. Pats vyskupas sufraganas interviu „Tygodnik ilustrowany“ 1914 m. sausio 31 d. pasakoja apie karūnos įteikimą(⁵⁹⁾. Straipsnio pabaigoje tvirtinama, kad karūna atvežta vyskupui sufraganui A. Novakui 1911 m. su antspauduotu dokumentu, kurio negalima perskaityti iki 1941 m. „Kurjer codzienny“ informavo, kad kažkur po žeme surasta karūna buvo išsiųsta į Krokuvą(⁶⁰⁾. Natūralus klausimas – vis dėlto karūna buvo atsiųsta ar atvežta? „Kurjer Warszawski“ 1914 m. sausio 14 d. rašė, kad atvežta karūna su dokumentais iš už kardono ir kad tai ne iškilmių ar įkapių karūna(⁶¹⁾. Karūna buvo paslėpta šalme, kuris visiškai surūdijo(⁶²⁾. Kiti nurodo įslaptinimo datą iki 1949 m. ir tai sieja su Rusijos teise dėl pretenzijų(⁶³⁾. Kodėl iš pat pradžių buvo neigiama galimybė priskirti karūną įkapėms?

Karūnos paskirtis

Karūnos būna karūnavimo, homagialinės(⁶⁴⁾ ir laidojimo. Apie Lenkijos homagialines karūnas yra rašęs Voicechas Eljašas-Radzikovskis(⁶⁵⁾. Homagialinė karūna – tai vasalinė karūna. Iš pat pradžių lenkų spauda tvirtino, kad paslaptingoje vietoje rasta karūna nėra įkapių⁽⁶⁶⁾. Teiginys grindžiamas tuo, kad karūnos, sudarytos iš keturių fragmentų, nėra laidojimo karūnos(⁶⁷⁾. V. Eljašas-Radzikovskis savo studijoje apie lenkų karalių karūnas nurodė, kad palyginus ant valdovų antkapių pavaizduotas karūnas su tame kape rastomis įkapių karūnomis, jos nėra identiškos išvaizdos. Autorius nurodė, kad įkapių karūnos pagamintos iš įvairiausių medžiagų(⁶⁸⁾. M. Morelovskis įvardijo Sandomiero karūną kaip šalmo karūną(⁶⁹⁾, bet 1914 m. Vavelyje pradėtos eksponuoti karūnos jokiu būdu negalima vadinti Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo homagialine karūna. Nėra šaltinių, kurie minėtų tokią Kazimiero Didžiojo karūną. Taigi kieno tai buvo karūna? Tam nustatyti svarbus ir metalas, ir brangakmeniai, ir karūnos amžius.

Karūna neatitinka šalmo dydžio

Karūnos amžius

Spaudoje pasirodžiusiose pirmose publikacijose apie karūnos suradimą kun. J. Gaikovskis nurodė, kad tai XIV a., daugiausiai XV a., karūna(⁷⁰⁾. Karūnos akmenų šlifavimas būdingas XV a. pradžiai(⁷¹⁾. Anot Stanislovo Tomoševičiaus, kai kurios karūnos detalės liudija, kad tai gali būti XV a. pradžios darbas. Ji nėra Piastų dinastijos arba Lokietkos karūna(⁷²⁾. Meno istorikas Leonardas Lepša tvirtina, kad tai vyro karūna, nes žiedas yra 61 centimetro ilgio, o keturi fragmentai rodo, kad tai ne laidojimo karūna⁽⁷³⁾. Kadangi, anot L. Lepšos, karūna padaryta iš bronzos ir sidabro ir nėra stipriai pažaliavusi, negalėjo ilgai būti po žeme(⁷⁴⁾. Laidojimo karūnos versiją L. Lepša atmeta. Karūna 1914 m. buvo paaukota Krokuvos katedros lobynui(⁷⁵⁾. Ji keliais dešimtmečiais vėlyvesnė už Kazimiero Didžiojo (valdė 1333–1370) karūną ir yra priskiriama XIV a. arba XV a. pradžiai(⁷⁶⁾.

Ar karūna paauksuota?

Krokuvos laikraštis „Kuryer codzienny“ 1914 m. sausio 13 d. paskelbė, kad vyskupui sufraganui A. Novakui atsiųsta karūna iš gryno aukso(⁷⁷⁾. 1914 m. „Świat“ nurodė, kad karūna buvo paauksuota(⁷⁸⁾, kun. P. Kubickis taip pat 1926 m. rašė, kad karūna paauksuota(⁷⁹⁾. Pasaulyje yra tik dvi panašios karūnos – Švedijoje ir Ispanijoje(⁸⁰⁾. Varšuvos savaitraštis 1914 m. sausio 12 (25) d. nurodė, kad karūna ne auksinė, o bronzinė ir paauksuota(⁸¹⁾. 1914 m. gegužės 2 d. lenkų spaudoje pasirodė tvirtinimų, kad karūna bronzinė(⁸²⁾. Iš pat pradžių buvo teigiama, kad karūna skirta gyvam asmeniui(⁸³). Laikraštis „Zorza“ taip pat nurodė, kad karūna paauksuota, bet nenaudota karūnuojant(⁸⁴⁾. Keistas pastebėjimas… Kas gi turėjo būti ja karūnuotas? Kiti šaltiniai teigia, kad bronzinėje karūnoje yra ir sidabro(⁸⁵⁾. Taigi įvairūs autoriai teigia, kad karūna iš aukso, sidabro, vario, bronzos. Karūnos vertę lemia ir brangakmeniai. Iki šiol nėra atlikti karūnos metalo ir gemologiniai(⁸⁶⁾ tyrimai.

Kazimiero Didžiojo įkapinės insignijos

Brangakmeniai – Bohemijos krištolas

„Kurjer litewski“ 1914 m. sausio 3 d. nurodė, kad karūnoje buvo septyniasdešimt dirbtinių akmenų ir kristalų(⁸⁷⁾. 1918 m. „Czas“ nurodė, kad kiekviename karūnos segmente buvo šešiolika akmenų ir po vieną „špilkoje“ (smaigėje), iš viso šešiasdešimt aštuoni akmenys. Kai kurių akmenų trūko, jie buvo iškritę. Dalis buvo smaragdų ir safyrų imitacija bei kalnų krištolas (Bohemijos krištolas). 1918 m. lyg ir patvirtinta, kad karūnos metalas – tai bronza su sidabro priemaiša(⁸⁸⁾. Apie karūnos suradimą buvo informuotas tuo metu dar gyvas prof. M. Sokolovskis(⁸⁹⁾. L. Lepša teigė, kad akmenys netikri(⁹⁰⁾. Aprašomų įvykių dalyvis kun. J. Gaikovskis nurodė, kad karūnoje buvo iškritusių akmenų ir kad ji buvo įvyniota į medžiagą, iš kurios liko tik skiautės(⁹¹⁾. Bohemijos krištolas verčia galvoti, kad tai Čekijoje pagaminta karūna, savo forma labai panaši į šv. Vaclovo karūną. Brangakmenių išsidėstymas paslaptingoje karūnoje primena šv. Vaclovo karūną. Karolio IV Liuksemburgiečio portrete (apie 1371 m., dail. Teodorikas; Prahos arkivyskupo Jano Očkos voto fragmentas; Nacionalinė galerija Prahoje)(92) nutapyta karūna panaši į rastąją karūną.

Kieno tai karūna?

Iš pat pradžių kilo ginčų, kam gi priklausė ši karūna. 1914 m. „Świat“ nurodė, kad tai Jogailos karūna, naudota po pergalės Žalgirio mūšyje(⁹³⁾. Dr. Stanislovas Tomkovičius dar 1914 m. pradžioje tvirtino, kad pagal formą tai lenkiška karūna, nes panaši į Kazimiero Didžiojo karūną, teiginį patvirtina jos radimas tikrai lenkiškose apylinkėse(⁹⁴⁾. Tyrinėtojo nuomone, karūna buvo skirta ne iškilmėms, o praktiniam naudojimui, nes yra iš keturių dalių(⁹⁵⁾. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad karūna nėra juvelyrinis darbas, daryta, matyt, paskubomis. Būta versijų, kad tai Lokietkos (1261–1333) karūna(⁹⁶⁾. Netgi teigta, kad tai prieš Lokietkos karūnaciją dingusi karūna(⁹⁷⁾. Pasak L. Lepšos, tai Lenkijos karaliaus Jono Albrechto karūna (1459–1501)(⁹⁸⁾.

1914 m. sausio 3 (16) d. „Kurjer Litewski“ skirsnyje „Už kardono“ paskelbė, kad vyskupui sufraganui A. Novakui buvo atsiųsta tariamai originali lenkiška karūna, galimai Jogailos(⁹⁹⁾. Kartu buvo gautas užantspauduotas dokumentas, kurio negalima buvo atplėšti iki 1941 m.

1914 m. sausio 22 (4) d. dr. Stanislovas Elješas-Radzikovskis(¹⁰⁰⁾, Voicecho Elješo-Radzikovskio vaikaitis, laikraštyje „Slowo polskie“ paskelbė, kad karūna yra ne lenkiška, o čekiška ir priklausė imperatoriui Karoliui IV (čia minima kunigaikštytė Elžbieta (1345–1393) iš Pamario). Rasta karūna buvo pagaminta pagal žinomą šv. Vaclovo čekišką karūną (čekiškai – Svatováclavská koruna)(¹⁰¹⁾, kuria nuo 1347 m. karūnavosi čekų karaliai. Čekiška karūna – sudaryta iš keturių dalių, kaip ir paslaptingoji karūna.

1914 m. sausio 31 (13) d. prof. Liudvikas Kolankovskis laikraštyje „Glos narodu“ paskelbė, kad tai galėjo būti lietuviška karūna, skirta Švitrigailai karūnuoti(¹⁰²⁾.

Kun. J. Gaikovskis bandė sieti karūną su Jadvyga, neva iki šiol Sandomiere gyva legenda apie Jadvygos pirštinaites(¹⁰³⁾.

Mąstyta, kad tai gali būti Kazimiero Didžiojo votas. Šiandien nėra duomenų, patvirtinančių, kad tai buvo karaliaus votas(¹⁰⁴⁾. Karūnos savininkų įvardyta nemažai, manyta, kad tai kelionių karūna, paneigta, kad tai gali būti įkapių karūna. Lenkijos valdovų karūnos XIV–XV a. nedingo, tačiau žinoma apie Vytautui ir Švitrigailai siųstų karūnų dingimą.

Kas tikrasis karūnos savininkas?

Kokiu tikslu karūna buvo vežama iš Rusijos, už kardono? Rizika netekti karūnos vykstant per Rusijos ir Austrijos-Vengrijos sieną buvo be galo didelė. Tikslas kaip ir aiškus – noras paslėpti kuo toliau nuo caro valdininkų, kad netaptų caro nuosavybe. Tačiau viešas eksponavimas Vavelyje pavertė ją kito imperatoriaus nuosavybe. Karūna lyg ir buvo saugoma nuo Rusijos caro, o pateko į imperatoriaus Francišeko Juzefo I rankas, nes Vavelis buvo jo nuosavybė⁽¹⁰⁵⁾. Jeigu išvežimą iš Rusijos imperijos dar galima suprasti, tai skubotas viešas karūnos eksponavimas yra visiškai nesuprantamas. Tai gal bandyta paslėpti ją taip, kad būtų nepasiekiama lietuvių tautai?

Paskelbimas spaudoje

Apie karūną spaudoje buvo paskelbta 1913 m. spalį(¹⁰⁶⁾. Kodėl karūna viešai eksponuota tik nuo 1914 m. sausio 17 d.? Manytina, kad tai susiję su Vilniaus arkikatedros bazilikos zakristijono Jono Giros (Hiros), žinojusio karūnos paslaptį, mirtimi(¹⁰⁷⁾.

Kodėl karūna buvo parodyta nesulaukus termino?

1914 m. sausio 12 d. Krokuvoje pasklido žinia, kad vyskupas sufraganas A. Novakas turi karūną, gautą prieš kelerius metus(¹⁰⁸⁾. Vyskupas patvirtino, kad nesulaukus sutarto termino pabaigos, Vavelio muziejuje pradėta eksponuoti karūna. Jis užtikrino, kad jokių dokumentų su karūna negavo, tik paminėjo daiktų priėmimo protokolą, kuris bus paskelbtas visuomenei 1941 m.(¹⁰⁹⁾. Kodėl buvo nuspręsta parodyti karūną visuomenei, lieka neaišku, nes politinėje erdvėje esminių pakitimų neįvyko. Varšuvos savaitraštis 1914 m. sausio 12 (25) d. parašė apie surastą karūną ir paminėjo susitarimą – tarp radinio žemės savininkų ir vyskupo sufragano A. Novako, kuris leido po trejų metų viešai paskelbti karūnos suradimo faktą, bet ne vietą(¹¹⁰⁾. Susitarimas galbūt buvo žodinis, nes niekada nepublikuotas. Laikraštis „Nowa reforma“ 1914 m. sausio 13 d. paminėjo kažkokius paslaptingus dokumentus, įrodančius karūnos priklausymą Piastams(¹¹¹⁾.

Kodėl tylima dėl virvutės?

Lietuviai nesiliovė domėtis Krokuvoje 1914 m. pradėta eksponuoti karūna. Gana greitai po publikacijų anksčiau minėtuose laikraščiuose – „Czas“ (1918 m. kovo 26 d.) ir „Nowa reforma“ (1918 m. kovo 27 d.) – apie karūnos radimo vietą Sandomiere pasirodė žinutė ir „Tėvynės sarge“ (1918 m. balandžio 25 d.)(¹¹²⁾, kuri užbaigta šitaip: „… Pasklidus gandui apie tos karūnos atsiradimą Krokuvoje, 1914 m. Vilniuje buvo kilę kalbų ir spėjimų bene esanti ji iš Vilniaus katedros ir bene buvusi Vytauto karūna. Apie tai „Vairas“ buvo net parašęs ir padėjęs karūnos fotografiją. Dabar, paaiškėjus kur ji buvusi surasta, kaip ir atkrinta toks spėjimas.“ Bet ar abejonės buvo išsklaidytos?

1920 m. Anglijoje išleistame žinyne yra karūnos ir šalmo atvaizdai. Prie karūnos matyti pritvirtinta virvutė. Kodėl lenkų istorikai apie ją nutylėjo? Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko teiginiai šį tą paaiškina. Savanoris Leonas Lingvis-Lingvevičius maždaug 1922 m. gydytas kartu su D. Malinausku karo ligoninėje. Jam signataras papasakojo istoriją apie Vytauto kapą ir į kriptą 1909 m. įėjusį Janą Kurčevskį(113), Vladislavą Zahorskį(114) ir kustošą Adomą Savickį(115). Apie tai D. Malinauskui papasakojo zakristijonas Jonas Gira, parodęs kriptą būsimam signatarui. Savanoris užrašė D. Malinausko pasakojimą:

[…] Protasevičius, kuris vyskupavo praėjus po Vytauto mirties pusantram šimtui metų. Pastarasis buvo didelis lietuvių priešas ir Vytauto fundušo naikintojas (ant visokio brangaus katedros turto jis Vytauto antspaudus pakeitė savo antspaudais). P. Malinauskis, apžiūrėjęs kaulus, pastebėjo, kad vieni kaulai buvo didesni ir senesni, negu antri, ir kad ant abiejų makaulių buvo uždėtos kepuraitės; viena iš jų buvo jau sutrunyjusi ir ant jos buvo žymės antspaudos vainiko lanko, greta dar buvo auksinė virvelė, kuri uždedama kartu su vainiku, kad geriau vainikas laikytųsi, iš ko galima spręsti, kad tie kaulai buvo Vytauto Didžiojo. Matyt buvo senas žmogus, nes ir dantys buvo sudilę. Ant katafalko buvo du karstai: kunigaikščio Vytauto Didžiojo ir vyskupo […].(¹¹⁶⁾

Skylutės karūnos žiede

Aprašomoje karūnoje, kiekviename iš keturių jos fragmentų, yra po dvi skylutes, o šv. Vaclovo čekiškoje karūnoje jų yra apie dvylika viename fragmente. Čekų karaliaus karūnoje skylutės skirtos kepurei pritvirtinti. Paslaptingosios karūnos skylutės tarnauja galimai tam pačiam reikalui, tik kodėl jų tiek mažai? Kunigaikščių mitra sujungia karūną ir kepurę. Gal kai kurios iš jų skirtos karūnai tvirtinti prie galvos? Kodėl paslaptingoji karūna panaši į čekų karaliaus karūną? Čia verta prisiminti Vytautą Didįjį ir po jo Lietuvos karaliaus karūnos siekusį Švitrigailą.

Apie karūnos tipą ir kryžių

Vadinamoji Sandomiero karūna neturi kryžiaus kaip dauguma įkapių karūnų. Įkapių insignijos būdavo ne vien metalinės, kartais pasitaikydavo medinės ar netgi odinės(¹¹⁷⁾. Ji negali būti priskirta ir karūnavimo karūnų tipui, kai apeigas atlieka krikščionių dvasinis hierarchas. Karūnavimo karūnos dažniausiai yra uždaros, o aprašoma karūna atvira (požymių, kad būtų atvira, nenurodoma). Ji negali būti šalmo karūna dėl anksčiau minėtų priežasčių: turi skylutes lanke, o tai rodo, kad prie jos buvo prisiuvama mitra.  Kai kurios atviro tipo krikščioniškos karūnos turi kryželius. Tiesa, dauguma įkapių karūnų neturi kryželių. XV a. simboliams buvo teikiama didelė reikšmė. Sandomiero karūnoje akivaizdūs šv. Vaclovo karūnos motyvai…

Ar Vytautas buvo palaidotas su kunigaikščio mitra – karūna ir kunigaikščio kepure?

Vilniaus arkikatedroje bazilikoje yra palaidotas Vytautas Didysis, jo žmona Ona, Švitrigaila, Žygimantas Kęstutaitis ir jo sūnus Mykolas. Mūsų istoriją dažnai rašo tik mūsų kaimynai. Dr. S. Radzikovskio(¹¹⁸⁾ užuominos, kad ginčus tarp lietuvių ir lenkų sukėlusi karūna gali būti čekiška, buvo plėtojamos numizmatų archeologų draugijoje. „Tai ne čekiška karūna“, – tvirtino dr. S. Tomkovičius. Abi karūnos iš išardomų keturių fragmentų(¹¹⁹⁾, bet tuo panašumas ir baigiasi. Vytautas Didysis buvo išrinktas Čekijos karaliumi 1421 m.(¹²⁰⁾, bet nebuvo karūnuotas šv. Vaclovo karūna, nesulaukė karūnos ir Lietuvai 1430 m. Po Vytauto mirties karūnos siekė Švitrigaila, jis kreipėsi su prašymu į Šventosios Romos imperijos imperatorių Zigmantą 1430 m. lapkritį, tačiau rezultatas nežinomas ir apie karūną šaltiniuose nerašoma(¹²¹⁾.

Kodėl buvo nutraukti karūnos ir jos radimo aplinkybių tyrimai?

Apie Vytauto karūnos pagrobimą iš Vilniaus arkikatedros bazilikos ir Donato Malinausko bei Jono Basanavičiaus kreipimąsi į prokurorą rašė lenkų spauda(¹²²⁾. „Przegląd Wilenski“ 1914 m. gegužės 28 d. rašė, kad tyrimas dėl Vytauto karūnos pagrobimo buvo nutrauktas dėl įrodymų trūkumo(¹²³⁾. Iki šiol neatlikti Sandomiero karūnos metalo ir brangakmenių tyrimai, šaipomasi iš patriotizmo. Nepaaiškintos prieštaringų teiginių atsiradimo priežastys dėl karūnos suradimo laiko, jos gabenimo į Krokuvą, dalinai nutylima apie ietigalių radimą už 20-ies žingsnių nuo šalmo ir karūnos, kodėl jie pateikiami visi kartu, gausu prieštaringų teiginių dėl karūnos metalo, medžio, po kurio šaknimis rasta karūna, iki 1941 m. turėjusių būti įslaptintų skirtingų radinio aprašymų bei raštų, kurie nusakę karūnos radimo aplinkybes. Įtarimų kelia minimas skirtingas įslaptinimo terminas, virvutės buvimo nutylėjimas, nepatikrinamų aplinkybių akcentavimas (labdaringas darbas, valstybės sienos patikros išvengimas). Vedama paralelė tarp Sandomiero karūnos, vilnietiškos Vytauto kriptos, Sandomiero, Krokuvos ir Vilniaus dvasinių seminarijų profesorių ir paslapties aplink karūną sukūrimo. Karūną gaubianti paslapties skraistė rodo mūsų nenorą bendrauti su kaimynais lenkais ir kartu dirbti tiesos vardan. Išlieka klausimas, kur yra D. Malinausko minėti palaikai. Jie galėjo būti tiek Vytauto, tiek Švitrigailos, juk neatsitiktinai 1930 m. pats arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis aplankė signatarą „Žoržo“ viešbutyje(124). Įvertinus visą turimą informaciją, galima drąsiai teigti, kad visi kunigaikščių palaidojimai Vilniaus arkikatedroje bazilikoje yra surasti…

Sandomiero pilies muziejuje eksponuojama Sandomiere rastos karūnos kopija (originalas Vavelio katedros muziejuje, Krokuvoje). Eksponato apraše nurodyta, kad karūna priklausė Kazimierui Didžiajam. Autoriaus nuotr.

Išvados

1) Nors jau praėjo daugiau nei 100 metų, iki šios dienos vadinamoji Sandomiero karūna nesusilaukė atitinkamo profesionalių istorikų dėmesio nei iš Lenkijos, nei iš Lietuvos pusės. Nepakankamas įsigilinimas gimdo įvairias interpretacijas, o nenoras kenkti dabartiniams Lietuvos ir Lenkijos politiniams santykiams skatina nenorą imtis šios istorinės temos tyrimo.

2) Surinkti šaltiniai, panaudoti šiame straipsnyje, ir nederančių tarpusavyje, neretai su logika prasilenkiančių faktų gausa rodo, kad karūnos suradimo, gabenimo bei perdavimo saugoti Vavelio katedros lobynui istorija suponuoja nevienareikšmę nuomonę šioje klaidžioje istorijoje.

3) Sandomiero karūnos konstrukcija, simetriškas puošybos elementų dėstymas, Bohemijos krištolo naudojimas būdingi čekiškoms karūnoms. Ji stebėtinai panaši į šv. Vaclovo karūnacinę karūną.

4) Vieną kartą tvirtinama, kad rasta sagė, kitą kartą kalbama apie antnosį.

5) Sugretinus tarpukariu Čekoslovakijoje dirbusio diplomato, signataro Donato Malinausko pasakojimus apie 1909 m. vykusias paslaptingas Vytauto Didžiojo palaikų paieškas Vilniaus katedroje su straipsnyje panaudota medžiaga, vienareikšmiškai atmesti Sandomiero karūnos radimo Vilniaus katedroje negalima. Istorija apie karūnos suradimo aplinkybes Sandomiere galėjo būti tik priedanga, norint nuslėpti tikrąsias jos radimo aplinkybes Vilniaus katedroje 1909 m.

6) Nors Sandomiero karūna daugeliu atvejų buvo siejama su Vytauto Didžiojo palaikais (Lietuvos versija), neatmetama galimybė, kad ji buvo skirta Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Švitrigailai, panorusiam po Vytauto Didžiojo mirties karūnuotis Lietuvos karaliumi. Nors nėra duomenų apie jokių karūnų siuntimą Švitrigailai, stebint XV a. simbolių svarbą, galbūt su šia simboline, ne įkapių Čekijos karaliaus karūna, jis buvo palaidotas Vilniaus katedroje 1452 m.

7) Jeigu Sandomiero karūna priklausė Švitrigailai, tikėtina, kad Švitrigailos kapas buvo įrengtas Vytauto Didžiojo kapo vietoje, žinomoje iki 1610 m. katedros gaisro, ir surastas Vilniaus katedroje 1909 m.

^{__________________________________________________________________________}

¹ Muzeum Katedralne imienia Jana Pawła II na Wawelu. Žr. „Korona hełmowa Kazimierza III Wielkiego“, in: Wikipedia: Wolna encyklopedia. Prieiga per internetą – <https://pl.wikipedia.org/wiki/Korona_hełmowa_Kazimierza_III_Wielkiego>. „Muzeum Katedralne na Wawelu Kraków 1995“, in: www.academia.edu. Prieiga per internetą – <https://www.academia.edu/10818413/Muzeum_Katedralne_na_Wawelu_Kraków_1995>.

² Vilniuje leidžiamame lenkiškame laikraštyje „Литовский курьер“ buvo patalpinta žinutė, kad, regis, žinomas lietuvių mokslininkas daktaras Jonas Basanavičius, sužinojęs iš pono Donato Malinausko apie kunigo prelato Kurčevskio ir gydytojo Vladislovo Zagorskio pasisavintą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūną, surastą Vilniaus arkikatedroje, paskubėjo tai pranešti prokuratūrai.

Ta proga „Виленский вестник“ rašo, kad Kurčevskis ir Zagorskis ne surado karūną, o ją tiesiog pavogė, įsilaužę į valdovo kapą, kaip kad pavogė ir kitus vertingus daiktus. Vertė Jolanta Zakarevičiūtė.

Šaltinis – „Įsilaužimas į Lietuvos didžiojo kunigaikščio kapą“, in: Naujieji laikai, 1914 03 31 (04 13).

В издающейся в Вильне польской газеты «Kur. Lit» помещено сообщение, будто «известный литовский учений, доктор Басанович, узнав от г. Доната Малиновского о присвоении ксендзом прелатом Курчевским и врачом Владиславом Загорским короны, найденной ими в гробнице великого князя Витовта, находящейся в виленском кафедральном костеле, поспешил с соответственным заявлением прокурорской власти». 
По поводу этого сообщения «Вил. Вест.» говорит, что Курчевский и Загорский не «нашли» корону, а просто-напросто похитили, взломав гробницу, как похитили, вероятно, и другие ценные вещи гробницы.

Šaltinis – „Взлом гробницы великого князя литовского“, in: Новое Время, 1914 03 31 (04 13).

³ „Skandaliczny proces o koronę polską. Duchowieństwo katolickie oskarżone o kradzież korony“, in: Kuryer codzienny ilustrowany, 1914 04 29, Nr. 100, str. 1.

⁴ Akermanas Petras Aleksandrovičius (1898–1944). Teisės mokyklą baigė 1898 m. Patarėjas, Vilniaus apygardos teismo prokuroras, atsargų praporščikas, 2-ojo Uljanovo pulko karininkas, 1918 m. policijos departamento direktorius. Emigravo į Vokietiją. Mirė 1914–1945 m. Vertė Jolanta Zakarevičiūtė.

Šaltinis – Volkovas S. V., „Karo kavalerijos karininkai“, M., 2002; „Mėnuo štabe. Rusų karininko prisiminimai“ (p. 274) (P. A. Akermanas) – Nadeovija, 2003, Nr. 3 in: Angrapės krantai: almanachas 2‘2006.

Аккерман Петр Александрович (1898–1944). Училище правоведения 1898. Статский советник, прокурор Виленского окружного суда. Прапорщик запаса. Офицер 2-го уланского полка. 1918 в гетманском правительстве – директор департамента полиции. В эмиграции в Германии. Умер 1944–1945.

Šaltinis –Волков С. В., Офицеры арм. кав., М., 2002; „Месяц в штабе. Воспоминания русского офицера“ (стр. 274) (П. А . Аккерман) – Надровия, 2003, №3, in: Берега Анграпы: aльманах 2’2006. Prieiga per internetą – <https://www.angrapa.ru/vojna/pervaya-mirovaya-vojna/2841-mesyats-v-shtabe.html>.

⁵ „Królewska korona Sandomierza w filmie TVP Kielce“, in: Ciekawe Kielce. Prieiga per internetą – <http://ciekawekielce.pl/blog/krolewska-korona-sandomierza-w-filmie-tvp-kielce/>.

⁶ Marjan Morelowski (1884–1963)

⁷ Alvydas Medalinskas, „Vytauto Didžiojo karūnos paslaptis“, in: Lietuvos žinios, 2010 09 08. Prieiga per internetą – <https://www.lzinios.lt/lzinios/lietuva/vytauto-didziojo-karunos-paslaptis/143046>.

⁸ Józef Szymański (1931–2011). Sandomiero garbės pilietis nuo 2002 metų. Žr. „Prof. Józef Szymański“, in: www.sandomierz.pl/. Prieiga per internetą – <http://www.sandomierz.pl/o-miescie/znani-sandomierzanie/honorowi-obywatele-miasta/honorowi-obywatele-miasta-od-1990-r/prof-jozef-szymanski>.

⁹ Szymański J., „Korona sandomierska koroną królewską Kazimierza Wielkiego?“, in: Zeszyty sandomierskie, nr. 17 (2003), str. 15.

¹⁰ Gajkowski J., „Sandomierska korona królewska“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1918, nr. 4, s. 57.

¹¹ Ibid.,, str. 57–61.

¹² Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1, str. 7–8.

¹³ Ibid., str. 8.

¹⁴ Stanisław Tomkowicz (1850–1933), meno istorikas ir ilgametis Krokuvos laikraščio „CZAS“ redaktorius.

¹⁵ Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Czas, 1918 03 26, nr. 140, str. 3; Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Nowa reforma, nr. 141, 1918 03 27, str. 3.

¹⁶ Kb. [ks. Pawel Kubicki],„Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1, str. 8.

¹⁷ Orłowska B., „Ślad grzesznego polowania“, in: Słowo Ludu, 2001 R. LII, nr. 108 (magazyn 2001 05 11, nr. 2180, str. 17). Prieiga per internetą – <http://sbc.wbp.kielce.pl/dlibra/publication/34468?tab=1>.

¹⁸ Gajkowski Jan Kanty (1866–1919).

¹⁹ Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1. str. 7–8.

²⁰ Marian Józef Ryx (1853–1930).

²¹ Ibid., str. 8.

²² Ibid., str. 8.

²³ Ibid., str. 8.

²⁴ Ibid., str. 9.

²⁵ Gajkowski J., „Sandomierska korona królewska“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1918, nr. 4, s. 58.

²⁶ Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1, str. 9.

²⁷ Ibid., str. 9; Anatol Wincenty Nowak (1862–1933).

²⁸ Jan Duklan Maurycy Paweł Puzyna herbu Oginiec (1842–1911).

²⁹ [Redakcya], „Zjazd Miłośników Ojczystych Zabytkówsztuki i Historyi“, in: Architekt, 1911, Nr. 6, str. 76. Prieiga per internetą –
<http://bcpw.bg.pw.edu.pl/Content/1282/06arch11_nr_6.pdf>.

³⁰ Leonard Jan Józef Lepszy (1856–1937).

³¹ Gawroński Feliks Hilary (1835–1919).

³² Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1, str. 8.

³³ „Polska korona królewska“, in: Nowa reforma, 1914 01 17, nr. 11, str. 3.

³⁴ Kopaczynski.

³⁵ „Krolewska korona polska“, in: Nowa reforma, 1914 01 16, nr. 10, str. 3.

³⁶ „Królewska korona polska“, in: Świat, 1914 01 24, nr. 4, str. 13.

³⁷ Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

³⁸ X [Donatas Malinauskas], „Rado Lietuvos karūną“, in: Vairas, 1914 02 05, Nr. 3, p. 12–13.

³⁹ Adam Stefan Stanisław Bonifacy Józef Sapieha herbu Lis (1867–1951).

⁴⁰ Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Czas, 1918 03 26, nr. 140, str. 3.

⁴¹ Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Nowa reforma, nr. 141, 1918 03 27, str. 3.

⁴² Morelowski M., „Korona ihełm znalezione w Sandomierzu, a sprawa korony Witolda i grobowców dynastycznych w Wilnie“, in: Ateneum wileńskie, Wilno, 1930, str. 602–683.

⁴³ Prieiga per internetą – <https://archive.org/details/recordofeuropean01lakiuoft/page/232>.

⁴⁴ Andrzej Cebula, „O koronie hełmowej króla Kazimierza III Wielkiego“, in: Sandomierska Strefa, Nr. 6/2012. Prieiga per internetą –
<http://docplayer.pl/43000011-Od-redakcji-ksiazkowych-czas-na-wypoczynek-spotkanie-z-nowa-ksiazka-odbedzie-sie-w-pierwszej-polowie-wrzesnia-jak-zwykle-w.html#>.

⁴⁵ Sprawozdania z posiedzeń Komisji historji sztuki za czas od 1 stycznia 1914 do 31 grudnia 1921, Kraków–Warszawa, 1922, str. 1.

⁴⁶ Ibid., str. 2.

⁴⁷ „Z za kordonu. Korona polska z XIV w.“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 03 (16), Nr. 2, p. 3; „Korona polska z XIV w.“, in: Przegląd Wileński, 1914 01 11 (24), str. 14.

⁴⁸ Guy Francis Laking, Bart, A record of European armour and arms through seven centuries, vol. 1, London, 1920, p. 232. Prieiga per internetą – <https://archive.org/details/recordofeuropean01lakiuoft/page/232>.

⁴⁹ „Proces o korone polską“, in: Kuryer Śląski, 1914 05 02, Nr. 99, dodatek do numeru 99, str. 5.

⁵⁰ „Korona polska“, in: Zorza, 1914 01 22, Nr. 4, str. 53–54.

⁵¹ Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, Nr. 1, str. 8.

⁵² Morelowski M., „Korona ihełm znalezione w Sandomierzu, a sprawa korony Witolda i grobowców dynastycznych w Wilnie“, in: Ateneum wileńskie, Wilno, 1930, str. 683.

⁵³ Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1, str. 10–11.

⁵⁴ Gajkowski J., „Sandomierska korona królewska“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1918, nr. 4, str. 60.

⁵⁵ „Ile bylo koron polskich?“, in: Glos narodu, 1914 01 20, nr. 14, str. 1.

⁵⁶ X [Donatas Malinauskas], „Rado Lietuvos karūną“, in: Vairas, 1914 02 05, nr. 3, p. 12.

⁵⁷ „Z za kordonu. Korona polska z XIV w.“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 03 (16), nr. 2, str. 3.

⁵⁸ „Odnaleziene korony piastowskiej?“, in: Kuyer codzieny ilustrowany, 1914 01 13, nr. 10, str. 3.

⁵⁹ Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

⁶⁰ „Skandaliczny proces o koronę polską“, in: Kurjer codzienny ilustrowany, 1914 04 29, nr. 100, str. 1.

⁶¹ „Odnoleziona korona“, in: Kurjer Warszawski Dodatek poranny, 1914 01 14, str. 4.

⁶² „O koronę piastowska“, in: Gazeta torunska, 1914 01 17, nr. 13, str. 1.

⁶³ „Znalezienie korony polskiej“, in: Kuryer codzienny ilustrowany, 1914 01 16, nr. 14, str. 1–2.

⁶⁴ Radzikowski W. E., „Korony królów polskich: z rysunkami“, in: Roczniki Towarzystwa Przyjaciół Nauk Poznańskiego, t. 26, 1900, str. 173–174.

⁶⁵ Wojciech Eljasz-Radzikowski (1814–1904).

⁶⁶ „Królewska korona polska“, in: Czas, 1914 01 14, nr. 8, str. 1.

⁶⁷ Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

⁶⁸ Radzikowski W. E., „Korony królów polskich: z rysunkami“, in: Roczniki Towarzystwa Przyjaciół Nauk Poznańskiego, t. 26, 1900, str. 173–181. Prieiga per internetą – <http://www.wbc.poznan.pl/dlibra/plain-content?id=118605>.

⁶⁹ Morelowski M., „Korona i hełm znalezione w Sandomierzu, a sprawa korony Witolda i grobowców dynastycznych w Wilnie“, in: Ateneum wileńskie, Wilno, 1930, str. 665.

⁷⁰ Gajkowski J., „Sandomierska korona królewska“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej, 1918, nr. 4, str. 61.

⁷¹ Sprawozdania z posiedzeń Komisji historji sztuki za czas od 1 stycznia 1914 do 31 grudnia 1921, Kraków–Warszawa, 1922, str. II.

⁷² Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

⁷³ Ibid., str. 87.

⁷⁴ Ibid., str. 87.

⁷⁵ Sprawozdania z posiedzeń Komisji historji sztuki za czas od 1 stycznia 1914 do 31 grudnia 1921, Kraków–Warszawa,1922, str. I–II.

⁷⁶ „Znalezienie korony polskiej“, in: Kuryer codzienny ilustrowany, 1914 01 16, nr. 14, str. 1–2.

⁷⁷ „Odnaleziene korony piastowskiej?“, in: Kuyer codzieny ilustrowany, 1914 01 13, nr. 10, str. 3.

⁷⁸ „Królewska korona polska“, in: Świat, 1914 01 24, nr. 4, str. 13.

⁷⁹ Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1, str. 9.

⁸⁰ Zapiski Kazimierzowskie, 2012, nr. 9. Prieiga per internetą – <http://kazimierzwielki.home.pl/autoinstalator/wordpress/wp-content/uploads/2014/11/Treść_Zapiski-Kazimierzowskie-09.pdf>.

⁸¹ „Nowiny. Znaleziona korona polska“, in: Gazeta Świąteczna, r. 34, nr. 1721, 1914 01 12 (25), str. 2.

⁸² „Proces o korone polską“, in: Kuryer Śląski, 1914 05 02, nr. 99, dodatek do numeru 99, str. 5; Szymanski J., „Korona sandomierska korona królewska Kazimierza Wielkiego?“, in: Heraldyka i okolice, 2002, str. 297–304.

⁸³ „Królewska korona polska“, in: Nowa reforma, 1914 01 14, nr. 8, str. 3.

⁸⁴ „Korona polska“, in: Zorza, 1914 01 22, str. 53–54.

⁸⁵ Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Czas, 1918 03 26, nr. 140, str. 3; St. Tomkowicz, „Zagodkowa korona“, in: Nowa reforma, nr. 141, 1918 03 27, str. 3.

⁸⁶ Gemologija – mineralogijos šaka, apimanti papuošalų ir brangakmenių tyrimus ir savybių, vertės, tikrumo nustatymą.

⁸⁷ „Z za kordonu. Korona polska z XIV w.“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 03 (16), nr. 2, str. 3.

⁸⁸ Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Czas, 1918 03 26, nr. 140, str. 3; Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Nowa reforma, nr. 141, 1918 03 27, str. 3.

⁸⁹ „Krolewska korona polska“, in: Czas, 1914 01 14, nr. 8, str. 1.

⁹⁰ „Krolewska korona polska“, in: Czas, 1914 01 14, nr. 8, str. 1.

⁹¹ Gajkowski J., „Sandomierska korona królewska“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1918, nr. 4, str. 57.

⁹² „Karolis IV Liuksemburgas“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga per internetą – <https://www.vle.lt/Straipsnis/Karolis-IV-Liuksemburgas-38117#articleImages>.

⁹³ „Kórlewska korona polska“, in: Świat, 1914 01 24, nr. 4, str. 13.

⁹⁴ Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

⁹⁵ Ibid.

⁹⁶ „Z za kordonu. Korona królewska w Krakowe“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 22 (24), nr. 17, str. 3.

⁹⁷ „Korona polska“, in: Glos Lubelski, 1914 01 16, nr. 16, str. 3.

⁹⁸ Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

⁹⁹ „Z za kordonu. Korona polska z XIV w.“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 03 (16), nr. 2, str. 3.

¹⁰⁰ Stanisław Eljasz-Radzikowsk (1869–1935).

¹⁰¹ „Z za kordonu. Korona królewska w Krakowe“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 22 (24), nr. 17, str. 3.

¹⁰² „Z sa kordona Jeszcz w sprawe znalezionoj koronyz“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 31 (13), nr. 25, str. 3.

¹⁰³ Gajkowski J., „Sandomierska korona królewska“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1918, nr. 4, str. 61.

¹⁰⁴ „Korona pod stražą rucerzy“, in: Slowo ludu, nr. 110, str. 9, 2001 05 14. Prieiga per internetą – <http://sbc.wbp.kielce.pl/Content/35713/Słowo_Ludu_2001_Kielce_region_nr110ocr.pdf>.

¹⁰⁵ „Odnaleziene korony piastowskiej?“, in: Kuyer codzieny ilustrowany, 1914 01 13, nr. 10, str. 3.

¹⁰⁶ „Zagodkowa korona“, in: Czas, 1918 03 26, nr. 140, str. 3.

¹⁰⁷ „Proces o korone polską“, in: Kuryer Kuryer Śląski, 1914 05 02, nr. 99, dodatek do numeru 99, str. 5.

¹⁰⁸ „Korona polska“, in: Zorza, 1914 01 22, nr. 4, str. 53–54.

¹⁰⁹Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

¹¹⁰ „Nowiny. Znaleziona korona polska“, in: Gazeta Świąteczna, R. 34, nr. 1721, 1914 01 12 (25), str. 2.

¹¹¹ „Kronika ostatniej chwili. Korona Piastowska“, in: Nowa reforma, 1914 01 13, nr. 7, str. 3.

¹¹² „Paslaptingoji karūna: [apie Krokuvoje aptiktos karūnos priskyrimo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui nepagrįstumą]“, in: Tėvynės sargas, 1918 04 25, nr. 16, p. 12.

¹¹³ Jan Kurczewski (1854–1916) – Vilniaus kunigų seminarijos profesorius.

¹¹⁴ Władysław Zahorski (1858–1927).

¹¹⁵ Adam Sawicki (1887–1968) – tituliarinis vyskupas nuo 1962 m., administravęs dalį Vilniaus arkivyskupijos Balstogėje.

¹¹⁶ Lingvevičius L., „Šventvagiškas išplėšimas Vytauto Didžiojo karsto Vilniaus katedroje. Iš Donato Malinausko pasakojimų“, in: Karys, nr. 15–16, 1922 04 13, p. 183–184; 1922 04 21, p. 190.

¹¹⁷ Radzikowski W. E., „Korony królów polskich: z rysunkami“, in: Roczniki Towarzystwa Przyjaciół Nauk Poznańskiego, t. 26, 1900, str. 173–181. Prieiga per internetą – <http://www.wbc.poznan.pl/dlibra/plain-content?id=118605>.

¹¹⁸ „Korona królewska w Krakowe“, in: Gazeta Pabjanicka, 1914 02 03, nr. 10, str. 3.

¹¹⁹ „Znaleziona korona“, in: Czas, 1914 02 21, nr. 46, str. 2.

¹²⁰ J. Nikodem, Polska i Litwa wobec husyckich Czech w latach 1420–1433. Studium o polityce dynastycznej Władysława Jagiełły i Witolda Kiejstutowicza, Poznań, 2004. Prieiga per internetą – <http://www.mgh-bibliothek.de/dokumente/a/a138129.pdf>.

¹²¹ Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz, OBA 5542 (reg. – CEV, p. 953–955). Karūnos pageidavimas įrašytas Švitrigailos pasiuntinio (1430 m. lapkritis) pas Zigmantą kalboje: „Der grossfurst hat mir befollen, ob mich euwere kunigliche gnade fragen wurde, ob er sich zu kunig kronen lassen wolle, so sol ich euwern gnaden antworten.“

¹²² „O korona polską“, in: Nowa reforma, 1914 04 29, nr. 154, str. 3.

¹²³ „Z Litwy i Rusi. Niedorzeczne oskarżenie“, in: Przegląd Wileński, 1914 05 28, nr. 145, str. 3.

¹²⁴ Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 15, ap. 2, b. 242, l. 588. Iš Vilniaus vaivadijos įstaigos lenkų užgrobtoje Pietryčių Lietuvoje slapto susirašinėjimo su Vyriausybės įgaliotiniu Vilniaus miestui dokumentas, 1930 01 13:

… Turiu informacijos iš patikimų šaltinių, jog prieš porą dienų į Vilnių iš Lietuvos atvyko ir „Žoržo“ viešbutyje apsigyveno žinomas lietuvių veikėjas Donatas Malinauskas.

Sausio 11 dieną jis su oficialiu vizitu apsilankė pas Arkivyskupą Jalbžykovskį, kartu Didž.[iojo] Kunig.[aikščio] Vytauto Jubiliejaus Minėjimo Komiteto vardu prašydamas leisti įrengti Vilniaus Bazilikoje šio Kunigaikščio sarkofagą.

Arkivyskupas prašymą įvertino palankiai.

Vakar Arkivyskupas Donatui Malinauskui „Žoržo“ viešbutyje padarė atsakomąjį vizitą…

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 1 (855), 2019 m. sausio 26 d., p. 5; Nr. 2 (856), 2019 m. vasario 23 d., p. 5; Nr. 3 (857), 2019 m. kovo 30 d., p. 5.

The post Viktoras Jencius-Butautas. Sandomiero ar Lietuvos karūna? appeared first on Voruta.

Algirdas GRIGARAVIČIUS, Vilnius, www.voruta.lt

            1922 m. gruodžio 12 d. Mykolas Riomeris savo dienoraštyje fiksavo: „Labai įdomių žinių turiu iš Lenkijos, kurioje vyko valstybės Prezidento rinkimai. Buvo išrinktas … Gabrielius Narutavičius. Pilsudskis savo kandidatūrą, regis, atsiėmė. Narutavičius priklauso kairiesiems – Pilsudskio stovyklai. Pastaruoju metu jis buvo Lenkijos užsienio reikalų ministras. Narutavičius inžinierius, dirbo profesoriumi Šveicarijoje, gabus žmogus ir ryški asmenybė. Vis dėlto po Juzefo Pilsudskio jo kandidatūra netikėta. Na, o įdomiausia, Lenkijai vėl vadovaus lietuvis. Pilsudskis yra lietuvis, Gabrielius Narutavičius taip pat lietuvis, tiksliau žemaitis iš Telšių apskrities.

Stanislovo Narutavičiaus, Vilniaus Tarybos nario, brolis, kuris dar neseniai dirbo Kauno apygardos teisme, o dabar yra Telšių dvarininkas. Prieš karą jis save laikė lietuviu, simpatizavo esdekams [socialdemokratams], o pastaraisiais metais buvo smarkiai orientuotas į lenkų tautybę. Gabrieliaus Narutavičiaus išrinkimas lietuviams pasirodė ir sensacingas, ir nemalonus. Lietuvius erzina, kad Lenkija nuolatos pasirenka lietuvius ir tarsi pabrėžia Lietuvos lenkiškumą, lietuviai tokius žingsnius laiko tam tikrais Lenkijos žingsniais, keliančiais pavojų Lietuvos valstybingumui. Ar iš tiesų lietuvių galvos geresnės, kad Lenkija be jų negali išsiversti, ar yra taip, kaip sako [Augustinas] Janulaitis – tęsiame Jogailaičių tradiciją, kai kitados Lenkijos karaliais buvo renkami Jogailaičiai, turintys Didžiojo Lietuvos kunigaikščio titulą, mat taip buvo realizuojama Unija. Ar ir dabar Lenkija, pasirinkdamas lietuvius, jau ne kunigaikščius, o šalies prezidentus, ieško kelių Unijai atgaivinti?“[1] O 1923 m. sausio 15 d. įsibėgėjus Klaipėdos krašto prisijungimui, pasižymėjo: „Girdėjau gandus, kad atseit Stanislovas Narutavičius, nužudytojo Lenkijos prezidento Gabrieliaus Narutavičiaus brolis, grįžęs iš Lenkijoje vykusių brolio laidotuvių, užsidegė kovos perspektyva  ir Klaipėdoje kartu su žinomu [Jurgiu] Aukštuolaičiu, lenkų politikos šalininku Lietuvoje, kurį lietuviai laiko išdaviku ir Lenkijos agentu (ar jis toks yra, nežinau), jo poziciją, kuri jau 3-4 metus yra gana ryški ir visai neprimena 1917-1918 metų nuostatų, dėl kurių jis atėjo į Lietuvos tarybą Vilniuje, tačiau jis, manau, pritrūktų ryžto ir drąsos tokį atsišaukimą išleisti.“[2] Amžininkų įtarimai, talkininkaujant lenkų pusei, privertė signatarą pasitraukti į tėviškę ir apsiriboti dalyvavimu provincijos gyvenime. Kaip giliais saitais surištas su gimtuoju dvaru, savo giminės istorine gūžta, stoiškai, slėpdamas galimo praradimo skausmą, priėmė Brėvikių parceliaciją: „Aš neliesiu čia smulkiai žemės reformos klausimą musu krašte iš esmės, o taipogi ir klausimą, ar aš, paaukavęs geriausius savo gyvenimo metus Lietuvos atgaivinimui, iš tikruju esu užsitarnavęs tokios sunkios bausmės, kaip mano tėviškės, tos žemės, gautos mano probočių žiloje senobinėje (kaip ir daug kitų bajorų) už jų nuopelnus karo laukuose, iš manęs atėmimas. Toksai gal būti mano likimas ir, matomai, kito atlyginimo neesu vertas.“ Taip skundėsi 1929 m. vasario 26 d. Žemės reformos valdybai.[3] Iš dvare buvusių 34 trobesių 1931 m. 14 parduota varžytinėse.[4] Tai senos bajorų giminės palikuoniui vaizduotėje turėjo regėtis kaip tėviškės naikinimas ir pražūties ženklas.

Kitas signataro skausmas buvo sūnaus Jono džiova, gauta tarnaujant Lietuvos kariuomenėje. Jį slėgė ir didelės gydymo išlaidos Šveicarijoje, ir atimtas savanorio-kūrėjo statusas, susijęs su jam kaip savanoriui valdžios skirtų 80 ha žemės tėvo dvare praradimu, kuriuos pardavus, gauti pinigai jau buvo išleisti kovai su liga. 1930 m. spalio 15 d. signataras buvo priverstas rašyti prašymą žemės ūkio ministrui J. Aleksai  dėl Alpių kurorto sanatorijoje birželio 15 d. mirusio vyresniojo sūnaus Jono.: „Bet aš pats, matant, kad ilgam mano sūnaus nuo džiovos gydymui gali man pritrūkti lėšų, pats 1927 metuose pasistengiau įgyti dėl jo teisę gauti žemės iš mano parceliuojamo dvaro. Tas ir įvyko, ir mano sūnus gavo šiokį oficialų pranešimą: „Lietuvos Respublika. Žemės Ūkio Ministerija. Žemės Reformos valdyba Žemės Reformos Departamentas 1927 m. lapkričio 18 d. 33658 Nr. Pil[iečiui] Jonui Narutavičiui, gyv[enančiam] Brovikių [taip prašyme] dvare, Alsėdžių valsčiaus, Telšių apskr. Šiuo pranešame, kad Žemės Reformos Valdyba š.m. lapkričio mėn. 17 d. 6020 Nr. nutarimu išskirta Tamstai iš tėvo Stasio Narutavičiaus Brovikių dvaro, kaipo Lietuvos kariuomenės kariui savanoriui, aštuoniasdešimt /80/ hektarų žemės. J. Šmulkštys. Už Departamento Direktorių. Baleisa, Nusavinimo skyriaus sekretorius“.

            Remiantis tuo pamatu, Telšių [apskrities] žemės reformos komisija, parceliuojant mano Brėvikių dvarą, ir išskyrė minėtus 80 ha žemės mano sūnui Jonui. O kadangi per ilgus metus gydymo man jau visai pradėjo trūkti lėšų, tai sūnus priverstas buvo iš tos savo pripažintos žemės 70 ha užparduoti kaimynui S. Tallat-Kelpšui, nuo kurio visus /be vieno tūkstančio litų/ pinigus jau gavo ir jau sunaudojo savo gydymui.

            Bet po to ūmai, einant 1928 metų kovo 15 d. išleisto tuo laiku Ministerio Pirmininko prof. A. Voldemaro parėdymu „Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių medalio taisyklėmis“ įsteigta prie Vyriausiojo štabo Kūrėjų-savanorių medalio komisija dėl kai kurių formalių /dar ginčytinų/ priežasčių nutarė nelaimingąjį „angelą gelbėtoją“ mano sūnų Joną kūrėju-savanoriu nepripažinti.

            Ir tuo remiantis, Žemės reformos valdyba permainė savo nusistatymą ir nutarė iš naujo šitą 1927 metais sūnui mano jau išskirtus iš mano Brėvikių dvaro 80 ha žemės palikti Žemės reformos fondui ir sūnui mano Jonui Narutavičiui žemės nepripažinti.“ [5]

Sprendimas skirti sūnui Jonui 80 ha žemės Brėvikiuose rėmėsi „Žemės reformos įstatymo ir Žemės reformos įstatymo pakeitimo pakeitimo“ antro paragrafo trečiąja dalimi, kurioje fiksuojama, kad savanoriams, įstojusiems į kariuomenę iki 1921 m. sausio 1 d. ir ištikimai joje ištarnavusiems ne mažiau vienų metų, paliekama ligi 80 ha iš jų tėvų ar bendrai jų šeimos valdomos žemės, neskaitant 80 ha paliekamų jų tėvams ar bendrai jų šeimos nariams.[6] Tai akivaizdi nuolaida nepriklausomybės kovose dalyvavusiems bajorų palikuonims, nes iš kovojusių lenkų pusėje dvarai be jokių išlygų buvo nusavinami Žemės reformos reikalams.

Žinomas šiaulietis J. Sondeckis 1926 m. rugpjūčio 24 d. paliudijo, kad nuo 1917 m. kovo iki kitų metų gegužės J. Narutavičius buvo Rostovo komiteto tremtiniams šelpti valdybos narys, o sugrįžęs dirbo Alsėdžių valsčiaus ir Telšių apskrities savivaldybėse iki 1919 m. birželio mėnesio. Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo rikiuotės skyrius 1927 m. spalio 20 d. liudijime nurodė, kad jis 1918 m. gruodžio 20 d. stojo tarnauti į partizanų būrį, kovojusį su bolševikais, ir jame buvo iki 1919 m. vasario pabaigos. Žemės reformos valdybos 1927 m. lapkričio 17 d. nutarime konstatuojama, kad savanoriu per inteligentų mobilizaciją 1919 m. birželio 28 d. įstojo į I ulonų pulką ir jame tarnavo iki kitų metų gegužės 17 d., o paleistas anksčiau metų iš kariuomenės dėl džiovos.[7]

            1925 m. lapkričio 19 d. Brėvikių dvaro žinių lape nurodyta, kad Stanislovas Narutavičius jį valdė nuo 1902 m. rugsėjo 12 d. „sulig įvedamojo lapo nr. 325 įpėdinystės teisėmis“, žemės 493 ha ( 197 ha ariamos, 115 ha pievų, 170 ha miško ir krūmų, 7 ha nenaudingos; 50 ha žemės II rūšies, 282 ha – III, 157 ha – IV). Sodas su 180 obelų, 6 kriaušėmis, 12 vyšnių ir slyvų bei 50 nevaisinių medžių užima penkis hektarus. Telšių apskrities žemės reformos komisija parceliuoti nusprendė 1925 m. gruodžio 1 d.[8]

            Vargai Brėvikiuose nesibaigė ir po signataro mirties 1932 m. gruodžio 31 d. Nepraėjus mėnesiui, sausio 25 d., sūnaus Kazimiero prašyme žemės ūkio ministrui rašyta, kad velionis „dirbdamas visą savo amžių ir pirmoj eilėj visuomeninį darbą ir negalėdamas viso laiko ir energijos pašvęsti ūkio bei asmeninių reikalų vedimui, buvo priverstas apsunkinti Brėvikių dvarą žymiomis skolomis.“ Brangiai atsėjo sūnaus Jono (mirė Šveicarijoje 1930 m.  birželio 15 d.) gydymas užsienio sanatorijose šešerius metus, kaip skundėsi pats signataras kas mėnesį siunčiant po 1 200 litų. Ir 1934 m. kovo 29 d. Kazimiero prašyme ministrui pažymima, kad 1932 ir 1933 metai „buvo mūsų šeimai ypatingai sunkūs“.[9] Tik tų metų vasario 1 d. Telšių apylinkės teismas pripažino Jonui Narutavičiui kaip savanoriui paskirtus 80,12 ha žemės ir 151,98 ha nenusavinamą normą signatarui.[10] Balandžio 21 d. „atsilyginimo sutartyje“ tarp žemės ūkio ministro J. Aleksos ir K. Narutavičiaus, S. Narutavičiaus įpėdinių įgaliotinio, nurodyta, jog už nusavintas dvaro žemes gauna  33 ha valstybinės žemės sklypų ir nurašoma 9 303 litų skola už nesumokėtus 1931-1933 m. metinius kultūrinio ūkio žemės nuomos mokesčius.[11] Kultūrinio ūkio 200,04 ha plotui Brėvikių dvare sutartį 24 metų nuomai S. Narutavičius pasirašė 1931 m. rugsėjo 26 d., kasmetinis mokestis 3 001 litas. Tačiau suvestinėse Žemės ūkio departamento 1938 m. sausio 10 d. žiniose apie nuomos sąlygų laikymosi patikrinimus kultūrinio ūkio Brėvikiuose plotas 100,18 ha, nurodant, kad visi sutarties punktai įvykdyti 100%.[12] 1934 m. liepos 30 d. kultūrinio ūkio nuomos sutarties pakeitime nurodyta, kad už nusavintus plotus valstybė atsilygino grąžindama 33 ha, o 67 ha kultūrinio ūkio žemės K. Narutavičius nuo balandžio 23 d. grąžino Žemės fondui, kurią vėliau išdalino naujakuriams.[13] Kultūriniame ūkyje liko 100 ha, bet metinis nuomos mokestis sumažėjo iki 645 litų, mokant tik už 43 ha tinkamos ūkininkauti žemės, nors įprastai nuomininkai mokėdavo už visą plotą.[14]

S.Narutavičius neatsilaikė prieš gyvenimo atneštas negandas ir jausdamasis kaltu prieš šeimą nukreipė ginklą į save. Savigraužą dėl Lenkijos ir Lietuvos santykių tarpukaryje 1932 m. pabaigoje kaip pagrindinę priežastį reikia atmesti.

[1] Romeris M. Dienoraštis 1922 metų birželio 16-oji – 1923 metų balandžio 10-oji. Sudarytojas ir mokslinis redaktorius R. Miknys. – Vilnius: „Versus aureus“, 2016 – P. 195, 197.

[2] Ten pat, P. 225.

[3] LCVA. F. 1248, AP. 2, B. 2441, L. 30.

[4] LCVA, F. 1248, AP. 20, B.2905, L. 42-43.

[5] LCVA. F. 1248, AP. 2, B. 2441, L. 78.

[6] Vyriausybės žinios – 1925, rugpjūčio 5 – Nr. 200 – P. 8.

[7] LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2441, L. 14, 16, 34 ir a. p.

[8] LCVA, F. 821, AP. 1a, B. 21, L. 2 ir a. p., 6.

[9] LCVA, F. 1248, AP. 1, B. 665, L. 5, 7.

[10] Ten pat, L. 13.

[11] Ten pat, L. 2.

[12] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 289. L. 20, 296 a. p.-297.

[13] LCVA, F. 1248, AP. 16, B. 874, L. 60.

[14] LCVA, F. 1248, AP. 12, B. 325, L. 74, 77,

The post Vasario 16 –osios Akto signatarai. Stanislovas Narutavičius Brėvikiuose appeared first on Voruta.

Vasario 16-osios Akto signataras Jonas Vileišis

Algirdas GRIGARAVIČIUS, Vilnius, www.voruta.lt

Šioje istorijoje svarbus faktas, kad signataras 1922 m. gruodžio 7 d. pakeitė lapkričio 17 d. iš I seimo pasitraukusią mokytojauti rašytoją Gabrielę Petkevičaitę.[1] Mykolas Riomeris 1922 m. spalio 21 d. dienoraštyje fiksavo: „Pastaruoju metu krikščionys demokratai ir socialistai liaudininkai derasi dėl kompromiso. Kalbama, kad pastarieji siūlo Jono Vileišio kandidatūrą į Lietuvos Respublikos prezidento postą. Nežinau, ar šios kalbos pasitvirtins ir ar krikščionys demokratai sutiks su socialistų liaudininkų siūlymu. Vileišis būtų vienas geriausių kandidatų, mat jis švarus, populiarus, drąsus, gerbiamas žmogus, žinomas visoje šalyje, o jo vardą mielai mini tiek lietuviai, tiek kitataučiai, gyvenantys šalyje.“[2]

Spalio 28 d. įraše jis kaip masonų ložės „Lietuva“ vadovas užsimena apie jos posėdį, į kurį susirinko broliai Dominykas Semaška, Jurgis Šaulys, J. Vileišis, Viktoras Biržiška ir teisėjas Antanas Sugintas. J. Vileišis pasiūlė „organizacijos pavadinime (Didieji Lietuvos Rytai) žodį „Rytai“ pakeisti žodžiu „Saulėtekis“.[3] Tų metų vasarą jis uoliai rūpinosi pradėti dvare anglų pavyzdžiu statyti miestą-sodą, tačiau nemaža suma reikalingų lėšų ir painūs juridiniai klausimai sužlugdė tikrai revoliucinę iniciatyvą krašto miestų tvarkyme, neatmestinos ir politinės ambicijos, tad planai dėl Girstaitiškio dvaro Utenos apskrities Aluntos valsčiuje pasikeitė, nusprendžiant tapti modernaus ūkio šeimininku. Kartu su Martynu Yču, Kazimieru Jomantu ir Vladu Kriaučiūnu 1922 m. gegužę įsteigė „Gerovės“ bendrovę, kuri išsinuomojo 230 ha Vilkaviškio dvarą. Pikantiška tai, jog V. Kriaučiūnas tuomet ėjo Žemės tvarkymo departamento direktoriaus pareigas. Sumanymas nepavyko, ir Žemės ūkio ministerija dėl skolų su bendrove teisėsi, pasiekiant ir paskutinę teismų instanciją, Vyriausiąjį tribunolą.[4]

Dvaro įsigijimo motyvus ir aplinkybes J. Vileišis išdėstė 1935 m. gruodžio 10 d. prašyme žemės ūkio ministrui Stasiui Putvinskiui dėl kompensacijos už nusavintą žemę: „Ir tikrai, man teko kiek plačiau pasidarbuoti dar ilgesnį laiką prieš pasaulinį karą, teko drauge su kitais planuoti ir svajoti, kad išgavus iš Rusijos daugiau teisių mūsų krašto žmonėms ir tarp kitko, svarstant šio krašto ekonomiką, teko prieiti prie išvados, kad visomis pajėgomis reikia Lietuvos krašte išlaikyti pati žemė lietuvių rankose ir todėl girtina visa akcija, kuomet kas stengėsi išpirkti tą žemę iš rusų ar lenkų į lietuvių rankas. Toksai pirkimas Lietuvos žmonėms, įgijusiems kiek mokslo, buvo apsunkintas tuom, kad rusų vyriausybė apšaukdavo tokius žmones lenkų kilmės žmonėmis ir neduodavo teisės jiems pirkti žemę. Iš rusų arba lenkų nupirkti žemę nuosavybėn tegalėjo tik paprastas kaimietis arba gavęs specialų pažymėjimą iš vyriausybės, kad jis nesąs „lenkų kilmės“ ir turįs teisę pirkti nekilnojamąjį turtą.

            Man pasisekė išgauti minėtas pažymėjimas ir užtikęs, kad rusas Nikolaj Raiko parduodąs nupirktą jojo iš varžytinių Girstaitiškių dvarą, pasirūpinau jį nupirkti. Sumokėjau už tą dvarą faktiškai apie 60 000 rusų rublių, o sulig pirkimo akto grynais pinigais 23 850 rublių ir prisiimdamas Vilniaus žemės banko skolą sumoje 29 400 rub[lių]. Visų pinigų tam pirkimui neturėjau ir tam sunaudojau savo žmonos kraitį 10 000 rusų rublių ir dar kiek pasiskolinau patikėjusių man žmonių, kuriems teko atiduoti jau paskiau, net pasauliniam karui pasibaigus. Tuomet toksai pirkimas buvo skaitomas patriotiniu darbu.

            Vos tik spėjau nupirkti 1914 m. ištiko karas ir šiame dvare neilgai man teko šeimininkauti. Atsitraukdami nuo vokiečių rusai išgabeno nemažą dalį mano inventoriaus, o okupavus vokiečiams mūsų kraštą, šie surado pelningu paimti tą dvarą savo žinion, išsiųsdami mane, kad jiems netrukdyčiau, į Vokietijoje esamas koncentracijos stovyklas. Sugrįžus man iš Vokietijos 1917 metų pabaigoje ir patekus į pirmąją Lietuvos Tarybą, vokiečiai buvo man sugrąžinę tą dvarą, tačiau kiek vėliau jis vėl buvo nuniokotas tai užėjusių lenkų, tai bolševikų. Visi šie perėjūnai yra sunaikinę mano užvedamą dvare ūkį ir inventorių. Kad nors dalinai apmokėjus skolas, teko parduoti iš šio dvaro apie 40 dešimtinių arba 43,68 ha.“[5]

            1924 m. gegužės mėnesį J, Vileišis, kaip Girstaitiškio dvaro savininkas ir Kauno miesto burmistras, kreipėsi su prašymu į Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio departamentą: „Prieš pat pasaulinį karą liepos mėn. 1914 m. aš esu nupirkęs iš vieno ruso Girstatiškių dvarą iš viso 410 dešimtinių. Tuomet džiaugiaus įgijęs tą nejudamą turtą iš ruso, kaipo ne lenkų kilmės žmogus, ir pradėjau ten pilnai šeimininkauti.

            Užėjus vokiečiams, tasai dvaras patiko vokiečiams ir jie jį buvo paėmę savo globon, prašalindami mane Vokietijon į koncentracijos liogerį. Buvusią ūkę sunaikino, pridarė daugybę nuostolių.

            Sugrįžęs iš Vokietijos, aš vėl patsai ėmiau tame dvare šeimininkauti ir per tuos penkius ar šešeriuas metus, įdėdamas ten sutaupomą skatiką, vėl gavau galimybės ir pastatyti ten naujų triobų, atlikti būtiną kitų trobesių remontą ir įtaisyti tinkamą inventorių. Be to, pačių laukų apdirbime per tą laiką padariau nemaža pažangos, apsėdamas dalį šios žemės lubinais ir vartodamas prie sėjos dirbtinas trąšas. Įsigyvenau naują sėklą bulvių, rugių, avižų, miežių ir vasaros kviečių, parsigabendamas jas iš originalų sėklos ir tuomi faktinai pagerinau ir apylinkės žmonių sėklą, nes jie visados gaudavo mainais iš dvaro. Parsigabenau traktorių ir visą eilę sėjamų, pjaunamų mašinų, o taipgi ir atatinkamą kuliamą mašiną. Iš vietos gyventojų įsteigiau Girstaitiškių Žemės ūkio draugijos skyrių, kuris parsigabenęs yra dėlei sėjos dirbtinų trąšų, įrengęs yra čia pat valomąjį punktą, įsigijęs iš Žemės ūkio ministerijos fiunų veislės bulį. Pačiame dvare esu įsigijęs pargabentas iš Anglikos žąsis, vištas, jorkšyrų veislės kiaules. Šį pavasarį parsigabenau iš Švedijos ardėkų veislės eržilą, įrengdamas dvare kergimo punktą ir pagerintos veislės avis. Nupirkta yra keletas karvyčių fiunų veislės.

Iš viso šio aprašymo gal būt aišku, jog Girstaitiškių dvaras kaipo ūkio vienetas, neša daliai apylinkės žmonių šiokią tokią kultūrą ir gali būti priskaitytas prie pavyzdingų kultūrinių ūkių.

Tuo tarpu iš šio dvaro buvo parduota, einant gautuoju leidimu, 10 % žemės, t. y. 40 hektarų. Pasiliko žemės apie 370 ha, iš kurių 40 ha atpuola ant esamų čion dviejų ežerų. Iš likusios žemės 330 ha išpuola ant miškų ir krūmų 24 ha, ant pelkių ir raistų 80ha, ant pievų ir ganyklų apie 46 ha, o likusioji žemė apie 210 ha yra išdirbama ir yra padalinta ant septynių laukų. Žemė yra priskirta prie III rūšies.

Patiekdamas šias žinias, šiuomi prašau pripažinti Girstaitiškių dvarą prie kultūrinių ūkių ir apsaugoti jį, kaipo atskirą vienetą, nuo padalinimo 36 metams, nuskyrus mažiausį mokesnį, nes ūkininkavimas ant šios neturtingos žemės yra itin sunku[s].“[6]

Tik 1927 m. birželio 18 d. su Žemės ūkio ministerija buvo sudaryta kultūrinio ūkio sutartis, galiojusi iki 1951 m. balandžio 23 d. 1932 m. balandžio mėnesį papildžius sutartį, ūkio dydis sumažėjo iki 128 ha. Kasmet privalėjo pristatyti po 20 veislinių jorkšyrų paršelių, 4 veršelius, 2 tonas sėklinių bulvių, 5 tonas – lubinų ir eksportui 0,87 tonos dobilų sėklos. Prieš tai ūkiui esant 200 ha, kasmetinės prievolės buvo ženkliai didesnės: 40 paršelių, 15 veršelių, 14 tonų javų ir 5 tonas bulvių sėklos bei 2 kumeliukus. 1935 m. atlyginta už nusavintą 217 ha plotą, įskaitant 16 077 litus nesumokėtų baudų ir nuomos mokesčio, 1937 m. birželio 15 d. kaip signatarui nenusavinama žemės norma padidinta iki 230 ha, bet iždui turėjo grąžinti 5 927 litus. Baudos rodo, kad ūkininkauti sekėsi nelengvai, todėl J. Vileišis kultūrinio ūkio sutarties atsisakė, ir ministras ją nutraukė.[7]

Ūkininkauti sekėsi nelengvai. Bet J. Vileišio pasiteisinimai prieš Utenos apygardos agronomo inspektoriaus Adomo Ladygos kritines pastabas rodo modernaus ūkininko, suprantančio rinką, mąstymą. Štai komentuodamas 1930 m. rugpjūčio 8 d. surašytą patikrinimo aktą, jis rašo: „Girstaitiškių kultūrinis ūkis yra 38 km atstume nuo Ukmergės ir 35 km nuo apskrities miesto Utenos ir po 8-12 kilometrų artimesnių miestelių Aluntos, Balnikų ir Molėtų. Aplinkinių ūkininkų žemės priskirtos prie 3 ar 4 rūšies. Lygiai ir Girstaitiškių dvaro žemė iki pusės turėtų būti priskirta prie 4 rūšies.

Tokiose sąlygose sunku yra  išvystyti reikalaujamus kultūrinio ūkio pagerinimus, ypač žemės ūkio krizės metais. Todėl sunku buvo pasikviesti apskrities veterinaras, kad jis padarytų arkliams oftalmasitaciją ar galvijams tuberkulizaciją nors buvo šaukiamas. Įrašymui gyvulių į kilmės knygas reikia pirma nustatyti karvių pieningumas, o šio pieningumo nustatyti be kontrolės ratelio nebuvo galima. Tik nuo praėjusių metų tebuvo galima sudaryti ir prisirašyti prie kontrolasistentų ratelio ir dabar jau vedama ši visos dvaro bandos kontrolė. Toliau tinkamam bandos vedimui reikia įsitaisyti geresni tvartai – prie jų statybos einama ir kitais metais manoma juos pastatyti, Tuomet ir visų gyvulių išlaikymas bus tinkamesnis.

Šiais metais prisisėjo pastatyti naujas ordinarininkams namas ir atlikti remontas gyvenamo namo – tas suėmė daug lėšų. Toliau, šiais metais dvaran pravesta telefonas, kas apsėjo apie 3 000 litų ir turint telefoną bus galima geriau susijungti su apskričiu ir su prekybos rinku Ukmergėje, iš kur prisieina gabenti trąšos ir kur parduodami dvaro grūdai ir t. t.

Šiais metais galutinai yra įrengta patalpa pieninei ir nuo ateinančio pavasario manoma ją paleisti. Šioj apylinkėj tik antrieji metai, kaip žmonės sujudo prie pienininkystės ir tik dabar pradeda įvertinti ir gerų veislių prieauglį, o šiaip ir gerų veislių nėra kam parduoti. Kergimo ir valymo punktai veikia priderančiai ir visi užrašai yra daromi.

Įvykus įstatyme pakeitimams, dabar Girstaitiškių dvare skaitoma 150 ha, todėl ir nuomos sutartis iš 1927 mt. birželio mėn. 18 d. reikėtų kiek pakeisti, nes dabar vyriausybės žemės ne 200 ha, bet tik 130 ha. Todėl ir su nustatymu vaisiamainio prisiėjo kiek atidėti.

Su pasėliais buvo tame sunkumas, jog prisieina eiti prie intensyvaus gyvulių auginimo ūkio – iš grūdų sunku gauti pajamų, kuomet jų nugabenimas į stotį kainoja beveik ¼ jų kainos. Praėjusiais ir šiais metais daroma daugiau prie pakėlimo pievų kultūros. Taigo šiuo žvilgsniu ūkis pagerinamas ir manau, kad kiekvienas, pažįstąs mano ūkį, pasakys, kad jis eina geryn ir tvarkingyn. Nuo šio rudens nutarta pasisamdyti labiau kvalifikuotą ūkvedį ir manau, kad visame ūkyje bus įvesta dar didesnė tvarka. Jeigu gi dar kas šiais metais neįrengta – tai prašau dovanoti, nes bendros ūkio sąlygos nėra leidusios tat padaryti.“[8]

1932 m. rugpjūčio 16 d. akte agronomas pastebi, jog ūkyje įvesta šešių laukų sėjomaina: „būtent: 1. pūdymas apsėtas lubinu aparimui ir, kur geresnė žemė, mišiniu pašarui, 2. žiemkenčiai rugiai su dobilų insėliu, 3. dobilai I-mečiai, 4. dobilai II-mečiai, 5. ½ lauko žiemk[enčiai] rugiai ir ½ lauko šakniavaisiai ir 6. vasarojus. Mėšluojama žiemkenčiams ir šakniavaisiams.“[9] Signataras situaciją paaiškino taip: „Girstaitiškių dvaro žemė daugumoj priskaitoma prie IV rūšies – prie III rūšies apie 70 ha – tai yra labai sunku užsėti didesnieji plotai dobilais. Neturint dobilų, sunku pasidaryti tinkamo pašaro ir todėl pagerinti galvijų pieningumą nėra lengva. Iki šiol man nepasisekė pasiekti reikalaujamų normų karvių riebalų [pieno riebumo] ir todėl negalime [jų] įtraukti į kilmės knygas. Tikiuosi pasiekti tai kitais metais. Be to mano ūkis randasi toli nuo miestų ir netur tinkamų vieškelių privažiavimui prie geležinkelių (į Ukmergę –37 km, Utenon – 34 km) – todėl gabenimas trąšų ir kitų ūkiui reikmenių apseina daug brangiau, negu kituose ūkiuose. Galop nors prie mano ūkio priskiriama virš 130ha kultūriniam, bet faktinai mano ūkio [neįskaitomas žodis] susideda arba iš krumysčių arba pelkių ir todėl iš tų dalių žemės aš veik jokios naudos negaunu, o priseina mokėti už tuos nedirbamus plotus nuomą po 15 litų nuo ha, kaip kad kituose ūkiuose mokama už žemę I ar II rūšies. Šiais metais manding aš esu pagerinęs ūkio padėtį, pastatydamas naujus tvartus ir pasodnę  ir atremontavęs kitus trobesius, o tat nemažai kainavo.“[10]

Būdamas Kauno burmistru, nelabai galėjo užsiimti dvaro reikalais, ūkiu rūpinosi žmona Ona, kuri ir pasirašydavo, kad susipažino su kasmetiniais agronomo patikrinimo aktais. Nuo 1937 m. kultūriniam ūkiui skirta žemė perėjo naujakuriams.[11] Valstybės kontrolė 1938 m. gegužės 31 d. rašte finansų ir žemės ūkio ministrams nurodė, kad 1937 m. lapkričio 5 d. J. Vileišis Girstaitiškio dvarą pardavė Žemės ūkio ministerijai už 131 777 litų. Tačiau sutartis dėl kultūrinio ūkio galėjo būti panaikinta tik 1938 m. balandžio 23 d.[12] Tokia bendrais bruožais signataro bandymo ūkininkauti ir prisidėti prie vietinio žemės ūkio modernizavimo istorija, praplečianti asmenybės veiklos mastų supratimą ir tampanti priekaištu mums, besitenkinantiems tik politinės ir švietėjiškos Vasario 16-osios aktą pasirašiusiųjų veiklos pažinimu.

[1] LCVA, F. 923, AP. 1, B. 331, L. 108.

[2] Romeris M. Dienoraštis 1922 metų birželio 16-oji – 1923 metų balandžio 10-oji. Sudarytojas ir mokslinis redaktorius R. Miknys. – Vilnius: „Versus aureus“, 2016 – P. 164.

[3] Ten pat, P. 169, 171.

[4] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 283, L. 56-61.

[5] LCVA, F. 1248, AP. 1, B. 712, L. 30-31.

[6] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 818, L. 118 ir a. p.

[7] Ten pat, AP. 12, B. 328, L. 63-64, 76; AP. 16, B. 1646, L. 1, 6.

[8] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 818, L. 96 a. p.-97.

[9] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 818, L. 79.

[10] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 818, L. 79 ir a. p.

[11] Ten pat, AP. 17, B. 321, L. 26.

[12] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 818, L. 8, 16.

The post Vasario 16 –osios Akto signatarai. Jonas Vileišis ūkininkauja Girstaitiškyje appeared first on Voruta.