Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis atvyksta į Karo muziejų. Kaunas, 1925 m. LCVA. A58-P106

Zigmas TAMAKAUSKAS, www.voruta.lt

Ką tik  nuvilnijo mūsų Valstybės atkūrimo dienos gana iškilminga šventės banga.    Štai ir vasario pabaiga, žyminti ne tik sugrįžtančio į Lietuvą artėjančio pavasario pranašo Vieversėlio dieną, bet ir kitas  mums įsimintinas datas: vasario 23-ji žymi Vasario 16-osios Akto signataro, Lietuvos diplomato, istoriko ir visuomenės veikėjo Petro Klimo 125-ąjį gimtadienį, 1885 m. vasario 26 dieną gimė  prezidentas Aleksandras Stulginskis, o prieš 120 metų vasario 29 dieną šį pasaulį išvydo  prieškario Nepriklausomos Lietuvos paskutinis  užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys. Visiem trim teko išgyventi sovietinio lagerio siaubą. Tačiau jokie vergovės pančiai neįstengė supančioti  jų   dvasios gyvybingumo, neįstengė nuslopinti  ir iš tolių sklindančio vieversio giesmės aido.

          Prieš mano jaunatviškų dienų jau gana   nutolusį horizontą atsiveria gražūs bendravimo prisiminimai su poeto Maironio seseria Marcele, su kanauninku ir poetu Kazimieru Žitkumi – Vincu Stoniu, pasirinkusiu šį literatūrinį pseudonimą pagal rašytojos Šatrijos Raganos apysakos „Vincas Stonis“ veikėją, su antikinės literatūros tyrinėtoju ir vertėju, mokėjusiu daugelį pasaulio kalbų Jonu Dumčiumi, su buvusiu paskutiniu prieškario Lietuvos užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu, su dailininku Kaziu Šimoniu… Šį prisiminimų vėrinį galima būtų dar daugiau pratęsti išvardinant gal kelias dešimtis žinomų pavardžių, turėjusių tiesioginės ar netiesioginės įtakos ir mano gyvenimo keliui, idealizmo troškuliui patenkinti. Tačiau dabar kiek stabtelkime prie vieno daug nusipelniusio žmogaus Lietuvai, prie vieno iš mūsų valstybingumo kūrėjų ir stiprintojų gyvenimo nuotrupų: lėtai per Kauno katedros centrinę navą prie Didžiojo altoriaus artinasi mįslingo veido išraiškos gana žvalus senelis. Atėjęs į presbiteriją, kur tvarkingai išrikiuotos suolų eilės, stabteli, pamažu atsisėda, ranka paliečia kaktą, susimąsto, kilsteli galvą. Akių žvilgsnis nukrypsta į Nukryžiuotąjį. Gal Nukryžiuotasis primena jam ir sovietinio okupanto nukryžiuotą Lietuvą, jos žmonių auką, kančią, tremties gulagus, nepalūžusią dvasią, tikėjimą jos prisikėlimu. Juk ir Kristus per Kryžių prisikėlė… Taigi Kryžius garbingojo Prisikėlimo ženklas, susijęs su didžia viltimi. Tos vilties taip tada reikėjo…

        Mažai kas tuomet težinojo, kad šis savo įprastu takeliu prie Didžiojo altoriaus žengiantis susimąstęs žmogus – buvęs iškilusis Lietuvos Respublikos Prezidentas, vėliau –  penkiolikos metų sovietinių lagerių belaisvis Aleksandras Stulginskis.  Vasario 26-ji  –  jo gimimo diena.  Šiais metais laiko ratas suskaičiavo šio Prezidento jau 131-jį Gimtadienį.

       Aleksandras Stulginskis gimė dvaro kumečių šeimoje 1885 metais Raseinių apskrities Kaltinėnų valsčiuje. Tėvai, vyresnių į JAV išvykusių vaikų padedami,  nuomavo nedidelį ūkelį. Jis buvo dvyliktas vaikas šeimoje.  Aleksandrui baigus Kaltinėnų pradinę mokyklą – mirė mama. Tėvas, nenorėjęs toliau ūkininkauti – savo užgyventą turtą išdalijo vaikams. Jauniausiajam sūnui Aleksandrui atiteko arklys. Jį pardavęs už 40 rublių – tuos pinigus skyrė savo mokslui Liepojos gimnazijoje. Toliau mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Baigęs ją, paprašė seminarijos vadovybės, kad ši atidėtų kunigo šventimus ir leistų toliau studijuoti bei apsispręsti dėl pačios kunigystės pašaukimo. Tai buvo tikras sąžiningo žmogaus žingsnis. Gavęs prašomą sutikimą, savo teologines bei filosofines žinias gilino Austrijos tėvų jėzuitų universitete. Po metų nusprendė likti pasauliečiu ir įstojo į Halės žemės ūkio institutą, kurį baigė 1913 metais. Dar studijuodamas, A. Stulginskis daug rašė lietuviškam savaitraščiui „Vienybė“, paskui dirbdamas agronomu redagavo jo priedą „Viensėdis“.

      Padedamas tuometinės Rusijos dūmos atstovo Martyno Yčo, išsirūpino darbą Lietuvoje – dirbo Alytaus rajoniniu agronomu.

       Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A. Stulginskis apsigyveno Vilniuje ir aktyviai  dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje: 1915 metais suorganizavo Pedagogikos kursus ruošti pradinių mokyklų mokytojams, pirmininkavo atgaivintai švietimo draugijai „Rytas“, dalyvavo Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1918 metais pradėjo leisti laikraštį „Ūkininkas“, kurį pats ir redagavo. Su jo vardu yra susijęs 1918 – 1919 metais išleistas Ūkininko kalendorius.

       Aleksandras Stulginskis savo aktyvia veikla įsitraukė ir į lietuvių politinį gyvenimą. Jis – vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų ir jos programos kūrėjų, 1917 metais išrinktas šios partijos pirmininku. Jis su kitais tuometiniais žymiais lietuviais raštu kreipėsi į JAV  prezidentą Vilsoną Rusijos pavergtų tautų laisvės reikalu. Taip pat jis aktyviai dalyvavo rengiant 1917 metais Lietuvių konferenciją  Vilniuje buvusio Operos teatro patalpose Basanavičiaus gatvėje. Jis džiaugėsi čia susirinkusių žmonių entuziazmu, žmonėmis, ruošusius dirvą Lietuvos valstybės atstatymui, vėliavos pakėlimu. Jis rašė: „ Prie teatro įkasta į žemę labai aukšta kartis, ant kurios plevėsavo didelė Lietuvos tautinė vėliava. Teatro vidus gausiai išpuoštas mažytėmis tautinėmis vėliavėlėmis. Lietuviai, kurie iki šiol negalėjo pasirodyti kaip tauta, su tautinėm emblemom, dabar labai apsidžiaugė, kad štai jie, kaip ir visos nepriklausomos kultūringos tautos, šį svarbų ir iškilmingą momentą demonstruoja savo tautinę vėliavą senojoj Lietuvos sostinėje Vilniuje. Kokia laimė“.

       Konferencija Aleksandrą Stulginskį išrinko į Lietuvos Tarybą, kuriai buvo iškeltas svarbiausias uždavinys – atkurti Lietuvos valstybę. Jis drauge su kitais Tarybos nariais pasirašė garsųjį 1918 metų Vasario 16-tosios Aktą, rūpinosi krikščioniškos demokratijos idėjų plėtojimu ir įgyvendinimu, lietuviškos policijos ir lietuviškos kariuomenės organizavimu. A.Stulginskis reikalavo, kad kariuomenės vadais būtų susipratę lietuviai, savo krašto patriotai, neabejingi žmonės Lietuvos nepriklausomybei. Šis reikalavimas turėjo pagrindo, nes jaunai Lietuvos kariuomenei netrukus reikėjo susiremti su rusų bolševikine raudonaja armija, bermontininkais ir lenkų agresoriais, norėjusiais sužlugdyti Lietuvos nepriklausomybę, Vasario 16-tosios Akto idėjų įgyvendinimą. Kariuomenę mūšiui prieš geriau ginkluotą ir skaitlingesnę priešo kariuomenę galėjo įkvėpti tik pasiaukoję, energingi, Lietuvai atsidavę vadai.

       1920 metais Steigiamojo Seimo rinkimus laimėjo Aleksandro Stulginskio vadovaujamas Lietuvos krikščionių demokratų blokas. Tuomet Vaižgantas rašė: „Dieve brangus, lietuviškais Steigiamojo Seimo susirinkimas. Ar patikėtina? Ar tai ne sapnas? Kokiomis virpančiomis širdimis mes jo laukėme – netikėdami, kad galime tokios laimės sulaukti“.

       Steigiamojo Seimo pirmininku išrenkamas Aleksandras Stulginskis. Jis tada savo tartame žodyje kalbėjo: „Narsi mūsų kariuomenė jau suskubo pašalinti iš mūsų krašto kai kuriuos priešus ir tikimės, jog ji nepadės ginklo tol, kol visa Lietuva nebus atvaduota. Žemės reforma Lietuvoj – neatidėliotinas klausimas. Greta didelių dvarų skursta bežemių ir mažažemių minios. Lietuvos demokratinėje respublikoje neturės būt sūnų ir posūnių. Lietuva niekam nebus pamotė. Mokslas turi būti prieinamas ne tik didžiūnų rūmams, bet ir kaimų bakūžėms…“ 

       Steigiamasis Seimas vienu iš pirmųjų klausimų priėmė Nepriklausomybės Deklaraciją, patvirtinusią 1918 metų Vasario 16-tosios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką etnografinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm“.

      Steigiamajam Seimui priėmus Laikinėją Lietuvos valstybės konstituciją, kuri numatė, kad Steigiamojo Seimo pirmininkas eina ir valstybės Prezidento pareigas -  Aleksandras Stulginskis 1920 metų birželio 19 dieną tapo pirmuoju konstituciniu Lietuvos Respublikos Prezidentu.

      1922 metais spalio mėn. įvyko Pirmojo Seimo rinkimai. Daugiausiai balsų gavo Lietuvos krikščionių demokratų blokas. Pagal jau patvirtintą Nuolatinę Lietuvos valstybės konstituciją -  1922 m. gruodžio mėn. 21 dieną Lietuvos Respublikos Prezidentu absoliučia Seimo narių balsų dauguma išrenkamas Aleksandras Stulginskis. Jis tarė tokius priesaikos žodžius: „Aš, Aleksandras Stulginskis, prisiekiu Visagaliui Dievui, Trejybėje vienam esančiam, visomis savo pajėgomis rūpintis Respublikos ir Tautos gerove, saugoti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Taip man, Dieve, padėk. Amen.“

       Rinkimai į Antrąjį Seimą įvyko 1923 metais gegužės mėnesį. Vėl daugiausiai balsų surinko krikščionių demokratų blokas. Tų pačių metų birželio 19 dieną Seimas Lietuvos Respublikos  Prezidentu perrinko Aleksandrą Stulginskį.

       Aleksandras Stulginskis visada pasižymėjo dideliu darbštumu ir pareigingumu. Jis ir valstybiniame gyvenime vadovavosi tomis pačiomis savybėmis laikydamasis krikščioniškosios demokratijos principų.  Jau tada jis stengėsi atgimstančią Lietuvą  įtraukti į Vakarų valstybių gretas. Jam prezidentaujant buvo išleisti visi pagrindiniai Lietuvos įstatymai, suorganizuoti mūsų tautinės kultūros židiniai, padėti ūkinio gyvenimo pagrindai. Per jo valdymo šešerius metus buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, atgautas Klaipėdos kraštas, atkurta ekonomika, įvykdyta garsioji žemės reforma, įkurtas Lietuvos universitetas, pastatyta daug mokyklų, įvesta stipri to meto valiuta -  lietuviškas pinigas litas, buvo priimta Lietuvos valstybės Konstitucija, Jungtinės Tautos pripažino Lietuvos valstybę. Asmeniniame gyvenime Prezidentas buvo nepaprastai kuklus, nemėgo pramogų,  pobūvių, buvo mažakalbis, nuveikęs didelis darbus Lietuvos labui.

          Kazys Grinius, priimdamas iš A.Stulginskio prezidento pareigas, pasakė: „Tamstai prezidentaujant, Lietuvos žemių rinkimas ženkliai pažengė pirmyn, Lietuvos garbė yra pakelta viso pasaulio akyse“. 

         Aleksandras Stulginskis reiškėsi ir Trečiojo Seimo darbe. Jis buvo išrinktas to Seimo pirmininku. Po 1927 metų balandžio 12 dienos Seimo paleidimo – A.Stulginskis, pasiskolinęs pinigų, nusipirko Kretingos rajone – Jokūbave apleistą dvarą ir išvyko ten ūkininkauti. Prelatas Mykolas Krupavičius apie A.Stulginskį, kaip ūkininką, rašė: „Kelis kartus buvau aplankęs naują, įdomų, iš prezidentų išėjusį ūkininką, bet nė karto neradau jo bepavėžiaujančio ar ištaikingai fotely išsitiesusio, savo rūmeliuose nerūpestingai laiką leidžiančio, kaip buvo pratę seni dvarininkai elgtis. Jų vietą užėmė lietuvis ir jis įnešė į rūmus lietuviško ūkininko tradicijas ir rūpestingumą. Kiek kartų jį aplankydavau, tiek kartų jį rasdavau laukuose vienmarškinį, basą, paraitotomis kelnėmis ir rankovėmis prie tokių darbų, kokius darbymečiu dirba kiekvienas ūkininkas. Sąžiningas prezidentas pasidarė sąžiningu ūkininku“.

         Atėjo 1940 metai – sovietinis  imperializmas ištiesęs savo grobuoniškus nagus okupavo Lietuvą. Pravirko mūsų Rūpintojėlis Lietuvos žmonių kančių ašaromis. 1941 metų birželio 8-tos dienos rytmety buvo suimtas ir Aleksandras Stulginskis su savo žmona Onute. Teko pergyventi visus sovietinių lagerių baisumus – buvo nekaltas nuteistas dvidešimt penkeriems metams katorgos darbų. Teko iškęsti fizinį ir moralinį pažeminimą: čekistai jį specialiai laikė tarp vagių ir banditų. Per stebuklą  liko gyvas. Po Stalino mirties 1954 metais iš kalėjimo buvo paleistas ir nutremtas į  Komiją.

        Praėjus 15 metų nuo suėmimo – 1956 m. gruodžio mėnesį A.Stulginskiui ir jo žmonai buvo leista grįžti į Lietuvą. Įsidarbino Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje. Apie savo gyvenimą jis rašė: „Kambariuką mes turime 2,5 x  2,5 m didumo. Talpinamės. Bendrai imant, jaučiuosi neblogai. Turime nusipirkę sofą senelei gulėti, o aš guliu sudedamoj lovutėje. G. paskolino staliuką, kėdę -  tai visi mūsų baldai…“   Tačiau sovietinis teroras nesiliovė: po dviejų metų už atsisakymą parašyti prisiminimus, juodinančius prieškario Lietuvos Respubliką, buvo atleistas iš darbo, motyvuojant „pensijos paskyrimu…“  O ta pensija, kaip rašė A. Stulginskis, – dviems-trims dienoms pragyventi užtektų, akių mulkinimas.

       1962 metais liepos 18 d. mirė Aleksandro Stulginskio žmona, kilniai talkinusi jo gyvenimo kelyje. Liko vienišas, bet nepalaužtas. Jis susirašinėja su užsienyje gyvenančia savo dukra Aldona, medike. Ji savo siunčiamais siuntiniais neleido tėvui badauti. Jis savo laiškuose skatino savo anūkėlę Ramunę siekti mokslo, būti tikra lietuvaite. „Mūsų lietuvių maža, mes galime iškilti tik savo mokslu, gabumais, darbštumu“ – rašė jai senelis.

         Prezidentas Aleksandras Stulginskis mirė 1969 m. rugsėjo mėn. 22-ją dieną. Palaidotas buvo šalia savo žmonos Kauno Panemunės kapinėse, palikęs mums didelio pasiaukojimo dirbti Lietuvai pavyzdį. Norėtume, kad šio iškilaus žmogaus šviesus paveikslas būtų gyvas ir mūsų jaunimo, moksleivių širdyse. Dėl to turėtų sukrusti mūsų mokyklų vadovai, pedagogai, pilietinį ugdymą daugiau nukreipdami patriotizmo ugdymo kryptimi. Reikėtų mums visiems ilgiau pasigilinti į jo taurią asmenybę, į jo dvasios kilnumą, į tai, kas daro žmogų didų ir nemirtingą. A. Stulginskio tvirtas tikėjimas Dievu bei savo Tėvynės – Lietuvos gyvybingumu padėjo jam ištverti visus gyvenimo sunkumus. Prisimintina jau mūsų minėto prelato kunigo M. Krupavičiaus mintis: „Kiekvienam lietuviui jo šviesi asmenybė turi būti sektinu pavyzdžiu ir rodikliu, kuriuo keliu eiti ir kuria programa vaduotis. Tik stulginskinis kelias ir jo darbų ir gyvenimo pavyzdys lietuvį padarys savo vardo vertu ir savo pasirinktų idealų pilnutiniu įgyvendintoju bei vertingu savo tautos ir Tėvynės nariu“.

         Prezidento Aleksandro Stulginskio gyvenimo žingsnių, jo kilnių darbų pavyzdžiu turėtų sekti ir mūsų politikai.

Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premija 2016 m. paskirta dr. Kaziui Napoleonui Kitkauskui. Maloniai kviečiame Jus į premijos įteikimo iškilmes, vyksiančias 2016 m. kovo 11 d.

9 val. vyks šv. Mišios Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje (Šv. Mikalojaus g. 4, Vilnius). 11 val. – Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premijos įteikimas ir dr. Kazio Napoleono Kitkausko paskaita „Vilniaus arkikatedros bazilikos architektūriniai, archeologiniai tyrimai ir Vytauto Didžiojo palaikų paieškos“ Signatarų namų salėje (Pilies g. 26, Vilnius).

K. N. Kitkauskas – Lietuvos architektas restauratorius, inžinierius statybininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras. Jis suprojektavo Vilniaus Žemutinės pilies Naujojo arsenalo (su S. Lasavicku) ir Vilniaus universiteto bibliotekos knygų saugyklos (su A. Brusoku, A. Švabauskiene) konstrukcines dalis, K. Donelaičio memorialą Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose, vadovavo Vilniaus arkikatedros bazilikos tyrimams, jos remonto projektavimo ir priežiūros bei Biržų pilies tilto restauravimo darbams, Vilniaus Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmų liekanų architektūros tyrimams. Paskelbė tyrimų medžiagą apie Vilniaus arkikatedrą, jos konservavimą, buvo Lietuvos valdovų rūmų atstatymo projekto mokslinis vadovas.

Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premijos steigėjai – Donato Malinausko vaikaitis Tadas Stomma su žmona Jadvyga, gyd. Žiedūna ir Viktoras Jenciai.

Maloniai kviečiame dalyvauti!

VšĮ „Vorutos“ fondas nuotr. ir inform.

Prof. habil. dr. Antanas TYLA, Vilnius

Kartais kyla pasikartojantis filosofinis klausimas: kaip mes, lietuviai ir Lietuva, išlikome, išsaugojome savo tapatybę, valstybinę laisvę labai permainingame, kalnuotame, uolėtame istorijos kelyje ir šiandien, prisiglaudę prie Baltijos jūros, savo 65 tūkst. kv. km teritorijoje, įveikdami politines, ekonomines, militarines, kultūrines negandas, iššūkius, negalvodami nutraukti savo tūkstantmetės istorijos, atkakliai tęsiame savo valstybinį gyvenimą. Nors buvo ir ne vieną kartą didžiulis pavojus išnykti, prarasti kalbą, net teisę būti Lietuvoje.

Bet išlikome daug ką paaukodami ant laiko aukuro. Vien per mano gyvenimo laikotarpį kiek daug praradome, lietuvių arealas dramatiškai tirpsta. Ir ne tik arealas, tirpstame mes patys. Buvusiuose tankiai apgyventuose kaimuose nykiai tuščia, gali šaukti, nėra kam išgirsti. Kai aš gimiau, tuo laiku į pietus nuo Kuršių marių, Prūsijai priklausiusioje Labguvos apskrityje, buvo apie 35 tūkst. gyventojų, iš jų virš 5 000 (20 proc.) gimtoji kalba buvo lietuvių. Taigi, penktadalis tenykščių gyventojų pagal gimtąją kalbą buvo lietuviai. Šiandien ten nebėra nei Labguvos pavadinimo, jis paverstas Polesku, o lietuviškai užkalbintas praeivis nesivaržydamas atsakys: „Neponimaju.“ Tą patį galima pasakyti apie Ašmenos, Lydos, Seinų, Punsko, Gardino kraštus ir kt. vietoves. Gęsta už sienos Gervėčiai, Pelesa…

Viso šio Lietuvai pavojingo proceso apsuptyje iškyla svarbi savisaugos ir gynybos nuo išnykimo reikšmė – 1918 m. Vasario 16-osios akto, kaip sukūrusio tvirtovę lietuvių apsaugai, reikšmė tiek tuo metu, tiek ateityje.

Mūsų žymus istorikas Zenonas Ivinskis rašė, kad visa Lietuvos istorija – tai nepaliaujama kova dėl laisvės, dėl išlikimo.

Žiūrint į kaimyninių etnosų plėtrą ir skverbimąsi pagrįstai iškyla klausimas: kokios gi vertybės padėjo iki šiol išlikti mums – tiek tautai, tiek Lietuvos valstybingumo idėjai ir pačiai valstybei?

Teko metodiškai pagal pirminius šaltinius tirti XVI–XVII a. ir XIX–XX a. Lietuvos visuomenės raišką. Susidariau sistemą vertybių, kurios padėjo išsaugoti mūsų tapatybę. Tokios vertybės yra: 1. Valstybinės laisvės idėja, susitelkimas prie jos. 2. Lietuvių kalbos saugojimas, jos kūrybinis puoselėjimas. 3. Tikėjimas. 4. Darbštumas. 5. Šeimyninis gyvenimas. 6. Amžinas noras pažinti ir suprasti pasaulį per legendas, per pasakas, per pradinį, vidurinį ir aukštąjį mokslą. Kiekviena iš šitų vertybių integruojasi su kitomis ir pagaliau paklūsta pirmajai.

Valstybinė laisvė reikalauja nenutrūkstamos jos gynybos ir fizinės bei idėjinės įtampos, pasiaukojimo. Kova dėl laisvės ir aukos prarastų prasmę, jeigu būtų užmirštas ar sunyktų atminimas. Atminimas yra tauriausias jausmas, jis mus veda į priekį, į ateitį.

Labai stiprus susitelkimas ties valstybinės laisvės idėja pasireiškė Vasario 16-osios akto dėl Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse ir jį paskelbus. Tuo metu susiformavo konkretus lietuvių darbas Valstybei atkurti. Jis prasidėjo Lietuvių konferencija, jos parengimu ir baigėsi Nepriklausomybės karu, ginantis nuo visų mūsų valstybingumo priešų, ir Steigiamuoju Seimu.

Čia ir aiškinsiuosi institucinio idėjos įgyvendintojo susiformavimu, jo autoritetu ir tautos bei institucijos integracija. Tad pirmiausia ir susipažinsime su Lietuvių konferencijos iniciatoriais, jos dalyviais, jos nutarimais ir jų reikšme valstybingumo idėjai įgyvendinti. Vyko reikšmingiausi įvykiai: apokaliptinis susitelkimas Lietuvių konferencijoje, Lietuvos Tarybos išrinkimas, Vasario 16-osios akto paskelbimas ir šalia Steigiamojo Seimo vykęs mobilizuojantis neoficialus referendumas dėl nepriklausomybės.

Konferenciją organizavo Organizacinis komitetas, kuriame nebuvo okupacinės valdžios atstovų. Jos organizatoriai važinėjo po provinciją ir tardamiesi su vietos gyventojais formavo Konferencijos dalyvių korpusą. Komitetą sudarė dvidešimt du lietuvių veikėjai: kun. Antanas Alekna, spaustuvininkas Saliamonas Banaitis, tarnautojas Tadas Daugirdas, adv. Boleslovas Dirmantas, kun. Povilas Dogelis, ūkininkas Antanas Gineitis, gyd. Kazimieras Jokantas, inž. Steponas Kairys, kun. Juozas Katilius, teisin. Petras Klimas, kun. Vladas Mironas, žemvaldys Stanislovas Narutavičius, inž. Kazimieras Okuličius, valst. Antanas Povylius, kun. Motiejus Simonaitis, juristas Antanas Smetona, agron. Jonas Smilgevičius, kun. Juozas Stankevičius, kun. Justinas Staugaitis, Jurgis Šaulys, kun. Adomas Šernas, kun. Pranas Turauskas.

Į Konferenciją buvo kviečiama labai apdairiai, kad nekiltų diskusijų, kurios nukreiptų nuo pagrindinio politinio uždavinio. Lietuvių konferencijos Organizacijos komitetas, Petrui Klimui pasiūlius, 1917 m. rugpjūčio 3 d. priėmė tokį sprendimą dėl Konferencijos dalyvių asmeninės sudėties:

„Organizacinis komitetas pažymi, idant jie [dalyviai] būtų dori, susipratę, tvirti ir inteligentiški lietuviai, visokio luomo ir srovių, ne jaunesni kaip 25 metų. Išimties pavidalu į Konferenciją gali būti Organizacijos komiteto pritarimu pakviesti ir tie Lietuvos piliečiai, kurie dar nemoka lietuviškai, bet iš savo darbų yra žinomi kaipo aiškūs mūsų tautos ir mūsų krašto gerovės šalininkai“^[i].

Kai kurie dalyviai buvo išrinkti tam tikslui surengtuose susirinkimuose.

Galima manyti, kad kur vyko delegatų rinkimai buvo renkami pasitikėjimą turėję ir spėję pasižymėti anksčiau ir vokiečių okupacijos metais žmonės. Tarp jų buvo keletas dvarininkų, atsisakiusių bendrauti su politiniais Lenkijos siekimais. Šiaip dvarininkų, net ir Lietuvai palankių, nekviesta, nes Konferencija buvo lietuvių^[ii], o dauguma dvarininkų buvo nutautėję.

Dėl moterų

Moterų nebuvo pakviesta, nors tarp jų buvo daug žinomų visuomenės veikėjų, rašytojų^[iii]. Tai sukėlė jų visuomeninį protestą^[iv]. Lietuvos katalikių moterų draugijos Linkuvos skyriaus moterys 1918 m. pavasarį atsiuntė Lietuvos Tarybai protestą, kad moterų nebuvo pakviesta nei į Konferencijos Organizacijos komitetą, nei į Konferenciją, nei renkama į Lietuvos Tarybą. Siūlė kooptuoti moterų į Lietuvos Tarybą, kad jos „dalyvautų visuose jos posėdžiuose ir darbuose brangiosios mūsų Tėvynės Lietuvos atstatymui ir jos labui“^[v]. Po analogišku prašymu parašai buvo renkami visoje Lietuvoje. Pasirašė 424 moterys^[vi].

Konferencijos dalyviai

Į Vilnių suvažiavę Konferencijos dalyviai sudarė labai margą auditoriją: įvairaus amžiaus, įvairių profesijų, luomų, išsilavinimo lietuviai. Į Konferenciją suvažiavo, anot vieno jo dalyvių, „visa, kas buvo likę Lietuvoje šviesesnio ir įtakingesnio“, t. y. kas liko išvykus karo pabėgėliams į Rusiją. Į Konferenciją buvo pakviesti ir atvyko Jonas Basanavičius, Jonas Mačiulis-Maironis, Mykolas Biržiška, Pranas Bieliauskas, Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, Pranas Dovydaitis, Tartu universiteto absolventas gyd. Kazys Jokantas, inž. Steponas Kairys, literatas Faustas Kirša, Petras Klimas, Mečislovas Reinys, Jonas Reitelaitis, Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, Jonas Totoraitis, Justinas Vienožinskis, Antanas Žmuidzinavičius ir daug kitų tuomet gerai žinomų ir vėliau pasižymėjusių lietuvių.

Iš 264 pakviestųjų dalyvavo 222 delegatai.

Pagal profesiją:

Konferencijoje dalyvavo įvairių sluoksnių ir profesijų lietuviai. Žymus mūsų teisininkas prof. Mykolas Romeris, pritardamas Konferencijos dalyvių etninei sudėčiai, aiškino: „… buvo kuriama nacionalinė Lietuvos valstybė ir ji buvo kuriama lietuvių: iš tikrųjų kitokia Lietuvos valstybė kitų, vadinasi, nelietuvių, ir negalėjo būti kuriama, nes tiktai iš tautinio lietuvių judėjimo jos idėja ir kilo, o jei kiti imtų ką kurti, tai jie savo socialiniais tikslais ir savo nusistatymu kurtų ne Lietuvos valstybę, bet kitokią politinę konstrukciją; o jei iš karto lietuviai pačiam kertiniam akmeniui padėti būtų susidėję su kitais, tai tuojau pačioje Konferencijoje jau būtų kilę ginčų ir vidaus nesantaika…, duodanti progos okupantams įsikišti arba kitokioms politinėms kombinacijoms laimėti…“

Didžiausias grupes sudarė ūkininkai ir dvasininkai, t. y. tie, kurie patys kasdieniame gyvenime jautė okupacinio režimo priespaudą, nesiskaitymą, žeminimą ir panieką, o kartu apiplėšinėjimą. Dvasininkai, bendraudami su kaimiečiais, geriausiai žinojo jų vargus ir viltis.

Dvasininkų dominavimas nebuvo atsitiktinis. Istoriografijoje pažymima, kad jau iki karo buvo itin stiprus dvasininkų tautinis susipratimas. Vokiečiai vadovaudamiesi savo interesais rėmė Žemaičių vyskupijos lietuviškąjį centrą Kaune. Šio židinio reikšmė išaugo po to, kai 1916 m. rugpjūtį iš Rusijos sugrįžo vyskupas Pranas Karevičius. Jis buvo aktyvus lietuvybės ir savos valstybės kūrimo iniciatorius. Su jo veikla sietina masinio politinio krikščioniškojo veikimo provincijoje pradžia. 1918 m. vasarą ir rudenį bažnytinės šventės, ypač vyskupo parapijų vizitacijos, virsdavo patriotizmo ir valstybinio sąmoningumo žadinimo ir stiprinimo manifestacijomis^[vii].

Konferencijos tikslas buvo nubrėžti Lietuvos politinę ateitį, santykius su Vokietija ir sudaryti Lietuvos Tarybą.

Konferencija nutarė siekti Lietuvos Nepriklausomybės, bet vokiečiams spaudžiant numatė tam tikrus konvencinius ryšius su Vokietija, taip pat nutarė iš dvidešimties konferencijos atstovų sudaryti Lietuvos Tarybą, kuriai pavedė įgyvendinti Nepriklausomybę. Į Lietuvos Tarybą buvo išrinkti: Jonas Basanavičius, Saliamonas Banaitis, Mykolas Biržiška, Kazimieras Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Antanas Petrulis, Antanas Smetona, Juozas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, Kazys Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis.

Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė drąsų, ryžtingą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Jis labai aiškus ir konkretus. 122 žodžiai – visi Puntuko svorio, reikalingi, nei vieno beprasmio. Ir jis mums iki šiandien tarnauja, kaip tarnavo ir priimant Kovo 11-osios aktą.

Lietuvos visuomenė po Vasario 16-osios akto paskelbimo pradėjo jungtis į Lietuvos Tarybos, kaip vienintelės Lietuvos valstybės atstovybės veiklos stebėjimą, vertinimą ir jos rėmimą.

Vakarų parama Lietuvos Nepriklausomybei:

1. 1917 m. lapkričio 29 d. naujas Vokietijos kancleris Georgas Hertlingas programinėje kalboje Reichstage pripažino Lietuvos, Lenkijos ir Kuršo apsisprendimo teisę. Netrukus Vokietijos Vyriausybė leido Lietuvai skelbti Nepriklausomybę su konvenciniais ryšiais – priklausomybe Vokietijai.

2. 1918 m. sausio 8 d. Vudro Vilsono keturiolikos punktų taikos programa, paremta tautų teise. Vasario 16-osios akto vokiečių okupacinė karinė cenzūra neleido skelbti Lietuvoje, konfiskavo „Lietuvos aidą“, kuriame buvo paskelbtas Nepriklausomybės Aktas, bet jis buvo paskelbtas Vokietijos spaudoje.

Savanoriškas tautos referendumas

Nors Lietuvos Taryba buvo sudaryta iš visos tautos išrinktų atstovų, bet svarbus buvo tautos požiūris į Nepriklausomybės Aktą. Reikėjo dar atsiklausti dėl to visos Tautos, nes tik ji galėjo sukurti valstybę.

Jau po Lietuvių konferencijos jos nutarimai tapo nauju lietuvių politinės orientacijos ir telkimosi centru. Tai vienur, tai kitur tai buvo deklaruojama. Vabalninke pusės tūkstančio gyventojų susirinkimas, išklausęs savo atstovo pranešimą apie Konferenciją ir jos nutarimus, pasiuntė Lietuvos Tarybai pareiškimą su patvirtinimu, „jog mes išneštajai [priimtajai] Konferencijos rezoliucijai pritariame ir išrinktąja Lietuvos Taryba pilnai pasitikime“. Trakų apskrities Onuškio parapijos atstovas Konferencijoje Mečislovas Stankevičius Lietuvos Tarybai pranešė, kad „žmonės neapsakomai nudžiugo, kad nutarta patiems valdytis, kad nereiksią toliau kęsti ir vilkti svetimo jungo. Ūpas žmonių pakilo ir tik laukė, kada bus pagarsinta liuosa ir savistovi Lietuva“.

Po Vasario 16-osios akto paskelbimo atsirado galimybė visai Lietuvos visuomenei jungtis į pačios valstybės atkūrimą. Tačiau Nepriklausomybės įgyvendinimas susidūrė su vokiečių okupacinės valdžios sąmoningu Lietuvos Tarybos veiklos trukdymu ir kompromitavimu. Atsirado prorusiška bolševikinė, lenkų prieš Tarybą nukreipta propaganda. Tarybai buvo reikalinga moralinė ir ne tik moralinė visuomenės parama ir jos veiklos rėmimas.

Palengva mezgėsi Lietuvos Tarybos ir tautos abipusis bendravimas, plėtėsi gyventojų pasitikėjimas Taryba ir jos veikla. Okupantų rekvizicijos, rusų belaisvių plėšikiškos gaujos, jų siautėjimas skatino ieškoti savųjų užtarimo, tvarkos palaikymo ir skatinimo, kad būtų visiškai įgyvendintas Nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės sukūrimas.

Tai geriausiai liudija Tarybai iš įvairių vietų pasiųstos pasitikėjimo, jos veiklos pripažinimo, deklaruojamo solidarumo peticijos. Jas siuntė miestų, miestelių, parapijų, seniūnijų, kaimų gyventojai, visuomeninės organizacijos, mokyklos, pavieniai asmenys, užsienyje esančios lietuvių grupės, susirinkimai, laikraščių redakcijos. Jas pasirašydavo ištisomis šeimomis tėvai ir vaikai, vyrai, moterys, organizacijų nariai, suaugusieji ir jaunimas.

Yra surasta aštuoniasdešimt du tokie pareiškimai ar peticijos, atsiųsti Lietuvos Tarybai iš įvairių Lietuvos vietų. Tai ypatingos reikšmės dokumentas. Tai buvo savanoriškas neorganizuotas referendumas dėl Vasario 16-osios akto politinės esmės rėmimo. Tačiau naujos daugiatomės Lietuvos istorijos vadovai ir autoriai visai ignoravo šį neoficialų referendumą, net neužsiminė. Čia reikėtų priminti, kad sovietinės okupacijos metais Nepriklausomybės Aktas buvo paniekinamai vadinamas grupės buržuazijos iniciatyva paruoštu aktu, buvo neigiamas tautos valstybinės laisvės siekis. Tad reliktai ne iš karto sunyksta…

Visa tai sudaro motyvą plačiau pakomentuoti peticijų Lietuvos Tarybai procesą. Tas procesas plėtojosi 1918 m. Lietuvos teritorijoje. Tad pažiūrėkime, kaip tai vyko.

Vokiečių kaizeriui pripažinus Nepriklausomybę, Linkuvoje buvo surengta bene vienintelė didelė šventė su eisena gatvėmis, su vėliavomis ir dainomis. Namai buvo papuošti žalumynais. Lietuvos Tarybai atsiųstame kolektyviniame Linkuvos parapijos ir septynių vietos visuomeninių organizacijų peticiniame parėmime buvo išdėstyti jų veiksmai naujos valstybės kūrybai. Ši peticija vertinga dar ir tuo, kad joje buvo pateiktos piliečių valstybinės veiklos konkrečios kryptys. Peticijoje rašoma[viii]:

„Išgirdę, jog mūsų Tautos Taryba uoliai darbuojasi pildydama Lietuvių konferencijos […] nutarimą ir siekdama sudarymo Lietuvos Nepriklausomos demokratinės valstijos, vaisiumi ko buvo kovo 23 d. šių metų Vokietijos viešai Lietuva, kaipo tokia valstija, mes, žemiau pasirašę Linkuvos parapijonys, vietinės veikiančios draugijos ir įstaigos sveikiname Tautos Tarybą su pasekmingai padarytu pirmu žingsniu, siekiant savo tikslo ir linkime kuo sėkmingiausiai toliau daryti savo darbą, neatsižiūrint į jokius pavojus ir silpnybes, kurias tenka ir teks sutikti pakelyje.“

„Mes, parapijonys, ruošdamies prie darbo visoj Lietuvos valstijoj noriai skaitome laikraščius, knygas ir ruošiame savo jaunimą susipratusiais ir darbščiais piliečiais. Vartotojų draugija, kuri nepaliovė veikusi nei vienai dienai nežiūrint sunkiausių karo audrų ir sunkenybių ir ruošiasi prie kooperatyviško darbo liuosoj Lietuvoj [9 parašai]. Pirklių draugija, kuri susikūrė kaipo skyrius prie vartotojų draugijos pirkimui sėmenų ir linų, idant sumažinus išnaudojimą pavienių pirklių vertelgų ir sutaupius savo skatikus Lietuvos valstijai [8 parašai]. Lietuvių katalikių moterų draugija, kuri uoliai dalyvauja visuomeniškame gyvenime, įkūrė viešą knygyną, šviečiasi darydama paskaitas ir susirinkimus, svarsto moterų klausimą liuosoj demokratinėj Lietuvoj [9 parašai].

Blaivybės draugija, kuri kovoja per susirinkimus ir kitokiais būdais prieš mūsų šalies ir valstijos priešą Alkoholį ir trokšta, kad jis būtų pašalintas iš Lietuvos valstijos [7 parašai].

Artistų mėgėjų kuopelė, kuri daro vakarus, jų pelnu šelpia karo prispaustuosius beturčius, žadina jaunimą, platina supratimą naudos teatro liaudyje, stengiasi ištobulinti pastatymą sceniškų veikalų liuosoj Lietuvoj [9 parašai].

Pašalpos draugija, kuri atjausdama sunkų padėjimą badaujančių, karo prispaustų žmonių, neapleido ir šelpia juos ligi šiai dienai, įsteigus liaudies nemokamą valgyklą ir dalydama pinigišką pašalpą [4 parašai].

Ir pabaigai šiandien iškilmingos mūsų manifestacijos iš priežasties apskalbimo Lietuvos nepriklausomos valstijos, dalyvaujant 3, 4 tūkstančiams žmonių iš aplinkinių parapijų, visų buvo karštai pritarta sėkmingiems darbams Tarybos ir prašyta mūsų dar kartą išreikšti karščiausius linkėjimus greitai ir laimingai užbaigti pradėtą darbą [4 parašai].“

„Žiburio“ draugijos Naumiesčio skyriaus susirinkimas pareiškime Tarybai dėkoja „už jos darbavimąsi Lietuvos nepriklausomybės naudai sunkiausiame mete“ ir pareiškė, kad „mes gi vienintelę aukščiausią Lietuvos atstovybę, Valstybės Tarybą, visados remsime ir jos nutarimų klausysime“.

Skuodo parapijos pareiškime Tarybai rašoma: „Iš priežasties Lietuvos savistovybės apskelbimo Skuodo dekanato dvasiškių ir Skuodo parapijos vardu siunčiu nuoširdžius padėkos žodžius už pakeltus žygius; draug išreiškiu [...] tvirčiausį dabartine Lietuvos Taryba pasitikėjimą [...].“

Kauno miesto inteligentijos, draugijų ir apylinkės gyventojų, Šėtos apylinkės, Žemaitijos inteligentų, Pikelių parapijos pareiškimuose išvardyti visi Lietuvos Tarybos nuopelnai, tarp kurių pirmoje vietoje įrašytas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas ir išgautas iš Vokietijos Vasario 16-osios akto pripažinimas.

Biržų gimnazijos mokytojai dėkojo Tarybai už tai, kad „tapome laisvos Lietuvos piliečiai“.

Kavarsko parapijos gyventojai pareiškime Tarybai rašė: „Kaip tiktai pradėjo veikti Lietuvos Valstybės Taryba, mes [...] nuolat sekėme jos darbus ir pastangas išgauti Lietuvos nepriklausomybę, dabar gi, įvykstant mūsų svajonėms, sveikiname Tarybą ir manome, kad ji tikrai sugebės sutvarkyti Lietuvos valstybę.“

1918 m. rudenį Lietuvos Taryba gavo Prūsų Lietuvos tautinės tarybos kreipimąsi. Jame rašoma:

„Šiandien įsikūrė Prūsų Lietuvos tautinė taryba, jos buveinė Tilžė. Prezidentas daktaras Gaigalaitis [...]. Vyriausias mūsų siekis yra priglausti Prūsų Lietuvą prie Didžiosios Lietuvos. O tokiam laikui atėjus laukiame ir valstybės paramos. Svarbiausia mums yra tuo tarpu sužinoti kaip žiūri […] Anglai, Prancūzai į Prūsų Lietuvos atsiskyrimą nuo Vokietijos klausimų.“

Tuo metu Lietuvos Tarybos pirmininkui atsiųstame laiške žymus Mažosios Lietuvos veikėjas Vydūnas, nors ir dvejodamas Vokietijos pareikštu Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo tvirtumu, džiaugėsi kad „yra gyva mūsų giedra viltis dėl Lietuvos ateities“.

Kauno kapitulos prelatų Maironio, Povilo Januševičiaus ir prof. K. Paltaroko 1918 m. lapkričio 14 d. sveikinimo telegramoje pirmajam Lietuvos prezidentui ir ministrams buvo pasiųsti sveikinimai ir „linkėjimai gero pasisekimo brangios Tėvynės atstatyme“.

Panašių peticijų Lietuvos Tarybai su paramos ir veiklos krypties nuostatomis, kaip minėjau, surasta daugiau nei aštuoniasdešimt. Po jomis pasirašinėjo kolektyvai: Linkuvos parapijos pareiškimą pasirašė 67, Pikelių apylinkės – 69, Kauno inteligentijos – 67, Kavarsko parapijos – 99, Radviliškio „Blaivybės dr-jos skyrius – 165, Kaltinėnų parapijos – 207, Kaltinėnų vyrų kuopelė – 50, Gižų „Žiburio“ dr-jos skyrius – 142, Eržvilko apygardos – 52, Paluobių apyl. Naumiesčio apskr. – 53, Gražiškių parapijos gyventojų – apie 900, Griškabūdžio visuotinio susirinkimo 2 500 dalyvių, 10 įgaliotinių, Panemunės Šv. Juozapo dr-ja – 79, Aukštoji Panemunė – Lietuvos katalikių moterų dr-ja – 67 ir t. t.

Skaitant po tokiomis peticijomis greta inteligentų parašų matomus paprastų, prie plunksnos neįgudusių rankų parašus ar kryželius ir jų patvirtinimus, kyla pasididžiavimas tuometinės mūsų tautos politiniu sąmoningumu. Jie sugebėjo rimtai, labai atsakingai žiūrėti į kuriamą naują modernią Lietuvos valstybę ir jos bei savo ateitį.

Pareikšdami pasitikėjimą Taryba Lietuvos gyventojai drauge reiškė pritarimą Vasario 16-osios aktui ir savo solidarumą kartu dirbti kuriant Valstybę. Tai to meto mūsų tautos politinio brandumo raiška.

Jų pasitikėjimą patvirtino tūkstančiai Lietuvos kariuomenės savanorių ir atkurtos Lietuvos valstybės piliečių darbas iki 1940 m. okupacijos. Vasario 16-osios akto principais vadovavosi visas pasipriešinimo Lietuvos okupantams judėjimas: moksleiviai, jaunimas, studentai, 1941 m. birželio 23 d. sukilėliai, Lietuvos laisvės kovotojai sunkioje kovoje su okupantais, juos pakartojo Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS) 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje ir 1990 m. kovo 11d. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktas. 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašė aštuoni LLKS Tarybos ir Tarybos Prezidiumo signatarai, su ginklu kovojantys partizanai: Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Šibaila-Merainis, Petras Bartkus-Žadgaila, Aleksandras Grybinas, Leonardas Grigonis-Užpalis, Vytautas Gužas-Kardas, Bronius Liesys-Naktis. Beveik visi jie žuvo tais pačiais 1949 m. Vasario 16-osios akto nuostatos okupacijų sąlygomis buvo įgyvendintos 1941 m. birželio 23 d. sukilimu ir Lietuvos valstybės atkūrimu, 1949 m. vasario 16 d. deklaracija ir 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę.

Lietuvos Valstybės Tarybos narių likimas

1940 m. prasidėjus okupacijai sovietinė valdžia beatodairiškai naikino nepriklausomos Lietuvos simbolius, ženklus ir Valstybės kūrėjus. Iš penkiolikos tuo metu buvusių gyvų LVT narių šeši pateko į sovietinius kalėjimus ir lagerius ar patyrė tremtį. Kazimierą Bizauską sovietinė valdžia sušaudė Baltarusijoje pirmomis karo dienomis. Kalėjusių ar ištremtų Prano Dovydaičio, Kazimiero Bizausko, Vlado Mirono kapai nežinomi. D. Malinausko palaikai iš Sibiro parvežti ir palaidoti Onuškyje. Aleksandras Stulginskis iš tremties ir kalėjimo gyvas grįžo į Lietuvą. Palaidotas Kaune.

Pabaiga

Vasario 16-osios aktą paskelbė visos Lietuvos atstovų Lietuvių konferencijoje išrinkta Lietuvos Taryba. Jos signatarai yra Lietuvos Nepriklausomos demokratinės valstybės atkūrėjai, įpareigoję tautą visam laikui saugoti valstybingumą, ir sukūrė sąlygas lietuvių tautos valstybiniam gyvenimui ir per jį bendrauti su viso pasaulio valstybėmis.

Lietuvių tauta peticijomis ir kolektyviniais pareiškimais parėmė Lietuvos Tarybą kelyje į pilną nepriklausomybę. Ji susitelkė apie svarbiausią Valstybės atkūrimo instituciją – Lietuvos Valstybės Tarybą, vadovavusią Valstybės atkūrimui. Peticijomis buvo pareikštas neoficialus referendumas dėl Lietuvos nepriklausomybės.

Lietuvos Taryba, paskelbusi Vasario 16-osios aktą, sutelkė tautą kurti Lietuvos demokratinę valstybę ir pastatė tvirtovę, saugančią mūsų tautos tapatybę.

Šaltinis – „Voruta“, 2016 m balandžio 30 d., Nr. 4 (822), p. 5, „Voruta“, 2016 m. gegužės 28 d., Nr. 5 (823), p. 5.

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, www.voruta.lt

     1911 12 01 (14) Vilniaus miesto valdybos[1] posėdyje buvo priimtas sprendimas pastatyti vandentiekio rezervuarą ant Gedimino pilies kalno pagal inžinieriaus Eduardo Šenfeldo, kurio padėjejas buvo Gabrielis Sokolovskis[2],  sumanymą. Nuo šio įvykio praėjus 100 metų, o Gedimino kalnas ir Pilis vėl jaudina Lietuvos visuomenę.

     1912 -1913 metais buvo paskaičiuota vandentiekio įrengimo kaina – apie 318457 rublių.[3] Darbus buvo bandoma vilkinti, pastebėta, kad neteisingai sudaryta sutartis tarp Vandentekio Statybos biuro ir miesto administracijos, pažymint, kad nėra punkto dėl samdomų darbuotojų lygių teisių, tai yra į darbą turi būti priimami neatsižvelgiant į tautybę. Garsas apie nenorą priimti į darbą žydų tautybės asmenų pasiekė Maskvos ir Sankt – Peterburgo spaudą.[4] Apie E.Šenfeldo planą pastatyti vandens rezervuarą šventoje Lietuvai vietoje visuomenę per spaudą tuomet informavo D. Malinauskas, J.Vileišis, O.Pleirytė – Puidienė, P. Juodelė, P. Kuzma, J. Marcinkevičius.[5] Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Gedimino kalną ir Pilį nuo nuniokojimo spaudoje gynė ne tik D.Malinauskas[6], jam padėjo Jonas Basanavičius. Jiems antrino dienraštyje Kurjer Wilenski J.Obstas, įrodinėdamas rezervuaro žalą ir tvirtindamas, kad jei jo „išrodinėjimai būtų ir neteisingi, tai vistiek negalima  būtų duoti kalno jokiems technikos reikalams, nes tai būtų dangaus šaukiamoji profonacija.“[7] Tada, okupacinėmis sąlygomis, galbūt, buvo paprasčiau, protesto balsus išgirdo ir Sankt- Peterburge[8], buvo reaguota į Lietuvos Mokslo draugijos 1912 01 25 protestą[9] ir būsimieji signatarai sustabdė kalną ir Pilį niokojantį projektą.

    Verta prisiminti sovietmetį, anot Regimanto Pilkausko „1979 m. įvyko Vilniaus pilies aplinkumos tvarkymo projektų konkursas. Vienas iš projektų, be kita ko, siūlė pastatyti keltuvą į Pilies kalną. Tuomet dauguma projektuotojų ir projektų vertinimo komisijos narių keltuvo idėją priėmė kaip šventvagystę. Bėgo metai, keitėsi valdžios ir atėjo diena, kai keltuvas be jokių diskusijų buvo pastatytas. Virpesiai yra viena iš šlaitų nepastovumo priežasčių, bet ji vargu ar bus pripažinta, o tuo labiau pašalinta.“[10]

         2016 11 17 Lietuvos televizija laidoje „Specialusis tyrimas“ atkreipė visuomenės dėmesį į pastaruoju metu besikartojančias žemės nuošliaužas  nuo Gedimino kalno. Laidoje kalbėjo  daug žinomų asmenų: Gedimino kalno tvarkymo projekto valdymo konsultantas Andrius Končius, Kultūros ministras Šarūnas Birutis, Lietuvos geologinės tarnybos vadovas Jonas Stakūnas, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius bei portugalas, dirvožemio erozijos specialistas, Paulas Pereira. R. Šimašius nebuvo linkęs įsiklausyti į Kultūros ministro Šarūno Biručio reikalavimą skelbti ekstremalią padėtį. Būtų verta prisiminti, kad 1912 metais D.Malinausko reikalavimu, buvo sušauktas Lietuvos Mokslo draugijos posėdis Gedimino kalnui gelbėti nuo vandalų. Tačiau minėtoje laidoje tarp asmenų, žinančių kaip apsaugoti Gedimino kalną nuo tolimesnės griūties, galinčios apgadinti ir ant kalno esančius statinius bei turinčių ar turėjusių  tam tikras galias, nebuvo panaikintosios Vilniaus Pilių direkcijos atstovo Sauliaus Andrašiūno, kurio dispozicijoje Pilies teritorija buvo virš 10 metų. Dar 2010 metų rugpjūčio pabaigoje Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Gedimino kalno šlaitų apsaugą įvardijo kaip vieną svarbiausių prioritetų. Tuometinis premjeras Andrius Kubilius teigė: “ Esame labai aiškiai sutarę, kad Gedimino kalnas yra tikrai svarbi problema ir tikrai neleisime jam sugriūti“. Tačiau laidoje nepasirodė ir savo nuveiktų darbų nepaskelbė. Laidos rengėjai ieškojo „iešmininko“, tai yra Nacionalinio muziejaus direktorės Birutės Kulnytės, kurios žinioje Pilies kalnas atsidūrė tik 2015 metais. Surasti Pilies kalno tikrąjį šeimininką Nepriklausomoje Lietuvoje pasirodė beveik neįmanoma. Caro laikais viskas buvo aišku, Gedimino kalnas priklausė Vilniaus miesto valdybai, kuriai šias funkcijas patikėjo Imperatoriaus Archeologijos komisija, kuriai buvo patikėta  saugoti senovės paminklus. Tuomet, 1911 metais, Donatas Malinauskas, protestuodamas prieš planą Gedimino kalne įrengti vandentiekio rezervuarą „Lietuvos žiniose“ rašė: „Šiokiais ar tokiais ne mok­slo reikalais išviso ir griežtai yra visiems užginta rausti ne tik Pilies kalnas, kame tebėra dar neištirta nei požemiai nei Viršutinės Pilies slėpiniai urvai, bet be Archeologijos komisijos leidimo net paprastus piliakalnius kasinėti gresia bau­džiamieji įstatymai.“[11] Verta prisiminti, kad 2003 metais, rengiant keltuvą ant Gedimino kalno, buvo sustabdyti darbai dėl archeologinių radinių. Vadinasi, caro laikais rausti kalną ne mokslo tikslais buvo neleidžiama, o laisvoje Lietuvoje leidžiama rausti ir ne mokslo tikslais.

        Laidoje nuosekliai ieškota nuošliaužų priežasčių, pasakota, kad jų būta ir anksčiau, tai yra net XIV amžiaus pabaigoje. Tada, slenkant Pilies kalno šlaitui, žemėmis buvo užversti Vilniaus vaivados Manvydo rūmai[12]. Be to, laikui bėgant, nugriuvo Gedimino pilies pietinis ir šiaurinis bokštai. Akivaizdu, kad problema egzistuoja ne vienerius metus. Tokio slinkimo kaltininkais įvardinti vokiečių iškasti tuneliai Antrojo pasaulinio karo metais, prieš 3 metus ant kalno iškirsti medžiai,  naudota ne tokia velėna, sukalti poliai ir taip toliau. Laidoje parodyta nuošliauža, uždengta polietileno plėvele, esanti šalia keltuvo. Bet apie  A.M. Brazausko palaiminto keltuvo žalą net neužsiminta, tik pastebėta, kad keltuvas šiuo metu nedirba. Kodėl keltuvas neveikia, paaiškinta nebuvo. Keistokai skamba  2002 10 02 A. M. Brazausko pasirašytas Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas: „Atsižvelgdama į tai, kad pradėjus Valdovų rūmų atkūrimo darbus būtina sumažinti turistų ir lankytojų srautus Gedimino kalno prieigose nuo Katedros aikštės pusės, kartu ir nelaimingų atsitikimų bei kitų ypatingų įvykių galimybes, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų“ įstatymu nutarė: „Sutikti, kad valstybės įmonė Vilniaus pilių direkcija vykdytų viešąjį pirkimą iš vienintelio šaltinio – pirktų iš Austrijos firmos „ABS Transportbahnen“ 1200 kg galios keltuvą, tinkamą 16 keleivių“. Buvo numatyta, kaip ir iš kur bus finansuojami darbai. Minimame nutarime rašoma: „keltuvo įsigijimo ir montavimo darbai finansuojami iš lėšų, numatomų skirti valstybės įmonės Vilniaus Pilių direkcijos investicijų projektams įgyvendinti.“ Spaudoje galima aptikti ir kitokį keltuvo įrengimo būtinumą pagrindžiantį teiginį: “A.Brazauskas šį Vyriausybės sprendimą motyvavo apklausų duomenimis, rodančiomis, kad tik vienas iš dešimties vilniečių yra įkopęs į Gedimino kalną.“ Ar papuošė keltuvas Gedimino kalną, ar jo estetinis vaizdas sustiprino mūsų patriotinius jausmus. Manau, kad ne. D.Malinauskas jau cituotame straipsnyje rašė: “Imperatoriaus Archeologijos komisija, kuriai yra uždėta priedermė saugoti senobės pa­minklai, kiek atmenu, po IX archeologų Vilniaus suvažiavi­mo, buvusio pirmsėdžiaujant grapienei Uvarovienei, paskyrė tam tikrą sumą pinigų Viršuti­nės Gedimino Pilies liekanoms sutvirtinti ir, tikėdamasi rasianti vietinėje Miesto Valdyboje tikrą savo senobės pamin­klų saugotoją, atidavė jai Pi­lies kalną visai ne tam, kad įsteigtų tenai dar užsilikusiame bokšte gaisro sarginę ir kaž­kokią «Kavinę» su nederamomis ant jo sienų iškabomis, ir dar mažiau tam, kad barbariš­kai suraustų kalno vidų ir intaisytų miesto kanalizacijos re­zervuarą.“[13]

       Kodėl laidos rengėjai taip užsispyrusiai ieškojo Nacionalinio muziejaus direktorės Birutės Kulnytės, kuri viso labo tėra tik muziejininkė ir keltuvo įrengimo brėžinių pakomentuoti, matyt, nesiimtų, taip ir lieka neaišku. Neaišku, kodėl buvo pamirštas valstybinės įmonės “Vilniaus pilių direkcija” direktorius Saulius Andrašiūnas, kuris ir įrengė garsųjį keltuvą. Sklinda kalbos, kad niekas nežino, kur yra šio keltuvo įrengimo brėžiniai, o “Vilniaus pilių direkcija” – išgaravo.

      Apie Gedimino kalno keltuvo žalą, matyt, pamiršo minimoje laidoje ne tik pakalbėti, bet ir filmuotą medžiagą parodyti. Laidos rengėjai filmavimo metu ėmė interviu iš kalno papėdėje tuo metu vaikštinėjusių asmenų. Deja, Kostanto Markevičiaus nuomonė, nedviprasmiškai atkreipusi kūrybinės grupės dėmesį į keltuvą ir šalia jo esančius nuslinkusios žemės plotus nepatiko ir liko už kadro. Laidos rengėjai nelinkę susikurti problemų.

      Kunigaikščiai galėdavo į kalną užlipti. Antaną Smetoną, reikalui esant, tautiečiai būtų ant rankų užnešę. Na, o buvęs LKP I sekretorius A.M. Brazauskas, matyt, nesitikėjo tokios meilės ir neturėjo vilties,  kad  tauta neš jį į Gedimino kalną, todėl su Vilniaus pilių direkcijos vadovu Sauliumi Andrašiūnu realizavo kalną ardantį projektą ir tikrai ne vardan tos Lietuvos. Kažkas ne taip vyksta Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Išvada paprasta: su caro administracija buvo galima kovoti, o valdant saviems reikia tylėti. Atleis iš darbo dėl bet kokios priežasties, tokia žiauri tiesa…

Vilma RIABOVIENĖ, Vilniaus „Ryto“ progimnazijos istorijos mokytoja ekspertė, projekto koordinatorė

LMNŠC pilietinio ugdymo skyrius jau ketvirtus metus iš eilės organizuoja konkursą šalies mokykloms. Kasmet keičiasi dalyvaujančių mokyklų sudėtis, temos, mokiniai. Šiemet konkurso tema ypač suintrigavo.  Siūlyta panagrinėti Lietuvos istorijos temas 1918–1954 metų laikotarpyje. Prisiminti LR prezidentus, jų veiklą, nuopelnus. Vilniaus „Ryto‘ progimnazijos 8 klasės mokinių kūrybinė grupė 8a kl. mokinė K. Vasilevskytė ir 8c klasės mokiniai B. Didžiokas, A. Ivanovskis, S. Krikščiūnas, R. Kandratovich, K. Rancevaitė, E. Titova pasirinko temą: „Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos pėdsakais“.

Nedvejodami pasirinkome Antaną Smetoną.

 Kodėl?

Nusprendėme, jog A. Smetona labiausiai susijęs su Vilniumi, todėl skaitėme, lankėme vietas, susijusias su šia asmenybe, mėginome atsakyti į klausimą: Kas buvo A. Smetona? Žinome, jog tai buvo pirmasis ėjęs pareigas (tai mums pabrėžė Signatarų namuose Vilniuje) Lietuvos Valstybės Prezidentas. Kilęs iš didelės šeimos, išsilavinęs, mokėjęs kelias kalbas, visada turėjęs savo nuomonę, tačiau ir labai prieštaringa asmenybė.

Neišdildomą įspūdį paliko apsilankymas  Siesikų miesteyje Ukmergės rajone, kur apkabinome prezidento A. Smetonos 1930 m. sodintą ąžuoliuką, augantį iki šiol, nulenkėme galvas prie Nepriklausomybės kovų paminklo, kur įrašyti žodžiai:

1918–1928

LAIMINGA

TAUTA

KURIOS VIEŠPATS

YRA JOS

DIEVAS

Aplankėme  prezidento  A. Smetonos gimtinę ir dvarą  Ukmergės rajone. Viskas pakerėjo grožiu, sutvarkyta aplinka, įdomiu pasakojimu apie A. Smetoną. Tarsi pasijutome, jog visi einame tuo pačia Beržų alėja, kuria vaikščiojo ir Prezidentas ir jo svečiai.

Užugiryje, jo dvare Ukmergės rajone išgirdome labai įdomų pasakojimą apie Prezidentą A. Smetoną, kurį mums puikiai perteikė Ukmergės A. Smetonos dvaro muziejaus darbuotoja Daiva Misiukienė, kuriai be galo dėkingi. Dvaras, kuris šiuo metu puikiai sutvarkytas, įrengti kambariai, vyksta edukaciniai užsiėmimai. Muziejininkės Daivos dėka galėjome prisiliesti prie eksponatų, žiūrėti filmuotą medžiagą, išklausyti pasakojimą, suvokti, koks vis tik buvo prezidentas, kokie buvo jo ir jo žmonos pomėgiai, kaip susiklostė jo šeimos likimas. Į istoriją pažvelgėme kiek kitokiu kampu-per pažinimą. Smagu buvo aplankyti ir jo tėvų sodybą Užulėnio kaime, kur jis praleido savo vaikystę kurią šiuo metu mena tvora, išlikęs šulinys, sodybos maketas ir paminklas, kuriame užrašyta, kad A. Smetona buvo 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signataras. O vien ko verta mokykla, kuri pastatyta 1936 metais taip pat prezidento rūpesčiu. Šiuo metu joje veikia Ukmergės kraštotyros muziejaus filialas. Mokinių nebėra, tačiau joje įrengta edukacinė klasė, muziejus, kuris supažindina su šio krašto papročiais, tradicijomis, verslais, ir ji tebealsuoja prezidento A. Smetonos dvasia.

Domėdamiesi A. Smetonos asmenybe, jo nuveiktais darbais, skaitėme, domėjomės jo veikla Vilniuje, lankėme vietose, kurios susijusios su prezidento A. Smetonos asmenybe.

Norėdami plačiau sužinoti apie A. Smetonos asmenybę apsilankėme ir Signatarų namuose Vilniuje. Signatarų namai turi savo istoriją. Čia kambarius nuomavosi Draugija nusikaltėliams dėl karo šelpti, kurios pirmininku buvo A. Smetona, šiuose namuose dirbo Lietuvos patriarchas J. Basanavičius, čia įkurtas ir A. Smetonos kabinetas, pagaliau čia galime rasti ir 1918 metų vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto kopiją.

 Lankydamiesi  Signatarų namuose, išklausėme gidės Rasos pasakojimą apie A. Smetonos veiklą Vilniuje, darbą šiuose namuose. Mus supažindino su pagrindinėmis vietomis, kuriose yra asmeniški prezidento daiktai, kambariu, kuriame buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomos valstybės aktas, pateikė asmenybės vertinimą. Buvo labai įdomu.

Nufotografavome vietas, kuriose lankėsi, dirbo, gyveno A. Smetona. Gal ir neradome absoliučiai visų, tačiau manome, jog daugumą iš jų – tikrai. Ir nusprendėme, jog A. Smetona –  tikrai išskirtinė asmenybė Lietuvos istorijoje.

Mokiniai ne tik susipažino su pirmojo respublikos prezidento asmenybe, bet rašė savo įspūdžius, savaip interpretavo ir kai buvome pakviesti į baigiamąjį renginį Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune, tikrai neslėpėme susijaudinimo. Mokinių darbas įvertintas II vieta šalies mastu, jie apdovanoti  LMNŠC Padėkomis, asmeniniais prizais, o projekto vadovė istorijos mokytoja Padėka už prizininkų parengimą. Puiki komanda, puikūs rezultatai. Visiems linkiu tolimesnės sėkmės.

Taip, tai mūsų istorijos dalis, mūsų tautinio identiteto dalis ir jaunoji karta turi besąlygiškai žinoti, pažinti visus Lietuvos Respublikos prezidentus – savo savastimi, ieškodami ir atrasdami, vadovaudamiesi prezidento A. Smetonos credo: Kas nori paaiškinimų, tas ieško.

Dėkojame LMNŠC pilietinio ugdymo skyriaus metodininkei Aušrai Žemaitytei, Istorinei LR Prezidentūrai Kaune bei kitiems partneriams už puikiai organizuotą renginį.

Prezidento Antano Smetonos atminimo įamžinimas Vilniuje

Tilto gatvė Nr. 1 atidengta paminklinė lenta Prezidentui A. Smetonai

Norėdami plačiau sužinoti apie A. Smetonos asmenybę apsilankėme ir Signatarų namuose Vilniuje. Signatarų namai turi savo istoriją. Čia kambarius nuomavosi Draugija nusikaltėliams dėl karo šelpti, kurios pirmininku buvo A. Smetona, šiuose namuose dirbo Lietuvos patriarchas J. Basanavičius, čia įkurtas ir A. Smetonos kabinetas, pagaliau čia galime rasti ir 1918 metų vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto kopiją bei 1990 metų Kovo 11-osios signatarų parašus (tik deja, ne visų). Šiame name šaltame kambaryje 1918 m. vasario 16 d. esant pakankamai įtemtai politinei situacijai, buvo paskelbtas Lietuvos valstybės  nepriklausomybės atkūrimo aktas, kurio, deja, originalo neturime iki šiol. Profesorius A. Eidintas iškelia kelias Akto dingimo aplinkybes. Kokias versijas beturėtume, tikrojo Akto neturime, pasikliaujame tik jo kopija. Džiaugiamės nors tuo, kad aktas 1919 m. vasario 19 d. buvo išspausdintas Lietuvos aide, kurio redaktoriumi nurodomas A. Smetona. Bet kokiu atveju, A. Smetonos vaidmuo 1918 m. ir 1940 m. yra išskirtinis. Ne visi sutiko ir iki šiol sutinka su jo nuomone, įvairiai vertina jo asmenybę, tačiau jo indėlis kuriant Lietuvos valstybingumą, vienareikšmiškai pakankamai didelis.

                                  Vilniečiams jis žinomas dėl kelių priežasčių:  

1. Jo veikla susijusi su 1905 m. Vilniaus Didžiuoju seimu ir Lietuvių konferencija, susirinkusia 1917 m. rugsėjo 18-22 d. (rusų dramos teatre).
2. 1902 m. Vilniuje jis pradėjo verstis advokato praktika, 1903–1915 m. dirbo Vilniaus Žemės ūkio banke.
3. 1907-1913 m. redagavo „Vilties” laikraštį, 1914-1915 m. – „Vairo” žurnalą. Redagavo „Lietuvos ūkininką”, bendradarbiavo „Vilniaus žiniose”.
4. Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti (pasirodo, jog ši draugija nuomavo patalpas dabartiniuose Signatarų namuose (tai buvo atskiras trijų kambarių butas). 1914 m. lapkričio 27 d. buvo įregistruoti šios draugijos įstatai.
5. Lietuvos  1918 metų vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signataras. Nepriklausomybės aktas pasirašytas name Pilies g. 26 (anksčiau Didžioji g. K. Štralio namuose).
6. Šiame rusų dramos teatro pastate 1917 m. rugsėjo 18-22 d. posėdžiavo Lietuvių konferencija, kuri išrinko Lietuvos Tarybą, kuriai vadovavo Antanas Smetona ir Jonas Basanavičius. Tarybai buvo patikėtas visos Lietuvos įgaliojimas – siekti Lietuvos nepriklausomybės.

Elenos Titovos nuotr.

Istorija yra pasmerkta interpretacijoms – tik taip galime rasti asmeninį santykį su ja. Istorija yra pasmerkta diskusijoms – tik taip galime susitaikyti su savo praeitimi ir kurti bendruomenės atmintį. Istorija yra pasmerkta komunikacijai – vien istorikams profesionalams palikta istorija visuomenei tampa mirusia. Taigi, istorija niekada nebus „tokia, kokia ji buvo iš tikrųjų“. Ji bus tokia, kokią ją mes patys sukūrėme. Artėja Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetis. Sudarinėjama ir koreguojama valstybinė programa, bendruomenės ieško iškilių kraštiečių (gal pastatyti jiems paminklus?), televizijos kuria filmus, rašytojai rašo knygas, istorikai rausiasi archyvuose… Tuo pat metu viešojoje erdvėje banguoja diskusijos, vienaip ar kitaip paliečiančios Valstybingumo atkūrimo šimtmetį. Iš esmės, tai diskusijos apie herojus ir jų vietą mūsų istorinėje atmintyje. Diskusijos istorine tematika yra puiku. Kaip minėjau, taip susitaikome su savo istorija, kuriame bendruomenės atmintį ir dar – tai labai svarbu – šaliname istorijos komunikacijos „pilkąsias zonas“. Istorijos ir paveldo (išlikusių materialių ir nematerialių praeities fragmentų) komunikacija – tai ne faktologinių mokslinių žinių perdavimas populiaresne, visuomenei suprantama forma. Anksčiau taip manyti mus skatino pozityvistinė pasaulėžiūra, „uždraudusi“ istorijos interpretavimą. Esą – tai ne-moksliška, taip kuriami „istoriniai mitai“ ir taip „iškraipoma istorija“. Tačiau, paaiškėjo, kad istorijos redukavimas iki faktų, datų, skaičių ir vardų (maždaug taip, kaip ji pateikiama šiuolaikinėje lietuviškoje mokyklinėje istorijos programoje ir daugumoje mokyklinių istorijos vadovėlių), sunaikino šiuolaikinio žmogaus ir praeities santykį. Juk žmogui reikia ne „faktologinės istorijos“, o „istorijų“. Visuomenė, nediskutuojanti apie „nepatogias tiesas“, tampa lengvai pažeidžiama agresyviųjų pranešimų. Taigi, tegyvuoja diskusija! Šiais laikais istorijos ir paveldo komunikacija atgimsta. Galbūt iš tikrųjų teisus Manuelis Castellsas, teigęs, kad šių dienų visuomenė ieško tapatumo šaltinių ir vienas jų – praeitis. Bet kuriuo atveju, tai kitokia komunikacija, nei mums iki šiol buvo įprasta. Tai komunikacija – kaip sąmoningas, suplanuotas, prasmingas reikšmių konstravimas. Komunikacija – kaip kryptingas realiame gyvenime veikiančios ir asmeniui svarbios pasaulėžiūros ugdymas. Komunikacija, kurią atlieka ne istorikai ar paveldosaugininkai (dažniausiai, laisvu nuo kitų darbų metu), o tikri komunikacijos profesionalai. Istorijos komunikacija gali būti ne-dialoginė (pavyzdžiui, nacionalistinė), kuomet savo sukonstruotame pranešime kategoriškai apkaltiname oponentą, nesuteikdami jam galimybės diskutuoti. Tokių pranešimų pavyzdžiais galėtų būti žinutės „žydas = komunistas“, „lietuvis = žydšaudys“, „baltarusiai = savinasi mūsų istoriją“, „lenkas = Vilniaus okupantas“ ir kitos. Tokiais atvejais diskusija net negali prasidėti ir viskas baigiasi apsisvaidymu kategoriškais teiginiais. Komunikacija gali būti dialoginė. Ne, ne, šioje vietoje neturiu galvoje „abejojimo viskuo“ (net tuo, kad vanduo šlapias) pozicijos. Čia kalbu apie pranešimo konstravimo būdą, suteikiantį galimybes adekvačiam grįžtamajam ryšiui – diskusijai su oponentu. Tokio pranešimo pavyzdžiu galėtų būti teiginys, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas yra ne „tik dabartinės Lietuvos arba tik dabartinės Baltarusijos“, bet „ir dabartinės Lietuvos, ir dabartinės Baltarusijos, ir (bent jau iš dalies) dabartinės Ukrainos ir Lenkijos bendras paveldas“. Komunikacija gali būti „juodoji“ (ir ne vien per rinkimus). Tai toks komunikacijos būdas, kai nuo pat pradžių, vedami vienokių ar kitokių tikslų, nusprendžiame transliuoti neteisingą, nieko bendro su tiesa neturintį, pranešimą. „Juodoji“ istorijos ir paveldo komunikacija dažnai naudojama informaciniuose karuose. Ji patraukia pakankamai dideles žmonių mases. Šioje komunikacijoje yra scenarijų autoriai, režisieriai, bet jai būtini ir statistai, dalyvaujantys (dažniausiai) dėl neišmanymo arba už pinigus. Ir dar yra komunikacinės „pilkosios zonos“. Tai istorinės temos ir paveldas, kurį sąmoningai nutylime, apeiname. Tai „nepatogi tiesa“, „sunkusis paveldas“, „trauminė atmintis“. Tačiau jų palikimas „pilkosiose zonose“ – ne išeitis. Perfrazuojant Franciscą Goyą – tai erdvės, kuriose mūsų „proto miegas kuria pabaisas“. Šios komunikacinės erdvės niekada neliks tuščios. Skaudžios istorijos temos – neliks nepaliestos. Tiesiog, mūsų nekalbėjimas šiomis temomis užleidžia „pilkąsias zonas“ ne-dialogo ir „juodajai“ komunikacijai. Visuomenė, nediskutuojanti apie „nepatogias tiesas“, tampa lengvai pažeidžiama agresyviųjų pranešimų. Taigi, tegyvuoja diskusija! Diskusija apie K. Škirpą ir Generolą Vėtrą, apie holokaustą ir komunizmo nusikaltimus, apie patriotizmą ir išdavystę, partizanus ir stribus. Tačiau, žinote, kokią problemą įžvelgiu diskusijose dabarties Lietuvos viešojoje erdvėje? Mano nuomone, diskusijose supainiojamos trys istorijos dimensijos: istorija, kaip teisingumas, istorija, kaip istorijos mokslas, ir istorija, kaip komunikacija. Pradėkime nuo istorijos, kaip teisingumo. Tai – (pirmiausia) teisininkų, o ne viešosios diskusijos reikalas. Karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmogiškumui neturi senaties. Taigi, jei kai kuriuos istorijos įvykius (pavyzdžiui, holokaustą ar trėmimus) pripažįstame tokio pobūdžio nusikaltimais grynai teisine prasme, tuomet visi juose dalyvavę asmenys turi būti persekiojami, teisiami ir baudžiami teismo sprendimu. Juk, teisiniu požiūriu, asmuo negali būti „truputį žudikas“. Istorijos, kaip teisingumo lygmenyje, turi būti vienareikšmiai teismo atsakymai: kaltas ar ne. Komunikacija seka jau po to. Šie teismo sprendimai gali tapti pagrindu vėlesnei komunikacijai, formuojančiai mūsų santykį su šiais asmenimis, jų veikla, jų vieta mūsų istorinėje atmintyje. Manau, kad žudikus turime komunikuoti ir atsiminti tik kaip žudikus, o jų darbus – kaip nusikaltimus. Bet apkaltinti yra teismo, o ne visuomenės prerogatyva (ne „linčo teismas“). Tad žmonės, nepadarę nusikaltimų, turi būti išteisinti (teisine prasme) ir tai taip pat komunikuojama viešai. Mokslinė tiesa yra riba, skirianti konstruktyvią istorijos ir paveldo komunikaciją nuo destruktyvios propagandos. Mano nuomone, kaip tik teisinio išaiškinimo trūksta daugumoje diskusijų Antrojo pasaulinio karo ir pokario kontekste, pavyzdžiui, apie Joną Noreiką. Pasaulyje žinoma (dar Niurnbergo procese suformuota) praktika apie atsakomybės už karo nusikaltimus „pasidalijimą“ tarp tiesioginių nusikaltėlių ir jų vadovų. Tai pasakykime, Generolas Vėtra yra teisiškai kaltas dėl dalyvavimo holokauste ar ne? Jei ne – teisiniame istorijos lygmenyje „byla baigta“ ir keliaujame į kitą istorijos, kaip mokslo, lygmenį. Toliau turime istoriją kaip istorijos mokslą. Čia didžiausias vaidmuo tenka istorijos mokslo profesionalams. Tačiau istorikas – ne teisėjas. Jis ne kaltina, o siekia suprasti praeities visuomenes. Žinoma, istorinių tyrimų medžiaga gali būti perduota teismui ir tapti pagrindu bylai, tačiau, tokiu atveju ji tampa jau teisininkų, ne istorikų, reikalu. Istorijos kaip mokslo lygmenyje diskutuojame apie istorijos įvykius, asmenybes, procesus, jų reikšmę, stengdamiesi įžvelgti „šviesiąsias“ ir „tamsiąsias“ jų puses (žinoma, ne objektyviąja prasme, bet mūsų santykio su praeitimi prasme). Tačiau tai yra mokslinė, profesionalų, diskusija, kurios abi diskutuojančios pusės yra vienodai giliai pasirengę (išmano istoriją), kurios tikslas maksimaliai priartėti prie vienokios ar kitokios, labai reliatyvios „tiesos“, suprantant, kad mokslo žinios yra kintamos, turinčios savo „gyvavimo ciklus“ ir tai būdinga mokslui iš esmės, ne vien humanitarams (palyginkite, kaip keitėsi mūsų žinios apie Visatą per pastaruosius 10 metų). Kadangi moksle vienas svarbiausių dalykų yra diskusija (be jos mokslas yra miręs), čia neturime siekti ar reikalauti vienos nuomonės konkrečiais klausimais. Kiekvienu konkrečiu laiko momentu vieni mokslo teiginiai gali būti labiau argumentuoti, o kiti – menkiau. Ir tai skiria juos vienus nuo kitų. Mokslininkai komunikuoja savo tyrimų rezultatus specifiniais būdais ir specifine kalba (moksliniai straipsniai, monografijos, pranešimai mokslinės konferencijose), kurie skirti tokiai pat, kaip ir jie, profesionalų auditorijai. Tačiau šios, grynosios mokslo žinios, gali būti „perimtos“ komunikacijos profesionalų ar visuomenės, tapti pagrindu komunikacijai ir diskusijoms viešojoje erdvėje, kaip argumentai, grindžiantys ar silpninantys vieną ar kitą komunikacinę poziciją. Mokslinė tiesa yra riba, skirianti konstruktyvią istorijos ir paveldo komunikaciją nuo destruktyvios propagandos. Komunikacija – interpretuoja praeitį esamų mokslo žinių kontekste, o propaganda – meluoja, nesiskaitydama su mokslo žiniomis. Taigi, kai viešai kalbame, pavyzdžiui, apie Kazį Škirpą ar Antaną Smetoną, mums būtini „grynieji moksliniai“ argumentai. Tos žinios, leidžiančios įvertinti mūsų diskusiją moksliškumo požiūriu ir, kartu, identifikuoti ir izoliuoti pranešimus, linkstančius į propagandą ar tokiais jau tapusius. Mokslas neturi skelbti ar nuvainikuoti „herojų“. Tačiau mokslininkas gali įvertinti istoriją kaip komunikaciją (komunikacinius pranešimus) moksliškumo aspektu. Taip pat skaitykite: Ką apie J.Noreiką-Generolą Vėtrą sako LAT ir Štuthofo konclagerio dokumentai? Jonas Ohmanas: Apie dvigubą atminties politiką Galiausiai turime istoriją kaip komunikaciją. Primenu – tai sąmoningas, suplanuotas, prasmingas reikšmių ir pranešimų konstravimas. Jų adresatas – dabartinė Lietuvos visuomenė. Jų tikslas – pozityvūs pokyčiai (kurti, o ne griauti). Juk Vytautui Didžiajam yra visiškai tas pats (tikiuosi), ką mes rašome apie Žalgirio mūšį, bet ne tas pats mums, dabarties žmonėms. Istorijos ir paveldo komunikacijoje veikia panašios taisyklės kaip kitose komunikacinėse erdvėse, pavyzdžiui, reklamoje ar ryšiuose su visuomene. Čia kalbame apie pranešimus, tikslines auditorijas, tikslinių grupių elgseną, poveikį, grįžtamąjį ryšį, informacijos perdavimo kanalus, informacinius triukšmus ir kitus komunikacijos ir informacijos mokslams būdingus konceptus, teorines bei metodologines prieigas. Kokias didžiausias problemas galime pastebėti šiuolaikinėje XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus Lietuvos istorijos komunikacijoje? Pirmasis – naratyvų pasirinkimas. Komunikuodami istoriją, startuojame nuo konkrečios, platesnės nei istorija, pasaulėžiūrinės pozicijos, kuri įrėmina mūsų pranešimų konstravimą. Šiuolaikinėje Lietuvos komunikacinėje erdvėje fiksuotini keli ryškūs naratyvai: lietuviški nacionalistinis ir dialogo, lenkiškieji nacionalistinis ir dialogo, žydiškieji nacionalistinis ir dialogo, rusiškasis nacionalistinis ir baltarusiškasis nacionalistinis. Taip pat galėtume kalbėti apie latviškuosius, vokiškuosius, ukrainietiškuosius, švediškuosius naratyvus, bet jų įtaka Lietuvos komunikacinei erdvei šiuo metu yra menka. Kokias problemas lemia naratyvai? Paimkime Antrojo pasaulinio karo pavyzdį. Moksliniu požiūriu paradoksalu tai, kad apie nacionalizmo paskatintus karo nusikaltimus šiais laikais, dažniausiai, diskutuojama ir jie komunikuojami panaudojant tuos pačius nacionalistinius naratyvus. Kaip kitaip galima įvardinti diskusijas apie kolektyvinę tautos atsakomybę? Ar turime skirstyti aukas bei nusikaltėlius pagal tautybę? Ar tikrai tokie didelis yra skirtumai tarp nacių policijos ir sovietinės milicijos bei tarp „ypatingųjų būrių“ ir stribų? Nacionalistiniai naratyvai, kaip jau minėta, ne tik užkerta kelią diskusijai, bet ir sutrukdo problemą analizuoti plačiau. Šiuolaikinės, pilietinės visuomenės kontekste, diskutuodami apie 1939–1953 metų Lietuvą, turėtume klausti, kodėl dalis Lietuvos piliečių nuėjo tarnauti okupantams ir išdavinėjo bei žudė ne tik savo bendrapiliečius, bet ir asmeniškai pažįstamus kaimynus, remdamiesi okupanto nustatytais kriterijais? O jų aukos, pirmiausia, yra žmonės, o antra – bendrapiliečiai tos pačios šalies, kurios pasą ir mes dabar nešiojame. Ar turime skirstyti aukas bei nusikaltėlius pagal tautybę? Ar tikrai tokie didelis yra skirtumai tarp nacių policijos ir sovietinės milicijos bei tarp „ypatingųjų būrių“ ir stribų? Kita problema – netinkamas medijos (pranešimo perdavimo kanalo) pasirinkimas. Istorija ir paveldas, kurie yra susiję su trauminėmis patirtimis, reikalauja ypatingo jautrumo ir atidos. Kokias problemas lemia medijos? Panagrinėkime „Soviet Bunker“ (Nemenčinės miškuose) komunikacijos atvejį. Institucijos svetainėje internete yra siūlomi „Edukaciniai spektakliai moksleiviams“, kurių vieno anonse skaitome: „…o taip pat [moksleiviai] bus tardomi KGB kabinete…“. Ar tikrai tardymas KGB kabinete gali būti spektaklio dalimi? Na, tai atrodo kažkas panašaus, tarsi Osvencime surengtume edukacinį spektaklį moksleiviams „Viena diena Aušvice“, kuris baigtųsi dujų kameroje. Neabejoju, kad turime komunikuoti sovietinį paveldą ir KGB metodus, bet abejoju, ar šiai komunikacijai tinkama edukacinio spektaklio forma. Komunikuodami istoriją taip pat mėgstame kaltinti praeities žmones dėl to, kad jie neatitiko šiuolaikinių kriterijų: Mikalojus Radvila Juodasis nekalbėjo lietuviškai, Leonas Sapiega turėjo baudžiauninkų, Mindaugas žudė savo artimuosius, Vytautas nesilaikė pažadų… Tačiau, juk negalime XVI amžiaus žmogaus versti gyventi pagal XXI amžiaus kriterijus. Kodėl Barackas Obama neatsiprašė Japonijos už branduolinį bombardavimą? Galiausiai – „grynieji“ komunikaciniai dalykai: auditorijos, kūrinio žanro, komunikacijos esminių principų ignoravimas. Tarkime, LRT rodomas filmas „Laisvės kaina. Savanoriai“. Koks filmo žanras? „Aukštasis meninis kinas“, pretenduojantis į retrospektyvą Pompidou centre? Mokomasis filmas mokyklai? Pažintinis dokumentinis filmas, kokius rodo „History“, BBC ar „Discovery“? O kokia filmo auditorija? Kam skirtas šis filmas? Tiems, kurie jau ir taip žino ir domisi Lietuvos istorija? O gal tiems, kurie ja nesidomi ir turėtų susidomėti? O koks modeliuojamas auditorijos amžius? Tai vaikai, paaugliai, jauni suaugusieji, trečiojo amžiaus universitetas? O koks turi būti potencialaus šio filmo žiūrovo išsilavinimas? Tai Lietuvos gyventojas, užsienietis, emigrantas ar imigrantas? Filme gausu mokslinio pobūdžio (faktologinių) klaidų. Vyrauja televizijos teatro „stilistika“. Nesuprantami pasirinkti akcentai (pavyzdžiui, visa serija, kurios pagrindinis „herojus“ yra Rickus). O dar tas antivakarietiškas naratyvas (vakariečiai nuolat kliudė Lietuvos nepriklausomybei). Tai tik keli pavyzdžiai, kaip veikia ar neveikia istorijos ir paveldo komunikacija šiuolaikinėje visuomenėje. Kad ji veiktų, turime atsigręžti į šiuolaikinę Lietuvos visuomenę, suprasti, kad komunikacija yra šiuolaikinei visuomenei svarbių akcentų dėliojimas. Komunikacijai reikia herojų. Turėsime juos rasti ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui. Tačiau, istorijos, kaip komunikacijos lygmenyje „buvo didis patriotas, bet…“ stilistikos herojai nėra tinkami. Juk komunikacija turi skatinti herojui būdingų savybių perėmimą visuomenėje. Palikime šiuos žmones pirmiausia ištyrinėti istorijos mokslui. O „grynojo“ komunikacinio pranešimo, skirto Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui, herojais rinkčiausi prezidentą Kazį Grinių, bet ne prezidentą Antaną Smetoną, generolą Joną Žemaitį-Vytautą, bet ne generolą Stasį Raštikį, karo pilotą Romualdą Marcinkų, bet ne jo kolegą Joną Pyragių, kunigą Juozapą Stakauską, bet ne kunigą Joną Žvinį, taip pat Antaną Gustaitį, bet ne Kazį Škirpą, Juozą Lukšą-Daumantą, bet ne Antaną Kraujelį-Siaubūną… Tai nereiškia, kad tuos, kitus, turime pamiršti, bet tai reiškia, kad norėčiau, jog mūsų krašto vaikai išaugtų panašesni į tuos, pirmuosius.

Šaltinis – http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/rimvydas-lauzikas-komunikaciniai-lietuvos-valstybingumo-atkurimo-simtmecio-issukiai-500-725864.

Signataras Donatas Malinauskas. Projektas “Misija Sibiras” nuotr.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS, www.ukininkopatarejas.lt

Vokietijos diplomatiniame archyve atradus 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės aktą, išsisklaidė kai kurie mitai apie šį atkurto valstybingumo liudijimą. Pavyzdžiui, kad retai prisimenamas Vasario 16-osios akto sig­nataras Donatas Malinauskas pasirašė šimtmečio dokumentą ne kartu su kitais signatarais, o vėliau, nes esą po audringai praleistos nakties nespėjo atvykti į istorinį Lietuvos Tarybos susirinkimą.

Ant originalo aiškiai matyti ryžtinga, nedrebančia ranka išvedžiotas D. Malinausko parašas. Šiemet sukanka 75 metai nuo praregėjusio sulenkėjusios bajorų šeimos nario, pasirinkusio lietuvybės kelią, agronomo, išdalijusio savo dvarus Nepriklausomybės kovų savanoriams naujakuriams, diplomato, kuriam reziduojant Prahoje Čekoslovakija 1922 m. pripažino Lietuvą, sovietų kankinio D. Malinausko tragiškos mirties Rusijoje. Skaitytojai paminėjo D. Malinauską ir tarp kandidatų į šimtmečio agronomų dešimtuką.

Redakcijos kalbinti D. Malinausko giminaičiai tvirtino, kad geriausias paminklas atkurtos valstybės šimtmečiui būtų didingas kenotafas Vytautui Didžiajam, kuriuo žavėjosi visi dvidešimt Vasario 16-osios akto signatarų, ypač D. Malinauskas.

Maišto nuotaikas parsivežė į Lietuvą

„Lietuvių tautą XIX a. pirmasis pažadino D. Malinauskas, 1895 m. grįžęs į tėvynę iš Čekijos su agronomo diplomu. O patriarchas Jonas Basanavičius tuo metu patogiai gyveno Bulgarijoje ir gydė šio Otomanų (Osmanų) imperijos autonominio krašto valdovą kunigaikštį Ferdinandą I. Laikas bent jau sulyginti D. Malinausko ir J. Basanavičiaus nuopelnus Lietuvai“, – teigė D. Malinausko giminaitis gydytojas Viktoras Jencius-Butautas. Pasak V. Jenciaus-Butauto, studijuodamas Taboro (Čekija) žemės ūkio akademijoje, D. Malinauskas domėjosi „jaunačekių“ sąjūdžiu, mokėsi nesmurtinės tautinio išsivadavimo kovos taktikos. „Austrijos Vengrijos imperijai priklausiusios Čekijos patriotai boikotavo valstybines imperijos kalbas (vokiečių ir vengrų), kavinėse pabrėžtinai garsiai kalbėjo čekiškai. D. Malinauskas tokias maišto nuotaikas parsivežė į Lietuvą“, – aiškino V. Jencius-Butautas.

Lietuvybės apaštalas

Anot gydytojo, įdomiai apie D. Malinausko lietuvišką veiklą savo atsiminimuose rašė visuomenės veikėja, prozininkė Ona Pleirytė-Puidienė (literatūrinis slapyvardis Vaidilutė). 1895–1904 metais D. Malinauskas vadovavo slaptai „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ draugijai, kuri platino uždraustą lietuvišką spaudą, ragino lietuvius didžiuotis savo seniausia gyva indoeuropietiška kalba, šlovinga Lietuvos istorija. 1901 m. D. Malinausko „apaštalams“, tarp kurių buvo dramaturgas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, garsus miškininkas Povilas Matulionis, žinomas veterinaras Elijas Nonevičius-Nonys, broliai Petras, Antanas ir Jonas Vileišiai, pavyko iškovoti iš carinės administracijos, kad bent vienoje Vilniaus bažnyčioje – Šv. Mikalojaus – katalikams būtų leista melstis lietuviškai.

1917 m. rugsėjį Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija išrinko D. Malinauską į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. jis pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. 1920 m. spalio 9 d. Vilnių okupavę lenkai išvijo „lenkybės išdaviką“ D. Malinauską į Kauną (J. Basanavičiui leido pasilikti okupuotoje Lietuvos sostinėje). „Dabar tai užmiršta“, – apgailestavo V. Jencius-Butautas.

Konspiraciją pavadino apsileidimu

D. Malinausko atminimo puoselėtojui apmaudu, kad jo garsusis giminaitis dažniausiai prisimenamas tik dėl „parašo skandalo“. Vasario 16-osios akto signataras Petras Klimas atsiminimų knygoje „Lietuvos diplomatinėje tarnyboje“ parašė, o šiuolaikiniai istorikai nuolat kartoja citatą iš šios knygos, kad „D. Malinauskas net Nepriklausomybės akto pasirašymo akimirką pramiegojo“. Kartu su P. Klimu sovietų koncentracijos stovyklose kalėjęs rašytojas ir vertėjas Antanas Dambrauskas dar baisiau apkaltino signatarus – esą „ilgai kavinėje užsisėdėjusio bajoro“ autografą suklastojo kiti Lietuvos Tarybos nariai. Taip rašoma A. Dambrausko knygoje „Viskas praeina“. Rokiškėno V. Jenciaus-Butauto nuomone, Lietuvos Tarybos nariai vėlavo į posėdžius dėl sudėtingų to laikotarpio aplinkybių – juk vyko karas, Lietuva buvo okupuota, Nepriklausomybės aktą ruoštasi skelbti prieš vokiečių administracijos valią, todėl konspiracijos sumetimais 20 signatarų susirinko ne visi iškart, bet vienas po kito.

Neginčijamas įrodymas

„Daugiausia keistų smulkmenų apie D. Malinauską P. Klimas prisiminė į gyvenimo pabaigą, kai visiškai nuskurdęs Kaune gyveno KGB atidžiai stebimas. Ši kontora ir liepė P. Klimui „pagražinti“ savo prisiminimus, kad suniekintų lietuvių tautai brangų istorinį įvykį. Ne pirmas kartas“, – tikino V. Jencius-Butautas.

Pats D. Malinauskas per Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio iškilmes 1928 m. prisiminė: „Pagaliau susitarta ir Vilniuj, Didžiojoj gatvėj, Štralio namuose 1918 m. vasario 16 d., 1.30 val. dienos pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktas. Pasirašėme visi 20 Tarybos narių abėcėlės tvarka.“ Šiuos žodžius patvirtina ir rastas akto originalas.

Atsisakė dvarų ir palivarkų

Nors D. Malinauskas daugiausia jėgų ir laiko skyrė visuomeninei, politinei, kultūrinei veik­lai, jis neužmiršo ir žemės ūkio. „Dabar Žemės ūkio ministerija skatina stambiąją žemėvaldą, o prieškariu stengtasi, kad stiprėtų vidutiniai ūkiai. Jeigu gyventų šiais laikais, D. Malinauskas tikrai sukritikuotų ES paramos skirstymo tvarką, palankią dideliems agrariniams kompleksams“, – nė neabejojo V. Jencius-Butautas.

D. Malinauskas atsisakė 800 ha dvarų ir palivarkų Trakų valsčiuje, gavo iš valstybės kompensaciją ir įsikūrė 80 ha ūkyje Sūduvos Alvito valsčiuje. 1939 m. signataro dovanotoje žemėje Onuškio valsčiuje baigta statyti Vytautavos šv. Antano Paduviečio bažnyčia.

Viso gyvenimo aistra

Šiandien mes susirūpinę griūvančiu Vilniaus Gedimino kalnu. Bet jo galėjo nelikti jau prieš 100 metų. 1911 m. vietiniai caro valdininkai iš Vilniaus magistrato nutarė ardyti kalno viršūnę, statyti vandentiekio rezervuarą. D. Malinauskas ir kiti Vilniaus lietuviai inteligentai protestavo, kreipėsi net į Rusijos imperatoriškąją archeologijos draugiją Peterburge. Gedimino kalnas buvo išsaugotas.

Bet didžiausias D. Malinausko viso gyvenimo troškimas buvo tinkamai įamžinti Vytauto Didžiojo atminimą. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą D. Malinauskas ragino archeologus Vilniaus katedroje ieškoti garsiausio Lietuvos valdovo palaikų. Savo lėšomis signataras Čekoslovakijoje užsakė sidabrinį sarkofagą, kurio vidus buvo išmuštas brangiu aksomu, Vytauto Didžiojo kaulams sudėti, kaltino lenkus, kad jie paslėpė palaikus nuo lietuvių ir išgrobstė įkapes.

Žirgas negali būti be valdovo

„Atkurtos valstybės šimtmetis yra gera proga įgyvendinti signataro D. Malinausko politinį, dvasinį testamentą. Kol neatrasti Vytauto Didžiojo palaikai, pastatykime valdovui Vilniaus Katedroje paminklinį antkapį – kenotafą, kurį dar prieš karą suprojektavo skulptorius Vincas Grybas. Juk Lukiškių aikštėje ketinama nulieti didelę Vyčio skulptūrą.

Negalima valdovo atplėšti nuo žirgo. Jeigu nuspręsta dėl vieno, tai turi atsirasti ir kitas“, – svarstė gydytojas ir visuomenės veikėjas V. Jencius-Butautas, kartu su Amerikoje gyvenančiu D. Malinausko vaikaičiu Tadu Stoma (Thaddeus Stomma) nuo 2012 m. asmenims, stiprinusiems Lietuvos nepriklausomybę, platinusiems laisvės idėjas, garsinusiems mūsų šalies istoriją bei kėlusiems lietuvių gerovę, įteikiantis Donato Malinausko kultūros premijas (1000 Eur).

http://ukininkopatarejas.lt/tiek-pat-nusipelnes-kaip-jonas-basanavicius-2/

Mykolas Žygimantaitis (?–1452). Dail. nežinomas. XIX a. pab.–XX a. pr. Pav. iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių (LNM, T 1335)

Kunigaikščių portretų galerija Alovės dvare

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

Prieš daugiau nei dvidešimt metų Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, kai dar buvo tikima, kad sovietinės okupacijos pasekmės bus likviduotos, Lodzėje aplankiau paskutiniųjų Alovės dvaro savininkų dukterį tremtinę Haliną Gediminaitę-Žilinskienę ir paklausiau apie dvaro kambarių sienas puošusius paveikslus, jų autorius. Halinos tėvas Jonas Gediminas, anot jos pačios tvirtinimo, kilęs ne iš kunigaikščių Kęstučių-Gediminų giminės. Halina gerai prisiminė, kad dvare, be Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palikuonio Jokūbo Kęstučio-Gedimino ir jo žmonos Franciškos Kušelevskos portretų, buvo ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Kęstučio, Algirdo ir Vytauto portretai. Kas šių darbų autoriai, Halina tiksliai nurodyti negalėjo, bet teigė, kad dalis jų galėjo būti nutapyti garsaus dailininko Jono Rustemo mokinio kunigaikščio Bernardo Kęstučio-Gedimino. Kiek dvare buvo paveikslų, Halina tiksliai neprisiminė. Paklausus, ką žino apie paveikslų likimą ir kur jie gali būti, spėjo, kad jie gali būti Lietuvos muziejuose, o gal net Alytaus muziejuje. Alovės dvaro archyvas išbarstytas po įvairias bibliotekas ir muziejus. Viena dalis dokumentų yra Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kita dalis Vilniaus universiteto bibliotekoje, dar viena – sunkiai pasiekiama – Alytaus kraštotyros muziejuje. Koks Alovės dvaro paveikslų likimas šiandien, nėra žinoma. Sunku pasakyti, ar bus įmintos paveikslų likimo ir jų autorių mįslės, ar bus nustatyta jų buvimo vieta, nes senosios praeities tyrinėjimas nepatinka dvarus ir jų vertybes išsidalijusiems įtakingiems valdžiažmogiams. Iki šios dienos nėra paskelbti konfiskuotų dvarų bei juose buvusių vertybių aprašai ir nusavintų žemių valdų sąrašai, nėra atsiskaityta su savininkais. Apie dvaruose buvusias vertybes galima spręsti iš kultūros vertybių aprašų, parengtų 1940 m. Nors yra paskelbti nukankintų ir ištremtų iš Lietuvos piliečių sąrašai, bet nėra ne tik nusavinto kilnojamojo turto savininkų sąrašo, bet ir išgrobstytų iš dvarų vertybių sąrašų. Ne paslaptis, kad dvarų vertybėmis prekiauja dažniausiai ne jų savininkai, o kolekcionieriai. Gal todėl muziejų rinkinius iki šiol gaubia paslaptys…

Žygimantas Kęstutaitis (apie 1350–1440). Dail. nežinomas. XIX a. pab.–XX a. pr. Pav. iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių (LNM, T 1328)

Suvalkų krašto muziejus

1910 m. kunigaikštytė Jadvyga Kęstutytė-Gediminaitė-Skaržinskienė (Skarżińska)po savo tėvo kunigaikščio Ignacijaus Kęstučio-Gedimino mirties (jo paminklas Seirijų kapuose – aut. pastaba) padovanojo Suvalkų krašto muziejui dvylika Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretų, kaip spėjama, tapytų kunigaikščio Bernardo Kęstučio-Gedimino¹. Jų likimas taip pat nėra žinomas. Suvalkų krašto muziejaus (Muzeum Okręgowe w Suwałkach) direktorius Jerzy Brzozowski 2011 m. nurodė, kad Pirmojo pasaulinio karo metais paveikslai buvo išvežti į Rusiją, po karo sugrįžo į Varšuvą ir dingo sukilimo liepsnose. Kieno tai buvo tapyba, muziejaus direktorius nenurodė. Beje, kunigaikštis Bernardas Kęstutis-Gediminas jam buvo žinomas. 1940 m. sovietų įvykdyta Lietuvos okupacija pakeitė ne tik paskutiniosios Alovės dvaro paveldėtojos Halinos Gediminaitės² gyvenimą, bet sunaikino ir sudarė sąlygas išgrobstyti dvare buvusias meno vertybes. Dar 1940 m. rudenį Halinos šeima buvo priversta palikti Alovės dvarą. Į Sibirą dvylikametė Halina su mama Jadvyga³ buvo išvežtos 1941 m. birželio 14-ąją iš Nedzingės dvaro, kur gyveno pas Žilinskus. Ji mūsų pokalbio metu, 1995 m., gerai prisiminė dvare buvusius paveikslus. Alovėje likusią Halinos senelę kunigaikštytę Jadvygą Kęstutytę-Gediminaitę-Skaržinskienę⁴ priglaudė Jurgis Aukštuolis iš Janapolio. Ten ji ir mirė 1944 m. (palaidota Alovės kapuose). 1941 m. rudenį Jadvyga su vyriausiąja dukterimi Janina Hopeniene sugrįžo į Alovės dvarą, tačiau jau 1942 m. rudenį Jadvyga vokiečių okupacinės valdžios buvo išsiųsta į Alytaus lagerį. Visi ten buvę turėjo būti nužudyti, pasakojo Halina, buvo net duobės iškastos, tačiau po kurio laiko egzekucija buvo atšaukta, o belaisviai pervežti į Radviliškį durpių kasti. Už kyšį iš Radviliškio lagerio Jadvygą išpirko Jurgis Aukštuolis. Šis lageris likviduotas 1942 m. 1997 m. Jurgio Aukštuolio artimieji pasakojo apie iš dvaro išmestus paveikslus… Kaip atrodė kunigaikščio Bernardo tapyti portretai, nėra žinoma. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos nacionaliniame muziejuje yra kunigaikščių portretų, kurių tikrieji savininkai neįvardinti – nežinoma, kurio dvaro nuosavybė jie buvo.

Paslaptingi Lietuvos nacionalinio muziejaus portretai

Lietuvos nacionaliniame muziejuje yra saugomi Žygimanto Kęstutaičio ir jo sūnaus Mykolo portretai. Minimų paveikslų apatinėje dalyje yra užrašai, skelbiantys, kad atvaizduoti asmenys yra tam tikros giminės pradininkai. Deja, giminės pavardė išskusta. Pastangos atkurti įrašus palaikymo nesulaukė. Oficialiai (Lietuvos nacionaliniame muziejuje prie eksponatų esančiose lentelėse) nurodoma, kad paveikslai yra iš Lietuvių mokslo draugijos fondų. Verta pastebėti, kad prie vieno iš portretų yra dr. Jono Basanavičiaus nuotrauka⁵. Šiandien nežinoma, iš kokio dvaro į Lietuvos mokslo draugijos rinkinius pateko minimi paveikslai. Be to, 2000 m. Lietuvos nacionalinis muziejus įsigijo dar du kunigaikščių portretus: Vytauto ir Žygimanto Kęstutaičio⁶. Kam jie priklausė ir kieno tai tapyba, lieka neaišku.

Ldk Mindaugas. Pav. iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių

Kas išskuto tekstą po kunigaikščio atvaizdu?

Iš kur dr. Jonas Basanavičius gavo Žygimanto Kęstutaičio portretą, lieka neaišku, gal tai signataro Donato Malinausko ar jo giminių, o gal vieno iš garsiųjų Vilniaus 12-ikos apaštalų dovana Lietuvių mokslo draugijai.Minimo kunigaikščio portreto apačioje yra tekstas: „Sigismundus Kiejstutides: I Filius Kiejstuti: I Wojdat Sigajllo Magnus Dux Lithuania Protopasto Domos Principum I: Ducum: I [tekstas išskustas] Dominabusur od Anno 1432 ad 1440.“ Tačiau teksto vidurys, bylojantis apie giminę, kuriai priklausė paveikslas, išskustas⁷. Kitame portrete, pastaruoju laiku saugomame Lietuvos nacionaliniame muziejuje, atvaizduotas Mykolas Kęstutaitis, tekstas: „Michael Sigismundides: I Filius Sigismundi: I Dux Lithuaniae caput Familiae Principum [tolimesnis tekstas išskustas].“ Kokia giminė minėta tekste, kad pavardę sovietiniams muziejininkams reikėjo išskusti. Visos pastangos atkurti tekstą rezultato nedavė. Nuostabą kelia tai, kad sovietams ne tiek buvo baisus pats kunigaikštis, kiek jo kilmė. Matyt, šios giminės atstovas buvo aktyvus tarpukario Lietuvoje. Dar 1960 m. p. Šalūga⁸ tarp asmenų, ieškojusių Vytauto palaikų, paminėjo ir Donatą Malinauską. Sovietmečiu Donato Malinausko darbai nebuvo užmiršti. Nėra abejonių, kad Donato Malinausko darbus žinojo ir liūdnai pagarsėjęs teismo medicinos atstovas Juozas Markulis-Erelis. Jis kartu su Vytautu Urbanavičiumi dalyvavo atkuriant Kristijono Donelaičio atvaizdą iš kaukolės. Be Juozo Markulio-Erelio (gimė 1913 m. kovo 1 d. Pitsburge, Pensilvanija, JAV, mirė 1987 m. gruodžio 10 d. Vilniuje) sovietmečiu neapsiėjo ir Ldk Vytauto palaikų paieškos. Su J. Markulio pagalba nežinia kur buvo paslėpti Šventosios Barboros Žagarietės palaikai. Naivu būtų tikėtis, kad J. Markulio aplinka kitaip pasielgė su visa informacija apie Vytauto Didžiojo palaikus. Manau, J. Markulio aplinkos žmonės yra prisidėję prie teksto naikinimo Žygimanto Kęstutaičio paveiksle, nes tikslas – paslėpti visus galus…

Ldk Vytautas. Pav. iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių

Siaubinga vertybių apsauga

1940 m. rugpjūčio 19 d. buvo surašytos Alovės dvaro vertybės. Alovės dvaro, kaip buvusio turto, savininkė nurodyta Jadvyga Skaržinskienė. Panašus likimas ištiko ne vieną dvarą. Turto aprašui buvo panaudotas standartinis Valstybės archeologijos komisijos blankas, kuriame jo pavadinimas užbrauktas, o viršuje uždėtas Kultūros paminklų apsaugos įstaigos spaudas. Toliau aprašomas globojamas – paimtas žinion – nusavintas (pabraukta) kilnojamasis turtas. Blanko dešinėje viršutinėje dalyje antspaudas su Vyčiu ir įrašas: „Vytauto Didžiojo kultūros muziejus. Aš dail. Česl. Janušas ir mokytojas Šimanskas švietimo ministerijos įgalioti raštu Nr. 20632 paimti iš Alytaus apskr. Alovės valsč. Alovės dvaro kultūros, meno ir istorijos turtą apsaugon. Paimta peizažai: Paveikslas (nežinomo autoriaus) Reg. Nr. 18 (pažymėtas varnele). Paveikslas (nežinomo autoriaus) Reg. Nr. 19 (pažymėtas varnele). Abu paveikslai seni dideli apie 150–200 centimetrų ilgio. Vytauto portretas. Kęstučio portretas. Gedimino portretas Reg. 15, 16, 17. Visi paminėti paveikslai sukrauti sieninėn spinton užantspauduoti Registru Nr. 20. Be to, dvare rasta spinta – namų biblioteka, kuri jau anksčiau vietos kompartijos buvo peržiūrėta ir knygos suregistruotos dalyvaujant vienam iš vietos kompartijos sekretorių, dalyvavusiam prie ankstyvesnio knygų apžiūrėjimo Aleksandravičiui Adolfui ir spinta su knygomis užantspauduota Reg. 21. Turto apžiūrėjime dalyvavo vietos komiteto pirmininkas Koncevičius Juozas, milicijos atstovas Savickas Jonas ir turto savininkės atstovės įgal. Z. Žilinskas. Milicijos atstovas (parašas). Įgal. Z. Žilinskas. Dvaro komiteto pirmininkas J. Kuncewicz. Dail. Č. Janušas. Kompartijos sekretorius A. Aleknavičius. Visą užantspaudavimą palieka saugoti Komiteto pirmininkui ir dvaro įgaliotiniui kurie gavo 78 instr. nuorašus. Antspaudas Alytaus apskr. Policijos nuov. Alovės punktas.“

Komisijoje dalyvavęs dailininkas Česlovas Janušas⁹ neįvardijo nei tapybos laikotarpio, nei dailininkų. 1997 m. Alytaus kraštotyros muziejuje buvo eksponuojami kunigaikščių Mindaugo ir Vytauto tapyti portretai. Norėjome portretus nufotografuoti ir pateikti juos atpažinti ir identifikuoti Halinai Žilinskai iš Lodzės. Tačiau muziejaus direktorė Audronė Jakunskienė neleido jų ne tik nufotografuoti, bet ir kopijų profesionaliam dailininkui atlikti. Liko neaišku, kokias paslaptis norėjo išsaugoti Alytaus kraštotyros muziejaus direktorė. Iki šiol portretų autorius lieka nežinomas, neaišku, kaip paveikslai pateko į Alytaus muziejų, nors tapybos darbai buvo restauruoti Prano Gudyno restauravimo centre. Restauravimo centrui nebuvo suformuoti tiksliniai klausimai. 2015 m. lapkričio 5 d. Anelė Kalašnikovienė nurodė, kad muziejuje yra saugomi paveikslai: „AKM GEK 1236 – Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir AKM GEK 1237 – Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas [...] Deja, informacijos apie autorius, sukūrimo metus, kaip ir iš kur pateko į muziejų, neturime. Prašome parašyti, kokiu tikslu domitės šiais paveikslais.“ Prašymas labai svarbus kiekvienam muziejaus lankytojui. Lietuvos dailės muziejus, P. Gudyno restauravimo centras, 2004 m. restauruodamas 68×50 cm dydžio paveikslą, pastebėjo, kad Ldk Mindaugo portrete „tapyba, ankstyvesnio restauravimo metu buvo perlakuota laku, kuris laikui bėgant stipriai patamsėjo. Kadangi anksčiau paveikslas buvo su rėmais, o lakas teptas jų nenuėmus, uždengtos vietos prie UV spindulių nešvytėjo. Pro stipriai patamsėjusį laką vietomis sunku įžiūrėti piešinį bei kompoziciją.“¹⁰Paveikslo dydis atitinka H. Žilinskienės nurodytus, apibūdinant kunigaikščių atvaizdus. Ji gal daugiausiai atkreipė dėmesį į Kęstučio atvaizdą, sakė, kad jis buvo labai tamsus ir dėl to ji jo bijodavo. Kunigaikščio Mindaugo atvaizdo istorijoje esama daug neaiškumų: jo pavadinimas, iš kokio jis dvaro, kur dingo paveikslo rėmai, kas restauravo pirmą kartą, kodėl tarpukariu drobei pritvirtinti naudojo kaltines vinis. Paklausus restauravimo centre, ar tikrai paveikslas yra iš tarpukario laikotarpio, restauratorius suabejojo, nors kilnojamojo kultūros paminklo restauravimo pase nurodyta, kad sukūrimo laikas nežinomas (gali būti tarpukaris). Tiesa, ant bageto restauratoriai rado įrašą: „Viršutiniame bagete, 9,5 cm nuo kairio porėmio krašto užrašas plunksna, juodu, vietomis pamėlusiu tušu „Kunigaikštis Mindaugas AKM GEK 1237 autorius – nežinomas“. Kada ir kuo remiantis padarytas įrašas, lieka paslaptis. Kitas paveikslas, patekęs į P. Gudyno centrą, buvo įvardytas kaip Vytauto Didžiojo atvaizdas. Kitoje paveikslo pusėje rastas įrašas: „ant kairiojo vertikalaus bageto ranka užrašyta samaninės spalvos rašalu „AKMEGK 1236 Kunigaikštis Vytautas“, o ant kairiojo viršutinio kampo „236“. Apatinis bagetas stipriai pažeistas kirvarpų, vietomis net sutrūnijęs ir pasidaręs minkštas.“¹¹

Kituose Alytaus apylinkėse esančiuose dvaruose, be Alovės, tapytų kunigaikščių atvaizdų nerasta. Taigi labiausiai tikėtina, kad šie paveikslai iš Alovės dvaro. Kur dingo dar vienas 1940 m. rugpjūčio 19 d. apsaugai paimtas, nusavinimo aprašuose minimas Gedimino portretas, lieka neaišku. Tikėtina, kad tai žymaus dailininko Jono Rustemo mokinio kunigaikščio Bernardo Kęstučio-Gedimino palikimas. Taip jau susiklostė, kad jo darbai nėra žinomi. Ar esama daugiau kunigaikščio Bernardo Kęstučio-Gedimino darbų Alytaus muziejuje, išsiaiškinti nepavyko.

Yra žinomas 1823 m. Vilniaus universiteto studentų, lankiusių Jono Rustemo (1762–1835) piešimo paskaitas¹² sąrašas. Jame yra ir Bernardo Gedimino (Bernard Giedymin) pavardė. Reikėtų papildyti R. Šidlausko sudarytą Jono Rustemo mokinių sąrašą kai kuriomis detalėmis – kad ir nurodyti kunigaikščio Bernardo Kęstučio-Gedimino gimimo vietą ir metus – 1804 m.,
Alovės dvaras¹³. 1826 m. rugsėjo 14 d. Jono Rustemo pasirašytoje pažymoje nurodoma, kad Bernardas Gediminas nuo 1821 m. lankė jo piešimo pamokas¹⁴. Tarp paskaitas lankiusių buvo dalininkais tapę: Aleksandras Slendzinskis (1803–1878), Edvardas Jonas Romeris (1806–1878)¹⁵. Bernardas Gediminas lankė Jono Rustemo studiją penkerius metus¹⁶. Jo darbai liko nežinomi ir nėra su kuo lyginti. Apie jo sugebėjimus piešti dar 1992 m. yra užsiminęs Libertas Klimka¹⁷. Kunigaikštis Bernardas Kęstutis-Gediminas yra įtrauktas į Lietuvos dailininkų žodyną¹⁸.

Nežinomo vyro (galbūt kunigaikščio Bernardo
Kęstučio-Gedimino) portretas.
Dail. Romualdas Podbereskis, 1831. Šaltinis – www.epaveldas.lt

Paslaptingi Podbereskiai

 Vienas iš Romualdo Podbereskio darbų labai primena Bernardą. Kunigaikščio Bernardo Bartolomėjaus, gimusio 1804 m. rugsėjo 24 d., pakrikštyto kunigo Stanislovo Oranskio spalio 10 d. Alovės bažnyčioje krikštatėviai buvo Trakų regentas Andrius Podbereskis (Andrzej Podbereski) ir Rožė (Roza Giedyminowna)¹⁹. Gediminas ir R. Podbereskis, anot Halinos Žilinskos, buvo vedę seseris Kušeliauskaites. Koks buvo Andriaus Podbereskio žmonos vardas, sužinome iš krikšto įrašų: Petronelė²⁰. Nemunaičio bažnyčioje 1809 m. buvo pakrikštytas Andriaus ir Petronelės iš Lykų (z Lykow) sūnus Romualdas. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas 1839 m. Romualdo Podbereskio Alovės bažnyčios piešinys pieštuku²¹. Tiek Romualdas, tiek jo brolis Andrius yra minimi Lietuvos dailininkų žinyne kaip mėgėjai²². Žinomo leidėjo Romualdo Podbereskio, Andriaus sūnaus, tiksli gimimo data ir vieta iki šiol nebuvo nurodoma jo darbų tyrėjų ir iki šiol nenustatyta. Vieni nurodo 1812 m., kiti – 1813 m., vieni mini Vilnių, kiti Vilniaus guberniją. Leidėjas Romualdas Podbereskis yra nurodęs kilimą iš kunigaikščių Druckių-Podbereskių, tiesa, rusų valdininkai jo kilmės nepripažino. Ta aplinkybė, kad Kęstučių-Gediminų atstovai (Giedymin Kicjstutowicz Witold, Giedymin Kiejstutowicz Józef, Ob. Król. Polsk.) prenumeravosi Romualdo Podbereskio leidžiamą žurnalą „Rocznik literacki“ (1843–1849), tik patvirtina jų giminystės ryšius. Giminystė per Kušelevskius siejo Kęstučius-Gediminus ir Druckius-Podbereskius. Žinant tai, aiškėja, kodėl Podbereskiai palaidoti Alovės bažnyčios rūsiuose. Lietuviškoji tematika neatsitiktinai dominavo Romualdo Podbereskio leidiniuose. Lietuvos kilmingųjų vien tik dėl kalbos negalima priskirti lenkų tautai, kaip tai daro mūsų akademinės visuomenės atstovai. Nepaisant paties Donato Malinausko tvirtinimų, kad jis lietuvis, Vilniaus universiteto docentė Dalia Bukelevičiūtė jį priskyrė lenkų tautai²³. Postsovietinei nomenklatūrai atstovaujantys asmenys pripažįsta tik sovietinio raugo aristokratiją. Kitaip sakant, kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi.

Alovės bažnyčia. Dail. Romualdas Podbereskis, 1839. Šaltinis – „Architektūriniai piešiniai ir brėžiniai XVI–XX a.“, VUB, f. 78-204

_______________________________________________________

¹ „Do Muzeum Ziemi Suwalskiej“, in: Tygodnik Suwalski, 1910, Nr. 36.

² Šiuo metu gyvena Lodzėje.

³ Ją savo prisiminimuose, parašytuose sovietmečiu ir išleistuose Čikagoje, mini Aleksandras Stulginskis. Prof. Jonas Račkauskas, Lituanistikos centro Čikagoje (JAV) vadovas, man viešint JAV 2006 m. pasakojo, kad minimus prisiminimus sovietmečiu nufotografavo po lova ir išvežė į JAV (Aleksandras Stulginskis, Atsiminimai, Chicago, 1980, p. 94). Jos vyras buvo Jonas Gediminas, veterinarijos gydytojas.

⁴ Jadvyga Kęstutytė-Gediminaitė gimė 1860 Maslove (lenk. Masłow), netoli Kelcų (Kielce), Lenkijoje.

⁵ Lietuvos atgimimo patriarcho d-ro Jono Basanavičiaus gyvenimo vaizdų albumas su biografija: 1851–1927, 1927–1937, [surinko, spaudai paruošė ir redagavo Kostas Radziulis], Kaunas: VDU studentų „Šarūno“ korporacija (Kaunas: „Šviesos“ sp.), 1937, p. 30.

⁶ Matušakaitė M., Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: Tautos paveldo tyrimai, 2010, p. 374.

⁷ Lietuvos nacionalinis muziejus, Nr. JKT 319.

⁸ Bulota J., Šalūga R., Vilniaus požemiuose, Vilnius, 1960.

⁹ Česlovas Janušas (1907 m. liepos 18 d. Feodosija–1993 m. spalio 30 d. Niujorkas).

¹⁰ Paminklas perduotas restauruoti 2004 04 14, perdavimo aktas Nr. 5/34.

¹¹ Paminklas perduotas restauruoti 2004 04 14, perdavimo aktas Nr. 5/34.

¹² Jonas Rustemas – dailininkas ir pedagogas, p. 128; Janonienė R., Jonas Rustemas: dailininkas ir pedagogas, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p. 271.

¹³ Alovės bažnyčios gimimo metrikų knyga.

¹⁴ Lietuvos nacionalinis muziejus.

¹⁵ Palaidotas Obelių kapinėse, Rokiškio rajone.

¹⁶ Lietuvos nacionalinis muziejus.

¹⁷ Klimka L., „Kaip buvo rengiami inžinieriai senajame Vilniaus Universitete“, in: Mokslas ir technika, 1993, Nr. 2, p. 19–20.

¹⁸ Lietuvos dailininkų žodynas, T. 2: 1795–1918, Vilnius, 2012, p. 135.

¹⁹ Alovės RKB gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga. 1802–1818 m.

²⁰ Alovės RKB gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga. 1802–1818 m.

²¹ Vilniaus universiteto biblioteka, Rankraščių skyrius, F78-204.

²² Lietuvių dailininkų žodynas II tomas: 1795–1918. Sudarytoja Jolanta Širkaitė, Vilnius, 2012, p. 298–299.

²³ „Radijo paskaitos: signataras Donatas Malinauskas“, in: Anonsai… LRT…, 2017-03-14, 14:05. Prieiga per internetą – http://www.lrt.lt/radijas/anonsai/24760, http://www.lrt.lt/media/radio/2017/03/1013729796.mp3. „Vasario 16 d. Akto signataras Donatas Malinauskas buvo kilęs iš turtingų lenkų bajorų šeimos, tačiau tai jam nesutrukdė tapti Lietuvos patriotu…“

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 5 (835), 2017 m. gegužės 27 d., p. 5, 14.

Dabartinis Rokiškio herbas

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

Rokiškio herbas

1993 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 122 buvo patvirtintas Rokiškio miesto herbas. Herbo etalono autorius – dailininkas Juozas Galkus. 1993 m. herbo pirmajame raudonajame lauke pavaizduota sidabrinė trišakė žvakidė  – tai Rokiškio dvaro savininkų kunigaikščių Krošinskių herbas, antrajame auksiniame lauke juodas žingsniuojantis jautis – tai grafų Tyzenhauzų herbas, trečiajame mėlynajame lauke – sidabriniai vargonai, rodantys senas Rokiškio muzikines tradicijas, trys sidabrinės į apačią trumpėjančios juostelės su sidabrine heraldine lelija viršuje ketvirtajame raudonajame lauke – tai paskutiniųjų Rokiškio dvaro savininkų, apleidusių jį ne savo valia, grafų Pšezdzieckių herbas.
Heraldikoje šiandien žinomi du kunigaikščių Krošinskių herbai, deja, Rokiškio herbe pavaizduotas paskutinysis herbas, tai yra vėlyvesnis. Kadangi Rokiškio miestas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais herbo neturėjo, sovietmečiu jam sukurti buvo padaryta įdomi sintezė, kurios tikslas  – kvailinti Lietuvos gyventojus. Heraldikas Edmundas Rimša teigė, kad neišmanėliams neužkliuvo į sovietmečio herbą sudėti trijų bajorų giminių, kurioms priklausė Rokiškio dvaras, herbai – Krošinskių (žvakidė), Tyzenhauzų (buivolas) ir Pšezdzieckių (trys juostelės su lelija). Ketvirtame lauke rastas kompromisas – kalvio priekalas (iš Rokiškio kilusio, sadizmu pasižymėjusio „revoliucionieriaus“, aprašyto A. Gudaičio-Guzevičiaus romane „Kalvio Ignoto teisybė“, simbolis). Sovietmečiu tai tiko. „Vėliau kalvio priekalą pakeitėme vargonais, nes Rokiškis nuo XIX a. garsėja muzikos mokykla, vargonininkyste. Dauguma žymiausių prieškario kompozitorių vargonininkų yra iš Rokiškio muzikos mokyklos“, – yra tvirtinęs istorikas Edmundas Rimša1.

Sovietinių laikų Rokiškio miesto herbas su Kalvio Ignoto (A. Vilimo) priekalu

Alfonsas Vilimas – kalvio Ignoto
prototipas

Koks Alfonsas Vilimas buvo „revoliucionierius“ ir ką „nuveikė“, rokiškėnai ir šiandien gerai nežino. Legendą paskleidė ir toliau kalvį Ignotą laiko kovotoju už demokratiją, žalodami rokiškėnų protus. Rokiškio rajono gyventojų kairiajai orientacijai aiškinama, kad tai kalvio Ignoto žemė, bet iki šiol niekas nenurodė, kas buvo kalvio prototipas ir kuo jis garsėjo.
Kalvio prototipas buvo Alfonsas Vilimas2, pagarsėjęs savo sadizmu, lietuvių kaulų traiškymu3 ir nekaltų asmenų žudynėmis. Nors priekalo naujame herbe ir neliko, tačiau jo garsas girdimas ir šiandien, tik niekas nenori prisiminti kalvio baisiųjų darbų.
Prieš keletą metų sunkiai buvo likviduotas sovietų okupaciją simbolizavęs Jakovo Smuškevičiaus paminklas, bet jo vardo aikštė gyvuoja iki šiol.

Kunigaikščių Krošinskių herbai

Yra žinomi du kunigaikščių Krošinskių herbai. Vienas iš jų – žvakidė – tapo Rokiškio herbo sudėtine dalimi. Kad tokį herbą naudojo kunigaikščiai Krošinskiai, patvirtina ir archeologinių tyrimų metu 2014–2016  m. senojoje kunigaikščių Krošinskių dvarvietėje rastas XVII a. vidurio koklis, su sudėtiniu kunigaikščių Krošinskių herbu, kurio kairiajame lauke yra žvakidės herbas4.  Tačiau Lietuvos nacionaliniame muziejuje yra 1530 m. dokumentas (raštas apie namo Vilniuje pardavimą – Vilnius, 1530 03 22) su kunigaikščių Krošinskių antspaudu5. Minimame antspaude vaizduojamas skydas, jame pavaizduota rusiška П raidė, ant kurios yra kryžius, o ant kryžiaus užrašyta W raidė. Šis herbas yra senesnis, su juo kunigaikščiai Krošinskiai atvyko į Rokiškį. Todėl būtų tikslinga pakeisti Rokiškio herbo viršutinįjį kairįjį lauką su senesniu kunigaikščių Krošinskių herbu, žinomu nuo 1499 m.

Ką simbolizuoja W raidė kunigaikščių Krošinskių herbe?

Ukrainiečių istorikas Olegas Odnoroženko (Олег Однороженко) yra rekonstravęs kunigaikščio Konstantino Fiodorovičiaus Krošinskio herbą6 pagal minimą 1499 m. antspaudą. Alberto Kojalavičiaus-Vijūko knygos „Šventasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardynas“ išnašose, komentaruose, parašytuose Edmundo Rimšos ir Sigito Narbuto, nurodoma, kad istorikas Olegas Odnoroženko „tikriausiai nepastebėjo visos W figūros ir nupiešė tik viduriniąją dalį. Jo darbuose tokių klaidų pasitaiko…“7  W raidės dalis buvo nukirpta ir todėl herbas rekonstruotas. Atkreiptinas dėmesys, kad kunigaikščio Ivano Krošinskio 1546 m. antspaudas, herbas su W raide, saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, o Timofejaus 1533 m. antspaudas – Lenkijoje8. Nėra abejonių, kad senajame kunigaikščių Krošinskių herbe yra W raidė. Dėl kunigaikščių Krošinskių kilmės yra kilęs nepagrįstas ginčas. Kunigaikščiai Krošinskiai, anot A. Kojalavičiaus-Vijūko, save kildino iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio (toliau – Ldk) Kęstučio. Lenkų istorikai išvedžiojimo būdu bando juos kildinti iš Ldk Algirdo. Kunigaikščiai Krošinskiai buvo stačiatikių tikėjimo, XV a. gyveno ir valdė žemes ties Viazma, nė karto nesusigundė siūlymais tarnauti Maskvos kunigaikščiui ir visos jų kartos liko ištikimos Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui. Kirilicoje nėra W raidės. XV  a. galingiausias valdovas buvo Vytautas, su juo kunigaikščius Krošinskius siejo artimi giminystės ryšiai, todėl akivaizdu, kad W raidė nurodė tą ryšį. XIV a. pabaigoje–XV a. pradžioje kunigaikščiai Krošinskiai, įkurdinti šalia Maskvos kunigaikštystės, buvo Vytauto dukters Sofijos, ištekėjusios už Maskvos kunigaikščio Vasilijaus I, saugumo garantas. Todėl W raidė be abejonių nurodo kilmę iš Ldk Kęstučio ir giminystę su Vytautu.

Konstantino Fiodorovičiaus Krošinskio herbas, 1499 m.

Kodėl buvo pakeistas kunigaikščių
Krošinskių herbas?

Kunigaikščių Krošinskių herbas su W raide išaustas XVI a. paskutinio ketvirčio kilime, priklausiusiame Lietuvos iždininkui Dmitrijui Chaleckiui (mirė 1598 m.). Kilimo centre yra jo senelės Krošinskytės herbas su W raide9.  Lietuvoje ir Lenkijoje nebuvo heraldikos institutų kaip Vakarų Europoje, kurie griežtai reglamentuotų herbų naudojimą. Pagal vakarietiškas tradicijas herbą paveldėdavo vyriausias sūnus, kiti sūnūs turėdavo pakeisti kokią nors herbo detalę. Lietuvoje tokios tradicijos nebuvo. Kunigaikščių Krošinskių herbo pakeitimas, W raidės panaikinimas buvo politiškai motyvuotas. Po Liublino unijos, tai yra po 1569  m. Lietuvos savarankiškumo panaikinimo, simboliai nebuvo pageidautini, todėl W raidė transformavosi į trišakį.
1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko protėvių kunigaikščių Kęstučių-Gediminų giminės herbas – Vytis  – išliko nepakitęs per amžius, liudijantis kilmę iš Ldk Kęstučio10.
Nepriklausomos Lietuvos Rokiškio miesto herbe būtų gera matyti politiškai nemotyvuotą, tikrąjį, senąjį kunigaikščių Krošinskių herbą su W raide.

Krošinskių herbas, 1530 m. Šaltinis – LNM, R 2794

______________________________________________
1 Mičiulienė J., „Heraldika: nuo būtinybės iki snobizmo“. Prieiga per internetą – <http://lzinios.lt/lzinios/istorija/heraldika-nuo-butinybes-iki-snobizmo/116769>.
2 Vaitiekus S., Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje, Vilnius, 2017, p. 105, 139, 157, 159–163.
3 Gritėna P., „Lietuvos žvalgybos istorija: kaip buvo atkeršyta lietuvių kaulus traiškiusiam „kalviui Ignotui“. Prieiga per internetą  – <https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/lietuvos-zvalgybos-istorija-kaip-buvo-atkersyta-lietuviu-kaulus-traiskiusiam-kalviui-ignotui-582-795696>.
4 Kujelis G., „Senoji Rokiškio dvarvietė“, in: Prie Nemunėlio, 2016, Nr. 2 (37), p. 49–57.
5 LNM, R 2794.
6 Однороженко О. А., Руські королівські, господарські та князівські печатки ХІІІ–XVI ст., Харків: Просвіта, 2009, 303 с., iл. 603.
7 Kojalavičius-Vijūkas A., Šventasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardynas, Vilnius, 2015, p. 358.
8 Ibid., p. 358.
9 Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos, sud. Jerzy T. Petrus, Kazimierz Kuczman, Vydas Dolinskas, Marijus Uzorka, Vilnius, 2009, p. 106.
10 Jencius-Butautas V., 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas, Trakai: Voruta, 2011, p. 359.

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 6 (836), 2017 m. birželio 17 d., p. 5.

Vilniaus Šv. Stepono bažnyčia

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

Taip susiklostė, kad Lietuvoje, vėl atgimusioje valstybėje, asfaltui teko išskirtinis vaidmuo. Jis ne tik padeda teismų pagalba užvaldyti svetimą žemę, bet ir paslepia sovietų nusikaltimus. Asfaltu buvę sovietiniai funkcionieriai užvaldo teritorijas, nes po asfaltu esančia žeme jos teisėtas savininkas negali disponuoti. Ateities kartos nieko nesužinos, nes didelė dalis dokumentų po penkerių metų sunaikinama. Asfaltas paslepia viską – ne tik senųjų dvarviečių pastatų pamatus, bet ir senąsias kapavietes. Deja, mūsų istorinė atmintis tokia trumpa, kad kartais tai kelia nuostabą. Akis bado nenoras nubraukti užmaršties dulkių. Tai patvirtino ir 1918 m. Nepriklausomybės Akto tyčinis neieškojimas, nors paieškos kryptys buvo daugiau negu akivaizdžios, kai kurios išlieka aktualios ir šiandien, nežiūrint surasto akto originalo dviem kalbomis. Lieka neaišku, ką prieš gerus du dešimtmečius Rusijoje veikė Raimundas Lopata, rašydamas disertaciją apie Lietuvos valstybingumo raidą 1914–1918 metais¹. Lygiai tas pats pasakytina ir apie Vilniaus arkikatedros bazilikos iki šiol buvusio sovietinio elito ir jų mokinių uoliai saugomas paslaptis: Vytauto palaikus, karališkąsias insignijas. Nereikėtų susitaikyti su tuo, kad akademinės visuomenės atstovai, prisidengdami titulais, ne tik stabdo istorinės atminties gaivinimo procesus, bet ir griauna pilietinę visuomenę. Todėl vaikaičiai nežino savo senelių kapų, o tauta neturi savo valdovų panteono Vilniaus bazilikoje.

Kostantas Markevičius prie paminklo Feliksui Tanskiui ir jo žmonai Magdelenai iš Bagdonavičių. Bernardinų kapinės, 2011 m.

1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko vaikaitis Tadas Stomma 1992 m. tiksliai žinojo, kur palaidoti jo seneliai Rusijos platybėse Altajaus krašte. Deja, kur Lietuvoje palaidoti signataro tėvai ir seneliai, Tadas Stomma nurodyti negalėjo, tačiau iki šiol deda dideles pastangas, kad ši atminties spraga būtų likviduota. Iki pastarojo laiko buvo nežinomos ne tik signataro senelių, bet ir jo tėvų palaidojimo vietos Lietuvoje. Donato Malinausko senelio Juozo Tanskio (Józef Tanski) palaidojimo vietos nustatymas užtruko beveik 25-erius metus. Jo mirties fakto be rezultatų ieškota Daugų, Onuškio, Aukštadvario, Užuguosčio, Pivašiūnų bažnyčių metrikų knygose, nes šiose parapijose buvo arba jo žemės valdos, arba siejo tradicija ir kitos aplinkybės. Po Antrojo pasaulinio karo sunaikinti kapai Onuškyje, Dauguose, dar caro laikais gerokai nuterioti ir sovietų pabaigti naikinti Aukštadvario senieji kapai slopino optimizmą nustatyti Juozo Tanskio palaidojimo vietą ir surasti jo kapą. Vladislovas Sirokomlė (Ludwik Władysław Franciszek Kondratowicz) savo knygos „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“² I tome, išleistame 1857 m., užsiminė apie senuosius Aukštadvario kapus, buvusius Dominikonų bažnyčios šventoriuje. Vilniuje, Saulės kapinėse, dar iki Atgimimo buvo žinomas Juozo Tanskio sūnaus Jaroslavo šeimos kapas³, esantis šalia Zavadckių giminės kapavietės. Rasų kapinių centrinėje dalyje buvo žinomas Felikso Tanskio kapas. Deja, tai ne Juozo brolis, nors dažnai pateikiamas kaip signataro Donato Malinausko senelio brolis. Juozo Tanskio brolis Feliksas su žmona yra palaidoti Bernardinų kapinėse, išlikęs paminklas⁴. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) Romos katalikų bažnyčios mirties knygoje įrašyta, kad Feliksas Tanskis mirė 1881 m. birželio 13 d., sulaukęs 80-ies metų amžiaus ir palikęs žmoną Magdaleną, dukrą Ievą ir iš pirmos santuokos – dukrą Kameliją, pagal vyrą Šostokienę⁵. Feliksas Tanskis susituokė su Marija Magdalena iš Bagdonovičių 1849 m. gegužės 28 d. Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje. Feliksas buvo našlys. Liudininkas buvo Mykolas Romeris, Vilniaus gubernijos bajorų maršalka (предводитель дворянства)⁶. Onuškio bažnyčios krikšto metrikų knygose yra įrašas, kad Feliksui ir Magdalenai 1853 m. rugsėjo 1 d. gimė sūnus, pakrikštytas 1853 m. lapkričio 5 d. Mykolo Vikentijaus vardu. Jo krikšto tėvai – bajorų maršalka Kazimieras Rossachackis7 ir Anelė Tanskienė. Krikšto apeigose dalyvavo tikrasis valstybės patarėjas kunigaikštis Bernardas Kęstutis Gediminas su Laura Odynciene ir Trakų apskrities teisėjas Kazimieras Chelstovskis su Marijana Karlovičaite8. Juozo Tanskio žmona Kamilė ir dukra Kristina mirė karališkojo sekretoriaus – iždininko Stanislovo Skopovskio (XVI a.) vardu pavadintoje gatvėje, Tanskos name. Kur yra tas namas, žinių nėra. S. Skapo (lenk. Skopówka) gatvė yra siauriausia Vilniuje ir nėra abejonių, kad pas dėdę, buvusį gubernijos sekretorių Jaroslavą Tanskį XIX a. pabaigoje lankydavosi būsimasis signataras Donatas Malinauskas. Mirė Jaroslavas Tanskis 1911 m. gegužės 27 d., sulaukęs 82-ų metų amžiaus, nuo plaučių uždegimo. Palaidojo J. Tanskį prie žmonos ir dukters Saulės kapinėse, nes caras dar 1865 m. buvo uždaręs prie Šv. Stepono bažnyčios buvusius kapus, veikusius per du šimtus metų. Okupantai tiesiog rungėsi dėl istorinės atminties naikinimo. Todėl verta prisiminti, kad 1604 m. Šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmės prasidėjo būtent čia, Šv. Stepono bažnyčioje, iš kurios šventiška procesija perėjo į Vilniaus katedrą. Kapinėse prie Šv. Stepono bažnyčios buvo palaidotas Lietuvos profesionaliosios architektūros pradininkas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Jį mena tik atminimo lenta bažnyčios sienoje9. Ir ko tik čia nebuvo: kalėjimas caro laikais, 1926 m. įsikūrę akmenskaldžiai, kapines pavertę statybų aikštele, 1948 m., ten pastačius plytelių cechą, Šv. Stepono bažnyčia paversta sandėliu. Bažnyčios šventorius buvo išasfaltuotas ir aptvertas metaline tvora. Asfaltas paslėpė ir 1918 m. signataro Donato Malinausko senelio Juozo Tanskio kapą, taip pat ir daugelio kitų asmenų – garsių architektų: Vilniaus klasicizmo kūrėjo Lauryno Gucevičius (1753–1798) ir Žozefo Pusjė (1781–1821), Vilniaus akademijos profesoriaus, medicinos daktaro Mikalojaus Regnerio (mirusio 1800 m.), teologijos mokslų daktaro Anioto Dovgirdo (mirusio 1835 m.), filosofo Juozo Vladislovo Bychovieco (mirusio 1845 m.), Vilniaus universiteto dekano, vyskupo D. Pilchovskio (mirusio 1800 m.). Juzefas Tanskis mirė 1853 m. sausio 26 d., būdamas 47-erių metų amžiaus Vilniuje, nuo plaučių džiovos. Mirties faktas registruotas Vilniaus Visų Šventųjų Romos katalikų bažnyčios mirties metrikų knygoje.

Jaroslavo Tanskio ir jo šeimos kapas Saulės kapinėse, 2017 m. balandžio 8 d.

Ir vis dėlto asfaltas yra bejėgis prieš tautos atmintį, tik gėlių ir žvakelių ten šiandien nėra. Juozo Kamarausko (1874–1946) tapytas Šv. Stepono bažnyčios ir kapų prie jos paveikslas šiandien primena, kaip buvo naikinama mūsų atmintis.

________________________________

¹ Lopata R., „Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais“, in: Lietuvių atgimimo studijos, Vilnius: Mintis, 1996, p. 224.

² Sirokomlė V., Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą, Vilnius, 1989, p. 77.

³ Jaroslavas Tanskis (Jaroslaw Tanski) 1827 08 17–1911, žmona Kamilė Tanskienė iš Jasienskių (Kamilla Tanska z domu Jasienska) 1821 05 30–1894 07 23, mirties įrašas yra Vilniaus Petro ir Povilo bažnyčios mirties knygose, dukra Kristina 1862 10 26–1895 03 31. Prieiga per internetą – http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?biRecordId=136272&imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_384842_39.

⁴ Girininkienė V., Vilniaus Bernardinų kapinės, 1810–2010, Vilnius: Versus aureus, 2010.

⁵ LVIA, F. 604. ap. 20, b. 209, l. 385 v., eil. nr. 98, 1881 m.

⁶ LVIA, f. 604, ap. 10, b. 306. Prieiga per internetą – http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=3920>.

⁷ Kazimiero Rossachackio palikuonys ir šiandien valdo Jugalinos dvarą, kuris yra netoli Aukštadvario, važiuojant Prienų kryptimi.

⁸ Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios archyvas, krikšto metrikų knygos.

⁹ Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktas Nr. KPD-AV-753, 2014-09-22.

Autoriaus nuotr.

Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 4 (834), 2017 m. balandžio 29 d., p. 6.

Sovietinių simbolių desovietizacijos tėra tik pradžia

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

 Niekas nevyksta atsitiktinai ir be pinigų. Tragizmas glūdi tame, kad destrukcija yra finansuojama Lietuvos ir Europos Sąjungos lėšomis. Lietuvos nesėkmių priežasčių reikia ieškoti ne tik dabartyje, bet ir praeityje. Be reikalo piktinasi Ignalinos „pionieriai“, kad juos vadina vatnikais, pyko ir markizas de Garliava už tiesą. Kas sąlygojo, kad Lietuvos vystymąsi, 1990 m. paskelbus nepriklausomybę, nulėmė sovietinė nomenklatūra ir jos ainiai. Nuo Atgimimo pradžios ir vėliau Lietuvos piliečiams buvo formuojamas iškreiptas valstybės tęstinumo suvokimas. Pareigos savo kraštui atlikimas tapo diskusijų objektu. Valstybės tęstinumas buvo įgyvendintas tik iš dalies, deklaracijose. Turto, tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo piktybiškas negrąžinimas tikriesiems savininkams pakirto Lietuvos valstybingumo šaknis, o tai, savo ruožtu, lėmė neregėto masto emigraciją, nes piliečiai akivaizdžiai patyrė, kad valstybinės institucijos saugo ne nuosavybės tęstinumą, o sovietinių okupantų, įvairiomis formomis užvaldžiusių svetimą turtą, suformuoto klano interesus. Sovietinio klano interesai reikalavo pasėti sumaištį Lietuvos piliečių galvose. Tai buvo daroma ir tebedaroma, pratęsiant okupacinės sovietinės valdžios tradicijas. Toliau buvo niekinamas pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona, šaipomasi iš signataro Vlado Mirono, nužudyto 1953 m. Vladimiro kalėjime, vadinant jį KGB agentu, Stanislovo Narutavičiaus biografijoje akcentuojami jo asmenybę žeminantys epizodai, apie signatarą Donatą Malinauską formuojama nuomonė pagal KGB filtrą praėjusius šaltinius. Nuo pat atgimimo pradžios į istorikų akiratį patenka Juozas Gabrys-Paršaitis, vadinantis save grafu de Garliava. Apie jį rašė prof. habil. dr. Alfonsas Eidintas, dar sovietmečiu sugebėjęs išvykti į JAV. Jis 1984–1985 m. stažavosi JAV Viskonsino-Madisono universitete pas prof. Alfredą Erichą Seną. Apie grafą de Garliava rašė ir Raimundas Lopata. Kodėl net tarpukariu nevienareikšmiškai vertintas politikas brukamas Lietuvos skaitytojui, nurodant, kad jis dirbo vokiečių, prancūzų žvalgyboms. Gal jis turėjo tapti sektinu pavyzdžiu atgimusios Lietuvos jaunajai kartai – tarnauk visiems ir gyvensi gerai.

Gero tono ženklas

Matyt, neatsitiktinai istorinės atminties gaivinimas pradedamas ne nuo 1918 m. Nepriklausomybės Akto signatarų darbų ir gyvenimo paviešinimo, kaip sektino pavyzdžio, o nuo J. Gabrio-Paršaičio darbų pagarsinimo. Garbinti išdavikus tapo tarytum gero tono ženklas. Vydo Dolinsko monografija, skirta išdavikui ir Rusijos imperijos tarnui Simonui Kosakovskiui, 1794 m. pakartam T. Kosciuškos sukilėlių Varšuvoje, 2003 m. išleidžiama valstybės lėšomis.

Prof. habil. dr. Alfonsas Eidintas istoriniame detektyve „Slaptasis lietuvių diplomatas“, išleistame 1992 m., aprašė epizodą, įvykusį 1925 m. birželio 27 d.¹, kai J. Gabrys-Paršaitis skulptoriaus Aleksandravičiaus parodoje lazda numušė Antano Smetonos biustui nosį. Perskaičius detektyvą, išlieka neaišku, kam tarnavo J. Gabrys-Paršaitis. Tačiau akivaizdu, kad autorius nevargo ir pinigų trūkumu nesiskundė. Prof. dr. Raimundas Lopata monografijoje apie signatarą Donatą Malinauską rašė: „Juozas Gabrys-Paršaitis (1880–1951), antraip dar markizas de Garliava, buvo prieštaringa asmenybė. Vienas žymiausių lietuvių politikų Vakarų Europoje, garsėjęs savo darbais dėl Lietuvos nepriklausomybės ir drauge tarnavęs prancūzams, džiaugęsis JAV saugumo pareigūno Aleno V. Daleso globa, tikrai ėmęs pinigus iš vokiečių ir siūlęs paslaugas V. Kapsukui. Štai toks veikėjas 1919 m. kovo mėn. ruošėsi kartu su prancūzų misija atvykti į Kauną.“² Keistai rašė prof. dr. R. Lopata, nenorėjęs įvardyti J. Gabrio-Paršaičio tikruoju dvigubo ar net trigubo agento vardu. 2006 m. Algirdas Patackas, nevyniodamas J. Gabrio-Paršaičio tariamų nuopelnų į vatą, rašė: „Avantiūristų likimas dažnai būna liūdnas. Pirmosios nepriklausomybės priešaušryje buvo toksai Gabrys-Paršaitis, kuris, gyvendamas emigracijoje Šveicarijoje, dalyvavo tautinio-valstybinio atgimimo judėjime, priklausė įvairioms lietuviškoms organizacijoms. Tačiau turėjo ir slaptą gyvenimą – buvo dviejų tarp savęs kariavusių valstybių – Vokietijos ir Prancūzijos – šnipas. Tas jam netrukdė dalyvauti lietuviškoje veikloje, kuri buvo labai savotiška. Pavyzdžiui, norėdamas pakliūti į aristokratų salonus, kur tuo metu virė politinis gyvenimas, pasidarė vizitinių kortelių, kur prisistatydavo „markizu de Garliava“. Baigė liūdnai: kadangi buvo dvigubas agentas, neturėjo pasitikėjimo ir susikūrusioje Lietuvos Respublikoje liko be posto, nors to labai troško. Piktinosi ir skundėsi kur tik galėjo, tačiau niekas nenorėjo turėti su juo reikalų ir gyvenimą baigė visų užmirštas.“³ Ar tik dvigubas agentas buvo Juozas Gabrys-Paršaitis ir kas buvo tikrieji jo šeimininkai?

J. Gabrys-Paršaitis 1925 m. nuskelia nosį A. Smetonos biustui skulptoriaus A. Aleksandravičiaus parodoje

Istorija, įvykusi skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus parodoje 1925 m. birželio 27 d., tai teisminio proceso tarp A. Voldemaro ir J. Gabrio-Paršaičio tąsa. A. Voldemaras susikibo dėl Vilniaus netekimo 1918 m.⁴ A. Smetona dar 1922 m. priminė „Krašto balso“ skaitytojams, kad J. Gabrys-Paršaitis 1919 m. buvo apkaltintas išdavyte, buvo nuspręsta jį suimti, bet jis pabėgo⁵. J. Gabrys-Paršaitis, pasirašęs Ex. diplomatu, kaltino A. Voldemarą dėl Vilniaus netekimo 1918 m.⁶ Markizas apsišaukėlis padavė buvusį pirmąjį Lietuvos ministrą pirmininką į teismą savo abejotiną garbę ginti, nes A. Voldemaras 1923 m. sausio 19 d. straipsnyje „Laisvės“ šmeižtams“ J. Gabrį-Paršaitį pavadino vokiečių šnipu⁷. 1919 m. pradžioje teisingumo ministras L. Noreika buvo įsakęs suimti J. Gabrį-Paršaitį dėl kontaktų su V. Kapsuku, be to, byloje buvo kalbama apie jo ryšį su vokiečių ir prancūzų žvalgybomis (prancūzai jam mokėjo, o vokiečiai su Ropo pagalba ir bermontininkais siekė nuversti Lietuvos vyriausybę). Netgi A. Voldemaras iki teismo, matyt, nežinojo, kad J. Gabrys buvo ir lenkų šnipas. Signataras Donatas Malinauskas 1925 m. teisme tvirtino, kad „susipažinęs su Gabriu 1904–1905 metais. Jau tuomet apie Gabrį buvau girdėjęs daug blogo, bet jis į mane padarė gero įspūdžio. Mat, man buvo svarbu, kad jis lietuvis, kad jis patriotas. Tos nuomonės laikiaus iki 1918 metų. 1918 m. man teko kalbėti su viena vokiete, kuri buvo Verwaltunge sekretorė. Kai aš jai pasiskundžiau ant Cimerle, kam jis neleidžia kurti nepriklausomos Lietuvos, ji man pasakė, kad Gabrys neleidžiąs kurti nepriklausomos Lietuvos. Aš jo raportus vokiečių valdžiai skaičiau.

Tuomet buvusiam Tarybos pirmininkui p. Šilingui pasakiau, ką buvau girdėjęs apie Gabrį, nurodydamas, kad tas pats mums pavojingas Gabrys dabar atvažiuoja į Lietuvą su prancūzų misija. Tuo laiku jau buvo žinomas ir Gabrio laiškas, Kapsukui rašytas.

Gabrys atvažiuot atvažiavo į Kauną, bet greit iš jo pabėgo. O buvo įsakyta jis suimti ir teisti. Tai buvo 1919 m. 1920 metais Gabrys vėl buvo atvažiavęs į Kauną. Jo bylą šį kartą svarstė pats ministerių Kabinetas. Gabrys, nežinia kieno įspėtas, antrą kartą iš Lietuvos pabėgo. Jeigu tada Gabrys būtų pasiteisinęs iš jam daromų priekaištų, tikriausia nebūt buvę nė šio teismo.“

Čia Vasario 16-osios akto signataras D. Malinauskas papasakojo dar įdomesnių dalykų apie Gabrį: „Buvo taip. Vienam Gabrio draugui esu pasakojęs apie Gabrį štai ką: atėjo pas mane vieną kartą Herbačiauskas ir pasakė, kad Gabrys yr ne tik Vokiečių ir prancūzų, bet ir Lenkų agentas.

1919 metais aš, man pasakė p. Herbačiauskas, buvau Pilsudskio kalbinamas dirbti Lietuvos ir Lenkijos susivienijimui. Kad Herbačiauskas pasakė, kad šis darbas Lietuvoje pritarimo neturintis ir kad jį jis vienas dirbąs, lenkas Kryžanovskis Senato narys, pasakęs: Tamsta klysti, nes Gabrys mums dirba jau du metai (pasakojo 1919 m.).

Dar vienas dalykas, kurs buvo 1913 metais. Maždaug tuo laiku Korvin-Milewski buvo parašęs ir išsiuntęs Šv. Tėvui memorialą. Jo originalo nebuvo galima gaut. Gabrys apsiima, prisimetęs emigrantu vien prancūziškai temokančiu nueiti pas Korvin-Milevskį ir memorialo originalą išgauti. Gabrys nuėjo. Jau Korvin-Milevskis jam buvo paketinęs duoti to memorialo vieną originalo egzempliorių. Bet Gabrys panorėjo dviejų, kurių vieną žadėjo atiduoti Adomo Mickevičiaus sūnui. Korvin-Milevski prisiminė, kad tokį originalo egzempliorių Adomo Mickevičiaus sūnui jau buvo davęs. Sugavo Gabrį bemeluojant ir jam nedavė net kiek anksčiau pažadėto egzemplioriaus.

Juk ir Tumo taip ilgai neleido vokiečiai grįžti į Lietuvą dėl to, kad jį Gabrys ir dar antras asmuo buvo įskundęs vokiečiams, kaip bolševiką.“⁸ A. Voldemaras pralaimėjo bylą prieš J. Gabrį-Paršaitį ir buvo nuteistas dviem savaitėms kalėjimo. Kauno visuomenė suprato, kad J. Gabrio-Paršaičio interesams atstovavo krikščionių demokratų laikraščiai „Lietuva“ ir „Rytas“, o A. Voldemarą rėmė tautininkai. Teisme D. Malinausko dėka visuomenei buvo paskelbta, su kuo buvo susidėjęs J. Gabrys-Paršaitis. Teismas buvo laimėtas, bet daug ko paslėpti nebuvo įmanoma ir tai nedavė ramybės J Gabriui-Paršaičiui. Po teismo, kitą dieną, 1925 m. birželio 26 d. skulptoriaus Aleksandravičiaus parodoje išvydęs A. Smetonos biustą ir, laikydamas jį visų bėdų kaltininku, ėmė plūstis ir keiktis, o kitą dieną, birželio 27-ąją vėl atvykęs į parodą, nuskėlė nosį A. Smetonos biustui ir šaukė, kad jis pardavęs Vilnių⁹. A. Voldemaras, po bylos nepraėjus nė dviem mėnesiams, bandė ieškoti įrodymų dėl J. Gabrio-Paršaičio kontaktų su lenkais. 1925 m. rugpjūčio 14 d. A. Voldemaras laiške kun. V. Bartuškai rašė: „Girdėjau, kad jis [Gabrys] 1919 pasisiūlęs lenkams dirbti, bet jie nesutikę. Ši žinia eina rodosi iš Leono Vasilevskio ir Kryžanovskio.“ Kam nuo jaunų dienų tarnavo J. Gabrys-Paršaitis nesunku numanyti, ylos maiše nepaslėpsi.

Tegul kalba J. Pilsudskio archyvas

Juozo Gabrio-Paršaičio biografijoje daug keistų dalykų. Jie su broliu Pranu Siūleliu-Paršaičiu po 1905 m. įvykių Lietuvoje sėkmingai pabėga iš carinės Rusijos nuo persekiojimo. Juozas – į Paryžių, brolis – į JAV. J. Gabriui, ieškomam Lietuvoje, Odesos generolas padeda baigti studijas. Tačiau 1907 m. J. Gabrys grįžta į Lietuvą. Jo biografijoje, rašytoje 1922 m., nurodoma, kad „1906 m. gale išvaikius I-mąją Dūmą, grįžo slapta Lietuvon tęsti toliau revoliucinio darbo, bet reakcijai siaučiant pasirodžius, kad joks politikos darbas Lietuvoj nėra galimas, nuvyko Odeson atsiimti dokumentų iš universiteto ir galutinai vykti užsienin ten baigti mokslą, bet generolui K. (lietuvių kilmės) paėmus jį savo globon, galėjo 1907 m. baigti ten pat teisių skyrių ir gavo I-ojo laipsnio diplomą.“¹⁰ Siūlelis-Paršaitis, neva pokštaudamas, sveikinasi su generolu toje pačioje Odesoje¹¹. Bronislovas Kžižanovskis, kilęs iš Obelių (dab. Rokiškio r.), iš Paryžiaus 1919 m. rugpjūčio 15 d., Bakingamo (Buckingham) viešbučio, esančio Mathurins gatvėje, rašė Lenkijos valstybės vadovui Juzefui Pilsudskiui, premjerui ir ministrui, ministrų prezidentui ir ministrui Skšynskiui:

Slaptai                    1919 m. rugpjūčio 15 d.

                   Paryžius, Rue des Mathurins

                   Buckingham Hôtel 1402/92

Jūsų Ekscelencija,

Pateikiu dalykų, susijusių su Lietuva, esmės tęsinį. Gabrio telegrama dar kartą buvau pakviestas į Lozaną.

G. pirmomis rugsėjo dienomis bus gimtojoje Lietuvoje; Dabartinė vyriausybė nuvers Tarybą ir Smetoną – sako, kad tai įvyks be kraujo praliejimo; vienas pats vadovaus lietuviškajai Lietuvai arba, jei susiklostys aplinkybės, valdys triumviratas, o jis bus pirmininkas. Kariuomenė seks paskui jį. Vienas iš pirmųjų veiksmų bus iždo arba kasos areštavimas –
joje yra apie 20 milijonų markių. G. sako, kad Vokietijos paskola jau išseko ir kad Lietuvos vyriausybė emitavo vidaus paskolą, kurios suma 30 milijonų nominalių markių; šią paskolą daugiausiai padengė žydai; visai šiai sumai arba jos likučiui bus taikomas sekvestras. G. arba triumviratas išduos kreipimąsi į liaudį, kuriame pasmerks provokiškos vyriausybės poelgį, piktnaudžiavimą, nerangumą, antilenkišką politiką, ypač Lietuvos apsaugos komiteto veiklą ir nustatys naują kursą, būtent lietuvių kalbos ir lenkų kalbos bei kultūros lygiavertiškumą. Taip pat bus įsteigta ministerija, į kurią bus pakviesti lenkai. (jis dažniausiai juos vadina „la noblesse lithuanienne“¹²). Bus pakviesti ponai Stanislovas Montvila, Stanislovas Sokolovskis, Venclavovičius, jei Kauno lenkų bendruomenė ar Lenkijos valstybės vadovas nepateiks kitų pavardžių. Smetonos, Šaulio, Voldemaro, Yčo, Alfredo Tiškevičiaus, Donato Malinausko, Rozenbaumo, Voronko, Semaško nebus naujos vyriausybės sudėtyje, nes yra sukompromituoti, dalis iš jų atsidurs teisme. Taryba nustos egzistavusi visam laikui: vyriausybės sudėtyje nebus nei vieno baltarusio: dėl žydų atėjimo, jų skaičiaus ir pavardžių klausimo bus nuspręsta, atsižvelgiant į lietuvių ir lenkų susitarimą. Leonas Mykolas Biržiška, Vileišis, Viskantas, Narjauskas, Strebeika gaus aukštesnes pareigas, tačiau su jais G. nesusitarė. Visas žinybas iš karto apims žmonės, pavaldūs G., apskričių valdžios ir kt.; žmonės visur yra pasiruošę ir visa organizacija privalės pradėti funkcionuoti nedelsiant.

Kol kas Gabrys nereikalauja jokių pinigų, netgi labai jų ginasi. Jis sako, kad pinigai gali būti reikalingi, bet jau tada, kai bus sudaryta glaudi sąjunga su Lenkija – po 2–3 mėnesių. Tačiau G. jau šiandien prašo Lenkijos moralinės paramos dėl jo žingsnių, kad Kauno lenkai gautų aiškius nurodymus ir būtų naujos vyriausybės sudėtyje, kad dalyvautų nuverčiant viską, kas gimtojoje Lietuvoje yra tarybinio ir vokiško.

G. labai manęs prašė (jis išsireiškė: „je vous supplie“¹³), kad pirmosiomis rugsėjo dienomis būčiau Vilniuje – jeigu valstybės vadovas nepripažins, kad šis mano vizitas yra nereikalingas.

Po vyriausybės sukūrimo G. nori susitarti su valstybės vadovu dėl konstituantos pakvietimo į Vilnių iš visos istorinės Lietuvos; jis dalina ją į lietuvišką, lenkišką ir baltarusišką zonas, nori, kad kiekvienoje iš jų persvarą turėtų atitinkama kalba ir būtų pripažintos mažumos teisės; jis mano, kad yra būtina, jog aukščiausiose bendrose valstybės įstaigose lygiaverčiai vyrautų visos trys kalbos. Pagal jį, Lietuva ir Lenkija privalo turėti vieną bendrą Karo ministeriją, Lietuva privalo turėti savo atstovus užsienyje (kaip Bavarija), bet teisė sudaryti sutartis, traktatus, konvencijas ir tarptautines sutartis turi priklausyti bendram Lenkijos ir Lietuvos organui, Lietuva privalo turėti savo valstybės vadovą, bet jis privalo būti pavaldus Lenkijos valstybės vadovui (lygino su Vokietijos reichu ir Prūsijos karaliumi). Lietuva ir Lenkija privalo sukurti muitų sąjungą. Be to, Lietuva privalo turėti visas suverenumo ypatybes, savo Vyriausybę, Seimą ir t. t. Lietuva, net ir gimtoji, neturi kitos ateities, kaip tik būti sąjungoje su demokratine Lenkija arba – su jos priešais, bet jeigu Lietuva eis prieš Lenkiją, tai po 1, 2, 3 metų šiaip ar taip reikės nukrypti nuo kelio ir eiti kartu su Lenkija. Tačiau G. pabrėžia, kad nori susijungti tik su demokratine Lenkija – jeigu valdžia Lenkijoje atitektų liaudies demokratijai, jeigu Pilsudskis pasitrauktų arba būtų nušalintas, jeigu Lenkija būtų „numesta po Dmovskio kojomis“ – jis nenori žinoti tokios Lenkijos, jis kovos šalia su jos priešais. Glaudžią sąjungą G. nori sudaryti 50-čiai metų.

Tai maždaug yra reikalo visuma. G. puikiai supranta, kad jo veikla yra ne kas kita, kaip avantiūra, kuri gali pavykti tik tada, jeigu jį morališkai parems viena iš kaimyninių valstybių, bet su bolševikų Rusija, su sudaužyta Vokietija nieko nepavyks, tik pastangos dėl Lenkijos dėmesio.

G. siekia susitarimo su Anglija – vyks į Lietuvą per Londoną. O jis labiau nori Lietuvos ir Lenkijos sąjungos, nei kad Lietuva būtų savarankiška ar Lietuva būtų kartu su Rusija. Tačiau Prancūzija šiuo klausimu arba tyli, arba Kaune sėdintis Rebulis yra visiškas netikša; gal jį papirko Taryba – jis nepasisako prieš sąjungą su Lenkija, bet ir nepasisako už ją.

Tai, kad G. yra aršus Tarybos ir dabartinės vyriausybės priešininkas, matyti iš „La Lithuanie Indépendante“¹⁴ Nr. 2 – ten nieko prieš Lenkiją nėra; tai matyti ir iš kitų jo veiksmų – turėjau galimybę legaliai perskaityti du jo laiškus Franklinui – Bouillon ir Pelissier – juose sakoma tas pats. Argi jis nebūtų pasiruošęs vadovauti dabartinei vyriausybei be pokyčių ir Tarybai, jeigu jam būtų pasiūlytas Smetonos postas – nežinau. Kalbėdamas su juo jaučiu Lietuvos patrioto toną, jis kiekvieną reikalą vertina iš Lietuvos poreikių pozicijos (vieną kartą mačiau jį geros nuotaikos, ne aš jį prigirdžiau, o jis pats pas mane atėjo tokios būsenos, ir pasakė: „je m‘en fiche de la Pologne, je la déteste, mais comme la Lituanie ne peut pas marcher sans pieds, alors je cherche la Pologne, je la désire parce que la Pologne c‘est les pieds pour la Lituanie, j‘ai réfléchi tout bien“¹⁵, tai yra žmogus, kuris jau turi „une petite propriété“ ¹⁶, šitą žinau iš jo paties, o žmonės sako, kad ir aikštę Ženevoje, nors pats neturėjo, tėvai jam nieko nebuvo palikę ir jis nelošė biržoje; taip pat jis turi kulkų žymes ant kaktos – nuo 1905 m. didžiuojasi jomis, taip pat jis leidžia laiką moterų draugijoje, valgo, rūko brangų tabaką ir geria brangų vyną, dažnai giriasi ir meluoja, tiksliau, sako pusę tiesos, gudrauja. Teigia, kad šiomis dienomis pas jį buvo Yčas (kad buvo nuvažiavęs į Šveicariją žinau iš kitur), kad norėjo susitarti ir susitaikyti, ir kad jis nepadavė jam rankos, parodė duris ir pasinaudojęs savo ryšiais padarė, kad būtų neįmanoma pasiimti milijono frankų, kurie buvo viename iš Šveicarijos bankų, tuo pačiu metu jis baiminosi, kad Vokietijos vyriausybė, pasitelkusi Šveicarijos vokiečius, jam apsunkins leidinio „Lithuanie Indépendante“ leidimą ir sakė, kad viskas yra paruošta, kad tokiu atveju būtų spausdinamas leidinys „Lithuanie Indépendante“.

Į lietuviškosios Lietuvos sudėtį G. įtraukia ir prūsų Lietuvą – savo veiksmus pradeda nuo Kauno gubernijos, bet galiausiai planuoja įtraukti ir lietuvius iš Tilžės (visą zoną, kuri, remiantis Taikos sutartimi, traukiasi nuo Vokietijos); jis teigia, kad dabartinė vyriausybė Prūsijos lietuvius mato kaip varžovus, būtent, kad jų vadas Gaigalaitis, buvęs Prūsijos seimo narys (susipažinau su juo asmeniškai 1915 m. Berlyne, jis rašė mums nepalankią knygą apie Lietuvą – man atrodo, kad jis tą padarė dėl Šaulio poveikio) Aukštuolaitis ir Vanagaitis su Taryba, Smetona ir vyriausybė nutraukė ryšius ir gerai su juo sutaria.

G. visur turi ryšių ir pažinčių. Be jokios abejonės jis vadovauja kažkokiam didesniam lietuvių susitelkimui bent jau užsienyje; taip pat bičiuliaujasi su mūsų priešais; jis man pasakojo tuo metu, kai buvome susitikę, kad pusryčiavo su Mykolu Tiškevičiumi.

Mano išvada: nedelsiant paraginti lenkus iš Kauno, kad nevengtų įstoti į naują vyriausybę, jei senoji griūtų, kad prisidėtų prie senosios vyriausybės nuvertimo, kad su G. ar jo atstovais – jis teigia, kad jie yra kiekviename mieste ir kiekvienoje apskrityje – jie tvirtai nusistatytų sąlygas ir laikytųsi solidarumo; nekartosiu sąlygų, nes jau apie tai rašiau ankstesniame laiške; tik atkreipiu dėmesį, kad reikia labai kruopščiai peržiūrėti Tarybos narių ir dabartinės vyriausybės bei užsienio atstovų sąrašą ir prie sąlygų pridėti, kad tokie ir tokie negali būti naujos vyriausybės sudėtyje, kad jeigu pasitaikys proga paimti reikalus į savo rankas, tai tą reikia padaryti; lenkai iš Kauno, visi, išskyrus Stanislovą Kognovickį (Vilniaus komercijos banko direktorių) ir direktorių Girdvainį, neseniai vykusiame suvažiavime pasisakė už Lietuvos valstybingumą – tada pasiūlymas dėl narystės vyriausybėje nebus ginčytinas; reikia ne tik politinius reikalus imti į savo rankas, bet ir ekonominius – nuo pirmos dienos iš karto banko ir gal bankų klausimas, valiutos klausimas, iki šios dienos neišspręstas Lenkijoje, turi būti nedelsiant ir kartu su Lenkijos valiutos klausimu susietas pinigine sistema ir t. t.

Reikia susitarti su Stanislovu Sokolovskiu. Nežinau, kur jis šiuo metu yra. Prieš du mėnesius Taryba jį ištrėmė iš Kauno į kaimą; jis šalia Kauno turi dvarą, bet jis suniokotas, ir jis gali būti Lokynėje, Ukmergės apskrityje, pas Pranciškų Končą; jį gerai pažįsta Zigmantas Nagrodskis iš Vilniaus, jis gali pasirūpinti, kad jis nedelsdamas atvyktų į Vilnių; gerai būtų prisikviesti į Vilnių ir Stanislovą Montvilą ir su juo susitarti, tai galėtų padaryti Zigmantas Jundzilas, Portowa 20, tas pats, kurį būtinai noriu matyti čia, Paryžiuje, – apie tai vėliau – arba aš pats. Nei Janas Pilsudskis, nei Vitoldas Abramovičius, nei Nagrodskis artimai nebendrauja su Montvilu. Pabrėžiu, kad kalba eina apie Stanislovą Montvilą, ne apie Vladislovą. Nereikėtų prašyti Stanislovo Kognovickio (yra dar ir kitas Kognovickis, veterinaras, jį neseniai areštavo Taryba) tarpininkauti – visi lietuviai nemėgsta jo. Kaip tarpininko taip pat reikia vengti Pranciškaus Končos – tai doras žmogus ir neturi nieko prieš agrarinę reformą, bet panašu, kad jis yra boba, kuri nemoka tylėti. Junovičius iš Kauno yra niekam tikęs – tai yra vienintelis sutarybintas lenkas. Nežinau, ar verta užmegzti ryšius su Kauno Lenkijos komitetu, nežinau, kokia yra jo sudėtis, tai kažkokia nauja organizacija, ji pradėjo gyvuoti dėl to, kad pareiškė norą, kad Kaunas ir Kauno apskritis būtų Lenkijos sudėtyje; atrodo, kad tai yra tokia organizacija kaip ir Pakraščių sargyba.

Jeigu G. šito viso, ką žada, neatliktų, jis tada negalėtų vesti tokios pat politikos kaip dabartinė vyriausybė lenkų ir Lenkijos atžvilgiu – ji turi būti geresnė. Aš nemanau, kad visiškas Kauno lenkų abejingumas ir pasyvumas yra pageidautinas, pasyvumas gali atvesti lenkus prie maskolių. Jeigu G. planai nepavyks, gali kilti tam tikras pavojus lenkams; saugumo sumetimais galbūt reikia vesti derybas teritorijoje už etnografinės Lietuvos.

Ar dėl atsirandančios Lietuvoje opozicijos, ar kitų interesų, čia, Paryžiuje, Tarybos filorusiško kurso, kiek man žinoma, yra atsisakyta; nors Voldemaras ir Yčas oficialiai dar čia yra, faktiškai valdo pirmininko pavaduotojas Naruševičius (apie kurį rašiau ankstesniame laiške) ir kunigas Žilius. Jų nusistatymas yra panašus ir antivokiškas. Naujausia jų fazė formuluojama žodžiais „klein aber mein“, kitaip tariant, nepriklausomybė nuo visų kaimynų; galų gale atsisakant Vilniaus. Turėdamas tokią progą užrašau naują lietuvių grupę ant Paryžiaus grindinio: kunigus Batutį, Žilių, Dabužį, Bielskų ir dr. Grinių – šio penketuko nepažįstu.

Dar kartą miniu kunigą Viskontą. Jis man perskaitė savo tezių eilę, tai buvo replika per spaudos biurą ministerijai atsiųstam kunigų Laukaičio, Bielskio ir Naujausko skundui dėl Seinų – tezėmis jis nurodo išeitį – susitarimas su Lenkija ir Lietuvoje egzistuojančios vyriausybės nuvertimas. Ši vyriausybė nuolat jau porą metų nepagarbiai su juo elgiasi, nors ne vieną kartą kunigas Viskontas bandė suderinti savo darbą su Tarybos politika, visada ir nuolat jis buvo įtarinėjamas, kaip pats teigia, dėl simpatizavimo Lenkijai; neseniai jis buvo gana drastiškai ignoruojamas dėl jo pastangų Romoje įvertinimo – ten jis kartu su Alfredu Tiškevičiumi stengėsi per Vatikaną pasiekti Lietuvos nepriklausomybę; atrodo, kad šiuo metu jis yra gerokai įsižeidęs, sako, kad važiuoja į Vilnių, kad ten prisidėtų prie Lietuvos vyriausybės, sudarytos iš visų tautybių, sukūrimo, prašo, kad aš ir politinė partija, kuriai priklausau, paremtume jį. Bet kaip jau minėjau, tai sumanus, gudrus ir apsukrus žmogus. Jis nieko nežino apie Gabrio projektus, šie dalykai gali sutapti. Man atrodo, kad kunigas V. gali būti mums naudingas, kad tik Vilniaus a/t neiškrėstų kvailystės, labai šito bijau. Kaip jau minėjau, G. planuoja suteikti Viskontui kažkokias pareigas, nepaisant to, kad iki šios dienos jų santykiai blogi. G. iš viso yra prieš, kad Valstybė būtų sukurta „padedant sutanoms“: kalba apie juos su pasibjaurėjimu ir ironija.

Bendraudamas su latviais matau, kad mažoms tautelėms Lenkija yra galinga ir traukianti jėga, bet kad tik nebūtų imperialistinė – Lietuvos atstumo nepripažinimas tik labai jas atgrasintų. Jeigu būtų sukurta gimtosios Lietuvos vyriausybė, kurioje lenkai formaliai užimtų lygiavertę poziciją, o faktiškai – dominuojančią, nebūtų nei menkos abejonės, kad vyriausybės istorinėje Lietuvoje būtų dar labiau lenkiškos; tokiu būdu problema dėl Lietuvos nepriklausomybės būtų visai patenkinamai išspręsta. Kalbu bendrai, čia dar reikalingi įvairūs aptarimai ir sąlygos.

Apibendrindamas pirmiau minimus dalykus darau išvadą, kad gal būtų verta rugsėjo pradžioje man nuvažiuoti į Vilnių, bet neturiu su kuo pasikeisti. Parašiau penkis laiškus Jundzilui – net negavau atsakymo. Uždaryti įstaigą ir būti tikram, kad rugsėjį Lietuvoje viskas bus sutvarkyta, būtų neprotinga; bet ir uždaryti negalima, nes čia yra įsipareigojimai keliems mėnesiams.

Mano darbo rezultatai galėtų būti keturiskart geresni, jeigu čia turėčiau bent jau du inteligentiškus ir galinčius rašyti lenkiškai ir prancūziškai asmenis. Vienas žmogus negali važinėti į Šveicariją, Paryžiuje kalbėtis su lietuviais ir nelietuviais, ginčytis ir tartis su Daujotu, Gutausku ir kt., rašyti ir diktuoti ilgus laiškus. Užuot stengdamasis, kad reikalai judėtų pirmyn, dažnai turiu juos atidėti, nes bijau, kad jie bus sprendžiami be manęs. Kartais neturiu laiko sutvarkyti svarbius ir būtinus reikalus. Be to, niekas man nieko nerašo, nesiunčia raštų iš Vilniaus. Vasiliauskas žadėjo tinkamai suorganizuoti bent jau raštų siuntimą ir išvažiavo į Rygą greičiausiai nieko nepadaręs ir neparašęs man nei žodžio. Keistas yra toks reikalų ir žmonių traktavimas.

Dar kartą pabrėžiu, kad yra būtina sukurti lietuviškas agentūras, kurios tinkamai aprūpintų žiniomis iš šalies ir apie šalį ir kurios prieštarautų tarybinėms agentūroms.

                                                       Pagarbiai

Br. Krzyżanowski

/Spaudas: Lenkijos kariuomenės aukščiausioji taryba

Generalinė adjutantų grupė

Varšuva

Kn. sk. 1402/92, 1919 rugsėjo 3 d.

4 priedai, skyrius __________/

Kai teisme liudijo Donatas Malinauskas, niekas nepatikėjo jo teiginiais apie J. Gabrį. Dėl išdavystės jis turėjo būti suimtas, bet laimėjo teismą. Kodėl taip įvyko? Atsakymą, kokią informaciją turėjo Rusijos ochranka ir kas tie jos per karą spaudos minėti anoniminiai užverbuoti lietuviai, ko gero, težino vėjas, išnešiojęs 1917 m. vasario revoliucijos gaisro ochrankos pastate dieną dūmus ir bylų pelenus¹⁷. O gal vis dėlto ne viską išnešiojo vėjas. Visada yra darbai ir rezultatai…

Opryčnikai, ochranka ir KGB

Tai viena iš kitos išaugusios struktūros. Kam iš tikrųjų dirbo J. Gabrys-Paršaitis, nėra tokia jau didelė paslaptis. Turtai svetimoj šaly iš dangaus nekrenta. Tą pastebėjo ir Br. Kšižanovskis.
J. Gabrys sukosi visur, o gal jam tiesiog reikėjo būti įvykių sūkuryje. Br. Kšižanovskis savo laiške rašė: Pagal nuomonę gerai informuotų asmenų, Gabrys ėmė pinigus iš vokiečių (pats man prisipažino, kad buvo su jais pastoviuose santykiuose, vardino pavardes, apie pinigus neužsiminė), prancūzų (Painleve) ir rusų (Svatkovskis taip pat Nestoras).¹⁸ Br. Kšižanovskis, laiške, rašytame iš Paryžiaus 1919 m. rugpjūčio 6 d. Juzefui Pilsudskiui į Rusiją, Nestorą Ivanovičių Machno (ukr. Нестор Іванович Махно, 1888 10 27–1934 07 06) priskyrė anarchistams – komunistams. Kaip matyti iš Lenkijos karinio atašė Berne Zigmundo Oldakovskio (Zygmunt Ołdakowski)¹⁹ laiško, rašyto papulkininkiui Ignacui Matuševskiui (Ignacy Matuszewski²⁰), J. Gabrys ieškojo sau vietos ir 1921 m. Lietuvos valdžios elite. Laikraščiai „Lietuva“²¹ ir „Laisvė“²² apie 1921 m. sausio 15 d. įvykius Lietuvoje informavo gan santūriai, paskelbė apie likviduotus ginklų ir proklamacijų sandėlius, tačiau įtarta, kad tai buvo daroma su Rusijos žinia. „Laisvė“ užsiminė, kad tai praeitų metų vasario 23 d. maišto pakartojimas. Kaip ir kaip bebūtų keista, 1921 m. sausio 15 d.  įvykius tiksliausiai nušvietė „Socialdemokratas“: „Paskutinėmis dienomis įvyko skaitlingi areštai Kaune, Kalvarijoje, Ukmergėje ir kituose miestuose“ ²³ ir nurodė, kad maišto organizavimo pėdsakai veda į Rusijos atstovybę Kaune. Tuo metu atstovybėje dirbo Aleksandras Akselrodovas. Zenonas Butkus gan pozityviai vertino jo darbus Lietuvoje²⁴, skirtingai nei Donatas Malinauskas²⁵, kovojantis su tarptautiniu komunizmu ir panslavizmu, kurio įtakoje buvo ir pirmasis Čekoslovakijos ministras pirmininkas Karelas Kramaržas, kategoriškai pasisakęs prieš Pabaltijo valstybių savarankiškumą, pavadindamas signatarą atsitiktiniu žmogumi Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Z. Butkaus tvirtinimas, kad nerado
K. Griniaus teiginiams patvirtinančių dokumentų apie du kartus Lietuvoje A. Akselrodo organizuotus komunistinius sukilimus²⁶, daugiau negu keistas. Z. Butkui neaišku, kodėl A. Akselrodovas anksti buvo atšauktas iš atstovybės Kaune ir linkęs tikslinti priežastis. A. Akselrodovo atšaukimas sietinas su 1921 m. sausio 15 d.
nepavykusiu maištu. 1921 m. sausio 23 d. Zigmundas Oldakovskis ankščiau minėtame rašte nurodė, kad jo informatorius buvo susitikęs su žinomu lietuvių visuomenės veikėju Gabriu. Taip rašė Ignacui Matuševskiui: „Gabrys pasakė man, bolševikai einamo mėnesio 15 dieną norėjo suorganizuoti bolševikinį perversmą Kaune. Jis buvo organizuotas bolševikinės pasiuntinybės atstovo Akselrodo. Keletas sumanytos misijos narių buvo areštuoti, o keletas kareivių iš pulko turėjusio sukilti, buvo sušaudyti. Namas, kuriame gyvena bolševikų misija, yra saugomas lietuvių kariuomenės, dėl galimų neramumų. Lietuvių direktorija, atrodo, taip buvo išsigandusi incidentų, kad pasiūlė generolui Žukauskui įvesti karinę diktatūrą, tačiau generolas Žukauskas nesutiko, tvirtindamas, kad yra tik kariškis, o ne politikas,tačiau noriai bendraus su civiline valdžia. Tuo būdu direktoriatas pasiūlė Gabriui užimti diktatoriaus vietą. Jis su pasiūlymu sutiko. Vakar jis išvyko į Paryžių, kad susitiktų su prancūzų ir anglų valdžiomis, bet pagrinde su Berthelot [Bertelo F.] (iš kurio daugiausia tikėjosi Gabrys) ir pateiks lietuvių problemas ir savo diktatūrą atitinkamoje šviesoje. Gabrys, atrodo, yra linkęs bendrauti su mumis, tam tikriausiai turėjo reikšmės bolševikų užmačios nuversti valdžią.“²⁷ Iš Lietuvos spaudos pranešimų aiškėja, kad lietuviai bijojo ir bolševikinio perversmo, ir po neramumų galimai seksiančios Lenkijos intervencijos. Padėtis buvo nepavydėtina. Iš esamos situacijos tik  J. Gabrys ieškojo sau naudos: tai jo sandėriai su Kapsuku, tai siekimas valdžios pasinaudojant Akselrodo maištu, tai kontaktai su lenkais. Rodos, kad kažkokios jėgos, sudariusios sąlygas jam išvykti iš Rusijos imperijos po 1905 m., jį ir toliau globoja, siekdamos iškelti į valdžios zenitą Lietuvoje. Matyt, neatsitiktinai J. Gabrys nuo 1926 m. neturėjo jokio posto, o ir po karo jo pareiškimai buvo kontroversiški. Kai 1940 m. A. Smetona, su savo palyda pabėgęs nuo sovietų, atvyko į Šveicariją svarstyti Lietuvos reikalų, su J. Gabriu nesusitiko. „Vakarai ją aukos ir rytoj, ir poryt, ir po daugelio metų, – sakė Gabrys, – ir jokia politika neišgelbės Lietuvos, nes Lietuva per maža.“ Ši mintis, anot Alfonso Eidinto, jį ir pražudė 1949 m. Jis visiškai metė savo politinę veiklą²⁸. Konfliktas su VLIK’u parodė, kad J. Gabrio laikas jau praėjo. Laurynas Jonušauskas savo straipsnyje „S. Lozoraičio ir VLIK’o santykiai 1946–1947 m.“, rašė: „1946 m. rudenį, prieš sudarant vyriausybės funkcijas vykdantį organą (Vykdomąją tarybą), VLIK’ui nerimą sukėlė dar iki 1918 m. valstybės atkūrimo priešaušryje aktyviai dirbusio lietuvybės darbą P. Gabrio veikla. Šis veikėjas dangstėsi neegzistuojančio Baltijos valstybių išlaisvinimo komiteto (BVIK’o) pirmininko Tautino vardu. Jis parengė pareiškimus S. Lozoraičio ir VLIK’o adresu, kuriuose grasino demaskuoti vykdomąjį organą kaip „fašistinę organizaciją“ ir reikalavo VLIK’o veiklą derinti ne su S. Lozoraičiu, o su BVIK’u. Į avantiūrizmą linkusio P. Gabrio šantažas bei destruktyvūs pareiškimai galėjo dezorientuoti tiek vyriausybes, prie kurių buvo akredituoti pasiuntiniai, tiek visą lietuvių išeiviją. VLIK’o pirmininkas M. Krupavičius laiške dr. J. Šauliui apie P. Gabrį rašė: „Ar iš proto kraustosi, ar iš tikrųjų stojo Maskvos tarnybon. Ar nebūtų kokių priemonių jį įstatyt į padorų veikimą? O gal tuo ar kitu būdu nutildyt?“ Tikėtina, kad P. Gabrys, išskyrus ultimatyvius pareiškimus, toliau žengti nedrįso.“²⁹

Gal Alfonsui Eidintui tautos atgimimo pradžioje ir atrodė, kas mažai tikėtina, kad J. Gabrys metė politinę veiklą ir metė darbus, – tiesiog jis buvo išleistas į pensiją ir nutrauktas finansavimas iš Maskvos…

___________________________

¹  „Smetonai numušė nosį“, in: Lietuvos žinios, 1925 07 01, Nr. 143, p. 4. „A. J. Kreivais Keliais“, in: Lietuvis, 1925 06 26, Nr. 25, p. 10–11.

²  Lopata R., „Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas“, in: Voruta, Trakai–Vilnius, 1977, p. 77–78.

³  Patackas A., „Atviras laiškas „markizui de Garliava“, in: XXI amžius, 2006 06 07, Nr. 43 (1443).

⁴  Voldemaras A., „Šmeižmams iš „Laisvės“, in: Krašto balsas, 1923 01 10, Nr. 3, p. 2–3.

⁵  A. Sm. [Antanas Smetona], „Del „Teisybės vardo“, in: Krašto balsas, 1922 10 29, Nr. 1, p. 1–2.

⁶  Ex. Diplomatas, „Laisva Tribuna“, in: Laisvė, 1923 01 03, Nr. 2, p. 2–3.

⁷  Voldemaras A., „Laisvės šmeižtams“, in: Krašto balsas, 1923 01 19, Nr. 14, p. 2–3.

⁸  Didžiulis Iz., „Įdomi byla“, in: Lietuvis, 1925 07 24, Nr. 29, p. 8–9.

⁹  Didžiulis Iz., „Vandalo „didvyriškumas“, in: Lietuvis, 1925 07 24, Nr. 26, p. 5–7.

¹⁰  Lietuvos albumas, 2-as (fotografuotinis) leidimas, Kaunas, 1990, p. 312.

¹¹  Ruseckas P., „Revoliucijos kareiviai“, in: Lietuvos žinios, 1931 04 13, Nr. 82, p. 2.

¹² Lietuviška bajorija.

¹³ Maldauju.

¹⁴ Nepriklausoma Lietuva.

¹⁵ Man nerūpi Lenkija, aš jos nekenčiu, tačiau Lietuva negali eiti be kojų, taigi aš ieškau Lenkijos, aš to trokštu, kadangi Lenkija yra kojos Lietuvai, viskas bus gerai.

¹⁶ Maža nuosavybė.

¹⁷ Misiūnas R., Informacinių kovų kryžkelėse: JAV lietuvių informacinės kovos XIX a. pab.–1922 m. Versus Aureus. 2004, p. 302.

¹⁸ Prieiga per internetą – <http://www.pilsudski.org/archiwa/skan.php?nrar=701&fondpath=701-002&folderpath=701-002-019&pic=701-002-019-382.jpg>.

¹⁹ Prieiga per internetą – http://www.pilsudski.org/archiwa/skan.php?nrar=701&fondpath=701-002&folderpath=701-002-037&pic=701-002-037-242.jpg

²⁰ http://oldakowscy.pl/index/index.php/2015-04-21-22-19-53/zygmunt-oldakowski-ur-1884-major-atache-wojskowy-w-bernie

²¹ Kaunas, sausio mėn. 15 d. Lietuva 1921 01 16 Nr. 12 (579). P. 1. Prieiga per internetą – <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=64651>.

²² „Sausio 16. Nesiduokim provokacijai“, in: Laisvė, 1921 01 16, Nr. 12., p. 1.; Prieiga per internetą – <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=111209>.

²³ „Paskutiniomis dienomis“, in: Socialdemoratas, 1921 01 20, Nr. 3 (52), p. 1.; Prieiga per internetą – <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=140593>.

²⁴ Butkus Z., Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), t. 1, Vilnius: Versus Aureus, 2007, p. 432.

²⁵ Butkus Z., „Pirmasis sovietų pasiuntinys Lietuvoje A. Akselrodas: diplomatinės veiklos pusmetis (1920 m. rugsėjis–1921 m. kovas)“, in:. Lietuvos istorijos metraštis, 1996, p. 134.

²⁶ Butkus Z., „Pirmasis sovietų pasiuntinys Lietuvoje A. Akselrodas: diplomatinės veiklos pusmetis (1920 m. rugsėjis–1921 m. kovas)“, in: Lietuvos istorijos metraštis, 1996, p. 120–136.

²⁷ Prieiga per internetą – <http://www.pilsudski.org/archiwa/skan.php?nrar=701&fondpath=701-002&folderpath=701-002-037&pic=701-002-037-242.jpg>.

²⁸ Eidintas A., Slaptasis lietuvių diplomatas, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992, p. 284.

²⁹ Prieiga per internetą – <http://genocid.lt/Leidyba/7/laurynas77.htm>.

Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 7 (837), 2017 m. liepos 29 d., p. 7; Nr. 8 (838), 2017 m. rugpjūčio 26 d., p. 7, 16.

Marija Alina Malinauskaitė, apie 1920 m. Nuotr. iš Tado Stommos archyvo JAV

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

2017 m. liepos 15 d. Trakų rajono Onuškio bendruomenei buvo pristatyta monografija „Onuškis“¹ – 34-oji knyga iš serijos „Lietuvos valsčiai“, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui (1918–2018), išleista leidyklos „Versmė“. Gaila, vienas iš autorių pakartojo senas klaidas ir monografijoje patalpino Rokiškio rajone esančio Onuškio dvaro nuotrauką². Kazys Misius, prof. dr. Raimundo Lopatos „teiginius“ įvertinęs teisingai, kaip griaunančius valstybės pamatus, pateikė kai kurias netikslias nuorodas į šaltinius. Nesiremdamas jokiais dokumentais, Kazys Misius suabejojo, kad būdami Altajuje Malinauskai bendravo su Janina Jasėniene (1902–1987), nors tų kontaktų įrodymų daugiau negu reikia: Marijos Malinauskienės laiškai iš Altajaus (saugomi JAV, kopijos Lietuvoje), Janinos Jasėnienės laiškas apie Marijos Malinauskienės mirtį, kuriame nurodoma, kad ji buvo palaidota šalia Donato Malinausko. Artimiausiu laiku numatoma publikuoti Marijos Malinauskienės ir Janinos Jasėnienės laiškus. Tenka apgailestauti, kad autorius nesusisiekė su Donato Malinausko vaikaičiu Tadu Stomma, tai būtų leidę išvengti bereikalingų klaidų.

Monografijoje esančiame Kazio Misiaus straipsnyje, skirtame 1918 metų signatarui Donatui Malinauskui³, skaitytojui nekelia abejonių lietuvio Donato Malinausko tautybė, deja, neaišku, kodėl jo duktė priskirta lenkų tautai. Pavydas dėl turto tarpukariu neaplenkė Malinauskų giminės, buvo rašomi skundai valdžios institucijoms, siekiant nusavinti dvarus ir žemes. Tuo tikslu Donatas Malinauskas buvo vadinamas lenku, dukrai primenamas mokslas Vilniuje, sakoma, kad ji negalinti be lenkų gyventi. Kazys Misius rašo: „Koks D. Malinauskas lenkas, valdžios pareigūnai žinojo. O duktė, matyt, žmonos paskatinta, paveikta, lankė Vilniaus lenkų gimnaziją, kuri negalėjo neturėti įtakos pasirinkti lenkų tautybę.“⁴ Kodėl Kazys Misius yra toks tikras, kad signataro dukra Marija⁵ Alina Malinauskaitė yra lenkė? Dokumentai paneigia Kazio Misiaus teiginį – Malinauskaitės pase 1936 metais įrašyta: lietuvė. Tai nereiškia, kad viskas buvo labai paprasta. Vaikai mokosi ten, kur gyvena tėvai, mokosi ta kalba, kurią tėvai supranta ir gali padėti. Malinauskai iki 1920 m. gyveno Vilniuje, iš ten buvo lenkų išvaryti. Malinauskai gerai mokėjo prancūzų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbas, D. Malinauskas mokėjo dar ir čekų kalbą, deja, nė vienas iš jų nesimokęs lietuvių kalbos. O vienturtei dukrai norėjosi padėti, stebėti jos mokslą, taigi didelio pasirinkimo nebuvo…

Signataro sesuo Filomena Marija Malinauskaitė savo biografijoje, rašytoje apie 1935 m., nurodo: „… nuo pat vaikystės buvau auklėjama tėvų namuose lietuviškoj dvasioj. Mano motina kilusi iš lietuvių [tekste žodis bajorų užbrauktas autorės] kunigaikščių Kęstučių-Gediminų. Tėvas laikė save lietuviu ir gimė Lietuvoje, Kauno gubernijoje. Prie rusų caro kaipo katalikas buvo paskirtas Rusijoj ir tarnavo kariuomenėje pulkininku. Bet mums šeimoj buvo pasakyta, kad esam lietuviai.“⁶

Marijos Alinos Malinauskaitės paso faksimilė. Pasas išduotas 1936 m.

Prieš dvidešimt metų Vincas Staniulis publikacijoje „Trečias paminklas signatarui“⁷, nepateikdamas jokių dokumentų ir ignoruodamas paties signataro teiginius, rašė, kad Donatas Malinauskas yra lenkų kilmės lietuvis bajoras. Kiti tvirtino, kad Donatas Malinauskas yra kilęs iš sulenkėjusios bajorų šeimos⁸, bet vengė pagrįsti tokius savo teiginius žinodami, jog kalba nėra nutautėjimo požymis. Anot Pelikso Bugailiškio, kilmingą „Lietuvos aristokratą, Trakų bajorą Donatą Malinauską, nors ir nemokėjusį lietuviškai“⁹ Vilniaus universiteto docentė dr. Dalia Bukelevičiūtė priskyrė lenkų tautai radijo paskaitoje „Signataras Donatas Malinauskas“. Laidos anonse buvo rašoma, kad „Vasario 16 d. akto signataras Donatas Malinauskas buvo kilęs iš turtingų lenkų bajorų šeimos, tačiau tai jam nesutrukdė tapti Lietuvos patriotu…“¹⁰. Nėra abejonių, kad tokie teiginiai yra klaidingi, politiškai motyvuoti, o politinė motyvacija išplaukia iš ekonominių interesų. Donatas Malinauskas su kumečiais galėjo susikalbėti tik lietuviškai, gal tik ne Jablonskio taisyklinga kalba. Taigi, kitaip nei „miestietiška šlėkta“, kuriai priskirtini ir kai kurie 12-ikos Vilniaus apaštalų nariai. Tačiau nepaisant paties Donato Malinausko tvirtinimų, kad jis yra lietuvis, tekstų ir publikacijų autoriai primygtinai Donatą Malinauską priskiria lenkų tautai.

Paminėtu Pelikso Bugailiškio teiginiu apie signataro lietuvių kalbos mokėjimą verta suabejoti, nes jame glūdi dviejų socialinių sluoksnių priešpriešos esmė. O kaipgi vis dėlto dvarininkas susikalbėdavo su kaimiečiais? Aprašomo asmens kalbos įgūdžiai vertinami priklausomai nuo rašančiojo socialinės orientacijos. Kazys Misius, neabejotinai paveiktas sovietmečio nuostatų, giliai palietusių lietuvių sąmonę ir pasąmonę, straipsnyje tvirtina, kad tik už komunizmą kovoję bajorai mokėjo lietuviškai. Remdamasis šia klaidinga nuostata, autorius Kazys Misius nurodė, kad iš penkių jo įvardytų bajorų tiktai vienas mokėjo lietuviškai¹¹. Rytų Lietuva – tai ne Žemaitija ir Suvalkija, čia bajorų dauguma namuose kalbėjo lenkiškai, o gimnazijoje – rusiškai.

Marija Malinauskaitė, baigusi gimnaziją, kaip ir mama, pasirinko studijas Vilniaus M. Karlovičiaus konservatorijoje (Konserwatorium muzyczne im. M. Karlowicza). Tėvas užtikrino dukrai gerą išsilavinimą, būtiną aukštuomenės damai. Marijai Malinauskaitei buvo samdomos prancūzės guvernantės. Donatui Malinauskui nebuvo svetima ir prancūzų kalba. Kai Marija vieną prancūzę guvernantę išmokė lenkiškai, buvo pasamdyta kita prancūzė. Tadas Stomma pasakojo, kad jo tėvai, norėdami tarpusavyje pasikalbėti, kalbėdavo prancūziškai. Viktoras Stomma kalbėjo prancūziškai ne prasčiau už žmoną, nes studijavo Prancūzijoje. Apie Lietuvos bajorų prancūzišką tartį gan kritiškai yra atsiliepęs Donato Malinausko giminaitis, Lietuvos bajoras, žinomas etnografas Jonas Karlovičius. Jis rašė, kad tarimas Lietuvoje ir Prancūzijoje skiriasi – kaip kinų ir anglų kalbos. Keistai atrodo Kazio Misiaus pasirinktos citatos iš diplomatinio susirašinėjimo apie Malinauskų prancūzų ir lietuvių kalbos mokėjimą, jomis peršama nuomonė, kad Malinauskai nemokėjo šių kalbų, tai publikuota ne kartą. Ko siekia autoriai, taip ir lieka neaišku. Studijos M. Karlovičiaus konservatorijoje Marijos Alinos Malinauskaitės netenkino, ji, kaip ir mama Zofija Kučiauskaitė-Malinauskienė¹², profesionalia muzikante netapo. Pasakojama, kad Zofija viename pokylyje atliko gedulingą maršą, o Donatas Malinauskas tuo nesusižavėjo. Daugiau ji nemuzikavo. Artistės karjera taip pat nesiderino su bajoriška Marijos Malinauskaitės kilme, ji ėmėsi studijuoti teisę Vilniaus universitete. Diplomo taip ir neatsiėmė. Tuo metu Vilniaus universitete studijavo ir būsimasis Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas.

Donato Malinausko dėdė Jonas Karlovičius mūsų mokslo darbuotojų pastangomis taip pat pristatomas lenku. 2011 m. Subartonyse jo atminimui pastatytoje lentoje yra užrašai lietuvių ir lenkų kalbomis. Jono Karlovičiaus sūnaus Mečislovo Karlovičiaus vardu tarpukariu buvo pavadinta Vilniaus konservatorija. Kodėl šis vardas konservatorijai iki šiol nesugrąžintas, lieka neaišku. Visiškai suprantamas jaunos merginos Marijos Alinos Malinauskaitės noras studijuoti giminaičio vardu pavadintoje konservatorijoje ir tautybė čia niekuo dėta. Tiesa, sunkumų buvo. Marija Alina Malinauskaitė, kertanti sieną, buvo sulaikyta Lietuvos pasieniečių. Donato Malinausko vaikaitis Tadas Stomma pasakojo, kad buvo kilęs didelis triukšmas, kai pasieniečiai sulaikė signataro dukrą.

1935 m. lapkričio 23 d. kunigas Vladas Mironas Šv. Mykolo bažnyčioje sutuokė 28-erių metų Mariją Aliną Malinauskaitę ir 35-erių Viktorą Stommą, ceremonija vyko lenkų kalba. Abiejų sutuoktinių Stommų pasuose įrašyta tautybė – lietuviai. Tačiau nieko keisto, kad santuokos apeigos bažnyčioje Kaune atliktos lenkų kalba. Tadas Stomma pasakojo, kad jo mama tėvui net priekaištaudavo, kad jis per daug laiko skiria lietuvybei ir ją tarsi užmiršta. Kvietimas į vestuves buvo parašytas ant perlenkto lapo, kurio vienoje pusėje buvo lietuviškas tekstas, o kitoje – lenkiškas.

Taip jau susiklostė, kad lengviausias kelias, norint užvaldyti svetimą turtą, jo savininką paversti svetimtaučiu. Komunistai turto neturėjo, todėl daugiau negu akivaizdu, kad teisinė sistema tarnavo ir šiandien tebetarnauja svetimo turto užvaldymui.

 _____________________________________

¹ Kanevičiūtė K., „Monografijos „Onuškis“ pristatymas“, in: Trakų žemė, 2017m. liepos 21 d., Nr. 29 (975), p. 1, 6.

² Kazlauskas D., „Onuškis. Nuo seniausių laikų iki 1915 metų vasaros“, in: Onuškis, Vilnius: Versmė, 2017, p. 147.

³ Misius K., „Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas“, in: Onuškis, Vilnius: Versmė, 2017, p. 1429–1448.

⁴ Misius K., „Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas“, in: Onuškis, Vilnius: Versmė, 2017, p. 1446

⁵ Dokumentuose kartais Marė – aut. pastaba.

⁶ LCVA, f. 1787, ap. 1, b. 91, l. 31.

⁷Staniulis V., „Trečias paminklas signatarui [D. Malinauskui, Onuškis, Trakų rajonas]“, in: Kauno diena, 1998 m. vasario 14 d., p. 4.

⁸ Semaška A., Pasižvalgimai po Lietuvą, Vilnius, 2005, p. 582; Lietuvos dvarų enciklopedija, sud. Algimantas Semaška, Ingrida Semaškaitė, Vilnius, 2017, p. 176 [Enciklopedijos p. 240 pateikta neteisinga informacija apie Tanskius, supainioti du bendravardžiai Feliksai Tanskiai. Su Donato Malinausko gimine sietinas Feliksas Tanskis mirė iki 1863 m. sukilimo ir buvo palaidotas Šv. Stepono kapinėse Vilniuje. Aut. pastaba].

⁹ Bugailiškis P., Gyvenimo vieškeliais, Šiauliai, 1994, p. 160 [Dėl teiginio apie lietuvių kalbos mokėjimą verta suabejoti, nes jame glūdi priešpriešos esmė – aut. pastaba].

¹⁰ „Radijo paskaitos: signataras Donatas Malinauskas“, in: Anonsai… LRT…, 2017 m. kovo 14 d., 14:05 val. Prieiga per internetą – <http://www.lrt.lt/radijas/anonsai/24760, http://www.lrt.lt/media/radio/2017/03/1013729796.mp3>. Anonsas: „Vasario 16 d. akto signataras Donatas Malinauskas buvo kilęs iš turtingų lenkų bajorų šeimos, tačiau tai jam nesutrukdė tapti Lietuvos patriotu…“

¹¹ Misius K., „Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas“, in: Onuškis, Vilnius: Versmė, 2017, p. 1433.

¹² Arba Kučevskaitė – aut. pastaba.

Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 9 (839), 2017 m. rugsėjo 30 d., p. 7.

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras išleido profesorių Alfonso Eidinto ir Raimundo Lopatos sudarytą knygą „Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose“1. Įvadinėje dalyje autoriai aplenkė svarbiausią klausimą – ką jie laiko dokumentu, kokia yra jo definicija. Todėl Vasario 16-osios aktas jų knygoje nėra įvardytas kaip atskiras dokumentas, turintis numerį, o Petro Klimo dienoraščio fragmentas apie Vilniaus lietuvių politikos būrelio veiklą 1917 m. vasarą įvardytas dokumentu Nr. 252. Kodėl taip įvyko, telieka paslaptis, slegianti knygos autorių sąžinę. Knygos pagrindas – tai tų pačių autorių 1991 m. išleista knyga „Lietuvos valstybės Tarybos protokolai 1917–1918“, iš esmės, papildyta Petro Klimo dienoraščiu, „Der Werdegang des Litauischen Staates von 1915 bis zur Bildung der provisorischen Regierung im November 1918“ [kartais vietoj šio leidinio vokiečių kalba kaip šaltinis nurodomas Edmundo Gimžausko dokumentų rinkinys, sudarytas Petro Klimo minimos vokiškos knygos pagrindu] ir kitų politikų prisiminimais. Pastebima aplinkybė, kad knygai pasitelkti Martyno Yčo prisiminimai, kitaip nei Petro Klimo „Dienoraštis“3, išspausdinti tarpukariu. Tenka apgailestauti, bet KGB generolas G. K. Vaigauskas nurodo, „kad 1956–57 m. realizuota operatyvinė byla „Recidyvas“, kurios metu buvo dirbama su anksčiau teistais už valstybinius nusikaltimus – buvusiu „liaudininkų“ partijos lyderiu Toliušiu, šios partijos nariais Zaleskiu, Strimaičiu, Žilėnu ir Žygeliu, buvusiu buržuazinės Lietuvos pasiuntiniu Prancūzijoje Klimu“4. Minima citata yra iš KGB generolo G. K. Vaigausko 1986 m. Maskvoje išleistos knygos su antrašte: „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“, ir paantrašte: „vadovėlis praktikams“. Kagėbistų vadovėlio rankraštis 2017 m. vasarą buvo eksponuojamas Genocido aukų muziejuje. Minimas vadovėlis 1992 m. buvo išleistas ir lietuvių kalba, siekiant, kaip nurodė leidėjai, priminti, kad KGB „panašiais metodais veikia ir dabar“5. Dar daugiau neaiškumų iškyla susipažinus su knygos „Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose“ turiniu, pasigendama archyvinių dokumentų, nėra medžiagos iš kitų valstybių archyvų, knygą papildo tik publikacijos spaudoje ir atsiminimai. „Vilniaus lietuvių atstovų 1914 m. rugpjūčio 22 d. deklaracija Rusijos vyriausybei (Gintarinė deklaracija) šioje knygoje turi net du numerius, tai dokumentai Nr. 1 ir Nr. 2. Jų autentiškumas grindžiamas tuometine spauda, kitaip tariant, informacija visuomenei, o nuorodos į tikrąjį dokumentą, įteiktą caro valdžiai, kaip ir nėra, nes jo buvimo vieta ne tik nežinoma, bet ir neieškoma. Prof. Raimundas Lopata savo 1996 m. išleistoje monografijoje „Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais“ nurodė valstybingumui pasitarnavusias filantropines organizacijas: „Laikinasis lietuvių komitetas nukentėjusiems nuo karo šelpti“, „Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti“6. Tačiau 2017 m. jo paties ir prof. A. Eidinto knygoje „Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose“ jokių dokumentų apie dvi aukščiau minėtas organizacijas nepateikė ir taip užslaptino ne tik šių organizacijų narius, bet ir dešiniųjų bei kairiųjų kovą. Kokias paslaptis saugo šių organizacijų dokumentai? Dar keisčiau minimoje knygoje atrodo Vasario 16-osios akto, kaip dokumento, iliustracijos, o jos yra trys, net nesigilinant į keistą romėnišką iliustracijų numeraciją, kuri gali pretenduoti į išradimą. Autoriai galėtų tokią numeraciją aprašyti literatūroje: xxiv, xxvii, li, liv, lvi. Tiesiog pritrenkia prierašas prie iliustracijos xxv, kuri nuo 1928 m. žinoma iš spaudos kaip Nepriklausomybės Aktas, pavadina ją „Vasario 16 d. Akto dublikato faksimilės kliše“. Tarptautinių žodžių žodynas štai taip aiškina žodį klišė: [pran. cliche], metalinė, medinė, linoleumo ar kitokios medžiagos iškiliaspaudės forma iliustracijai spausdinti7. Atspaudas popieriuje nėra klišė.

Apie Lietuvos Tarybos ir Lietuvos Tarybos Prezidiumo protokolų šaltinius

Prabėgo daug laiko nuo Prano Razmuko (1908–2002) Vileišių rūmuose 1999 m. vasarą surastų svarbių Lietuvos Tarybos Prezidiumo posėdžių protokolų (1918 m. vasario 18 d.–gruodžio 11 d.), kitų 1917–1918 m. Lietuvos Tarybos dokumentų8. Deja, A. Eidinto ir R. Lopatos knygoje Pranas Razmukas neminimas. Matyt, knygos autoriai neatsitiktinai vengė prie kiekvieno Lietuvos Tarybos ir Lietuvos Tarybos Prezidiumo posėdžių protokolo nurodyti šaltinius. Kodėl aukščiau minėti Prano Razmuko surasti dokumentai, šiuo metu saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, autorių ignoruojami? Knygoje „Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose“ rašoma, kad „protokolų [ne kai kurių] autentiškumą patvirtina ir Čikagoje išleistas P. Klimo „Dienoraštis“9. Kažkokios fantazijos… Dokumento tikrumas nustatomas per subjektyvumo prizmę, o gal yra problemų su pačiu dokumentu, jeigu reikia taikyti tokius metodus jų tikrumui nustatyti, juk buvo sovietinė okupacija ir KGB spec. skyrius.

Lietuvių konferencijos dalyvių sąrašai užmiršti

Akis bado faktas, kad A. Eidinto ir R. Lopatos knygoje nėra Lietuvių konferencijos, vykusios Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d., dalyvių sąrašo. Matyt, tokiam Lietuvių konferencijos dalyvių registracijos knygos10 ignoravimui esama priežasčių. Duomenis iš šios registracijos knygos pirmasis paskelbė akad. prof. habil. dr. Antanas Tyla dar 2004 m. savo monografijoje „Lietuva prie vasario 16-osios slenksčio“. Profesoriai A. Eidintas ir R. Lopata nutylėjo apie akad. A. Tylos darbus. Tokio nutylėjimo gnoseologinės šaknys daugiau negu aiškios, tenka tik viltis, kad istorijos sunkiasvoriai yra tvirtai įsitikinę, kad Lietuvą naujam gyvenimui prikėlė ne ROTFRONT, kuris Vilniaus konferencijoje praktiškai neturėjo savo atstovų. 2017 m. rugsėjo 20 d. minint Lietuvių konferencijos šimtmetį Lietuvos Respublikos Seime, savo pranešime „Lietuvių ir Lietuvos valstybingumo klausimas XX a. pradžioje“ prof. dr. Antanas Kulakauskas atkreipė dėmesį į bajorijos vaidmenį prisikeliant tautai. Teisingumo dėlei reikia pastebėti, kad minimoje konferencijoje prof. A. Eidintas antrino prof. Antano Kulakausko mintims apie bajoriją ir siūlė liautis kalbėti vien apie valstietišką Lietuvą.

Fantazijos

Neaišku, kur autoriai A. Eidintas ir R. Lopata rado Donato Malinausko pasisakymuose teiginį, kad Jadvyga Chodakauskaitė (būsimoji Tūbelienė) slaptai perdavė dokumentus vokiečių laikraščio Zeitung der X. Armee („Dešimtosios armijos laikraštis“) redaktoriui Oscar‘ui Wohrle‘ei, o jis perduotus dokumentus nuvežė į Berlyną11. Nes nurodytame šaltinyje Naujas žodis, 1928, Nr. 3, 3-iame puslapyje) nėra pokalbio su Donatu Malinausku. Pokalbį suradus 4–5 puslapiuose, ten nerasime jokio Oscar Wohrle, tik kareivį profesorių, tarnavusį Vilniuje, Raudonajame Kryžiuje12. Sunku pasakyti, kuriam iš autorių nesinorėjo nurodyti tikrojo straipsnio pavadinimo, nes tikrasis straipsnio pavadinimas (antraštė su paantrašte) sugriauna Raimundo Lopatos fantazijas, kad Donatas Malinauskas nedalyvavo pasirašant Aktą. Straipsnio pavadinimas „Naujame žodyje“ yra ne „Pasikalbėjimas su Lietuvos Tarybos nariu D. Malinausku“, o „Vasario 16 d. akto dalyvis apie Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą. (Pasikalbėjimas su Lietuvos Tarybos nariu p. D. Malinausku).“13 Galimai žodžio ponas trumpinys „p.“ išmestas iš straipsnio pavadinimo neatsitiktinai. Kodėl istorijos sunkiasvoriai minimo Justo Paleckio straipsnio  pavadinime sunaikino antraštę ir paliko deformuotą paantraštę, težino… Esama ir daugiau nesklandumų, kad ir dokumente, pažymėtame Nr.7. Jis įvardijamas: „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Konfederacijos Universalas“, jo šaltinis – Petro Klimo „Dienoraščio 1915 12 01–1919 01 19“, 111  puslapis išleisto Čikagoje. Deja, minimame puslapyje nurodyto „Universalo“ nėra, bet panašus tekstas yra minimo „Dienoraščio“ 328 puslapyje, tik čia „Universalas“ vadinamas „Atsišaukimu“. Sulyginus P. Klimo „Dienoraščio“ (p. 328) ir naujojo dokumentų rinkinio, kurio sudarytojai yra A. Eidintas ir R. Lopata, tekstus, akivaizdu, kad pastarųjų pateiktas dokumentas (p.135) yra redaguotas: pakeistas pavadinimas, žodžiai ir t. t. Tiesa, įmanomas ir kitas variantas, tačiau skaitytojas negali patikrinti, nes nuo jo slepiama nuoroda į originalų tekstą. Kas improvizavo?

Apie Petro Klimo „Dienoraštį“

Profesorių A. Eidinto ir R. Lopatos sudarytoje knygoje „Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose“ P. Klimo „Dienoraštis“ yra bene svarbiausias dokumentas. Šiandien ne tiek svarbu, kaip P. Klimą eksploatavo KGB, bet svarbu, kad tai ignoruoja istorijos sunkiasvoriai. Visiems žinoma, kad vyno su nuodais niekas vynu nevadina ir nebando, prieš gerdami, vyną nuo nuodų atskirti. Pasirinkimas paprastas – arba geri taurę su nuodais, arba ne. Ir niekaip negali atsikratyti minties, kad nematoma ranka mums tiesia taurę vyno su nuodais. Signataro P. Klimo sūnus „Dienoraščio“ pratarmėje rašo: „Dienoraščio saugotojai nutarė jį išleisti ištisai, be jokių išleidimų, t. y. tokį, kokį P. Klimas parašė.“14 Bet „Dienoraštyje“ nėra teksto apie Oskarą Milašių, išspausdinto 1977 m. „Metmenyse“15. Būtent iš publikacijos „Met­menyse“ sužinome, kad egzistavo 5-as ir 6-as „Dienoraščio“ sąsiuviniai. Deja, Petro Klimo „Dienoraštyje“, išleistame Čikagoje, 305 puslapyje rašoma: „Toliau užrašai eina sąsiuvinyje V“, kurio, deja, „Dienoraštyje“ nėra. Išnašoje, skirtoje V sąsiuviniui, nurodoma, kad „P. Klimas daugelį metų pasižymėjo įvykius Paryžiuje, bet ten nebuvo rašoma nei pastoviai, nei išsamiau“. Taip ir lieka neaišku, kodėl „Dienoraštis“ išleistas nepilnai, nors tvirtinama, kad visas. Neverta užmiršti, kad taip mėgstami cituoti P. Klimo kūriniai „Dienoraštis“ ir „Ir iš mano atsiminimų“ dienos šviesą išvydo tik po jo mirties. Be to, Čikaga nėra šventa karvė ir ją pasiekdavo KGB rankos. Dar įdomiau, kodėl A. Eidintas ir R. Lopata remiasi ne „Dienoraščio“ originalu, o Čikagoje išleista knyga ir nerodo noro juos palyginti ar patyrinėti, nes, anot Vilmos Bukaitės, „Dienoraščio“ originalas saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje, deja, fondo ji nenurodė16. Tiesa, pati monografijos apie P. Klimą autorė Vilma Bukaitė prisipažino, kad „Dienoraščio“ rankraštis jos nedomino, ji jo nenagrinėjo, jai pakako knygos, išleistos JAV, dėl to nėra ir nuorodos. Ir vis dėlto, kodėl R. Lopata, A. Eidintas, V. Bukaitė neturi noro iš esmės susipažinti su minimu P. Klimo rankraščiu. Subrendo keista laisvų istorikų karta, kuri nesidomi dokumentų originalais. Ir dažniausiai visi pokalbiai pasibaigia sakralia fraze: tokia mano nuomonė. Trūksta tik antros dalies: jūsų teisė nesutikti ir rinktis. Ir vis dėlto kas suformavo tokį požiūrį į dokumentus?

 ^{_______________________________________________________}

¹ Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, sud. A. Eidintas, R. Lopata, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017, 816 p.

² Ibid., p. 174–176.

³ Klimas P., Dienoraštis 1915 XII.1–1919.I.19: Pradedamas P. Bugailiškio užrašais 1915.VIII.23(10)–X.13, Chicago, 1988, 456 p.

⁴ Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja: Vadovėlis praktikams, red. Vaigauskas G. K., Maskva 1986, p. 70.

⁵ Ibid., viršelio antra pusė.

⁶ Lopata R., „Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais“, in: Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Vilnius: Mintis, 1996, p. 39–40.

⁷ Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, 1985, p. 248.

⁸ Sigitas Narbutas, „Vileišių rūmų slėpiniai“, in: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Vileišių rūmai. Prieiga per internetą – <http://www.llti.lt/lt/slepiniai/>.

⁹ Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, op. cit., p. 119.

¹⁰ Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas (toliau – LLTI BR), F. 96-19, l1-22.

¹¹ Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, op. cit., p. 67.

¹² „Vasario 16 d. akto dalyvis apie Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą. (Pasikalbėjimas su Lietuvos Tarybos nariu p. D. Malinausku)“, in: Naujas žodis, 1928, nr. 3, p. 4–5.

¹³ Ibid., p. 4–5.

¹⁴ Klimas P., op. cit., p. 10.

¹⁵ „Oskaras Milašius Petro Klimo dienoraštyje“, in: Metmenys, 1977, nr. 34, p. 114–134.

¹⁶ Bukaitė V., Nepriklausomybės akto signataras Petras Klimas, Vilnius, 2016, p. 18.

Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 10 (840), 2017 m. spalio 28 d., p. 7.

Nijolė KERAITIENĖ, Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokytoja

Valstybę kuria ir jos likimą lemia žmonės, dažniausiai iškilios asmenybės, kurių darbus ir veidus negailestingai nublukina bėgantis laikas. Artėjantis nepriklausomos Lietuvos  šimtmetis – kaip tik puiki paskata nubraukti užmaršties dulkes nuo kraštiečių, kūrusių tą valstybę, vardų. Ta proga Ignalinos r. Didžiasalio „Ryto“ gimnazija surengė pirmąjį reikšmingai sukakčiai skirto ciklo renginį – vakaronę „Kraštiečiai, kūrę Nepriklausomą Lietuvą“. Šį kartą pasirinkome vardus, kuriuos  iki šiol mažiau minėjome  – Augustiną  Voldemarą ir Zigmą Žemaitį.

Į tradicinio renginio organizavimą natūraliai įsijungė dauguma gimnazijos bendruomenės narių. Pirmiausia tai projekto „Pažink valstybę“ dalyviai, jau sukaupę daug medžiagos apie Zigmą Žemaitį ir parengę bei pateikę Tverečiaus seniūnijai ir rajono savivaldybei pasiūlymą dėl šio iškilaus žmogaus atminimo įamžinimo jo gimtinėje. Džiaugiamės, kad savivaldybė pritarė mūsų pasiūlymams ir jau pradėti parengiamieji darbai.

Kitas džiaugsmas – vakaronės svečiai. Iš Vilniaus atvyko Zigmo Žemaičio duktė  dailininkė Irena Žemaitytė-Geniušienė, Voldemarų giminės atžalos Augustinas Voldemaras, Eimutė Voldemaraitė, iš Rimaldiškės – Gražina Voldemaraitė-Saikauskienė, iš Didžiasalio – Jūratė Voldemaraitė-Bekerienė, mus savo atvykimu pagerbė Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos mokytojų ir mokinių delegacija, Ignalinos r. Švietimo ir kultūros skyriaus specialistė Danguolė Vaitkevičienė,  Didžiasalio ir Tverečiaus seniūnai Antanas Pauliukėnas ir Dangutė Petkevičienė, Tverečiaus klebonas Antanas Domeikis bei visas būrys tėvelių, senelių ir šiaip šviesių bendruomenės žmonių, kurie nuolat geranoriškai mus palaiko ir džiaugiasi mūsų pasiekimais. Visiems atvėrė duris gimnazijos muziejus, o trečiojo aukšto fojė bibliotekininkė Gintarė Jurgelėnienė parengė informatyvų stendą apie vakaro herojus.

Renginį pradėjo abiturientė Raminta Čepulytė, jautriai atlikusi dainą „Rudens naktis“. Ji ir IIIg klasės mokinys Nedas Papšys vedė vakaronę pasipuošę tautiniais drabužiais, kuriuos jau prieš keletą metų padėjo įsigyti V. Landsbergio fondas. Jų apranga simbolizavo A. Voldemaro ir Z. Žemaičio valstietišką kilmę: abu išėjo iš netolimų kaimų Lietuvos pakrašty.  Kita vedėjų pora – abiturientai Aidas Macuras ir Viktorija Chatkevič – savo miestietišku retro įvaizdžiu stengėsi pabrėžti herojų išėjimą į miesto kultūrą: juk prie savo valstietiškų šaknų suaugę jie niekada nebegrįžo. Apie tai labai taikliai yra pasakęs Marcelijus Martinaitis: „Visi žymesni mūsų žmonės išaugo kokiu nors būdu susilietę su kitomis kultūromis, net kalbomis. Nežinau, kuo būtų buvęs J. Basanavičius, V. Kudirka ir kiti (…) be to išėjimo, kitų kultūrų patirties ir grįžimo iš ten į savo kultūrą ir kalbą“.

Tad pirmoji vakaronės dalis skirta Augustinui Voldemarui, pirmajam Lietuvos premjerui, europinio lygio istorikui. Jis, 1883 m. gimęs Dysnos kaime, neretai pavadinamas prieštaringiausia mūsų istorine asmenybe, ambicingiausiu politiku. Į didžiuosius mokslus Augustiną pavėdėjo vyresnis brolis Pranciškus, dirbęs Peterburge  Putilovo fabrikuose ir pasikvietęs bei parėmęs jaunėlį. Mokslai jam sekėsi puikiai, juos vainikuoja 1911 m. Peterburgo universitete suteiktas docento laipsnis (beje, pirmajam lietuviui).  Augustinui žadama pasaulinio masto mokslininko karjera, bet jo ambicijos didesnės: jis nujaučia, kad Lietuvos ateitis netrukus taps tarptautine problema ir tam ruošiasi. 1918 m. pabaigoje įtrauktas į Lietuvos Valstybės tarybą. Keturiose vyriausybėse  buvo užsienio reikalų ministras. Versalio taikos konferencijoje dalyvauja kaip Lietuvos delegacijos atstovas, laisvai diskutavęs vokiečių, prancūzų, anglų kalbomis.  Būtent Voldemaras 1918 m. lapkričio 23 d. pasirašė įsakymą dėl Lietuvos kariuomenės įkūrimo.

Šiam įvykiui paminėti dainą „Čiulba čiulbutė“ vakaronėje padainavo Gražina Voldemaraitė-Saikauskienė, o priedainį „Oi, graži graži mūsų kariuomenė“ traukė ir gausus mokinių būrys.  Vedėjai toliau išsamiai pristatė politiko gyvenimo vingius: priminė jo diplomato gabumus, profesoriavimą Lietuvos universitete, įkurtą organizaciją „Geležinis vilkas“, augančią įtampą tarp jo ir prezidento A. Smetonos. Jo asmenybę papildo ir meilė: žmona žavi prancūzė Matilda, nuviliota nuo kolegos. Šį puslapį gražiai iliustravo moterų vokalinis ansamblis „Vėtrungė“, kuriam vadovauja muzikos mokytoja Valentina Sinkevič. Ansamblis sparčiai populiarėja, jau yra nuskynęs ir laurų keliuose konkursuose.  Jautriai atlikti meilės romansai  tarsi nukėlė į tarpukario Kauną.

Ieškojome ir artimesnių politiko sąsajų su gimtine. Yra užrašytas Balio Sėliuko pasakojimas apie politiko vizitą į gimtinę lenkmečiu. Pasirodo, Pilsudskis  ir garbės sargybą – dvidešimt keturis raitelius – atsiuntė Dysnai sergėti. Čia būdamas A. Voldemaras sukvietė pažangų jaunimą ir paragino statyti Radiškėje mokyklą, saugoti kraštą nuo sugudėjimo, sulenkėjimo, liepė jaunimui būti aktyviam. Tarmiškai užrašytus prisiminimus papasakojo IIIg klasės mokinė Gintarė Jurėnaitė.

Vakaro vedėjai aptarė tolimesnį Augustino Voldemaro gyvenimą: jis atstatydinamas, ištremiamas į Platelius, paskui į Zarasus. Rengia karinį pučą prieš Smetoną, kalintas, paskui amnestuotas ir išsiųstas į užsienį. 1940 m., jau sovietams okupavus Lietuvą, grįžta į ją ir iš karto geležinkelio stotyje suimamas. Dvejus metus praleido ištremtas į Ordžonikidzę, paskui kalintas Maskvoje, Butyrkų kalėjime. Ten ir mirė 1942 m. gruodžio 16 d. Nežinoma, kur ilsisi jo kaulai.

Taigi tą vakarą Augustinas Voldemaras su savo neramia siela tarsi grįžo atgal į gimtinę, alksnynų, šlapynių, dapų žemę, tuštėjančių kaimų kraštą. Bet jis čia nėra užmirštas. 1996 m. Švenčionijos kraštiečių klubo iniciatyva prie jo gimtosios sodybos Dysnos kaime atidengtas paminklinis akmuo. O 2008 m., iškilmingai minint iškilaus politiko 125-ąsias metines, Dysną aplankė daug garsių politikų, jį pagerbė ir kariuomenės orkestras. Šių metų pavasarį aktyvi Navikų kaimo bendruomenė su Dysnos biblioteka surengė rašinių konkursą. Buvo rašomas laiškas Augustinui Voldemarui apie tai, kaip kraštas pasikeitė per 99 metus. Į vakaronę pakvietėme dviejų laiškų autorius: Aldoną Laurutėną, kuris gražia tverečėnų tarme paporino apie krašto skaudulius, ir Liną Miškinienę, prabilusią moteriškai jautriai.

Visą vakaronę gražiai iliustravo mokytojo Stasio Keraičio parengta kompiuterinė  pateiktis. Daugybė archyvinių A. Voldemaro ir Z. Žemaičio nuotraukų, autentiškų prieškario filmų padėjo ryškiau įsivaizduoti ne tik to meto gyvenimą, bet ir aptariamųjų asmenybių veiklos mastus.

Pereinant prie Zigmo Žemaičio pristatymo, į sceną buvo pakviesti brangūs svečiai – jo 1919 m. įkurtos gimnazijos atstovai. Gimnazijos prezidentas Arensas Milaševskis pristatė pastarųjų metų veiklą filmuku, o meninę vakaro programą gražiai papildė IIIa klasės mokinio Igno Čereškevičiaus saksofonu atliekamas svajingas D. Šostakovičiaus valsas bei šaunus tautinių šokių kolektyvas (vadovė Agnė Karklelytė), sulaukęs audringų plojimų.  Mums labai smagu, kad to paties istorinio krašto žmonės kartu su mumis pradėjo švęsti Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį. Taip drauge atidavėme pagarbą senos ir garsios gimnazijos įkūrėjui.

Taigi Zigmas Žemaitis, gimęs 1884 m. šiandien jau beveik išnykusiame Daktorių kaime, aštuntas iš devynių vaikų šeimoje, ėjo į platųjį pasaulį panašiu keliu kaip ir Voldemaras. Tverečiaus liaudies mokykloje, kur dėstoma buvo rusų kalba, baigė tris klases. Tuo metu Tverečiuje dirbo šviesus kunigas, knygnešių globėjas Jonas Burba, raginęs tėvus leisti į mokslus gabesnius vaikus. Taip ir Žemaičiai išleido vyresnįjį sūnų Liudviką mokytis vaistininko padėjėju. Brolis padėjo siekti aukštesnio mokslo ir Zigmui. Tad abu kartu išvyko į Odesą, kur Zigmas išlaikė vaistininko mokinio egzaminus, dirbo vaistinėje ir eksternu mokėsi toliau.

1903 m. įstojo į Novorosijsko universiteto fizikos ir matematikos fakultetą, vėliau perėjo į Odesos universitetą, kurį baigė pirmojo laipsnio diplomu. Jam siūlyta likti universitete, bet sutrukdė dalyvavimas 1905-07 m. revoliucijos įvykiuose.

Jis aktyvus visuomenininkas. Dar studentas būdamas, parvykęs atostogų, sujudino mitinguoti ir tverečėnus, vos išvengė arešto. Nuolat dalyvavo lietuvių kultūros draugijos „Rūta“ bei kitų draugijų veikloje. 1909 m. grįžta į Lietuvą. Aktyvus mokslo draugijos narys. Tik per vargus susiranda mokytojo vietą Vilniaus gimnazijose – rusų valdžiai politiškai nepatikimas. 1915-1918 m. mokytojavo lietuvių gimnazijose Voroneže. Buvo Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje narys. Voroneže telkė saviveiklininkus, organizavo lietuviškus vakarus. Jam rūpėjo, kad lietuviai nenutautėtų.

Tų vakarų garbei mokytoja Aldona Misiūnienė savo ketvirtokus ir vyresnių klasių  mokinius pamokė gimtuosiuose Z. Žemaičio Daktoriuose ir aplinkiniuose kaimuose dainuotų dainų. Tad ir skambėjo dainos apie rugius – amžinąjį valstiečio gyvenimo pamatą. Į programą gražiai įsikomponavo ir mokytojos V. Sinkevič su mokinių vokaliniu ansambliu bei kanklininkėmis atliktos dainos apie tėvynę.

Toliau kalbant apie Z. Žemaičio veiklą papasakota apie gimnazijos atidarymą Švenčionyse, apie jo rūpesčiu Kaune atidarytus aukštuosius kursus, vėliau tapusius universitetu. Nuo 1940 m. Z. Žemaitis susieja gyvenimą su Vilniaus universitetu. Tai eruditas, mokėjęs bene septynetą kalbų. Garsus matematikas, beveik 50 metų dėstęs matematikos metodiką, matematikos istoriją ir kitus kursus, daug dėmesio skyręs matematikos dėstymui mokyklose. Be to, aktyvus visuomenės veikėjas, besistengiantis paremti vieną ar kitą naudingos veiklos sritį. Labai svarbu pabrėžti, kad Z. Žemaitis buvo didelis civilinės bei sportinės aviacijos entuziastas. 1928 m. jis išrinktas Lietuvos aeroklubo pirmininku ir juo buvo iki 1940 m. Tą laikmetį priminė autentiški filmo apie Lietuvos aviaciją kadrai.

Taigi du mūsų krašto šviesuoliai, gimę pamečiui visai netoli vienas nuo kito, turėjo nemažai panašumų: abu iš didelių ir nelabai turtingų šeimų, abiem į žmones padėjo išeiti vyresnieji broliai, abu studijavo užsienyje.

Iškalbinga tai, kad abiem didiesiems vyrams išeinant iš Tverečiaus parapijos į platųjį pasaulį čia buvę apie 7000 gyventojų. Šiuo metu Tverečiaus ir Didžiasalio seniūnijos tepriskaičiuoja apie 2000 žmonių.

Kaimai tada neseniai buvo išsivadavę iš baudžiavos. Skurdi buitis, nesotus gyvenimas. Ir – begalinis noras siekti mokslo šviesos, krašto pažangos, valstybės valdymo aukštumų. Tai žavi ir įkvepia mus, pakraščio žmones, ir primena, kad dažnai tik nuo paties žmogaus nusiteikimo priklauso, kas jis bus.

O juk tuo laiku šio krašto takeliais vaikščiojo ir vargus vargo bei dainom juos apdainavo Kristina Skrebutėnienė, paprasta kaimo moteris, net sapne nesapnavusi, kad gilios senatvės sulaukusi bus tituluota dainų karaliene. Tad nutiesėme dar vieną sąsają tarp garbių vyrų ir jų gimtinės: Raminta Čepulytė padainavo K. Skrebutėnienės dainą „Ūgeno tėvas“, skirtą ir jiems, ir visiems šio krašto sūnums.

Žodį tarusi Z. Žemaičio dukra Irena Žemaitytė-Geniušienė šiltai prisiminė 2004 m. Tverečiaus kultūros namuose Vilniaus matematikų ir Švenčionijos kraštiečių klubo iniciatyva surengtą Tėvo paminėjimą. Jau gražaus amžiaus sulaukusi dailininkė sužavėjo subtiliu humoru, inteligencija, dėkojo už renginį ir padovanojo gimnazijai knygą apie Z. Žemaitį bei šūsnį vertingų kompaktinių plokštelių su savo sūnaus Petro Geniušo bei anūko Luko Geniušo atliekamų kūrinių įrašais. Ji labai susižavėjo gimnazijos muziejuje sukaupta medžiaga, pasak jos, kiekvienas eksponatas čia alsuoja tikra gyvybe. Atvykus į žemę, kurioje augo jos Tėvas, „jausmai  liejosi per kraštus“.

Šiltų žodžių negailėjo ir Augustinas Voldemaras. Jis dabar rūpinasi sodyba, greta kurios pastatytas paminklinis akmuo garsiajam giminaičiui. Parodė sodybą ir jauniausiai Voldemaraitei  –  šeštokei Eimutei, kuri mokosi Vilniuje ir aktyviai dalyvauja kraštotyrinėje veikloje. Jie išreiškė norą, kad užsimezgęs ryšys su garsaus giminaičio gimtine nenutrūktų.

Taigi ryčiausias Lietuvos pakraštys keičiasi: mažėja žmonių, nyksta kaimai, kinta kraštovaizdis. Bet svarbiausia, kad iki šiol lieka nepakitusi Tverečiaus krašto žmonių dvasia. Norisi tikėti, kad tai ir padės išlaikyti jį gyvą.

www.traku-zeme.lt

Vilniaus miesto viešajame transporte autobusas Nr. 52 (Centras–Ukmergės g.–Tarandė) pažymėtas Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko nuotrauka ir įrašu „Donatas Malinauskas 1869–1942 Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, agronomas, diplomatas“.

Kaip „Trakų žemei“ sakė signataro giminaitis gydytojas Viktoras Jencius-Butautas, tai geras ženklas, kad Lietuvos valstybės atkūrimo šimtosioms metinėms signatarai sulaukia reikiamo dėmesio. Vilniuje, Naujosios Vilnios seniūnijoje, yra ir Donato Malinausko gatvė. Skaitytojams norime priminti, kad 2013 m. Trakų rajono Onuškio gimnazija ir pavadinta Donato Malinausko vardu. Yra išleistos dvi knygos apie Donatą Malinauską (Raimundas Lopata, „Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas“, 1997, Voruta: Trakai; Viktoras Jencius-Butautas, „1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“, 2011, „Vorutos“ fondas: Trakai). Jo giminaitis V. Jencius-Butautas ruošia savo antrąją knygą apie signatarą, kurią „Vorutos“ fondas tikisi išleisti šiemet, metų pabaigoje. Beje, minint Vasario 16-ąją Onuškio Donato Malinausko gimnazijos gerai besimokantiems moksleiviams Donato Malinausko vaikaičio Tado Stommos vardu įteikiamos piniginės premijos pedagogų tarybos teikimu. Onuškio bažnyčios klebonas Algimantas Gaidukevičius kasmet už Donato Malinausko gimines aukoja šv. Mišias, o onuškiečiai prie jo kapo padeda gėlių. Skaitytojams norime priminti, kad Trakų rajono valdžia yra skirusi daug dėmesio ir lėšų Donato Malinausko šeimos ir jo paties įamžinimui. Dar 1993 m. birželį buvo skirta  lėšų signataro palaikų perlaidojimui, t. y. palaikų atvežimui iš Altajaus krašto į Lietuvą. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras pastatė Donatui Malinauskui ir jo šeimai paminklą Onuškio bažnyčios šventoriuje.

„Trakų žemės“ inf.

Jankovicų dvaro kupliųjų liepų alėja. Autoriaus nuotr.

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis, www.voruta.lt

Čekai rodė kelią

1906 m. pabaigoje Donatas Malinauskas su Vladu Mironu ir Antanu Smetona paskelbė straipsnį „Šelpkime talentus“, kuriame nurodė meno svarbą atgimstant tautai. Publikacijoje pažymėta meno reikšmė čekų nacionaliniam atgimimui, atkreiptas išskirtinis dėmesys į kompozitorių Bedržichą Smetaną ir jo operą „Zaprodana Nevesta“. Pabrėžta, kad „Dailė paveikslais ir gaidomis rodo tautos dvasią, gyvybę ir siekimus, dėl to ji yra daugiau suprantama ir mėgiama visuomenės“1. Autoriai pamini Lietuvos talentus M. ir K. Petrauskus ir kitus. Straipsnyje rašoma, kad turime „dailių – rašytojų, dailių – maliarių (jie ir parodą jau taiso)2. Pagal Julijaus kalendorių, 1906 m. pabaigoje buvo ruošiama I-oji Lietuvių dailės paroda. Kas tie dailininkai, šiandien gerai žinoma, žinomiausias iš jų – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Lietuvos keliu

Politikų ir menininkų buvę kontaktai šiandien mažai žinomi, tačiau nėra abejonių, kad jų buvo. Tiesa, M. K. Čiurlionio išlikusiuose laiškuose nėra minimas Donatas Malinauskas3. Taip pat nėra žinoma, kiek svariai Donatas Malinauskas yra prisidėjęs prie
M. K. Čiurlionio kūrybinio palikimo išsaugojimo, nors išlikusi informacija liudija, kad jis nebuvo abejingas menininko kultūrinio paveldo išsaugojimui. Ar buvo įsigijęs
M. K. Čiurlionio paveikslų, kaip jo Dvylikos Apaštalų bendražygiai Andrius Domaševičius, Jonas Vileišis4, taip pat nežinoma, nes nėra surastas Alvito dvare buvusių paveikslų aprašas. Apie Donato Malinausko dalyvavimą gelbėjant Čiurlionio dokumentus, 1919 m. savo biografijoje užsimena signataro sesuo Filomena Malinauskaitė5. Kontaktai tarp D. Malinausko ir M. K. Čiurlionio galėjo užsimegzti ne tik „Rūtos“ draugijoje6, kurios veikloje abu dalyvavo7, bet ir Lietuvių mokslo draugijoje, kurios nariais buvo, bei lietuvių vakaruose. M. K. Čiurlionio ir D. Malinausko gimtoji kalba buvo lenkų, deja, ši aplinkybė yra skirtingai vertinama menotyrininkų ir istorikų. Menotyrininkai M. K. Čiurlionio tuo pagrindu lenku nevadina, o jaunosios istorikų kartos atstovė doc. dr. Dalia Bukelevičiūtė, neatsižvelgdama į paties Donato Malinausko tvirtinimą, kad jis yra lietuvis, vadina ji lenku. Ką ir kalbėti, taip skaldydama tautą, kartu yra išlaikoma valstybės lėšomis.

Nuo 1907 m. M. K. Čiurlionis gyveno Vilniuje, dalyvavo steigiant Lietuvių dailės draugiją, Vilniaus dailės draugiją8. M. K. Čiurlionis 1907 m. sausio 9 d. (1906 m. gruodžio 27 d. senuoju stiliumi) dalyvavo pirmojoje Lietuvių dailės parodoje Vilniuje, Petro Vileišio rūmuose, Antakalnyje. Ją lydėjo skandalas dėl Vilniaus vyskupo Eduardo fon Ropo pakvietimo. Persikėlęs į Vilnių, M. K. Čiurlionis nusprendė skirti savo gyvenimą tapybai, įsitraukė į lietuvių kultūrinį sąjūdį9. Tuomet mažai kieno suprastas dailininkas ir muzikas M. K. Čiurlionis lankydavosi Antano ir Sofijos Smetonų namuose, kur tarp daugelio jų svečių sutikdavo ir Donatą Malinauską10. Dr. Jonas Basanavičius nenurodė, kur 1907 m. sausio 25–26 d. su „p. Bronislava Wolman‘iene iš Varšavos buvo tartasi dėlei dailininko K. Čiurlionio ir jo likimo“11. Gal tai buvo Niškovskio viešbutyje, kuriame gyveno dr. Jonas Basanavičius bei apsistodavo Donatas Malinauskas. Aleksandras Merkelis 1907 m. pabaigoje Lietuvos dailės draugijoje gimusią Tautos namų idėją linkęs priskirti M. K. Čiurlioniui12, kiti nurodo, kad tą idėją iškėlė ir puoselėjo „Vilniaus kanklių“ draugija13. Idėją draugijai įsigyti savus namus visuotiniame „Vilniaus kanklių“ draugijos susirinkime 1907 m. rugsėjo 9 d. pasiūlė Jonas Vileišis, o vėliau, 1907 m. spalio 14 d., buvo nutarta kuriamus namus pavadinti Lietuvių tautos namais14. 1907 m. spalio 16 d. „Vilniaus žinios“ rašė, kad sudarytas komitetas iš dešimties asmenų: dr. Bagdanavičius, dr. Domaševičius, Gimbutaitės, dr. Matulaičio, Matulionio, Putvinskaitės, Rucevičiaus, Jono Vileišio, dr. Antano Vileišio, ir Žmuidzinavičiaus, sumanymo dėl Lietuvių tautos namų įsteigimo realizavimui15. Nėra abejonių, kad M. K. Čiurlionis rėmė Lietuvių tautos namų idėją, tai matyti iš jo laiškų Bronislavai Volmanienei. Nebuvo abejingas Lietuvių tautos namų idėjai ir Donatas Malinauskas, nežiūrint tam tikros priešpriešos tarp jo ir valdybos narių, išsiskyrus požiūriui. Tačiau, anot J. Ambraziejaus ir kitų, su Verkių rūmų pirkimo finansinėmis problemomis tai nieko bendro neturėjo16. 1905 m. vasaros pradžioje suplanuota įsteigti Vaidintojų-muzikantų -dainuotojų draugiją „Vilniaus kanklės“17.

Tų pačių metų lapkričio 10 d. G. Landsbergio bute susirinko 48 asmenys: Jonas Basanavičius, Donatas Malinauskas, Gabrielius Landsbergis bei jo dukros Zofija ir Gabrielė, J. Jablonskis ir kiti, jie įsteigė „Vilniaus kanklių“ draugiją18. „Vilniaus kanklės“ atsirado ne kaip Vilniaus lietuvių savišalpos draugijos (savitarpiečių) konkurentė, o kaip jos antrininkė, nes pastaroji, norėdama gauti lėšų, galėjo rengti tik keturis vakarus per metus19. Kiek vėliau abi draugijos ėmė veikti kartu. Nuo 1908 m. spalio 8 d. spaudoje „Vilniaus kanklės“ nebeminimos. M. K. Čiurlionis dirbo su „Vilniaus kanklių“ draugijos choru. 1907 m. gruodį su choru dalyvavo taip vadinamuose šeimyniniuose vakaruose20. Kitų metų vasario mėnesį „skambino p. Čiurlionis“, o jo vadovaujamas patobulėjęs choras dainavo savitarpiečių vakare21. Tuose vakaruose dainuodavo dainas lenkiškai, rusiškai, o lietuviškos kartais nebūdavo nė vienos, tiesa, tvarka būdavo lietuviška – vėluodavo pradėti ir t. t. Vilniuje tuo metu gyveno nedaug lietuvių inteligentų ir jie stengėsi vienas kitą pažinti ir bendrauti. Donatas Malinauskas buvo „Rūtos“ draugijos iždininkas22. „Rūta“ ne tik užsakė uždangą salės scenai pas M. K. Čiurlionį, bet ir patikėjo jam vadovauti „Rūtos“ chorui23. „Vilniaus Aušros“ draugijos, įsteigtos 1907 m. kovo 8 d. veikloje dalyvavę M. K. Čiurlionis ir jo būsimoji žmona rašytoja Sofija Kymantaitė, tapytojas Antanas Žemaitis-Žmuidzinavičius, advokatas Augustinas Janulaitis, advokatas Mykolas Biržiška, baiminęsis „pirmeivių“ dominavimo draugijoje ir iš to kylančio politinio pavojaus, vėliau buvo iš jos pašalinti24. „Pirmeiviai“ ir „atžagareiviai“ dirbo atskirai, tik kartais apsijungdavo bendram darbui. „Vilniaus Aušros“ draugijoje Vilniaus kunigai su Antanu Smetona ir kun. Juozu Tumu atstovavo „atžagareiviams“, o aplink Joną Vileišį su Ona Pleiryte-Puidiene jungėsi „pirmeiviai“. D. Malinausko žmona Zofija buvo baigusi Sankt Peterburgo konservatoriją, tačiau profesionalia muzikante netapo.

Mykolas Romeris savo dienoraštyje 1911 m. kovo 19 d. prisiminė, kad prieš Lietuvių dailės parodos25 atidarymą atvyko cenzorius, jam kėlė abejonių M. K. Čiurlionio paveikslai – ar juose nėra politikos ir lietuviškojo patriotizmo bruožų. Cenzoriui M. K. Čiurlionio darbai atrodė įtartini, gal jie pašiepia valdžią, o gal išaukština Lietuvos valdovus… Cenzorių neramino nuogas vyras su karūna, gal tai Lietuvos kunigaikštis ar karalius, o gal taip šaipomasi iš valdžios26. Kunigaikščiai, karūnos ir Vytis – kaip tai buvo nuo vaikystės brangu Donatui Malinauskui.

Atmintis

Donatas Malinauskas dalyvavo šių kultūrinių organizacijų kūrime: „Aušros“27, „Vilniaus kanklių“, „Rūtos“ ir „Ryto“28. Caro administracijai uždarius „Vilniaus Aušros“ draugiją, jos tikslus perėmė lietuvių kultūros centras Vilniuje – „Rūtos“ klubas29. Akivaizdu, kad Donatas Malinauskas buvo Vilniaus kultūrinio gyvenimo sūkuriuose. 1913 m. sausio 13 (26) d. įvyko M. K. Čiurlionio kuopos steigiamasis susirinkimas30. Į kuopą užsirašė: S. Kymantaitė-Čiurlionienė, St. Čiurlionis, kun. V. Jarulaitis, M. Biržiška, A. ir M. Žmuidzinavičiai, J. ir O. Vileišiai, St. ir E. Šilingai, J. Šaulys, B. Untulis, J. Liutkevičius, A. Jurašaitis, Z. Žemaitis, St. Kairys, M. Romeris,  R. Bytautas, V. Graurokienė ir St. Vaitkevičius, viso dvidešimt žmonių31. Svarbiausias darbas, kaip nurodė „Viltis“ straipsnyje „M. K. Čiurlionies kuopa“, buvo sutelkti „metinių šelpėjų Fondą M. K. Čiurlionies paveikslams išpirkti“. 1913 m. pabaigoje buvo sutelktas nuolatinių metinių šelpėjų būrys iš penkiasdešimt dviejų asmenų, kuriam buvo nustatytas minimalus įnašas – rublis. Tarp šelpėjų be kuopos narių buvo Donatas Malinauskas – 3 rb, Jonas Basanavičius – 1 rb, G. Petkevičaitė – 1 rb, Žemaitė – 1 rb, kun. Kukta 1 rb, dr. P. Avižonis – 1 rb, P. Leonas – 10 rb, V. Jarulaitis 25 rb, kun. Kraujalis – 3 rb ir kiti. Viso buvo surinkta 221 rublis metinių įnašų. Šelpimas turėjo trukti penkerius, o gal penkiolika metų32.

Pagarba

M. K. Čiurlionio laidotuves yra aprašiusi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Ji nurodė, kad 1911 m. kovo 31 d. jose dalyvavo didokas „lietuvių – inteligentų būrelis draug su mirusio tėvais, žmona ir giminėmis“33, ir paminėjo kun. Vincentą Jarulaitį (1859–1939), dailininką Ferdinandą Ruščicą (1870–1936), dailininką Antaną Žmuidzinavičių (1876–1966), Liudą Girą (1884–1946). Mykolas Romeris savo dienoraštyje (kurį jau dešimtmetį leidžia Lietuvos istorijos institutas, kažkodėl nuo vidurinės dalies, apeidamas opias Lietuvos nacionalinio atgimimo problemas) nurodė, kad iš lenkų pusės dalyvavo jis, Mykolas Romeris su seserimi Marija, Ruščicas, Vilniaus miesto prezidentas Venclavskis, dvarininkas publicistas Stefanas Okuličius, tapytojas Jarockis ir daktaras Hanusovičius. Karstą Rasų kapinėse nešė Mykolas Romeris, Ruščicas, Žmuidzinavičius, dr. Domaševičius, Šleževičius ir Donatas Malinauskas34. Ar buvo atvykęs M. K. Čiurlionis į Donato Malinausko Jankovicų dvarą, nėra žinoma, tačiau ten iki šių dienų išlikusi kupliųjų liepų alėja žvaigždėtą naktį primena medžius iš M. K. Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka“.

____________________________________

¹ Malinauskas D., Mironas [V.], Smetona A., „Šelpkime talentus!“, in: Vilniaus žinios, 1906 12 11 (24), Nr. 276(594), p. 1.

² Malinauskas D., op. cit., p. 1–2.

³ M. K. Čiurlionis, Laiškai Sofijai, sudarė ir parengė Vytautas Landsbergis, redagavo Aleksandras Žirgulys, Vilnius: Vaga, 1973, p. 171.

⁴ M. K. Čiurlionis, op. cit., p. 11.

⁵ Gyvenimo aprašymas Filomenos Malinauskaitės, in: LCVA, f. 1787, ap. 1, b. 91, l. 31.

⁶ Vilniaus lietuvių kultūros draugija „Rūta“ įkurta 1909 01 11.

⁷ Ilgūnas G., Steponas Kairys, Vilnius: Vaga, 2002, p. 78 (dėl Rūtos draugijos LMAB.RS. f.244-4).

⁸ M. K. Čiurlionies kūrinių katalogas, sudarė P. Galaunė, M. K. Čiurlionies kūrybos apibūdinimas Ign. Šlapelio, Kaunas, 1927,  p. 11.

⁹ Venclova T., Vilniaus vardai, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2006, p. 185–186.

¹⁰ Merkelis A., Antanas Smetona ir jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla, Vilnius: Vyčio fondas, 2017, p. 68.

¹¹ D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija: mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija. 1851–1922, Vilnius, 1936, p. 95.

¹² Merkelis A., op. cit., p. 116.

¹³ Barškalas A., „Dėl ko mūsų sumanymai taip sunkiai įvykdomi arba neįvykdomi“, in: Šviesa, 1908, p. 136.

¹⁴ Burokaitė J., „Vilniaus lietuvių kultūrinės draugijos ir Vileišiai“, in: Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Petras Vileišis, Vilnius, 2001, p. 135.

¹⁵ „ Lietuvių tautos namų“ sumanymas“, in: Vilniaus žinios, 1907 10 16, Nr. 169 (778), p. 2.

¹⁶ K. P-skas, Vilniaus žinios, 1908 12 31, Nr. 293;LMAVB, RS, f. 255, vnt. 708, l. 1a, 1v,2.

¹⁷ Vilniaus žinios, 1905 06 11 (24), Nr. 142, p. 1.

¹⁸ Burokaitė J., op. cit., p. 11.; LMAVB, RS, f. 12–3536; Būtėnas J., „Lietuvių teatras Vilniuje“, in: Mūsų senovė, 1938, Nr. 2, p. 214.

¹⁹ Būtėnas J., op. cit., p. 214.

²⁰ Burokaitė J., op. cit., p. 134–5; Būtėnas J., op. cit., p. 231.

²¹ Būtėnas J., „Lietuvių teatras Vilniuje“, in: Mūsų senovė, 1938,
Nr. 3, p. 398–9.

²² Būtėnas J., „Lietuvių teatras Vilniuje“, in: Mūsų senovė, 1939, Nr. 4, p. 579.

²³ Biržiška M., Lietuvių tautos kelias į naująjį gyvenimą, t. 2, Los Angeles, 1953,  p. 180.

²⁴ Ibid., p. 149.

²⁵ Penktoji Lietuvių dailės paroda.

²⁶ Romer M., Dzienniki 1911–1913. Ośrodek KARTA, Warszawa,  2017, str. 88.

²⁷ Tumas J., „Iš Vilniaus lietuvių gyvenimo“, in: Vilniaus žinios, 1907 03 13(26), Nr. 57 (666), p. 3.

²⁸ Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ arba „Ryto“ draugija –
visuomeninė Lietuvos švietimo organizacija, steigusi mokyklas ir vadovavusi švietimui lietuvių kalba Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, įkurta 1913 m.

²⁹ Aničas J., Jonas Vileišis 1872–1942 gyvenimo ir veiklos bruožai, Vilnius, 1995, p. 157.

³⁰ „M. K. Čiurlionies kuopa“, in: Viltis, 1913 10 20 (11 02), Nr. 123 (910), p. 2; M. K. Čiurlionies kūrinių katalogas, op. cit., p. 5; Čiurlionies kuopa: [kuopos, įsteigtos 1913 m. gruodžio 31 d. prie Lietuvių dailės draugijos, uždaviniai ir finansinė apyskaita], Vilnius: Lietuvių dailės draugija, 1913, p. 8.

³¹ „M. K. Čiurlionies kuopa“, in: Viltis, 1913 10 20 (11 02), Nr. 123 (910), p. 2–3.

³² Čiurlionies kuopa, op. cit., p. 7.

³³ Petkevičaitė-Bitė G., „Čiurlianio laidotuvės“, in: Vilniaus žinios, 1911 04 02(15), Nr. 39, p. 1.

³⁴ Romer M., op. cit., str. 95. Lenkijos leidykla, pradėjusi leisti M. Romerio dienoraščius 2017 m., baigs juos leisti 2018 m.

Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 1 (843), 2018 m. sausio 27 d., p. 6.

Trakų r. Donato Malinausko gimnazijos moksleiviai, direktorė Rima Blikertienė, mokytojai Gražina Kulbickienė ir Nijolė Česnulevičienė, mokiniai Vaidas Okunevičius ir Ieva Blažonytė, Onuškio seniūnė Zita Aniulienė ir signataro giminaičiai: gydytojai Viktoras Jencius-Butautas su žmona Žiedūna, Vėtrė Markevičiūtė ir Bartas Markevičius, Vėjas Leščinskas, Ūla Markevičiūtė, Liepa Markevičiūtė, Prezidentūroje

www.voruta.lt

Vasario 14 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino Nepriklausomybės Aktą pasirašiusių signatarų artimuosius su Valstybės atkūrimo 100-mečio jubiliejumi ir perdavė jiems gėlių kompozicijas, kurios Valstybės atkūrimo dieną papuoš signatarų kapus.

„Šiuolaikinei Lietuvai labai svarbu, kad švęsdami valstybės jubiliejų kuo daugiau sužinotume ir apie ištakas, ir apie žmones, kurie prieš šimtą metų priėmė patį reikšmingiausią sprendimą. Šiandien pati istorija kalbasi su mumis ir mes norime ją girdėti. O likimas taip lėmė, kad Jūs esate tiesioginė, gyvoji tos istorijos grandis. Po istoriniu dokumentu, grąžinusiu mūsų šaliai valstybingumą, yra Jums artimų žmonių parašai“, – sakė Prezidentė.

Anot valstybės vadovės, su Vasario 16-osios Aktu dabar gali susipažinti kiekvienas. Ne tik pamatyti, bet ir tyrinėti, suprasti istorines aplinkybes ir tai, ką išgyveno Aktą pasirašę žmonės.

Šalies vadovė pabrėžė, kad su didele pagarba perduodame mūsų dėkingumo ženklus už tą istorinę misiją, kurią prisiėmė dvidešimt signatarų ir dėl kurios mes minime laisvos ir nepriklausomos valstybės atkūrimo šimtmetį.

Vasario 16-ąją Prezidentės gėlių kompozicijos bus padėtos ant Nepriklausomybės Akto signatarų kapų ir paminklų, prie Nežinomo kareivio kapo, prie žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę paminklo, prie Laisvės gynėjų ir Lietuvos kariuomenės karių kapų memorialų bei kitose vietose.

Prezidentės spaudos tarnybos inf.

Roberto Dačkaus nuotr.

Donato Malinausko ir dr. Jono Basanavičiaus laiško Romos Popiežiui faksimilė

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis, www.voruta.lt

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas raštas1, skirtas Popiežiui, o jo kopija – monsinjorui Kazimierui Prapuoleniui2. Jį pasirašė Donatas Malinauskas ir dr. Jonas Basanavičius. Raštas išlikęs, tačiau jo būklė labai prasta – aptrupėję kraštai, nuplėštas kairysis viršutinis kampas. Veikiausiai, todėl nėra žinoma tiksli jo parašymo data. Raštas rašytas Donato Malinausko, kaip ir iš kur pateko į Vrublevskių biblioteką, nėra aišku. Nėra abejonių, kad minimame rašte rašoma apie Vilniaus Šv. Jokūbo bažnyčią (žr. faksimilinę kopiją). Datą galima nustatyti iš 1915 m. gegužės mėnesio „Vilties“ publikacijų3 ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti (toliau – LDNDKŠ) 1915 m. gegužės 23 d. protokolo. Šiame protokole (Nr. 484) ir „Vilties“ 1915 m. gegužės 19 d. numeryje aprašomas incidentas Vilniaus Šv. Jokūbo bažnyčioje, įvykęs tų pačių metų gegužės 17 d. ir sulaukęs didelio atgarsio visuomenėje. Deja, tai buvo ne pirmas tikinčių lietuvių ir lenkuojančios Vilniaus visuomenės dalies susidūrimas. Paskutinis toks susidūrimas iki minimame dokumente aprašyto incidento buvo Vilniuje, Šv. Jono bažnyčioje, dar prieš karą, 1913 m. gegužės 1–2 d.5. Karas ir pabėgėlių srautai nesustabdė neapykantos, lietuviai nesulaukė užuojautos ir globos. Įvykiai Šv. Jokūbo bažnyčioje – tarytum lietuvių kovos už savo teises savo žemėje su norinčiais pastarąją priglausti atspindys.

1915 m. gegužės 23 d., pirmininkaujant Martynui Yčui, įvyko LDNDKŠ posėdis, jame dalyvavo dr. Jonas Basanavičius, Antanas Žmuidzinavičius, Antanas Smetona, Donatas Malinauskas, Konstantinas Olšauskas, Emilija Vileišienė, Povilas Dogelis, Stasys Šilingas ir pakviesti kunigai Juozas Povilas Grajauskas6, Juozas Laukaitis7, Vincentas Jarulaitis8 bei įgaliotinis Šiaulių apskričiai9 Kazys Šalkauskas. Posėdžio pabaigoje Antanas Smetona pakeitė iki tol susirinkimui pirmininkavusį Martyną Yčą ir tuomet buvo nuspręsta informuoti Šventąjį Tėvą specialiąja telegrama apie apgailėtiną incidentą Šv. Jokūbo bažnyčioje10. Už kreipimąsi balsavo penki, prieš buvo tik vienas Antanas Žmuidzinavičius, kuris tokį savo poelgį motyvavo taip: „… kad tai gali pakenkti Sąjungai dėlei sugrąžinimo lietuvių kalbai teisių Vilniaus vyskupijos bažnyčiose.“ Protokolą Nr. 48 pasirašė tik septyni asmenys, nors susirinkime dalyvavo trylika asmenų, tai yra: Donatas Malinauskas, Antanas Žmuidzinavičius, Povilas Dogelis, dr. Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Konstantinas Olšauskas ir Emilija Vileišienė. Ar gavo Popiežius Donato Malinausko ir Jono Basanavičiaus telegramą, išsiųstą po birželio 13 d., nėra žinoma. Telegramą pirmasis, kaip Lietuvių sąjungos įgaliotinis, pasirašė Donatas Malinauskas, toliau Jonas Basanavičius11. Pagal XVIII–XIX a. kilmingųjų tradiciją su dviem „S“ raidėmis, norint pabrėžti, kad lietuviai nėra mužikų tauta ir turi savo aristokratiją, kuri gali valdyti savo kraštą.

Telegrama Šventasis Tėvas buvo informuojamas apie trisdešimties samdytų lenkų niekšų trukdymą pamaldoms ir giedojimui, jų savivaliavimą ir šaukimą, kad neleis lietuviams melstis ir klausytis pamokslų gimtąja kalba. Be to, Popiežiui pranešta, kad vyskupijos valdytojas nesiėmė jokių veiksmų dėl neteisėtų veiksmų šventovėje ir tai, kad iš pradžių jis nutarė atidėti savo potvarkį apie lietuviškų pamaldų įvedimą šventinėmis dienomis Šv. Jokūbo bažnyčioje nuo 1915 m. gegužės 30 d. iki 1915 m. birželio 13 d. ir tik vėliau jį panaikino. Taip pat rašė, kad vyskupijos valdytojas lietuvių delegatus, prašiusius palikti galioti jo paties potvarkį, policijos žinioms apibūdino kaip maištininkus.

Ar išgirdo Popiežius Lietuvių sąjungos įgaliotinių Donato Malinausko ir dr. Jono Bassanavičiaus (!) maldavimą apsaugoti senosios Lietuvos sostinės bažnyčias ir Vilniaus vyskupiją nuo panašių savivaliavimų ir tyčiojimosi iš brangių tautos religinių jausmų?

Ar dėl Lietuvos nykimo nesame kalti ir mes, pašalinę vieną „S“ iš patriarcho pavardės, bet geisdami „W“ raidės.

Jo Šventenybei12 Romos Po[piežiui]

Kopija Monsinjorui Prapuole[niui…]

via 15 della Botteghe Oscur[e …]

Vilniuje, Švento Jokū[bo] bažnyčioje […] gyvena keletas tūkstančių lietuvių, […] nurodė nuo gegužės 30 d. šventinėmis dienomis […] tokias mišias su giedojimais ir pamokslais lie[tuvių] kalba, tačiau tą dieną apie tris dešimtis samdytų lenkų niekšų, vėl jėga sutrukdė pamoksl[us] ir giedojimus, siautėdami ir šaukdami bažnyčioje, kad neleis lietuviams melstis ir klausytis pamokslų gimtąja kalba.

Vyskupijos valdytojas nesiėmė jokių veiksmų, kad apsaugotų šventovę nuo panašių siautėjimų ir pradžiai atidėjo savo nurodymo vykdymą iki birželio 13 dienos, o po to, pataikaudamas polonizatoriams, nusprendė galutinai jį atšaukti, lietuvių – gi delegatus, prašiusius išsaugoti jo paties paskelbtą nurodymą, policijos ži[nioms] apibūdino kaip maištininkus.

Puldami Jūsų Šventenybei į kojas, teikiame šį skundą ir nuolankiai išdrįstame prašyti nurodymo dėl apsaugojimo mūsų senosios lietuvių sost[inės] bažnyčių ir Vilniaus vyskupijos nuo panašių siautėjimų ir pastovaus tyčiojimosi iš brangių tautos religinių jausmų.

Lietuvių Sąjungos įgaliotiniai

Dvarininkas Donatas Malinauskas

Daktaras Jonas Bassanavičius13

_________________________________

¹ Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LMAVB, RS), f. 43., vnt. 27503, lap. 1.

² Kazimieras Propuolenis (1858–1933). 1921 m. Vatikane pradėjo dirbti oficialus Lietuvos atstovas prelatas Jurgis Narjauskas, o J. K. Prapuolenis per Dancigą, kuriame lenkai konfiskavo Vatikano archyvuose jo surinktą istorinę medžiagą, grįžo į Tėvynę.

³ Mačius P., „Skandalas Vilniaus Šv. Jokūbo bažnyčioje“, in: Viltis, 1915 m. gegužės 19 d., Nr. 110 (1351), p. 1.

⁴ LMAVB, RS, f. 70, vnt. 6, p. 44.

⁵ Ld. St., „Lenkų skandalai Vilniuje Šv. Jono bažnyčioje “, in: Viltis, 1913 m. gegužės 3 (16) d., Nr. 50, p. 1–2; gegužės 5 (18) d., Nr. 51, p. 1; gegužės 8 (21) d., Nr. 52, p. 1–2; Iks., „Šv. Jono bažnyčia ir lietuvių kalba Vilniuje“, in: Viltis, gegužės 29 (birželio 11) d., Nr. 61, p. 1–3; IKS, „Šv. Jono bažnyčia ir lietuvių kalba Vilniuje“, Vilnius, 1913, p. 26.

⁶ M. Krupavičius, „A. a. kun. J. Grajauskas“, in: Rytas, 1930 m. gruodžio 5 d., Nr. 277, p. 2.

⁷ Juozas Laukaitis (1873–1952) – deputatas IV Rusijos Dūmoje 1912–1917 m.

⁸ Vincentas Jarulaitis (1859–1939) – rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės dėdė, motinos brolis.

⁹ LDNDKŠ įgaliotinis.

¹⁰ LMAVB, RS, f. 70, vnt. 6, p. 47.

¹¹ LDNDKŠ protokoluose Jono Basanavičiaus parašas yra su dviem „S“ raidėmis.

¹² Lot. Sua Sanctitas – aut. pastaba.

¹³ Его Святейшеству Папе Ри[…] / Копiя Монсинiору Прополя[…] / via 15 della Botteghe Oscur[e …] / В Виленскомъ костеле Святого Яко[ва] / проживаетъ несколъко тысячъ литовцевъ, […] /распорядился с 30 мая вь праздничные дни вь […] / такую мессу с песьнопенiем и проповедъю на ли[товскомъ] / языке, но въ этот день около трехъ десятковъ наемныхъ поль- / скихъ подонковъ, снова насильно воспрепятствовали пропове[де] / и песнопеньямъ, безчинствуя и крича въ костеле, что и […] / не допустятъ литовцевъ молиться и слушать проповедь на / родномъ языке. / Управляющiй Епархiей непринялъ никакихъ меръ къ ограж- / денiю святыни отъ подобных безчинствъ и съ начала отло- / жилъ исполненiе своего распоряженiя на 13 Iюня, а затемъ / угождая полонизаторамъ, решился отменить его окончател[ьно] / литовскихъ – же делегатовъ, просившихъ сохранить издан / ное имъ распоряженiе представилъ полицейскимъ ве[-] / стямъ какъ бунтовщиковъ. / Повергая настоящую жалобу къ стопамъ Вашего Святейшества / осмеливаемся покорнейша просить распоряженiя об[ъ] / огрожденiе костеловъ нашей древней Литовской сто[лицы] / и Виленско епархiй отъ подoбныхъ безчинствъ и пост[o] / янныхъ издевательствъ надъ драгоценнейшими рели / гiозными чувствами народа.

Уполномоченные Литовского Союза / Дворянинъ Донат Малиновскiй / Докторъ Иванъ Бассановичь [laišką Romos Popiežiui į lietuvių kalbą vertė Viktoras Jencius-Butautas].

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 2 (844), 2018 m. vasario 24 d., p. 6.

Laikraščio „Dabartis“ (1917 m. birželio 2 d., Nr. 44, p. 1) faksimilė

Doc. dr. Arūnas VYŠNIAUSKAS, Vilnius, www.voruta.lt

Vasario 16-osios signatarai – moterų išdavikai?

Pastaraisiais metais lietuviškoje žiniasklaidoje imta kelti problemą, kodėl Vasario 16-osios nutarimą priėmusi Lietuvos Taryba buvo sudaryta vien tik iš vyrų. Sutinkami tokie teiginiai: „Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo istorija yra vienavyrių žanro klasika“, „Visuomenėje tuo metu gyvavo patriarchalinės nuostatos: politika tik vyrų reikalas“, „Vasario 16-oji yra nacionalinė vyrų šventė“, „Nepriklausomybės Akto signatarėmis moterys netapo, nes nebuvo laikomasi anksčiau joms duotų pažadų“, „Bet vyrai jas išdavė – į Lietuvos Tarybą neįtraukė ir paskelbė nepriklausomybės aktą vieni patys“ ir pan. Šių teiginių autorės ar autoriai ignoruoja griežtas vokiečių okupacinio režimo sąlygas ir tai, kad lietuviams 1917 m. rugsėjį sukviesti Vilniuje konferenciją ir išsirinkti tarybą, kuri atstovautų krašto interesus, okupacinė valdžia leido, nustatydama ir tam tikras išankstines sąlygas.

Lietuvos Taryba oficialiai įsteigta Bavarijos princo Leopoldo nurodymu

Lietuvių konferencija, kurioje dalyvavo vien vyrai, vyko Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. lenkų Pohuliankos teatro salėje. Ją lietuvių konferencijos dalyviams penkioms dienoms užleido vokiečių karinė vadovybė, okupacijos metais pastatą perėmusi savo reikmėms. Konferencijoje rugsėjo 21 d. išrinktoji Lietuvos Taryba okupacinės valdžios buvo įteisinta tik rugsėjo 23 d., kai vyriausiasis karo vadas Rytuose, Bavarijos princas Leopoldas, remdamasis konferencijoje išrinktų atstovų rugsėjo 22 d. raštišku prašymu, įsteigė krašto tarybą (Litauischer Landesrat), suteikdamas jai tam tikrą, nors ir ribotą atstovavimo galią. Remdamasis karo vado Rytuose įsakymu, Lietuvos karinės valdybos viršininkas, kunigaikštis Francas Jozefas Izenburgas Biršteinas (Franz-Joseph zu Isenburg-Birstein), atsižvelgęs į Lietuvių konferencijos teikimą dėl personalinės sudėties, sudarė „Lietuvos tarybą iš 20 narių“1, o kiekvienam jų iškilmingos ceremonijos metu rugsėjo 23 d. įteikė gražiai apipavidalintą „pašaukiamąjį į žemės tarybą raštą“. Po to „dar buvo neoficialis subuvimas“2.

1917 m. permainas okupuotoje Lietuvoje paskatino revoliuciniai įvykiai Rusijoje nuvertus carą. Rusijos sostinėje Petrograde jau 1917 m. kovo mėnesį buvo įsteigta Lietuvių tautos taryba, dėl to vokiečiams buvo svarbu pademonstruoti pasauliui, kad tikroji lietuvių tautos interesams atstovaujanti taryba bus sukurta Lietuvoje, kurioje gyveno dauguma lietuvių. Gavęs Vokietijos aukščiausiosios karinės vadovybės nurodymą Bavarijos generolas feldmaršalas princas Leopoldas sprendimą leisti sudaryti lietuviams jų interesams atstovausiančią tarybą pasirašė dar 1917 m. gegužės 30 d. Tada vokiečiai vartojo „Pasitikėjimo tarybos“ (vok. Vertrauensrat) pavadinimą. Atitinkamas valdiškas pranešimas operatyviai paskelbtas vokiečių spaudoje. Žinią išplatino Volfo telegrafo biuras (W.T.B. – Wolffs Telegraphisches Bureau) – pagrindinė žinių agentūra Vokietijoje ir viena svarbiausių tuometinių naujienų tarnybų pasaulyje.

Laikraščio „Kownoer Zeitung“ (1917 m. birželio 1 d., Nr. 150, p. 1) faksimilė

Vienintelę įgaliotą lietuvių tautos atstovybę vokiečiai numatė be moterų

Valdišką skelbimą 1917 m. birželio 2 d. lietuvių kalba atspausdino ir okupacinės valdžios leidžiamas laikraštis „Dabartis“. Tačiau oficialaus trumpo pranešimo vertimas į lietuvių kalbą nebuvo itin tikslus. Vertrauensrat išverstas kaip „Pasitikimųjų Taryba“, nors tiksliau būtų „Pasitikėjimo Taryba“. O antrame, paskutiniame sakinyje parašyta: „Taryba susidės iš žymiausiųjų Lietuvos veikėjų.“ Kadangi žodis „veikėjų“ pavartotas kilmininko linksniu, tai galima buvo susidaryti įspūdį, kad čia paklius ne tik veikėjai (vyrai), bet ir veikėjos (moterys). Bet pažiūrėkime vokiško teksto originalą. Jį paskelbė ir okupacinės valdžios Kaune leistas laikraštis „Kownoer Zeitung“.

Visą pranešimą vokiečių kalba sudarė tik vienas sakinys, kurio pabaigoje nurodoma, kad lietuvių pasitikėjimo taryba turi susidėti „iš labiausiai gerbiamų Lietuvos vyrų“ (vok. aus den angesehensten Männern Litauens). Čia pravartu būtų priminti, kad kaizerinėje Vokietijoje nors ir veikė parlamentas – Reichstagas, tačiau jame nebuvo nė vienos moters. Jos Vokietijos žemėse apskritai neturėjo rinkimų teisės. Dėl to vokiečių karinei vadovybei net nekilo minties, kad okupuotose lietuvių gyvenamose teritorijose moterims reikėtų suteikti teises, didesnes nei pačiame Vokietijos Reiche.

Ar moterų priekaištai teisingai adresuoti?

Atsakant į žiniasklaidoje keliamą klausimą „Kodėl nei G. Petkevičaitė, nei jokia kita moteris nebuvo įtraukta į Vasario 16-osios akto signatarų sąrašą?“3, reikia atsižvelgti į tuometines okupacijos sąlygas ir istorines aplinkybes. Anuomet keltus ir dabar aktualizuojamus moterų priekaištus dėl 1917 m. Lietuvių konferencijos ir jos išrinktos Lietuvos Tarybos vien tik vyriškos sudėties reikėtų adresuoti kaizerinės Vokietijos vyriausiajai karinei vadovybei ir okupacinei valdžiai.

^{______________________________________}

¹ „Įkūrimas Lietuvių Žemės Tarybos“, in: Dabartis, 1917 m. rugsėjo 26 d., Nr. 77, p. 1.

² „Lietuvos Taryba“, in: Dabartis, 1917 m. rugsėjo 29 d., Nr. 78, p. 1.

³ AINA NAUJIENOS. „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ – apie
G. Petkevičaitę-Bitę, kurios dėka moterims suteikta teisė balsuoti. Aina.lt, 2018 m. vasario 11 d. Prieiga per internetą – <https://aina.lt/zmones-kurie-sukure-lietuva-apie-g-petkevicaite-bite-kurios-deka-moterims-suteikta-teise-balsuoti/>.

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 2 (844), 2018 m. vasario 24 d., p. 6.