Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

Vasario 16-osios akto signatarai

Vilniaus konferencija Diplomatiniai žaidimai, kurių esmę sudarė lenkų klausimas, vienai okupacijai keičiant kitą, D. Malinauską nelabai domino. 1915–1917 m. jis dalyvavo „Inteligentų būrio Lietuvos reikalams svarstyti“ ir „Lietuvos diplomatijos“ grupių veikloje, liko ištikimas savo principams: „Duonos biuruose, užrašinėjant tautybę, jau buvo keletas incidentų, tarp kitko su D. Malinausku ir d-ru A. Vileišiu. D. Malinauskas paduodąs dėlei to skundą Štathauptmanui“(1).

1917 m. liepos 10 d. D. Malinauskas su kitais Vilniaus inteligentais kreipėsi į Jo Ekscelenciją Vokietijos Imperijos Kanclerį dėl Lietuvos lenkų pareiškimo apie Lietuvos ir Lenkijos suvienijimą. (2) Memoriale lietuviai atsisakė istorinės Lietuvos sričių ir tvirtino, kad lietuvių tauta nori atkurti valstybę „tik iš senų senovės jos gyvenamų žemių, būtent tose ribose, kurias remdamiesi etnografijos dėsniu, esame jau pažymėję.“(3)

D. Malinauskas iki konferencijos sušaukimo ir po jos kovojo su lenkų ir vokiečių intrigomis. Jo nuopelnai įvertinti 1917 m. rugsėjo 18–23 d. – Lietuvių

konferencijoje Vilniuje 143 balsais jis buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Iš viso buvo išrinkti dvidešimt asmenų. Balsavimui Vilniaus konferencijoje, anot istoriko Jono Aničo, buvo pateikti 38 kandidatai (4). Verti dėmesio kun. A. Šmulkščio prisiminimai: „Priėjus laikui rinkti Tarybos narius, pasireiškė partijų nusistatymai. Buvo trys stipriausios partijos – krikščionys demokratai, demokratai, arba p. Smetonos šalininkai, ir socialdemokratai. Kairesnieji už socialdemokratus savo pasivadinimo nepareiškė. Bendru nutarimu nustatyta 20 asmenų Tarybai. Kalbėdami dėl kandidatų išsyk bandėme sueiti kompromisan. Iš dvidešimties asmenų išskyrėme du – p. Smetoną, kaipo linkstantį prie dešiniųjų, ir p. Klimą – prie kairiųjų. Juodu be ginčų priėmėme. Liko tartis dėl 18 kandidatų, Kun. Mironas ir Petrulis pasiūlė kandidatais pasidalinti trim partijoms po 6 lygiai.“ (5) Krikščionys demokratai su demokratais sudarė bendrą kuopą, prisimena kun. A. Šmulkštys jau cituotame straipsnyje ir teigia, kad jų kandidatai visi pateko. Socialdemokratai iškėlė tik 15 kandidatų. Konferencija priėmė nutarimą, kad Tarybos nariui mirus ar atsisakius, ar vokiečiams nesutikus užtvirtinti, Taryba turi teisę kooptuoti. Pirmaisiais nariais kooptavimui buvo numatyti p. J. Vileišis ir p. Bugailiškis. Po rinkimų socialdemokratai pareiškė, kad jie pasitiki tik dviem Tarybos nariais – p. Biržiška ir p. Kairiu, kurie viešai pareiškė, kad pasitrauks iš Tarybos partijai pareikalavus.

Pasitraukimas tapo socialdemokratų kovos priemone. Dar 1914 m. A. Domaševičius panašiai bandė destabilizuoti vienos draugijos veiklą. Šį kovos būdą socialdemokratai naudos ir ateityje. Anot kun. A. Šmulkščio, iš Tarybos jau pirmajame posėdyje pasitraukė kun. Stankevičius ir kun. Urbanavičius. Jų vietas užėmė socialdemokratų kandidatai p. Vileišis ir p. Bugailiškis. Konferencija aprobavo tokį Tarybos sprendimą ir vokiečiams buvo pranešta jau apie pakeistą Tarybos sudėtį (6). Kun. A. Šmulkščio prisiminimai kertasi su oficialiai priimta versija, nes Bugailiškis liko Taryboje. Tai kas gi išbraukė Bugailiškį iš Tarybos? Klausimas, kas išsigando kairiojo sparno pozicijos sustiprėjimo, lieka atviras. Kokiam sparnui reikėtų priskirti P. Klimą, nėra abejonių, įvertinus tai, kas pasakyta kun. A. Šmulkščio, taip pat perskaičius J. Staugaičio prisiminimus: „Šitokiais rinkimų rezultatais nebuvo patenkinti socialistai. Mes manėme, kad jiems tenka trys žmonės: Kairys, Biržiška ir Klimas. Paaiškėjo, kad Klimo socialistai nelaiko savo žmogumi, todėl socialistams tenka tik du atstovu.“ (7)

1936 m. vasario 8 d. vienas iš „Ryto“ autorių yra pastebėjęs reikšmingą lietuvių tautinio atgimimo momentą: „Mūsų tautinis atgimimas, deja, kaip tik sutampa su socializmo meteoro atsiradimu. Ta Markso „evangelija“, perėjusi per ištižusios Rusijos prizmę, taip buvo nugalėjusi mūsų studentus, jog jie jau nebematė tikrosios Evangelijos šviesos, kad ir buvo jos spinduliuose išaugę. Socializmas buvo galinga srovė, kuri su savim nešė, galima sakyti, visą anų laikų mūsų moksleiviją, bent studentiją. Ji tai srovei pasidavė, net nebandydama tikrinti, iš kurio ji teka šaltinio, ir neklausdama, kur jį galų gale nuneš. Markso „evangelija“ buvo rodoma, kaip ta stebuklingoji lazdelė, kuri vienu mostelėjimu panaikinsianti iš žemės skurdą, padarysianti joje rojų. Socializmas buvo gudriai jungiamas su politiniu bruzdėjimu prieš caro priespaudą. Nenuostabu, kad ta srovė pagavo nekritišką, idealistiškai ir patriotiškai nusiteikusią mūsų studentiją.“ (8)

Ne visi plaukė tos srovės pagauti. Būtent apie juos, pasipriešinusius ne tik socializmo, bet ir lenkiškajai srovei, Česlovas Jankovskis, 1918 m. sausio 26 d. lenkų žurnale „Tygodnik ilustrowany“ išspausdino straipsnį apie tuometinę Lietuvą ir Vilniuje esančią Tarybą, „kuriai vadovauja lietuvių liaudies švietėjai, tačiau ir didžiausi nacionalistai J. Basanavičius, Mironas, A. Smetona, Vileišis ir D. Malinauskas. (9)

Nepriklausomybės akto teksto autorius

Dėl vasario 16 d. Nepriklausomybės akto teksto autorystės diskutuota ne tik pavienėse publikacijose, bet ir R. Klimavičius monografijoje „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė“, kurioje taip pat nėra nurodytas akto autorius. Nepriklausomybės akto autoriumi reikia laikyti kilmingą bajorą, turinti juridinį išsilavinimą, Stanislovą Narutavičių, kuris po Nepriklausomybės aktu pasirašė lenkiškomis raidėmis. Jo brolis Gabrielius Narutavičius (1865–1922) buvo pirmasis Lenkijos prezidentas, nužudytas lenkų nacionalisto E. Nieviadomskio 1922 m. gruodžio 16 d. 1933 m. sausio 28 d., po Stanislovo Narutavičiaus savižudybės praėjus nepilnam mėnesiui, „Dienos naujienos“ paskelbė intriguojantį straipsnį „Žmogus, parašęs Lietuvos nepriklausomybės akto juodraštį. Pluoštas žinių iš neseniai Kaune tragingai mirusio St. Narutavičiaus gyvenimo“, kuriame rašoma, kad „būdamas Valstybės Tarybos nariu jis parašė juodraštį Lietuvos nepriklausomybės akto, kuris paskui peržiūrėtas, perrašytas ir visų Tarybos narių pasirašytas. Minėtas juodraštis ir dabar tebėra jo bibliotekoje, Brėvikių dvare.“ Kas išprovokavo S. Narutavičiaus savižudybę, tiksliai nėra žinoma… Vieni kaltino ligą, kiti manė, kad dėl ekonominių sunkumų, kuriuos patyrė signataras.

Tačiau vis dėlto kieno ranka įrašė žodelį „kaipo“ į Nepriklausomybės aktą?

Vasario 16-oji

Pagaliau atėjo lauktoji diena. Ją prisimindamas, D. Malinauskas pasakojo: „Tarp Lietuvos Tarybos ir vokiečių okupacinės valdžios Ob. Ost‘o buvo nuolatinių susidūrimų, kurie visiškai suprantami esant skirtingoms jėgoms, jie nueidavo lig tol, kad pats Tarybos likimas pakibdavo ore, kai mes nenorėdavom nusileisti Ob. Ost‘ui. Bet dirbti tada buvo smagu. Buvo be galo daug entuziazmo, pasiryžimo, kurs suteikdavo jėgų pakelti visus krizius. Malonu prisiminti tą didelį tarpusavio pasitikėjimą ir vienybę, vyravusią taryboj, nors ten ir visų pažiūrų žmonės buvo. Visa pranešė noras išvesti Lietuvą į naujo, laisvo gyvenimo kelią. Drauge rūpėjo ir greičiau palengvinti Lietuvos gyventojų padėjimas ir apginti juos nuo okupantų sauvalės. To galėjo pasiekti tiktai praplėtus tarybos kompetenciją kraštui valdyti ir išgavus iš Vokietijos Lietuvos pripažinimą savarankišku valstybiniu vienetu. Ta linkme ir ėjo tarybos politinis darbas. Tarybai pavyko užmegzti santykius su Vokietijos Reichstago grupėmis ir ten rasti pritarimo savo siekimams. Vokiečiuose atsirado įtakingų draugų, kurių tarpe minėtinas a. a. Ercbergeris, vienas įžymiausiųjų Reichstago centro (katalikų) partijos vadų. Su juo santykius palaikėme per vieną profesorių, tarnavusį paprastu kareiviu Vilniuje, Vokiečių Raudonajame Kryžiuje. Reichstage, Ercbergerio dėka buvo iškelta ir smarkiai sukritikuota vokiečių karo valdžios politika Lietuvoj. Dėl tos kritikos turėjo pasitraukti Ob. Ost‘o šefas kunigaikštis Isenburg-Birsteinas. Reichstago dauguma pažadėjo į Berlyną nuvykusiai Lietuvos delegacijai paremti Lietuvos nepriklausomybės idėją, jei lietuviai sutiks sudaryti tam tikrų konvencijų su Vokietija.

Tačiau, kiek lengva buvo tartis su Reichstago politikais, tiek sunku buvo susikalbėti su karo valdžia, o juk žinome, kad karo metu Vokietijos politika faktinai buvo karo vadovybės vedama. Ir į Lietuvos klausimą karo vadovybė žiūrėjo kaip į Vokietijos sienų sureguliavimo klausimą, o tai reiškė pirmoj vietoj Lietuvos prijungimą prie Vokietijos be jokių kalbų ir sąlygų. Prasidėjus taikos deryboms Lietuvos Brastoje, karo partijos balsas buvo lemiamas.

Tokiomis sąlygomis padarytas kai kuris nusileidimas vokiečiams pateisinamas susirūpinimu, kad bus sudaryta su Rusija taika, o Lietuva nepriklausomybės užtikrinimo negausianti. Tai buvo gruodžio 11 d. aktas, kuriuo pareiškiama apie Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą su sostine Vilniumi, bet pasižadama, kad ta valstybė bus sąjungoj su Vokietija. Tačiau vokiečiai, nežiūrint duotų derybose su Ob. Ost‘u pasižadėjimų, neleido viešai Lietuvos nepriklausomybės skelbti, o tarybos nutarimu apie Lietuvos valstybės atstatymą operavo Lietuvos Brastos taikos derybose kaip įrodymu jau įvykusio Lietuvos apsisprendimo. Tuo tarpu apie nepriklausomybės pripažinimą vokiečiai tylėjo ir Lietuvos delegatų į taikos derybas neleido. Dar mažiau kalbos galėjo būti apie vokiečių kariuomenės pasitraukimą ir perdavimą valdžios tarybai, ko taryba reikalavo. Buvo aišku, kad vokiečiai apgaudinėja ir 1917 m. gruodžio 11 d. aktą nori pavartoti grynai aneksijai. Pačioj taryboj kilo nuomonių skirtumų. Svarbu buvo panaikinti tą aktą. Pasiremiant akto neaiškumais, kuriuos vokiečiai ir stengėsi panaudoti, buvo iškeltas klausimas tam aktui papildyti pridedant straipsnį apie Steigiamąjį seimą, kuris nustatytų santykius su kitomis valstybėmis. Tas pasiūlymas taryboj ir gavo tik 12 balsų iš 20, o keturi tarybos nariai (J. Vileišis, St. Kairys, S. Narutavičius ir M. Biržiška) iš tarybos išėjo. Jie išėjo ne tiek protestuodami prieš tarybos daugumą, kiek prieš vokiečių politiką.

Gruodžio 11 d. papildymas akto buvo kompromisinis, kelias tarp to akto ir kito teksto, kuriame Lietuvos nepriklausomybės atstatymas nebuvo jungiamas su Lietuvos–Vokietijos santykiais. Bet vokiečiai ir to kompromiso priimti nenorėjo. Tuo tarpu derybos Lietuvos Brastoje nutrūko ir visas padėjimas pakitėjo. Vokiečių imperialistiški siekimai dar padidėjo ir jie užėmė naujus žemės plotus. Rodos, dar labiau reikėjo bijoti jų galybės ir jai nusilenkti. Tačiau taryba visai priešingai pasielgė ir nusistatė griežtai eiti savo keliais panaikindama net aukščiau minėtą kompromisą. Čia žymėtinas yra tarybos nutarimas, kuriuo panaikinami visi anksčiau duotieji pasižadėjimai tuo atveju, jei tas kompromisas nebus vokiečių priimtas ir Vokietija Lietuvos nepriklausomybės nepripažins. Į pasiųstą paklausimą vokiečiai tik atsakė, kad Vokietija Lietuvą pripažinsianti, bet kada – jokių pažadų neduoda. Taryba tuo būdu gavo laisvas rankas.

Dabar rūpėjo atstatyti taryboj vienybė. Pradėta tartis su išėjusiais 4 nariais dėl bendros Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo formulos. Labai daug ginčų iškėlė žodis „galutinai“ sakiny apie valstybės pamatų ir santykių su kitomis valstybėmis nustatymą. Opozicionieriai priešinosi tam žodžiui, motyvuodami, kad ne tik galutinai, bet ir bendrai tų pamatų ir santykių niekas kitas nustatyti neturi, kaip tiktai Steigiamasis Seimas. Pagaliau, susitarta ir Vilniuj, Didžiojoj gatvėj, Štralio namuose 1918 m. vasario 16 d. 1,30 val. dienos pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktas. Pasirašėme visi

20 tarybos narių abėcėlės tvarka.

Ne gana dar pasirašymo, reikėjo nepriklausomybės paskelbimo aktą viešai paskelbti. Vos tik įvyko pasirašymas, tekstą nusiuntėme į „Lietuvos Aidą“ ir spaustuvėj jį surinko. Korektūros nuotrauką nusiuntė į „Pres sestelle“, o mašiną paleido. Gavę korektūrą vokiečiai tuoj „Lietuvos Aido“ numerį konfiskavo, bet apie 70 egzempliorių pasisekė paslėpti. Tuo tarpu ištikimas tarybos draugas, jau minėtas kareivis profesorius, nuvežė akto tekstą į Berlyną Ercbergeriui, o jis perdavė kai kurioms vokiečių didesniųjų laikraščių redakcijoms. Ir didelis buvo okupacinės valdžios nustebimas, kad griežtai uždraustasis vietos spaudoj dokumentas pasirodė keliuose Berlyno dienraščiuose. Bet Vokietijos valdžia irgi greit susigriebė ir uždraudė tolimesnį akto skelbimą ir jo komentavimą. Kai kurie vokiečių laikraščiai ypač kanclerio organas „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ smarkiai puolė tarybą už revoliucinį žygį, kad ji drįsusi „mužikų tautai“ skelbti nepriklausomybę. Tikrai vasario 16 d. aktas buvo revoliucinis žygis, buvo drąsiai tartas laisvės žodis, tautos noro pareiškimas ir didis vienybės aktas, sujungęs visus lietuvių tautos vadus Lietuvos gerovės vardan. Lietuva tada negalėjo apie tą svarbųjį aktą sužinoti ir sunku buvo tikėti, kad nedidelis lietuvių veikėjų būrelis, priešų apsuptas, galėtų išdrįsti tokiam žygiui. Tuo būdu vasario 16 d. aktas nebuvo kieno nors malonės aktu, nepriklausomybės dovanojimo aktu, bet juo mes patys sau laisvę paėmėme, tik patys sau dėkingi už jį būdami. Tiesa, apie akto įgyvendinimą tada negalėjo būti kalbos, bet gimė galinga viltis, buvo rastas tikrasis pagrindas, tikrasis žodis. Ir neilgai reikėjo laukti – viltis neapvylė: žodis virto kūnu“. (10)

Negali likti be dėmesio ir tas faktas, kad pradžioje Tarybos nariai susirinko pas Joną Basanavičių. Kun. P. Dogelis 1927 m. vasario 18 d. rašė, kad „Lietuvos Taryba 16 vasario 1918 m. susirenka Mokslo Draugijos namuose pas d-rą J. Basanavičių į savo nepaprastą posėdį. Tarybos nariai beposedžiaudami pas d-rą Basanavičių menkai teįkurentuose kambariuose sušalo, iš ten bėgo d-ru Basanavičiu vedini į Lietuvių Komiteto butą, Didžiojoje g-vėje Nr. 30. Pas mus buvo šilčiau ir jaukiau. Kambarys nepraeinamas, izoliuotas nuo svetimų gyventojų. Čia gerbiamiesiems svečiams buvo pateiktos plunksnos taip svarbiam aktui pasirašyti. Tos plunksnos buvo mano laikomos atminimui ir būčiau ligšiol išlaikęs, kad ne bolševikai.“ (11) Netikėti kun. P. Dogeliu nėra jokio pagrindo, tuo labiau atsiminimai rašyti mirus J. Basanavičiui. Atkreiptinas dėmesys, kad kun. P. Dogelis nieko neužsimena apie akto spausdinimą Didžiojoje gatvėje Nr. 30. Rinktasi pas J. Basanavičių su tikslu skelbti nepriklausomybę. Vadinasi, aktą atsinešė

jau atspausdintą, veikiausiai iš Mokslo Draugijos namų. Jeigu kun. P. Dogelio atsiminimuose būtų netikslumų, jie būtų buvę paneigti. Laiko nuo 1927 m. iki 1940 m. buvo pakankamai daug.Kur buvo atspausdintas aktas ir kas jį atspausdino?

Kas atspausdino Nepriklausomybės akto tekstą?

Šiandien daug diskutuojama apie Akto pasirašymo ceremoniją. Raimundas Klimavičius knygoje „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė“12 siekė atskleisti Nepriklausomybės akto atsiradimo aplinkybes, rekonstruoti jo priėmimo bei paskelbimo aplinką ir procedūrą. Jo dėka Donatas Malinauskas tapo popžvaigžde, kalbant šios dienos žargonu. Jam net skyrius paskirtas: „Donato Malinausko parašo mįslė“. Kiti monografijoje nagrinėjami klausimai taip pat yra aktualūs mūsų visuomenei. Tačiau pastaruoju metu didžiausią susidomėjimą yra sukėlusi Nepriklausomybės Akto pasirašymo, paskelbimo aplinka ir ypač pati procedūra, jeigu tai, kas vyko okupacijos sąlygomis, galima taip įvardyti. Skaitant minėtą monografiją, susidaro įspūdis, kad Aktas buvo paskelbtas ne karo ir ne okupacijos sąlygomis. Tarybos protokoluose fiksuoti jos narių pavėlavimai ir nebuvimai aiškintini tik sudėtingomis to meto sąlygomis, kai laisvą judėjimą varžė okupacinė vokiečių valdžia. Abejotina, kad visi 20 signatarų vienu laiku galėjo atvykti į Štralio namus vasario 16 d., nes tai nesuderinama su konspiracija, tuo labiau, kad Nepriklausomybę buvo ruoštasi skelbti prieš vokiečių valią.

R. Klimavičius, rašydamas knygą apie Vasario 16-ąją, nepasinaudojo visa tuo metu buvusia informacija. Pamiršo jis Petro Kalpoko paveikslą „Signatarai“, taip pat Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus įkūrėją, puoselėtoją ir direktorę Alma Gudonytę (13). Kodėl buvo nutylėtos problemos, apie kurias rašyta straipsnyje „Paslaptinga 1918 m. Nepriklausomybės Akto faksimilės kopija“ (14), kuriame parodytas 1918 m. aktas su klaidomis, bei atkreiptas dėmesys į keistas detales. Minėtame straipsnyje keliamos problemos yra aktualios ir šiandien. Deja, taip niekas ir nepaaiškino, iš kur Ukmergės muziejuje atsirado Nepriklausomybės akto fotokopija, kurioje matyti užtušuotas inventorinis numeris. Verta priminti, kad signataro A. Petrulio sūnėnas Kęstutis Juozas Petrulis savo dukrai Nijolei pasakodavo, kad Lietuvos nepriklausomybės aktas buvo pagražintas. Šiandien taip ir lieka neaišku, kas buvo retušuota – pats Aktas ar tik jo kopija? O gal Ukmergėje esanti Nepriklausomybės akto fotokopija yra daryta sovietmečiu nuo pagražinto originalo? Ukmergėje esanti Akto fotokopija buvo rodyta 1999 m. laidoje „Vasario 16-oji – mįslė ir ieškojimai“ (15). A. Bumblauskas, būdamas šios TV laidos scenarijaus autoriumi, iki šiol taip ir nepaaiškino Ukmergės akto fotokopijos su užtrintu inventoriniu numeriu kilmės.

Ar galėjo įnešti aiškumo šioje painioje istorijoje, t. y. rekonstruojant Vasario 16-tos dienos įvykius ir aplinkybes, Petro Kalpoko paveikslas „Signatarai“ ir Almos Gudonytės pasakojimas apie Akto pasirašymo įvairiausias aplinkybes. Be abejo, galėjo. Tiesa, mūsų šalyje daug kam paskutinė ir neginčijama tiesa – sovietmečio laikų prisiminimai. Todėl stebina Č. Laurinavičiaus, R. Lopatos, A. Bumblausko šventas naivumas ir tikėjimas, kad KGB miegojo, kai Petras Klimas rašė prisiminimus. Tiek to, būkime naivūs ir patikėkime, kad KGB pražiopsojo P. Klimą, A. Stulginskį, bet kaip įtikinti atsiminimų skaitytoją, kad minimi autoriai nepakluso vidiniam cenzoriui. Kas gali paneigti tą galimybę, kad būtent vidinis cenzorius vedžiojo P. Klimo ranką. Kad ir koks geras vidinis cenzorius, tačiau net ir jis ne visada įtikdavo KGB cenzoriui. Tai liudija E. Uldukio prisiminimai apie tai, kaip jis rašė „Vanagai iš anapus“ ir kaip buvo prižiūrimas atsakingo KGB agento.

Po daugelio metų į Lietuvą iš JAV buvo parvežtas Petro Kalpoko paveikslas „Signatarai“, kurį 2007 m. Lietuvos nacionaliniam muziejui perdavė Lietuvos ambasada Vašingtone. P. Kalpokas nutapė paveikslą „Signatarai“ 1939 m. Pasaulinei parodai Niujorke. Nėra abejonės, kad tapytojas naudojosi iš pirmųjų lūpų gauta Stanislovas Narutavičius po Nepriklausomybės aktu pasirašė lenkiškomis raidėmis informacija apie vasario 16-osios įvykius, t. y. gerai žinojo Akto pasirašymo aplinkybes. Ant stalo matyti trys popierių krūvelės, vienas plunksnakotis. Taigi ką norėjo tuo pasakyti dailininkas? Deja, rašomosios mašinėlės nėra. O gal Aktas atspausdintas kitur, ne Štralio namuose? Todėl drąsiai galiu teigti, kad Raimundo Klimavičiaus pateikta 1918 m. vasario 16 d. posėdžio rekonstrukcija yra graži pasaka, nes taip ir lieka neaišku, kas ir kur atspausdino Nepriklausomybės akto tekstą. Ir kodėl nė vienas iš signatarų apie tai neužsimena. Tiesa, gal kiek tiesos įneš Dogelio prisiminimai, tik viena blogybė, kad jau labai ilgai jie paslaptingai klaidžioja po Lietuvą. Ponas „X“ tai vienam, tai kitam pasiūlo juos pirkti, sako, kad lyg Nacionalinis muziejus juos įsigijo.

2007 m. vasario 15 d. (16) signatarų namuose Alma Gudonytė pasakojo (pasakojimas įrašytas vaizdo juostoje) apie 1918-ųjų vasario 16 d. įvykius ir sudėtingas aplinkybes. Ji teigia, kad taip pasakoja visiems Šlapelių muziejaus lankytojams. Apie Akto pasirašymo aplinkybes jai pasakojo Marija Šlapelienė, kuri dažnai susitikdavo su dr. Jonu Basanavičiumi, nes jis buvo Šlapelių dukters Gražutės krikštatėvis. Pagal seną lietuvių paprotį, krikštatėvis dr. Jonas Basanavičius buvo laikomas Šlapelių giminaičiu. Pati Alma Gudonytė gyveno pas Mariją Šlapelienę nuo 1950 m. ir bendravo su ja dvidešimt septynerius metus. Alma Gudonytė linkusi manyti, kad istorikai neįsijaučia į to meto laikotarpį, aprašinėdami Akto pasirašymo aplinkybes, nes negyveno tada, nežino kai kurių Akto pasirašymo faktų. Dr. Jonas Basanavičius pasakojo, kad tokio gražaus originalo nebuvo. Viskas buvo daroma greitai ir mikliai. Tekstą paruošė Jonas Vileišis, nes jis – tarptautinės teisės žinovas. Akto pasirašymo aplinkybės buvo ypač sudėtingos. Vilniuje tuo metu siautėjo badas, gatvėje krisdavo ir mirdavo žmonės beveik kas valandą, vėliau važiuodavo arkliais traukiamos vežėčios, surinkdavo lavonus ir juos laidodavo. Buvo vokiečių okupacijos laikas. Būsimieji signatarai mėtė pėdas, vienur skelbdavo susitikimą, kitur susirinkdavo. Tą dieną buvo labai šalta. Paskutinė susitikimo vieta buvo dabartiniuose Signatarų namuose, tai yra pas P. Klimą bute. Petras Klimas gyveno ten, kur dabar yra įrengtas kambarys. Petras Klimas parūpino malkelių, pakūrė, šilta pasidarė ir niekas pašalinis nežinojo apie susitikimo vietą ir tikslą. Būta ypač didelio slaptumo.

Nepriklausomybės aktas, anot A. Gudonytės, pagal paruoštą tekstą buvo skubotai spausdinamas vietoje, trimis kalbomis: lietuviškai, vokiškai ir rusiškai. Kas spausdino tekstą, A. Gudonytė nepasiteiravo. Pirmiau atspausdino lietuvišką tekstą, kurį visi pasirašė. Vokišką tekstą įdėjo Antanui Smetonai į kišenę ir įpareigojo perduoti vokiečių vyriausybei, o rusiškas tekstas taip ir liko neįteiktas, nes buvo bijomasi… Almos Gudonytės pasakojime viena detalė kelia pagrįstų abejonių. Tai, kad Aktas buvo spausdinamas vietoje, nesuderinama su konspiracijos principais, spausdinimo mašinėlės nematome ir Petro Kalpoko paveiksle „Signatarai“. O juk P. Kalpokas bendravo su signatarais ir kūrė istorinę drobę. Tai, kad Aktas buvo atspausdintas iš anksto, patvirtina ir A. Stulginskio prisiminimai, rašyti 1938 m. Nepriklausomybės dvidešimtmečio proga. Juose teigiama, kad „rezoliucija“, t. y. Nepriklausomybės skelbimo tekstas, buvo jau iš anksto paruošta ir net rašomąja mašinėle 2 egzemplioriais atspausdinta…“ Tai kas vis dėlto atspausdino tekstą rašomąja mašinėle?

Mykolo Biržiškos prisiminimuose, „Naujajame žodyje“ (17) (1932), sakoma: „Jokių sekretorių, jokių raštininkų neturėjom. Gan dažnai rinkdavomės ir posėdžiaudavome draugiškai. Kai kada tie posėdžiai būdavo vieši, oficiališki – tada į juos ateidavo ir vokiečių valdžios atstovai.“ (18) Vadinasi, spausdino vienas iš signatarų, kurio spausdinimo techniką Raimondas Klimavičius apibūdino taip: „Tekstą spausdino šiam darbui neįgudęs žmogus. Apie tai byloja nelygiai atspausdintos, dešiniojoje lapo pusėje į viršų kylančios eilutės, dispozicinėje formulėje praleistas žodis kaipo, daug rašybos ir spausdinimo klaidų bei taisymų <…> vietoj Lietuvos Taryba – Lietuvos Tyraba…“. Tai kas iš signatarų galėjo atspausdinti tekstą, nepabūgęs vokiečių, ir kuris iš signatarų turėjo spausdinimo mašinėlę namuose, Vilniuje? Negalima sutikti su Raimundo Klimavičiaus nuomone, kad Aktas buvo atspausdintas su Centrinio komiteto patalpose buvusia mašinėle „Continental“, nes tai nesuderinama su konspiracija okupacijos metu. Vokiečiams nustačius tokį faktą, komitetas veikiausiai būtų buvęs uždarytas. Todėl lieka tik viena galimybė, kad Aktas buvo spausdintas privačia mašinėle. Ją Vilniuje turėjo ir Donatas Malinauskas. Turimuose jo spausdinimo mašinėle spausdintuose tekstuose galime pastebėti šokančią į viršų raidę „ė“, specifines kitas raides kaip ir Akto tekste. Todėl faktus reikėtų tikrinti.

Vietoj pabaigos

Dabartiniai politikai tokių antikomunistinių ir kosmopolitinių idėjų propagavimo pasekmių įžvalgumu, kuris buvo būdingas daugumai buvusios Valstybės Tarybos narių, nepasižymi. Todėl ir klaidžioja Lietuva rusiškojo, lenkiškojo ir kitokio socializmo labirintuose, iš kurių jau dvidešimt metų išeiti negali.

Literatūra:

1. Gira L. „Vilniaus gyvenimas po Vokiečiais 1916 m.“ // Mūsų Senovė. 1921. Nr. 2. P. 37.

2. „Lietuvių raštas į Jo Ekscelenciją Vokietijos Kanclerį“ // Lietuvos aidas 1918 09 20 Nr. 5. P. 1.

3. „Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metu 1915–1918“. Sudarė Gimžauskas E. Vilnius 2006. P. 139–147.

4. Aničas J. Jonas Vileišis 1872–1942. Vilnius 1995. P. 198.

5. Šmulkštys A. „Atsiminimai. Vilniaus konferencija ir krikščionys demokratai“ // Krikščionis demokratas 1927 Nr. 3–5. P. 119–121.

6. Šmulkštys A. „Atsiminimai. Vilniaus konferencija ir krikščionys demokratai“ // Krikščionis demokratas 1927 Nr. 3–5. P. 121

7. Staugaitis J. Mano atsiminimai, Vilnius. 1995. P. 230.

8. Senasis Meškus „Vieno asmens reikšmė Lietuvos katalikams“ // Rytas 1936 02 08. Nr. 32(3404) P.5.

9. Jankowski Cz. (Czeslaw) „Litwa terazneijsza“ // Tygodnik ilustrowany 1918 01 26. Nr. 4.

10. J. Paleckis „Kaip gimė laisvės žodis“ // 1928 m. Vasario 16 – 10 metų Lietuvos Nepriklausomybės sukaktuvėms paminėti. Redagavo A. Marcinkevičius. Kaunas. 1928. P. 59–65.

11. Dogelis P. „9 metų kūdikis ir Tautos Tėvas“ // Rytas 1927 02 18. P.2–3.

12. Klimavičius R. Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė. Vilnius. 2003.

13. Zemlickas G. „Kodėl nerastas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas / Mokslo Lietuva 2007 kovo 1-14d. Nr. 5 (361).

14. Jencius-Butautas V. „Paslaptinga 1918 m. Nepriklausomybės Akto faksimilės kopija“ // Voruta. 1999 02 13. Nr. 6 (384) p. 1.

15. TV laida „Vasario 16-oji – mįslė ir ieškojimai“ (scenarijaus aut. A. Bumblauskas, E. Dargužis, rež. J. Banys, filmavimo grupė – UAB „Kupolė“, LRT, 1999 m.).

16. Garso ir vaizdo įrašas asmeniniame autoriaus archyve.

17. Biržiška M. „Kaip mes paskelbėm nepriklausomą Lietuvą“ // Naujasis žodis. 1932.

18. Ten pat.

Nuotraukoje: S. Narutavičius

Voruta. – 2011, vas. 5, nr. 3 (717), p. 9, 12.

Vilma BUKAITĖ

1917 m. rugsėjo 25 d. dvidešimt pasipuošusių vos prieš keturias dienas išrinktų Lietuvos Tarybos narių susėdo bendrai nuotraukai.

Taigi ne 1918 m. vasario 16 dieną, kaip įprasta manyti, o kiek anksčiau. Panašų Petro Kalpoko paveikslą, kuriame jie nutapyti besiruošiantys pasirašyti bene svarbiausią dvidešimto amžiaus lietuvių politinį aktą, galime išvysti Signatarų namuose. Dvidešimt puošnių vyrų aplink žalia tautiniais ornamentais puošta staltiese uždengtą stalą: Saliamonas Banaitis, Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Kazimieras Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis ir Kazimieras Šauliai, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis ir Jonas Vileišis. Iškilmingam posėdžiui pirmininkaujantis J. Basanavičius skaito akto tekstą, likusieji susikaupę klausosi. Lengva patikėti, kad Nepriklausomybės akto signatarai – tai žmonės krakmolytomis apykaklėmis, kasdien dėvintys kostiumą ir tediskutuojantys apie politinius dokumentus. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais okupacinės valdžios varžomame ir alinamame krašte ir jų kasdienė apranga buvo gerokai kuklesnė, ir darbai Lietuvos Tarybos veiklos metais įvairesni.

Bene pagrindiniai Vasario 16-osios akto signatarų palydovai 1917–1918 m. buvo nežinia ir nuovargis. Iki pat aiškaus Vokietijos žlugimo kare 1918 m. spalį Tarybos veikla bet kada galėjo būti sustabdyta, o jos nariai – areštuoti. Kaip ir 1990 m. dvidešimt valstybininkų ieškojo būdų išlaviruoti, neišprovokuodami Sovietų Sąjungos agresijos. Lyg grėsmės priminimas, 1917 m. rugsėjo 23 d. per iškilmingą Lietuvos karinės valdybos vadovo Franzo Josepho von Isenburgo-Birsteino Tarybai surengtą vakarienę priešais P. Klimą netyčia atsisėdo 1916 m. lapkritį jį areštavęs ir Vilkaviškio kalėjime keturiems mėnesiams įkalinęs Marijampolės apskrities karinis viršininkas. Net keletas būsimųjų signatarų karo metais yra pabuvę kalėjime: 1916 m. gruodį trumpam buvo suimti A. Smetona ir J. Basanavičius, 1917 m. gegužę – S. Kairys. J. Vailokaitis Pirmojo pasaulinio karo metais kalėjo Kaune, vėliau buvo atiduotas policijos priežiūrai. Įtartas antivalstybinių atsišaukimų platinimu, J. Vileišis 1916 m. liepos 23 d. buvo suimtas ir įkalintas Lukiškių kalėjime. Mirties bausmė jam vėliau buvo pakeista kalėjimo, paskui – sunkiųjų darbų bausme. Pabėgęs iš Aacheno anglių kasyklų, jis kurį laiką slapstėsi ir tik paaiškėjus, kad jo kaltė neįrodyta, Lietuvių konferencijai artėjant, galėjo sugrįžti į Lietuvą.

Per visą Pirmojo pasaulinio karo laikotarpį ir Vilniuje, ir kitose Lietuvos vietovėse intensyvus politinis gyvenimas, neturtingų tautiečių šalpos būtinybė sužadino visų tautybių Lietuvoje likusius, į Rusijos gilumą nepasitraukusius inteligentus. Dvidešimt būsimųjų Nepriklausomybės akto signatarų priklausė net kelioms politinėms, mokslo, švietimo arba labdaros draugijoms. Greičiausiai visi buvo pažįstami ar bent jau matę vienas kitą, girdėję apie kolegų ankstesnę veiklą. Net du signatarai kone per atsitiktinumą liko Lietuvoje. Rusijos Žemės banko Vilniaus skyriuje dirbęs M. Biržiška pasiryžo nevykti jau būdamas geležinkelio stotyje, tuo nepaprastai nustebindamas savo kolegas. A. Stulginskis buvo įpareigotas evakuoti Vilniaus žemės tvarkomosios komisijos Trakų skyriaus turtą. Kartu išsiuntė ir savo daiktus, bet, susirengęs išvykti, netikėtai susirgo.

Pirmojo pasaulinio karo metais S. Banaitis ir P. Dovydaitis rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu ir darbu Kaune. K. Bizauskas dirbo Panevėžio miesto valdybos sekretoriumi ir gimnazijos mokytoju, dirbdamas Taryboje, jis nuolat ieškodavo rėmėjų Lietuvių draugijai nukentėjusiesiems dėl karo šelpti. Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus sekretorius kanauninkas Kazimieras Šaulys globojo Kaune veikusias švietimo ir labdaros įstaigas. Kunigai V. Mironas, A. Petrulis ir J. Staugaitis rūpinosi lietuviškomis pradžios mokyklomis bei šalpos darbu savo dekanato parapijose. Gaila, trūksta žinių apie Žemaitijos dvarininkų J. Smilgevičiaus ir S. Narutavičiaus veiklą Pirmojo pasaulinio karo metais, bet jam beprasidedant ir pasibaigus, abu buvo žinomi savo labdaringa veikla, o S. Narutavičius garsėjo kaip mokyklų steigėjas ir rėmėjas.

Vilniuje Buvo įsikūrę dešimt būsimųjų Vasario 16-osios akto signatarų: J. Basanavičius, M. Biržiška, P. Klimas, S. Kairys, D. Malinauskas, A. Smetona, A. Stulginskis, J. Šaulys, J. Šernas ir J. Vileišis. Kurį laiką šiame mieste gyveno J. Vailokaitis. Beveik visi priklausė toms pačioms draugijoms, per visą karo laikotarpį rinkdavosi padiskutuoti politikos klausimais. Nuolat veikė bendrai, nors tardamiesi arba diskutuodami neretai susikirsdavo.

Lietuvių draugijų veikla Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje buvo labai susipynusi. Kairiųjų politinių pažiūrų būsimieji signatarai M. Biržiška, P. Klimas, S. Kairys, J. Šaulys priklausė ne tik Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, bet ir vadinamajai Agronomijos ir teisių draugijai. Nors jos abi konkuravo, bet kartais pagelbėdavo viena kitai. Formaliai „Ryto“ švietimo draugijos vardu įsteigtos gimnazijos išlaikymą visiškai finansavo Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, skyrusi nemažai lėšų Lietuvių mokslo draugijos parengtų vadovėlių leidybai. Tik 1918 m. rudenį patalpas gavusios Lietuvos Tarybos posėdžiai neretai vykdavo Lietuvių mokslo draugijos komiteto arba Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto patalpose. Toks susipynimas tuomet turbūt nekėlė nuostabos, nes visose likusiose lietuviškose draugijose veikė tie patys Vilniuje likę lietuviai inteligentai, tarp kurių buvo ir būsimieji Nepriklausomybės akto signatarai.

M. Biržiška tapo „Ryto“ švietimo draugijos ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti gimnazijos direktoriumi. Išrinktas į Tarybą, jis nenutraukė pedagoginio darbo, tik paprašė paskirti padėjėją, kuris prireikus galėtų pavaduoti užimtą direktorių. Pats M. Biržiška joje dėstė Lietuvos ir lietuvių literatūros istoriją bei geografiją, Aleksandras Stulginskis – gamtos mokslus, Antanas Smetona – graikų kalbą, Jokūbas Šernas – visuotinę istoriją.

Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti būsimieji signatarai intensyviausiai veikė iki Lietuvos Tarybos darbo pradžios. Iki pat Vilniaus okupavimo 1918 m. pabaigoje nuo jos nenutolo tik ištikimiausi senbuviai M. Biržiška, A. Stulginskis, J. Basanavičius ir A. Smetona. Jei M. Biržiška daugiau dirbo pedagoginį darbą, tai J. Basanavičius ir draugijos pirmininkas A. Smetona dažnai atstovaudavo instituciją susitikimuose su okupacine valdžia. Be to, J. Basanavičius nuolat rūpinosi draugijos prieglaudų, mokyklų, ligoninių ir labdaros valgyklų higienos sąlygomis, tikrindavo moksleivių sveikatą. J. Šernas administravo keletą našlaičių prieglaudų. 1915 m. spalio viduryje, draugijos įgalioti, S. Kairys aplankė Aukštaitiją, Pr. Dovydaitis – Suvalkiją, o P. Klimas – Pietų Suvalkiją ir Dzūkiją. Nemažą maršruto dalį nueidami pėsčiomis, jie surinko žinias apie karo padarytus nuostolius kraštui ir tautiečių politinius lūkesčius.

Visų šelpiamųjų mityba labai priklausė nuo agronomo A. Stulginskio gebėjimų. Jis buvo atsakingas už Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti ūkį. Net keletą kartų vyko pirkti karvių, kurių pieno produktais mito institucijos globojamieji. Išrinko sklypus daržams, pirkdavo reikalingas sėklas (augino bulves, morkas, burokėlius, kopūstus, svogūnus ir pomidorus), prižiūrėjo daržovių auginimą, rūpinosi draugijai priklausiusių pievų šienavimu, pirkdavo malkas. Dalį daržovių ir produktų įsigydavo Vilniaus lietuviai. Karo nualintame mieste, iš kurio išvykti be sunkiai gaunamų leidimų buvo draudžiama, o maisto nuolat stigo, tai buvo svarbi parama. Be to, A. Stulginskis buvo pedagoginių kursų vadovas, juose dėstė gamtą, agronomiją ir fiziką. Tų pačių dalykų, kaip ir gimnazijoje, kursus skaitė M. Biržiška ir J. Šernas.

Net aštuoniolika Lietuvos Tarybos narių priklausė Lietuvių mokslo draugijai. 1916 m. vasarą vykusiame visuotiniame susirinkime jos pirmininkas J. Basanavičius konstatavo, kad daliai narių pasitraukus į Rusiją, nuolat augusi draugija gerokai nusilpo, o posėdžių salė pustuštė. Nepaisant išbandymų, karo metais draugija ne tik nežlugo, bet ir nudirbo didelį darbą – 1915 m. atnaujinta jos Vadovėlių komisija iki 1918 m. spalio parengė 56 vadovėlius mokykloms, dauguma jų skirta mokymo priemonių ypač stokojusioms vidurinėms mokykloms. Būsimieji signatarai joje visiškai dominavo: iki 1918 m. jai vadovavo A. Smetona, vėliau – P. Klimas ir M. Biržiška (dar komisijoje dirbo K. Bizauskas ir Augustinas Janulaitis). Vadovėlių parengė visi jos nariai, taip pat ir Jurgis Šaulys. Itin didelis buvo juos redagavusio ir korektūras skaičiusio P. Klimo indėlis. Kasmet per visuotinį draugijos susirinkimą būdavo skaitoma po keletą pranešimų, kurių dalis skelbta leidinyje „Lietuvių tauta“. Pirmojo pasaulinio karo metais būsimųjų signatarų pranešimai vyravo. Jie rinkosi labai įvairias temas nuo „Kaip randama objektyvi tiesa. Iš etikos metodo studijų“ (P. Klimas) iki „Kai kurie bruožai ūkio atstatymo Lietuvoje“ (A. Stulginskis).

Lietuvių mokslo draugijos nariai, daugiausia energijos skyrę tyrinėjimams, nenutraukė jų ir per karą. J. Basanavičius ir M. Biržiška tęsė tautosakos tyrinėjimus. 1916 m. viduryje J. Basanavičius ir J. Šaulys kreipėsi į vokiečių civilinę administraciją, prašydami neišgabenti Vilniuje buvusių archyvų ir bibliotekų medžiagos, į jų prašymą atsižvelgta.

Draugijos įkūrėjas J. Basanavičius kruopščiausiai ja rūpinosi ir karui prasidėjus. Jis persikėlė draugijos nuomotas patalpas Pranciškonų gatvėje, pats rūpinosi jų tvarkymu ir apsauga. Prasidėjus bombardavimams netoli miesto, pasirūpino, kad visa vertinga medžiaga būtų perkelta į rūsius. Draugijos patalpose jis gyveno per visą karo laikotarpį. 1917 m. birželio viduryje sutarta, kad Lietuvių mokslo draugijos medžiagai reiktų paieškoti geresnių patalpų. Po mėnesio ji gavo patalpas Aušros Vartų gatvėje, kuriose kartais vėliau posėdžiaudavo Lietuvos Taryba.

1917 m. rugsėjo 6 d. jau pasirodė pirmasis jo numeris. Kai buvo sudaryta Lietuvos Taryba, laikraštis iškart tapo jos sąsaja su visuomene. Politikos klausimus „Lietuvos aide“ pavesta kuruoti J. Šauliui, visuomeninius ir ūkio – A. Stulginskiui, mokslo ir švietimo – M. Biržiškai. P. Klimas buvo paskirtas redakcijos sekretoriumi ir tapo faktiniu redaktoriumi. „Lietuvos aide“ būdavo spausdinami okupacinės valdžios pranešimai, žinios apie karo eigą ir tarptautinės politikos naujienos, pranešimai apie lietuvių veiklą, žinutės iš įvairių vietovių, mokslo populiarinimo tekstai lituanistine tematika. Vis dėlto svarbiausiais vadintini publicistikos ir politikos apžvalgų tekstai. Balansuodami ant leidžiamo ir draudžiamo ribos, jų autoriai P. Klimas, A. Smetona, J. Šaulys stengėsi kuo atviriau papasakoti apie krašto savarankiškumo siekį, aptarti lietuvių politikos naujienas, skatinti tautinį orumą. Turbūt simboliška, kad pirmajame „Lietuvos aido“ numeryje, redakcijos skiltyje, dėl nesusipratimo praslydo cenzūros išbrauktas apibūdinimas – nepriklausoma Lietuva.

1917–1918 m. dvidešimt Lietuvos Tarybos narių daug energijos paskyrė valstybingumo atkūrimo darbui. Ji ėmė apmirti, įsteigus tradicines aukščiausios valdžios institucijas: pradėjus dirbti vyriausybei ir prezidentui. Tačiau darbą užbaigė tik 1920 m. gegužės 15 d., kai susirinko Steigiamasis Seimas.

Pirmojo pasaulinio karo metais, kaip ir dešimtmečiu anksčiau, Vilnius buvo lietuvių politinio ir kultūrinio gyvenimo sostinė. Deja, atskirta įvairių okupacinės valdžios apribojimų, ji stokojo ryšių su provincija. Lietuvos Taryba, kurioje buvo skirtingose krašto vietose gyvenusių žmonių, sprendimais geriau atspindėjo visuomenės poreikius. Tačiau daugumą idėjų sumanydavo ir organizacinių darbų nudirbdavo Vilniuje gyvenusieji veikliausieji Nepriklausomybės akto signatarai.

Vilniaus lietuvių draugijų patalpos ir pavaldžios institucijos buvo išsklidusios po visą miestą, tad vilniečiai signatarai nuolat daug vaikščiojo pėsčiomis. Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti remdavo savo narius maisto produktais, o nevedusieji dažnai ateidavo papietauti labdaros valgykloje. Taigi didžiulės maisto stokos ir nuolat kylančių jų kainų situacijoje institucija apsaugojo būsimuosius signatarus nuo bado. Ir dėl nuolatinio lėšų stygiaus, ir dėl šelpiamųjų gausos maistą tekdavo taupyti. Veiklieji draugijos nariai nuolat buvo apkrauti darbais: dirbo pedagoginį darbą, ruošė vadovėlius, talkino labdaros draugijai, rengėsi Tarybos posėdžiams, diskutavo susibūrimuose, svarstydami politinius klausimus. Nevilniečiams darbas Lietuvos Taryboje reiškė varginančias keliones – nors jie turėjo tuomet neįkainojamos vertės leidimus laisvai keliauti Lietuvos teritorijoje, bet karo metais traukinių eismas buvo labai sutrikęs. Jis lėmė ir pasidalijimą tarp įsipareigojimų savo parapijoje, mokykloje ar dvare ir valstybingumą atkurti įgaliotoje institucijoje, būtinybę nuolat užkrauti savo įprastus darbus kitiems.

1918 m. vasario 16-ąją Lietuvos Tarybos nariai nebūtų galėję patikėti, jog Vilnius netaps naujosios valstybės sostine. Tačiau jo okupavimas 1918–1919 m. sandūroje ir keletą karų vėliau bei galutinis Vilniaus krašto atskyrimas pakeitė ne tik valstybingumo, bet ir šiame mieste veikusių lietuvių draugijų istoriją, nuo jų atskirdamas Pirmojo pasaulinio karo metų stropiausius dalyvius. Kuriantis naujai valstybei, Kaune jų pačių gyvenimai tarsi prasidėjo iš naujo. Lyg jungtis arba atvirkščiai – jau didžiuosius darbus nudirbusios kartos žmogus, Vilniuje iš Lietuvos Tarybos teliko Jonas Basanavičius.

www.bernardinai.lt

Nuotraukoje: Petras Kalpokas. „Signatarai“ (1939)

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

Lietuvos užsienio politikos ašis visą nepriklausomybės laikotarpį sukosi apie Vilniaus problemą. Iš šio taško į savo kaimynus žvelgė Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona ir vylėsi, kad tokios pozicijos laikosi ne tik ministrai, bet ir ministerijų darbuotojai. Būtent dėl Vilniaus 1930 m. vasario mėnesio pradžioje komplikavosi santykiai su Estija.

Problemų santykiuose su estais buvo ir anksčiau. 1929 11 07 „Lietuvos aidas“ (1) rašė apie priežastis, kodėl vėluojama pasirašyti prekybos sutartį tarp Lietuvos ir Estijos. Paminėta Estijos orientacija į Varšuvą buvo viena iš svarbiausių priežasčių. Dar viena priežastis ta, kad nenorėjo taikyti avantažo Lietuvai, kai jis buvo taikomas suomiams, latviams ir SSSR. Lietuva, taikydama klauzules sutartyse su Baltijos valstybėmis, to paties tikėjosi ir iš jų. Tačiau kitaip problemas matė estų vyriausybė, ir, matyt, čia būta ir mūsų diplomatinio korpuso klaidų. Prekybos sutartis su estais buvo pasirašyta tik 1931m. sausio 16 d. (2) 1930 m. pabaigoje Užsienio reikalų ministerijoje buvo svarstomas klausimas dėl Donato Malinausko siuntimo į Estiją, nes lenkiška estų orientacija kėlė nerimą Lietuvai. (3)

Nežiūrint to, kad Lietuvos atstovai domėjosi būsimuoju Estijos vyriausybės vadovo Otto Strandmano vizitu į Lenkiją ir klausė, ar vadovas pakeliui apsilankys Vilniuje, (4) vizitas nepateisino lietuvių lūkesčių. Estų vyriausybės vadovas 1930 02 08 į Lenkiją vyko per Turmantą, papuoštą lenkų ir estų vėliavomis. Tą pačią dieną, 20 val. 40 min. traukiniu atvyko į Vilnių, kur buvo iškilmingai sutiktas lenkų okupacinės valdžios. (5) Stotyje buvo surengta priėmimo vakarienė. Jos metu Vilniaus vaivada Vladislovas Rackevičius kreipėsi į estų valstybės galvą ir padėkojo, kad pakeliui sustojo Vilniuje, „šiaurės rytų lenkų respublikos provincijos centre ir „Jagelonų“ idėjos lopšy.“ (6) O. Strandmanas atsakomojoje kalboje akcentavo, kad yra „mieste, kuris turi tokią istoriją ir kuris davė praeity Lenkijai taip vertingus vyrus Mickevičių ir Pilsudskį. Po savo kalbos O. Strandmanas pakėlė taurę už Vilniaus miestą ir lenkų valstybę.“ (7) Vėliau estų valstybės delegacija išvyko į Varšuvą.

Lietuva negalėjo abejingai stebėti tokios įvykių raidos, viskas toliau tik blogėjo. Lenkijos prezidentas davė sutikimą R. Ručinskui eiti Estijos konsulo pareigas Vilniuje. (8) Tokiais savo veiksmais Estija pažeidė neutralitetą Vilniaus klausimu. D. Malinauskas nuo 1930 m. sausio vidurio (9) iki vasario mėnesio antros pusės, (10) lankėsi Vilniuje ir savo akimis galėjo stebėti O. Strandmano vizitą. Lietuvos vyriausybė ėmėsi veiksmų, iš Talino buvo atšauktas diplomatas J. Aukštuolis, į jo vietą 1930 m. liepos mėn. buvo paskirtas K. Šumauskas. (11) Tačiau reikalai negerėjo, todėl buvo sumanyta (ne be prezidento A. Smetonos patarimo) siųsti į Taliną D. Malinauską. Tiesa, kelis kartus D. Malinauskui prezidentas siūlė atstovo vietą Prahoje, paskutinį kartą 1930 m. kovo mėnesį T. Masaryko 80-čio paminėjimo proga. Tačiau D. Zaunius trukdydavo tokiems paskyrimams ir išvykimams. D. Zauniaus diplomatinius sugebėjimus D. Malinauskas vertino kritiškai ir laikė jį atsakingą ne tik už pablogėjusius santykius su čekais ir jugoslavais, bet ir dėl pašlijusių santykių su Vatikano atstovu nuncijumi R. Bartaloni. (12) Dėl neatsakingų D. Zauniaus žodžių Šventojo sosto atžvilgiu ir ironiškos pastabos: „Kadangi Vatikanas neturi armijos, jokių komplikacijų būti negali“ (13), pašlijo diplomatiniai santykiai su Vatikanu, Lietuvos pozicija kovojant dėl Vilniaus susilpnėjo. Nuncijus ne be pagrindo vadino kai kuriuos vyriausybės narius masonais. (14) D. Malinausko katalikiškos pažiūros buvo nepriimtinos D. Zauniui ir daliai Lietuvos diplomatinio korpuso narių, kuriems nebuvo tolimos komunistų ir masonų idėjos.

Būtent dėl Vilniaus kilusios problemos vertė keisti Lietuvos atstovą Estijoje. O. Strandmano vyriausybė atsistatydino 1931 02 03. (15) Tiesa, 1931 02 12 sudarytame naujame Estijos ministrų kabinete (16) nebuvo polonofilų O. Strandmano ir Rebane’io. Juos pakeitė Janas Tonissonas (Jaan Tõnison) ir kiti asmenys, žinomi kaip Skandinavijos ir Baltijos šalių vienybės interesų gynėjai. (17) „Lietuvos žinios“ 1931 03 12 pranešė, kad nuo kovo 15 d. Estijai paskirtas naujas Lietuvos atstovas. (18) „Lietuvos aidas“, pranešdamas apie D. Malinausko paskyrimą, pažymėjo, kad tai vienas iš nedaugelio tautiškai susipratusių bajorų. (19) Kovo 17 d. konfidencialiu laišku Teisių–Administracijos Departamento direktorius J. Aukštuolis informavo K. Šumauską, kad šis privalo užleisti savo butą Taline D. Malinauskui, o pats susirasti kitą. (20) D. Malinauskas atvyko į Taliną ne 1931 04 26 (21), o 1931 04 23 ir nuo balandžio 30 d. pradėjo oficialiai eiti savo pareigas. (22) Skirtingai nei į Prahą, į Taliną jis atvyko su visa šeima, tai yra su žmona Zofija ir dukterimi Marija. Prieš paskiriant D. Malinauską

atstovu Estijoje, buvo pažadėta, jeigu dabartinė Estijos vyriausybė atsisakys O. Strandmano vyriausybės lenkofiliškos politikos Lietuvos atžvilgiu, po poros mėnesių suteikti įgaliotojo ministro titulą. (23)

Nerimą Estijai kėlė Vokietijos ultimatumas dėl nusavintų Estijos dvarų atlyginimo Vokietijos piliečiams. (24) Lietuvai taip pat nebuvo svetimos šios problemos. Savo laiku D. Malinauskas gynė dvarininkę Bondienę, kurios byla turėjo ne tik politinį atspalvį, bet

ir žemės nuosavybės tęstinumo aspektą.

Balandžio 29 d. „Lietuvos aidas“ informavo savo skaitytojus, kad D. Malinauskas balandžio 28 d. Taline „vizitavo estų užsienio reikalų ministerį Tõnissoną, viceministerį Helntą ir kitus užsienių reikalų ministerijos aukštesnius valdininkus“. (25) Apie priėmimą pas Estijos užsienio reikalų ministrą D. Malinauskas rašė, kad „vizitas išsivystė į ilgesnį ir labai malonų pasikalbėjimą, kuriame jisai visiškai sutiko su manim, kad didesnieji mūsų kaimynai stengiasi trukdyti mūsų valstybių savitarpio solidariškumo pastangas, galinčias dar daugiau stiprinti mūsų atsparumą jų įtakai, sudarančiai pavojų mūsų nepriklausomybei; kad tampresnis susidraugavimas su didesniu ir stipresniu daugiausiai baigiasi silpnesnio išnaudojimu ir, kad nedidelės ir solidariškai elgsiančiosios, vardan bendrųjų interesų, trys mūsų valstybės galėtų sudaryti jėgą neprileidžiančią prie mūsų šalių balkanizavimo.“ (26) D. Malinauskas minėtame pranešime pastebi, kad užsienio reikalų ministras buvo nustebintas, kad jo titulas neatitinka Estijos atstovo Kaune titulo.

Vizitas pas valstybės galvą Konstantiną Patsą (Konstantin Päts) įvyko 1931 04 30. Jo metu buvo atsiribota nuo Strandmano vyriausybės poelgių. D. Malinauskas 1931 05 06 pranešime teigia, kad vyriausybės vadovas K. Pätsas patvirtino, jog Strandmano „sustojimas Vilniuje buvo vilingai lenkų suruoštas netikėtumas ir buvo ne mažiau nemalonus estams kaip ir lietuviams; kvalifikavo šį žygį, kaipo brutališką elementarių etiketo dėsnių paniekinimą, kurie neleidžia vienam Valstybės Galvai, vizituojant antrąjį, prieš pasimatymą su juo, daryti panašius žygius ir prakalbas, ypatingai dar ant tiek ginčijamosios teritorijos.“ (27) Be to, D. Malinauskas rašė: „Ponas Päts išreiškęs vilties,

kad Lietuvos Vyriausybė nepanorės, kad aš turėčiau visuose susirinkimuose užleisti vietą ne tik lenkų atstovui, bet ir latvių.“ (28) Keistokai ir kaip pasiteisinimas atrodo J. Aukštuolio prierašas paraštėje pacituoto D. Malinausko pranešimo, kad lenkų ir latvių pasiuntiniai daug seniau akredituoti.

Nuo pirmųjų buvimo Taline dienų, D. Malinauskas aktyviai ėmėsi darbo. Viena iš užduočių, iškeltų D. Malinauskui vykstant į Taliną, buvo traukinių eismo sureguliavimas. D. Malinauskas 1931 05 16 dienos rašte D. Zauniui nurodė, kad dėl „pozicijos, kurią Estijos geležinkelių valdyba yra užėmusi Lietuvos nenaudai Tarptautinėse Susisiekimo konferencijose, kalbėjau tarp kito ko, pirmojoje audiencijoje su Užsienio Reikalų Ministeriu ponu Tõnissonu balandžio mėn. 28 d., išreiškiant pageidavimą duoti atitinkamą instrukciją Estijos delegatui konferencijoje arba geriau paskirti kitą delegatą vietoje pono Ijemo, kuris visose konferencijose karščiausiai gynė lenkų interesus negu patys lenkų delegatai.“ (29) Ką tik cituotame laiške D. Malinauskas užsiminė ir apie gegužės 3 d. iškilmes Taline bei galimus pakeitimus lenkų diplomatinėje atstovybėje Estijoje. Anot jo, lenkai ne tik sumanė pakeisti savo ministrą Estijoje Libickį, bet ir „atsiųsti čia „gastrolėms“ plačiai žinomą ir gerbiamą savo veikėją p. Lednickį, kurs prieš 20 metų buvo superarbitru vienoje mano garsioje byloje su lenkų veikėju kun. Cyraskiu, palaikant mano arbitrų prof. Romerio, Janulaičio ir Mykolo Šleževičiaus pusę.“ (30)

D. Malinauskui dirbant Taline, pagyvėjo kontaktai tarp abiejų valstybių, buvo suruoštos ne vienos futbolo varžybos. Nežiūrint to, kad D. Malinauskas jam iškeltas užduotis Estijoje įvykdė, D. Zaunius neskubėjo pildyti duotų pažadų. Baltijos valstybių vienybė, kurios siekė ir D. Malinauskas, buvo nenaudinga didiesiems kaimynams Rusijai ir Lenkijai.

1931 m. lapkričio 4 d. „Dienos Naujienos“ informavo savo skaitytojus, kad šiomis dienomis D. Malinauskas atvykęs į Kauną tarnybos reikalais ir kad diplomatiniuose sluoksniuose kalbama, kad į Estiją nebegrįšiąs ir bus paskirtas į kitą valstybę. (31) Tik atsistatydindamas D. Malinauskas tikėjosi atkreipti visuomenės dėmesį į painią ir neveiksmingą Lietuvos užsienio politiką, vadovaujamą D. Zauniaus.

Kivirčai ministerijoje ilgai neužsitęsė. D. Malinauskas, dar būdamas Taline, 1931 08 14 parašė atsistatydinimo pareiškimą. Tai liudija pareiškime esantys pataisymai: vieta „Talinas“ pataisyta į „Kaunas“, o vietoje mėnesio „rugpjūtis“ – ranka pataisyta „lapkritis“. Pareiškimą ministerija gavo 1931 11 16. D. Zaunius kairiame kampe užrašė „paliuosoti su lyg prašymu 1931 11 16“.

Atsistatydinimo prašyme užsienio reikalų ministrui D. Zauniui rašoma: „Prieš paskiriant mane Lietuvos atstovu Estijai, man buvo Tamstos pareikšta, kad taktikos sumetimais aš važiuosiu Talinan kaipo charge d‘affaires ir kuomet dabartinė Estijos Vyriausybė pareikš, kad ji neigia ankstesnės p. Strandmano vyriausybės lenkomanišką politiką mūsų atžvilgiu, po poros mėnesių gausiu Įgaliotinio ministerio titulą.

Šitas dalykas visiškai paaiškėjo po pirmutinio mano pasikalbėjimo su Estijos Užsienio reikalų Ministeriu p. J. Tõnisson ir Vyriausybės Galva p. K. Pätsu, apie ką aš pranešiau savo Vyriausybei š. m. gegužės 6 d., bet iki šiol jisai tapo paliktas be pasekmių.

Paskui man buvo pavesta sužinoti iš buvusio Estijos Įgalioto Ministerio Lietuvai p. H. Laretejaus, ar jis gali priimti Gedimino Ordiną ir jis užklausė savo Vyriausybę ir gavęs jos sutikimą iki šiol nesulaukia pageidaujamų pasekmių, nors apie tai rašiau p. Užsienio reikalų ministeriui gegužės mėn. 23 d. pakartotinai liepos mėn. 8 d.

Toks elgesys atrodo kaipo pasityčiojimas, dėl kurio man net nepatogu čia pasilikti.

Neliečiant kitų sąlygų, kuomet aš faktinai turėjau būti tik išvykusio pusantro mėnesio atostogų Pasiuntinybės Sekretoriaus pavaduotoju ir negalėjau atlikti net kai kurių tiesioginių savo pareigų, nuolankiai prašau, p. Ministeri, mane iš čia paliuosuoti ir suteikti kitą paskirimą.“ (32)

1931 11 21 „Dienos naujienos“ informavo, kad pasiuntinys Estijoje D. Malinauskas padavė atsistatydinimo prašymą. (33)

D. Malinauskui nutikusi istorija su ordinais nėra vienintelė Lietuvos diplomatijos istorijoje. D. Zaunius rekomendavo A. Smetonai nepriimti Popiežiaus dovanos – naujų auksinių Vatikano pinigų kolekcijos. (34) Nėra abejonės, kad jau tuo metu veikė jėgos, siekusios izoliuoti prezidentą Antaną Smetoną nuo jam ir tautai ištikimų žmonių. O kad taip buvo, parodė 1940 m., kada neatsirado žmonių, išdrįsusių pasipriešinti sovietų okupacijai.

D. Malinausko vaikaitis teigia, kad Estijoje praleistos dienos, anot jo mamos, buvo pačios gražiausios jų šeimos gyvenime, nes tada jie buvo visi kartu.

Literatūra:

1. „Mūsų santykiai su estais“, Lietuvos aidas, 1929 11 07, Nr. 254 (738), p. 1.

2. „Nepriklausomoj Lietuvoj. Su Estija prekybos sutartis pasirašyta“, Vilniaus rytojus, 1931 01 21, Nr. 6 (184), p. 1; „Lietuvos Estijos laikinoji prekybos sutartis“, Lietuvos aidas, 1931 01 16, Nr. 12 (1090), p. 1.

3. „Pasikalbėjimas su p. Donatu Malinausku 1930 12 09“, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (tolia LCVA ), F. 383. Ap. 7. B. 1125. L. 27.

4. „Ką sako Estijos politikai“, Lietuvos aidas, 1930 02 07, Nr. 31 (812), p. 5.

5. „Srandmanas Vilniuje vis dėlto sustojo“, Lietuvos aidas, 1931 02 10, Nr. 33 (814), p. 1.; „Užsienių reikalų ministeris dr. D. Zaunius apie Strandmano viešėjimą Vilniuj“, Lietuvos aidas, 1931 02 11, Nr. 34 (815), p. 1.

6. „Užsienių reikalų ministeris dr. D. Zaunius apie Strandmano viešėjimą Vilniuj“, Lietuvos aidas, 1931 02 11, Nr. 34 (815), p. 1.

7. Ten pat.

8. „Estijos konsulas Vilniuje“, Vilniaus Rytojus, 1930 02 15, Nr. 15 (89), p. 4.

9. „Donatas Malinauskas Vilniuje“, Vilniaus Rytojus, 1930 01 16, Nr. 6 (80), p. 4.

10. „Kur Vytauto Didžiojo palaikai“, Vilniaus Rytojus, 1930 02 12, Nr. 14 (88), p.2.

11. „Lietuvos charge d‘affaires Estijai“, Lietuvos aidas, 1930 07 17, Nr. 160 (941), p. 1.

12. „J. Aukštuolio Pro memoria. Pasikalbėjimas su ponu D. Malinausku 1930 12 09“, LVA, F. 383. Ap. 7. B. 1125, p. 27.

13. Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), T. 1, Versus Aureus, 2007, p. 558.

14. Ten pat, p. 561.

15. „K. Šumausko laiškas 1931 vasario mėn. iš Talino“, LCVA, F. 383. Ap. 7. B. 1104, p. 16.

16. Ten pat, p. 12.

17. „Į naują Estijos vyriausybę neįeina polonofilų“, Lietuvos aidas, 1931 02 21, Nr. 42 (1120), p. 1.

18. „Naujas Lietuvos atstovas Estijai“, Lietuvos žinios, 1931 03 12, Nr. 57 (3552), p. 5.

19. „Donatas Malinauskas – charge d‘ affaires Estijai“, Lietuvos aidas, 1931 03 12, Nr. 57 (1135), p. 6.

20. „J. Aukštuolio pranešimas K. Šumauskui 1931 03 17“, LCVA, F. 383. Ap. 7. B 1125. p. 21.

21. „Šumauskas K. Pro memoria. Kaunas 1931 0617“, LCVA, F. 383. Ap. 7. B. 1125. L 19–20.

22. LVA, F. 383. Ap. 7. B. 1104. L. 1.

23. LVA, F. 383. Ap. 7. B. 1125. L. 14.

24. „Užsienių reikalų ministerių raštas K. Šumauskui, Lietuvos charge d‘ affaires Estijai 1931 03 11, LCVA, F. 383. Ap. 7. B. 1132, p. 14.

25. „D. Malinauskas vizitavo estų užs. reik. Ministerį“, Lietuvos aidas, 1931 04 29, Nr. 95, p. 2.

26. „D. Malinausko laiškas D. Zauniui 1931 05 06“, LCVA, F. 383. Ap. 7. B. 1104, p. 7.

27. Ten pat, p. 9.

28. D. Malinausko laiškas D. Zauniui 1931 05 06“, LCVA LVA, F. 383. Ap. 7. B. 1104, p. 10.

29. „D. Malinausko raštas D. Zauniui 1931 05 16“, LCVA, F. 383. Ap. 7. B. 1104, p. 1–3.

30. Ten pat, p. 3.

31. „Lietuvos ministeris Estijai“, Dienos naujienos, 1931 11 04, Nr. 177, p. 1.

32. „D. Malinausko prašymas Užsienio reikalų ministeriui 1931 11 14“, LCVA, F. 383. Ap. 7, B. 1125, p. 14.

33. „D. Malinauskas atsistatydina“, Dienos naujienos, 1931 11 21, Nr. 192, p. 1.

34. Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940) T. 1, Versus Aureus, 2007, p. 565.

Nuotraukoje: Namas Taline. Jame gyveno Donatas Malinauskas 1931 metais

Voruta. – 2011, geg. 7, nr. 9 (723), p. 10.

2012 m. sausio 28 d., šeštadienį, 12 val. Signatarų namų salėje (Pilies g. 26, Vilnius) maloniai kviečiame į Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro prelato Kazimiero Stepono Šaulio 140-ųjų gimimo metinių minėjimą.

Dalyvaus:

Lietuvos Respublikos garbės konsulas Šveicarijoje Gintautas Bertašius, Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris monsinjoras Adolfas Grušas, dr. Rūstis Kamuntavičius.

Koncertuos Vilniaus mokytojų namų liaudiškos muzikos ansamblis „Kankleliai“ (vadovė Daiva Čičinskienė)

Informacija: Tel. (8-5) 231 4437

Vasario 16-osios signataras_K.S. Saulys_140

Nuotraukoje: Prelatas K. S. Šaulys

Lietuvos garbės konsulas Šveicarijoje Gintautas BERTAŠIUS

Likimas lėmė, kad aš Lugano mieste, Šveicarijoje, gyvenu jau 15 metų ir su žmona prižiūrime Vasario 16-osios akto signataro dr. Jurgio Šaulio ir Mafaldos Salvatini-Šaulys kapus „Castagnolos“ kapinėse. Tai paskatino pasidomėti šios iškilios asmenybės likimu.

Šiame straipsnyje neatpasakosiu dr. J. Šaulio biografijos, o tik panagrinėsiu jo gyvenimo dalį nuo 1939-ųjų iki 1948 metų rudens, kada jį užklupo staigi ir netikėta mirtis. Pagrindinis tikslas – pažvelgti į to meto įvykius, pasinaudojant autentiškais dr. J. Šaulio dienoraščiais, saugomais Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Nuoširdžiai dėkoju muziejaus direktorei Birutei Kulnytei ir Signatarų namų vedėjai Meilutei Peikštenienei už suteiktą galimybę susipažinti su dienoraščių turiniu. Istoriniai įvykiai pateikti remiantis ir istoriko, diplomato Lauryno Janušausko knyga „Likimo vedami – LDT egzilyje veikla 1940-1991“. 

Speciali misija

1939 metais J. Šaulys dirbo Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lenkijoje, bet kilus karui pasiuntinybės veikla buvo sustabdyta, o pasiuntinys atšauktas. J. Šaulys dvišalio atstovavimo pagrindu Berne pradėjo reziduoti nuo 1939 metų gruodžio 1 dienos, tačiau į Šveicariją buvo atvykęs keliais mėnesiais anksčiau. Jau prieš keletą metų jis su žmona Lugano priemiestyje, Suviljanoje, buvo įsigijęs namą. 

Kas siejo dr. J. Šaulį su Šveicarija iki 1939 metų? 1904-aisiais jis atvyko į Berną studijuoti. Tuo metu daug lietuvių rinkosi Berno arba Fribūro universitetus, nes čia mokslo kokybė buvo aukšta, o pragyvenimas ir mokestis už mokslą, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, gana pigus ir prieinamas jaunuoliams iš nepasiturinčių šeimų. J. Šaulys universitetą baigė 1912-aisiais, turėdamas filosofijos daktaro laipsnį. 

Kitą kartą Šveicarijoje jis lankėsi 1916 ir 1917 metais – dalyvavo lietuvių konferencijose Lozanoje. 

Savo diplomatinį kelią jis pradėjo Berlyne 1918-aisiais. Jam pirmajam iš Lietuvos diplomatų buvo suteiktas įgaliotojo ministro diplomatinis rangas. 1919 metais kelis mėnesius ėjo diplomatinio atstovo pareigas ir Šveicarijoje. Vėliau, 1925-aisiais, Lugane, viešbutyje „Metropol“, nors ir laikinai pasitraukęs iš diplomatinės tarnybos, bet Lietuvos Vyriausybės pasiųstas į konferenciją su lenkais derėjosi dėl miško plukdymo Nemunu. Miško plukdymo klausimas buvo labai svarbus Klaipėdos lentpjūvėms. 

Kai 1931 metais antrą kartą buvo paskirtas pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Vokietijoje, šias pareigas derino kartu su diplomatiniu atstovavimu Šveicarijoje. Net 1938-aisiais jį perkėlus dirbti į Varšuvą, Šveicarija liko jo atstovaujamų valstybių sąraše. 1939 metais Vyriausybė nutarė jį pasiųsti į Berną ir įkurti atskirą diplomatinę atstovybę. Greičiausiai tai buvo susiję su specialia misija, skirta diplomatams J. Šauliui ir Eduardui Turauskui – paruošti galimybę egzilio Vyriausybei dirbti šioje šalyje bei užtikrinti jos veiksmingumą ir finansavimą, jei Lietuvą ištiktų katastrofa. 

Katastrofa

Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio 1940 metų birželio 2 dieną šifruota telegrama pasiekė Lietuvos pasiuntinius Berlyne, Romoje, Paryžiuje, Londone, Vašingtone ir Stokholme: „Jeigu čia mus ištiktų katastrofa, tai užsieniuose likusios mūsų diplomatijos šefu laikykite Lozoraitį, pirmuoju pavaduotoju Klimą, antruoju Šaulį.“ Šiuo aktu J. Urbšys sukūrė naują Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) šefo instituciją. Sovietų okupacijos laikotarpiu LDT šefas de jure buvo aukščiausiu Lietuvos valstybės pareigūnu. LDT šefo veikla apėmė dvi pagrindines sritis: Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir tolesnį Lietuvos bei jos piliečių teisių ir interesų gynimą. Į LDT šefo pareigas buvo siūlomos Petro Klimo ir J. Šaulio kandidatūros, bet nulėmė tai, kad S. Lozoraitis buvo daug jaunesnis už J. Šaulį, be to pastarojo žmona buvo ne lietuvė – italė, Berlyno operos dainininkė M. Salvatini-Šaulys. J. Šauliui tada buvo 61-eri, pasiuntiniui Italijoje S. Lozoraičiui – 51-eri, o pasiuntiniui Prancūzijoje P. Klimui – 48-eri, bet jis nuo 1923 metų gyveno ne Lietuvoje. Aišku, galėjo būti ir kitų priežasčių. 

1940 metų birželio 15 dieną Antanui Smetonai pasitraukus iš Lietuvos, jau birželio 17-ąją buvo sudaryta marionetinė Justo Paleckio Lietuvos liaudies Vyriausybė. J. Paleckio Vyriausybėje iš pradžių nebuvo nė vieno bolševiko. 1940-ųjų liepos 6 dieną užsienio reikalų ministras Vincas Krėvė-Mickevičius išsiuntinėjo telegramas atstovybėms Romoje, Vatikane ir Berne, kviesdamas visus dėl tarnybinių reikalų („pranešimo padaryti“) greitai atvykti į Kauną. Pasiuntiniai, nujausdami kažką negera, lyg susitarę dėl „sveikatos sutrikimų“ atsisakė vykti į Kauną. J. Šaulys liepos 9 dieną telegramoje į Kauną rašė: „Gerutis išvykęs atostogų, serga kalnuose. Pats negaluodamas šiuo tarpu negalėčiau taip pat pakelti ilgesnės kelionės. Telegrafuokite, rūpimais klausimais galėsiu tuoj atsakyti raštu kurjeriu.“

1940 metų liepos 21 dieną „liaudies Seimui“ nubalsavus už Lietuvos prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, Lietuvos pasiuntiniai įteikė protesto notas daugumai vyriausybių, prie kurių jie buvo akredituoti. Iš 1939-ųjų pradžioje veikusių 15 pasiuntinybių 1940 metų rudenį buvo likę tik penkios oficialiai pripažintos Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone, Londone, Vatikane, Berne ir Buenos Airėse bei Lietuvos atstovybė prie Tautų Sąjungos Ženevoje. 

Perprato Berlyno politiką

1940 metų rugsėjo 19-25 dienomis Romoje įvyko, anot pačių diplomatų, pirmasis pasiuntinių pasitarimas. Jame dalyvavo Stasys Girdvainis, P. Klimas, S. Lozoraitis, Kazys Škirpa ir E. Turauskas. Lietuvos pasiuntinys Berne J. Šaulys į pasiuntinių pasitarimą nė neketino važiuoti. J. Šaulio nevykimo priežastis – jo nenoras identifikuotis su vokiška politika, kurią ypač propagavo tuometis Lietuvos pasiuntinys Berlyne plk. K. Škirpa, nes, anot J. Šaulio, „Hitlerio programoje nėra nepriklausomos Lietuvos“. Pasitarime buvo nutarta įkurti Lietuvos Tautinį Komitetą, komiteto pirmininku kviesti inžinierių E. Galvanauską, jo pavaduotoju diplomatijos šefą, ministrą S. Lozoraitį ir prašyti A. Smetoną būsimo Komiteto pirmininką savo aktu paskirti ir Lietuvos Respublikos (LR) ministru pirmininku, pavedant jam eiti ir prezidento pareigas. 

A. Smetona, iš pradžių internuotas Rytprusiuose, vėliau gavęs amerikiečių vizą 1940-ųjų rugsėjo mėnesį atvyko į Šveicariją. Prasidėjo pasitarimai su pasiuntiniais, jie vyko net iki lapkričio pabaigos. Berno pasitarimų metu paaiškėjo, kad prezidento netenkina nei pasirinkta kandidatūra (E. Galvanauskas jau buvo „susitepęs“ J. Paleckio Vyriausybėje), nei galima Tautinio komiteto provokiška orientacija ir didelė pasiuntinio plk. K. Škirpos įtaka. Čia išryškėjo ir kitos aplinkybės.

Kaip teigia dr. A. Gerutis (LR ambasados Šveicarijoje sekretorius), „pasiuntinys Šveicarijoje dr. J. Šaulys iš visų tuo metu Europos žemyne betarpiai galėjusių susisiekti diplomatų nuosekliausiai reiškė skeptiškumą K. Škirpos atstovautos politikos atžvilgiu, būtent remiantis Berlynu, siekiant atstatyti Lietuvos valstybės nepriklausomybę. J. Šaulys neigiamai vertino šansus, kad vokiečių nacionalsocialistai leistų atgaivinti Lietuvos valstybę. „Su hitlerine Vokietija negali būti mums jokios kalbos, ji mums ne pakeliui“, – griežtai pasisakė J. Šaulys. (…) Galima daryti prielaidą, kad J. Šaulio pažiūros svėrė ir Respublikos prezidentui. (…) Greičiausiai negalima neigti, kad pasiuntinys Berne bus paveikęs prezidentą, kai jis apsisprendė, pasirašydamas „Kybartų aktus“, nekaip buvo suregzta Romos pasitarimuose“. 

Reikia atkreipti dėmesį, kad dr. J. Šaulys ir E. Turauskas lapkričio 15 ir 16 dienomis lankėsi pas italų, vokiečių, anglų, švedų, ispanų, amerikiečių pasiuntinius Berne. Tyrinėjant dienoraštį matyti, kad šių vizitų tikslus ir pasikalbėjimų turinį galėjo žinoti tik J. Šaulys, E. Turauskas, S. Lozoraitis ir A. Smetona. Galbūt tai irgi turėjo įtakos galutiniam prezidento apsisprendimui? Kaip matyti iš tolesnių įrašų dienoraštyje, J. Šaulys pritarė Tautinio komiteto idėjai ir ne kartą karo metais ragino kolegas jį įkurti, tačiau jis buvo kategoriškai prieš tokio Komiteto priklausomybę nuo vokiečių, tiksliau nuo nacių. 1940 metų lapkričio 22 dieną A. Smetona pasirašė paskyrimus, kuriais S. Lozoraitis buvo paskirtas ministru pirmininku ir jam buvo pavesta pavaduoti Lietuvos prezidentą. Vadinamieji Kybartų aktai – du prezidento A. Smetonos pasirašyti dokumentai atgaline 1940 metų birželio 15 dienos data. 

„bet kas paskui bus…“

Citata iš dienoraščio 22 06 1941: „Po 8 val. paskambino p. Turauskas, kad jau vokiečiai pradėję karą prieš rusus. Tuoj pranešiau telefonu apie tai į Luganą Mafaldai, kuri labai dėl to nudžiugo. Ir aš džiaugiuos, kad tas smarves išvys iš Lietuvos, bet kas paskui bus…“.

1941 metų liepos 14-18 dienomis Šveicarijoje susirinkę S. Lozoraitis, J. Šaulys, P. Klimas, E. Turauskas ir A. Gerutis aptarė aktualiausius to meto klausimus: diplomatų laikyseną dėl Laikinosios Vyriausybės, Tautinio komiteto veiklą, diplomatinę politinę veiklą reziduojamose valstybėse ir pagalbos teikimą nukentėjusiems asmenims Lietuvoje.

„Šiuo metu eina karas, todėl negali būti tikros Lietuvos nepriklausomybės; Lietuvoje tėra administracija, o dėl Lietuvos Vyriausybės galime pareikšti, kad nieko tiesioginio nežinome…“ (J. Šaulys) 

Be diplomatinio imuniteto

Antrojo pasaulinio karo metais Šveicarija buvo mažiausiai suvaržyta Europos valstybė, o tai turėjo teigiamos įtakos ir diplomatinei veiklai. Šveicarija pripažino Baltijos šalių okupaciją de facto (nuo 1941-ųjų sausio 1 dienos Baltijos valstybių pasiuntinybės Šveicarijos Federalinės Tarnybos nebebuvo pripažįstamos), tačiau šių kraštų diplomatai, nors ir neturėdami diplomatinio imuniteto, ir toliau išlaikė kai kurias turėtas diplomatines privilegijas, kurios bent neformaliai iki 1946 metų pabaigos leido užsiimti diplomatine veikla.

Citata iš dienoraščio 12 01 1941: „10.30 ryto buvau pas min… Kalbėjom dėl tolesnio P-bės ir Konsulato darbo. Sutarėme, kad V-bė ir Konsulatas dirbs, turės šifrą, bet nebus nei sąraše, nei šiaip viešai nefigūruos, gaus maisto ir benzino korteles… ir t. t. Painformavau apie Berno posto svarbumą tarpininkaujant tarp Berlyno, Romos ir Londono, taip pat apie pastangas sudaryti prov. vyriausybės organą ir t. t.“ 

Perėmė diplomatijos šefo pareigas

Dėl sudėtingo susisiekimo su kitais kraštais (ne Italijos sąjungininkėmis) Antrojo pasaulinio karo pradžioje Lietuvos diplomatijos šefo S. Lozoraičio veikla Italijoje tapo gana komplikuota, todėl jis perdavė iniciatyvą neutralioje Šveicarijoje gyvenančiam savo pavaduotojui J. Šauliui. Įrašai dienoraštyje liudija, kad ne pats S. Lozoraitis perdavė LDT egzilyje šefo pareigas. Mat J. Šaulys, norėdamas sušaukti į pasitarimą pasiuntinius, susidūrė su faktu, kad kitų pasiuntinių laisvas judėjimas ir galbūt jų pačių laisvė yra apriboti, į pasitarimą Šveicarijoje negalėjo atvykti P. Klimas ir pats S. Lozoraitis. Tada pasiuntinys Šveicarijoje J.Šaulys raštu informavo S. Lozoraitį, kad perima LDT šefo pareigas.

Pasiuntinys Šveicarijoje labai aktyviai dirbo savo darbą, siuntė laiškus, instrukcijas, telegramas savo kolegoms Niujorke, Stokholme, Londone, Prancūzijoje, vykdė informacijos apsikeitimą tarp pasiuntinių. Pasiuntiniai su J.Šaulio užimama LDT egzilyje šefo pozicija sutiko. Ne viskas ėjo sklandžiai, kilo įtampos tarp jo ir jo kolegos Niujorke pasiuntinio Povilo Žadeikio. Buvo palaikomi ryšiai su Šveicarijos politikos departamentu, su kitų šalių ambasadomis. Turiu pažymėti, kad tokių kontaktų nerasta su fašistinio bloko šalimis.

Ypač intensyvūs ryšiai siejo su JAV pasiuntiniu Berne p. Harrisonu. Susitikimuose su Amerikos diplomatais J. Šauliui rūpėjo klausimas, ar po Sovietų Sąjungos prisijungimo prie Atlanto chartijos bus laikomasi principinių šios chartijos nuostatų. Atlanto chartija svarbi Lietuvai tuo, kad ji įpareigoja atkurti visas iki karo egzistavusias suverenias valstybes, vadinasi, buvo žadama atkurti ir Baltijos šalių valstybingumą. 

Atlanto chartija – vienas iš pokario partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje skatinusių veiksnių, teikusių vilties dėl Vakarų intervencijos. 

Susitikimo vieta – Luganas

Daug ką pasako įrašas dienoraštyje 24 11 1942: „11 val. buvova su p. Tur-sku pas Amerikos ministerį Harrisoną. Išbuvome iki 12 val. informavova apie mūsų padėtį. 3 val. buvau nuvykęs pas Allen

Dulles’ą Amerikos P-bėje, atvykusį iš Amerikos specialiems uždaviniams. 5 val. į P-bę buvo atvykęs gen. West-as , su kuriuo prie arbatos stiklo iškalbėjome kartu su p. Turausku ligi 6 val. Paskui jis mane savo automobiliu nulydėjo pas lenkų P-bės sekr. Išbuvau prie arbatos ligi 8 val.“

Allenas W. Dullesas – žymus JAV slaptųjų tarnybų specialistas, labai artimas Rokfeleriams žmogus, vėliau (nuo 1953-ųjų) jis vadovavo CŽV, o jo brolis ir dėdė buvo JAV valstybės sekretoriais. Karo metais (1942-1945) A. W. Dullesas organizavo agentų tinklą ne tik Šveicarijoje, bet ir visoje Europoje, o jam vadovavo iš Berno, prisidengdamas JAV ambasados patarėjo titulu. Viena iš amerikiečiams svarbių strateginių vietų buvo Tičino kantonas. Iš čia, kapitono Guido Bustelli padedamas, A. W. Dullesas organizavo žvalgybos tinklą ir Italijoje. Jų bazė buvo „Villa De Nobili“ Montagnoloje, t. y. dabartiniame Lugano priemiestyje. Lugano mieste karo metu buvo apsistoję daug politinių bėglių, dezertyrų, žydų. Amerikiečių slaptosioms tarnyboms buvo svarbu stebėti ir Italijos Socialinės Respublikos veiksmus. Pastarųjų vienas iš atramos punktų radosi taip pat Lugano pašonėje „Villa Wesphal Cassarate“.

Tuomečiai J. Šaulio ir M. Salvatini-Šaulys pažįstami ir bičiuliai buvo ypatingi žmonės: buvę ir esami diplomatai, aristokratai, stambūs pirkliai ir industrininkai, įvairių šalių politiniai veikėjai, rašytojai. J. Šaulys asmeniškai gerai pažinojo Thomą Manną (turbūt nuo Klaipėdos laikotarpio ar darbo Vokietijoje laikų), artimai bendravo su jo patikėtiniu Šveicarijoje p. Wightu. Tai, savaime aišku, galėjo dominti amerikiečių žvalgybą. 

Ypatingi santykiai susiklostė tarp dr. J. Šaulio ir lenkų ambasadoriaus p. Ladosas. Į jį buvo kreiptasi ir dėl LDT 100‘000.00 CHF paskolos. Didelė tikimybė, kad ši paskola buvo gauta. 1942-aisiais labai nerimauta, ar nebus ir Šveicarija okupuota, todėl per lenkus domėtasi galimybe įkurti egzilinę Lietuvos Vyriausybę Kanadoje (įrašas dienoraštyje 17 04 1942). Lenkų konsulate dirbo dr. Julius Kuhlas, žydas, kuris išdavinėjo lenkiškas vizas ir pasus Europos žydams, tokiu būdu jiems suteikdavo galimybę apsistoti Šveicarijoje, po to emigruoti į JAV, Kanadą, Australiją ir t. t. Ši veikla buvo labai gerai žinoma pasiuntiniui p. Ladosui. Ar šia galimybe pasinaudojo ir Lietuvos piliečiai ir ar prie to prisidėjo mūsų diplomatai, iš dienoraščių nepavyko sužinoti. 

„Kybartų aktai“

Iš karto po A. Smetonos žūties Amerikoje (1944 metų sausio 9 dieną) S. Lozoraičiui kilo idėja pasiremti „Kybartų aktais“, taigi tuomet 1944-ųjų vasario 26 dieną jis laiške klausė J. Šaulio, ar tikslinga su aktais supažindinti JAV ir Didžiosios Britanijos valstybių vadovus. J. Šaulys atsakė, kad „Prezidentas paliko teisėtą įpėdinį, kurio pavardę paskelbsime, kai leis karo sąlygos“. Jau tų pačių metų liepos 16 dieną P. Žadeikis telegramoje J. Šauliui minėjo, kad liepos 2-ąją JAV Valstybės departamentui praneštas „Kybartų aktų“ turinys.

Pats J. Šaulys dienoraštyje teigia 10 1 1944: „Apie 10 val. paskambinau p. Ladosiui, lenkų ministrui Berne, pranešdamas apie p. Smetonos mirtį, prašydamas painformuoti apie tai savo Prezidentą ir Vyriausybę (mat, skaitomas prie jų akredituotas). Paklausus, kaip su jo pavaduotoju, pasakiau, kad savo laiku p. Smetonos buvo paskirtas

Ministras pirmininkas, kuris pagal Konstituciją eina jo pareigas, kai šis yra sukliudytas, bet apie tai prašiau pranešti vien savo vyriausybės žiniai.“

Prezidento paliktas teisėtas įpėdinis

LDT šefo pareigas dr. Jurgis Šaulys ėjo nuo 1941 metų gruodžio 2 dienos iki 1945-ųjų lapkričio 15 dienos. Labai keista, tačiau apie pareigų perdavimą S. Lozoraičiui J. Šaulio dienoraštyje įrašų nerasta. Matyt, tai jis laikė savaime suprantamu žingsniu, nes karas jau baigėsi ir S. Lozoraitis nebeturėjo asmeninių ir judėjimo laisvių apribojimo. Greičiausiai ši data nustatyta formaliu raštu. Be to, po Smetonos mirties S. Lozoraitis turėjo tapti teisėtu Ministro pirmininko ir prezidento pareigų bei teisių perėmėju.

Po karo bandyta pasinaudoti „Kybartų aktais“, tačiau LDT egzilyje trukdė du faktoriai – Vakarų valstybių nenoras pykdyti Sovietų Sąjungos ir pačių lietuvių nevienybė emigracijoje. Tarpusavyje dėl atstovavimo Lietuvai rungėsi LDT, VLIK’as, VLAK’as, BALF’as, PLB ir kitos organizacijos. 

J. Šaulys taupumo sumetimais buto Berne nenuomojo, o atvykęs apsistodavo arba pasiuntinybėje, arba viešbutyje. Daug darbo vykdė iš Lugano, iš savo namų, kur vykdavo diplomatų pasitarimai. J. Šaulio svečiai dažniausiai apsistodavo viešbutyje „Villa Castagnola“, visai netoli J. ir M. Šaulių namų. Pasitarimai vykdavo visur: ir Šaulių namuose, ir viešbutyje, ir kitose vietose. Matyt, specialiai, saugumo sumetimais, susitikimų ir pasitarimų vietos buvo įvairios ir nuolat keičiamos. 

Liūdna šventė

Dar 1944 metų vasarą dienoraštyje atsirado įrašų apie žinias iš Lietuvos, apie užimamus miestus, o spalį – įrašų apie bėglius. 1945-ųjų gegužės 8 dieną, švęsdamas karo pabaigą, rašė: „Švenčiu karo pabaigą. Nuo to ne lengviau. Kraštas okupuotas, kenčia vargą, inteligentija išblaškyta po Vokietiją, kovoja su vargu…“ Iki 1945-ųjų vasaros nemažai pabėgėlių buvo ir Šveicarijoje. Kai kurių istorikų teigimu, per Šveicariją į kitas valstybes vykstančių pabėgėlių bendras skaičius viršijo šios Alpių šalies gyventojų skaičių. K. Šaulys susitikdavo su lietuvių pabėgėlių vadovais, liepos 31 dieną aplankė pabėgėlių stovyklą Iverdone. 1945-ųjų pabaigoje ruošė pabėgėlių organizacijos schemą. Vėliau didelį darbą, ypač po ambasados galutinio uždarymo Berne, atliko dr. A. Gerutis.

Du signatarai Šauliai

Dr. J. Šaulys rūpinosi ir svarbių valstybės pareigūnų, Bažnyčios hierarchų, profesorių patekimu į Šveicariją. Kaip išskirtinį atvejį norėčiau paminėti prelato Kazimiero Stepono Šaulio, Nepriklausomybės Akto signataro, atsiradimo Šveicarijoje aplinkybes. 

Dabar jau drąsiai galima teigti, kad prelatas K. S. Šaulys atvyko į Šveicariją J. Šaulio kvietimo ir garantijų dėka. 

Šiuos du Vasario 16-osios akto signatarus siejo artima draugystė iki pat mirties. Likimo ironija, tačiau paskutinis J. Šaulio įrašas dienoraštyje byloja, kad „arbatos buvo užėjęs prelatas Šaulys“. Šis įrašas padarytas likus keliolikai valandų iki mirties. 

Abu Šauliai kartu švęsdavo Nepriklausomybės dieną, įvairias religines šventes, vardines, Kalėdas ir Velykas. J. Šaulys buvo nuoširdžiai tikintis ir labai pamaldus. Kiekvieną sekmadienį lankydavosi pamaldose netoli namų esančioje Šv. Jurgio arba bažnyčioje Lugane.

Baden Badeno susitikimas

1945 metų kovo 9 dieną Viucburge buvo atsikurtas VLIK’as. Iš dienoraščių matome, kad J. Šaulys dažnai susitikdavo su VLIK’o vadovais, kad visais klausimais su juo tardavosi S. Lozoraitis, nes iki pat 1946 metų liepos 21-26 dienomis Berne įvykusios pirmosios pasiuntinių ir VLIK’o konferencijos, komitetas daugiausia susirašinėjo su Lietuvos atstovu Šveicarijoje ir Stasiu Antanu Bačkiu – Prancūzijoje. Tam turėjo įtakos ir artima pažintis su vienu iš VLIK’o vadovų Steponu Kairiu. J. Šaulys konferencijos atidarymo proga pasakė, kad užsienyje atsiradus dviem vienas nuo kito nepriklausomiems „organams“ tikslinga kuo greičiau normalizuoti jų santykius ir „pagalvoti apie mūsų akcijos bendros vadovaujančios viršūnės sudarymą“. 1948 metų liepos 7-9 dienomis įvyko žymusis Baden Badeno susitikimas, kuriame dalyvavo ir VLIK’o, ir VLAK’o atstovų, ir buvo pasiektas susitarimas dėl bendrų veiksmų. Po šio susitikimo J. Šaulys ir S. Lozoraitis parengė bendrą komunikatą, kuriame pritarė pasiektam VLIK’o ir pasipriešinimo organizacijų atstovų susitarimui, kuris, jų manymu, išsprendė iki tol buvusius jų nesutarimus. Jie apgailestavo, kad į Baden Badeno pasitarimą nebuvo pakviestas diplomatijos šefas S. Lozoraitis. 1948 metų rugsėjo 3 dieną VLIK’o vykdomosios tarybos pirmininkas Vaclovas Sidzikauskas nuvyko į Luganą ir informavo J. Šaulį bei ten buvusį S.Lozoraitį apie Baden Badeno susitarimo aplinkybes. Šis paskutinis J. Šaulio pasitarimas su diplomatais vyko „Villa Eugenia“, Ruviljanoje, t. y. visai netoli Šaulio namų. 

S. Lozoraitis į Luganą buvo atvykęs anksčiau, rugpjūčio 12-ąją, ir liko iki rugsėjo 16 dienos. Kiekvieną dieną jis susitikdavo ir tardavosi su J. Šauliu. Kyla klausimas, ką aptarinėjo LDT egzilyje šefas ir labiausiai patyręs ir autoritetingiausias Lietuvos diplomatas? Įrašas dienoraštyje 15 09 1948: „Vakare, 8 val., buvo atėjęs p. Lozoraitis, kuris išbuvo ligi 10 val. Sutarėva apie 3-5 važiuoti į Tiubingeną pas VLIK’o žmones“. Deja, Lozoraitis į Šveicariją spalio pradžioje negrįžo, o spalio 8 dieną J. Šaulys apsirgo, kaip jis pats teigia dienoraštyje: „matyt, Monte Bre vakar, nusiėmus švarką perpūtė vėjas. Po pietų turėjau atsigulti lovon su 38,8 C temperatūra.“ Po dešimties dienų 1948 metų spalio 18 dieną J. Šaulys pasimirė. Mirtis buvo staigi, paskutinėmis dienomis jis truputį karščiavo, bet nesijautė silpnas. Paskutinis lietuvis, matęs dr. J. Šaulį, buvo prelatas K. S. Šaulys – jis spalio 17 dieną buvo užėjęs į svečius.

Palikimas

Pagal romėnų teisę, testamentas yra juridinė asmens ketinimų išraiška, kurių vykdymo jie siekia po savo mirties. Iš tų laikų žinoma sentencija „Voluntas testatoris pro lege hebetur“ – „Testatoriaus valia laikoma įstatymu“. Nežinau, ar dr. J. Šaulys paliko raštu išreikštą savo valią. Gal ji buvo žinoma tik jo g0yvenimo palydovei, kaip ir jo kapo vietos pasirinkimo atveju. 1952 metų J. Šaulio biblioteką ir dalį archyvo įsigijo Pensilvanijos universitetas Filadelfijoje (JAV). Velionio valią patvirtina įrašas dienoraštyje 5 06 1948: „Gavau iš ryto prof. A. Senno laišką, kuriuo pranešė, kad Philadelfijos Universitetas esąs susiinteresavęs mano rinkiniais ir mielai suteiksiąs jiems prieglaudą…“ Dar noriu pateikti citatą iš „Šveicarijos lietuvių žinių“ 4-ojo numerio, išėjusio 1952 metų vasario 15 dieną: „Dr. Jurgio Šaulio biblioteką, susidedančią iš viršum 2.000 tomų lituanistinio turinio knygų, nupirko Pensylvanijos universitetas Filadelfijoje. Universitetui taip pat atiteko dr. Šaulio privatinis archyvas, kurio pradžia siekia 1903 metus. Ypač vertinga buvo medžiaga, sutelkta iš Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpio, kai dr. Šaulys buvo Valstybės Tarybos generalinis sekretorius, o paskum jos vicepirmininkas. Biblioteka ir archyvas (bus?) pasiųsti į Ameriką balandžio mėn.

Iš mūsų žymaus valstybininko ir paskutinio laisvos Lietuvos pasiuntinio Šveicarijoje palikimo dar liko Lugano jo Lietuvos žemėlapių rinkinys ir knygos iš priešistorės.“

LŽ archyvo nuotr.

www.lzinios.lt

Nuotraukoje: J. Šaulys

Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais Lietuvos Nepriklausomybės Aktą pasirašė ir keturi dvasininkai, tarp kurių buvo ir Kazimieras Steponas Šaulys. Jis – vienas iš žymiausių XX a. pradžios lietuvių politinio, socialinio ir tautinio atgimimo veikėjų – padėjo suformuoti nepriklausomos valstybės pagrindus. K. S. Šaulys daug nusipelnė Katalikų bažnyčiai, skleisdamas krikščioniškąsias vertybes. Prisidėjo prie moksleivių, akademinio jaunimo auklėjimo bei švietimo ir lietuviškosios inteligentijos ugdymo.

2012 m.sausio 28 d., šeštadienį, Signatarų namų salėje (Pilies g. 26, Vilnius) buvo paminėtos Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro prelato K. S. Šaulio 140-osios gimimo metinės, kuriose dalyvavo Lietuvos Respublikos garbės konsulas Šveicarijoje Gintautas Bertašius, Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris monsinjoras Adolfas Grušas ir VDU doc. dr. Rūstis Kamuntavičius.

Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė, pradėjusi renginį, pasidžiaugė, kad jau šeštą kartą buvo surengtas moksleivių atviruko ir plakato konkursas, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai – Vasario 16-ajai, kurio laureate tapo Trakų r. Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos mokinė Ieva Baliukevičiūtė (14 metų).

Pimiausia susirinkusieji pakiliai sugiedojo valstybės himną.

Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros docentas hum. m. dr. Rūstis Kamuntavičius, kalbėdamas apie K. S. Šaulį, apžvelgė XIX a. pabaigos gyvenimo ypatumus Žemaitijoje, kurioje jau daugelis bajorų kalbėjo lenkiškai, nors čia skambėjo ir lietuvių, rusų, žydų kalbos, veikė įvairių tikybų bažnyčios ar maldos namai. Tokiomis sąlygomis formavosi lietuviškas elitas. K. S. Šaulys mokėsi Švėkšnoje, Palangoje, studijavo Kaune, o Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje apsigynė dvi disertacijas. Spėjama, jog kunigo luomą pasirinko dėl to, kad siekė gaivinti lietuvybę, nes dvasininkai turėjo daugiau šansų dirbti Lietuvoje nei kiti lietuviai inteligentai. Be to, galbūt rėmėsi V. Kudirkos nuostata, kad tik viengungiai, nevaržomi šeimos rūpesčių, gali pasiryžti dirbti tautos labui. Tapęs kunigu, Panevėžyje dirbo vikaru ir gimnazijos kapelionu, dalyvavo socialinėje bei politinėje veikloje, pasirašė Vasario 16-osios aktą, rengė Lietuvos valstybės Konstituciją, išėjęs iš politikos, pasišventė mokslinei-pedagoginei veiklai.

Vilniaus mokytojų namų liaudiškos muzikos ansamblis „Kankleliai“ (vadovė Daiva Čičinskienė) gražiai sudainavo tris pamario krašto dainas.

Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris monsinjoras Adolfas Grušas nušvietė K. S. Šaulio dvasininko veiklą. Priminė, kad dar besimokydamas Kauno dvasinėje seminarijoje, jis gavo vyskupo Mečislovo Palilionio siuntimą studijuoti St. Peterburgo dvasinėje akademijoje, nes įžvelgė jo ypatingą palinkimą mokslinei veiklai. Kunigui (juo tapo 1899 m.) svarbu ir dvasinis pašaukimas. K. S. Šaulį pristatė istorijos kontekste su religinių terminų paaiškinimu. Atsakingai dirbdamas, šis nusipelnė dvasinės vyresnybės pasitikėjimą, kopė karjeros laiptais (vikaras, kapelionas, kanonų teisės dėstytojas, kelių vyskupų sekretorius, kapitulos kanauninkas, kancleris (raštinės vedėjas), popiežiaus rūmų prelatas, generalvikaras, protonotaras). Buvo kilnus, garbingas, ištikimas vyskupui, siekė teisingumo. 1926 m. buvo kandidatu į vyskupo postą.

Lietuvos Respublikos garbės konsulas Šveicarijoje Gintautas Bertašius pastebėjo, kad vienu metu Šveicarijoje, tame pačiame Lugano kurorte, gyveno ir veikė du Šauliai, abu kilę iš Švėkšnos valsčiaus, tolimi giminaičiai, abu Nepriklausomybės Akto signatarai, kurie artimai bendravo, kartu švęsdavo savo vardines, Nepriklausomybės dieną, įvairias religines šventes, Kalėdas ar Velykas, todėl dažnai painiojami ir dabar.

Jurgis Šaulys (1879–1948) – Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, filosofijos daktaras. Jis pirmasis Lietuvos valstybės nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vokietijoje (1918–1919), Šveicarijoje (1919), Italijoje (1921–1923), Vatikane (1927–1931), vėl Vokietijoje (1931–1938), Lenkijoje (1938–1939), vėl Šveicarijoje (1939–1946), per karą iš Stasio Lozoraičio perėmęs diplomatijos šefo pareigas, rūpinosi Lietuvos ateitimi. Todėl K. S. Šaulį kaip dvasinę atramą pakvietė į Šveicariją, išrūpino leidimą, suieškojo vietą apsigyventi vienuolyne. Pagal J. Šaulio gan šykštų dienoraštį, konsulas nustatė K. S. Šaulio atvykimo ir apsigyvenimo Lugano šv. Brigitos vienuolyne datą (1945 m. gruodis), nors šveicarų dokumentai nurodo 1947 m.

Kunigas emeritas Vaclovas Aliulis prisiminė kursus nuosavybės ir darbo klausimais, kurių rengėju ir pirmininku buvo K. S. Šaulys. Dabar Vilniuje gyvena tik du buvę jo mokiniai – jis ir kun. Jonas Domininkas Grigaitis (g. 1914 m.), dominikonas vienuolyne prie Šv. apašt. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios [abejotina, nes šis teologijos mokslus studijavo užsienyje, kur 1939 m. buvo įšventintas į kunigus – A. Ž.]. Profesorius studentams dėstė ramiai, aiškiai, per egzaminus klierikų nesistengė sukirsti. Dar kartą su juo susitiko Romoje. Pabrėžė, kad K. S. Šaulys buvo labai garbingas žmogus, didelis Lietuvos mylėtojas.

Ansambliui sudainavus porą Ožkabalių k. dainų ir sugiedojus žemaitiškai kun. Antano Vienažindžio giesmę, renginio vedėja M. Peikštenienė informavo, kad Signatarų namuose po Vasario 16-osios bus įrengtas atskiras kambarys su ekspozicija, skirtas K. S. Šauliui ir Jonui Vailokaičiui. Giminaičio Vytauto Lygnugario dėka K. S. Šaulio archyvas atkeliavo į muziejų.

Renginyje dalyvavo gausus signataro K. S. Šaulio giminaičių būrys. Jų vardu kalbėjo signataro dukterėčios sūnus Pranas Lomsargis iš Stemplių kaimo, kuris prisiminė kaip visi laukdavo prelato atvažiuojant į tėviškę, jaunystėje yra gavęs iš jo dovanų šveicarišką rankinį laikrodėlį. Po karo, kai K. S. Šaulys gyveno Šveicarijoje, susirašinėdavo laiškais, per radiją klausydavosi jo pasisakymų per Vatikano ar Amerikos balsą. Domėjosi, kas vyksta Lietuvoje, paprašytas nusiuntė jam Lietuvos žemėlapį.

Po smagaus bendravimo prie vaišių stalo, M. Peikštenienė susirinkusius išsamiai supažindino su Signatarų namų ekspozicija, papasakojo apie signatarų gyvenimą, jų nuopelnus Lietuvai.

Trumpai apie signataro gyvenimą ir veiklą

Kazimieras Steponas Šaulys gimė 1872 m. sausio 28 d. Stemplių kaime (Švėkšnos vlsč., Raseinių aps., dabar Šilutės r.). Skaityti ir rašyti pramoko namuose. Nuo 1882 m. mokėsi Švėkšnos pradinėje mokykloje, vėliau (1886–1890) – Palangos progimnazijoje. Studijavo Kauno kunigų seminarijoje (1890–1895) ir St. Peterburgo dvasinėje akademijoje (1895–1899). Ten 1897 m. jis įgijo teologijos, o 1899 m. bažnytinės teisės magistro laipsnį. 1899 m. baigė mokslus aukščiausiu pažymėjimo laipsniu. Studijų metais jo didžiausi autoritetai buvo Jonas Mačiulis-Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Adomas Dambrauskas-Jakštas ir Kazimieras Pakalniškis-Dėdė Atanazas. Vėliau jis papildomai dar mokėsi Varšuvoje – 1907 m. čia išklausė sociologijos kursus.

Profesinė veikla

1899 m. birželio 29 d. K. S. Šaulys Kaune įšventintas į kunigus. 1899–1901 m. buvo Panevėžio šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaras, 1901–1903 m. – Panevėžio realinės gimnazijos kapelionas, 1903–1906 m. – Panevėžio mergaičių progimnazijos kapelionas, 1906–1922 m. – Kauno kunigų seminarijos bažnytinės teisės, moralinės teologijos ir visuomenės mokslų bei sociologijos (nuo 1907 m.) dėstytojas.

Jo iniciatyva šioje seminarijoje buvo pradėti dėstyti visuomenės mokslo ir sociologijos kursai. K. S. Šaulys parengė metodinius pagrindus šiems kursams – parašė ir išleido šių disciplinų vadovėlius („Krikščioniškoji demokratija“, 1906; „Demokratija ir krikščionys demokratai enciklikų prasme“, 1907) bei knygas „Socialistai ir mūsų socialieji reikalai“ (1907) „Sociologija“ (1920), „Vedusiųjų dingimas ir naujos jungtuvės“ (1922), „Kanoniškojo proceso teisė“ (1927).

Stropus, gabus bei pareigingas seminaristas greitai sulaukė pripažinimo ir kaip dvasininkas. 1911–1920 m. jis jau ėjo Žemaičių vyskupo (Gasparo Cirtauto, nuo 1914 m. Pranciškaus Karevičiaus) sekretoriaus pareigas, o 1916 m. buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, kiek vėliau – kancleriu. 1926 m. jam patikėtos Kauno arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko vikaro pareigos, o dar po metų suteiktas garbingas Popiežiaus rūmų prelato titulas.

1932 m. K. S. Šaulys buvo išrinktas Kauno arkivyskupijos prelatu, pakeltas Kauno bazilikos arkidiakonu ir metropolijos kapitulos prelatų dekanu, o vėliau jam suteiktas ir apaštališkojo protonotaro garbės vardas.

1922–1940 m. ir 1941–1944 m. K. S. Šaulys buvo Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docentas, vėliau – profesorius, Bažnytinės teisės katedros vedėjas.

Politinė ir visuomeninė veikla

K. S. Šaulys 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1917 m. Lietuvių konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Daug nusipelnė visuomenei ir socialinėje veikloje. K. S. Šaulio rūpesčiu Panevėžyje buvo įkurta „Saulės“ švietimo draugija, labdaros draugija beglobiams žmonėms remti, „Motinėlės“ draugija neturtingiems gabiems, mokslo siekiantiems jaunuoliams padėti (K. S. Šaulys 1907–1914, 1920–1932 m. dalyvavo šios draugijos veikloje, buvo jos iždininkas, kurį laiką ėjo ir sekretoriaus pareigas).

1920 m. K. S. Šaulys buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą (vadinamąją Konstitucinę asamblėją), dirbo Konstitucinėje komisijoje, pasisakė už tai, kad 1922 m. priimtoje nuolatinėje valstybės Konstitucijoje būtų įtvirtintos nuostatos, jog Lietuvoje yra demokratinė ir krikščioniška santvarka. Steigiamajam Seimui baigiant darbą, K. S. Šaulys nutarė iš politikos pasitraukti ir atsidėti darbui universitete, seminarijoje bei arkivyskupijos administracijoje.

K. S. Šaulys aktyviai dalyvavo Krikščionių demokratų partijos veikloje, buvo jos Centro Komiteto narys (1922–1934).

Dr. Jonas Šliūpas, įkūręs Lietuvos Raudonąjį kryžių,1918 m. pakvietė K. S. Šaulį įsijungti į šios organizacijos veiklą. Šis tapo vienu iš aktyviausių jos narių ir buvo išrinktas į Vyriausiąją valdybą. Vokiečių okupacinei valdžiai Lietuvos Raudonojo kryžiaus veiklą sustabdžius, K. S. Šaulys įkūrė Lietuvos Savitarpio pagalbos organizaciją ir 1941–1944 m. buvo šios organizacijos tarybos vicepirmininkas. Dalyvavo jis ir Lietuvos valstybės archeologijos komisijos (1919–1934) veikloje.

Jis aktyviai bendradarbiavo ir spaudoje. Daug K. S. Šaulio publikacijų tarpukario metais paskelbta periodiniuose leidiniuose „Draugija“, „Tiesos kelias“, „Viltis“, „Apžvalga Žemaičių ir Lietuvos“, „Dziennik Wileñski“ bei „Przegląd katolicki“.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944-ųjų vasarą, vengdamas galimų represijų, kaip ir daugelis kitų aukštų Katalikų bažnyčios veikėjų K. S. Šaulys pasitraukė į Vokietiją, vėliau apsigyveno Šveicarijoje.

K. S. Šaulys mirė 1964 m. gegužės 9 d. Lugane (Šveicarija), ilgėdamasis Tėvynės, bet nepraradęs vilties, kad Lietuva vėl prisikels laisvam, nepriklausomam gyvenimui. Iš pradžių buvo palaidotas Pambio-Noranco kaimelio kapinėse netoli Lugano. Per jas tiesiant kelią, 1968 m. jo palaikai perkelti į lietuvių koplyčią Campo Verano kapinėse Romoje.

Atminimas

Signataro, prelato, visuomenės ir valstybės veikėjo, profesoriaus K. S. Šaulio atminimas įamžintas stogastulpiu gimtinėje Stemplių kaime (1994 m., skulpt. V. Stumbras), išleistas Lietuvos pašto ženklas (1997 m., dail. Jokūbas Zovė). Lietuvos garbės konsulo Šveicarijos Tičino kantone Gintauto Bertašiaus rūpesčiu 2011 m. spalio 29 d. brigitiečių ordino svečių namuose (jo gyventame ir dabar dar vadinamame „monsinjoro kambaryje“) Lugane buvo atidengta atminimo lenta.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Steponas Šaulys / LRS nuotr.

2. VDU doc. hum. m. dr. Rūstis Kamuntavičius

3. Iš kairės renginio dalyviai: Meilutė Peikštenienė, LR garbės konsulas Šveicarijoje Gintautas Bertašius, Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris monsinjoras Adolfas Grušas

4. Iš kairės: kun. ?, kun. emeritas Vaclovas Aliulis, Meilutė Peikštenienė

5. Vilniaus mokytojų namų ansamblis „Kankleliai“ (vad. Daiva Čičinskienė)

6. Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris monsinjoras Adolfas Grušas

7. LR garbės konsulas Šveicarijoje Gintautas Bertašius

8. Kunigas emeritas Vaclovas Aliulis

9. Vilniaus mokytojų namų ansamblis „Kankleliai“ (vad. Daiva Čičinskienė)

10. Iš kairės: kun. ?, kun. emeritas Vaclovas Aliulis, Meilutė Peikštenienė, VDU doc. hum. m. dr. Rūstis Kamuntavičius, LR garbės konsulas Šveicarijoje Gintautas Bertašius, Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris monsinjoras Adolfas Grušas

11. Signataro K. S. Šaulio dukterėčios sūnus Pranas Lomsargis iš Stemplių k.

12. Signataro Kazimiero Stepono Šaulio giminaičiai

13. Vilniaus mokytojų namų ansamblis „Kankleliai“ (vad. Daiva Čičinskienė)

14. Signataro K. S. Šaulio dukterėčios sūnus Pranas Lomsargis iš Stemplių k. pasirašo Signatarų namų lankytojų knygoje

15. Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė prie stalo, ant kurio buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas

16. Atminimo lenta Nepriklausomybės Akto signatarui prelatui Kazimierui Steponui Šauliui Lugane

Daugiau informacijos: 

http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=4268

http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=4255

Voruta. – 2012, vas. 4, nr. 3 (741), p. 2, 4.

2012 m. vasario 15 d., trečiadienį, 12 val. Signatarų namų salėje (Vilniuje, Pilies g. 26, tel. 231-44-37) maloniai kviečiame kartu su Vasario 16-osios klubu ir Viktoro Jenciaus-Butauto knyga „1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“ paminėti Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną.

Dalyvaus:

Knygos autorius Viktoras Jencius-Butautas

Kultūros istorikas Algirdas Mikas Žemaitaitis

VšĮ „Vorutos“ fondo vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius

Koncertas

Daugiau informacijos: 2012_Butautas-Jencius_Malinauskas_Vasario 16-oji

Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Viena iš svarbiausių Lietuvos istorijos datų yra 1918 m. vasario 16-oji. Tą dieną Vilniuje buvo pasirašytas Lietuvos valstybės atkūrimo aktas, skelbiantis, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis.

Vienas iš 20-ies jį pasirašusių signatarų buvo Donatas Malinauskas, apie kurio gyvenimą ir aktyvią visuomeninę veiklą išsamiai rašo Viktoras Jencius-Butautas 2011 m. išleistoje knygoje* „1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“. Apie jį 1997 m. šimto puslapių plonesnę knygą („Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas“) išleido ir politologas Raimundas Lopata. Skaitytojų dėmesiui pateikiu trumpą signataro gyvenimo aprašymą.

Donatas Malinauskas (1869–1942)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas gimė 1869 m. kovo 7 d. Latgalos Krėslaukio (Kraslavos, Latvija) dvare, bajorų šeimoje. Anksti mirus tėvui, motina su vaikais grįžo į Trakų valsčių, iš kurio buvo kilusi. Didelę įtaką jaunuoliui turėjo netoliese gyvenęs motinos dėdė Bernardas Kęstutis-Gediminas, kildinęs giminę iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, mokęsis pas A. Mickevičių, dėstęs Vilniaus universitete, visą gyvenimą domėjęsis krašto istorija. Vidurinį išsilavinimą D. Malinauskas įgijo Vilniuje ir Minske. 1889 m. išvyko į Galicijos Černigovą studijuoti agronomijos, nuo 1890 m. studijas tęsė Taboro (dab. Čekija) žemės ūkio akademijoje, kurią baigė apie 1894 m.

Grįžęs į Lietuvą, D. Malinauskas įsikūrė Vilniuje. Buvo vienas iš slaptos tautinės draugijos „Dvylika Vilniaus apaštalų“ [autorius rašo „Dvylika apaštalų“ – A. Ž.] steigėjų, kuri 1904 m. legalizavosi pasivadinusi Vilniaus lietuvių savišalpos draugija. Jos nariai siekė gaivinti lietuvybę, puoselėti lietuviškas tradicijas, ginti lietuvių kalbos teises. Po daugelio žygių 1901 m. jiems pavyko pasiekti, jog nors vienoje apleistoje Vilniaus bažnyčioje – Šv. Mikalojaus – tikintiesiems būtų leista melstis lietuviškai. Jis aktyviai dalyvavo nelegalios lietuviškos spaudos platinime. Asmeniškai susitaręs su Vilniaus cenzoriumi Benediktu Ploščianskiu gavo leidimą ir Zavadskio spaustuvėje 1900 m. rugpjūčio 2 (14) d. pirmą kartą Lietuvoje lietuviškai išspausdino bei išplatino „Pranešimą“ apie kovą su Vilniaus vyskupijos valdžia dėl lietuvių kalbos vartojimo minėtoje bažnyčioje. Tai prisidėjo ir prie lietuviškos spaudos uždraudimo panaikinimo 1904 m. Pasak Viktoro Petkaus („Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia“, 2004, p. 73), D. Malinauskas buvo tiesioginis vadovas atgaunant Šv. Mikalojaus bažnyčią lietuviams, kuri tapo tautinio atgimimo centru.

1905 m. lapkričio 2 (15) d. D. Malinauskas kartu su J. Basanavičiumi, kun. J. Ambraziejumi ir M. Davainiu-Silvestraičiu pasirašė memorandumą caro vyriausybei, kuriuo reikalavo autonomijos Lietuvai. Buvo vienas iš 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykusio Didžiojo Vilniaus Seimo organizatorių ir dalyvių. Daug energijos, laiko ir lėšų D. Malinauskas skyrė visuomeninei veiklai. Jis dalyvavo įvairių lietuviškų kultūrinių, švietimo ir ekonominių organizacijų steigime. Buvo draugijos „Sąjunga lietuvių kalbos teisėms grąžinti Lietuvos bažnyčiose“ (1906) vienas iš organizatorių ir jos pirmininkas (1909–1915), Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1907), vienas iš „Vilniaus Aušros“ (1907), „Rūtos“ (1909), „Ryto“ (1913) draugijų, Lietuvių ūkininkų bendrovės (1914) steigėjų ir narių.

Rengė straipsnius lietuviškiems periodiniams leidiniams „Vilniaus žinios“, „Viltis“, „Draugija“, „Lietuva“ ir „Naujoji Romuva“.

Autorius primena, kad lenkai XX a. pradžioje lietuvius tebevadino broliais ir juos laikė savo politinės sistemos dalimi. Kad lietuviai – ne lenkai ir Lietuva – ne Lenkijos dalis, lenkų požiūriu buvo tiesiog politinė erezija, vadinama litvomanija, separatizmu, ėjimu išvien su rusų valdžia. Dar nenutautusi Lietuvos bajorijos dalis, XIX a. pabaigoje pradėjusi savarankiškai nuo Lenkijos pretenduoti į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo tęstinumą, suteikė viltį atkurti savarankišką Lietuvos valstybę. Tuometės teisės požiūriu, etniškumas negalėjo suponuoti valstybės atsiskyrimo. Jei Lietuvos bajorai kaip valstybingumo tęsėjai nėra lietuviai, kaip teigė rusai ir lenkai, tai lyg ir nebuvo valstybingumo paveldėtojų. Tačiau dalis prolenkiškai orientuotos inteligentijos ir bajorijos buvo priešiška lietuvių tautiniam atgimimui, todėl lietuvių tautinė savimonė įgavo antilenkiškų bruožų. Prasidėjęs Vokietijos ir Rusijos karas iš naujo pažadino Lietuvos autonomijos viltis.

Pirmojo pasaulinio karo metais D. Malinauskas priklausė Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, buvo jos sekretorius, o 1914 m. pabaigoje tapo jos Centro komiteto nariu.

1917 m. rugsėjo 18–22 d. [autorius rašo 18–23 d. – A. Ž.] dalyvavo Lietuvių konferencijoje, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, o kovo 13-ąją Vokietija pirmoji pripažino Lietuvą de jure.

1920 m. spalio 9 d. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, D. Malinauskui buvo liepta išvykti iš Vilniaus. Persikėlęs į Kauną, signataras pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje. 1921 m. birželio–liepos mėn. su trumpalaike misija lankėsi Prahoje (mokėjo čekų kalbą),bandydamas užmegzti diplomatinius santykius. 1922 m. kovo mėn. buvo paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Čekoslovakijoje. 1923 m. grįžęs į Kauną, D. Malinauskas tęsė darbą Užsienio reikalų ministerijoje. 1931 m. kovo–lapkričio mėn. buvo Lietuvos atstovu Estijoje.

1928 m. vasario 16-ąją D. Malinauskas apdovanotas II laipsnio DLK Gedimino ordinu, o 1929 m. kovo 2 d. Čekoslovakijos pasiuntinybėje Kaune jam buvo įteiktas šios šalies „Baltojo liūto“ IV laipsnio ordinas. Taip čekoslovakai, jo šešiasdešimtmečio išvakarėse, įvertino D. Malinausko indėlį, plėtojant bendradarbiavimą tarp dviejų valstybių.

1925 m. D. Malinauskas tapo Vilniaus vadavimo sąjungos nariu. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo remti archeologinius kasinėjimus Vilniaus katedroje, vildamasis, kad ten bus rasti Vytauto Didžiojo palaikai ir karūna. Artėjant Vytauto Didžiojo 500 metų jubiliejui pas skulptorių Vincą Grybą net buvo užsakęs sarkofagą, bet, anot lenkų, neradus palaikų, sumanymas neįgyvendintas. Tada savo lėšomis signataras Čekoslovakijoje pagamino metalinį karstą, kurį per didelius vargus buvo leista įvežti į Lenkiją, tačiau lenkai neleido jo pastatyti pačioje Vilniaus arkikatedroje. Šiuo metu karstas po ilgų klajonių eksponuojamas jos požemiuose.

1934 m. D. Malinauskas su šeima savo Stanislavos palivarką Onuškio parapijoje pavadino Vytautava ir 20 ha žemės užrašė naujai bažnyčiai įkurti. Jai vieta buvo parinkta jo Paulinavos palivarke. Iš didelio nugriauto kluono 1939 m. buvo pastatyta laikina medinė bažnytėlė, veikianti ir dabar.

1937 m. D. Malinauskas nusipirko Vilkaviškio aps. Alvito dvarą (80 ha) su ežeru ir spirito varykla, tiksliai nežinoma kada jame su šeima apsigyveno, persikėlęs iš Jankovicų dvaro ir palivarkų Trakų apskrityje. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas ir išparceliuotas, o signataras su šeima išvarytas iš namų. Ligotas D. Malinauskas su žmona Zofija ir seserimis Jadvyga Zavadzkiene bei nerege, nevaikštančia Filomena Malinauskaite iš Vanaginės kaimo 1941 m. birželio 14 d. ištremtas į Sibirą (Altajaus kraštas, netoli Bijsko), kuriame 1942 m. lapkričio 30 d. mirė. 1993 m. birželio 14 d. signataro ir jo artimųjų palaikai buvo perlaidoti Onuškio (Trakų r.) bažnyčios šventoriuje.

2010 m. sausio 9 d. Šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje jam buvo pašventinta atminimo lenta.

Tik pasitraukimas karo pabaigoje iš Lietuvos išgelbėjo jo dukrą Marija ir vaikaitį Tadą Stommą. Šiandien realybė tokia: D. Malinausko archyvas iš Alvito dvaro nežinia kur dingęs, meno vertybės, buvusios dvare, išsidalintos dar 1945 metais, o po 1990 m. kovo 11 dienos dvaro pastatus privatizavo svetimi.

Neeilinė D. Malinausko asmenybė bei jo darbai sunkiai randa savo tikrąją vietą Lietuvos tautinio atgimimo istoriografijoje ir tam yra priežasčių: aristokratiška kilmė; bekompromisinė, kryptinga kova atstatant Lietuvos valstybingumą; nenoras afišuoti savo darbų dėl konspiracijos carinėje Rusijoje. Jis priklausė tai grupei bajorų, kurie pasuko Lietuvos atgimimo keliu ir tapo vienu iš didžiausių tautinio lietuvių atgimimo organizatorių Vilniaus krašte. D. Malinausko nuopelnai kovojant už lietuvybę nekelia jokių abejonių.

Tikiuosi, kad šis leidinys bus naudingas visiems besidomintiems Lietuvos valstybės atkūrimo istorija, suteiks daug naujų žinių ir leis geriau pažinti signatarų gyvenimą bei jų pasiaukojančią veiklą.

* 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas / Viktoras Jencius-Butautas ; [vertimai: Liucija Terenteva, Eleonora Pavlovska, Tadas Stomma]. – Trakai : Voruta [i.e. „Vorutos“ fondas], 2011 (Vilnius : Standartų sp.). – 358, [1] p. : iliustr., faks., portr. ; 25 cm. – Santr. angl., lenk. k. – Bibliogr. išnašose. – Asmenvardžių ir vietovardžių r-klės: p. 309–350. – Tiražas 1500 egz. – ISBN 978-609-95018-5-7. – ISBN 978-609-95018-5-0-7 (klaidingas).

1-9 nuotr. iš kn. „1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“

10-12 nuotr. – Algirdo Žemaitaičio

Nuotraukose:

1. Knygos viršelis

2. Donatas Malinauskas jaunystėje

3. Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia

4. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto Vilniuje 1915–1918 m. sudėtis. Sėdi (iš kairės): kun. J. Kukta, E. Vileišienė, dr. A. Vileišis, dr. J. Basanavičius, A. Smetona, J. Kymantas, D. Malinauskas, kun. J. Stankevičius. Stovi (iš kairės): A. Stulginskis, tarn. Jankauskas, kun. J. Bakšys, kun. V. Jezukevičius, J. Šernas, A. Žmuidzinavičius, M. Biržiška, kun. P. Dogelis, tarn. J. Siemaška ir kurjeris

5. Donatas Malinauskas, 1912 m.

6. Donatas Malinauskas / Iš Kauno viešosios bibliotekos leidinių (www.aidas.lt)

7. Alvito dvaras 1992 ar 1939 m.

8. Atnaujinta Vytautavos bažnyčia, 2009 m.

9. Po Vasario 16-osios minėjimo prie Donato Malinausko šeimos kapo Onuškio bažnyčios šventoriuje, 2010 arba 2002 m.

10, 11. Nuo 1933 m. klajojęs po Vilnių D. Malinausko Čekijoje pagamintas karstas Vytauto Didžiojo palaikams pagaliau rado savo vietą Vilniaus arkikatedroje. 2011 metais jis pastatytas į nišą Vilniaus arkikatedros požemiuose

12. Istoriją pasakojantis stendas Vilniaus arkikatedros požemiuose

Voruta. – 2012, kov. 3, nr. 4 (743), p. 6.

2012 m. rugpjūčio 28 d., antradienį, 16 val. (Signatarų namų salėje, Pilies g. 26, Vilniuje) maloniai kviečiame paminėti Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro prof. Mykolo Biržiškos 130-ąsias gimimo ir 50-ąsias mirties metines.

Dalyvaus: Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėja Nijolė Šulgienė, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėja Erika Kuliešienė, VšĮ dr. Antano Biržiškos sveikatos namų vyriausioji gydytoja Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė.

Girdėsite Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomus įrašus: prof. Mykolo Biržiškos kalbą, pasakytą Vasario 16-osios proga, atsisveikinimo kalbas, pasakytas mirus Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui prof. M. Biržiškai 1962 m.

2012 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė įteikė 18-os Kovo 11-tosios Akto signatarų ir 3-jų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų pasirašytą laišką Lietuvos Respublikos Prezidentei J.E. Daliai Grybauskaitei.

Signatarai laiške reiškia paramą Prezidentės ketinimams ginti Konstituciją, imtis konkrečių veiksmų, užtikrinant naujojo Seimo legitimumą ir tuo pačiu reiškia susirūpinimą antikonstituciniais procesais, masiniais konstitucinių principų ir įstatymų pažeidimais 2012-ųjų metų Seimo rinkimuose. Laiško autoriai abejoja rinkimų rezultatų daugiamandatėje ir vienmandatėse apygardose teisėtumu ir pasigenda principingų pozicijų dėl rinkimų eigos tiek iš Lietuvos Respublikos Seimo tiek ir iš Lietuvos Respublikos Prezidentės pusės.

Signatarų laiške rašoma: „Rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą spalio 14 ir 28 dienomis akivaizdžiai pademonstravo, kad kai kurių Konstitucijos normų ir įstatymų mūsų valstybėje nepaisoma. Konstitucijos 44 str. teigia, kad „Valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos ir kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių”. Tačiau didžiuliais pinigais disponuojančios parlamentinės politinės partijos sėkmingai naudojosi nevalstybiniais radijo ir televizijos kanalais, kai kitos politinės partijos tokios galimybės neturėjo. Konstitucijos 55 str. sakoma: „Seimo nariai renkami remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu”. Ar galima kalbėti apie lygių rinkimų teisę ir slaptą balsavimą, kai agitacija viešojoje erdvėje buvo grubiai deformuota, o rinkėjų balsai buvo masiškai perkami?“

Signatarų nuomone, Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) turėjo „nedelsiant pašalinti iš rinkimų Konstitucijos normų nepaisančius asmenis ir partijas, tačiau ji paskubėjo patvirtinti pirmojo rinkimų turo rezultatus, pasitenkindama vienos rinkiminės apygardos rezultatų nepripažinimu“.

„Akivaizdus, visus iki šiol buvusių rinkimų pažeidimus pranokstantis Konstitucijos 55 str. nuostatų nepaisymas yra labai pavojingas, turėsiantis ilgalaikes pasekmes mūsų valstybės raidai, pakertantis valstybės institucijų prestižą bei piliečių pasitikėjimą valstybe ir valdžia, konstitucine santvarka ir demokratija mūsų šalyje“, – teigia signatarai.

„Visa tai kas įvyko per šiuos Seimo rinkimus yra demokratinių laisvių riba, ir jeigu oficialios institucijos nemano, kad reikia spręsti klausimą iš esmės, tai mano supratimu, naujų rinkimų klausimas yra dienotvarkės klausimas“, – sako vienas iš laišką Prezidentei pasirašiusių -nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas.

20-ties signatarų laiške taip pat reiškiamas pasipiktinimas aukščiausių Lietuvos pareigūnų pareiškimais, kuriais siekiama sumenkinti Tautos referendume pareikštą valią dėl Atominės elektrinės statybų: „Teigti, kad 63 proc. Referendume savo valią prieš atominės elektrinės statybą išreiškusių piliečių – nieko nereiškia – yra absoliutus Konstitucijos ir raidės, ir dvasios paniekinimas. Esame įsitikinę, kad visi valdžios institutai privalo gerbti Lietuvos Respublikos Konstituciją – mūsų šalies demokratijos ir žmogaus teisių garantą. Niekinti ir naikinti tai, kas taip sunkiai pastatyta ir aplaistyta kovotojų už laisvę krauju, niekas neturi teisės“, – rašoma signatarų laiške Lietuvos Respublikos Prezidentei.

Laišką pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai: Algirdas Endriukaitis, Balys Gajauskas, Gintautas Iešmantas, Eimantas Grakauskas, Jonas Liaučius, Algimantas Norvilas, Romualdas Ozolas, Algirdas Vaclovas Patackas, Eugenijus Petrovas, Vytautas Puplauskas, Liudvikas Narcizas Rasimavičius, Saulius Razma, Audrius Rudys, Aloyzas Sakalas, Kazimieras Uoka, Gediminas Vagnorius, Birutė Valionytė, Vidmantas Žiemelis; Ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai: Rūta Gajauskaitė, Klemas Inta, Nikolajus Medvedevas.

Daugiau informacijos:
Birutė Valionytė
Signatarų kluboprezidentė
Tel.: 869915763

2013 m. birželio 18 d., antradienį, 17 val. Signatarų namų salėje (Pilies g. 26, Vilnius) maloniai kviečiame paminėti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jokūbo Šerno 125-ąsias gimimo metines.

Dalyvaus: signataro vaikaitė Kristina Šernaitė, dr. Algimantas Kasparavičius

Koncertuos Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos mokiniai

Informacija: tel. (8-5) 231 4437

Nuotraukoje: J. Šernas

2013 m. rugsėjo 21 d., šeštadienį, maloniai kviečiame į šventę, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro, kunigo Alfonso Petrulio 140-osioms gimimo metinėms, kuri vyks Širvintų rajono Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijoje.

Pagarbiai

Musninkų A. Petrulio gimnazijos direktorius Vladas Trakimavičius

Nuotraukoje: Kun. A. Petrulis

2013 m. spalio 20 d., sekmadienį, 11 val. Marcinkonių šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčios klebonijoje kviečiame paminėti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro kun. Alfonso Petrulio, buvusio Marcinkonių parapijos klebono, 140-ąsias gimimo metines.

Dalyvaus: Vasario 16-osios klubo vicepirmininkas dr. Kęstutis Petrulis

Dainuos Marcinkonių etnografinis ansamblis (vadovė Rimutė Avižinienė)

13 val. bus aukojamos šv. Mišios už kun. Alfonso Petrulio sielą ir misijas

Rengėjai: Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato muziejus, Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namai, Marcinkonių kaimo bendruomenė

Pasiteirauti: Lina Černiauskienė, tel. 8 672 46 388

R. Gustaičio nuotr.

Nuotraukoje: A. Petrulio kapas Musninkų bažnyčios šventoriuje. 2010 m.

Sausio 27 d. 17 val. Vilniuje, Signatarų namuose (Pilies g. 26) rengiamos XXVII knygos mėgėjų draugijos metraščio V tomo sutiktuvės. Knygos pristatyme dalyvaus straipsnių autoriai: akademikas Romualdas Grigas, dr. Ina Dagytė, Birutė Butkevičienė, Zenonas Kerutis, Rūta Vaičaitytė, Albinas Vaičiūnas, Gediminas Zemlickas, Nepriklausomybės Akto signataras, draugijos garbės narys Romualdas Ozolas, knygos redaktorius rašytojas Laimonas Inis, leidėjai, knygos leidybos rėmėjai. Muzikinę programą atliks Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistas, baritonas Danielius Sadauskas ir kompozitorė Jūratė Baltramiejūnaitė. Renginį organizuoja Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys Signatarų namai ir XXVII knygos mėgėjų draugija. XXVII knygos mėgėjų draugija, bibliofilinė visuomeninė organizacija, įkurta 1930 metais Kaune. Draugijos steigėjų gretose buvo to meto žymūs Lietuvos intelektualai: rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, dailėtyrininkas Paulius Galaunė, ekonomistas Juozas Paknys, advokatas Viktoras Cimkauskas, profesorius Vaclovas Biržiška, pulkininkas Vytautas Steponaitis ir kt. Draugijos tikslas buvo tyrinėti knygos istoriją, knygos meną, domėtis retais leidiniais ir leisti knygas. Iki 1940 metų draugija išleido puikiai iliustruotų knygų, parengė Lietuvos kultūrai reikšmingų leidinių. Atkūrus nepriklausomybę, 1993 m. Kaune buvo atkurta ir XXVII knygos mėgėjų draugija.

Lietuvos nacionalinio muziejaus informacija
Tel. (8~5) 261 3942, el. p. lina.zilyte@lnm.lt

Signatarų balkonas, Vilnius, 2015-02-16

Broliai ir sesutės! Sveikinu visus ir visoje Lietuvoje šią gražią dieną gražia proga, nors laikai negražūs. Kažkada buvau sugalvojęs kitokį kreipinį: „Pilies gatvės bendrija ir Lietuvos pilies piliečiai!“, mat nepakanka būti gyventojais. Tinka „piliečiai gynėjai“, ypač dabar.

Išties tai kas kita, negu „graždane pasažyry“. Siūlė ir siūlo mums kai kas pabūti tam tikro laivo pasažyrais ir negirdėti šaukinių iš laisvės kranto. Dabar jau siūlo ne tik mums, bet ir mūsų draugams toli už Atlanto tebemanantiems, kad jie ramiai įsikūrę laisvės krante, nes ten pasistatė Laisvės paminklą.

Mes Vilniuje dar tokio neturim, 25 metų nepakako; užtat suskilę garbinam surūdijusius Nelaisvės paminklus.

Neduokdie, jei tie propagandos balvonai pasitrauktų iš okupuotų vietų… Kažkam nelaikas dar užbaigti okupaciją. Gerai nors, kad Signatarų namas išliko nesudirbtas, nepaverstas kokiu kazino.

Šiame name prieš 97 metus buvo nuspręsta, kad atgimsta, atstatoma, vėl turi rastis Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje. Čia, broliai, dera kalbėtis ir apie tai, kur esame dabar.

Visi prisimenam ir suvokiam, kiek aukų, kovų, pastangų teko padėti Vasario 16-osios švento priesako įgyvendinimui. Taip Europoje vėl yra pažadėtoji ir atsikovotoji mūsų visų valstybė; bet auga ir grėsmės, kad žmonių kūryba ir statyba vėl bus verčiamos degančiais griuvėsiais kaip Ukrainoje.

Kas tuos griuvėsius atnešė į Ukrainą? Gal Kijevas, gal Briuselis? Visiems žinoma ir akivaizdu, kad ginklo karą ir sugriovimus atnešė Maskva, Kremlius. Invazijos ir apsimesto „separatizmo“ nebuvo, kol aukso kepalų vagis ir savo piliečių šaudytojas Janukovyčius nepabėgo į Maskvą. Tik tada iš ten atvažiavo jo draugai separatoriai, keleivinių lėktuvų budeliai ir mobilūs krematoriumai beprasmiškai paaukotiems, motinų apraudotiems rusų kareivėliams. Tokie faktai. Vargšas Briuselis dar nedrįsta garsiai viso to iki galo pasakyti, nes pasakius reikėtų daryti. Todėl kur kas patogiau yra kolektyviai meluoti. Ir žaisti turgaus domino su pasauliniais melagiais. Ko dar iš jų negirdėjom? Tūkstančiai lietuvaičių baltomis pėdkelnėmis, kariaujančių prieš Rusiją!

Ėmiau ir prisiminiau vaikystės knygutę apie meškiuką Rudnosiuką. Ten aprašyta ir mokykla, ir klasėje kažkas klausia:

„Mokytojau, kartais

kalba jūsų mokiniai,

kad skaityti jums nereikia –

skaito jūsų akiniai.“

Taip dabartinės karo velniavos mokytojas ir aiškina, ramiai dumia dūmoje kisieliaus dūmus:

„Manęs „lično“ ir mūsų Ukrainoje nėra. Mes ne agresoriai. Rusija nekariauja. Mano tankai atvažiuoja patys, mano tornadai patys atskrenda ir daužo ligonines, kartais pabukina kokį keleivinį lėktuvą – 300 gyvybių tai nulis, – o mano kareivių dokumentai atsiranda kažkur užsieny nežinomais man keliais; gal pasiklydo, gal stepių pesliai jų iš Maskvos-Riazanės prinešė“.

Štai tokias deklaracijas pasaulio tautoms skaito tie „mano akiniai“, o aš niekuo dėtas. Žinom, kas taip sako.

Mandagūs mokinukai linkčioja galvomis, net balsuoja už Mikės melagėlio projektus, bet žudomiems ukrainiečiams visai nejuokinga.

Jiems aišku, kas tie ir kieno rubliais apmokami samdiniai, nors jie per visą apdumtą plotą gudriai vadinami „separatistais“.

Tiesą sakant, jų kilmė – globaliai separatistinė; tai didžioji separatistė Rusija, nutarusi visa separuotis iš normalios valstybių bendruomenės! Dar mūsų pusės katukai ir pussy meškiukai to nepamatė. Bet ateina toji aršiai revanšistinė šalis, svajojanti apie buvusias kolonijas, net „pribaltus“. Ji nuosekliai ideologiškai ir priešiškumo jausmais atsiskyrė, separavosi nuo Europos, nuėjo į meškų kampą ir siekia primesti likusiam pasauliui savo džiunglių įstatymus. Štai bent du:

Nr. 1: ką primušė, tas ir kaltas.

Nr. 2: jeigu aš ką nors užpuolu ir mušu, tai tam užpultajam neleistina gintis. Ir šiukštu neleistina jam padėti nuo manęs gintis! Šalin, supuvę Vakarai! Boko haram!

Tie Vakarai, regis, dar nesuprato, kad meškų įstatymai jau viršesni už žmonių, net Jungtinių Tautų įstatymus.

„Zakon – taiga. Sudja – medved.“

Tai Sibiro katorgininkų išmintis. Be abejo, ji žinoma, ji priimtina ir buvusiems katorgos prižiūrėtojams. Dabar teikiu tai mūsų gimtąja ir piliečių valstybės kalba:

„Įstatymas yra džiunglės, o teisėjas jose – lokys“.

Šią doktriną Kremlius arba kremlinė „Boko haram“ versija norėtų primesti visam pasauliui.

Visokiais kanaliukais, kad ir paplavų rynštokais.

Prieš gerą savaitę netyčia išgirdau rusišką-kremlišką „Baltijos radiją“. Rinkimų proga kursto: „niekas mums neuždraus juos atmesti, kalbėti ką norim, dainuoti tik savo dainas“, pavyzdžiui, apie didįjį vadą, „jo meilę ir valią“, „jesli zavtra voina“ ir „Moskva – Pekin“.

Iš esmės tai vietinis „boko haram“. Niekas mums neuždraus, taip supraskit, nekęsti Vakarų, demokratijos, Ukrainos ir Lietuvos! Atmeskit juos, narsūs klausytojai, ir tegyvuoja pacientų kiselvizija!

Todėl dabar aš sakau jums: visi lietuviai, pabuskit, eikit balsuoti! – ir visi dar nesuzombinti rusai ir lenkai, eikit balsuoti už europiečių solidarumą, ne už „Georgijaus juosteles“.

Ukraina dar ginasi nuo jų ir gina Europą, gina mus visus. Ten tikrai ne putinovcų karas prieš banderovcus. Žvelkim esmingiau, juk stebi ne Obama, bet Apvaizda.

          Kai mes buvom puolami Vilniuje, gavau dovanų puikią plačią juostą su moterų įaustais žodžiais „Palaimink, Viešpatie galingas, lietuvių pastangas teisingas“. Užtiesiau savo kabinete išilgai didelio stalo, prie kurio posėdžiaudavom Laikinasis gynybos komitetas. Gal ir dabar tokį jau reikėtų įsteigti. Tada tikėjom ir laimėjom.

Dabar vėl atėjo lemties metas – koks toliau bus pasaulis, jeigu nori pratempti ilgiau, negu ligi pirmadienio. Nepratemps, jeigu remsis neapykanta. Arba žmoniškumas, arba nežmoniškumas.

Nepamirškim šios dienos Evangelijos ir Arkivyskupo homilijos: kam nerūpi žudomas brolis, tas talkina Kainui.

Apsidairykime aplink save ir savyje, nes visi esame naujojo pasaulinio išmėginimo dalyviai. Tegul Lietuva dar sykį atlieka savo pareigą.

Prof. Vytautas Landsbergis

Šiandien, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse, Kovo 11-osios Akto salėje Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė perdavė gėlių kompozicijas, kurios bus padėtos ant Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų kapų.

Gėlės perduotos Joniškio, Kauno, Kelmės, Kėdainių, Klaipėdos, Pakruojo, Palangos, Plungės, Ukmergės savivaldybių atstovams ir Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariams, kurie  aplankys Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų kapus ir pagerbs jų atminimą Lietuvos Respublikos Seimo ir visų Lietuvos žmonių vardu.

„Mūsų valstybei svarbios ir iškilios datos išvakarėse susirinkome pagerbti atminimą signatarų, kurių jau nėra su mumis. Jiems vienintelis tautos gyvenimo, tautos saviraiškos būdas buvo Laisvė. Su pagarba prisimename juos visus, lenkiame galvas už jų atsidavimą ir darbą savo Tėvynei. Prieš 25-erius metus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą rinkosi deputatai. Šioje istorinėje salėje jie pradėjo pirmąjį kadencijos posėdį, čia balsavo už Nepriklausomybę. Tikiu, kad mes visi garbingai puoselėsime tautos istorinę atmintį ir tęsime signatarų pradėtus darbus“, – sakė Seimo Pirmininkė L. Graužinienė.

Renginyje dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Aukščiausiosios Tarybos deputatai, mirusių Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, Aukščiausiosios Tarybos deputatų artimieji, svečiai iš užsienio, savivaldybių atstovai, jaunimas.

Gėlės bus padėtos ant Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Joniškyje – Gintaro Ramono, Kaune – Antano Karoblio, Birutės Nedzinskienės, Vytauto Paliūno, Liudviko Simučio, Aukščiausiosios Tarybos deputato Mečislovo Treinio, Kelmėje – Antano Račo, Kėdainiuose – Povilo Aksomaičio, Klaipėdoje – Alfonso Žalio, Pakruojyje – Algirdo Ražausko, Palangoje – Algimanto Vinco Ulbos, Plungėje – Bronislovo Lubio, Ukmergėje – Aukščiausiosios Tarybos deputato Alfonso Svarinsko, Vilniuje – Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko, Kazimiero Antanavičiaus, Medardo Čoboto, Gedimino Ilgūno, Česlovo Kudabos, Jono Mačio, Jokūbo Minkevičiaus, Petro Poškaus, Valerijono Šadreikos, Eduardo Vilko, Aukščiausiosios Tarybos deputatės Rūtos Gajauskaitės kapų.

Laima Šandarienė

Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Ryšių su visuomene skyrius 

Seimo kanceliarijos nuotraukos (aut. Olga Posaškova)

Gerb.  gyd. Viktorai Jenciau,

„Trakų žemės“ ir „Vorutos“ redakcijų vardu sveikiname  gražaus 60 – ojo jubiliejaus proga. „Voruta“ ir „Trakų žemė“ populiarina
Jūsų kilnius darbus, įamžinant  Vasario 16 – osios akto signataro Donato Malinausko atminimą. Prisimename Jūsų paramą „Vorutos“ laikraščio redakcijai, „Trakų žemės“ laikraščiui, ypač atmintina Vasario 16 – osios akto signataro Donato Malinausko palaikų perkėlimas iš Altajaus krašto  į Onuškį ir perlaidojimas Onuškio bažnyčios šventoriuje. Jūsų parama Onuškio Donato Malinausko gimnazijos moksleiviams už gerą mokymąsi yra sektina visiems. Donato Malinausko vaikaičio Tado Stommos ir Jūsų įsteigta kultūros premija Lietuvos kultūros veikėjams yra paskata populiarinti Lietuvos istorinę atmintį ir tautinę savimonę.

Linkime Jums ir Jūsų šeimai stiprios sveikatos, Dievo palaimos ir Trakų Dievo Motinos globos.

„Trakų žemės“ ir „Vorutos“ redakcijų darbuotojai bei bendradarbiai  Jolanta Zakarevičiūtė, Stanislava Žuravska, Jolanta Vasiliauskaitė, Aliaksandr Adamkovič, Jonas Počepavičius, Kęstutis Petkūnas, Evelina Kislych, Romualdas Tinfavičius, Martynas Buivys, Vaidotas Buivys, Aleksandras Jutkevičius

Vitražo galerijoje eksponuojama paroda, skirta Nepriklausomybės Akto signatarės Birutės Nedzinskienės 60-osioms gimimo metinėms paminėti. Parodoje eksponuojamos nuotraukos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Seimo archyvo fondų: Birutės Nedzinskienės asmeninio šeimos archyvo, fotografų Romualdo Damulio, Andriaus Petrulevičiaus archyvų.

Birutė Nedzinskienė – 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė. Įtemptomis 1991 m. sausio dienomis išryškėjo signatarės drąsa ir šaltakraujiškumas. Sausio 8 d. „jedinstvininkams“ bandant šturmuoti Seimo rūmus, ji išėjo pro fasadines duris ir kreipėsi į minią, taip apramindama įsisiautėjusius užpuolikus.

Birutė Nedzinskienė mirė 1994 m. rugpjūčio 24 d. Palaidota Kaune, Žemųjų Kaniūkų kapinėse. 2005 m. (po mirties) buvo apdovanota Vyčio Kryžiaus ordinu.

Paroda eksponuojama gruodžio 2–18 dienomis.

Daugiau informacijos:

Žydrūnas Mačiukas

Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento

Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyrius

 Tel. (8 5) 239 6318, el. p. zydrunas.maciukas@lrs.lt

Nuotraukos šaltinis

Jurgis Šaulys. lt.wikipedia.org nuotr.

Dainora KANIAVIENĖ, Palanga

Paprastai draugijos, organizacijos, sambūriai turi ritualus, atpažinimo ženklus ir filosofiją. Tai juos išskiria iš kitų. Tampa tarpusavio jungtimi. O sykiu ir asmenybės pasirinktu bendruomenišku gyvenimo būdu. Ne išimtis ir masonai. Masonystė, kaip sako vienas iš buvusių Austrijos Didžiosios ložės Didžiųjų meistrų Alexanderis Giese, nėra nei religija, nei bažnyčia, nei stalo kompanija ar sąmokslininkų susibūrimas. Tikslas – mokyti suaugusius vyrus humanizmo ir tolerancijos. Jis sako, kad masonų organizacijos veikla iš principo neįmanoma tose šalyse, kurias valdo diktatoriai. Nes jose paprastai nėra vietos nei žmoniškumui, nei tolerancijai, kaip, beje, ir fundamentalistinėse ar ortodoksinėse valstybėse.[1] Ten, kur vyrauja griežtas nustatytų principų ir teiginių laikymąsis, bekompromisis paklusimas doktrinai, neįmanomos pažinumo paieškos, diskusija dėl bendrojo žmonijos gerovės vardiklio.

Susidaro įspūdis, kad masonystė yra daugiau pareigos nei privilegijos. Pareiga elgesiu nepaminti humanizmo filosofijos šerdies – žmoniškumo, taipogi, ieškojimas geriausios formos jam tarpti. Pažinumo siekis, kaip regime iš pateiktos masonijos istorijos[2], skatino intensyviai plėtoti mokslo, minties raidą, bet tai privalėjo tarnauti žmonijai, išlaisvinti iš dogmų, sulaužyti sustabarėjusias tiesas. Žinoma, atradimai, idėjos keitė ne tik pasaulio minties raidą, bet ir lėmė atskirų valstybių politinius įvykius. Taip ir gimė ištisos legendos, mitai[3], romanai[4] ir neretai juos apšaukdavo viešai sąmokslininkais, nors pastarieji, iš pirmo žvilgsnio, tik esą dykai prie stalo tekeldavo diskusijas apie žmogų tarp žmonių ir visus įmanomus jų sąlyčio taškus visuomenėje.

Manding teisingai Rimantas Miknys ir pastebi aptardamas Paul Naudon[5] brošiūrą, kad nuoseklaus masonybės aiškinimo, bent lietuvių kalba pavyzdžiui, nėra, todėl iš menko pažinumo dažnai reiškinys vertinamas ir neigiamai, ir kaip pavojingas viduomenei. Geresnė padėtis akademiniuose sluoksniuose. Ypač Lenkijos istorikų darbuose daug informacijos apie jų veiklą ir Lietuvoje, tiesa, lenkiškai. Lietuva, sako R. Miknys, masonų judėjimo plėtros prasme, žengė koja kojon su visa Europa, Š. Amerika. Su pertrūkiu. Tyrinėtojai skiria du etapus: 1776 – 1882 m., ir 1910 – 1938, pastarsis skyla dar į du – iki ir po 1920 m. Apie antrąjį tarpsnį išleista stora faktografinė Laimos Kastanauskaitės monografija, kurioje apžvelgiamos ir masonų ir paramasoniškos organizacijos.[6] Tiesa, ji teigia, kad masonizmas yra religija, taip prieštaraudama paties masono pasisakymui, kad tai nėra. Visgi, skaitant skirtingų autorių publikacijas, sunku nepastebėti, kad masonizmas yra pozicija. Pozicija, kuri apima savitą filosofiją, inspiruoja daugiau daryti negu kalbėti. Pažinti.

Kaip veikė Lietuvos masonai? Atsirado jie, kai 1910 m., Vilniuje, Rusijos Didieji Rytai įsteigė skyrių – provincinę ložę vardu „Vienybė“, kurioje dalyvavo žydų, baltarusų, lietuvių, rusų, lenkų atstovai. Netrukus, 1911 m., nuo jos atsiskyrė grupė „Lietuva“. Jos didysis Meistras – M. Riomeris.[7] Šiai ložei priklausė ir signataras Jurgis Šaulys. Tarp narių taip pat buvo ir Lietuvos literatūros istorikas, Nepriklausomybės Akto signataras Mykolas Biržiška, knygnešė, spaudos darbuotoja Felicija Bortkevičienė, teisininkas, žurnalistas, kraštotyrininkas, muziejininkas Feliksas Bugailiškis, inžinierius, profesorius, signataras Steponas Kairys, lietuvių literatūros klasikas, profesorius Vincas Krėvė, gydytojas, knygnešys, spaudos darbuotojas Stasys Matulaitis, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, teisininkas, signataras Jonas Vileišis, ir kiti.

L. Kastanauskaitė teigia, kad uždaruose posėdžiuose, tarpukaryje, Vilniaus masonai svarstydavo Rusijos caro ir jo vyriausybės  nuvertimo, būsimos Latvijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos statuto klausimus; naujos supervalstybės sukūrimo galimybes, jos pavadinimo, sostinės, santvarkos klausimus. Buvo galvojama apie Lietuvos autonomiją Rusijos sudėtyje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimą, apie Lietuvą kaip Žečpospolitos dalį, Lietuvą savo etnografinėse ribose ir daugelį kitų variantų – tarpinių būsenų, einant į vieningą pasaulio bendruomenę.[8] Netruko pradėti kurti paramasoniškas, jaunimo organizacijas, draugijas, sambūrius tam, kad plačiau aptartų ir skleistų idėjas tokias kaip paneuropinė, lėtų nacijos, vidurio Europos, vidurinės Lietuvos, Baltoskandijos arba esperantininkų Homaranizmo šalis. Minčių būta daug, kaip, beje, ir ložių Lietuvoje. Ieškota geriausia valstybingumo forma: atsigręžta ir į istorines patirtis, ir siekta sukurti naujų politinių darinių. Lietuvos masonai, matydami vis kylančias grėsmes Europoje, įtemptą geopolitinę situaciją, suvokė, kad atkurtosios Lietuvos savarankiškumui kiltų grėsmė. Nuolat.

Įsimintinas vienas iš ambicingesnių M. Riomerio ir Vilniaus „kraštiečių“ judėjimo siekių atkurti  autonominę LDK. 1913 m. sukurta Autonomistų – federalistų sąjungą iš penkių tautinių grupių: žydų, lenkų, baltarusų, rusų, lietuvių. Sąjūdžiui priklausė ir Jurgis Šaulys. Planų būta visokių. Net įkurta 1914 m. dukterinė „Lietuvos“ ložės dalis „Gudija“, kuri atstovautų Baltarusijos dalį ir taip išplėstų skyriaus veiklą visoje istorinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje ir sykiu būtų galima pareikalauti autonomijos. Tačiau sumanymas nepavyko. Išsiskyrė valstybingumo sampratos, nesutarimai suskaldė idėją. „Lietuvos“ ložė dargi bendravo su Vilniaus lenkų „Ištikimo lietuvio“ lože ir kartu svajojo apie Žečpospolitos atkūrimą. Ir čia įvyko sankirta: lietuviai buvo priešiški viskam, kas lenkiška.[9] Lietuvoje brendo moderniosios valstybės samprata, tad istorinė, kaip galimoji, atmesta, sykiu ir visi ją peršantys, tarp jų, krajovcų judėjimui priklausantys asmenys, kurie rėmėsi filosofija, kad įmanoma Lietuvos lenko, žydo, totorio kategorija, tik svarbu, kad jis būtų atsakingas krašto pilietis: nė viena tautybė nėra aukščiau pilietinių interesų ir nepaisant visko, liaudis privalo jausti bendrumą.

Tačiau planus sujaukė prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas. Iš Gabrielės Petkevičaitės – Bitės karo meto dienoraščių, matyti, kad pradžioje tik naujienos laikraštyje apie karą bangavo nelyginant jūra, o vietos politikai spėjo, kad jis esą ilgiau pusmečio netruks, nes toks visagriaunantis ir save sugriaus, tačiau netruko Lietuvos teritorija atsidurti fronto linijoje: artėjo vokiečių kariuomenė. Šiandien tie dienoraščiai gyvas ano meto kasdienybės liudijimas. Anuomet juos labai skatino rašyti J. Šaulys, net siūlydamas, kur juos esą tik ką surašytus būtų patogiau slėpti, kad tekstai nesukeltų rašančiajai pavojaus. O pats tuo tarpu rašė spaudoje straispnius, kuriuose aptardavo inteligentų užduotis, reikšmę per karą. 1915 m.  gegužės 8 d. „Lietuvos žinių“ numeryje juos ragino nebėgti artėjant frontui: „į žmones, o ne nuo žmonių, į Lietuvą, o ne iš Lietuvos, — prie pozicijų!”, rašė viešai jis. Iš rašytųjų laiškų Bitei, matyti, kad Šaulio žodžiai netušti. 1916 m. vasarį viltingai pranešamos žinios iš Vilniaus apie įkurtas gimnazijas, tačiau Bitė sureaguoja kritiškai: “Daug už mane jaunesnis Šaulys, matyti, tiki tokia malone, nes šitaip rašo: „Ich glaube, es werden jetzt immer hin bessere Zeiten kommen.” (Tikiu, jog dabar ateis mums vis dėlto geresni laikai.) […] Atrašiau tačiau, nedrumsdama jauno žmogaus pasitikėjimo. Tegul! Juk optimizmas — jaunumo privalumas. O be geresnės ateities vilties — gyvenimas vis tiek grabas.”[10] Balandžio 13 dieną, gavusi antrąjį laišką, jį įvardija, kaip vienintelį ją siejųsį siūlą su susipratusiais inteligentais. Iš jo sužino, kad Lietuvos Mokslo draugija, užsimojo išleisti visus reikiamus gimnazijoms vadovėlius. Jau išleista per keliasdešimt. Tarp jųjų autorių nemažai ir priklausiusių masonų organizacijai, pavyzdžiui, P. Klimo chrestomatija „Skaitymai” ir „Lietuvių kalbos sintaksė”, M. Biržiškos „Donelaičio raštai”, „Lietuvių dainos” ir „Lietuvos geografija”, A. Jakšto „Pradedamosios geometrijos vadovėlis” ir kt. Dalis tų vadovėlių Lietuvoje buvo naudota ir pokario metais. Bitė rašo: „Ir visos tos žinios drauge yra gaivinanti rasa mano nukankintiems nervams. Tikėjimas many atgyja, kad karo bangos mūsų pastangų gyvuoti kaip tauta nenuplaus ir arklių kanopos nesumins jų į žemę. Lietuviai, tą baisų kraujo krikštą pakėlę, turi išeiti stipresnės dvasios, didžiau užsidegę neapykanta kiekvienai nuoskaudai ir meile visam tam, kas žmones tobulina ir lygina.”[11]

Šaulys, iš laiškų Bitei galima suprasti, suvokė, kad karas nebus trumpalaikis ir reakcijos reikia savalaikės. Pasikeitus geopolitinėms aplinkybėms ir 1916 m. Vilniuje įvykus politinių jėgų persiskirtymui, daugiatautiškumo idėja dar labiau ėmė skilti pagal tautinius interesus. Teko rinktis. Pasirinkimus atspindi Lozanos lietuvių II konferencijos įvykiai. 1916 m. konferencija sušaukta iškart po Pavergtųjų tautų konferencijos, vykusios 1916 m. birželio 27-29, per kurią lietuviai viešai iškėlė Lietuvos nepriklausomybės siekį. Lietuvai atstovavo A. Smetona, S. Kairys, J. Šaulys, Rusijos lietuviams – S. Šalkauskis, JAV lietuviams – V. Bartuška, J. J. Bielskis, t. p. iš Romos atvykęs K. Prapuolenis. Per konferenciją pabrėžta, kad Lietuva sieks atgauti politinę nepriklausomybę, kartu, dėl taktinių priežasčių gali būti nurodomos ir svarstomos kitokios politinės Lietuvos gyvavimo galimybės. Galutinai nutrauktas bendradarbiavimas su prolenkiškais Generalinio komiteto karo aukoms Lietuvoje šelpti, įkurto 1915 m. Fribūre, atstovais. Konferencijos dalyviai nutarė pradėti rūpintis, kad iš Rusijos, JAV, kitų lietuvių kolonijų į Lietuvą sugrįžtų lietuvių mokytojai, gydytojai, amatininkai, verslininkai. Taip pat nutarė, kad Šveicarijoje turi būti sutelktas lietuvių politinis veikimas, kad čia reikia įkurti Lietuvos tautinę tarybą, kurioje būtų atstovaujama Rusijos, Lietuvos, JAV ir Šveicarijos lietuviams. Kol ji bus sušaukta, Konferencija pavedė Lietuvių informacijos biurui parengti akcijos politinę programą.[12]

Kyla klausimas, kaip toliau su Jurgio Šaulio masonyste? 1915 m. vokiečių okupuotame Vilniuje išblaškyti ložių likučiai susijungė į Lietuvos Didžiuosius Rytus. Jų didysis meistras – Jurgis Šaulys. Tais pačiais metais Lietuvos Didieji Rytai įsteigė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijos laikinąją tarybą, kuri pasirašė šios konfederacijos „Universalą“ ir išspausdino jį baltarusių, lenkų, lietuvių, žydų kalbomis. 1916 m. vasarį pasirodė atsišaukimas, kviečiantis atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, bet kilo nesantaika ir Lietuvos Didieji Rytai nustojo veikę.[13] Panašu, kad kraštiečių idėjai nebuvo palankus metas kaip ir tradicinei pilietybės sampratai. Tautybė keltina aukščiau už pilietybę, norėta, kad Lietuvos kraštas būtų vien iš lietuvių ir valstybinės reikšmės kalba – lietuvių, kaip, beje, ir politika, tampriai susijusi su tautinėmis tradicijomis ir vertybėmis. Globalizacijos ar kosmopolitizmo idėja – nesuprasta ir nepriimtina kaip nesaugi tautinei tapatybei ir krašto identitetui. Nors Šaulys ir pritarė krajovcų idėjai, kuriai teorinius pamatus sudėjo M. Riomeris, tačiau tais pačiais metais, kuriais spaudoje sykiu su kitais masonais paskelbė siekį atkurti LDK, jis taip pat Lozanoje atstovavo Lietuvos lietuvių interesams. Matyti, J. Šaulys Lietuvos valstybingumo formą, kaip saugiausią neramioje globalioje erdvėje, matė kaip istorinės LDK prototipą, tačiau pats gynė lietuvių tautos interesus, kaip ir A. Smetona, kol, pavyzdžiui, filosofas S. Šalkauskauskis – Rusijos lietuvių.

Lietuvos masonai dalyvaudavo ir visuomeninėse, politinėse organizacijose. J. Šaulys priklausė Lietuvių politikos biurui Vilniuje, kuris veikė vos metus: nuo 1914 iki 1915 m, tačiau nuveikė nepaprastai daug ir padėjo pagrindus kitai svarbiai organizacijai. Neoficialioje įvairių lietuvių politinių partijų atstovus, išskyrus socialdemokratus, vienijusioje  organizacijoje parengtas kreipimąsis į JAV lietuvius, kuriame išdėstytos nuostatos Lietuvos laisvės klausimais. Jų nutarimu iš buvusių ir esamų Rusijos Valstybės Dūmos narių lietuvių sudarytas komitetas, kuriam pavesta politiškai atstovauti lietuvių visuomenei. Biuro iniciatyva įkurta labdaros organizacija, veikusi 1914 – 1918 m., pavadinimu  Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti.[14] Toje veikloje dalyvavo ir J. Šaulys. Jis buvo atsakingas už sekretoriaus pareigas. Iki 1915 m. rugsėjo centras buvo Vilniuje, tad draugija steigė ir išlaikė bendrabučius pabėgėliams (vien Vilniuje jų veikė 47), maitinimo punktus. Kai vokiečių kariuomenė užėmė Vilnių, draugija skilo į dvi dalis: Vilniaus sambūriui vadovavo A. Smetona, Petrogrado – M. Yčas. Daugiau galimybių padėti būta Rusijoje. Čia 1916 m. jau veikė daugiau kaip 80, vėliau apie 254 skyrių. Jie steigė vaikų ir senelių globos įstaigas, mokyklas, kūrė amatų mokyklas, dirbtuves, suorganizavo pedagoginius, buhalterijos kursus, šelpė Maskvos, Petrogrado, Odesos, Kijevo ir kt. Aukštųjų mokyklų studentus lietuvius, rūpinosi į Rusiją ištremtais karo pradžioje Mažosios Lietuvos gyventojais. Draugijos įsteigta spaustuvė spausdino lietuviškus laikraščius, knygas, vadovėlius. [15] Veikla, nors ir iš dviejų branduolių, tačiau, kaip organizacija, užsiėmė švietimo organizavimu, skatinimu, sprendė socialines problemas ir rūpinosi beveik visu tuo, kuo paprastai tuo metu Europoje pagal tradicijas rūpindavosi masonai – trumpiau – humanitarine pagalba nukentėjusiems. Apie tąją veiklą laiškuose rašo ir Ganrielei Petkevičaitei – Bitei. Tiesa, kadangi rašo asmeniškai, tad aptarimas apima tiek bendrą situaciją, žinias, tiek linkėjimus Kalėdų proga.

Trečiąsyk atsikurti masonų ložes ir vėl po pertrūkio bandyta 1919, kai Lietuvos vyriausybė perkelta iš Vilniaus į Kauną. Būsimojo signataro S. Kairio bute susirinkę vadinamieji broliai atkūrė „Lietuvos“ ložę kaip Lietuvos Didžiųjų Rytų pradininkę. Didžiuoju meistru išrinktas – M. Riomeris. Bandė Kaune atkurti ir Lietuvos Didžiuosius Rytus, įkurtus J. Šaulio, bet nepavyko.[16] Tiesa, „Lietuvos“ ložei darsyk, kaip ir pirmąjį, priklausė ir J. Šaulys. Ž. Būčys sako, kad jų veikloje dominavo politiniai siekiai, o patvirtintas statutas buvo skirtas susikūrusius Lietuvos valstybingumui stiprinti.[17] L. Kastanauskaitė sako, kad Lietuvos masonai nebuvo užmezgę glaudžių ryšių su kaimyninių valstybių ložėmis[18], kas šiaip yra įprasta masonijoje, nes skatina patį brolystės principą, atvirumą. Jie bijojo, teigiama, pakliūti priklausomybėn, todėl bandė tiesiogiai stoti į Tarptautinę masonų sąjungą, susisiekti su Prancūzijos Didžiasiais Rytais, bet šie nepripažino. Lietuvos masonai buvo negyvybingi, paskutinis posėdis, manoma, įvyko 1931 m.[19] Ž. Būčys pritaria pasakydamas, kad tarpukario Lietuvoje laisvoji mūrininkija nesugebėjo tinkamai juridiškai organizuotis bei įsteigti Lietuvos Didžiąją ložę. Jie siekė spręsti tik „Vidurio Lietuvos“ bei kitas politines problemas, bet, deja, nebuvo pasiekta jokių apčiuopiamų rezultatų, veikla buvo pernelyg politiškai angažuota.[20] Taigi, atsisakyta masoniškųjų vertybių. Be to, atsikuriančiai valstybei reikėjo sudėti pamatus, rūpintis jos interesais. Veiklos barai ir taip buvo labai platūs. Mokytų vyrų ne tiek jau ir gausu, tad moderniosios Lietuvos kasdienai reikėjo visų indėlio. Panašu, kad Lietuvos masonai energiją skyrė ne masonų tradicijai kurti, gyvybingumui palaikyti. O tai gana tradicinė, ritualizuota organizacija, kuriai svarbus brolystės principas. Apie tarptautinę brolystę dar Lietuoje buvo kalbėti per anksti, kaip, beje, ir apie tarpusavio. Tai, kas tik ką sukurta, buvo jautriai trapu, ypač – valstybingumas,tad pagal kiekvieno asmeninį suvokimą jis ir saugotas.

Ir nieko nuostabaus, kad antrąsyk kurtų Lietuvos Didžiųjų Rytų nepripažino senąsias masonerijos tradicijas palaikantys Prancūzijos Didieji Rytai. Nieko nuostabaus, kad mažokai ir bendravo bei bijojo svetimųjų įtakų. Tai laikas, kai modernios tautos atsikūrė, o galgi labiau susikūrė, nacionaliniu pagrindu, kai veržėsi iš kitų įtakų. Dar vienos turbūt nesinorėjo. Tapatybės, identiteto klausimai buvo itin jautrūs, todėl deginančiai aštrūs. O ir Lietuvos masonai iš principo negalėjo būti pripažinti tarptautiniu mastu, nes jos nariai dalyvavo tiek politinėse organizacijose, tiek kūrė savitas religines sistemas, taip paneigdami pačią brolijos esmę. Pavyzdžiui, iš Alexsnder Giese pateiktos apžvalgos matyti, kad tuo pat metu, Austrijos masonų darbų baras apėmė judėjimą už taiką, švietimą, socialines reformas, pavyzdžiui, 1911 m.  šioje srityje Hermanas A. Friedas buvo apdovanotas nobelio premija už taiką[21], Didžioji ložė aktyviai veikė socialinėje srityje: sprendė vaikų apsaugos ir rūpybos klausimus, kovojo su alkoholizmu. 1926 m. Vienos laisvieji mūrininkai daug prisidėjo steigiant Žmogaus teisių lygą. Dėl pacifistinių idėjų jie kirtosi su nacionalistinių pažiūrų senųjų Prūsijos ložių broliais, tačiau Vienos ložės jokiu būdu nebuvo antivokiškos: pavyzdžiui, 1923 m. aktyviai protestavo prieš prancūzų vykdytą Ruro srities okupaciją.[22] Užtat Lietuvos masonai, kad ir trumpą laiką egzistavę kaip brolija, tačiau suvaidino didelį vaidmenį kuriant Lietuvos valstybingumą. Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Donatas Malinauskas, Jonas Vileišis ir, žinoma, Jurgis Šaulys, buvo iškilūs lietuvių tautinio judėjimo dalyviai bei vadovai, išrinkti Lietuvos tarybos nariais ir tapę Vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signatarais, vėliau užėmę svarbius postus Lietuvos Respublikos mokslo, kultūros bei politikos baruose.

Dargi masonai aktyviai rėmė įvairias jaunimo ir ne tik organizacijas: skautus, ateitininkus, Lietuvos šaulių sąjungą – pusiau sportinė, pusiau politinė, visuomeninė, karinė organizacija, kurios svarbiausios deklaruojamos vertybės: tautiškumas, patriotizmas, nepriklausomybė. Į šaulius stodavo ir vyrai, ir moterys. Organizacija priešinosi suvalstybinimui: susiprato kaip laisvos dvasios ir laisvos drausmės kariai. Tiesa, tautiškumą kėlė aukščiau valstybingumo. Būtent jie nuo 1919 m. pradėjo švęsti Jonines ant Rambyno kalno. Tarp šaulių sąjungos narių buvo ir Jurgis Šaulys, taigi, panašu, kad ir jam buvo nesvetimos XX a. pirmoje pusėje vyravusios Lietuvos indoeuropeistų idėjos. Tiesa, dar kur kas anksčiau negu buvo įkurta šaulių sąjunga, Jurgis Šaulys jau domėjosi, kaip ir jie, senovės lietuvių palikimu, pavyzdžiui, 1902 m. 9 „Varpo“ numeryje, 224  p. aptaria senovės paminklus, o konkrečiau liūdną Trakų pilies situaciją, kuri netrukus esą pasikeis, nes žinomas archeologas juos apsiima prižiūrėti 12 metų, bet primena, kad liūdni dar stovi Lydos, Krevo, Medininkų.[23] Taip pat daug rašė „Vilniaus žiniose“ apie baltų gentis: latvių istoriją, prūsų genties situaciją, daug dėmesio skyrė piliakalnių tyrinėjimas Lietuvoje „Lietuvos žinių“ puslapiuose, tiesa, skyrė vieną publikaciją ir Suomių šauliams, kaip tik tuomet, kai ir Lietuvoje susikūrė šaulių sąjunga, kurioje teigė, kad jam, kaip šauliui, laibai įdomi organizacijos struktūra, nes pastarieji daug prisidėjo prie Suomijos nepriklausomybės siekių: „Jų valdomoji mintis sudaryti didelę pajėgą suomių nepriklausomybei ginti, neatitraukiant nuo darbo žmonių ir neapsunkinant valstybės finansų. Tai siekdami jie ne tik sudaro aiškią karo pajėgą, bet Suomių pilietį augina kūno ir dvasios tobulume. [...] Ieškodamas pavyzdžių mūsų Lietuvos šaulių sąjungai, pastebėjau, kad mūsų sąjungos organizuotės pradai turi daug panašumų ir kur nesutinka tai tik mūsų naudai. Mūsų sąjungai nėra pavojaus tapti baltaisiais, nes mūsų dvarponiai čia nedalyvauja; bet taip pat nėra pavojaus ir iš kitos pusės, kadangi Lietuvos Šaulių Sąjungą sudaro beveik išimtinai vien ūkininkai. Tokiu būdu nepartyvumo vaga mums dar lengviau išaikyti. // Iliustruotei dėl centralinės idėjos organizuotės noriu pasakyti porą žodžių apie ėstų partizanus [...] iššaukė tas pats reikalas ir toji pat pradinė forma, kai Suomiuos ir Lietuvoj. Tik suomiuos jos suėmė organizacinis centras, o ėstuos to nebuvo. Rezultate ėstų partizanų, kurie taip pat nemaža pasidarbavo kovoje dėl savo tėvynės, žmonės nepakenčia, kadangi jie plėšia gyventoju, išdikauja ir girtuoklauja.“[24] Iš citatos, skirtos Lietuvos šaulių sąjungai palyginti, matyti, kodėl masonams Lietuvoje sudėtingai sekėsi. Tai pagrindžia ir pirmieji šio straispnio sakiniai, kad kiekviena organizacija turi turėti struktūrą, moralinius, dorovinius narių įsipareigojimus, kurių laikytis yra labiau garbė negu prievolė ir būti menkai priklausomi nuo politikos bei politinių vėjų, ginti pamatines vertybes, atstovauti humanizmo doktrinos šerdį – Antikos išminties lobius, kuriuos Šaulys beveik visur pabrėžia, o ir čia, nejučia, įterpia į straipsnį: „tobulame kūne tobula sie­la“, – sako tiek jis, tiek Antikos kultūros pozicija apskritai. Verta pridurti, kad viso pasaulio masonija nuolat gręžėsi ir gręžiasi į humanizmą ir žmogaus buvimo tarp žmonių problemą, harmonijos paieškas pagal graikiškąją filosofijos sampratą.

Apskritai, jei reiktų padaryti išvadą, viena vertus, tarpukario Lietuvoje masonai aktyviai veikė. Tarp jųjų esama daug šiandien laikomų iškiliais asmenų: rašytojų, politikų, atradėjų ir kitų pažinimo ir atradimo pasekmės nebijojusiųjų. Jei tektų rašyti apie tarpukario masonų organizaciją sekant tų asmenybių pėdomis, tikėtina, kad atsiskleistų visai kitokia lietuviškoji masonijos organizacija: sodri humanistinių vertybių, pilna cirkuliuojančios gyvos intelektualinės minties. Kita vertus, jie savo veiklos, kaip organizacijos, neprotokolavo, matyt, ir neritualizavo, nevystė tarptautinių ryšių, tad kaip organizacinis darinys nėra įspūdinga veikla pasižymėjusi, ką ir sako paprastai Lietuvos masonijos tyrinėtojai. Tačiau atsigręžiant į atskirų masonų veiklos užmačias,  pavyzdžiui Jurgio Šaulio, ieškojimus ir atradimus, verta pasakyti, kad nemažai prisidėta tiek vystant Lietuvos valstybingumo projektą, tiek rūpinantis jau faktu. Visgi, būta, kaip šiandien pasakytų, nepopuliarių sprendimų, suklupimų, bet visa tai tik iš ieškojimų, ieškojimų geriausios formos, palankiausios galimybės, remiantis moksliniu žinojimu, patirtimis, kliaujantis protu, racionaliai apskaičiuojant ir visada atsimenant pagrindinį tikslą – humanizmą ir toleranciją žmogui ir kaip individui, ir kaip bendruomenės nariui.