www.voruta.lt

Mieli skaitytojai, Voruta.lt pradeda publikuoti istoriko Algirdo Grigaravičiaus monografiją apie 1918 m. Vasario 16 – osios Akto signatarą Joną Smilgevičių. Šiandien kviečiame skaityti pirmąją monografijos dalį. 

Turinys

1. Įžanga
2. Karaliaučiuje ir Berlyne
3. Peterburge ir Varšuvoje
4. Pirmoji lietuvių akcinė bendrovė „Vilija“
5. Lietuvos Taryboje
6. Užventyje
7. Kredito bankas
8. Lietuviškame versle
9. 1 Bendrovių steigėjas ir organizatorius
10. 2 Prekybos ir pramonės bendrovė „Nemunas“
11. 3 Bendrovė „Neris“
12. 4 Akcinė aliejaus fabriko bendrovė „Ringuva“
13. 5 Draudimo bendrovė „Lietuvos Lloydas“
14. Visuomenininkas ir labdarys
15. Asmenybė, šeima, giminė

Įžanga

                      Rašyti apie Vasario 16-osios akto signatarą žemaitį agronomą, pramoninką ir bankininką, dvarininką, kurio gyvenimas nusidriekė per Latvijoje eitus gimnazijose mokslus, Karaliaučiaus ir Berlyno universitetus, darbus Peterburge ir Varšuvoje, pirmos lietuviškos bendrovės „Vilija“ įkūrimą Vilniuje, yra nelengva. Jo visų pirma būta realisto ir praktiko, sakysime, vieno iš pienininkystės pradininkų Lietuvoje, veiksmo, o ne rašto žmogaus. Pakaktų nurodyti, kad peržvelgus Vilniaus bibliotekų rankraštynų fondus terasti trys trumpoki laiškai, pora oficialių raštų ir virš dešimties J. Basanavičiui siųstų laiškelių, prašant apžiūrėti pasiligojusius ar susižalojusius „Vilijos“ darbininkus ir jų vaikus. Jo tekstų lietuviškoje spaudoje nėra ir dešimties, dar pridėjus tris nedidukes brošiūras, būtų veik visas rašytinis palikimas. Tą pat galėtume pasakyti ir apie paminėjimų spaudoje retumą. Todėl jo gyvenimo tyrimas – kantrus faktų lasiojimas. J. Smilgevičius nepanašus į kitus signatarus tiesiog politikos vengimu savo veikloje, kuklumu nesiveržiant į pirmąsias gretas valstybiniame gyvenime, visada blaiviu ir praktišku požiūriu į situacijas, labai kryptinga verslininkyste ir profesionaliu ūkio klausimų sprendimų įtakos realumu ateičiai suvokimu, mokėjimu burti žmones, su giliu pasitikėjimu gebančiais kurti savo civilizacinę erdvę tautiečiais. Dar svarbu, kad pats parodydavo pavyzdį kaip veikti konkrečioje vietoje ir aplinkybėse. 2018 m. pradžioje vyriausiasis signataro anūkas Vitalis Petrušis, gyvenantis Amerikoje, prisiminė J. Smilgevičiaus dukters Onos vyro Kosto Žolyno apgailestavimą, kad tarpukario spaudoje vos viena kita užuomina apie senelį dėl jo kuklumo ir veiklos pobūdžio bei pridūrė: „Aš turiu senelio vizitinę kortelę, jo ranka parašytų trumpų sveikinimų mano mamai, kur vienoje pusėje sveikinimas, o kitoje atspausdinti tik du žodžiai: „Jonas Smilgevičius“.[1] Tad rašant šį tekstą, žvilgsnį teko nukreipti į įvairių draugijų ir sąjungų registracines ir stebėjimo bylas, Žemės ūkio ministerijos departamentų ir Žemės ūkio rūmų, Finansų ministerijos Mokesčių departamento, Kredito ir kooperatyvų inspekcijos, Lietuvos banko ir kitų finansinių įstaigų fondus, J. Smilgevičiaus kurto Kredito banko ir akcinių bendrovių bylinėjimosi su skolininkais teismuose dokumentus, advokatų Mykolo Šleževičiaus ir Zigmo Toliušio, jas atstovavusių teismuose ir konsultavusių teisės klausimais, asmens fonduose Lietuvos centriniame valstybės archyve. Pirmos lietuvių akcinės bendrovės steigimo ir veiklos šaltinių rasta asmeniniame J. Basanavičiaus fonde ir jungtiniame Vilniaus krašto organizacijų fonde Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje (F. 70), o Amerikos lietuvių Lietuvos atstatymo bendrovės, davusios impulsą pradėti verslus signatarui ir su juo susijusiems žmonėms, keliasdešimt dokumentų aptikta Valerijos Čiurlionytės-Karužienės fonde Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne. Daug ką atskleidė to meto periodika, deja, daugiausia kronikoje ar žinutėse, straipsniai specializuotuose žurnaluose. Pati temos šaltinių paieška klasikine euristine prasme tikrai nebuvo, nes kokio didesnio tinkamos informacijos telkinio neaptikta, išskyrus Užvenčio ir Henrikavo dvarų bylas Žemės reformos departamento fonde. Gana marga pagal fondų sudarytojus paieška aprėpė jų virš 30, keliais atvejais chronologiškai teko peržengti J. Smilgevičiaus mirties datą. Pasirinktas teminis chronologinis biografijos aprašymo būdas reikalautų kuo didesnio teksto herojaus indėlio į krašto istoriją ar vaidmens įvykiuose atskleidimo, palyginimo su panašiais veikėjais. Tokių intencijų turėta brolių Vailokaičių atžvilgiu, tačiau jų veiklos mastas tekste užgožtų žemaičio paveikslą, o asmeninio įnašo faktų šaltiniuose terasti trupiniai. Šiuo aspektu dėkingiausių iš jų, laiškų ir protokolų, saugyklose nėra, bet neatmetame versijos, jog tokių liko, gal jie laukia kito atradėjo.

Pati pirmoji, enciklopedinė, pažintis gilesnės perspektyvos neteikia. Suprantama, kad jo biografijos sovietinėse enciklopedijose nerasti, o paskelbtosios pateikia tik keletą skurdokų ir „befonių“ gyvenimo faktų. Bostono „Lietuvių enciklopedijoje“ pristatytas ekonomistu. Istoriniuose tyrinėjimuose aptiktume ir įvardintą vieninteliu ekonomistu Lietuvos Taryboje.[2] Taip apibūdintas ir Lietuvos istorijos enciklopediniame žinyne ir Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, išleistoje Vilniuje.[3] Tačiau šioje apmaudžiai supainiotas su inžinieriumi pusbroliu Jonu, gimusiu 1904 m., hidroelektrinių ant Nemuno statybų iniciatoriumi. „Bibliografijos žiniose“ (1942, Nr. 7-8, p. 239) rastume agronomą ir visuomenininką, tą pat bibliografai kartoja pirmame „Lietuviškųjų slapyvardžių“ tome 2004 m., užtat „Lietuvos knygnešių ir daraktorių  1864-1904“ enciklopediniame žinyne jis – agronomas, visuomenės veikėjas, knygnešių rėmėjas, kuriam nuo 1935 m. lapkričio 1 d. paskirta pensija.[4] Pensija kaip spaudos draudimo metu pasidarbavusiam asmeniui paskirta prezidento A. Smetonos 1935 m. gruodžio 6 d. aktu Nr. 1242. Tuo pačiu aktu 200 litų pensiją skyrė Jonui Kriaučiūnui, Mortai (Martai) Zauniūtei – 100, o po 50 – J. Smilgevičiui, Mikalojui Katkui, Domui Šidlauskui ir kitiems. Daugumai teko tik po 20 litų.[5] Deja, šis Jonas pasak istoriko Valdo Selenio yra signataro antros eilės pusbrolis knygnešys, pažinojęs du asmenis iš Dvylikos Vilniaus apaštalų, Joną Vileišį ir Donatą Malinauską, o Jonas Basanavičius jį vertinęs ir priskyręs „prie tautos didvyrių“.[6] Tikra žinia ta, kad signataras 1938 m. vasario 16 d. prezidento A. Smetonos aktu Nr. 363 už nuopelnus Lietuvai kartu su veikėjų grupe buvo apdovanotas II laipsnio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu.[7] Gal tiksliausiai apibūdintas „Vikipedijoje“, kad yra Vasario 16-osios akto signataras, ekonomistas, bankininkas, įvairių akcinių bendrovių steigėjas ir dalininkas, visuomenės veikėjas.[8] Manome, kad du paskutinius įvardinimus dera keisti į verslo veikėją ir visuomenininką, kurių pirmasis būtų analogiškas enciklopedijose įtvirtintam „kultūros veikėjui“, o antrasis liudytų signataro dalyvavimą įvairiose šakinėse ūkio organizacijose, nes J. Smilgevičius vengė bet kokių politinių ar politikuojančių visuomeninių sambūrių. Neatmestina galimybė enciklopedinį pristatymą keisti tikslesniu. Lietuvos istorijos enciklopediniame žinyne, pasirodžiusiame 2016 m., įvardintas visuomenės veikėju ir ekonomistu.[9]

Ne ką daugiau, palyginus su enciklopedijomis, apie J. Smilgevičių, dar esant gyvam, parašė ir prezidento A. Smetonos sekretorius Aleksandras Merkelis. Tačiau išvada, kad yra vienas didžiųjų Lietuvos pramonės ir ekonominio savarankiškumo kūrėjų, įsitikinusiu kad drauge su tautiniu ir kultūriniu atgimimu turi vykti ir ekonominis, nepaseno.[10] Artimas bendražygis ir buvęs globotinis Andrius Vosylius, Prekybos ir pramonės rūmų vicepirmininkas, 1930 m. atsakydamas į žurnalo „Tautos ūkis“ anketą pramonės klausimu, manė, jog kapitalas pats „suuos“, kokias pramonės šakas reikia kurti, o žaliavų klausimas yra antraeilis, būtina keisti visuomenės nuomonę apie savąją pramonę, nes tebeįrodinėjama, kad jos augimas kenkia žemės ūkiui. Panašiai manė ir signataras Jonas Vailokaitis, Tautinei pramonei kelti komiteto pirmininkas.[11] Verta pridėti, kad kai kuriose biografijose J. Smilgevičiaus pristatymas Steigiamojo seimo Biudžeto ir finansų komisijos pirmininku netikslus, apie tai nėra užsiminusi istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė studijoje „Lietuvos steigiamasis seimas“, tepaminėdama kaip LVT narį, į šias pareigas 1920 m. gegužės 20 d. išrinktas signataras J. Vailokaitis.[12]

                      Visose J. Smilgevičiaus biografijose yra nurodoma, kad gimė 1870 m. vasario 12 d. Šonių kaime, dabartiniame Plungės rajone, bajorų šeimoje (kas neatitinka tiesai), o mirė 1942 m. rugsėjo 27 d. Kaune, nes Užvenčio dvare kurį laiką šeimininkavo vokiečių statytinis. Dar sutartinai kartojama, kur mokėsi gimnazijose ir studijavo aukštąjį mokslą, kad rašė į nelegalią spaudą ir „Vilniaus žiniose“, paskelbė tris knygeles apie pienininkystę ir sviestininkystę, darbavosi Nobelių prekybos firmos filiale Varšuvoje, kūrė „Vilijos“ bendrovę Vilniuje, pasirašė Vasario 16-osios aktą, steigė su bendražygiais Kredito banką ir penkias ar šešias akcines bendroves Kaune. Apsiribosime keliomis. V. Alekna 1992 m. kaip ir enciklopedija supainiojo su pusbroliu Jonu, inžinieriumi, o 2000 metais pasinaudojo išleistuose LVT protokoluose esančiais signataro pasisakymais per posėdžius, kas pailgino biografijos tekstą, bet suklysta dėl P. Vileišio geležinių dirbinių dirbtuvės pirkimo 1908 m. padaryta ir daugiau klaidelių.[13] R. Žukienė 1999 m. taip pat neviršijo enciklopedinių faktų skaičiaus.[14] A. Vyšniauskienė tais pačiais metais aprašė liūdną signataro atminimo įamžinimo istoriją, prie kurios patalpinta biografija iš Bostono enciklopedijos. Parašė, kad sudegusio gimtojo namo vietoje pastatytame gyvena svetimi žmonės, o pastatas apleistas. Plungės rajono savivaldybė 1995 m. pritvirtino memorialinę lentą. Iki 1996 m. J. Smilgevičiaus palaikai ilsėjosi Užvenčio kapinių koplyčioje, apsilankę iš Amerikos giminaičiai pageidavo perlaidoti kapinėse. 1998 m. vyriausybinėje Signatarų įamžinimo programoje buvo skirta 20 000 litų antkapiniam paminklui ir kapui sutvarkyti. Pagal architektų G. Šerniaus ir V. Šerniuvienės  projektą jį pastatė, o signataro ženklą – gimtinėje ir prie kapavietės. Jo gimtinė apleista, verta įamžinti atminimą stogastulpiu ar paminkliniu akmeniu.[15] Situacija pasikeitė į gera, kai 2002 m. Užvenčio dvarą įsigijo sutuoktiniai Alvydas ir Milda Knyzeliai, atstatę ponų namą, spirito varyklą ir malūną.[16] Iš septyniolikos spaudoje ir internete paskelbtų tekstų apie J. Smilgevičių išsiskiria Meilės Peikštenienės 2015 m Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistas lankstinukas su išsamiausia iki šiol biografija ir nuotraukomis. Pažymėtini gausūs kraštotyrininko Vaclovo Rimkaus rašiniai apie Užventį, kuriais pasinaudojome. O iš signataro gyvenimo tyrinėjimų minėtinas 2001 m. pasirodžiusioje Vlado Terlecko knygoje „Lietuvos bankininkai. Gyvenimo ir veiklos pėdsakais.“ (p. 320-323) įdėtas keturių puslapių tekstas. Kiek daugiau faktų iš signataro gyvenimo ir šeimos likimo bei keletą asmenybės bruožų pateikė Vasario 16-osios šimtmečio proga kalbinti giminaičiai, plačiai išsibarstę per pasaulio žemėlapį.[17] Idealiu atveju, kiek įmanoma, juos pravartu patikrinti, deramai sugretinant su vienu kitu amžininkų tekstu laiškuose ar atsiminimuose, nors apie signataro asmenybės bruožus, biografų nelaimei, tai ko gera vieninteliai paviešinti liudijimai.

2. Karaliaučiuje ir Berlyne

                      Apie J. Smilgevičiaus vaikystę, kur lankė pradžios mokyklą ar mokėsi progimnazijoje, praktiškai nieko nežinoma. Gal lavinosi namie. Kad tėvai stengėsi išlavinti vaikus rodo brolio Juozo pasirinkta agronomo profesija ir jauniausiojo Pranciškaus sugebėjimai tvarkyti 1917 m. vasarą grįžus iš Amerikos išsinuomotą Kuršėnų valsčiuje dvarą, be to, pirmasis kartu su S. Narutavičiumi buvo išrinktas atstovauti Alsėdžių valsčiui Didžiajame Vilniaus seime, o antrasis – Kuršėnų apskritį tų metų rugsėjo mėnesį konferencijoje Vilniuje. Juozas Šmotelis atsiminimuose parašė, kad 1900 m. nuėjo tarnauti į Šonius, kur šeimininkavo Juozas, o Pranciškus mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. 1901 m. lapkričio 21 d. mamai Uršulei Smilgevičienei-Ivanauskaitei mirus nuo astmos, būsimas kunigėlis ištrūko į Ameriką. Kol jaunylis nebuvo gimęs, motina kalbino eiti į kunigus Joną, bet šis nesutiko, sakydamas jog jų ir taip per daug, o mokytų ūkininkų per maža.[18] Remiantis Smilgevičių giminės genealoginio medžio sudarytojos Sigitos Gasparavičienės keliama prielaida, kad Žemaičių vyskupijos konsistorijos 1889 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo dėl tėvo Mykolo pavardės Smilingis krikšto metrikose ištaisymo į Smilgevičiaus reikėjo Jonui stojant į Mintaujos gimnaziją, ten jis turėjo atsidurti mokslo metų pradžioje, bet apie signataro mokymąsi gimnazijose, težinoma tiek, jog lankė Mintaujos (dabar Jelgava), o 1893 m. baigė Liepojos gimnaziją. Šį faktą patvirtintų Liepojos gimnazijos auklėtinių susitikimo Šiauliuose 1939 m. nuotrauka,[19] 2018 m. gegužės 28 dieną Liepojoje, prie Universiteto Gamtos mokslų ir inžinerijos fakulteto (buvusios gimnazijos) atminimo lentos trims Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarams, kurie čia mokėsi – Stanislovui Narutavičiui, Aleksandrui Stulginskiui ir J. Smilgevičiui – atidengimas.[20] 1889 m. sausį į Mintaujos gimnaziją mokytojauti atvyko Jonas Jablonskis, o kitais metais Petras Avižonis įsteigė slaptą mokinių „Kūdikio“ draugiją, globojamą naujo mokytojo, stebinusio gimnazistus, kad namie ar gatvėje su žmona kalbasi lietuviškai. Draugijos nariai nagrinėjo Lietuvos istoriją, stengėsi pramokti taisyklingai lietuviškai kalbėti ir rašyti, ugdyti Tėvynės meilę ir tautinę sąmonę, pasižadėdavo po mokslų grįžti į Lietuvą, platino draudžiamus lietuviškus raštus. A. Smetona prisiminė didelę J. Jablonskio įtaką mokiniams, kurių iš lietuviškų kampelių čia susidarė didesnė pusė nei kitataučių, bet buvo ir besistebinčių kam tas lietuviškumas ir kas iš jo bus.[21] „Buvusiųjų Mintaujos gimnazijos mokinių, „Kūdikio“ draugijos narių, Vilniaus krašto mokinių stipendijoms pasižadėjusių aukoti sąraše“ (1933-1940 m.) tarp 24 pavardžių J. Smilgevičiaus nėra. Didžiausi aukotojai buvo A. Smetona, V. Mironas ir J. Tūbelis.[22] Matyt, signataras šioje gimnazijoje nespėjo įsitraukti į lietuvišką veiklą, tačiau tai tik prielaida. Tautų įvairovė mieste formavo pakančią tautinėms apraiškoms atmosferą, o naujiena apie čia paskirtą mokytoją, kurio noras būti lietuviu ir viešai tai reikšti nekėlė aplinkinių nuostabos, gimnaziją darė patrauklia tautiečiams. 1890 m. rugpjūčio 1 d. joje mokėsi 406 gimnazistai, iš kurių 134 lietuviai (28 %), tiek pat vokiečių, 73 lenkai, 10 latvių. Po metų, sumažėjus vokiečių skaičiui, iš 379 besimokančių 149 arba trečdalis buvo lietuviai.[23] Pats Jablonskis laiške „Varpui“ rašė, kad mieste gyvena apie 1 500 lietuvių, daug viešbučių iškabų turi iškraipytus lietuviškus įrašus, o geriausios virėjos – mūsų tautietės, daug jų ir tarnaičių tarpe. Priimant į gimnaziją žiūrima ne turto kaip Lietuvoje, o būsimo mokinio gabumų, ir galimybės nutausti čia menkesnės.[24] A. Merkelis, matyt, pasirėmęs A. Smetonos liudijimu rašė, kad dauguma baigusių Palangos progimnaziją buvo 18-23 metų amžiaus vyrukai, pasirinkdavę kunigų seminariją, o čia neįstojus belikdavo darbintis vaistinėje ar valsčiaus raštinėje.[25] Toliau mokytis dažniausiai važiuodavo jaunesnieji. Ar J. Smilgevičius, eidamas dvidešimtus metus, prieš 1889 metus ar tais metais stojo į šią gimnaziją ir kodėl persikėlė į Liepoją, kokių nors šaltinių nėra, gal dėl ketinimų studijuoti Vokietijoje, kad laisvai kalbėtų ir suprastų vokiškai. Kad baigė Liepojos gimnaziją 1893 m. ir 1899 m. Berlyno universitetą – vieninteliai patikimi faktai, persikėlę iš A. Merkelio straipsnio apie signatarą 1938 m. „Lietuvos aide“, į enciklopedijas. Nežinia, kodėl tik po metų išvažiavo studijuoti ir iš Karaliaučiaus universiteto perėjo į Berlyną. Paprastai tariant, reikėtų ten nuvykti ir padirbėti archyvuose, nors gal pakaktų ir jo kaip studento bylos kopijos ar mikrofilmo (bylos kopiją istoriko V. Selenio dėka Signatarų namai yra gavę, bet ji labai kukli, tik šešių lapų, svarbiausia joje – diplomo nuorašas). Rusijos žemdirbystės ir valstybės turtų ministerijos valdininko asmens byloje gali būti, kad rastųsi ir daugiau jo gyvenimą paaiškinančių faktų (istorikės ir genealogės S. Gasparavičienės teigimu asmeniniame pokalbyje 2018 m. lapkričio mėnesį intensyviai Peterburgo saugyklose ieškojusi asmens bylos nerado). Varšuvoje praleistus metus atspindėtų Nobelių firmos dokumentai, tačiau jie saugomi gal ne Lenkijoje, o vėlgi Rusijos archyvuose. Tad iki didesnės pilnumos ir istorinio fono perteikimo signataro biografijoje toloka ir geografine, ir tiesiogine prasme. Labai miglotas ir gyvenimo tarpsnis Peterburge, kiek mažiau Varšuvoje. Dabar yra, kaip yra. Pasistengsime parodyti, kad ir Vilniaus saugyklose bei XX a. lietuviškoje periodikoje šį tą įmanoma aptikti.

Vilius Gaigalaitis atsiminimuose fiksavo apie draugystę 1894 m. su Karaliaučiaus universiteto agronomijos studentu, supažindinusiu su žemaičių gyvenimu ir atsiuntusiu žinių apie kruvinus Kražių įvykius, kurių aprašymo vertimą paskelbė vokiškuose laikraščiuose. Daktaras F. Tecneris (F. O. Tetzner)  buvo atsiuntęs knygos „Slavai Vokietijoje“ korektūrą ir paprašė, kad J. Smilgevičius pateiktų žemaitiškų žaidimų aprašymus, vietinius pagoniškų dievų vardus ir paaiškintų lietuviškos ir rusiškos klėties skirtumus „su mačiais [puošybos elementais] ir paženklinimais“. Kai 1895 m. pusmečiui atsidūrė Berlyne, draugą rado sunkiai besiverčiantį, amžinai stokojantį pinigų, bet V. Gaigalaitis padėti negalėjo. Ypač blogai maitinosi, tekdavo eiti už universiteto esančią didelę valgyklą studentams ir šiaip neturtėliams, kur pietūs kainavo 30 pfenigių. Čia nusidriekdavo daugybės išalkusių eilė, laukiančių užimti baigusių valgyti vietas. J. Smilgevičius ryšių su liuteronų pastoriumi matyt nenutraukė ir vėliau, nes 1933 m. rugsėjo 30 d. šis dienoraštyje pažymėjo dalyvavus naujų lietuvių liuteronų namų Klaipėdoje įkurtuvėse.[26] Petras Mikolainis prisiminė, kad jam 1896 m. gruodžio 22 d. atvykus į Berlyną agronomijos studentas aprodė svarbesnes miesto „įstaigas“. „Aprodymas“ užtruko iki kitų metų kovo 1 d., kai laivu iškeliavo į Ameriką.[27] Amžininkas A. Merkelis signataro biografijoje, matyt, remdamasis iš jo paties gautomis žiniomis pažymi, jog per studijas Karaliaučiuje klausėsi profesoriaus Adalberto Bezzenbergerio paskaitų apie lietuvių kalbą, šventadieniais lankėsi „Tragheimerkirchėje“, kur pora ar trys šimtai lietuvių rinkdavosi pasiklausyti pamokslų gimtąja kalba, dažnai keliavo į Tilžę, čia bendraudavo su poliglotu Jurgiu Zauerveinu, daktaru Viliumi Bruožiu ir kitais Mažosios Lietuvos veikėjais. Kazys Grinius atsiminimuose nurodė, kad 1894 m. liepą su juo susitiko Plokščiuose pas Petrą Kriaučiūną.[28] Spėtina, kad per atostogas studentas lankydavo ir kitus tautinio judėjimo dalyvius, tačiau apie jo ryšius kiek plačiau pasakyti daugiau šaltinių praktiškai nėra. Krinta į akis nutolimas nuo tautinio judėjimo, persikėlus į Berlyną. Matyt, nulėmė atstumai, lėšų stygius ir intensyvios studijos.

                      Akivaizdus studento aktyvumas lietuviškoje spaudoje truko tik pora metų, 1894-1895 m. Pasirašinėjo Berlyniškiu, J. S., J. V., Jūsų sūnumi J. V., Kadaginiszkiu, Kadaginiškiu, Jonu Kadanagiškiu.[29] Pirmoji publikacija skirta septintosioms tragiškų Kęstaičių bažnyčios 1886 m. lapkričio mėn. įvykiams atminti, kai carinės valdžios pasiųsti kazokai susidorojo su jos gynėjais, ją nugriovė ir nusavino priklausantį turtą. Jis jausmingai aprašo Kauno gubernatoriaus atsivestų kazokų siautėjimą šventoriuje ir bažnyčioje, kai užpuolė susispietusias su vaikais moterėles, kaip baisiausi žvėrys mušė bizūnais, daužė kardais, vilko pažeme už plaukų. Dabar viskas išgriauta, sienojai išvežti į Skuodą cerkvei statyti, sodas iškirstas. Pabaigdamas rašo, kad kiekvienas nors kiek girdėjęs apie tuos įvykius daros neramus, nenoromis apsilieja ašaromis, matydamas tokias skaudžias maskolių padarytas skriaudas.[30] Korespondencijose apie Mažeikius ir Tirkšlius atkreipia dėmesį į vietinio gyvenimo ypatybes. Nurodo, kad Mažeikiai yra geležinkelio stotis ir vieta prekybai klestėti, dabar jau pusėtinai didelis miestukas. Prekyboje vyrauja žydai, bet sukruto ir lietuviai. Apylinkių ūkininkai yra gerai supratę dobilų kaip pašaro naudą, todėl galvijai ir arkliai gražūs ir įmitę. Anksčiau buvęs gana ramiu siauras keliukas į miestelį, dabar gyvas ir nakčia, nes žemaičiai po kelias dešimtis vežimais gabena grūdus į stotį, o grįžta apsirūpinę reikalingomis prekėmis. Gi Tirkšliai guli gražioje vietoje ant kalno. Prekyba žydų rankose, lietuvyste mažai rūpinamasi, vietiniai mėgsta stipriai degtinėlės patraukti, o paskui gerai pasipešti, kas nutinka kiekvieną šventadienį. Pastebi ir gerų dalykų: nusausintose ganyklose neblogai dera javai.[31] Apie Kretingą, esančią pasienyje su Prūsija, dėsto nuomonę, kad vokiečiams nutiesus geležinkelio atšaką iki miestelio, turėtų atsigauti. Situacijai pagerėti padės Vokietijos ir Rusijos sutartis dėl prekybos sureguliavimo. Išvardina vietines rugių, miežių ir avižų kainas, pastebi daromas rusų valdininkų kliūtis kertant sieną, kai iš vyrų reikalaujama valsčiaus paliudijimo, jog yra atlikę karinę prievolę, o moterų leidimuose – įrašo, jog vyrai leidžia išvykti per sieną.[32] Rašydamas apie Plungę, pažymi, jog nė vienas miestelis Lietuvoje nėra taip prikimštas žydų. Spėja, kad juos patraukė pagarsėję vietiniai linų augintojai ar „gešeftai“ su kunigaikščiais Oginskiais, valdą jie daug bravorų, malūnų ir t. t. Bet ir žemaičiai sukruto steigti krautuves. 1894 m. mugėje arkliai smarkiai pabrangę, nes pernai turėta mažai šieno. Kam arklio reikėjo sunku buvo ir už 100 rublių apygerį gauti. Grūdai Plungėje kiek brangesni nei Telšiuose, rugiai neužderėjo, o ir vasarojus prastai atrodo. Nesant tinkamos žiemos, žmonės negalėjo parsivežti išpirkto valdžios miško, nes balandyje baigėsi leidimų galiojimas.[33]   Detaliau aprašytas Lieplaukės miestelis. Čia Žemaičių vyskupas Stanislovas Kiška 1621 m. pastatė bažnyčią (tikrumoje koplyčią), kuri neseniai perdažyta, gražiai atrodo. Tai būtų Šv. Jurgio bažnyčia, pastatyta 1861 m. Miestelis labai mažas, žydiškų karčiamų tik trys ir pora krautuvių, žemaičių gyvena menkas pulkelis, nes nevyksta jokia prekyba. Čia 30 metų klebonauja Pranckevičius, gerai sugyvena su parapijiečiais, neatsisako ir bjauriu oru važiuoti pas ligonius. Juos „suszelpia ir medegiszkai, imdams tiktai menkus procentus“. Aprašo velykinį paprotį, kai susirenka būrys jaunų vyrų, apmuša vietinius žydus ir daužo jų namų langus, carinė valdžia stengiasi neramumams užkirsti kelią, pasitelkiant budėti daugiau policininkų. Parapijos žemės menkos, smiltys ir žvyras. Verčiamasi vėžių gaudymu, bet šiemet ežeruose ir upėse jie išdvėsė. Vietinis priežodis sako: „Kada Alsėdžiuose prasti metai, tada Lieplaukėje badai“. Vietinis dvarponis grafas Čapskis visai nusigyvenęs, baigia sklypais išpardavinėti savo miškus. Keli žmonės užsiėmė medienos prekyba ir sekasi gerai. Atkreipia lietuvių piniguočių dėmesį į pelningą verslą mišku, bet su liūdesio gaidele priduria, jog prieš keletą metų apylinkėse būta didelių miškingų plotų, o dvarponiams juos pusvelčiui išpardavus, „vieni kelmynai riogso“.[34]

                      Vienintelis būsimo Vasario 16-osios signataro tekstas, kiek parodantis jo pažiūras ir primenantis mokymąsi latviškose gimnazijose, paskelbtas „Varpe“. Jame jaunatviškai pradedama, jog latviai kaip ir Amerikos lietuviai pasidalinę į dvi priešingas stovyklas – konservatorių arba reakcionierių ir progresyvius jaunuosius, kurie reikalauja visiems latviams lygių teisių ir nori apšviesti darbininkiją. Pristatydamas jaunalatvių judėjimą ir jų lyderius, pabrėžia orientaciją į Europos literatūrą, geriausių vokiškų, prancūziškų, angliškų veikalų vertimus į latvių kalbą. Ta jaunųjų srovė „stovi ant sveiko moksliško pamato ir dėlto žengia drąsiai į priešakį, sugriaudama reakcijos partiją, ir ant jos vietos statydama savo vėliavą“. Autorius parodo žinias apie konkrečius veikėjus ir rašytojus, pavyzdžiui, užsidegusiai siūlo lietuviams išsiversti kelias lietuviškos tematikos Aspazijos dramas.[35] Suvokiant kiekvienos naujos kartos maksimalizmą supančios tikrovės atžvilgiu, galima prielaida, jog jaunystėje pritarė varpininkų pažiūroms, simpatizuojant tuomet Vokietijoje kylančiai socialdemokratijai. Beje, paskelbtose korespondencijose (žinutėmis jų vadinti negalėtume, nes turi nemaža analizės ir kritikos elementų) įžiūrėtina ir romantiška rašančiojo pusė bei apsiskaitymas. Tam dalinai pagrįsti tiktų Užvenčio dvaro bibliotekos likimas. 1944 m. vasarą, Žemaitijoje vykstant atkaliems Raudonosios armijos ir vermachto mūšiams, įrengiant karo ligoninę, dvaras praktiškai buvo nusiaubtas. Kraštotyrininkas Klemensas Kučinskas 2005 m. kovo 4 d. laiške Užvenčio muziejininkui Vaclovui Rimkui rašė, kad kieme sumestose krūvose rado gerai išsilaikiusių knygų lietuvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Vietiniame muziejuje besaugoma tik viena jo perduota lietuviška knygelė, neturinti jokių nuosavybės ženklų.[36]

                      Varpininkų leistame „Ūkininke“ paskelbė kelis tekstus apie žemės ūkį. Viename aprašė, kaip reikėtų laistyti vaismedžius, patardamas tai daryti ne prie kamieno, o toliau po šakomis iškastose duobutėse.[37] Kitame pristatė kasmetinę „penėtų gyvulių“ parodą Berlyne, kur suvežami jaučiai, veršiai, avys, kiaulės. Vokietijoje 1893 m. buvo sunku su pašarais, todėl smarkiai sumažėjo galvijų skaičius, bet atpigus javams vokiečiai griebėsi pienininkystės ir galvijų auginimo. Avis auginti neapsimoka, ir jų ūkiuose mąžta. Tokiu keliu reikia eiti ir lietuviams, nes tradicinės „lietuviškos pilkosios išėjo iš sėklos“. Avis reikia laikyti dėl vilnos arba mėsos, o lietuviai „stengiasi nuo jaučio dvi odas nulupti“. Atidžiau pasižiūrėjus, mūsiška vilna labai prasta, o ir mėsos nedaug. Geriau apsimokėtų auginti kiaules, nes pieno ūkyje jos šeriamos „išrūgomis“ ir kitomis liekanomis.[38] Matyt, paroda paakino būsimą agronomą imtis platesnio rašinio. 1895 m. Berlyniškio slapyvardžiu pasirodė brošiūra „Pienininkystė Lietuvos ūkininkams“, kurioje aprašė pieno savybes, jo produktų gaminimą, kainas rinkoje. Remdamasis  Karaliaučiaus, Berlyno ir Leipcigo universitetų profesoriais, žemės ūkio autoritetais, J. Smilgevičius argumentavo pienininkystės naudą lietuviams. Ji nereikalauja didelių lėšų, pridedant „truputį truso ir mokslo“, gerina galvijų veislę, atsiranda daugiau gero mėšlo dirvai patręšti, skirtingai nuo grūdų pienas pajamas gali nešti kasdien. Kasmet atsiveria naujos rinkos sviestui ir sūriams, kurių kainos pastovesnės nei parduodant grūdus. Pieno produktų poreikius atskirose Europos šalyse autorius parodo keliose lentelėse. Jeigu toli Šiaurėje, Suomijoje, pieno ūkis klesti ir garsėja visoje Europoje, Lietuvoje jam kilti klimatinės sąlygos dar palankesnės. Ir baigia, paragindamas tautiečius steigti kooperatines pienines.[39] Pasisakydamas už prekinį ir našumu pasižymintį ūkį J. Smilgevičius neatsiliko nuo europinių tendencijų. Pieno ūkio plėtrą paskatino susisiekimas garlaiviais ir geležinkeliais ir XIX a. pabaigos atradimai: separatoriaus ir grynos pieno rūgšties bakterijų kultūros. Tai paspartino pieno perdirbimą, leido sviestą ilgiau išlaikyti. Jis tapo eksporto preke. Pirmoji pieno ūkį modernizavo Danija, po jos Olandija, Švedija, Vokietija, o 1906-1910 m. modernizacija pasiekė ir Rusiją.[40] Pirmą separatorių 1878 m. sukonstravo švedų inžinierius K. Lavalis (Laval), 1883 m. įkūręs jų gamybos bendrovę.[41] Tad būsimą agronomą, kuris pertvarkos būtinybę suprato 1895 m., galime laikyti vienu iš idėjos pionierių ir carinėje imperijoje.

3. Peterburge ir Varšuvoje

                      1899 m. pabaigęs Berlyno universitetą, J. Smilgevičius tris metus   praleido Peterburge, dirbdamas Žemdirbystės ir valstybės turtų ministerijos Žemdirbystės departamento pienininkystės instruktoriumi Mogiliovo gubernijai ir dėstydamas privačioje žemės ūkio mokykloje.[42] Spėtina, jog priklausė Rusijos imperatoriškajai laisvajai ekonominei draugijai, nes jos ‚Darbuose“ 1902 m. paskelbė straipsnį „Lietuvos ir Baltarusijos galvijai. Pievos, žolės auginimas, galvijai ir kiaulės“. Ar dalyvavo Peterburgo lietuvių viešajame gyvenime, žinių neturime. Matyt, tais metais (gali būti ir apie 1905 m.) brolių Nobelių turtų paveldėtojas Emanuelis Nobelis, pastebėjęs iniciatyvų pienininkystės instruktorių, žinias ir deramą vokišką kvalifikaciją, pakvietė vadovauti Nobelio pramonės ir prekybos įmonių „Alfa-Nobel“ filialui Varšuvoje. Įmonė prekiavo švediškais pieno separatoriais, o ieškodama būdų pelnui padidinti, Rusijoje skleidė žinias, siūlydama kaip geriausiai plėtoti našų pieno ir gyvulių ūkį.

Nuo 1902 m. Varšuvos lietuviai, kurių čia gyveno apie du tūkstančius, iš carinės valdžios bandė gauti leidimą savai draugijai, bet sukliudė vietinė administracija, tokį patriotinį sumanymą laikydama nepageidaujamu. Tik leidus Vilniaus lietuvių savišalpos draugiją, nusižiūrėtų jos įstatų pagrindu 1905 m. spalio 29 d. įsikūrė Varšuvos lietuvių savišalpos draugija („Lietuvių susišelpimo draugija“)[43], rengusi vaidinimus, paskaitas, organizavusi suaugusiųjų kursus. Įstatuose jos pavadinimas – Lietuvių savitarpio pagalbos Varšuvoje draugija, kuriuos Varšuvos generalgubernatorius generolas adjutantas Skalonas patvirtino spalio 10 d. Pagrindiniu tikslu nurodytas jos narių materialinio ir dvasinio gyvenimo sąlygų gerinimas. Galėjo steigti ambulatorijas, mokyklas, gydyklas, vasaros kolonijas, skaityklas, bibliotekas, įvairius kursus. Valdybą sudarė dešimt asmenų, renkamų dviems metams.[44] Prie jos gyvavo jaunimo choras, vedamas M. K. Čiurlionio[45], Stasio Šimkaus, Jono Bendoriaus ir kitų chorvedžių. Draugijai būstą suteikė kunigaikštienė Marija Radvilienė. Jos dėka lietuviai turėjo ir savo bažnyčią. J. Smilgevičius buvo išrinktas į pirmosios valdybos sudėtį kartu su banko valdytoju Stasiu Riauba (pirmininku), daktaru Jonu Delininkaičiu (vicepirmininku), Vincu Palukaičiu, Antanu Matulevičiumi, Pranu Stankevičiumi, Juozu Radziukynu, spaustuvininku Jurgiu Pesiu, Pranu Balučiu, Boleslovu Ščensnu, Boleslovu Herbačiausku.[46] S. Riauba ir J. Radziukynas, kad ir neįstoję veikliai dalyvavo 1888 m. įsteigtos V. Kudirkos ir kitų būsimų varpininkų draugijoje „Lietuva“. Pasak Jono Valaičio draugijos siela buvo „Alfa-Laval“ (taip jo atsiminimuose) firmos tarnautojas V. Palukaitis, o taip pat A. Vosylius ir Vladas Masiulis. Be materialinės paramos, reikalui esant teikiamos tautiečiams, lietuvybei palaikyti buvo svarbus choras, kurio koncertuose skambėjusios lietuviškos dainos demonstravo lenkams, kad jos nepanašios į jų, o kalba tikrai nėra tarmė su tęsiama žodžių tartimi.[47] 1907 m. kovo pradžioje Varšuvos amatininkai lenkai surengė labdaringą koncertą, pasikviesdami dar labai jauną ir mažai susidainavusį Stasio Šimkaus vedamą draugijos chorą. Nors kai kas pranašavo nušvilpimą, tačiau publika pasitiko karštais plojimais, o „Ant kalno karklai siūbavo“, „Saulelė raudona“, „Kaipgi gražus, gražus rūtelių darželis“ teko pakartoti. Korespondencijoje „Vilniaus žiniose“ A. Vosylius viltingai parašė, kad netolimoje ateityje lietuviai žada surengti savo vakarą su komedijos vaidinimu ir choro dainomis ir tikisi sėkmės.[48] 1908 m. gegužę pasitraukus iš gyvųjų pirmajam pirmininkui S. Riaubai, žymiam valdininkui, Varšuvos valstybinio banko skyriaus valdytojui, draugijos veikla nuslopo. Prie kapo kalbėjęs muzikas S. Šimkus jį pavadino vienu pirmų sėjusių Lietuvos meilės sėklą. Prakalboms pasibaigus draugijos vyrų choras lietuviškai sugiedojo Lietuvoje įprastą „Amžiną atilsį“, o buvo tai kunigo Kazimiero Prapuolenio korespondencijos „Šaltinyje“ žodžiais  pirmą kartą Varšuvos padangėje viešai skambėję lietuviški balsai.[49] Dar 1907 m. pradžioje draugija apkaltinta „poniškumu“, vengiant žemesniųjų sluoksnių atstovų savo eilėse, tačiau „Lietuvių enciklopedijoje“ teigiama, kad joje susibūrė nemažas skaičius lietuvių inteligentų – mokytojų, prekybininkų, valdininkų. Prisidėjo ir amatininkai, bet didžiausią narių grupę sudarė tarnaitės.[50] Skaitlingumu draugija nepasižymėjo, jos branduoliu buvo mieste įsitvirtinusių  maždaug pusšimtis inteligentų

Pradėjus Vilniuje eiti P. Vileišio leidžiamam pirmam lietuvių dienraščiui „Vilniaus žinios“, gal būt redakcija jo kaip specialisto paprašė atsakyti į skaitytojų laiškus jiems rūpimais ūkiniais klausimais. Po dviejų mėnesių, pirmajam numeriui pasirodžius, publikavo atsakymą „Kodėl veršiai (teliukai) dvesia?“, Atkreipė dėmesį į karvių šėrimą ir paragino auginti lietuviškas žalmarges („žaląsias“), kurių pienas riebus skirtingai nuo lepių, atidesnės priežiūros reikalaujančių užsienietiškų veislių karvių, duodančių liesą pieną. Tai pastiprino faktu, jog Minsko gubernijoje įsikūrusi lietuviškų žalųjų veislės gerinimo draugija, kuriai priklauso 25 dvarininkai.[51] Baigdamas paragino žmones su turimais klausimais kreiptis į redakciją, kuri mielai sušelps žiniomis ne tik apie gyvulius, bet ir kitas ūkio šakas. Tai lyg ir paliudija, kad į laiškus ketinta atsakinėti pastoviai, bet taip ir liko vieninteliu atsaku skaitytojams. Vokietijoje žymiai pabrangus mėsai, jos gyventojai pradėjo reikalautis iš valdžios leisti laisvai įsivežti galvijus iš užsienio, ypač Rusijos, todėl J. Smilgevičius specialiai parašė dienraščiui apie rinkos pokyčius ir atsivėrusias galimybes lietuviams. Tautiečiams pirmiausia priminė, kad auginti avis ir arklius nepelningas užsiėmimas, reikia persiorientuoti į pieno ūkį, įgalinantį išlaikyti daugiau kiaulių. Gausėjant Vokietijoje gyventojų skaičiui, nebespėjama greitai padidinti gyvulių prieaugio, tad daug pigesnė lietuvių ūkininkų mėsa suteiktų galimybę kilstelėti Lietuvos žemės ūkio lygį.[52]

1904 m. gruodį iš Peterburgo cenzūros gautas leidimas spausdinti „Trumpą sviestininkystės vadovėlį“, kuriame smulkiai aprašė grietinės atskyrimą nuo pieno, sviesto rūšis ir gavybos būdus, populiarinant tarp lietuvių ūkininkų separatorių „Alfa-Laval“. Penkiolikoje puslapių duodami praktiški ir paprastai dėstomi patarimai, juos vaizdingai papildant suprantamais kaime piešiniais.[53] Tiražas siekė 10 000 egzempliorių. Knygelės recenzentas džiaugėsi publikacija, kaip negrožiniam tekstui atleisdamas rašybos ir sintaksės klaidas. Autorius keliais taupiais sakiniais apibūdina grietinės atskyrimą nuo pieno, toliau sviesto atsiskyrimą ir jo „išgavimą“, nurodo įvairias sviesto rūšis ir ūkininkams prieinamus gavybos būdus. Toliau seka pagyros separatoriui „Alfa-Laval“, pripažįstant jį geriausiu iš visų. Tačiau aparato naudą puikiausiai reklamuoja platus pripažinimas pasaulyje. Ir pagiria iliustracijas, paaiškinančias kaip naudotis separatoriumi, už paprastumą. Kazio Griniaus anotacijoje pažymima, kad knygelė parašyta pagarsinant „Liudviko Nobelio sviestinius padarus“, bet parengta gerai, suprantama ūkininkams kalba su paaiškinimui skirtais paveikslėliais.[54] P. Šalčiaus nuomone separatorius platinančios firmos, siekdamos didesnės savo gaminių paklausos, leido tam tikrą propagandinę literatūrą. „Pienininkystę Lietuvos ūkininkams“ jis priskyrė Stasiui Matulaičiui, pažymėjo, kad knygele Lietuvos ūkininkai paraginti užsiimti pieno ūkiu dėl ženklaus grūdų atpigimo ir vokiečių pavyzdžiu jungtis į pienininkystės bendroves.[55] 1908 m. anonimiškai išleidžiama brošiūrėlė „Kaip padidinti iš karvių naudą‘ (Prekybos namai „Alfa-Nobel“ St. Peterburge, Warszawa: J. Pesio ir bedrovės „Saturn“ spaustuvė, 6 pusl.). Jos paskirtis kaip ir ankstesnės – reklamuoti separatorių „Alfa-Laval“ Taikyta į smulkesnius ūkininkus, nurodant kad jis reikalingas laikant 3-5 karves, neturėti nuostolinga, nes nugriebus grietinę, dar pasilieka virš vieno procento riebalų. 1909 m. kovo 15 d. 10 000 egzempliorių tiražu Varšuvoje išėjo „Trumpas pienininkystės vadovėlis“, kuriame iš penkiolikos puslapių daugiausia užima sviesto gavyba, o  apie karvių laikymą ir melžimą pusantro puslapio, pabrėžiant švaros būtinumą.[56]

Lietuvių mokslo draugijos organizatorių 1907 m. kovo 7 (20) d. susirinkime nutarta į steigiamąjį susirinkimą pakviesti asmeniškai ir J. Smilgevičių iš Varšuvos,[57] kuris negalėdamas į jį atvykti balandžio 7 d., atsiųstame laiške pageidavo tapti jos nariu ir sveikino taip reikalingos lietuviams institucijos gimimą.[58] J. Basanavičiaus pasirinkta draugijos vystymo kryptis „lietuviško mokslo link“ buvo priimtina ne visiems. Pranciškus Būčys 1908 m. atsakyme LMD komitetui teigė, kad draugija yra mokslo darbininkų susivienijimas, o ne įstaiga kontroliuoti jų įsitikinimus, siūlė, kad apimtų ir mokslo, ir meno sritis bei atskirti dirbančius mokslinį darbą nuo jį remiančių ir šelpiančių, o vienu pagrindinių tikslų laikyti tautos dvasinių pajėgų suvienijimą, kad jos įtrauktų į Lietuvos gyvenimą visus tarptautinės kultūros vaisius.[59]

                      1913 m. birželio 14 d. per visuotinį susirinkimą J. Smilgevičių išrinko į Komisiją Tautos namams statyti kartu  su A. Vosyliumi, Andriumi Bulota, Pranu Jodele, Alfonsu Morauskiu (Moravskiu), kunigais Jonu Žilinsku ir Konstantinu Olšausku.[60] Matyt, tuo metu ir susimokėjo 3 rublių draugijos nario mokestį.[61] Komisiją, turinčią surasti lėšų Tautos namų statybai, pasiūlė Martynas Yčas. Pagal susirinkimo protokolą be išvardintų „Viltyje“ dar buvo išrinkti M. Yčas, Pranas Mašiotas ir inžinierius Jonas Mašiotas. Jos vardu A. Vosylius siūlė padėjėjo J. Basanavičiui kelionėje į Ameriką susirinkime nerinkti, o palikti skirti komisijai. Draugijos narių sąraše J. Smilgevičius nurodytas agronomu, įstojusiu 1907 m. kovo 25 d. 1912 m. v vasario 24 d. Pranciškus Smilingis iš Čikagos LMD komitetui parašė laišką, kuriame teiravosi ar lietuviškai yra aprašyti tokie psichologiniai apsireiškimai kaip hipnozė, magnetizmas ir telepatija. Galima spėti, kad tai būsimo signataro brolis, narių sąraše nurodyta, kad įstojo 1911 m. spalio 10 d.[62]

1908 m. rugpjūtyje sudarant Socialinių kursų popiežiaus enciklikai „Rerum novarum“ taikyti Lietuvos sąlygose programą, rengėjai, vadovaujant tokius kursus Lenkijoje jau organizavusiam Jurgiui Matulaičiui, po debatų nutarė kviesti tikrus atskirų socialinio mokslo šakų specialistus,  jei tarp lietuvių tokių nebūtų ir kitataučius, o skaityti prelegentai turėjo suprantama visiems klausytojams kalba. Agronomas J. Smilgevičius į lektorių sąrašą pateko kartu su profesoriais P. Būčiu, J. Matulaičiu, J. Maironiu, advokatais Jonu Bulota, Kazimieru Samajausku, rašytoju Pranu Mašiotu, kalbininku Jonu Jablonskiu ir kitais pripažintais lietuvių tarpe įvairių veiklos sričių autoritetais.[63] Iš aštuoniolikos pakviestųjų į Kauną paskaitininkų neatvyko pusė, neatvažiavo iš Varšuvos ir J. Smilgevičius.

4. Pirmoji lietuvių akcinė bendrovė „Vilija“

                      Dar Vincas Kudirka ragino lietuvius keltis į miestus ir užsiimti prekyba ar amatu. P. Vileišis žengė toliau ir ėmėsi verslo Vilniuje, ragindamas įsitvirtinti ne tik krašto kultūroje.

                      Simboliška, kad bendrovės kaip ir V. Kudirkos „Varpo“ sumanymas  gimė Varšuvoje. 1910 m. rugsėjo 2(15) d. J. Smilgevičius kartu su Juozu Jesaičiu kreipėsi į J. Basanavičių: „Gerbiamasai Didžiai Tamsta! Būrelis lietuvių ketina steigti Vilniuje ūkio mašinų ir įrankių išdirbimo ir prekybos įsitikėjimo bendrovę. Manome sutelkti keletą labiau pasiturinčiųjų lietuvių į pilnuosius bendrus su indėliais nuo 3-5 000 rublių ir neapribotą skaičių dalininkų su įnašomis nuo 100 rb., kad sutraukus kapitalo nors 50 tūkstančių.

                      Tokiam reikalui Lietuvoje dabar pats laikas, visiems imantis intensyvškosios ūkio kulturos. Butų geistina, kad bendrovė jau nuo pavasario galėtų pradėti veikti.

                      Organizuodamas tą dalyką laikau savo priederme atsišaukti į Tamistą, kaipo plačiausiai žinomą viengentį, su užklausimu ar nepanorėtumei ir Tamista tą musų sumanymą palaikyti, prisidėdamas bendrovėn pilnuoju nariu arba dalininku su aukščiaus pažymėtais kapitalais.

                      Kartu gal teiktumėtės Tamista maloniai nurodyti kiek galima daugiaus pasiturinčiųjų lietuvių, kuriems butų galimu pasiulyti dalyvauti steigiamoj bendrovėj.

                      Bendrovės reikalams manome ingyti nuo p. Petro Vileišio dirbtuvę Vilniuje, ar perkant ją, arba priimant Petrą V. į bendrovę su dirbtuvės kaina.

                      Šitasai užkvietimas tuom tarpu tik informacijiškas yra; susiradus reikalingam dalininkų skaičiui reikalas bus smulkmeniškai aptartas ir sudarytas sutarimas.

                      Laukdamas greito atsakymo, jungiu tuo tarpu išreiškimą savo gilios pagarbos.“[64]

Grupelė bendraminčių sumaniai numatė, kad žemės ūkio kraštui reikia padargų, mašinų, trąšų ir rinktinių sėklų, privalu ne tik patiems gaminti, bet ir turėti pardavimams savą tinklą, apseinant be tarpininkų. Tiems laikams tai būta ambicingo lietuviško plano žengiant į keleto firmų užimtą rinką. Aišku tai siejasi su tautinio judėjimo augimu ir lietuvių ketinimu įsitvirtinti istorinėje sostinėje, tačiau gerai prasidėjusiai sėkmės istorijai koją pakišo prasidėjęs I pasaulinis karas.

Nebuvo taip paprasta kurti bendrovę, trūkstant paprasčiausios patirties, bet su kaupu pakankant lietuviškos baimės imtis verslo, turinčios ir istorinį šlėktiškos paniekos verslumui pėdsaką. 1911 m. rugpjūčio 24 d. J. Smilgevičius iš Varšuvos į Karlsbadą daktarui parašė: „Brangus Pone Daktare! Širdingai ačiu už atvirutę. Aš manau, kad spalio mėnesyje reikia neatbutinai padariti susirinkimą ir nuo to laiko pradėti praktiškai variti, o nuo Naujų metų pradėti gamybą. Turim energiškai ir stipriai variti toliau pradėtą darbą ir turim tikrai tikėtis, kad viskas gerai klosis. Linkiu širdingai ponui Daktarui gerai atsiilsėti. Su širdingais padrasinimais <…>“[65] O štai A. Vosylius to mėnesio 20 d. laiške J. Basanavičiui džiaugėsi, kad „Vilijos“ reikalai „žengia pirmyn“, tampant vis plačiau žinoma bendrove. Pranešė, jog kreipėsi į Aleksandrą Jurašaitį dėl fabriko nuotraukų klišių; paragino bendrovės veiklą pradėti rudenį, nes gali „nustoti įsitikėjimo“ ir spalio 15 d. sukviesti visuotinį narių susirinkimą, blogiausiu atveju tektų paimti 20 000 rublių paskolą. Prašė aprobuoti prie laiško pridėtą atsišaukimą Amerikos lietuvių spaudai, parengti straipsnį apie bendrovę „Vilniaus kalendoriui“ ir kad kreipimąsi į išeivius pasiskubintų išsiųsti „Vienybei lietuvininkų“ ir „Lietuvai“, nes „dabar būtų labai geras laikas“. Kitame atsišaukimo projekte tautiečiai prašomi dalyvauti bendrovėje su savo kapitalais, nes turtingų Lietuvoje maža,  pažymima, kad veiklos plotu bus Lietuva ir Baltgudija, tad Vilnius tinkamas ir patogus miestas, o moto skelbė: „Auklėdami savo krašto pramoniją – auginame savo ateities gerovę.“ Šio projekto rankraštyje prierašas, kad J. Basanavičiui sutikus, galima duoti į spaudą.[66]  Gruodžio 23 d. laiške klausė, ar pirkimo aktas su P. Vileišiu jau sudarytas, kad J. Smilgevičius galėtų pradėti darbą Vilniuje.[67] Pagal daktaro 1911 m. kalendorėlio įrašus  visą balandžio 27 dieną praleido diskusijoje dėl bendrovės, o 29 d. sutarė dėl fabriko pirkimo sąlygų ir sudarė sutartį dėl Vilniaus ūkio mašinų fabriko bendrovės „Vilija“ steigimo, kurią pasirašė P. Vileišis, daktaras, J. Smilgevičius, Jurgis Pesys ir Andrius Dubinskas,[68] kitą dieną su J. Smilgevičiumi rengė pranešimą visuomenei apie būsimą bendrovę, tačiau pirkimo sutartis notariškai patvirtinta tik gruodžio 17 (30) d. Kokios aplinkybės taip užtęsė sandorį nėra iki galo aišku, bet reikalas matyt sprendėsi Trečiųjų teisme (Steponas Kairys, A. Smetona, Konstantinas Šakenis) gruodžio 2 d., nes P. Vileišis po trijų dienų sutiko pasirašyti fabriko pardavimo sutartį.[69] Spalio 21-23 d. „pilnųjų bendrų“ susirinkime nutarė: „1. Nuo sausio 1 (14) dienos 1912 m. pradėti darbą Bendrovėje, iš pradžios pardavinėjant svetimus išdirbinius, kiek vėliau dirbant savo fabrike tinkamas mūsų kraštui ūkio mašinas ir padargus. 2. Direktorium paskirtas p. Jonas Smilgevičius, agronomas, ūkio dalykų ir vaisbos žinovas <…>“[70] Rugpjūčio pradžioje buvo 36 dalininkai, įnešę 62 000 rublių ir 13 pasižadėjusiųjų įstoti su 17 000 , bet dar neįmokėjusių.[71]

Iki persikėlus iš Varšuvos J. Smilgevičiui, matyt, 1911 m. gruodžio viduryje, nes 22 d. daktarą iš Vilkaviškio kvietė į visuotinį dalininkų susirinkimą 28 d.[72] J. Basanavičius kartu su inžinieriumi J. Mašiotu buvo vienas iš „Vilijos“ bendrovės organizatorių, o 1913 m. tapo vienu iš „Lietuvių ūkininkų B-vės“ steigėjų. Jie kartu su kitais lietuviais 1911 m. balandžio 16 d. įsteigė bendrovę, kuri nupirko bankrutavusią P. Vileišio geležies dirbinių gamyklą, 1900 m. įkurtą prie Vilniaus geležinkelių krovinių stoties, Poltavos gatvėje, gamino geležinių tiltų detales, cisternas, rezervuarus, metalinius laiptus, semaforus ir iešmus geležinkeliams, remontavo žemės ūkio mašinas ir padargus. Joje dirbo inžinieriai S. Kairys, J. Mašiotas, A. Vosylius, darbininkų būta nuo 120 iki 150, jų skaičius svyravo dėl sezoninių darbų.[73] „Pilnaisiais“ naujos bendrovės nariais buvo inžinierius P. Vileišis, įnešęs 25 000 rublių, po 5 000 rublių – daktaras, agronomas J. Smilgevičius, spaustuvininkas Jurgis Pesys ir kolegijos asesorius Andrius Dubinskas. Nariais tapo „mechanikas monteris“ Andrius Vosylius ir daktaras Jurgis Delininkaitis, įnešę po 1 000 rublių, po 500 rublių – buhalteris Vincas Palukaitis, daktaras Kazys Pautienius, pirklys Ignas Budzeika, pramonininkas Antanas Andriušis, inžinierius elektrotechnikas Kazys Šnapštis. Šie asmenys įrašyti „Vilniaus ūkio mašinų fabriko bendrovės „Vilija“ prospekte, datuotame 1912 m. kovo 10 d.[74] Vasario mėnesį pradėjęs dirbti, J. Smilgevičiaus vadovaujamas fabrikas tapo pirmąja lietuviška akcine bendrove. Pasikeitus savininkams, pakito ir produkcija – pradėta gaminti įrankius, žemės ūkio padargus ir juos pardavinėti. Netrukus išplėtė savo veiklą, įkūrus filialus Kaune, Panevėžyje, Telšiuose, Utenoje, Joniškyje ir kitur. Aukštos kokybės „Vilijos“ produkcija 1912 m. Rostove žemės ūkio parodoje buvo apdovanota trimis sidabro medaliais, o lietuviški gaminiai paplito po visą Rusiją.

                             Koks daktaro vaidmuo bendrovės radimesi? Autobiografijoje pažymėjo: „Balandžio 26 d. [1906 m.] važinėjau Vilniun, kad pas notarą sustačius aktą apie paskolinimą Petrui Vileišiui 19 tūkstančių rublių 7%“. P. Vileišis paskolai laiduoti įkeitė savo geležies dirbinių fabriką.[75] Paskolinęs kurį laiką elgėsi su juo kietai suvalkietiškai. Šiam nespėjant laiku įvykdyti notaro patvirtinto finansinio įsipareigojimo (po metų grąžinti skolą ar sumokėti metines palūkanas), bičiuliui 1908 m. kovo 22 d. rašo šaltoko mandagumo kupiną laišką, kuriame adresatą netiesiogiai pavadina egoistu.[76] Gegužės 1 d. rašo daug trumpiau: „Gerbiamajam Ponui Petrui, labai man nemalonu pranešti, kad aš jo paties ir prisižadėjimo išpildymo labai laukiu. Mane galima namie rasti rytais iki 12 val. ir nuo 4 val. po pietų. Dar kartą – labai laukiu. Basanavičius“[77] Šis 5 d. pranešė, kad atsiskaitys po savaitės, nes gavo darbą.[78] Mikalojus Konstantinas Čiurlionis 1907 m. gruodžio pradžioje laiške savo mokinei Halinai Volman iš Vilniaus pranešė, kad P. Vileišis itin simpatiškas senis, paprastas, geraširdis, „prieš kelerius metus turėjo 500 tūkstančių [rublių], o dabar paliko su 50-čia“, nes viskas išėjo žmonėms ir atgimimo tikslams, abu vienas kitam simpatizuoją.[79] Bankrotas ir minėtas įsiskolinimas privertė P. Vileišį parduoti geležies dirbinių gamyklą, spaustuvę ir knygyną. „Vilniaus žinių“ leidėjas autobiografijoje fiksavo: „Kad išbridus iš skolų, turėjau mano geležies dirbtuvę pusveltui parduoti. Gerai dar, kad ta dirbtuvė pateko į lietuvių b-vės „Vilija“ rankas. Tuo pačiu tikslu buvo išparduota spaustuvė, uždengtas knygynas ir aš vėl turėjau 1908 m. iškeliauti Rusijon uždarbio ieškoti, nes jo man Lietuvoje nebuvo“.[80] 1911 m. spalio 27 d. laiške daktarui priekaištavo dėl nepasitikėjimo „Vilijos“ steigimo reikaluose, o kitų metų vasario 9 d. „Gerbiamajam Jonui“ parašė apie savo beviltišką padėtį, todėl išstojo iš bendrovės ir daktarui siūlė pasilikti keturias jo vardines akcijas („pajus“). Balandžio 13 d. pranešė, kad jo protestuotą vekselį išpirko ir sudegino. Norėjo parduoti ir rūmus Vilniuje, tačiau neatsirado pirkėjų, juos pirkti Tautos namams įrengti 1914 m. birželio 24 d. pasiūlė ir LMD.[81] J. Basanavičius buvo vienas pagrindinių „Vilijos“ bendrovės akcininkų, tad logiškai tapo suinteresuotu kuo pigesniu pirkiniu iš P. Vileišio. Iš įrašų autobiografijoje matyti, kaip detaliai rūpinosi bendrovės organizavimu ir veikla. Paminėjęs su tuo susijusius darbus ir rūpesčius, apibendrina: „Žodžiu sakant, dėjau pamatus tai lietuvių organizacijai, kuriai vėliau taip gerai dirbti sekėsi.“[82] Jis tvarkė finansinius ir organizacinius bendrovės reikalus, asmeniniai ryšiai ir pažintys prisidėjo prie sėkmingos plėtotės. Bendrovės valdyba ragino pasižadėjusius tapti ar jau esančius dalininkais laiku įmokėti pinigus, nes ne tik vienybėje, bet ir pačiame bendrovės apsukrume ir kapitale bus jos galybė.[83] Daktaras ir kiti steigėjai suprato, kad be savos pramonės ir mašinų, trąšų, rinktinių sėklų ir ūkinio švietimo žemės ūkis krašte pasiliks primityviu ir nenašiu. Buvo aišku, kad tuomet kylančios žemės ūkio produktų kainos puiki galimybė modernizuoti gamybą ir bandyti išstumti iš rinkos svetimtaučius tarpininkus. Būsimi dalininkai vilioti dideliais pelnais, kreipiamasi į tautinius jausmus. Tai nuosekliai išdėstyta atsišaukime lietuvių visuomenei, kurio tekstas priimtas steigiamajame bendrovės susirinkime 1911 m. balandžio 16 d.[84] Jį bendrovės vardu pasirašė P. Vileišis, J. Basanavičius, J. Smilgevičius, J. Pesys, A. Dubinskas.

Sunki pradžia jau praeityje, teigė „Vilijos“ direktorius 1913 m. gegužę, pristatydamas 1912 m. įmonės balansą: „Sunkiose aplinkybėse pradėjo „Vilija“ gyvuoti. Sunkus buvo ir organizacijos darbas, kuomet keli gerų norų tautiečiai dideliu vargu ir triūsu organizavo tai, ką šiandien turime. Organizatorių siekiai buvo labai platūs, bet, žinoma, ne visa tai išsipildo, kas norima atsiekti. Lygiai sunki buvo ir pačio „Vilijos“ darbo pradžia. Pradėti darbą reikėjo skubėti, nes anksčiau įsirašiusieji pajininkai pradėjo nekantrauti, kai kurie gi jų pradėjo net abejoti, ar bus kas iš „Vilijos“ organizavimo. Toji gi visuomenės dalis, kuri „Vilijos“ idėjai pritarė, tik lietuvišku atsargumu kol kas nenorėjo dėties jon savo pinigais, o kad pateisinus savo „Vilijon“ pinigais neprisidėjimą, taip-pat pradėjo visokius dalykus apie „Viliją“ kalbėti.

Matant tai, „Vilijos“ organizatoriams vienas išėjimas teliko: pradėti darbą tose aplinkybėse ir tuo kapitalu, kokį turėjo savo rankose, kad tuomi padarius galą nepasitikėjimams ir siūbavimams, taip inprastiems lietuvių dvasiai, ką galima pasiteisinti tik tuomi, kad pas mus į nieką, kas lietuvių daroma, ypač gi pramonijos srityje, nėra įsitikėjimo.

Tokių aplinkybių verčiami, tuomet „Vilijos“ organizatoriai nutarė pradėti „Vilijos* darbą. Reikia pažymėti, jog grynai techniškoji tokios firmos veikimo pusė kur kitur organizuojama gana ilgai. Pasikviečiamas vedė­jas, tas savo keliu surenka personalą, veda knygas, padaro su firmomis, su kuriomis manoma darbuoties, sutartis ir tik po kokio pusmečio pradeda veikti.

Kas kita buvo „Vilijoj“. „Vilijos“ vedėjas p. J . Smilgevičius galėjo atvykti „Vilijon“ vos gruodžio mėn. 1911 m. Atvykęs neturėjo ingudusio šiame darbe personalo, nes lietuvių tarpe tokių, regis, yra kuo mažiausiai, imti gi ingudusių tame dalyke kitataučių negalima, nes tai prasilenktų „Vilijos“ uždaviniu ir iškart pastatytų „Vilijos“ kontorą į kitataučių inpročų ir kalbos viešpatavimą.

Reikėjo auklėti ir lavinti personalą, susidedantį iš lietuvių. Be to, nebuvo laiko mąstymams, nes nuo gruodžio ligi vasario mėnesio, kuomet jau didžvaisbis sezonas prasideda, vos du mėnesiu teliko. Nebuvo tat laiko taisyklingai dalyką organizuoti. Praleisti gi visiškai pavasario sezoną – vis viena iš anksto nuspręsti turėti pirmaisiais metais nuostolį, kas ypač negeistina tuo žvilgsniu, kad neparodžius lietuvių visuomenei reikalą nepelningu esant, nes dauguma, į patį reikalą neįsigilinusi, galėtų pamanyti, jog „Vilijos“ egzistencija yra be pamato.

Praėjo sunki pradžia.“[85]

                      Bendrovės steigimą spauda sutiko gana santūriai. „Lietuvos žinios“ rašė, kad žemės ūkio padargus ūkininkai buvo priversti pirktis labai brangiai iš svetimų (daugiausia iš Varšuvos ir Rygos firmų), jie nebuvo tinkamai pritaikyti Lietuvos sąlygoms ir vylėsi, kad situacija pagerės.[86] „Viltyje“ pastoviai apie ją informuoti pradėta tik 1913 m. sausį. Tradiciška viltininkams pabrėžti bendrovės svarbą tautinei sąmonei sustiprinti Vilniuje, pažymint kad savimi reikia pasirūpinti patiems, viskas priklausys nuo ūkininkų palaikymo ir paramos, išreiškė nerimą dėl gandų apie varžymąsi ir kivirčus su krikščionių demokratų įtakoje esančia „Žagrės“ bendrove Marijampolėje. Užsiminė ir apie konkurentų iš Vokietijos sumanymą steigti Lietuvoje žemės ūkio mašinų fabriką: „Nejaugi dar mes nebūtume tiek subrendę, kad negalėtume patys apsirūpinti savo reikalų, net ir ten, kur jau pilnai, regisi, galėtume tai padaryti?“[87] Pirmasis Vilniaus ūkio mašinų fabriko bendrovės „Vilija“ atsišaukimas į visuomenę skelbė, kad versis savo ir geriausių užsienio firmų gaminių, dirbtinių trąšų, rinktinių daržovių ir javų sėklų prekyba, turės agronomus ir kitus specialistus, patarsiančius žemdirbiams. Kadangi Lietuva agrarinė šalis, jos gyventojų gerovė nepakils, kol „senoviškai-primityviškų“ ūkio vedimo būdų nepakeis modernūs, suderinti su naujausiais mokslo ir technikos pasiekimais, nes brangsta žemė ir dėl emigracijos kaime mažėja darbo jėgos. Nesant Lietuvoje stambesnių kapitalistų, įmonė steigiama kooperacijos pagrindais. Per tris mėnesius į bendrovę įstojo 36 nariai su 62 000 rublių kapitalu.[88] 1911 m. birželio 11 d. susirinkusi dalis narių (23), įvertinę valdybos ataskaitą, nusprendė, kad fabriko veiklai vadovauja nuovokūs praktikai, o pasirinkta kryptis ir fabriko būklė teikia vilties sėkmingai plėstis.[89] Prieš susirinkimą bendrovės valdyba paaiškinime ramino ūkininkus, netikėjusius jos gaminių sėkme, esant vietinėje rinkoje seniai įsitvirtinusiems užsienio firmų padargams ir mašinoms. Užsiims sava gamyba ir prekyba, bet gamins tik tai, kas ekonomiškai apsimokės ir ką sugebės pateikti rinkai. Vyko derybos su Amerikos ir Vokietijos žemės ūkio mašinų tiekėjais, o dėl sėklų tartasi su pirkliais iš Danijos ir Švedijos. Pažymėta, kad vietinėse kalvėse „naminiu būdu“ gaminami padargai ir mašinos yra žemo techninio lygio ir prastos kokybės.[90] Spalio 21-23 d. vykusiame visuotiniame bendrovės narių susirinkime nutarta nuo 1912 m. sausio 1 d. pradėti prekiauti užsienietiškais gaminiais, o fabriko direktoriumi paskirti agronomą J. Smilgevičių.[91] 1911 m. pabaigoje gamybinei veiklai pradėti bendrovė teturėjo 20 000 rublių, o reikėjo mažiausiai pustrečio karto daugiau. Taip ją pirmiausia pristatė autorius „Viltyje“. Paaiškinta, jog P. Vileišio geležies dirbinių fabrikas buvo patyręs stiprų nuopuolį, nes Rusijos-Japonijos karas nutraukė geležinkelių tiesimo darbus, tuo pačiu rinka prarado poreikį pagrindinei jo produkcijai – tiltų detalėms ir kesonams. Būreliui veikėjų susitarus, jis buvo išpirktas. Naudingiausiu dalyku kraštui laikomas siekis gaminti nebrangius ir pritaikytus vietinėms sąlygoms žemės ūkio padargus, o bendrovės patikimumą garantuoja vadovybė: daktaras, prityręs pramoninkas dvarininkas J. Smilgevičius ir kiti išmanantys reikalus tautiečiai.[92] Šiaurės Lietuvoje prekybą žemės ūkio padargais ir mašinomis į savo rankas bandė paimti „Latvių ekonomiškoji draugija“, įsteigusi šešis vietinius skyrius ir pradėjusi derėtis su agronomu Jonu Kriščiūnu, kad jis važinėtų po kaimus su paskaitomis.[93] Nerimą kėlė ir minėtos „Žagrės“ ketinimai tapti lietuvių ūkininkams pagrindiniu tiekėju bei planai statyti savo žemės ūkio mašinų fabriką.[94] Rugsėjo 2 d. Dembavos žemės ūkio ratelio (netoli Panevėžio) surengtoje parodoje bendrovė pasiekė pirmą pripažinimą: už vienvagį ir dvivagį plūgus „Vilija“ pelnė sidabro medalį.[95] Veiklą teko pradėti nepalankiomis aplinkybėmis, nes dalis bendrovės narių pradėjo abejoti būsiančia sėkme, pritarę idėjai, bet nestoję į „Viliją“, savo neprisidėjimą teisindami, skleidė įvairius prasimanymus ir gandus. Bendrovės valdyba tokias nuostatas aiškino lietuvišku atsargumu ir nepasitikėjimu, kad tautiečiai gali pasireikšti ir versle.[96] 1913 m. sausio 1 d. buvo 102 nariai su 100 401 rublių kapitalu (59 laisvųjų profesijų atstovai, 16 kunigų, 19 ūkininkų ir darbininkų, 8 draugijos), 1912 m. gavo 4791 rublį pelno.[97] Dalį produkcijos pardavė Varšuvos, Gardino ir Minsko gubernijų firmoms. 1915 m. pradžioje bendrovė turėjo 141 narį, kurių pajai sudarė 122 775 rublių sumą. Per pusantrų metų, iki 1914 m. liepos 1 d. buvo gautas 6684 rublių pelnas, produkcijos apimtys išaugo keturis kartus. Tuo laikotarpiu apyvarta siekė 389 365 rublius, o prekyba savais gaminiais – beveik 100 000.[98] Prasidėjus I pasauliniam karui, kai geležinkeliai naudoti tik karo reikalams, teko persiorientuoti ir dėl mažėjančios rinkos vykdyti karinius užsakymus. Išgelbėjo Rusijos Raudonojo Kryžiaus užsakytų 11 000 lovų.[99] 1914 m. liepos 30 (rugpjūčio 12) d. A. Vosylius pranešė J. Basanavičiui, kad geležinkeliais prekės nepervežamos, todėl gamyba fabrike sustojo, nes trūksta medžiagų ir nėra pakankamo apyvartinio kapitalo, todėl iš karinės intendantūros teko išsirūpinti užsakymą geležiniams daiktams už 5 500 rublių.[100] Bendrovės veikla besidomintys tautiečiai per spaudą raminti, jog dirbama kaip ir anksčiau, dargi gavus „patogų“ kariškių užsakymą.[101] Gaminamų bendrovės plūgų kokybę pripažino ir „Žagrė“. 1914 m. birželio 14 d. prie statomos Gižuose žemės ūkio mokyklos surengtame konkurse ekspertai geriausiais išrinko vienvagį ir dvivagį plūgus.[102] Prieš važiuojant į Ameriką rinkti aukas Tautos namams, M. Yčas lankėsi „Vilijos“ fabrike, apie bendrovę kalbėjosi su vienu iš vedėjų A. Vosyliumi, nes emigrantams norėjo papasakoti ir apie lietuvių veiklą pramonės srityje, buvo paprašytas raginti turtingesniuosius prisidėti savo kapitalais prie bendrovės gamybos plėtros. Nudžiugino, kad daugumą dirbančių sudarė lietuviai, o sąskaitų knygos vedamos pavyzdingai, dar pasvajojo apie Šiauliuose galimą steigti skerdyklą kiaulienai eksportuoti.[103] Viešint Amerikoje Tautos namų lėšų reikalu, jis ragino išeivius dėtis prie „Vilijos“, nes gamina labai reikalingus padargus ir nepriklauso vienam savininkui. Ištyrus rinkos poreikius, fabrikas pradėjo gaminti vienavagius plūgus „Venta“, „Dauguva“, „Nevėžis“, dvivagius „Vilija“ A ir B, akėčias, kaupikus. Iki 1913 m. sausio 1 d. „pilnaisiais“ bendrovės nariais, įnešusiais po 5 000 rublių, tapo P. Vileišis, J. Basanavičius, J. Smilgevičius, T. Pesys, A. Dubinskas, daktaras Leščiukaitis, kunigai T. Žilinskas ir T. Petkus. Penkis pasitraukusio P Vileišio pajus įgijo A. Petraitis, daktaras J. Stonkus, inžinierius J. Mašiotas ir J. Jesaitis.[104] Praktinės veiklos pradžioje bendrovė, tikėdamasi padidinti akcinį kapitalą ir pritraukti kuo daugiau tautiečių, nuo 1912 m. sausio pabaigos sumažino būsimiems nariams stojamąjį įnašą iki 100 rublių. Tai paskelbė atsišaukime „Į Lietuvos visuomenę“, epigrafu pasirinkus sakinį: „Augindami savo krašto pramonę – auginame savo ateities gerovę“.[105] Fabriko direktorius nepamiršo ir pienininkystės, tų metų spalyje viešėjo „Marijampolės ūkininkų draugovės“ susirinkime. Buvo pristatytas dideliu žinovu, susipažinusiu su veislinių galvijų auginimo centrais Europoje. Susirinkusiems suvalkiečiams aiškino, kad išskirstyta vienkiemiais Suvalkija turi geresnes sąlygas galvijus auginti nei Rusijoje, pirmiausia reikėtų sumanaus organizatoriaus ar gyvulių augintojų sąjungos, gali būti ir speciali sekcija prie „draugovės“, vėliau derėtų parsisiųsti keletą veislinių bulių ir augių telyčių. Čia senokai verčiamasi gyvulių auginimu, jau dabar už metų telyčaitę gaunami 54 rubliai, o už veislinę būtų mokami 800, nes Rusija stengiasi savo ūkį „pastatyti ant gyvulių auginimo pamato“. Auginti veislinius galvijus dvaruose brangiau, tenka samdyti prižiūrėtojus, todėl geresnės sąlygos pas ūkininkus. Redakciniame prieraše suabejota direktoriaus siūlyta „Švicų“ veislės karvių nauda, dera rūpintis vietinių gerinimu, bet tai įmanoma ištyrus vietines sąlygas ir galvijus, darbą vedant patyrusiam žinovui, Rusijos valdžia noriai duoda nemažas sumas agronomams ir kitiems specialistams išlaikyti.[106]

Plečiant bendrovės veiklą, J. Basanavičius susirūpino kitataučių, turinčių savo rankose prekybą žemės ūkio padargais ir mašinomis, vyravimu Kauno gubernijos miestuose. Pardavimų padargais, sėkla ir trąšomis apyvarta joje siekė arti milijono rublių, tris ketvirtadalius tų prekių išpirkdavo lietuviai. Todėl yra gyvas reikalas tame krašte steigti kooperatinius lietuviškus sandėlius („sankrovas“). „Vilijos“ valdyba išrūpino iš Peterburgo leidimą kurti „Lietuvių ūkininkų bendrovę“, kurios pajus sudarytų 100 rublių, galimas sumokėti dalimis. Steigėjai J. Basanavičius, Donatas Malinauskas ir Adolfas Vėgėlė spaudoje pranešė, kad 1914 m. gegužės 23 d. Vilniuje „Rūtos“ draugijos salėje įvyks steigiamasis susirinkimas.[107] Suėjus 20 narių, jos valdybos pirmininku išrinko D. Malinauską. Valdybon pateko ir „Vilijos“ fabriko vedėjas J. Smilgevičius.[108]

„Vilija“ įsteigė savo skyrius Kaune, Utenoje, Joniškyje, Panevėžyje, Pandėlyje, Kupiškyje, Utenoje. Prekybinius ryšius palaikė su Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Kanados firmomis.[109]

                      Amerikoje 1913 m. J. Basanavičius ne tik rinko aukas Tautos namams, bet ir platino „Vilijos“ akcijas. Pasiekti geri rezultatai: vien Čikagoje surinkta pajų suma viršijo 3 000 dolerių.[110] Važiuojant 1911 m. vasarą į ten J. Tumui su kunigu Konstantinu Olšausku rinkti aukas „Saulės“ švietimo draugijos rūmams Kaune, J. Basanavičius buvusį „Vilties“ redaktorių ragino agituoti lietuvių emigrantus prisidėti prie „ekonomiškai-tautiško sumanymo“ savais kapitalais, nes esant nedaugeliui susipratusių turtingesnių žmonių, sunku sukaupti didesnes lėšas vietinei pramonei vystyti.[111] Dar 1911 m. rugsėjo 6 d. laiške kunigui Antanui Milukui pranešė, kad „Lietuvai“ pasiuntęs ilgoką straipsnį apie bendrovę, prašė, kad būtų pakartotas ir kituose Amerikos lietuvių laikraščiuose bei kuo dažniau informuoti skaitytojus apie jos reikalus, kurie, turėdami daugiau žinių, aktyviau užsirašys pajininkais.[112]

                      I pasaulinio karo metu, 1915 m. vasarą frontui artėjant prie Vilniaus, buvo evakuotos įstaigos ir įmonės. Fabriko evakuacija prasidėjo rugpjūčio 25 d., J. Basanavičius kitą dieną po kaizerio kareivių pasirodymo mieste, rugsėjo 19 d., apžiūrėjęs gamybines patalpas, rado sveikas.[113]   Pagrindinė „Vilijos“ dalis atsidūrė Smolenske, kur tęsė veiklą vadovaujama A. Vosyliaus, bet 1918 m. rudenį sovietinės valdžios buvo nusavinta. Spalio 9 d. laiške daktarui jis rašė: „Čion pas mus kas kartą eina vis sunkiaus: dar iriamės, bet ar ilgai tesėsime – sunku spręsti.“ Ir pranešė, kad per I. Budzeiką siunčia į Vilnių truputį pinigų einamiesiems reikalams ir skoloms padengti.[114] Ir finansinė situacija nebuvo paprasta, kad išmokėtų tarnautojams atlyginimus reikėjo skolintis iš dalininkų, gruodį 1 000 markių davė J. Smilgevičius.[115]  Bendrovės įgaliotinis Petras Janulaitis 1919 m. gegužės 31 d. rašte Laikinajam Vilniaus lietuvių komitetui pranešė, kad 1918 m. liepą iš Smolensko buvo komandiruotas į Vilnių sužinoti apie fabriko būklę vietoje. Lapkričio 6 d. Lietuvos Valstybės Taryba įgaliojo atgaivinti gamybą ir sugrąžinti fabriką iš Rusijos, 22 d. įgaliotinio ir vietoje buvusių bendrovės dalininkų,  J. Smilgevičiaus, J. Basanavičiaus ir kanauninko Juozapo Kuktos, pasitarime nutarta atgaivinti „Vilijos“ veiklą, nors fabriko patalpose tebešeimininkavo kariškiai. Kaizeriniai okupantai čia buvo įtaisę dirbtuves ir per tris metus sunaudojo daug medžiagų, perėmimo metu už visą kilnojamąjį turtą pareikalavo užmokėti, kitaip grasino išsivežti patys arba parduoti kitiems. Paleidimo darbai truko nuo gruodžio 17 d. iki 1919 m. vasario 20 d. Dirbo 12 žmonių. Žemdirbystės liaudies komisariatas buvo užsakęs 10 000 akėtvirbalių ir 500 kirvių. Tai daryta rankiniu būdu, bet davė lėšų fabrikui gyvuoti. Gegužės 8 d. II lenkų divizijos intendantai išvarė iš teritorijos darbininkus ir pastatė sargybą. Kitą dieną išgabeno 30 sunkiųjų ir 3 dengtus vežimus, 2 200 pūdų geležies, 6 000 džiovintų stipinų ratams, 200 apkaustytų ratų, gaisrinę mašiną. Patirtas 184 000 rublių nuostolis. Gaisrinę mašiną miesto ugniagesių reikalams konfiskavo burmistro įsakymu.[116] 1920 m. sausio 18 d. Vilniaus apskrities viršininko potvarkiu fabrikas rekvizuotas karo aviacijos reikalams, liepos 8 d. karinė valdžia pradėjo gabenti visas mašinas, medžiagas ir kitą bendrovės turtą.[117] 1919 m. kovo 2 d. laiške „Vilijos“ bendrovės valdybos nariui J. Jesaičiui daktaras piktinosi bendrovės fabriko direktoriaus neapdairumu, būnant evakuacijoje Smolenske, vietiniam lenkų komitetui be jokių laidavimų paskolinus 40 000 rublių, galėjo užmokėti grįžtančiam į Lietuvą A. Dubinskui 10 000 ir įduoti 25 000 rublių pastatams atnaujinti Vilniuje: „Nepyk Tamista už šitaip išreikštą mano spėjimą ir įtartinumą.“ 1918 m. lapkričio 22 d. dalininkų susirinkime nutarta bendrovės veiklą Vilniuje atgaivinti ir prašyti pusės milijono markių paskolos iš Prekybos ir pramonės ministerijos. Kaip rodo kasos operacijų knyga gruodžio 17 d. bankas tepervedė 25 000 markių.[118] 1920 m. rugpjūčio 22 d. J. Basanavičius pasirūpino fabriko apsauga, jo prašymu išstatyta lietuviškos karo komendantūros būrio kareivių sargyba.[119] J. Jesaitis „Didžiai Gerbiamam Daktarui“ 1921 m. lapkričio 30 d. iš Kauno rašė, kad per Amerikos lietuvių prekybos ir pramonės bendrovės prezidentą J. Romaną siunčia pasirašyti „pilnųjų“ narių susirinkimų protokolus, kad pritartų jo įgaliojimų vesti „Vilijos“ reikalus pratęsimui. Jis atveš ir 10 000 auksinų būtiniausioms bendrovės išlaidoms padengti ir prašė informuoti, kokia situacija su skola Prekybos ir pramonės bankui (77 887 auksinai), o pabaigoje įspėjo, jeigu energingiau neveiks, gresia viską prarasti.[120] Rašyta ant firminio blanko „Bendrovė „Vilija“ ūkio mašinų fabrikai ir sandėliai. Kaunas – Vilnius – Smolenskas. Valdyba Kaunas, Maironio g.8“  Deja, viskas baigėsi liūdnai: 1922 m. būdamas Kaune, J. Basanavičius gavo iš laikinojoje sostinėje buvusių valdybos narių 500 dolerių mūrinio pastato remontui ir gatvės grindiniui atnaujinti, išleido beveik dvigubai daugiau. 1926 m. liepos 8 d. J. Jesaičiui vėl rašė, kad pastatų remontui reikėtų apie 1 000 dolerių, prašydamas įgaliojimo nekilnojamojo „Vilijos“ bendrovės turto pardavimui skelbti.[121]

Neskelbtame straipsnyje „Vilijos“ bendrovės skeptikai“ (rankraštis ne daktaro) rašyta, kad iki pasitraukdama iš Lietuvos, bendrovė lietuvių ūkininkų švietimui išleido 19 000 rublių, išlaikė du veterinarus, po du laukininkystės ir pienininkystės instruktorius, kurie perskaitė 59 paskaitas 6 500 klausytojų, surengė devynerius kursus 819 dalyvių. Bendrovė savo lėšomis rūpinosi darbininkų ir jų šeimų narių sveikata, prašant J. Basanavičiaus apžiūrėti ligonius.  J. Smilgevičius asmeniškai 1912 m. gegužės 8 d. rašte „Nuoširdžiai prašome Gerb. Tamstos apžiūrėti sužeistąją šio darbininko Orlavičiaus koją“, o rugpjūčio 21 d. – Andriejaus Brodskio dukterį, „Prideramąjį honorarą savo laiku atliginsime.“ Jo pasirašyti devyni kreipimaisi.[122] Tokius prašymus pateikdavo ir A. Vosylius, tų metų gegužės 1 d. prašė apžiūrėti Andriaus Taukelio „užgautą akį“, rugsėjo 13 d. – pasiligojusį darbininką Juozą Markauską, spalio 27 d. – fabriko meistrą „Joną Štraus“.[123] Fabriko darbininkai maldavo J. Basanavičiaus užtarimo, skųsdamiesi kad meistras latvis jiems grasina, kolioja bjauriausiais žodžiais, savo giminaičiams duoda kuo daugiau uždirbti, o lietuvius žada atleisti.[124]

                      Kiek buvo galima plačiau, supažindinta su pirmąja akcine lietuvių bendrove Vilniuje, dera teigiamai vertinti jos steigėjų sumanumą einant į nusistovėjusią vietinę rinką ir pasirinktas gamyboje ir prekyboje veiklos kryptis, leidusias lanksčiai prisitaikyti prie esamų sąlygų, rūpinimąsi įmonės įvaizdžiu spaudoje, gerbtina pionieriška drąsa ir pasiryžimas plėtoti verslą bei misionieriškai kelti žemės ūkio kultūrą krašte. Iš J. Smilgevičiaus gruodžio 15 d. (gali būti 1912 ar 1913 m.) laiško į Peterburgą P. Vileišiui, kurio nuorašą siuntė ir J. Basanavičiui, prašant bajoriškas šaknis turintį Joną Poškevičių, „Mogiliovo gubernijos dvarininkų ūkio mašinų sindikato vedėją“, priimti dalininku ir leisti pasiskirti savo pavaduotoju, nes yra doras ir sąžiningas, gali būti geru bendradarbiu, aiškėja tam tikros signataro nuostatos dėl tautinio bendrovės pobūdžio. Tarp jos pagrindinių veikėjų reikalingas ir „krajovcas“, kad „Vilija“ neatrodytų siaura tautine institucija, o būtų suprantama kaip skirta visam kraštui. J. Poškevičių kaip „nesipriešinantį lietuvių kilimui“ ir nededantį pastangų „lenkystei paturėti“ priimti būtų gerai. Tokio žmogaus pulti negalėtų ir šovinistai iš lietuvių visuomenės, jis daug padėtų, mezgant ryšius su Lietuvos bajorais.[125]

                      Paminėsime ir J. Smilgevičiaus indėlį, steigiant Vilniaus lietuvių savišalpos draugiją. Adomas Prūsas atsiminimuose rašė, kad 1912 m. Lietuvių mokslo draugijos metiniame susirinkime perskaitė pranešimą „Bankai ir kreditas Lietuvoje“. Tarnaudamas Rusijos finansų ministerijos Kredito kanceliarijoje patyrė, jog bankinių įstaigų vadovai Lietuvoje svetimtaučiai, o lietuviai tik indėlininkai, steigti vietinius ilgalaikio kredito bankus buvo galima tik svajose, gi smulkaus kredito bankeliuose didesnio kapitalo sukaupti nepavyktų, derėjo rinktis savitarpio kredito draugijas, kurių priežiūra buvo jo rankose.[126] Kuriamos III-osios „Savitarpio kreditavimo bendrovės“ Vilniuje įstatus parengė Andrius Domaševičius, Alfonsas Moravskis, A. Prūsas ir J. Smilgevičius. 1913 m. vasario 5 d. juos patvirtinus Rusijos finansų ministrui, buvo sudarytas organizacinis komitetas, turėjęs sukviesti steigiamąjį susirinkimą, kuriam vadovavo A. Domaševičius, talkinant advokatams Jonui Vileišiui ir Jonui Kymantui, J. Smilgevičiui bei jo bendravardžiui ir bendrapavardžiui iš Liepojos.[127] Steigiamasis susirinkimas įvyko birželio 13 d. dalyvaujant 34 nariams. J. Smilgevičius dėl užimtumo „Vilijoje“ nekandidatavo į valdybą, bet kartu su J. Basanavičiumi buvo išrinktas kandidatu į Revizijos komisiją.[128] Vilniaus savitarpio kredito draugijos steigiamajame susirinkime 1913 m. birželio 13 d. neapseita be ekscesų. Pagrindiniam organizatoriui daktarui Andriui Domaševičiui pasiūlius į valdybą rinkti ekonomistą Alfonsą Moravskį susirinkusieji nesutiko, nes lietuviškai nemoka ir karšto būdo.  A. Domaševičius protestuodamas paliko salę. Juo pasekė Stasys Matulaitis ir J. Basanavičius.[129]

[1] https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/signataro-j-smilgeviciaus-anukas-senelis-net-baisiausiais-karo-metais-tikejo-kad-lietuva-isgyvens-56-926988 Žr. 2018-08-28.

[2] Jakubavičienė I. Seserys. Sofija Smetonienė (1884-1968) ir Jadvyga Tūbelienė (1891-1988). – Vilnius: Versus aureus, 2014 – P. 45.

[3] Lietuvių enciklopedija, T. 28. – South Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1963 – P. 182; Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012 – P. 143; Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas, 2 tomas, L-Ž. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016 – P. 869.

[4] Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904. – Vilnius: „Diemedžio“ leidykla, 2004 – P. 430.

[5] Žr.: Vyriausybės žinios – 1935, gruodžio 17 – Nr. 515 – P. 12.

[6] Selenis V. Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019 – P. 6-7 (11 pastaba).

[7] LCVA, F. 923, AP. 1, B. 597, L. 98 a. p.

[8] https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Smilgevičius. Žr. 2018 10 27.

[9] Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas, 2 tomas, L-Ž. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016 – P. 869.

[10] Merkelis A. Lietuvos nepriklausomybės skelbėjai. Kun. Alfonsas Petrulis (1873-1928), Jonas Smilgevičius. // Lietuvos aidas – 1938, kovo 15 – Nr. 116 – P. 3.

[11] Žr.: Tautos ūkis – 1930, Nr. 4 – P. 101-102.

[12] Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos steigiamasis seimas. – New York: Tautos fondas, 1975 – P. 11; Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas (T. 2), Lietuvos steigiamojo seimo (1920-1922 metų) narių biografinis žodynas. – Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2006 – P. 406.

[13] Alekna V. Nepriklausomybės kūrėjai. // Apžvalga – 1992, kovo 15-21 – Nr. 10 – P. 2; To paties. Jonas Smilgevičius 1870-02-12 – 1942-09-27. // Voruta – 2000, kovo 4 – Nr. 9-10 – P. 3, 8.

[14] Žukienė R. Žemaičiai – Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai. // Žemaičių saulutė – 1999, vasario 12 – Nr. 7 – P. 7.

[15] Vyšniauskienė A. Jono Smilgevičiaus atminimo įamžinimas. // Voruta – 1999, spalio 23 – Nr. 37 – P. 5.

[16] Lietuvos dvarai. Dviejų tomų –inynas, T. II , sudarytoja I. Semaškaitė. – Vilnius: „Algimantas“, 2009 – P. 30.

[17] http://www.lietuviunamai.vilnius.lm.lt/index_files/smilgevicius_lankstinukas_jav.pdf; https://www.15min.lt/media/timeline/signataras-smilgevicius; https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/signataro-j-smilgeviciaus-anukas-senelis-net-baisiausiais-karo-metais-tikejo-kad-lietuva-isgyvens-56-926988; https://www.delfi.lt/multimedija/lt1918/signataras-jonas-smilgevicius-nepasidave-spaudimui-esa-lietuviai-be-stipraus-kaimyno-pagalbos-neisgyvens.d?id=77150555; https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/nepaprasta-nepriklausomybes-akto-signataro-anuko-gyvenimo-istorija-amerikiecius-moko-meditacijos-ir-stebina-eilerasciais-apie-lietuva-286-899334. Žr. 2018 m. balandžio 2 d.

[18] Šmotelis J. Atsiminimų skirsneliai. – [Čikaga]: M. Morkūno spaustuvė, 1977 – P. 80-82.

[19] Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. Medžiaga istorijai. – Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 1994 – P. 480

[20] http://alkas.lt/wp-content/uploads/2018/05/Atminimo-lenta-signatarams-Liepojoje_%C4%A2irts-Gertsons-nuotr.jpg Žr. 2018 08 28.

[21] Smetona A. Mintaujos gimnazijos iškilmių proga. // Lietuvis – 1925, rugsėjo 18 – Nr. 37 – P. 8-9; Atsiminimai apie Joną Jablonskį. Šaltiniai. Sudarytojos S. Čepaitienė ir L. Lapinskienė. – Vilnius: „Gimtasis žodis“, 2010 – P. 46, 47, 51, 56; Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007 – P. 190.

[22] LMABRS, F12-3499, L. 1-4.

[23] Piročkinas A. Prie bendrinės kalbos ištakų. J. Jablonskio gyvenimas ir darbai 1860-1904 m. – Vilnius: „Mokslas“, 1977 – P.71.

[24] K. Ob.[J. Jablonskis]. Iš Mintaujos. // Varpas – 1890, Nr. 5 – P. 75-77.

[25] Merkelis A. Antanas Smetona Mintaujos gimnazijoje. // Šviesos keliai – 1934, Nr. 8 – P. 464.

[26] Gaigalaitis V. Atsiminimai. – Klaipėda: Klaipėdos universiteto Baltistikos centras, 1998 – P. 28, 31, 34, 279.

[27] Mikolainis P. Atsiminimai iš „Varpo“ gyvenimo. In: Knygnešys, 1864-1904, III Petrui Ruseckui pagerbti. – Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1997 – P. 148.

[28] Grinius K. Atsiminimai ir mintys, I. – Tubingenas: Patria, 1947 – P. 216.

[29] Lietuviškieji slapyvardžiai, T. 1. – Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2004 – P. 250.

[30] Kadaginiszkis. Kenstavičiai arba Rokititos (Kauno rėdybos, Telszių pavieto). // Vienybe lietuvininku – 1894, vasario 21 – Nr. 8 – P. 93; vasario 28 – Nr. 9 – P. 104-105.

[31] Kadaginiszkis. Mažeikiai, Kauno rėdybos Szaulių pav.; Tyrkszlių parapija, Telszių pavieto.// Ten pat – 1894, kovo 7 – Nr. 10 – P. 117.

[32] Kadaginiszkis. Kretinga, Kauno rėdybos. // Ten pat – 1894, rugpjūčio 15 – Nr. 33 – P. 391-392.

[33] Kadaginszkis. Plungė (Kauno rėdybos). // Ten pat – 1894, liepos 18 – Nr. 29 – P. 345.

[34] Kadaginiszkis. Lieplaukė Kauno gub., Telszių pavieto. // Ten pat – 1894, lapkričio 14 – Nr. 46 – P. 547-548.

[35] Jons Kadaginiškis. Iš Latvijos. // Varpas – 1895, Nr. 7 – P. 120. Perspausdinta: Vienybe lietuvininku – 1895, spalio 2 – Nr. 40 – P. 474.

[36] Petreikis T. Lietuvos valstybės kūrėjų žemaičių bibliotekos ir jų likimas. // Žemaičių žemė – 2016, Nr. 2 – P. 33.

[37] Berlyniškis. Žemės drėgnumas ir vaisingieji medžiai. // Ukininkas – 1895, liepos 1 – Nr. 13 – P. 102.

[38] Kadaginiszkis. Iš Berlyno. // Ukininkas – 1895, birželio 10 – Nr. 11 ›– P. 86-87.

[39] Pienininkystė Lietuvos ukininkams. Parašė Berlyniškis. – Tilžė: [Oto von Mauderodės sp.], 1895 – P. 3, 22-23.

[40] Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai. Iliustruotas albumas. Sudarytojas E. J. Morkūnas, – Vilnius: VšĮ „Terra publika“, 2013 – P. 132.

[41] Technikos enciklopedija, IV tomas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010 – P. 23.

[42] http://www.signatarai.eu/J_Smilgevicius.html Žr. 2018 08 15.

[43] Karuža V. [Jesaitis Juozas]. Varšuva. // Vilniaus žinios – 1905, lapkričio 5 – Nr. 260 – P. 3-4; L. G. [Gira Liudas]. Lietuvių savytarpinės pagelbos draugystė Varšuvoje. // Ten pat – lapkričio 6 – Nr. 261 – P. 2.

[44] LMABRS, F37-11395, L. 1-4, 10.

[45] Čiurlionytė J. Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. – Kaunas: [Išleido J. Petronis], 1994 – P. 161. Čia rašoma, kad 1904 m. „jau buvo įstojęs į Varšuvos savitarpio pašalpos draugiją ir vadovavo jos chorui“.

[46] Kasakaitis A. Kaip Lenkijos lietuviai rūpinosi Lietuva. // Trimitas – 1938, kovo 13 – Nr. 9  P. 220.

[47] Valaitis J. Praeities apybraižos (1900-1950). – Chicago: Naujienos, 1974 – P. 99, 101, 103.

[48] Mažasis [A. Vosylius]. Varšuvos lietuviai. // Vilniaus žinios – 1907, kovo 20 (balandžio 2) – Nr. 63 – P. 3.

[49] Ten buvęs Kun. Apysenis [Prapuolenis K.]. Varšuva. Pirmutinis viešas lietuvių apsireiškimas. // Šaltinis – 1908, gegužės 13 – Nr. 20 – P. 316.

[50] Skausmas [A. Staugaitis]. Lietuviai Varšuvoje. // Vilniaus žinios – 1907, vasario 15 – Nr. 37 – P. 3; Lietuvių enciklopedija, T. 33. – South Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965 – P. 196.

[51] I. S. Kodėl veršiai (teliukai) dvesia? // Vilniaus žinios – 1905, vasario 12 – Nr. 40 – P. 4.

[52] J. V. Pabrangs galvijai ir kiaulės. // Vilniaus žinios – 1905, rugsėjo 23 – Nr. 231 – P. 1-2.

[53] Trumpas vadovėlis sviestininkystės / parašė J. Smilgevičia. – Varšuva: sp. ir lit. „Saturn“, 1905 – 15 p.

[54] A. S. [Staugaitis Antanas]. Bibliografia. Trumpas vadovėlis sviestininkystės. Parašė J. Smilgevičia, Varšuva, 1905. // Lietuvių laikraštis – 1905, rugsėjo 22 – Nr. 42 – P. 622; K. Trumpas vadovėlis sviestininkystės. // Žemė („Lietuvos ūkininko“ priedas) – 1906, birželio 27 – Nr. 1 – P. 7.

[55] Šalčius P. Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų. – Kaunas: „Raidė“, 1937 – P. 194,219, 241.

[56] Trumpas pienininkystės vadovėlis / parašė J. Smilgevičia. – Varšuva: varšavinio skyriaus f. „Alfa-Nobel“ leidimas, J. Pesio ir b-vės „Saturn“ sp., 1909.

[57] LTTI BR, F22-5, L. 3 a. p.

[58] Valaitis A. Iš Lietuvių mokslo draugijos istorijos. (Perspausdinta iš „Lietuvių tautos“ IV kn. 3 sąs.). – Vilnius: „Ruch“ spaustuvė, 1932 – P. 7; LTTI BR, F22-5, L. 6 a. p.

[59] LCVA, F. 1674, AP. 1, B. 233, L. 10-11.

[60] Lietuvių mokslo d-ija. VIII-asis Visuotinis susirinkimas. III posėdis. // Viltis – 1913 birželio 19 – Nr. 70 – P. 2.

[61] Vileišis J. Iš Lietuvių mokslo draugijos. // Viltis – 1913, rugpjūčio 25 – Nr. 99 – P. 3.

[62] LTTI BR, F22-11, L. 9, 18, 38, 43, 80; F22-900, L. 1.

[63] Pruskus V. Enciklika „Rerum novarum“: percepcijos Lenkijoje ir Lietuvoje ypatumai ir atsako raiška. // Logos – 2010, sausis – Nr. 62 – P. 159.

[64] LLTI BR, F2-1732, lapai nenumeruoti.

[65] LLTI BR, F2-1734, lapai nenumeruoti.

[66] LMABRS, F. 70-458, L. 13-14.

[67] LLTI BR, F2-31, lapai nenumeruoti.

[68] LMABRS, F. 70-457, L. 2 ir a. p.

[69] LLTI BR, F2-1740, lapai nenumeruoti.

[70] Valdybos vardu D-ras J. Basanavičius. Iš „Vilijos“ bendrovės. // Viltis – 1911, spalio 28 (lapkričio 10) – Nr. 125 – P. 3.

[71] „Vilijos“ valdyba. „Vilijos“ Bendrovė Vilniuje. // Lietuvos žinios – 1911, liepos 28 (rugpjūčio 10) – Nr. 86 – P. 2.

[72] Nepriklausomų valstybių – Lietuvos ir Latvijos – kūrėjai Mintaujos gimnazijoje. Parodos knyga. – Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 2016 – P. 63; LLTI BR, F2-1734, lapai nenumeruoti.

[73] Nakas A., Pruskus V. Petras Vileišis. Inžinierius. Kultūrininkas. Verslininkas. – Vilnius: „Technika“, 2001 – P. 13.

[74] LMABRS, F70-457, L. 5 (Bendrovės sutartį sudarė dešimčiai metų su galimybe pratęsti kas penki metai).

[75] Ten pat, F70-458, L. 3.

[76] Basanavičius J. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Vaga, 1970. – P. 828.

[77] LLTI BR, F2-1903, L. 399.

[78] Vileišis P. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. – P. 596.

[79] Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Landsbergis V.. Laiškai Sofijai. – Vilnius: baltos lankos, 2011 – P. 54.

[80] Ten pat, P. 25.

[81] Ten pat, P. 599, 602, 603.

[82] D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija, Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija 1851-1922. – Vilnius: Lietuvių mokslo draugija, 1936. – P. 124.

[83] „Vilijos“ bendrovė Vilniuje // Lietuvos žinios. – 1911, liepos 28. – Nr. 36. – P. 2.

[84] Viln. ukio mašinų fabriko bendrovė „Vilija“ // Ten pat. – 1911, gegužės 10. – Nr. 53. – P. 1.

[85] Smilgevičius J., direktorius. Apie „Vilijos“ bendrovės“ veikimą. // Viltis – 1913, gegužės 5 – Nr. 51 – P. 3-4. Šis tekstas paskelbtas ir Amerikos lietuvių spaudoje, žr.: Vienybe lietuvninkų – 1913, birželio 4 – Nr. 23 – P. 6.

[86] Pirmi žingsniai. // Lietuvos žinios – 1911, balandžio 19 – Nr. 44 – P. 1-2.

[87] V. K. Rūpinkimės patys savimi. // Viltis – 1913, sausio 8 – Nr. 8 – P. 1.

[88] Viln. ukio mašinų fabriko Bendrovė „Vilija“. // Lietuvos žinios – 1911, gegužės 10 – Nr. 53 – P. 1.

[89] „Vilijos“ bendrovė Vilniuje. // Lietuvos žinios – 1911, liepos 28 – Nr. 86 – P. 2.

[90] „Vilijos“ bendrovės paaiškinimas. // Lietuvos žinios – 1911, birželio 9 – Nr. 62 – P. 1-2.

[91] Iš „Vilijos“ bendrovės. // Lietuvos žinios – 1911, spalio 27 – Nr. 125 – P. 4.

[92] J. B-tis. Mūsų pramonijos pumpuras. // Viltis – 1911, lapkričio 18 – Nr. 134 – P. 1.

[93] X. „Latvių ekonomiškoji draugija“, // Lietuvos žinios – 1911, lapkričio 12 – Nr. 132 – P. 3.

[94] P. R. Argi „Žagrės“ priešai? // Lietuvos žinios – 1912, rugsėjo 1 – Nr. 103 – P. 1; Šiaulys. „Vilija“ ir „Žagrė“ // Ten pat – 1912, rugsėjo 13 – Nr. 108 – P. 2-3.

[95] Jonukas. Dambava. Ūkio paroda. // Ten pat – 1912, rugsėjo 11 – Nr. 107 – P. 3.

[96] Apie „Vilijos“ bendrovės veikimą. // Viltis – 1913, gegužės 5 – Nr. 51 – P. 3.

[97] „Vilijos“ bendrovės 1912 metų balansas. // Lietuvos žinios – 1913, gegužės 4 – Nr. 52 – P. 5-6.

[98] Apie „Vilijos“ bendrovę. // Lietuvos atstatymas – 1918, Nr. 4 – P. 12-13.

[99] „Vilijos“ bendrovės pranešimas. // Lietuvos žinios – 1915, sausio 28 – Nr. 11 – P. 4.

[100] LLTI BR, F2-1732, lapai nenumeruoti.

[101] Jasaitis J. Laiškas į redakciją. // Aušra – 1914, rugpjūčio 7 – Nr. 30 – P. 383.

[102] Pen-tis Pr. Nauji laimėjimai lietuvių fabrikacijoje. // Lietuvos žinios – 1914, birželio 19 – Nr. 133 – P. 3-4.

[103] Yčas M. Iš mano kelionės Amerikon. // Viltis – 1913, rugpjūčio 2 – Nr. 89 – P. 2.

[104] Yčas M. Prie lietuviųekonomijos kilimo. // Vienybe lietuvininku – 1913, rugsėjo 17 – Nr. 38 – P. 4-5.

[105] http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=32081, žr. 2018 m. balandžio 2 d.

[106] Šmikis. Suvalkioja tinka veisliniams gyvuliams auginti. // Žemė – 1912, spalio 18 – Nr. 21 – P. 166-167.

[107] Vilnaus kronika. „Lietuvių ūkininkų bendrovės“ įsteigiamasis susirinkimas. // Viltis – 1914, gegužės 13 – Nr. 104 – P. 3.

[108] Įsteigiamasis „Lietuvių ūkininkų bendrovės“ susirinkimas. // Viltis – 1914, gegužės 25 – Nr. 114 – P. 2.

[109] Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII. – Vilnius, 2012 – P. 170.

[110] Liulevičius V. Išeivijos ekonominė parama Lietuvai // Aidai. – 1978. – Nr. 7. – P. 312.

[111] J. Basanavičiaus 1911 m. gegužės 24 d. laiškas J. Tumui. // VUBRS, F1-D401, L. 2 a. p.

[112] Skirius J. Dr. Jono Basanavičiaus laiškai JAV lietuvių veikėjui kun. Antanui Milukui. // Istorija – 2001 – Nr. 49-50 – P. 87.

[113] D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija. – Vilnius: Lietuvių mokslo draugija, 1936 – P. 138, 139.

[114] LLTI BR, F2-1732, lapai nenumeruoti.

[115] LMABRS, F. 70-453, L. 14.

[116] LMABRS, F70-459, L. 1-2.

[117] Ten pat, L. 7.

[118] LMABRS, F70-452, L. 1 a. p.

[119] LLTI BR, F2-36, lapai nenumeruoti.

[120] LLTI BR, F2-1732, lapai nenumeruoti

[121] LLTI BR, F2-1821, lapai nenumeruoti.

[122] LLTI BR, F2-1734, lapai nenumeruoti.

[123] LLTI BR, F2-1740, lapai nenumeruoti.

[124] LLTI BR, F2-1738, lapai nenumeruoti.

[125] LLTI BR, F2-1734, lapai nenumeruoti.

[126] Prūsas A. Gyvenimo keliai. 1878-1938. – Marijampolė: „Dirvos“ bendrovės spaustuvė, 1938 – P. 159-160.

[127] Terleckas V. Bankininkystė Lietuvoje 1795-1915. – Vilnius: [Lietuvos bankas], 2011 – P. 362.

[128] 3-iosios Savitarpio kredito d-jos steigiamasai susirinkimas. // Lietuvos žinios – 1913, birželio 20 – Nr. 71 – P. 2.

[129] Jurginis J. Gydytojas Andrius Domaševičius. Laikas ir amžininkai. – Vilnius: Gairės, 2017 – P. 81.

Bus daugiau

The post Istoriko Algirdo Grigaravičiaus monografija „Jonas Smilgevičius – kitoks signataras“ appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Mieli skaitytojai, Voruta.lt pradeda publikuoti istoriko Algirdo Grigaravičiaus monografiją apie 1918 m. Vasario 16 – osios Akto signatarą Joną Smilgevičių. Šiandien kviečiame skaityti antrąją monografijos dalį. Pirmąją dalį galite skaityti ČIA.

Turinys

1. Įžanga
2. Karaliaučiuje ir Berlyne
3. Peterburge ir Varšuvoje
4. Pirmoji lietuvių akcinė bendrovė „Vilija“
5. Lietuvos Taryboje
6. Užventyje
7. Kredito bankas
8. Lietuviškame versle
9. 1 Bendrovių steigėjas ir organizatorius
10. 2 Prekybos ir pramonės bendrovė „Nemunas“
11. 3 Bendrovė „Neris“
12. 4 Akcinė aliejaus fabriko bendrovė „Ringuva“
13. 5 Draudimo bendrovė „Lietuvos Lloydas“
14. Visuomenininkas ir labdarys
15. Asmenybė, šeima, giminė                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                    5. Lietuvos Taryboje                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                             J. Smilgevičius prisidėjo prie Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklos. 1915 m. vėlyvą rudenį jis kartu su P. Klimu ir P. Bugailiškiu išvyko iš Vilniaus į Užventį savo reikalais. Iki Vievio teko eiti pėsčiomis.[1] Daugiau žinių apie veiklą joje neaptikome.

1917 m. vasaros pradžioje Juozas Gabrys iš Šveicarijos į vokiečių projektuojamą Pasitikėjimo tarybą šalia krikščionių demokratų ir tautininkų srovės veikėjų pasiūlė ir nepartinius, tuometine terminologija „bepartyvius“, suminėdamas Roką Šliūpą, Alfonsą Petrulį, S. Kriaučiūną ir J. Smilgevičių.[2] Tai rodo, kad jis buvo žinomas plačiau nei Vilniuje dėl savo organizacinių sugebėjimų tvarkytis „Vilijos“ bendrovėje ir reikalingas tautinei veiklai dėl gero vokiečių kalbos mokėjimo. Peliksas Bugailiškis kažkodėl kartu su A. Smetona ir S. Narutavičiumi jį laikė „kiek palankesniais ir didesniais Vokietijos šalininkais“, priskirdamas 1917 m. rugsėjo mėnesio Vilniaus konferencijos metu prie tautininkų.[3] 1918 m. sausio 20 d. Petras Klimas dienoraštyje užfiksavo, kad Lietuvos Taryboje Centro kuopą sudaro A. Smetona, Jokūbas Šernas, Kazimieras Šaulys, Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, J. Basanavičius, Donatas Malinauskas, Jurgis Šaulys ir eilučių autorius.[4] J. Basanavičius autobiografijoje sausio 14 d. įrašė žinią apie „Lietuvos aido“ redakcijoje įvykusį dešimties LT narių pasitarimą Centro kuopai „sutvarkyti“.[5] Tai sumanė A. Smetona, siekiant išsaugoti vienybę LT ir nenutraukti derybų su vokiečiais. Tartasi su krikščionimis demokratais dėl būsimų „ministerijų“ pasiskirstymo. M. Peikštenienė, sekdama teisės istoriku M. Maksimaičiu, teigia, kad J. Smilgevičius buvo vienas iš septynių nepartinių, bet dažniausiai liberalių pažiūrų LT narių, pajėgiančių paveikti bendras nuotaikas. Tokiais dar įvardina J. Basanavičių, P. Klimą, D. Malinauską, S. Narutavičių, J. Šaulį, J. Šerną.[6] S. Narutavičius yra aiškus kairiojo LT sparno atstovas, J. Basanavičius pasikliovė A. Smetonos vedama linija su Vokietija, o 1918 m. liepos mėnesį įstojo į Tautos pažangos partiją. P. Klimas savo dienoraštyje J. Vailokaitį, A. Stulginskį ir S. Banaitį yra pavadinęs mažaisiais politikais (p. 211), o prisiminimuose J. Vailokaitį, K. Bizauską, P. Dovydaitį, A. Petrulį ir J. Smilgevičių apibūdina kaip LT nevaidinusių „per daug žymios rolės“.[7] Tačiau lenkų istorikas P. Losovskis rašė, kad LT užsinėrus Gruodžio 11-osios nutarimo kilpą, nepatenkinti per didelėmis nuolaidomis Vokietijai, kairieji jos nariai S. Kairys, S. Narutavičius, J. Smilgevičius ir J. Vileišis 1918 m. sausio 14 ir 18 d. tarėsi su visuomeninių lenkų organizacijų atstovais, siūlydami sušaukti visų Lietuvoje gyvenančių tautybių konferenciją ir sudaryti naują tarybą. Kol kas LT reikia palikti, bet lenkai griežtai atmetė bet kokį bendradarbiavimą su ja ir pareikalavo pasisakyti už federaciją su Lenkija. Tai lietuvių derybininkai priskyrė būsimo seimo kompetencijai. Po ilgų pokalbių abi pusės išsiskyrė, nepriėmus jokio sprendimo, bet sutarė dėl galimybės bendradarbiauti ateityje.[8]

Iš J. Smilgevičiaus 1917 m. rugpjūčio 18 d. laiško J. Šauliui aiškėja, kad signataras ieškojo kandidatų būsimai Vilniuje konferencijai tuometinėse Kuršėnų, Pajūrio, Skaudvilės ir Vėžaičių apskrityse.[9] Su broliu Pranciškumi prisidėjo piniginėmis aukomis prie  1917 m. Vilniaus konferencijos organizacinių išlaidų iki jos pradžios  sumokėdami 12 markių už ženklelius su Vyčiu, o po to dosniai aukodami 70 markių. Daugiau davė tik kunigas A. Skinderis (104) ir S. Narutavičius (50), iš viso surinkta 1979 markės. Brolis Kuršėnų apskrities atstovų sąraše įrašytas kaip atvykęs iš Laumakių (dokumente „Lowniaki“).[10]

                      2017 m. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras išleido Alfonso Eidinto ir Raimundo Lopatos parengtą fundamentalų rinkinį „Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914-1920 metų dokumentuose“. Juo ir pasiremsime, sekant J. Smilgevičiaus pasisakymus 1917-1918 m. Į Organizacinį komitetą konferencijai sušaukti pakviestųjų sąraše J. Smilgevičius įrašytas taip: „dvarponis, agronomas, Šoriai, Užventis, 47 metų“. (p. 176). Apie kaizerinės okupacijos pradžią rugpjūčio 1 d. posėdyje kalbėjo: „Tik tik pasirodė vokiečiai – ėmė elgtis Lietuvoje kaip Rusijoje. Man paaiškinus, kad čia ne rusai, o lietuviai, vokiečiai atmainė savo žiaurumą. Dabiu [taip tekste], po pakvietimo į Vilnių, Kreishauptmann[as] atvažiavo ir sakė: „Mes vykdome tik Lietuvos politiką“. Vokiečiai esą nori su Lietuva turėti vien „ekonominius ryšius“ (p. 185). Būsimos valstybės teritorijos klausimu pareiškė, kad Balstogės (Belostoko) rajono prisijungti neverta, nes turtingi jo fabrikantai konkuruos Vilniuje, priimtina siekti Liepojos ir toliau aiškino: „Šventosios upės abu krantu ir bent 2 varstu dešinėje turėtų įeiti į mūsų teritoriją, nes Šventosios upės įtakoje gali būti geresnis uostas nėkaip Palangoje.“ (p. 188). Su lenkais lietuviai niekada nesugyvens, tai „išrištas klausimas“, su rusais – abejotina, nes ten anarchija, reikia tartis  su Vokietija ir išgauti pripažinimą, ką padarė Lenkija ir laimėjo (p. 190). Rugpjūčio 3 d. pritarė Lietuvos Tarybos reikalingumui ir pareiškė, jog būtų gerai jos nariams gauti leidimus vietose susirinkimams organizuoti (p. 196, 197). Dėl konferencijos rezoliucijos manė, kad muitų sąjunga su Vokietija yra pavojinga, „Rusija dėl to jau kariauja‘ (p. 199). Ją nepalankiai vertino ir Jonas Vailokaitis, nes  atimtų galimybę Lietuvai laisvai derėtis su Skandinavijos šalimis, Vokietija įgytų monopolį savo nustatytomis kainomis supirkinėti Lietuvos prekes.[11]  Po Organizacinio komiteto delegacijos vizito pas vokiečius P. Klimui dėstant argumentus, kodėl reikia atsižvelgti į okupacinės valdžios reikalavimus, juos pavadino tik gražiais žodžiais (p. 201). Nebūtų praktikas, supratęs organizacinius bet kokios veiklos pamatus, nes padėkojo už nuveiktą darbą Organizaciniams biurui. Jau konferencijoje rugsėjo 20 d. dėl politinės orientacijos pasisakė už kuo greitesnį nepriklausomos Lietuvos pripažinimą iš Vokietijos pusės: „Negali būti baimės prieš vokiečių ekonomiškąjį pavergimą. Prekyboje jie čia {Lietuvoje] neveiklūs, konkuruosime su žydais. Pramonėje gi bendradarbiausime. Net žemės ūkis Lietuvoje iš vokiečių rankų slysta. Dėlei karo žudynių nebus didelio žmonių eksporto iš Vokietijos.“ (p. 213) Detaliau pasisakymas užfiksuotas Pranciškaus Dogelio protokolų juodraščiuose: „Norėč[iau] paminėti apie ekonomišką padėjimą. Lietuva be Vokietijos, kas link prekybos, negalėtų apseiti. Optas [taip tekste] yra vokiečių rankose. Lietuviai mokėjo paskutiniais laikais konkuruoti. Kas link industrijos irgi pasekmingai galėjo konkuruoti su vokiečiais.

                      Visų svarb[iausia] – ūkis. Žemės supirkimas vokiečiams [vykdomas vokiečių] nėra toks baisus. Prieš karą iš vokiečių daug žemių perėjo į mūsų rankas. Eksporto vokiečių [kolonistų] į Lietuvą, tiek žmonių žuvus, negalimas.

                      Reikia reikalauti neprigulmingos Lietuvos, bet reikalauti, kad kuo greičiausiai proklamuotų Lietuvą, bet už tai reikia su jais susidėti ūkio klausimu.“ (p. 245).

                      Per Lietuvos Tarybos rinkimus J. Smilgevičius buvo įrašytas į Bendrosios kuopos ir „Pildomojo biuro“ sąrašus. Gavo 150 balsų ir 54 prieš (p. 217-218).

                      Perskaičiuos jo pasisakymus, pastebėtina, jog į būsimą valstybę žvelgė ekonomisto praktiko akimis. Jį labiausiai gąsdino muitų konvencija su Vokietija. Rugsėjo 30 d. Užventyje susirinkusiems žemiečiams pasakojo apie Vilniaus konferencijos darbą: „Žmonės atsidėję išklausė pranešimo apie savarankiškos Lietuvos siekimus. Tas pranešimas nudžiugino žemaičius ir nuramino, nes prieš tai buvo skleidžiamos niekuo nepamatuotos paskalos: būsią Lietuvos jaunuomenę trauksią į karą, grįšianti baudžiava ir t. t.“[12] Žinutę perspausdinusi oficiozinė „Dabartis“ neiškentė nepridėjus: „Pagalios reikėtų suprasti ir netikėti tokiais gandais.“[13]

                      Po organizacinių posėdžių teko gerokai paplušėti, ieškant Žemaitijos atstovų būsimoje konferencijoje. Apie tai signataras trumpai ir kukliai užsimena 1928 m. kovo 14 d. prašyme premjerui A. Voldemarui dėl Užvenčio dvaro likimo: „Vokiečių okupacijos metu iš Lietuvos niekur prasišalinęs nebuvau ir laike vokiečių žiaurumų ne vieną žmogų esu apgynęs ir nemaža padėjęs mūsų šalies apgynimui. Kuomet reikėjo surinkti lietuvius į Vilniaus konferenciją, apvažinėjau visą Žemaitiją, kviesdamas važiuoti į konferenciją, o tai buvo tais laikais ne taip lengva įvykdyti, dėlei trukdymų iš vokiečių pusės ir visokių kelionės pavojų.“[14]

                      Per posėdžius Lietuvos Taryboje  J. Smilgevičius aktyviai diskutavo dėl teritorijos, konvencijų, santykių su vietine okupacine valdžia, nors jo žodžiai ir neatsispindi protokoluose. Spalio 8 d. jį išrinko į komisiją dėl memorialo okupacinei valdžiai rekvizicijas liečiančios dalies suredagavimo, gruodžio 5 d. kartu su J. Vileišiu pavesta parengti raštą dėl arklių rekvizicijų (p. 275). Dėl gero vokiečių kalbos mokėjimo gruodžio 10 d. išrinktas į LT delegaciją važiuoti į Kauną įteikti rezoliucijos dėl santykių su Vokietija, o kitų metų sausio 15 d. nuvykti į Berlyną „tartis su kompetentingomis vokiečių valstybės įstaigomis dėl Lietuvos dabartinio stovio ir jos ateities“ (ją sudarė A. Smetona, S. Kairys, S. Narutavičius, J. Staugaitis) (p. 316, 338). Matyt, šį kartą J. Smilgevičius pateko ir kaip pripažintas ūkio specialistas, pajėgus derėtis ekonominiais  reikalais. Tai parodo ir sausio 16 d. nutarimas, kai rengiantis perimti valdžią buvo projektuojami nuolatiniai LT skyriai, jam ir J. Šernui pavestas  Valstybės ūkio skyrius (p. 340). Per LT krizę, sausio 26 d., jis prareiškė, kad paskelbus krašto nepriklausomybę, jeigu niekas nesikeis, tai žmonėms sukels blogą įspūdį. Kitą dieną kartu su J. Staugaičiu ir J. Vailokaičiu atsisako pasirašyti 26 d. priimtą notifikacijos Vokietijai tekstą (p. 346). Vasario 16 d. be abejonės balsuoja už nepriklausomybę be konvencijų ir išrenkamas į delegaciją, siunčiamą Berlynan, Vokietijos pripažinimui gauti (J. Šaulys, A. Smetona, S. Narutavičius, J. Staugaitis). Tačiau vėl išnirus konvencijoms būsimame nepriklausomybės pripažinime, kovo 19 d. protestuodamas su P. Klimu, ir J. Vailokaičiu palieka posėdį, o kitą dieną su S. Narutavičiumi atsisako dalyvauti delegacijoje į Berlyną (p. 365, 385, 388).

                      Tuomet užsienyje netrūko įvairiausių gandų apie Lietuvą. Čikagoje leidžiama „Lietuva“  balandžio 19 d. remiantis „Tėvynės“ korespondento pranešimu iš Japonijos skelbė „Sako, Lietuvos valdžia susitvėrė“ ir nurodė, kad Laikinosios vyriausybės premjeru yra A. Smetona, finansų ministras J. Smilgevičius, o už karo reikalus atsakingas Donatas Malinauskas.[15]

J. Smilgevičius sausio 28 d. vietoje pasitraukusio J. Vileišio išrenkamas į Amnestijos komisiją, turėjusią parengti visuotinės amnestijos sąlygas, kai Vokietija pripažins nepriklausomybę, kitą dieną patenka į Susisiekimo komisiją. Vasario 11 d. jam, V. Mironui ir J. Staugaičiui pavesta kreiptis į okupacinės valdžios viršininką dėl arklių ir veislinių galvijų rekvizicijų sustabdymo, o 13 d. pasiūlo į darbotvarkę įtraukti ūkio mokyklų klausimą (p. 350, 353, 359, 361). Sausio 21 d. Raseinių kreishauptmanas paskelbė, jog nuo vasario mėnesio nuo kiekvienos laikomos vištos reikės pristatyti po du kiaušinius, nuo kovo – keturis, nuo balandžio ir toliau – šešis, o už kiekvieną nepristatytą kiaušinį teks mokėti po 50 pfenigių baudos.[16] Tai parodo kaizerinių okupantų pedantizmą, alinant karo reikmėms kraštą. Balandžio 25 d. posėdyje pasipiktino, jog tėvams, norintiems vaikus vežti į gimnaziją, vietinė valdžia leidimo vykti neduoda, kol jie nepasirašys peticijos už personalinę Lietuvos uniją su Prūsija. 26 d. popietiniame posėdyje Valstybės ūkio (turto) komisijos vardu informavo, kad jos veiklai reikalingi trys žmonės, nes reikia apvažiuoti kraštą, nustatant kiek miškų iškirsta. Į talką jam ir J. Šernui „pririnktas“ A. Stulginskis. Kitos dienos posėdyje su S. Narutavičiumi papildė Skundų komisijos pranešimą, nurodydami, kad vietinė valdžia „skundų padavėjus persekioja“ ir juos reikėtų nuo to apsaugoti ir susilaikė balsuojant dėl J. Vileišio pasiūlytos rezoliucijos apie žydų ir gudų atstovų įtraukimą į LT sudėtį. LT prezidiumo birželio 19 d. posėdyje kartu su dvarininkais Kazimieru Lukauskiu ir Marcijonu Janavičiumi, vienu pirmųjų profesionalių miškininkų Lietuvoje, pateikė „sumanymą“ dėl kovos su banditizmu, kurio projektą nutarta perduoti Oberosto valdžiai. (p. 398, 409, 411, 434). Birželio 15 d. prezidiumui įteiktame sumanyme konstatuota, kad daugelyje Žemaitijos apskričių nuo pavasario pabaigos pradėjo slankioti dideli būriai apsiginklavusių plėšikų, apie kuriuos žino ir vietinė vokiečių valdžia. Pasirašiusieji siūlė leisti kiekviename didesniame kaime ir dvare laikyti po keturis ginklus, mažesniuose – po du tris, kviesti po kelis vietinius gyventojus būti patarėjais ir tarpininkais apskrityse, asmenis, kurie padėtų valdžiai sugauti nusikaltėlius, atleisti nuo maisto pristatymo ir kitokių prievolių, o ne apdovanoti pinigais.[17] Gi inžinierių Steponą Janavičių iš Gilučių dvaro įtraukė į Kuršėnų apskrities atstovus 1917 m. rugsėjo konferencijoje Vilniuje kaip „per karą sulietuvėjusį, demokratinių pažiūrų ir ūpo“ žmogų.[18]

          1918 m. liepos 25 d. pateiktam „milicijos organizavimo sumanymui“ peržiūrėti kartu su J. Šernu ir D. Malinausku patvirtintas J. Smilgevičius, o po kelių dienų jį, M. Yčą ir S. Šilingą išrinko į Paskolos (Valstybės paskolų) komisiją, nes LT biudžetas mėnesiui jau buvo pasiekęs 40 000 markių (p. 491, 502, 512). Komisijos pirmininkas S. Šilingas rugpjūčio 3 d. pranešė LVT Prezidiumui, jog organizacinis posėdis įvyko liepos 30 d., nutarta kooptuoti į ją A. Prūsą ir Vytautą Petrulį, J. Smilgevičių kaip gyvenantį ne Vilniuje pasikvies principiniams klausimams spręsti, šiaip jo nebuvimas veiklos ir posėdžių nevaržys.[19]

Ypač aštriai jis pasisakė liepos 27 d. dėl kraštą kamavusių rekvizicijų: „Dabar rekvizicijos nebepakeliamos; už neišpildymą dedamos didelės pabaudos. Mes negalime rekvizicijų paimti į savo rankas ir nustatyti kainas, kurios dabar mažesnės negu prieš karą. Pirkti brangu, o pelnytis nieko. Po tris litrus nuo karvės reikia duoti pieno. Storastos [seniūnai] ima kyšių. Šiems metams kainos dar nenustatytos: už centnerį – 125 svarų, bemokama 10 markių. Kad vokiečiai paduotų savo normas, netesėtume; gi kad duotų mums savo statistikos, kiek per tuos metus iš Lietuvos buvo visa ko gauta, tai galėtume nustatyti normą. Projektuoju, kad būtų sulaikytos rekvizicijos karvių ir arklių, nes dabar žmonės tyčia neaugina veršių; kam, kad juos tuojau nuo karvės atima? Ir raguočių eina mažyn; už ½ metų [iš] jų Lietuvoje nieko nebebus. Vėl geresnius arklius parduoda. Vėl kad valdžia gelbėtų mūsų arklius nuo suskių, kurių Lietuva nebuvo žinojusi, vokiečiai jų užnešė ir dabar naikina mūsų arklius.“ (p. 503). Liepos 29 d. svarstant nutarimą dėl Lietuvos Valstybės Tarybos atstovų apskrityse ryšiams su vietos gyventojais palaikyti, kuriuos skirtų prezidiumas, pastebėjo: „Tai bus sunku. Vokiečiai kiekvieną seka, kabinėjas: pavadinimų atmainos [komisarai ar įgaliotiniai] nieko negelbės, bus skandalų, įgaliotiniai privalo gauti okupacinės valdžios patvirtinimą.“ Lapkričio 4 d. susirūpinęs klausė iš Berlyno grįžusio A. Voldemaro apie rekvizicijas, šis atsakė, kad žinių apie jų nutraukimą kol kas nėra (p. 596). Gruodžio 5 d. Ministrų Kabinetui pateikė paklausimą, kad artinantis pokarinei Taikos konferencijai reikėtų apskaičiuoti patirtus krašte karo nuostolius. M. Yčas, atsakęs Kabineto vardu, tik patvirtino, jog tai esą svarbu (p. 668). Lapkričio 5 d. LVT protokole J. Smilgevičius nurodytas Nepriklausomųjų frakcijos seniūno P. Klimo pavaduotoju. Frakcijos vardu gruodžio 11 d. jie pritarė žydų atstovų kooptavimui (p. 602, 684). 1919 m. vasario 10 d., lankydamiesi pas V. Kapsuką, Pranas Mašiotas ir Marcelinas Šikšnys Vilniaus „Nepriklausomųjų klubo“ vardu siūlėsi tarpininkauti derantis dėl karinių veiksmų nutraukimo tarp Raudonosios armijos ir Lietuvos vyriausybės dalinių,[20] nes tuomet Lietuvos vyriausybei grėsė netekti Kauno, Raudonosios armijos daliniams puolant ir stengiantis jį apsupti. Apie įvykusią politinių srovių konsolidaciją signataras Vladas Mironas iš Punios 1919 m. vasario 3 d. laiške arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui rašė, kad ūpas krašte smarkiai pakilo: „Nors sunkiai, bet galų gale pavyko suvienytas pajėgas išlaikyti ir naujasis Kabinetas dirbs su V[alstybės] Taryba“.[21]

 Nepriklausomųjų pavadinimu LVT nuo 1918 m. lapkričio buvo įteisinta frakcija, kuriai senjorų konvente (frakcijų seniūnų sueigoje) nuo to mėnesio 3 d. atstovavo P. Klimas.[22] Jos klubo Vilniuje vardu lapkričio 24 d. A. Žmuidzinavičius kreipėsi į LVT dėl „Prūsų Lietuvos tautos tarybos“ atstovų dalyvavimo.[23] Jų gretose dažnai atsidurdavo neorganizuotieji inteligentai, nepatenkintieji idėjiniu partijų angažuotumu, radikalizavimusi, partijų priešprieša, buvę ramaus kultūrinio darbo šalininkai iš tautinės sąmonės žadinimo ir stiprinimo laikų. Pasiskyrus sau tris svarbiausius postus – premjero, užsienio reikalų ir finansų ministrų, priėmus į sąjungininkus Santarą, vėliau sulaukta jos ir Nepriklausomųjų frakcijos LVT („Nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės sudarymo kuopos“) kandidato į ministrus pirmininkus J. Šaulio, tačiau kairiųjų pastangos negalėjo tikėtis paramos to meto LVT, ir jis buvo išsiųstas dirbti diplomatu į Berlyną.[24] Tad nėra toks mįslingas demonstratyvus mokslų daktaro išėjimas balsavimo metu 1919 m. balandžio 4 d., kai A. Smetoną rinko pirmuoju prezidentu.

                      1918 m. lapkričio pabaigoje buvo pakirtas Švietimo ministerijos pradinių mokyklų įgaliotiniu Kuršėnų apskrityje, apėmusioje ir Užvenčio, Šaukėnų bei Vaiguvos valsčius, perimti jas iš kaizerinių okupantų, pranešinėti ministerijai apie padėtį vietose ir t. t. Nuo 1919 m. sausio 1 d. pareigybės pavadinimas pakeistas į pradžios mokyklų inspektorių.[25] Ar ką nuveikė per tą neramų ir dramatišką laikotarpį, nežinia. Kuršėnų apskrities atstovas 1917 m. rugsėjį Vilniaus konferencijoje vietos dekanas Jonas Novickis 1918 m. lapkričio 19 d. nerimastingume pranešime „krašto apsaugos viceministrui“ ragino greičiau ją kurti, nes apylinkių dvarininkai ir ne kurių partijų žmonės išsijuosę šmeižia Lietuvos Valstybės tarybą.[26] Metų pradžioje apskrities pradžios mokyklų instruktoriumi paskirtas Jonas Murka.[27] To laiko padėtį iliustruotų Užvenčio pradinės mokyklos mokytojo Domo Bubino 1920 m. kovo 1 d. pareiškimas Šiaulių apskrities pradžios mokyklų instruktoriui, kuriame pranešė, jog atvykęs 1919 m. rugsėjo 21 d., rado mokyklos namus užimtus apylinkės teismo, suolus – lauke, žemėlapius ir kitas mokymo priemones – palėpėje, mokyti vaikus pradėjo spalio 15 d. naujai išsinuomotame name, bet dėl prastų sąlygų iš 56 mokinių 13 peršalę stipriai apsirgo.[28] Švietimo ministerijos pradžios mokyklų instruktorius Šiaulių apskričiai rugsėjo 15 d. pranešė departamentui, kad mokytoja O. Norvaišaitė vasaros atostogoms „išvažiavo į rusus“ ir negrįžo, todėl atleista.[29] 1921 m. vasario 24 d. apsilankęs mokykloje instruktorius fiksavo, kad pastatą savivaldybė nuomoja iš ūkininko, keturiuose skyriuose mokosi 130 vaikų (66 berniukai ir 64 mergaitės), yra 36 suolai, 2 spintos ir rašymo lentos, 6 žemėlapiai, gaublys, 9 paveikslai, 2 skaitytuvai, viena „kilnojamoji abėcėlė“, bibliotekėlėje 162 knygos, kėdžių ir stalų neradęs. Ypač gyrė vakarinius kursus „paaugusiems“, kuriuose 38 jaunuoliai patys rūpinasi dora ir drausme, leidžia savo laikraštėlį „Tiesos krislai“ (išlikęs M. Mažvydo bibliotekos rankraštyne), o jaunesniems mokiniams – „Spindulėlį“. Išlikusiame 1927 m. egzemplioriuje nurodoma, kad tai Užvenčio pradinės mokyklos mokinių laikraštėlis. Kaip ir dera rašiniai vaikiški, bet autentiški, 22 puslapių leidinėlyje piešinių daugiau nei teksto. Nuo 1921 m. leidžiamą tvarkė Aleksandras Baškys, Leonora Šimkaitė, Jonas Steponavičius, Pranas Ricas, Stasys Bugenis, o 1926 m. atsirado jau keturi tvarkytojai.[30] Vaikus moko vedėjas Donatas (?) Bubinas ir mokytoja Ona Razvadauskaitė-Kirlienė.[31] Laikmetis paliko mums ir šypseną keliančių draudimų. Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas 1920 m. rugsėjo 9 d., leisdamas Antanui Geniui atidaryti Joniškyje kino salę, pareikalavo afišose nevartoti rusų kalbos, o nepilnamečių ligi 17 metų neįsileisti, kai rodomi „romantiško turinio paveikslai“. [32]

Matyt, sovietinė valdžia, vadovaujama Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, J. Smilgevičių kaip Lietuvos Valstybės Tarybos narį suėmė ir įkalino Lukiškėse, nes ant popieriaus lapo mėlynu pieštuku didelėmis raidėmis J. Basanavičiui 1919 m. balandžio 22 d. parašė: „Vakar 11 ½ valandos lenkų legionai moni su kitais politiškais iš kaleimo paleido.“[33] Galima prielaida, jog suėmė kaip politinį įkaitą. Pavykus laimingai nusigauti į laikinąją sostinę, vienintelį mums žinomą kartą pabandė eiti į politiką, dalyvaudamas steigiamajame Politinės ir ekonominės Lietuvos žemdirbių sąjungos susirinkime 1919 m. balandžio 28 d. Dar to mėnesio 16 d. išrinktas keturių asmenų organizacinis komitetas (LVT narys S. Banaitis, A. Žilinskas iš Garliavos, J. Gavėnas iš Vilkaviškio aps. ir K. J. Skinkis iš Šakių aps.). Steigiamajame susirinkime S. Banaičio bute Kaune pirmininkavo, dalyvaudamas kartu su LVT nariu J. Kavaliunu ir 12 atstovų iš Marijampolės, Šiaulių, Šakių ir Tauragės apskričių bei minėtos Garliavos.[34] Šiaulių apskričiai atstovavo A. Smilgevičius. Kokių nors tolesnės veiklos pėdsakų sąjungoje neaptikta. Lietuvos misijos Amerikoje Informacijos biuras 1920 m. balandžio 5 d. „Drauge“ paskelbė Lietuvos Valstybės Taryboje esančių frakcijų sąrašus. J. Smilgevičius kartu su S. Banaičiu, Jonu Jakimavičiumi ir Juozu Kovaliunu buvo Žemdirbių frakcijoje.[35] Gal signatarui netiko ūkininkų iškėlimas virš kitų visuomenės sluoksnių, sekant partijos kūrėjams Prūsijoje atsiradusia agrarizmo ideologija.[36] Jos postulatais vadovavosi žemės ūkio ministras Jonas Aleksa. Jis siekė ūkininkijai suteikti svarbiausios Lietuvos visuomenės korporatyvinės grupės statusą, kuris lemtų jai palankių valstybės prioritetų formavimą. Kaip teigia Mečislovas Treinys ūkininkų reikšmės suabsoliutinimas, propaguojant agrarinį korporatyvizmą, baigėsi liūdnai, nes išeiviai iš žemdirbių pramoninkai, darbininkai, prekybininkai, valdininkai jautėsi turį kitokius plačiau suvoktus valstybinius interesus, o ūkininkai nusivylė ir per 1935-1936 m. Suvalkijos valstiečių streiką toks siekis galutiniai žlugo.[37]

6. Užventyje

Visų pirma pasakytina apie Užvenčio dvaro sąsajas su mūsų literatūros istorija. Jį 1887 m. išsinuomojo Anupras Pečkauskas, rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos tėvas, netoliese Ušnėnų kaime Povilo Višinskio, paskatinusio ją imtis plunksnos, tėviškė. Dvaro vaizdai aprašyti apysakoje „Sename dvare“. Užventyje su šeima 1892-1893 m. gyveno Julija Žemaitė, sukūrusi čia vieną pirmųjų kūrinių, apsakymą „Rudens vakaras“.  Anupras ir Stanislava Pečkauskai dvare apsigyveno su keturiais vaikais, Marija, Sofija, Steponu ir Vincentu. Rašytoja čia neblogai leido laiką iki 1898 m., kad ir provincialioje kasdienybėje užsiėmė muzikavimu, skaitymu, pasivaikščiojimais po apylinkes ir parką, jodinėjimu, kurį daugiau buvo pamėgusi sesuo, svečių priėmimu, ilgais pokalbiais apie literatūrą ir knygas. Užrašinėjo liaudies dainas, mokė savo brolius, giminių, dvaro kumečių ir darbininkų vaikus.  Čia, liepų alėjose, užsimezgė nuoširdi bendrystė su P. Višinskiu.[38]

Nemaža painiavos J. Smilgevičiaus biografijose ir dvarui ar miesteliui skirtuose straipsniuose su naujos bažnyčios Užventyje sumanymu. Sena medinė ir maža bažnytėlė sudarė žmonėms daug vargų. 1935 m. pavasarį manyta pradėti naujų mūrinių maldos namų statybą. Planą sudarė inžinierius Urbas, per talkas buvo suvežta akmenų, žvyro ir kitų medžiagų pamatams pakloti. Statybos komitetą sudarė J. Smilgevičius, paaukojęs nemažas lėšas, Adolfas Babrauskas, Vincas Baškys, Benediktas Norkus ir klebonas Matulionis. Darbus pradėjo rugsėjo 21 d., pamatus tikėtasi išlieti iki lapkričio.[39] Kraštotyrininkas Vitas Valatka teigė, kad tarp medinės bažnyčios ir varpinės pamatai pakloti 1938-1939 m.[40] Kunigas Adolfas Sabaliauskas (Žalia Rūta), apsilankęs vietoje, nes rūpėjo pamatyti dar 1609 m. statytą medinę bažnyčią, rado naujosios pamatus, tačiau konstatavo, jog statysima bus pagal naują planą, nes inžinierių statytojų sudarytas netiko. Ir pastebi, jog įdėtos lėšos nepasiteisino, kadangi nekompetentingi statytojai reikalą pagadino, bei su kartėliu priduria, jog apgailėtina situacija susidarė dėl to, kad vyskupijos neturi savų nuolatinių architektų. Kasmet provincijoje statomos naujos bažnyčios ir senųjų remontai ar perdažymai pasigėrėti jomis nenuteikia.[41] Kriptonimu „S. B.“ pasirašęs autorius 1940 m. vasarį siūlė bažnyčią išsaugoti kaip senosios medinės architektūros paminklą. 1939 m. kilęs gaisras sunaikino dalį Užvenčio miestelio ir dvi sinagogas, bet bažnyčios nepalietė. Ji remontuota tik kartą, 1825 m. 1820 m. Užvenčio dvaras atiteko Gardino kunigaikščiui Pranciškui Druckiui-Liubeckiui, kuris po penkerių metų perstatė Šv. Marijos Magdalietės bažnyčią. XIX a. pabaigoje, kaip rašyta minėtame „Lietuvos dvarų ir pilių“ leidinyje, jos šventoriaus kampe buvo pastatyta varpinė, kurioje kabo du Valdajuje išlieti varpai, vienas – Martyno Jačo lėšomis, kitas – Izidoriaus Cešinskio.[42]  Šalia yra naujosios pamatai, bet senesnieji gyventojai, prisirišę prie medinės, nenorį, kad nugriautų. Anot autoriaus, kaip Žemaitijos kalvų kalvelių pradžia Užventis tinka plėtoti turizmui.[43] Tokią nuomonę dėl naujosios bažnyčios pakartojo Bronius Kviklys: su norėta tarpukaryje statyti mūrine bažnyčia žmonės nesutikę, nes manyta nugriauti senąją medinę. Jis pažymi, kad Užvenčio Šv. Marijos Magdalenos bažnyčia turi penkis altorius, o stogas viduje paremtas dvejomis kolonų eilėmis.[44] Lietuvos architektūros istorijoje parašyta, kad jos navas dengia plokščios lubos su atviromis sijomis, paremtomis trimis poromis stulpų. Paminėta, kad varpinės tipas retas Lietuvos medinėje architektūroje: varpo bokštas sujungtas su sandėliu-lavonine. Jo kvadratinis statinys kyla už sandėlio stogo, o įėjimas yra priekiniame siaurajame gale.[45] Neveltui dėl unikalios bažnyčios ir medinio dvaro pastato bei seno malūno Užventis buvo įtrauktas į Lietuvos turizmo draugijos išleisto „Vadovo po Lietuvą“ maršrutus Žemaitijoje.[46] Kraštotyrininkas Vitas Valatka apie dvaro rūmus rašė, kad pastatas nors ir žemas, bet ilgas su dviem fasadiniais įėjimais, dešinėje driekiasi parkas, įrėmintas liepų alėja.[47] Panašiai juos 1933 m aprašė ir Augustinas Gricius. Pastatas paprastos statybos, ilgas ir platus, medinis. Svečią po sodą vedžiojo dvaro savininkas, anot autoriaus grynakraujis žemaitis, ir rodė Šatrijos Raganos išraižytus inicialus liepų kamienuose. 1939 m. „Lietuvos aido“ žurnalistui viena iš dukrų pasakojo apie jautrius rašytojos apsilankymus, beieškant liepos su žievėje įrėžtu „Atmink“.[48] Rinkinyje „Lietuvos dvarai ir pilys“, pasirodžiusiame 2015 m., rašyta, jog dvaro gyvenamasis namas buvo suręstas iš stiprių ąžuolinių rąstų, bet ilgas ir šviesus su baltų stulpų veranda, kuri vėliau perdaryta į prieangį, stoglangiai unikalūs – pusapvaliai. Teigiama, kad dvaro parkas įkurtas XIX a. pirmoje pusėje. Jo teritorijoje užtvenkta Venta išsilieja į didelį tvenkinį. Jame auga savaiminiai medžiai, bet galingiausi atrodo uosiai ir liepos, kurių kamienų skersmuo siekia daugiau nei 1 metrą.[49] Dvaras apipintas legendomis. Rūmuose per 1863 m. sukilimą čia siuvo drabužius sukilėliams, buvo jų štabas, o mūriniame pastate, kur dabar tvartas galvijams, kadaise būta bravoro, kur spirito „bose“ nuskandino pagautą rusų šnipą.[50] 1956 m. vasarą bažnyčią apžiūrėjęs Klemensas Čerbulėnas savąjį požiūrį dėl jos neabejotinos istorinės vertės išreiškė taip: atrodanti kaip perstatyta 1703 m.[51] Kad ir buvusi gilioje provincijoje, bet 1845 m. vizituojant bažnyčią, rastos septynios knygos.[52]

Prieš S. Smilgevičienei įsigyjant Užvenčio dvarą, derėtų trumpai pasakyti apie jos paveldėtąjį Tauragės apskrityje Kaltinėnų valsčiuje Henrikavo dvarą. Žemės reformos valdybos 1933 m. gegužės 23 d. nutarime nurodoma, kad Trakogalių kaime (buvęs Henrikavo dvaras) J. Smilgevičiui priklauso 81,15 ha žemės, balandžio 19 d. nutarime konstatuota, jog tą žemę be pertraukos nuosavybės teisėmis valdo nuo 1902 m. 1926 m. balandžio 27 d. J. Smilgevičius prašyme valdybai užtikrino, kad dvaro nuosavybės įrodymai ir dokumentai bus pristatyti. Spalio mėnesį Vidaus reikalų ministerijos Politinės policijos skyrius pranešė Žemės reformos departamento direktoriui, jog J. Smilgevičius ir jo šeimos nariai „prieš Lietuvos valstybę neveikė“, nes skyriuje tokių žinių nėra.

Tais metais dvare turėjo 258 ha žemės, veikė vandens malūnas, tvenkiniuose auginti karpiai. Jonas Kugelevičius, vėliau nuomininko Bernardo tėvas, 1926 m. liepos 14 d. Tauragės apskrities žemės tvarkytojui prašyme nurodė, kad Henrikavo dvare gyvena nuo 1905 m. 1920 m. gavo paliepimą iš J. Smilgevičiaus atsiremontuoti mažiau apipurusius nei turėti trobesius naujoje vietoje ir ten persikelti gyventi „iki gyvos galvos“. Tai parodo signataro rūpestingumą ir žmogišką jautrumą. Kitų metų balandžio 3 d. jis savo ranka paliudijo, kad Leonas Marcinauskis du metus dvare tarnavo „už paprastą ordinarininką [bežemis kumetis] ir per tą laiką atlikdavo pareigas savo sąžiningai, be priešinimos[i].“ Paliudijimas turėjo pastiprinti kandidato gauti žemei prašymą. 1926 m. spalio 23 d. J. Smilgevičius skundėsi žemės ūkio ministrui, kad matininkas Žemės reformos reikalams nusavino 15 ha prūdą, kurio vandeniu naudojosi dvaro malūnas, buvo sumanęs statydintis antrąjį, nes to reikia vietos žmonėms ir paprašė tvenkinį grąžinti, o prie malūnų palikti gamybinėms reikmėms dar 6 ha žemės.[53] Matininkas aiškino, kad prūdo neradęs, tik užliejamas pievas ir kemsynus. Gal savininkas gudravo, siekdamas pasilikti daugiau nei 80 ha normos.

Stefanijos Smilgevičienės įgaliotinio J. Smilgevičiaus 1926 m. vasario pradžios prašymas Žemės reformos valdybai būsimam kultūriniam ūkiui palikti 300 ha, LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2075, L. 19.

Iš 1927 m. sausio 19 d. dvaro perėmimo valdžios globon akto aiškėja, kad paliktoje 81,14 ha žemės normoje 9 ha buvo apsėti rugiais, 4 ha – kviečiais, 8 ha – dobilais. Kaip vidutinio didumo dvarui nemažame sode augo 26 obelys, 27 vyšnios ir slyvos, 4 kriaušės, rezidencijos „vidutinumą“ liudytų ir 16,3 m. ilgio ir 8,4 m. pločio ir 3 m. aukščio dengtas gontais rąstinis gyvenamasis namas. Iš ūkinės paskirties trobesių minėtinas kumetynas, malūnas, kiaulidė, paukštidė, arklidė su daržine.[54] Iš 19 dvare esančių trobesių 4 parduoti naujakuriams, daugumos jų būklė įvertinta kaip bloga, tame tarpe gyvenamasis namas ir malūnas. Tauragės apskrities žemės tvarkytojas juos faktiškai perėmė tų metų liepos 21 d. Prie likusių 15 trobesių įrašyta bendra pastaba, jog paliekami neliečiamai žemės normai „Jono Smilgevičiaus nuosavybėje“.[55]

 Dvarą J. Smilgevičiaus nuosavybe pripažino Šilalės nuovados taikos teisėjas 1932 m. gegužės 19 d. sprendimu, remdamasis vietos gyventojų parodymais, kad jį iš tėvų paveldėjo Stefanija, o pats valdė nuo 1902 m., Kaltinėnų valsčiaus Beržės seniūnijos 1927 m. lapkričio 20 d. rinkikų į Tauragės apskrities ūkininkų tarybą sąraše įrašytas Smilgevičius Jonas, 60 m. amžiaus, Henrikavo dvare 81 ha žemės valdęs nuo 1903 m.[56] 1940 m. rugpjūčio mėnesio „Kaltinėnų valsčiaus ribose esamų stambesnių žemvaldžių-dvarininkų sąraše“ jis, Henrikavo dvare valdęs 81,15 ha žemės, priskirtas „1922 m. žemės reformos paliestų dvarininkų“ kategorijai.[57] Tačiau įtrauktas į 1940 m. rugsėjo ar spalio mėnesio „Suvestines dvarų, nusavintų su visu inventoriumi, žinias“.[58] Prieštaraujanti žinia užfiksuota kitame rugsėjo mėnesio „Sąraše valstybinių ūkių, kurių buvusiems savininkams pripažintos normos iki 30 ha“, kur šalia nurodytos Stefanijos Smilgevičienės, kuri Užvenčio dvare valdė 572 ha žemės, pieštuku  įrašyta pastaba, kad žemės norma jai palikta „antrame jos turimame ūkyje Tauragės apskrityje“.[59] Iš Tauragės apskrities žemės ūkio komisijos tų metų lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 24 aiškėja, kad „Henrikavos“ dvaras į „Kaltinėnų valsčiaus žemės fondą“ paimamas visas, nes J. Smilgevičius dar turi dvarą ir įmonę Užvenčio valsčiuje. „Tauragės apskrities dvarų, kuriuose buvusiems savininkams nepalikta norma, sąraše“ (vykdant 1940 m. sovietinę žemės reformą buvo numatoma iki 30 ha žemės), įrašyta, kad iš dvaro paimti penki arkliai, trys karvės ir dešimt „kitų galvijų“. 1940 m. spalio 24 d. „Tauragės apskrity paliktų valdžios žinioje dvarų bei vienkiemių centrų sąraše“ užfiksuota, kad Henrikavo dvaro medinių trobesių „kokybė bloga“, tvenkinių nesama, podirvis iš molio, sodo ir parko plotas 1,5 ha, o bendras sodybos – 3 ha, gyvenamasis namas turi 128 kvadratinius metrus ploto, tvartas – 261, kiaulidė ir kumetynas – taip pat po 128, daržinė – 360, svirnas – 105, „staldžiukas, nebaigt[as] st[atyti]“ (tvartelis) – 80.[60] Henrikavo dvaro perėmimo valdžios žinion 1941 m. sausio 6 d. akte likusius neišdalintus 30 ha žemės ir turtą perdavinėjo nuomininkas Bernardas Kugelevičius, visa buvo įkainota 7 480 litų suma.[61] Dar viename 1940-1941 m. valstybės žinion perimtų dvarų sąraše nurodyta, kad dvaro trobesiai verti 5 600 litų, gyvuliai – 1510, „negyvasis inventorius“ – 370.[62] 1940 m. lapkričio 12 d. „Nusavintų ir išparceliuotų dvarų sodyboms su trobesiais paskirstymo projekto protokole“ įrašyta, kad dvaras visas paskirtas naujakuriams išdalinti.[63] „Apskrityje valstybės perimtų dvarų „Gyvojo inventoriaus“ ir „Negyvojo inventoriaus“ 1941 m. sausio 11 d. sąrašuose užfiksuota, kad iš Henrikavo dvaro paimti 5 darbiniai arkliai, 3 melžiamos karvės, 7 telyčios, veislinė kiaulė, darbinis vežimas, rogės, 2 dvivagiai plūgai, 3 akėčios, arpas.[64] O sausio 14 d. Tauragės apskrities vykdomasis komitetas Žemės ūkio liaudies komisariato Žemdirbystės valdybai pranešė, kad dvaro pastatams prižiūrėti be atlyginimo paskirtas buvęs nuomininkas, kadangi J. Smilgevičiaus jokio turto nėra, einamoji sąskaita banke nereikalinga.[65] 1945-1948 m.  Kaltinėnų valsčiaus ūkių, likusių be šeimininkų, iš kurių paimama žemė, gyvuliai, žemės ūkio inventorius ir trobesiai užfiksuota, kad į valstybinį žemės fondą nusavinta 81,15 ha žemės, arklys, keturi stambūs raguočiai, po du gyvenamuosius namus ir tvartus, klojimas, svirnas, vienas nenurodytos paskirties trobesys.[66]

Valdė per įgaliotinius, paskutinis iš jų Vincas Smilgevičius 1926 m. savavališkai iškirto 10 ha miško 11 095 litų sumai, už ką departamentas jam iškėlė teisme bylą.[67] Tad nenusavinamą 80 ha normą J. Smilgevičius pasirinko šiame dvare, o Užventis liko žmonos nuosavybe. Ar nuo 1902 m. jis gyveno Henrikave nustatyti nepavyko, nes tėra vietinių gyventojų parodymai, bet peršasi prielaida, kad čia su pertraukomis galėjo gyventi apie tris metus, o 1904 ar 1905 m. persikėlė dirbti į Varšuvą. Kaip rodo dvaro likimas 1940 m., J. Smilgevičius ketvirtame XX a. dešimtmetyje jį išnuomojo, gal negalėjo skirti pakankamai laiko ar lenkiama senatvės šlubavo sveikata. 1934 m. Žemės reformos departamento suvestinėse žiniose apie paliktų savininkams nenusavinamo žemės normų būklę akivaizdus Užvenčio ir Henrikavo skirtumas. Pirmajame trobesių būklė gera, darbinių arklių 25, melžiamų karvių 70, S. Smilgevičienė gyvena pasiturinčiai, bet valstybinius ir mokesčius savivaldybei mokėdama vėluoja. Antrajame pastatų būklė prasta, arklių 16, karvių 15, savininkas prasiskolinęs, bet mokesčius moka reguliariai.[68]

Stefanija Smilgevičienė dalį Užvenčio dvaro buvo pirkusi 1900 m. gegužės 2 d., o 1909 m. vasario 24 d. savo vardu už 6 000 rublių iš kunigaikščio Vladislovo Druckio-Liubeckio pas Gardino notarą K. Basniną nupirko gerokai nugyventą ir praskolintą likusią.[69] Kad dvarui buvo prasti laikai rodo 1877-1896 m. tada vadinto Užvenčio-Kapėnų vardu sudarytų su valstiečiais ganyklų ir palivarkų bajorams nuomos sutarčių kiekis, viršijantis šimtą dvidešimt, nors tuomet tai būta normalios praktikos, tačiau ribotasi viena kita dešimtimi nuomininkų.[70] Dvaras iškart įkeistas Vilniaus žemės bankui už 60 000 rublių paskolą jo lygiui pakelti, 1913 m. gruodžio 1 d. dar 16 500 rublių penkiems metams su 6,5% palūkanom pasiskolinta iš Aleksandro Paulausko, tačiau modernizacijai ir melioracijai lėšų nepakako ir J. Smilgevičius 1914 m. gegužės 3 d. papildomai prašė banko 28 000 rublių.[71] Jo pasirodymas čia 1912 m. pavasarį atnešė permainų vietinių žmonių gyvenime. Pastovus „Vienybės“ korespondentas, pasirašinėjęs „U-kiu“, metų pabaigoje liūdnai konstatavo: „<..> gan apleistas kampelis. Ukė vedama menkai, nes daug sodžių didelių, kur žmonių žemė eina rėžiais išmintais, nestebėtina, žemė nors geros rūšies, menkai įdirbama nedaug javų tebeduoda, gyvuliai irgi menki, nes trūkstant gerų ganyklų kitaip ir būti negali. Amatininkų gerų visai nėra, trūksta gerų kalvių, šiaučių, kriaučių <…>, kurie mokėdami gerai amatą turėtų neblogą uždarbį. Dabar kas jaunas sveikas važiuoja Amerikon, palikdami čia Lietuvoje senus tėvus ir gentis. Amerikoje tarp svetimų rasdami tik vargą. Užventyje rengiama ukes ratelis, kad žmonės mokytus geriau ukę vesti.“[72] Po metų tas pats autorius dėstė, jog atėjus rudeniui, vaikai laisvesni, reikėtų, kad mokytųsi amato, bet apie amatų mokyklą apylinkėse negirdėti, trūksta ir pradžios mokyklų, nes 5 000 gyventojų bėra tik dvi, praverstų mokykla mergaitėms. Retoriškai paklausta, ar tuo nepasirūpintų „Saulės“ draugija. Rudenį Užvenčio keliai labai blogi, glitus molis, kiauri tiltai vargina keleivius, kad būtų nors kaip Kurše, nekalbant apie Vokietiją, kur jie sausi, lygūs ir kieti.[73] 1913 m. lapkritį „Viltyje“ aprašyti pokyčiai dvare. Buvęs užmušto kunigaikščio V. Druckio-Lubeckio nuosavybe perėjo lietuviui ponui J. Smilgevičiui. Neseniai jis parsigabeno iš Šveicarijos „garsaus gyvulių auklėtojo Burgio“ karvių ir jaučių. Šveicarų (švicų) veislės gyvuliai pasižymi gražumu, viena karvė kainuoja 800 rublių, o stambus jautis atsieina daugiau kaip tūkstantį. Buvo atvykęs pats Burgi, turintis šimto dešimtinių žemės ūkį su pora šimtų raguočių, pabrėžiama, jog yra tvirtas katalikas, apsilankęs Užvenčio bažnyčioje labai pamėgo giesmes „Pulkim ant kelių“, ir „Prieš taip didį sakramentą“. Nepatiko jam šlapi keliai, žmonių nevalyvumas ir girtuokliavimas.[74] „Ukiu“ pasirašytoje žinutėje prisiminta, kaip kunigaikštis didelius miškų plotus pardavęs medienos pirkliams, kurie įtaisę dvi lentpjūves, pjovė lentas ir 37 km vežė į Kuršėnus. Žmogui su poros arklių vežimu temokėjo 3 rublius „su viršum“, tada žmonių vieningai pareikalauta padidinti užmokestį ligi 20 rublių.[75]

Trumpoje žinutėje vietinis korespondentas pranešė, kad 1914 m. sausio mėnesį vietoje malūno vandens rato buvo įtaisyta turbina, sukanti dvejas girnas ir mašiną „kruopoms dirbti“. Žmonės džiaugiasi, o savininkas gražiai uždirba, ne tik tolimoje Amerikoje, bet r Lietuvoje galima rasti puikaus pelno, tereikia užsiimti „pramone“.[76] Mažuose miesteliuose gyvulius superkantys žydų prekijai mokėdavo mažą kainą. Tų metų pavasarį J. Smilgevičius pasikvietė lietuvių pirklius iš Rygos, kurie nupirko du vagonus raguočių, duodami „už pūdą gyvo gyvulio“ 3 rublius 50 kapeikų, kai vietoje mokėdavo tris. Vietiniai manė, kad tuos pačius pasikvies ir vasarą kiaulėms, veršiams ir karvėms supirkti.[77] Birželio 5 d. žemės ūkio draugijos susirinkime ūkininkus E. Bakšį ir J. Jankauskį išrinko nuvažiuoti į Kuršą ir Suvalkiją pasidomėti kaip ten vedamai ūkiai, kad sugrįžę galėtų pamokyti savus, nes vietoje jokių ūkio mokyklų nesama. Rugpjūčio pradžioje Užventyje ketinta surengti arklių ir raguočių parodą. Kauno gubernijos žemės ūkio draugija tam skyrė 120 rublių ir keletą diplomų.[78] 1913 m. gruodžio 1 d. Šiaulių apskrities žemės tvarkymo komisijos metiniame susirinkime dalyvavęs Užvenčio žemės ūkio „būrelio“ atstovas J. Smilgevičius (gali būti brolis Juozas) paklausė, ar bus galima pasirinkti savo kandidatus į sekretorius ar paskirs komisija nežinančius vietos sąlygų ir kalbos. Tokie netinka ir nenaudingi, o jų algoms manoma išleisti po 400 rublių. Dar pasiteiravo, ar valdžia sutiktų apmokėti paskaitininkams, mokantiems lietuviškai ir išmanantiems žemės ūkį, pavyzdžiui, tokiems kaip agronomas Vincas Totoraitis iš Marijampolės.[79] V. Terleckas monografijoje apie bankininkystę Lietuvoje 1795-1915 m. pamini, kad Kelmės „skolinamajai savitarpinei“ draugijai vadovavo J. Smilgevičius (ir šiuo atveju gali būti Juozas) bei veiklus kooperatininkas Pranas Bartkevičius.[80]

1914 m. liepos 14 d. dėl paskolos suteikimo lankėsi Vilniaus žemės banko atsiųsta trijų asmenų komisija. Jos sudarytame dvaro ūkinio pajėgumo vertinime, vadinamame „Vertinimo apraše“, konstatuota, kad ūkininkavimas remiasi pienininkyste, iš kurios per metus pajamos siekia 10 000 rublių, gerinama galvijų „kokybė“ stengiantis sudaryti grynaveislių bandą, laukai apdirbami labai gerai, jiems tręšti naudojamas superfosfatas ir Čilės salietra, auginami rugiai, kviečiai, dobilai, miežiai, šakniavaisiai, turi dobilienos ganyklas, žemės dirbimui naudojamas pilnas komplektas patobulintų mašinų ir įrankių, šienapjovės, kultivatoriai, grėbiamosios ir t. t. Yra didelis malūnas, 40 dešimtinių prūdų karpiams auginti, kasmet jų parduodant po 200 pūdų gaunama 1520 rublių pelno, sode 100 vaismedžių,  Girnikų palivarke veikia plytinė, per sezoną išdeginanti 120 000 plytų. Geros užliejamosios pievos. Dvare laikoma 100 karvių, kurių 18 yra švicų grynaveislės. 32 arkliai, pusė jų sunkiųjų ardėnų grynaveisliai. Girnikų palivarke turi nuo metų iki trijų amžiaus 50 teliukų ir telyčaičių, Kuršių palivarke (kaime) – 50 melžiamų karvių ir 18 darbinių arklių.[81]

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje yra išlikę iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus gauti Žemaitijos dvarų archyvų fragmentai, apimantys ir pavienius XVI-XIX a. Užvenčio dokumentus. 1866 m. po baudžiavos panaikinimo būsimi savininkai žemę turėjo išpirkti. Buvo užrašyta 271 „revizinė siela“, t. y. čiabuviai vyrai, iš kurių 202 savarankiški šeimininkai, 66 kumečiai ir 3 „daržininkai“. Jiems paskirta 1 221 dešimtinė žemės. Nuo 1878 m. birželio 4 d. dvarą paveldėjo Aleksandras Druckis-Liubeckis, kuris nuolat bylinėjosi su valstiečiais dėl servitutų ir miško. Pavyzdžiui, 1887 m. su penkiais Minupių kaimo ūkininkais teisėsi dėl neteisėto laužų deginimo dvarui priklausančiuose miško plotuose.[82] 1897 m. Užventyje gyveno 927 žmonės. Tarpukaryje kaip valsčiaus centre buvo pradinė mokykla (po 1936 m. turėjusi šešis skyrius), biblioteka, policijos nuovada, žemės ūkio kooperatyvas „Venta“, savivaldybė, pašto skyrius, sveikatos ir veterinarijos punktai.[83] Apie miestelyje veikusius įvairių draugijų skyrius žinios pateikiamos tolimesniame tekste. Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenimis miestelyje gyveno 792 žmonės, buvo 119 kiemų, dvaras turėjo 95 gyventojus, Girnikų palivarkas – 26.[84] Vietinio gyvenimo progreso apraiška laikant tuometinę telefonizaciją, 1937 m. pavasarį Užvenčio pašto punktui persikeliant į naujai nuomojamas patalpas, abonentų skaičius išaugo nuo dešimties iki šešiolikos.[85] Gal tai ir nemažai atokiam apskrities valsčiui.

1918 m. vyskupui Pranciškui Karevičiui vizituojant Žemaitiją, neaplenkta ir Užvenčio parapija, kurią aplankė spalio 21 d., pamokslaudamas ragino žmones „eiti prie Dievo ir artimo meilės, ypač prie vienybės“, jaunimo knygynėliui paaukojo 150 rublių.[86] Vizitacijos rezultatus beveik metus laiko skelbė „Ganytojuje“. Pažymėta, jog parapijiečių yra apie penkis tūkstančius. Po 1863 m. sukilimo carinė valdžia panaikino Kolainiuose buvusį karmelitų vienuolyną ir gimnaziją, mūrinė bažnyčia paversta cerkve, o vienuolyno ir bažnyčios žemės išdalintos rusų kolonistams, kurie savo žema etika paveikė vietinius žmones, prisidėjo ir demoralizuojantis karo poveikis. Prieš I pasaulinį karą Užventyje veikė rusiška liaudies mokykla, 1916 m. įkurta lietuviška, o kitais metais dar viena. Abi vizitacijos metais lankė 125 vaikai. Didesniuose sodžiuose žiemą veikia pradinės mokyklos, vyskupui sušelpus 1 000 rublių, mokslas tapo prieinamu ir beturčių atžaloms. Nuo sausio mėnesio veikia sekmadieniniai jaunuomenės kursai, kur mokoma skaityti, rašyti, tikybos ir kitų dalykų.[87] Iš žinučių 1917-1918 m. „Lietuvos aide“ apie mokyklas aiškėja, kad 1916 m. atidarytoje mokykloje mokytojavo specialiai parinkta lietuvaitė, o įsteigtoje kitais metais – žemaitis A. Čepauskis. Per abi būta 115 mokinių, mokytųsi daugiau, bet trūksta patalpų ir pedagogų, sumanyti sekmadieniniai kursai „paaugusiems“. 1918 m. sausio 13 d. jie pradėjo veikti, klausytojais užsirašius 38 jauniems žmonėms. 1917 m. vasarą vietiniai mokytojai ir klebonas įkūrė draugijėlę neturtingiems mokiniams šelpti, surinktos 87 markės leis neturtingiesiems gauti vadovėlius ir „rašomuosius įrankius“. 1918 m. sausio 1 d. mokyklos salėje surengta eglutė vaikams, dalintos dovanos ir drabužiai beturčiams, jų naudai suaukojo 179 markes.[88] O štai oficiozinė „Dabartis“ pranešė, kad 1916 m. vasarį Kuršėnų apskrities viršininkui „įvelijus“ suvaidinti du linksmi lietuviški veikalėliai, sudainuotos kelios lietuviškos dainos, dainininkams vadovavo vietinis klebonas. Taip kaizeriniai okupantai vietinių tarpe „skleidžia kultūrą“.[89]

Būsimo vietinių komunistų vado J. Grikšto korespondencijoje socialdemokratų „Darbo balsui“ rašyta, kad  Užventyje darbo ir darbininkų pakankama. Už dieną dvaras moka vieną rublį, o už pūdą rugių prasimaitinimui priversti mokėti dešimt, turėdami už grūdus atidirbti. Dvare įvestas paprotys, kas per metus diena iš dienos nedirba, maistui rugių nusipirkti negauna. Dirbę ištisus metus  grūdus maistui ir žabus kurui gali imti skolon, bet atidirbti privalu.[90]

Kokie gamybinės ir ūkinės paskirties pastatai buvo dvare susigaudyti sunkoka. Štai Lietuvos dvarų žinyno sudarytoja Ingrida Semaškaitė rašo, kad apie 1910 m. (iš tikrųjų 1909 m. kovo mėn.) pirktame dvare J. Smilgevičius tvarkėsi pagal tuometinio mokslo rekomendacijas ir pavertė jį klestinčiu ūkiu, pastatė malūną, plytinę, lentpjūvę, spirito varyklą, elektrinę.[91] Kraštotyrininkas Vaclovas Rimkus signataro biografijoje vardija plačiau: Girnikų palivarke pastatydino modernią keturių degimo kamerų plytinę, dvare veikė spirito varykla, modernus valcų malūnas, elektrinė, lentpjūvė, pieninė, sūrinė, kalvė, stovėjo šiltnamiai.[92] 1997 m. sąraše jis pridėjo pirmąją Lietuvoje tabako plantaciją su džiovykla.[93] Bronius Kviklys „Mūsų Lietuvoje“ rašė, kad dvare įrengė ir pastatė malūną, spirito varyklą, plytinę, elektrinę, sūrinę. Dvaro darbininkų būstai buvo gražiai atremontuoti, kiekvienai šeimai skirta po du tris kambarius, o atlyginimas mokamas aukštesnis nei kitur.[94]  Pats J. Smilgevičius 1930 m. spalio 3 d. skunde žemės ūkio ministrui sumini spirito varyklą, malūną, lentpjūvę, „plytnyčią-kalkinę“.[95] Kredito banko valdybos pirmininko A. Vosyliaus 1926 m. spalio mėnesio paaiškinime finansų ministrui dėl patikrinimo metu rastų trūkumų ir negerovių, revizoriams pastebėjus, kad žmonos S. Smilgevičienės paskolos (110 554 litai) vekselius laidavo vyras, valdybos vicepirmininkas, formalumų prasme tai pavadino negeistinu reiškiniu ir pranešė, jog vekseliai pakeisti tinkamais, bet pridūrė: „<…> mes ją skaitome pilnai kreditinga, nes ji turi savo vardu iš prieškario laiko Užvenčio dvarą, kuriame yra žuvų ūkis 80 ha ploto, vandens malūnas, varomas turbina, plytnyčia, spirito varykla, garinė pieninė, lentpjūvė ir didelė, apie 500 galvų, veislinių gyvulių (švicų) banda.“[96] J. Smilgevičiaus, kaip Lietuvos banko kliento, byloje banko valdybos 1934 m. liepos 18 d. pranešime Šiaulių skyriui nurodyta, kad yra Lietuvos kredito banko valdybos narys, „Nemuno“, „Ringuvos“ ir banko akcininkas, Šiaulių apskrityje turi dvarą ir spirito varyklą, kurie įkeisti, bet finansinius pasižadėjimus iki šiol vykdo. Žinių lape ties klausimu „Kiek kapitalo įmonėn įdėta?“ įrašyta: „Žemės ūkis susideda iš 3 atskirų savistovių ūkių. Tose ūkėse yra apie 100 arklių ir 160 galvijų ir visokių kitokių smulkių gyvulių. Apart to yra didelis negyvas inventorius. Pramonė susideda iš naujai įrengtos spirito varyklos, spirito rektifikacijos, vandeninių turbininių malūnų [daugiskaita tekste], plytnyčios, kalkinės. Viskas tas yra nuosavybė J. Smilgevičiaus žmonos. Akc[ijų] bendrovėse daugiau kaip ant 500 000 Lt. [litų].“[97] Spirito varyklos mastus parodo „Užvenčio spirito varyklos Nr. 32“ prižiūrėtojo Z. Milkevičiaus nuo 1937 m. lapkričio 24 d. iki 1938 m. kovo 11 d. priimti 2 000 centnerių bulvių, mokant už vieną po du litus.[98]

Iš S. Smilgevičienės, buvusios savininke, malūno bylos aiškėja, kad Šiaulių apskrities statybos komisija 1938 m. vasario 4 d. leido statyti garinę lentpjūvę pagal inžinieriaus F. Liauso projektą. Vasario 14 d. Finansų ministerijos Prekybos departamento „Pramonės įmonių projektams peržiūrėti komisija“ posėdyje patvirtino garinės lentpjūvės, kurioje dirbtų septyni darbininkai, projektą.[99] Kaip žinia pats malūnas statytas XIX a. 1933 m. gruodžio 2 d. užpildytame „Žinių lape“ nurodoma, kad veikia girnos, valcai, „kruopų mašina“ ir dar 1914 m. įtaisyta Rygoje pagaminta „Frensis“ turbina, pastoviai dirba dvi moteriškės, tenkinamos apylinkių gyventojų ir dvaro reikmės. 1932 m. birželio 25 d. tikrinant spirito varyklą, rastas trūkumas: nėra „laukiamojo kambario“, o kitų metų gruodžio 2 d. Finansų ministerijos prekybos departamentas davė leidimą toliau veikti motoriniam vandens malūnui. Projekto brėžinyje malūnas vadinamas „vandens motoriniu valciniu malūnu“.[100] 1938 m. rugpjūčio 26 d. „Vandens jėga varomos įmonės vietos apžiūrėjimo žiniose“ nurodyta, kad ant Ventos upės esančio malūno geri, dideli mūro trobesiai, yra „3 poros girnų, 2 poros valcų su pilnu įrengimu, kruopinė, dinamo“, jo variklis fabrikinė turbina, tekančio vandens jėgos užtenka veikti porai girnų, šiaip jos visuomet trūksta. Užtvankoje įrengtas atsarginis vandens „praleidimas“. Kadangi tikrino Melioracijos departamento atstovas įrašyta, jog nusausintiems plotams užtvanka nėra žalinga.[101]

1919 m. gegužės mėnesį J. Smilgevičius kreipėsi į Kuršėnų apskrities komisiją „nuostoliams karo metu Lietuvai sudaryti apskaityti“, pranešdamas negalįs pateikti galutinio nuostolių sąrašo. Bet ir pateiktieji pakankamai įspūdingi. 1915 m. į Vokietiją iš Užvenčio kaizeriniai kariškiai išvežė 96 „švicų“ veislės karves ir 2 bulius, 28 ardėnų veislės arklius, 11 kiaulių, 12 avių, o po dvejų metų dar 29 karves.[102] Galutiniai nuostoliai išvardinti signataro 1930 m. spalio 3 d. prašyme žemės ūkio ministrui J. Aleksai: „Vien melžiamų karvių gryno kraujo, švicų veislės, buvo paimta 187 irgi tokios pat veislės prieauglių 60 štukų, apart to arklių darbinių, ardėnų veislės, maišyto kraujo kraujo ir prieauglių 83 štukos, nekalbant jau apie kiaules ir kitą negyvą inventorių“. Kiek buvo dėta pastangų ir praradimų patyrė dvaras   atskleidžia J. Smilgevičiaus 1928 m. kovo 14 d. prašymas premjerui A. Voldemarui: „Užvenčio dvarą aš 1909 metais pirkau iš kunigaikščio Vlado Druckio-Liubeckio. Pakėlimui žemės ūkio kultūros, gyvulininkystės, žuvininkystės ir geresniam išnaudojimui kitų žemės ūkio pramonės šakų reikėjo pridėti daug kapitalo, triūso ir praktiškų agronomiškų žinių bei prityrimų ir, tokiu būdu, ūkis Užvenčio dvare iki vokiečių okupacijos t. y. 1915 m. balandžio 28 d. buvo gerokai pakeltas. Užvenčio dvaro ūkio pakėlimui buvo atkreipta domė pirmoj eilėj į laukų nusausinimą, kasant ravus ir dedant fašinas ir nekurios žemės vietos buvo paverstos prūdais dėl karpių auginimo, nes karpiai davė daugiau naudos, ne kaip laukai, užsėjant juos javais. Užeinant vokiečiams, Užvenčio dvare buvo: 197 melžiamos karvės ir apie 80 jaunų karvikių ir buliukų, dauguma bandos buvo grynos šveicarų-švicų veislės, tame skaitliuke 30 štukų atgabentų tiesiai iš Šveicarijos; 72 arkliai, daugiausia pusės ardėnų kraujo; apart to,  buvo gan didelis būrys jorkšyrų kiaulių, daug padargų, pakinktų, grūdų etc. Žinoma, okupacijos metu visa tai buvo rekvizuota ir palikta: iš karvių – 21 št[uka], iš kurių ir dabar dar yra užsilikusi švicų veislė.

Karui pasibaigus, aš už tai nė vieno cento atlyginimo negavau ir reikėjo vėl visą ūkį kurti iš pamatų ir tą darbą bedirbant išėjo Žemės reformos įstatymas, kuriuo einant, vėl kaip karo metu pradėta griauti kultūringus ūkius.

Turiu dar pridurti, kad Užvenčio dvaras parceliacijai yra labai neatsakantis, nes galima sakyti, kad iš 900 ha žemės, didesnė pusė tinka tik karpių auginimui, t. y. tvenkiniams tvenkti. Dabartiniu laiku yra apie 80 ha prūdų ir šiais metais norima užtvenkti nuo 200 iki 300 ha. Tam reikalui buvo pakviestas į Užventį Žemės ūkio ministerijos žuvininkystės instruktorius p. Kirše, kuris rado, kad Užvenčio dvare galima dar apie 300 iki 400 ha prūdų padaryti. Be to, Užventyje yra spirito varykla ir jos normaliam veikimui reikalinga bent 2/3 reikalingų spirito gamybai bulvių pagaminti savo ūkyje, tam reikia užsėti apie 75 ha žemės ir kokį 20 ha miežių ir kadangi bulvės anksčiau, kaip per keturis metus negali grįžti į tą pačią dirvą, o miežiai bent kas trečius metus, tai reikalinga apie 360 ha ariamos žemės vien dėl palaikymo bent nedidelės ūkio pramonės. Šie metai geriausiai įrodė kokią svarbą spirito varykloms turi didesnės nuosavos bulvių plantacijos, nes bravorams, kurie neturėjo nuosavų bulvių, prisėjo importuoti iš užsienio kukurūzų arba valstybei gryną spirtitą, kas, be abejo, neatneša kraštui naudos.

Apart to, Užventyje dar yra malūnas, lentpjūvė, kalkinė ir plitnyčia, apie 100 melžiamų karvių, švicų veislės ir daugiau 100 grynai jorkšyrų veislės kiaulių – visa tai dėl vietinių ūkininkų reikalų.“

1927 m. lapkričio 21 d. oficiozinėje „Lietuvoje“ (p. 7) karių savanorių žiniai Žemės reformos valdyba pranešė, kad bus parceliuojamas 956 ha dydžio Užvenčio dvaras, didžiausias Šiaulių apskrityje. Užvenčio seniūnijos 1927 m. gruodžio 14 d. rinkikų į Šiaulių apskrities ūkininkų tarybą sąraše nurodoma, kad valdė 986 ha žemės.[103] Iš paskelbtame sąraše esančių dvarų jį telenkė 1 200 ha žemės turintis Vežaičių dvaras Kretingos apskrityje. 1925 m. rudenį paduotą S. Smilgevičienės prašymą įkurti dvare kultūrinį ūkį Šiaulių apskrities žemės reformos komisija svarstė 1926 m. sausio 21 d., nutarusi jam palikti 220 ha žemės, nes dvaras „vedamas gerai“, veikia spirito varykla ir vandens malūnas.[104] S. Smilgevičienė vasario 12 d. Žemės reformos valdybai pareiškė: „Šiuo turiu garbės pareikšti, kad neliečiamą žemės normą pasirenku Užvenčio dvare, prie vieno daikto, su visais esamais ant tos žemės trobesiais. Esamoms ant mano žemės pramonės įmonėms prašyčiau palikti: spirito varyklai  20 ha, malūnui 6 ha, lentpjūvei 5 ha, kalkinei 3 ha, plytnyčiai 15 ha, daigynui [kituose dokumentuose jis neminimas] 5 ha. Be to prašyčiau palikti visus esamus mano žemėje karpių auginimo prūdus su žieminiu prūdu / žiemavojimusi jaunų karpių ir jų motinų / viso apie 31 ha/, nes ta žemė, kuri yra užlieta vandeniu tikslinčiau negali būti sunaudota kaip tik žuvų ūkiui. Kultūringam ūkiui prašau palikti 300 ha.“[105] Balandžio 6 d. Žemės reformos valdyba nutarė dvarą paimti Žemės reformos reikalams, konstatuota, kad savininkė prašiusi palikti jai „pramonės įmones“ ir 300 ha žemės kultūrinio ūkio reikalams, taip pat įrašyta, jog dvarui priklauso apie 1 134 ha žemės.[106]

1925 m. gruodžio 21 d. J. Smilgevičius apskrities žemės tvarkytojui apie dvarą pateikė tokias žinias: žemės iš viso yra apie 956 ha (apie 500 ha ariamos, 150 ha pievų, 303 ha miško ir krūmų, 96 ha pelkių, tame plote apie 30 ha žuvininkystės prūdų, 1,5 ha sodo), 861 ha žemės III rūšies, likusi – IV rūšies. Tais metais rugiais buvo apsėta 65 ha, kviečiais – 12 ha, pirmamečiais dobilais – 35 ha. Jis nurodė, kad dvare yra spirito varykla ir malūnas su vandens turbina, plytinė, kalkinė ir lentpjūvė, trobesių sąraše dar įrašyta arklidė ir pieninė. Spirito varyklai naudojama apie 110 ha žemės bulvėms ir miežiams auginti.[107] Kultūrinio ūkio reikalai išsisprendė žemės ūkio ministrui J. Aleksai ant J. Smilgevičiaus prašymo 1930 m. spalio 9 d. įrašius rezoliuciją, kad savistoviam kultūriniam ūkiui būtų rezervuoti 400 ha žemės. Jau spalio 13 d. Žemės reformos departamento direktorius apie ją pranešė Šiaulių apskrities žemės tvarkytojui, o šis 1931 m. sausio 24 d. informavo apie paliktus du sklypus bendro 404,63 ha ploto (pirmasis 154,61 ha sklypas buvo įkainotas 77 305 litais, antrasis – 150 012 litų).[108] Dvaro parceliacijos planą Žemės tvarkymo departamentas patvirtino tik 1934 m. kovo 14 d., savininkei paliekant 152,34 ha nenusavinamą normą, spirito varyklai ir malūnui – 7,22 ha, plytinei – 8,21 ha (iš viso 167,77 ha),  o išduoti S. Smilgevičienei jo nuosavybės dokumentus Žemės reformos valdyba leido tų metų gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 2366.[109] Nors šaukimą dalyvauti ribų nustatyme iš matininko J. Umbraso savininkė gavo 1930 m. gegužės 9 d., o kultūrinio ūkio ploto klausimą Žemės reformos valdyba išsprendė birželio 27 d. nutarimu Nr. 1440, nustatant 350 ha dydį.[110] Tad akivaizdu, kaip negreit judinosi žemės klausimai.

Pagaliau 1932 m. balandžio 22 d. su Žemės ūkio departamentu buvo sudaryta kultūrinio ūkio nuomos sutartis 18 metų, nuo 1931 m. balandžio 23 d. iki 1949 m. balandžio 23 d. Jeigu žemė būtų nudrenuota, ji būtų pratęsiama iki 1961 m. balandžio 23 d. Ūkyje turi laikyti Jorkšyrų veislės kiaulių ir Ardėnų veislės arklių „ir nuo tų gryno kraujo gyvulių parduoti ūkininkams arba jų organizacijoms 1932 ir sekančiais metais po 160 paršelių arba suaugusių kiaulių veislei, arba bekoninių kiaulių skerdykloms ir po vieną kumeliuką arba suaugusį arklį veislei kasmet“. Taip pat pirmais nuomos metais privalėjo parduoti rinkoje toną „dvivasarių“ karpių ir dvi tonas dobilų sėklos eksportui, antraisiais – 1,5 tonos karpių ir tris tonas dobilų sėklos, trečiaisiais ir sekančiais – kasmet po dvi tonas karpių ir 4,1 tonos dobilų sėklos. Ūkyje privaloma laikyti į Kilmės knygas Lietuvoje įrašytus Ardėnų veislės eržilą ir Jorkšyrų veislės kuilį. Už 404,63 ha žemės (Ministrų Kabineto nustatyta tipinė kaina 15 litų už ha) kasmet turės mokėti 6070 litų, pirmus penkis metus nuo mokesčio atleidžiant, o nuo šeštų mokant dvigubai.[111] „Kultūrinių-gamybinių ūkių nuomininkų nuomos mokesčio už 1939 m. sumokėjimo žiniose“, datuotose 1940 m. sausio 20 d., J. Smilgevičiui  įrašyta metinė 12 140 litų nuomos suma.[112] O už paliktą nenusavinamą žemės normą pagal 1937 m. rugpjūčio 25 d. Šiaulių apskrities mokesčių inspekcijos pranešimą už pirmąjį tų metų pusmetį reikėjo įmokėti beveik 405 litus.[113] Kad kultūrinis ūkis Užvenčio dvare būtų apskrities agronomo tikrinamas, kaip jame laikomasi nuomos sutarties sąlygų, teradome prie 1939 m. lapkričio 20 d. Žemės ūkio rūmų rašto apskričių savivaldybėms pridėtame sąraše.[114] Bet privertė nustebti bandomųjų sėklinių javų veislių auginimas, kas nenurodyta sutartyje, bet tai dar kartą patvirtino ūkinių interesų platumą ir naujovių nesikratymą. Šiaulių rajono agronomas Vladas Kazilionis 1938 m. rugpjūčio 27 d. dvare apžiūrėjo pirmo „atsėlio“ 10,5 tonos „Lochovo Petrus(?)“ veislės rugių „sėklinę medžiagą“ ir konstatavo, kad grūdai nevienodi, įsimaišę daug smulkių, tačiau „švarumas geras“. Jie buvo supilti į 140 maišų, kuriuos agronomas užplombavo. Tą pačią dieną įvertino ir 7,5 tonos „Dotnuvos sėklos stoties akuotųjų“ veislės sėklai skirtus kviečių grūdus, kurių išvaizda ir švarumas tenkino keltus reikalavimus. Sėklos grūdus savininkas išvalė dar kartą ir rugsėjo 7 d. jie buvo nugabenti į Dotnuvos stotį bandymų.[115]

 Nuomos sutartyse Šiaulių apskrities kultūriniams ūkiams kaip privalomas sąlygas numatydavo veislinių galvijų laikymą, gyvulių skiepijimą nuo ligų, trobesių apdraudimą Valstybės apdraudimo įstaigoje, atitinkamų kiekių veislinių gyvulių pardavimą vietiniams ūkininkams ar skerdykloms, kergimo paslaugą, dobilų ar javų sėklos tiekimą rinkai. Galėjo būti kaip šiauliečio agronomo Vinco Mykolaičio nuomotame 62 ha Naujosios Žagarės dvare prievolių papildymo: naudoti mineralines trąšas, vesti „sąskaitybos knygas“, turėti „bandymo laukelius su įvairiom trąšomis ir augalų atmainomis, racionalią sėjomainą, įvedant pašarines žoles ir šakniavaisius.[116]

Šiaulių rajono, kuris apėmė Šiaulių, Stačiūnų, Lygumų, Padubysio, Šaukėnų, Užvenčio, Vaiguvos, Tryškių, Kuršėnų ir dalį Gruzdžių valsčiaus, gyvulininkystės instruktorius J. Grumšlys 1937 m. darbų apyskaitoje nurodė, kad jame Galvijų auginimo ir kontrolės ratelių veikloje dalyvavo 254 ūkininkai su 2681 karve. Rajone dominavo žalųjų veislės augintojai, juodmargių palyginus maža, o esančios dvi švicų veislės bandos galvijų veislės gerinimui didesnės įtakos neturi. Vaiguvos ir Užvenčio valsčiuose rateliai dar neįkurti, tėra vienas karvių kergimo punktas, o kiaulių ūkis atsilieka nuo likusių valsčių, kaip gerą dalyką mini, jog per metus Sovietų Sąjungai parduota 150 kuilių ir 4 buliai.[117] Pagal 1937 m. gegužės 20 d. datuotus „Registracijos lapus veisliniams kuiliams parduoti“ J. Smilgevičius eksportui pateikė 15 veislinių pusmetinių paršelių. Kadangi jie buvo įrašyti į Kilmės knygas nurodyti tėvų vardai „Frantas“, „Sirna“, „Meška“, „Dailutė“ ir kt.[118]

Pagal žemės ūkio ir valstybės turtų ministro J. Aleksos 1922 m. lapkričio 10 d. patvirtintas „Kultūriniams žemės ūkiams kurti taisykles“ jie turėjo būti steigiami gyvulių ar paukščių veislei pagerinti ir „pagerintus gyvulius krašte skleisti“, javų ir kitų augalų sėklai tikrinti, gerinti ir platinti, kurti pavyzdiniams aukštos technikos ir naujųjų metodų ūkiams, racionaliems žuvininkystės ūkiams vystyti, kurti pažangiems vaismedžių, vaisinių augalų, daržovių ir pašarinių žolių „daigynus“, o žemės ūkio mokslo reikalams  steigti tyrimų stotis, bandomuosius laukus ir pan. Kultūriniuose ūkiuose turėjo būti laikomi „olandų ir ostfrizų ar danų veislės galvijai, sunkių tipų trakėnų arba suomių veislės arkliai“ bei Žemės ūkio ministerijos tinkamais pripažinti veislinis eržilas, bulius, kuilys ir mašinos javams valyti, kad jais galėtų pasinaudoti vietiniai gyventojai. Tuo tikslu su pretendentais Žemės ūkio departamentas turėjo sudaryti nuomos sutartis, nurodant konkrečias valstybei priklausančios žemės ir pastatų perdavimo sąlygas.[119] Šiaulių apskrities agronomas 1926 m. spalio 5 d. rašte Žemės ūkio departamentui prašymą Užvenčio dvare steigti kultūrinį ūkį priskyrė prie šešių apskrityje, kuriuos reikėtų pirmoje eilėje pilnai patenkinti. Tais metais tokių prašymų pateikta trisdešimt vienas.[120] Tačiau ne viskas vyko sklandžiai. Šiaulių apskrities agronomas 1927 m. III ketvirčio darbų ataskaitoje pažymėjo, kad pavyzdiniams ir kitokiems ūkiams trūksta apyvartinio kapitalo, dalis dvarų atiteko nieko bendra su žemės ūkiu neturintiems asmenims, kurie juos pernuomoja arba „veda visai nepavyzdingai“.[121] Šiaip ar taip kultūriniai ir pavyzdiniai ūkiai teikė dvarininkams galimybę, esant iki 1929 m. 80 ha nenusavinamai žemės normai, išsaugoti didesnius dvarus, o valdžiai – sukurti krašte pažangius ūkininkavimo metodus skleidžiančių centrų tinklą. 1932 m. birželio 11 d. Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje įregistruoti Lietuvos kultūrinių ūkių sąjungos įstatai, kurią inicijavo Vladas Komaras, Benediktas Karpis, Jonas Masiulis, Eduardas Budbergas ir Vladas Kriaučiūnas. Steigiamasis susirinkimas įvyko liepos 14 d., valdybos pirmininku išrinkus Joną Vileišį. Skelbėsi sieksianti padėti gamybiniams ūkiams susitvarkyti, gerinti jų būklę, pildyti nuomos sąlygas ir ginti ūkių valdytojų interesus. Nariai turėjo mokėti po 10 litų nuo kiekvieno išsinuomotos žemės 50 ha ploto, tačiau 1937 m. vasario mėnesį likvidavosi. Dar trumpiau, 1932-1933 m., veikė Lietuvos vandenų savininkų ir nuomininkų sąjunga, turėjusi tikslą „plėsti kultūrinę žvejybą“.[122] J. Smilgevičius 1930 m. spalio 3 d. prašyme žemės ūkio ministrui rašė, kad pasibaigus karui žemės ūkis Lietuvoje negalėjo sėkmingai vystytis, nes kaip Damoklo kardas kabojo Žemės reforma ir tik tautininkams paėmus valdžios vairą jau buvo galima ramiau ir intensyviau kelti žemės ūkio kultūrą.[123] Signataras 1928 m. kovo 14 d. prašyme premjerui A. Voldemarui, priminęs savo nuopelnus Lietuvai, prašė dvarą palikti šeimai: „Vokiečių okupacijos metu iš Lietuvos niekur prasišalinęs nebuvau ir laike vokiečių žiaurumų ne vieną žmogų esu apgynęs ir nemažai padėjęs mūsų šalies apgynimui. Kuomet reikėjo surinkti lietuvius į Vilniaus Konferenciją, apvažinėjau visą Žemaitiją, kviesdamas važiuoti į Konferenciją, o tai buvo tais laikais ne taip lengva įvykdyti, dėlei visokių trukdymų iš vokiečių pusės ir visokių kelionės pavojų. Vilniaus Konferencijos suvažiavime [taip dokumente] buvau išrinktas Valstybės Tarybos nariu  [pabraukta prašyme] ir visą laiką darbavausi Taryboje iki Steigiamojo Seimo sušaukimo.

Todėl imant domėn aukščiau išdėstyta ir tai, kad mano Enrikavo [taip dokumente] dvaras, Kaltinėnų valsč[iuje], Tauragės apskr[ityje] išparceliuotas dar 1926 metais, turiu garbės prašyti Pono Ministerio Pirmininko palikti visą Užvenčio dvarą mano, arba mano žmonos nuosavybėn ir, jei tai negalima, tai bent mano visos šeimynos nariams po 80 ha; juk, jeigu įstatymas duodąs teisę kiekvienam savanoriui kareiviui gauti savo naudojimui 80 ha žemės [buvo skiriama nuo 8 ha], argi Valstybės Tarybos narys turi būti užmirštas, kad negali bent savo šeimynos nariams palikti nuosavos žemės. Aš šiuo atveju einu dar toliau ir manyčiau, kad Jūsų Excelencija [taip dokumente] padarytumėt tuomi didelį nuopelną ir tikrai patriotišką žygį, suteikdamas visiems buvusiems Valstybės Tarybos nariams po 80 ha nuosavos žemės, o jei kuris jų jos neturi, duoti jam ir jo šeimynos nariams teisės jos įsigyti. Turiu dar pabrėžti, kad ne manau naudotis svetimu turtu, bet tik noriu išlaikyti savo įgytą turtą  [pabraukta mūsų – A. G.].“[124] Pabrauktieji žodžiai tiksliai išreiškia dvarų savininkų nuotaikas ir troškimus išsaugoti žemę. Dar sunkiau su Brevikių dvaro paėmimu žemės reformos reikalams buvo Stanislovui Narutavičiui, ką jis 1929 m. vasario 26 d. prašyme Žemės reformos valdybai apibūdino kaip jo tėviškės atėmimą, stoiškai pareiškus: „Toksai gal būti jau mano likimas.“[125] Dvarų savininkams buvo daug ramiau nepriklausomybės kovų laikotarpiu. Peržiūrėjus kelias dešimtis Vyriausiosios komisijos kariškiams žeme aprūpinti 1919-1920 m. bylų, krito į akis tuometinis antraštės formulavimas „apie paėmimą valstybės nuosavybėn žemės pašalinio žemės savininko“ ir tai, kad jos akiratyje dažniau atsidurdavo dvarų palivarkai, o ne jų centrai.[126] Išsaugant didesnį žemės kiekį, dvarininkai dažnai siekė kultūrinio ūkio statuso. Tai pavyzdžiui padarė ir iki I pasaulinio karo pabuvojęs Kauno ir Vilniaus gubernatoriumi 1904-1915 m. Piotras Veriovkinas 1927 m. rugpjūčio 5 d. pasirašydamas sutartį su Žemės ūkio ministerija dėl Vyžuonėlių dvaro Utenos apskrityje, bet 1931 m. padidinus nenusavinamąją normą iki 150 ha, jos iškart atsisakė.[127] J. Vileišis ir D. Malinauskas legaliu būdu pasirūpino žemės normos padidinimu jų inicijuotame „Nenusavinamos žemės normos įstatymo pakeitime“, paskelbtame prezidento A. Smetonos 1937 m. balandžio 23 d., nurodyta, jog Lietuvos Tarybos nariams, pasirašiusiems Vasario 16-osios aktą, nenusavinamoji žemės norma gali būti padidinta iki 230 ha, jeigu jų nusavinamoji žemė dar nesunaudota Žemės reformos reikalams.[128] Kitame „Nenusavinamos žemės normos įstatymo pakeitime“ įvesta personalinė norma, nurodant kad Lietuvos šaulių sąjungos kūrėjui Vladui Putvinskiui priklausiusios, skelbiant Žemės reformos įstatymą, ir neparduotos žemės paliekamos jo įpėdiniams.[129] Nuolaida nepriklausomybės kovose dalyvavusiems bajorų palikuonims akivaizdi „Žemės reformos įstatymo ir Žemės reformos įstatymo pakeitimo pakeitimo“ antro paragrafo trečiojoje dalyje, kurioje fiksuojama, kad savanoriams, įstojusiems į kariuomenę iki 1921 m. sausio 1 d. ir ištikimai joje ištarnavusiems ne mažiau vienų metų, paliekama ligi 80 ha iš jų tėvų ar bendrai jų šeimos valdomos žemės, neskaitant 80 ha paliekamų jų tėvams ar bendrai jų šeimos nariams.[130]

Šiaulių apskrities dvarų tvenkiniuose buvo auginami karpiai. Tarpukaryje trijuose ūkiuose jie užėmė 345 ha, didžiausią tuomet Lietuvoje plotą.[131] Vlado Putvinskio Šilo- Pavėžupio dvare 45 ha tvenkiniuose augino apie 100 000 karpių „narštų“, kasmet rinkai patiekiant apie 10 tonų šviežios žuvies.[132] Karpių auginimas krašte turėjo senas tradicijas. Kurtuvėnuose  jau 1592 m. būta keturių tvenkinių. Iš šio dvaro XX a. pradžioje karpiai pateko į Dubysos ir Ventos vandenis. Pirmasis mūsų ichtiologas Mykolas Girdvainis (1841-1925) jame suprojektavo tvenkinių sistemą. Prekyba gyva žuvimi paprastai padidindavo ūkio pelningumą. Šiaulių krašte užaugindavo daugiausia metinukų ir dvimečių karpių, skirtų vandens plotų įžuvinimui ir pigesnių už importuotus iš užsienio. Apskrities dvarininkai, užsiėmę žuvininkyste, 1927 m. sudarė kooperatyvą-sindikatą, siekusį palaikyti penkių litų kainą už kilogramą karpių metinukų.[133] Vidmanto Lopetos nuomone, kooperatyvas siekė patiekti vartotojams kuo pigesnę žuvį pervisus metus, suteikiant galimybę smulkiems karpių augintojams, neturintiems žiemojimui skirtų tvenkinių, pardavinėti juos ankstyvą rudenį.[134] Užvenčio dvaro tvenkiniai užėmė 30 ha, kas palyginus su 200 ha Kurtuvėnuose atrodo kukliai, tačiau nepamirština, kad tai tik viena iš J. Smilgevičiaus ūkinės veiklos krypčių.

Apie kai kuriose signataro biografijose vos ne legenda tapusį tabako auginimą rasti žinių tikrai nesitikėta, tačiau bevartant Finansų ministerijos Mokesčių departamente referento pareigas ėjusio Stasiškio 1938 m. vasarį parengtą „Sumanymą valstybinio tabako monopolio įvedimo klausimu“, byloje užkliuvo žinia, kad agronomas J. Smilgevičius Užvenčio dvare 1937 m. tabako veisle „Gemchi“ apsodino 30 ha žemės, tačiau dėl lėto nokimo ligi šalnų žymi derliaus dalis „nušalo, sugedo ir panaikinta dirvoje“. Iki šalnų nuimto ir išdžiovinto tabako buvo beveik 24 tonos. Tais metais šešiuose tabako fabrikuose sunaudota 13 tonų vietinio lapinio tabako ir 769 tonos atvežtinio, nors 1933 m. lietuviško tabako jie supirko 22,6 tonos, o importavo 761 toną.[135] 1943 m. birželio 18 d. „Lietuvos tabako auginimo centras“ Kaune pasirašė sutartį su Užvenčio valstybiniu ūkiu (dvaru), kuris įsipareigojo apsodinti tabaku ne mažiau 4 ha žemės ir pristatyti 4,8 tonos džiovinto tabako. Nurodyta, kad vietinė džiovykla turi 10 kamerų ir yra 160 kubinių metrų didumo.[136] Kad signataras dalyvavo Tabako augintojų draugijos (Žemės ūkio rūmų sekcijos) veikloje teradome vieną žinutę spaudoje, kurioje nurodyta, kad išrinktas jos revizijos komisijos nariu. Sekcija nusprendė rūpintis tabako standarto rengimu ir savojo fabriko steigimu, prie kurio „Lietūkis“ žadėjo prisidėti 300 000 litų.[137] Susiformavęs fabrikų sindikatas praktiškai žlugdė vietinio tabako augintojus, o apie jo eksportą žinių neaptikome.

Ar dvare naudotas traktorius, nežinome. Iki 1940 m. ūkių, turinčių daugiau kaip po 100 ha, buvo 1602, juose dirbo 247 traktoriai, 1930 m. žemės ūkio surašymo duomenimis Lietuvoje būta tik 547 traktorių.[138] 1941 m. sausio mėnesio žiniomis Lietuvoje nacionalizuotuose dvaruose rasti 37 traktoriai.[139]

                      Dvaro parceliacijos aplinkybes ir eigą gana išsamiai, neaplenkiant psichologinių dalykų, paaiškina tikrai reti pasirodžiusių memuarų gausoje matininko Juozo Umbraso, g. 1907 m., atsiminimai. „1930 – Vytauto Didžiojo – metais pradėjau savarankiškai dirbti matininko darbą. Pagal darbų planą turėjau išparceliuoti Šiaulių apskr. Užvenčio vls. Užvenčio dvaro žemę. To dvaro žemė parceliacijos darbai buvo numatyti atlikti 1929 metais, bet to padaryti nesuspėta. Dvaro savininkui tai buvo naudinga, nes jis dar vienerius metus galėjo naudoti visą dvaro žemę, kurios buvo 820 ha. Didesni dvarai tuo metu jau buvo išparceliuoti, tik mažesni dvareliai dar laukė parceliacijos. Šiaulių apskrityje tik du didesni dvarai – Kurtuvėnų ir Užvenčio – dar laukė parceliacijos. Užvenčio dvaro savininkas J. Smilgevičius buvo laikomas lietuviu – patriotu. Jis 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašęs Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo aktą. Gal dėl to Žemės reformos valdyba ir delsė jo dvarą išparceliuoti. Be to, Užvenčio dvaras buvo dvarininko pirktas, o ne paveldėtas.

Atvykus į dvarą, savininkas mane priėmė abejingai. Matyt, jis buvo apsipratęs su mintimi, kad dvarą vieną kartą išparceliuos. Įpusėjus matavimo darbams, vieną dieną dvarininkas prasitarė, kad būtų labai  gerai, jei šiemet matavimo darbų nebaigčiau. Aš jo nepaklausiau, matavimo darbus rudenį užbaigiau. Dvare buvo likusios kelios nedidelės pramonės įmonės – malūnas, plytinė, spirito varykla ir kt. Kuršų palivarke buvo keli tvenkiniai, kuriuose augindavo karpius. Labai pelninga buvo spirito varykla. Spirito gamybai panaudodavo visas ūkyje sodinamas bulves, o jų sodindavo keliasdešimt hektarų.

Pagal Žemės reformos valdybos nutarimą savininkui buvo paliekama neliečiama žemės norma 150 ha, valstybės žinioje paliekama 350 ha kultūriniam ūkiui steigti, malūnui – 7 ha, spirito varyklai – 7 ha, plytinei – 3 ha ir daugiau kaip 15 ha tvenkiniams, Dangvietų kaimo mažažemiams – 50 ha. Likęs plotas buvo išdalytas kumečiams ir naujakuriams. Dvaro kumečiams buvo suprojektuoti sklypai po 6-7 ha, o naujakuriams – po 8-9 ha. Prie miestelio buvo suprojektuota keletas sklypų po 1-2 ha amatininkams. Kumečiams ir naujakuriams sklypai buvo suprojektuoti vidutinėje ir geroje žemėje, tik trys sklypai buvo suprojektuoti kirtimuose po 20 ha dydžio. Daugelyje vietų kaimo mažažemiams teko ganyklų žemė. Jei kultūriniam ūkiui skirta žemė būtų atiduota naujakuriams, tai jie būtų gavę gerų sklypų.

Matuojant malūno ir spirito varyklos sklypą, kai kuriuos matavimo ženklus reikėjo pastatyti netoli dvaro gyvenamojo namo. Vienas matavimo ženklas buvo gerai matomas iš dvaro savininkų žmonos kambario. Dvarininko žmona negalėjo pakęsti, kad jų dvaras parceliuojamas. Ji susigraužus išvyko į Kauną pas vaikus ir negrįžo į namus iki vėlyvo rudens, kol aš baigiau matavimo darbus. Dvarininkas Kaune turėjo namus, o jo vaikai mokėsi. Jis buvo turtingas: Kaune turėjo tarnybą, dvarą, kelias pramonės įmones, daug akcijų, už kurias gaudavo nemažus procentus.“[140]

Gyvų detalių apie dvarą yra pateikęs signataro anūkas V. Petrušis: „Dvare buvo daug įdomių vietų, vyko kasdieniniai ir sezoniniai ūkio darbai. Kalvė buvo įdomi, čia kalvis pumpuodavo dumples, kad anglys būtų labai karštos ir įkaitintų geležį beveik iki baltumo, tada paimdavo tą geležį su didelėmis replėmis, padėdavo ant kaltuvo ir smogdavo su dideliu kūju. Žiežirbos ištrykšdavo aplinkui po visą kalvę, bet pats kalvis buvo saugus – jis dėvėjo storą odinę prijuostę. Jis ir kaustydavo arklius. Aš irgi labai norėjau pakaustyti arklį, bet man sakė, kad aš dar per jaunas. Buvo kitų įdomių amatininkų – dirbtuvėse praleisdavau daug valandų, juos stebėdamas ir kalbėdamas su jais. Buvo stalius, rimorius, kuris taisydavo pakinktus, mechanikas, kuris buvo ir šoferis. Tas mechanikas nuolat taisydavo labai seną „Chevrolet“ – senelis juokaudavo, kad su arkliais žinai, kad nuvažiuosi, o su ta mašina visko gali nutikti. Jei važiuodavome su mašina, aš stengdavausi sėdėti prie šoferio. Vieną kartą, kai važiavom su ta mašina iš Užvenčio į Palangą, staiga pamačiau priekyje mūsų riedantį automobilio ratą. Greitai paaiškėjo, kad tai mūsų automobilio ratas. Tarp kitų įdomių vietų buvo pieninė su centrifuga ir dideliu kubilu, kuriame pienas per trumpą laiką pavirsdavo į varškę, dideli metaliniai stalai su sūrių formomis, pilnomis varškės, rūsys su eilėmis nokstančių sūrių, malūnas, salykla, spirito varykla, plytinė, durpynai su karosais, lentpjūvė.“[141]
Dvaro nuosavybės dokumentus Stefanija Smilgevičienė gavo 1934 m. gruodžio mėnesį, o signataras nenusavinamą žemės normą pasirinko Henrikavo dvare Kaltinėnų valsčiuje Tauragės apskrityje, paveldėtame žmonos. Suvedus ūkinės veiklos galus, išeitų, kad Užventyje varė spiritą, augino tabaką, veisė karpius, gamino sūrius, veikė pieninė, lentpjūvė, kalkinė, plytinė, malė miltus, kruopas, turėjo savos elektros. Gyvulininkystėje užsiėmė jorkšyrų kiaulėmis, švicų karvėmis, ardėnų arkliais (sunkiaisiais), dar augino sėklai dobilus. Ko nemėgo agronomas ir laikė neproduktyviomis Lietuvoje, tai avių. Niekur neaptikome žinių apie bityną ar linų auginimą. Taigi, buvo, ko gera, didžiausias kultūrinis ūkis Lietuvoje, pritaikytas prie vietos sąlygų ir sumaniai pagal paskutinį agronomijos mokslo žodį vedamas. Kokių didesnių dvaro archyvo pėdsakų nerasta, gaila, bet taip jau yra. Žemės reformos vykdymą J. Smilgevičius vadino Damoklo kardu žemės ūkių kėlimui. Jis priklausė 1929 m. kovo mėnesį įsteigtai Ekonominių studijų draugijai ir dalyvaudavo jos organizuotose diskusijose. Vienoje iš jų, skirtoje vidaus kolonizacijai, siūlė spartinti ir plėsti melioraciją, nesutiko su vyravusia nuomone, jog ūkius reikia smulkinti, nes tik smulkesnieji gyvybingi ir našūs, jaučiasi, kad savo teiginius grindė sėkminga patirtimi Užventyje (Tautos ūkis – 1934, Nr. 11 – P. 299-300).

1940 m. savininkei iš valdytų 572 ha buvo numatoma palikti 30 ha žemės norma.[142] Matyt, signataras ar vaikai tų metų vasarą skundėsi Šiaulių apskrities žemės ūkio komisijai, nes „Šiaulių apskrities piliečių prašymų ir skundų žemės paskirstymo reikalu byloje“ jos posėdžiui pateiktų skundų sąraše užfiksuoti „Smilgevičienės įpėd[iniai]“, o šalia raudonu pieštuku įrašyti „30 ha“ užbraukti, o 1940 m. spalio 22 d. „Žiniose apie Užvenčio valsčiaus žemės pertvarkymo paliestus dvarus bei ūkius“ nurodyta, kad visa žemė paimama steigti valstybiniam ūkiui.[143] Lapkričio 16 d. dvarą randame valsčiaus valstybinių ūkių sąraše.[144] Analogiškame respublikiniame sąraše jis kartu su Spyglių dvaru priskirtas „pagrindinių ūkių“ kategorijai, rezerviniu numatant Pavandenio dvarą Telšių apskrities Varnių valsčiuje su 300 ha žemės.[145] „Lietuvos TSR tarybinių ūkių, organizuojamų 1941 m.“ 1941 m. sausio 7 d. sąraše (kitoje redakcijoje „Sąrašas valstybinių ūkių, organizuojamų Lietuvos TSR 1941 m.“), kuris turėjo būti priedu prie specialaus sovietinės vyriausybės nutarimo, yra Užvenčio tarybinis ūkis, užsiimsiantis pienininkyste ir gyvulininkyste, kurį sudarytų Užvenčio ir Spyglių dvarai su 912 ha žemės (ariamos 547 ha, pievų ir ganyklų 191 ha, sodų 3 ha, kitokios žemės 171 ha), numatyta laikyti 89 stambius raguočius (iš jų 72 melžiamos karvės), 90 kiaulių (iš jų 14 paršavedžių), 13 avių, 62 arklius, jo teritorijoje būtų 11 gyvenamųjų namų ir 39 kitos paskirties trobesiai.[146] Matyt, būta gana pajėgios dvaro plytinės, nes ji atsidūrė 1940 m. lapkričio mėnesio „Nacionalizuotų plytinių sąraše“, kur nurodyta, kad per sezoną gali išdegti 200 000 plytų, įrengta „olandų“ tipo krosnis, yra rankinis presas, stoginė silpna, molio ištekliai apylinkėje vidutiniški.[147] Baigiant apie dvaro likimą po 1944 m., jį randame įrašytu Užvenčio valsčiaus likusių be šeimininkų ūkių sąraše. Į valstybinį žemės fondą paimta 573 ha žemės, keturi gyvenamieji namai, aštuoni tvartai, keturi klojimai, du svirnai, trys „kiti trobesiai“. O jo vietoje kurtam tarybiniam ūkiui buvo paskirta tie patys hektarai, vienuolika gyvenamųjų namų, jau nurodytas skaičius tvartų, klojimų, svirnų ir kitų trobesių, vienuolika arklių, trys kumeliukai, dešimt karvių, penki veršeliai.[148] Tokia liūdna vieno pažangiausių tarpukario ūkių pokarinė statistika. Dvare buvusių įmonių pajėgumus liudija 1940 m. rugpjūčio 5-7 d. įvykdytos nacionalizacijos aprašai. Lentpjūvėje Vietinės pramonės liaudies komisariato žinion perimtas turtas įkainotas 15 995 litais, malūno – 82 782, plytinės – 23 933. Joje rasta 123 000 išdegtų ir 55 000 parengtų deginimui plytų. Spirito varyklos, perimtos to mėnesio 23-24 d., turtas ir inventorius įvertintas 185 599 litų suma, o „prekių“ rasta už 22 073 litus.[149] Nuo 1944 m. ji priklausė tarybiniam ūkiui, eksploataciją numatyta pradėti lapkričio 15 d., o metiniame plane 83 000 litrų spirito, bet neveikė ir 1945 m. Per 1947 m. I pusmetį pagamino 29 497 litrus, kas sudarė tik pusę planuoto kiekio. Ją remontavo kasmet, bet nepabaigdavo. Įdėmesnės žinios 1947 m. rugsėjo 4-5 d. priėmimo-perdavimo akte, kur nurodyta, kad varykla, jos kaminas, salyklinė ir bulvių plovykla statyti 1928 m.[150] 1945 m. spalio 20 dvaro malūno patikrinimo akte ( komisiją sudarė vedėjas Petras Mažeika, malūnininkas Vaclovas Černiauskas, tarybinio ūkio direktorius Antanas Juozapavičius) įrašyta, jog per III ketvirtį sumalta 73,52 tonos miltų (reikėjo 277), daugiausia rugių ir avižų, du trečdalius kiekio teko vietiniams žmonėms.[151] Šiaulių tarybinių ūkių tresto Užvenčio tarybinio ūkio 1947 m. ataskaitoje paminėti 85 stambūs raguočiai, 56 kiaulės, 23 avys, 15 karvidžių, 5 kiaulidės, 6 arklidės. Pats trestas 1945 m. lapkričio 12 d. Tarybinių ūkių liaudies komisariatui pranešė, kad bendras Užvenčio tarybinio ūkio plotas 1456 ha, į jį įėjo Užventis, Kuršiai, Spigliai, Užvarmis, Užgiriai (Vaiguvos valsčius). Užventyje būta 418 ha, iš jų ariamos žemės 298 ha.[152]

1935 m. spaudoje pateiktos žinios apie tuometinę signatarų veiklą. D. Malinauskas įvardintas rašytoju ir visuomenės veikėju, nuolatos gyvenančiu Kaune ir dirbančiu savo ūkyje, o J. Smilgevičius agronomu ir visuomenės veikėju, kai kada gyvenančiu laikinojoje sostinėje, bet dažniausiai tvarkančiu Užventį.[153]

Apibendrinant signataro netektis, iš dalies dėl atėjusios sovietinės tvarkos chaoso visiškai prarasti abu dvarai ir žmogiškai tariant kraštui nusipelniusi asmenybė „palikta ant ledo“. Po sunkaus pasiligojimo nutrūko žmonos Stefanijos gyvenimas, butas Kaune nacionalizuotas, Kredito bankas ir visos su juo susijusios bendrovės taip pat, tačiau signataras tikėjo Lietuvos ateitimi ir pinigų iš bankų sąskaitų į Šveicariją nepervedė. Taigi, septintą dešimtį perkopus, skaudžiai užkabino istorinės pervartos.

[1] Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. Medžiaga istorijai. – Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 1994 – P. 339.

[2] Gabrys-Paršaitis J. Tautos sargyboj. – Vilnius: „Versus aureus“, 2007 – P. 251.

[3] Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. Medžiaga istorijai. – Šiauliai: Šiaulių :Aušros“ muziejus, 1994 – P. 211.

[4]Klimas P. Dienoraštis, 1915.XII.1-1919.1.19. – Chicago: 1988 – P. 218.

[5] D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija 1851-1922. – Vilnius: Lietuvių mokslo draugija, 1936 – P. 151.

[6] Jonas Smilgevičius 1870-1942. Parengė Meilutė Peikštenienė. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2015 – P. 4 [lankstinukas].

[7] Klimas P. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. – Vilnius: „Mintis“, 1991 – P. 7.

[8] Lossowski P. Stosunki polsko-litewskie w latach 1918-1920. – Warszawa: Ksiąžka i Wiedza, 1966 – S. 41.

[9] LMABRS, F165-153, L. 68 ir a. p.

[10] LLTI BR, F96-70, L. 54, 73, 101.

[11] Terleckas V. Daug nusipelnęs, labiausiai apšmeižtas signataras Jonas Vailokaitis. // Kultūros barai – 2008, Nr. 3 – P. 80.

[12] M. Užventis (Šiaulių apskr..)// Lietuvos aidas – 1917, spalio 20 – Nr. 18 – P. 3.

[13] Užventis (Šiaulių apskr..). // Dabartis – 1917, spalio 27 – Nr. 89 – P. 4.

[14] LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2075, L. 22.

[15] Sako, Lietuvos valdžia susitvėrė. // Lietuva – 1918, balandžio 19 – Nr. 16 – P. 1.

[16] LMABRS, F37-11398, L. 47.

[17] LMABRS, F255-991, L. 4.

[18] LMABRS, F165-153, L. 68, 78.

[19] LCVA, F. 1014, AP. 1, V. 33, L. 4.

[20]Chronika. // Komunistas – 1919, vasario 14 – Nr. 24 – P. 3.

[21] LCVA, F. 1674, AP. 2, B. 122, L. 17.

[22] Lietuvos Valstybės tarybos XI sesija. // Lietuvos aidas – 1918, lapkričio 7 – Nr. 126 – P. 1.

[23]LMABRS, F255-1085, L. 1.

[24] Yčas M. Lietuvos vyriausybės sudarymo etapai ir jos pirmieji žingsniai. In: Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. – Kaunas:  1990 – P. 65.

[25] Žr.: Lietuvos mokykla – 1918, Nr. 12 – P. 411; LCVA, F. 391, AP. 3, B. 2152, L. 1-52.

[26] LCVA, F. 377, AP. 7, B. 169, L. 47.

[27] LCVA, F. 391, AP. 3, B. 742, L. 131.

[28] LCVA, F. 862, AP. 1, B. 98, L. 7.

[29] LCVA, F. 391, AP. 3, B. 742, L. 89.

[30] Žr.: LMABRS, F29-819.

[31] LCVA, F. 391, AP. 3, B. 1367, L. 42-43.

[32] LCVA, F. 412, AP. 5, B. 34, L. 89.

[33] LLTI BR, F2-1734, lapai nenumeruoti.

[34] Politinės ir ekonominės Lietuvos žemdirbių sąjungos registracinė byla, LCVA, F. 402, AP. 4, B. 12, L. 7, 17, 20; F. 394, AP. 1, B. 1412, L. 6; Naujas žemdirbys. Žemdirbių organizacija. Kaunas. // Žemdirbių balsas – 1922, birželio 22 – Nr. 22 – P. 2-3.

[35] Dėlei Lietuvos Valstybės Tarybos sutarties. // Draugas – 1920, balandžio 5 – Nr. 81 – P. 2.

[36] Žr.: Grigaravičius A. Lietuvos žemdirbių sąjunga – ūkininkų interesų gynėja. // Kultūros barai – 2006, Nr. 7, p. 51-56; Nr. 8-9, p. 78-84.

[37] Treinys M. Jonas Aleksa – ūkininkų visuomenės ugdytojas Lietuvoje. In: Agrosocialinių mokslų ir studijų raida Lietuvoje. Monografija. – Kaunas: UAB „Judex“, 2007 – . 494, 499.

[38] Mūsų Lietuva, IV tomas, paruošė B. Kviklys. – Chicago: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968 – P. 460; Atsiminimai apie Mariją Pečkauskaitę- Šatrijos Raganą. // Žemaičių praeitis, 7. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997 – P. 17 (Brigitos Speičytės komentaras).

[39] Užventis. // Žemaičių prietelius – 1935, gegužės 5 – Nr. 18 – P. 4; K-tas. Užventis. // Ten pat – rugsėjo 22 – Nr. 38 – P. 4.

[40] Valatka V. Žemaičių žemės tyrinėjimai. Knyga II. Muziejininkystė, etnografija, kraštotyra. – Vilnius: „Petro ofsetas“, 2006 – P. 360.

[41] Sabaliauskas A. Žemaičių meno keliais. // Naujoji Romuva – 1938, spalio 16 – Nr. 41 – P. 770.

[42] Lietuvos dvarai ir pilys. Sudarytojai V. Kandrotas ir I. Veliutė. – Kaunas: VšĮ „Terra publika“, 2015 – P. 267.

[43] S. B. 330 metų medinė bažnyčia. // Lietuvos aidas – 1940, vasario 28 – Nr. 96 – P. 2.

[44] Lietuvos bažnyčios. I tomas, Telšių vyskupija. – Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, 1980 – P. 331.

[45] Lietuvos architektūros istorija, T. IV. – Vilnius: „Savastis“, 2014 – P. 234, 266.

[46] Vadovas po Lietuvą. Redagavo  Pranas Barkauskas ir  Aleksandras ietuvos turizmo draugija, 1938 – P. 259- 260.

[47] Valatka V. Žemaičių žemės tyrinėjimai, Knyga II. Muziejininkystė, etnografija, kraštotyra. – Vilnius: „Petro ofsetas“, 2006 – P. 362.

[48] Vt-kus A. Senajame Šatrijos Raganos dvare. // Draugas – 1939, rugpjūčio 14 – Nr. 190 – P. 3.

[49] Lietuvos dvarai ir pilys. Sudarytojai V. Kandrotas ir I. Veliutė. – Kaunas: VšĮ „Terra Publica“, 2015 – P. 266-267.

[50] A. Gr. Didžios praeities žemėje. //Naujoji Romuva – 1933, rugsėjo 14 – Nr. 37 – P. 731.

[51] LMABRS, F2322-1197, L. 1-2. Gal atsiras ja besidominčių, kuriems būtų pravartu pažiūrėti F25-321-324 saugojimo vienetus.

[52] LMABRS, F25-320, L. 3.

[53] LCVA, F. 1248, AP. 16, B. 727, L. 29, 46.

[54] LCVA, F. 1248, AP. 20, B. 2750, L. 4-5, 11 a. p.

[55] LCVA, F. 1247, AP. 2, B. 584, L. 87-88.

[56] LCVA, F. 1357, AP. 12, B. 216, L. 59.

[57] LCVA, F. 764, AP. 1a, B. 121, L. 143 a. p. – 144.

[58] LCVA, F. 764, AP. 1a, B. 186, L. 10.

[59] LCVA, F. 764, AP. 1a, B. 214, L. 44 a. p.

[60] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 260, L. 5 a. p.

[61] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 390, L. 17.

[62] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 388, L. 9 a. p.

[63] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 421, L. 8.

[64] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 389, L. 136, 141.

[65] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 421, L. 5 a. p.

[66] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 79, L. 16 a. p.-17; B.145, L. 50; F. R-61, AP. 2, B. 38, L. 263 a. p.

[67] LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2314, L. 3, 7, 12, 25, 29, 35, 61-63.

[68] LCVA, F. 1248, AP. 12, B. 644, L. 61 a. p.-62, 70 a. p.-71.

[69] LCVIA, F. 544, AP. 1, B. 14 546, L.40.

[70] LMABRS, F37-312, L. 1-289.

[71] Ten pat, L. 3; LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2075, L. 34.

[72] U-kis. Užventis (Šiaulių pav.). // Vienybė – 1912, gruodžio 11 – Nr. 50 – P. 795.

[73] U-kis. Užventis. // Vienybė – 1913, lapkričio 5 – Nr. 45 – P. 714.

[74] M. Užventis. // Viltis – 1913, lapkričio 21 – Nr. 137 – P. 2.

[75] Ukis. Užventis. // Vienybė – 1914, sausio 14 – Nr. 3 – P. 43.

[76] Ukis. Užventis. // Vienybė – 1914, vasario 11 – Nr. 7 – P. 109.

[77] U-kis. Užventis. // Vienybė – 1914, balandžio 15 – Nr. 16 – P. 252.

[78] M. Užventis (Šiaulių pav.) – Vienybė – 1914, birželio 24 – Nr. 26 – P. 409.

[79] Būrelio narys. Šiaulių apskr.. ūkio būrelių atstovų suvažiavimas. // Viltis – 1913, gruodžio 7 – Nr. 146 – P. 1.

[80] Terleckas V. Bankininkystė Lietuvoje 1795-1915. – Vilnius: [Lietuvos bankas], 2011 – P. 442.

[81] LCVIA, F. 544, AP. 1, B. 14 546, L. 7 a. p., 25 a. p., 31.

[82] LMABRS, F37-11074, L. 6; F37-11087, L. 1; F37-11084,

[83] Mūsų Lietuva, IV tomas, paruošė B. Kviklys. – Chicago: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968 – P. 460.

[84] Lietuvos apgyventos vietos. – Kaunas: Finansų ministerija, Centralinis statistikos biūras, 1925 – P. 335, 337.

[85] LCVA, F. 1016, AP. 2, B. 187, L. 5, 13.

[86] M. Užventis. // Vienybė – 1918, gruodžio 3 – Nr. 46 – P. 717.

[87] Mūsų parapijų stovis tikybos ir doros žvilgsniu. Užvenčio parapija. // Ganytojas – 1913, Nr. 13 – P. 266.

[88] Lietuvos aidas – 1917, lapkričio 20 – Nr. 31 – P. 3; gruodžio 13 – Nr. 41 – P. 3; 1918, vasario 9 – Nr. 18 – P. 3; vasario 12 – Nr. 19 – P. 3.

[89] Teatrinis vaidinimas Užventyje. // Dabartis – 1916, kovo 29 – Nr. 23 – P. 4.

[90] Grikštas J. Darbininkai ir jų naudojimas. // Darbo balsas – 1918, gruodžio 27 – Nr. 54 – P. 3.

[91] Lietuvos dvarai, II tomas. Dviejų tomų žinynas. Sudarytoja I. Semaškaitė. – Vilnius: Algimantas, 2009 – P. 29.

[92] Rimkus V. Jis tikėjo mūsų Tėvynės prisikėlimu. // Gairės –2005, Nr. 2 – P. 13.

[93] Rimkus V. Užventis. In: Kelmės kraštas. Straipsnių rinkinys. – Vilnius: „Atkula“, 1997 – P. 313.

[94] Mūsų Lietuva, IV tomas . Paruošė B. Kviklys. – Chicago: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968 – P. 460.

[95] LCVA, F. 1248, AP. 16, B. 615, L. 22.

[96] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 3872, L. 9, 29.

[97] LCVA, F. 755, AP. 3, B. 1760, L. 1, 4.

[98] LMABRS, F12-4634, L. 1-16.

[99] LCVA, F. 388, AP. 5, B. 186, lapai nenumeruoti; B. 187, L. 152.

[100] LCVA, F. 388, AP. 2a, B. 1858, L. 8, 12, 18 ir a. p., 24.

[101] LCVA, F. 903, AP. 5, B. 167, L. 80, 82.

[102] LCVA, F. 1738, AP. 2, B. 172, L. 30 ir a. p.

[103] LCVA, F. 1357, AP. 12, B, 205, L. 33.

[104] LCVA, F. 1248, AP. 12, B. 324, L. 93.

[105] LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2075, L. 19.

[106] LCVA, F. 1250, AP. 3, B. 7464, L. 2 ir a. p.

[107] LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2075, L. 14 a. p.-15 a. p.

[108] LCVA, F. 1248, AP. 16, B. 615, L. 16, 21, AP. 12, B. 324, L. 104-105.

[109] LCVA, F. 1248, Ap. 2, B. 2075, L. 4;

[110] LCVA, F. 1250, AP. 3, B. 7464, L. 9, 28 a. p.

[111] LCVA, F. 1248, AP. 12, B. 324, L. 114-115.

[112] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 284, L 4 a. p.

[113] LCVA, F. 1248, AP. 1, B. 554, L. 2.

[114] LCVA,  F. 1064, AP. 3, B. 284, L. 8 a. p.

[115] LCVA, F. 1252, AP. 1, B. 189, L. 9, 10, 19, 21.

[116] Žr.: LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 801 798, 786, 789,, 782.

[117] LCVA, F. 1328, AP. 1, B. 220, L. 343, 346, 348, 349.

[118] LCVA, F. 1328, AP. 2, B. 34, L. 2, 69-73.

[119] Vyriausybės žinios,– 1922, lapkričio 20 – Nr. 116 – P. 2.

[120] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 286, L. 225, 264.

[121] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 187, L. 136.

[122] LCVA, F. 394, AP. 1, B. 624, L. 1, 2, 13, 15; B. 638, L. 2; F. 402, AP. 4, B. 665, L. 16, 27.

[123] LCVA, F. 1248, AP. 16, B. 615, L. 22.

[124] LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2075, L. 22.

[125] LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2441, L. 30.

[126] LCVA, F. 1754, AP. 1, B. 45, 51-55, 69, 72, 73 ir kt.

[127] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 819, L. 4, 9.

[128] Vyriausybės žinios – 1937, gegužės 5 – Nr. 574 – P. 100.

[129] Vyriausybės žinios – 1932, balandžio 30 – Nr. 382 – P. 96.

[130] Vyriausybės žinios – 1925, rugpjūčio 5 – Nr. 200 – P. 8.

[131] Štaras Ip. Tvenkinių žuvų ūkis Lietuvoje. // Žemės ūkis – 1936, Nr. 1 – P. 10.

[132] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 286, L. 311.

[133] Pečiukėnas A. Karpis. – Vilnius: „Mokslas“, 1986 – P. 13-14.

[134] Lopeta V. Tvenkininė žuvininkystė Šiaulių krašte. // Mūsų kraštas [Lietuvos kraštotyros draugijos leidinys] – 1993, Nr. 2 (3) – P. 82.

[135] LCVA, F. 927, AP. 4, B. 334, L. 15, 20.

[136] LCVA, F. R-1304, AP. 1, B. 171, L. 1-2, 5.

[137] Iš tabako augintojų draugijos susirinkimo. // XX amžius – 1939, gegužės 20 – Nr. 113 – P. 4.

[138] Meškauskas K., Puronas V., Meškauskienė M., Jurginis J. Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu. – Vilnius: „Mintis“, 1976 – P. 414.

[139] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 389, L. 47.

[140] Juozas Umbrasas. [Atsiminimai]. In: Žemėtvarkos darbai Lietuvoje XX a.(Amžininkų atsiminimai). Sudarytojai Pranas Aleknavičius, Vanda Vasiliauskaitė. – Vilnius: [„Jandrija“], 2009 – P. 23-24.

[141] https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/signataro-j-smilgeviciaus-anukas-senelis-net-baisiausiais-karo-metais-tikejo-kad-lietuva-isgyvens-56-926988 Žr. 2018-08-28.

[142] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 118, L. 82 a. p.

[143] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 270, L. 21; B. 487, L. 1 a. p.

[144] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 900, L. 92.

[145] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 226, L. 6.

[146] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 912, L. 8; F. R-754, AP. 3, B. 77, L. 100 a. p.

[147] LCVA, F. R-764, AP. 2a, B. 32, L. 13.

[148] LCVA, F. R-61, AP. 2, B. 29, L. 109 a. p.; B. 30, L. 234.

[149] LCVA, F. R-771, AP. 2a, B. 706, L. 1-2, 6-8; B. 707, L. 9-12.

[150] LCVA, F. R-132, AP. 7, B. 1, L. 161, 172; B. 21, L. 7, 26 a. p.; B. 39, L. 1-48.

[151] LCVA, F. R-132, AP. 7, B. 42, L. 18.

[152] LCVA, F. R-132, AP. 4, B. 1, L. 50, 68; AP. 8, B. 13, L. 174 a. p. -175, 177.

[153] Kur ir ką veikia pasirašiusieji Lietuvos Nepriklausomybės aktą. // Draugas – 1935, kovo 9 – Nr. 58 – P. 2.

The post Istoriko Algirdo Grigaravičiaus monografija „Jonas Smilgevičius – kitoks signataras“ (II) appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Mieli skaitytojai, Voruta.lt pradeda publikuoti istoriko Algirdo Grigaravičiaus monografiją apie 1918 m. Vasario 16 – osios Akto signatarą Joną Smilgevičių. Šiandien kviečiame skaityti trečiąją monografijos dalį. Pirmąją dalį galite skaityti ČIA. Antrąją – ČIA. 

Turinys

1. Įžanga
2. Karaliaučiuje ir Berlyne
3. Peterburge ir Varšuvoje
4. Pirmoji lietuvių akcinė bendrovė „Vilija“
5. Lietuvos Taryboje
6. Užventyje
7. Kredito bankas
8. Lietuviškame versle
9. 1 Bendrovių steigėjas ir organizatorius
10. 2 Prekybos ir pramonės bendrovė „Nemunas“
11. 3 Bendrovė „Neris“
12. 4 Akcinė aliejaus fabriko bendrovė „Ringuva“
13. 5 Draudimo bendrovė „Lietuvos Lloydas“
14. Visuomenininkas ir labdarys
15. Asmenybė, šeima, giminė          

7. Kredito bankas 

J. Smilgevičiaus ir A. Vosyliaus ekonominės ir finansinės veiklos ašis buvo komercinis akcinis bankas. Vladas Jurgutis konstatavo, kad jo steigimas nuspalvintas nemaža doze romantikos, bet įkūrėjų grupė veikti turėjo realų pagrindą: patyrusius žmones, plačius ir nuolatinius ryšius su Amerikos lietuviais ir kelias sėkmingai nuo 1920 m. veikiančias bendroves. Operuojant palyginti nedideliais ištekliais, atsargiai ir apdairiai reiškėsi metalo ir mašinų, tekstilės, medžio, spirito, augalinių riebalų pramonėje ir draudimo sferoje, megzdamas plačius ryšius per patį banką ar asmeniškai per jam artimus žmones.[1] 1936 m. parėmė Lietuvos radijo aparatų fabriko „Karadi“ (savininkas Isaakas Kaplanas, Kaunas, Kęstučio g. 36).[2] Petro Stankevičiaus nuomone Kredito bankas – akcinis komercinis bankas, kreditavęs pramonę, ypač metalo apdirbimo bei mašinų gamybos, tekstilės, medžio apdirbimo, spirito ir aliejaus. Įkūrė pramoninkai A. Vosylius ir R. Karuža bei dvarininkas J. Smilgevičius. 1939 m. turėjo 2 milijonus litų akcinio kapitalo, 3,6 milijono indėlių ir 3,1 milijono išduotų paskolų.[3] Lietuvos kredito bankas iki 1927 m. turėjo vienintelį skyrių Panevėžyje, kuris dėl menkos apyvartos tais metais panaikintas. Nuo tada šis bankas krašte išsiskyrė iš kitų, nes liko be vietinių skyrių. 1927 m. sausio 12 d. įsigalioję įstatai pakeitė pavadinimą į Kredito banką, akcinį kapitalą sudarant dviems milijonams litų, padalintų į 20 000 vardinių akcijų po 100 litų. Pagal 1924 m. išleistų įstatų 4 punktą tikslas – steigti ir finansuoti pramonės ir prekybos įstaigas, teikti kreditus ir atlikti visas bankines operacijas. Nuo tų metų sausio 1 d. pagrindinį kapitalą sudarė milijonas litų, padalintų į tokį patį kiekį vardinių akcijų po 50 litų.[4]

1931 m. balandžio 15 d., švenčiant veiklos dešimtmetį, „Dienos naujienose“ pasirodė straipsnelis „Žymi finansinė tvirtovė“. Jame rašyta, kad veiklą pradėjo su trimis milijonais smunkančių markių, o dabar turi du milijonus litų pagrindinio ir 200 000 litų atsargos kapitalo. Už 1930 m. akcininkai gavo 205 224 litus dividendų. 1922 m. einamosiose sąskaitose buvo 20 000 litų, 1931 m. – 7 milijonai, metinėje apyvartoje sukosi 7 milijonai, dabar – 270. Bankui vadovauja kiekvienais metais akcininkų pasitikėjimą gaunantys valdybos nariai J. Smilgevičius, A. Vosylius, J. Lukauskas, o revizijos komisijoje profesorius V. Gaigalaitis, J. Strimaitis ir Juozas Glemža.[5] „Dienoje“ publikacija vadinosi „Kada ekonominio gerbūvio ramsčiai sukaktuves mini“. Autoriaus teigimu bankas išsilaikė tik vadovybės sumanumo dėka ir tapo rimta visuomenės pasitikėjimą turinčia finansine įstaiga, žmonių simpatijų sulaukė už darbo lankstumą ir „elastingumą“, skubiai ir mandagiai aptarnaujant interesantus.[6] Kiek pasigėrint stabilia veikla nurodyta, kad per dešimtmetį akcininkams pastoviai išmokami dividendai, kurių bendra suma 645 000 litai. Gi pasitikėjimą signataru rodė jo išrinkimas Lietuvos banko generalinėje taryboje 1922 m. spalio 28 d. į Diskonto komitetą, teikusį pasiūlymus ir rekomendacijas skiriant kreditus. J. Smilgevičius iš devynių tarybos narių gavo septynis balsus, vienu balsu aplenkė Juozas Tūbelis.[7] Pirmajame Diskonto komiteto posėdyje lapkričio 4 d. pritarta Lietuvos kredito bankui suteikti 600 000 litų kreditą.[8] Kaip rašė V. Terleckas, komiteto nariai buvo renkami dviems metams iš prekybos, pramonės ir ekonomikos specialistų tarpo. Jie vertindavo ir atrinkdavo skolininkų įsipareigojimus bei rekomenduodavo Lietuvos banko valdybai kandidatus paskolai gauti. 1926 m. ir toliau tarp trijų senosios sudėties atstovų liko ir J. Smilgevičius, o A. Vosylius, vienintelis komercinio banko vadovas, nuo 1922 m. rugsėjo 27 d. rinktas į Banko tarybą, po keturių metų tapo nuolatiniu jos pirmininku.[9] 1937 m. lapkričio mėnesį J. Smilgevičių išrinko į Prekybos, pramonės ir amatų rūmų Kredito sekciją.[10]

1938 m. vasario 15 d. „Lietuvos aide“, minint nepriklausomybės 20-metį, jo įsteigimas pavadintas žymia parama besikūrusiai pramonei ir prekybai, kadangi vadovybėje nuo prieškarinių laikų žinomi ir patyrę žmonės, pelnė rimtos be spekuliacinių užmojų finansinės institucijos vardą, o populiarumą tarp klientų įgijo dėl kiek „amerikonizuoto“ greito ir tvarkingo finansinių operacijų atlikimo.[11]

Vienas įspūdingiausių pasakojimų apie privačius bankus būtų apie brolių Vailokaičių įkurto Ūkio banko vaidmenį gelbstint ką tik įvestą litą, 1922 m. spalio 2 d. Svetimtaučiai pramoninkai ir verslininkai juo nepasitikėjo ir toliau naudojo markes. Broliai paskelbė, kad litus keičia į jas ir dolerius, pradžioje už litą mokėjo po 150 markių, vėliau – 175. Žmonės ėmė reikalauti atlyginimų litais iš darbdavių, priverstų kreiptis į Ūkio banką, jau mokant už litą po 200 markių. Taip litas kasdien stiprėjo, o markės tapo beveik išstumtos iš apyvartos.[12]

1924 m. rugsėjo 19 d. žinios apie Kredito banko balansą M. Sleževičiui, atstovavusiam jo interesus Amerikoje. LCVA, F. 1437, AP. 1, B. 241, L. 2, 4.

Būta ir ne tokių dramatiškų ir panoraminių, bet linksmų kasdienių istorijų, panašesnių į nesusipratimų situacijas komedijose. Kredito banko direktorius-tvarkytojas Jonas Lukauskas, patyręs ir sumanus specialistas, nuolat renkamas valdybos nariu, 1930 m. sausio 17 d. gana kandžiai atsakė Borisui Dauguviečiui ir Viktorui Dineikai dėl jų pareikštų pretenzijų bankui: „Gerbiamieji, nebūkite naivūs [išbraukta „neapsimeskite glušais“] ir nebeklaidinkite žmonių. Tamstos kalbamų vekselių mūsų Banke nediskontavot [išpirkti prieš nurodytos jame sumos grąžinimo terminą], nei pinigų iš mūsų Banko negavot, nei sąskaitos pas mus neturite. Jūsų vekselius pristatė mums firma „Grafika“ p[onas] Buivydas, kaip ir daugelį kitų vekselių, su įsakymu įplaukusius pinigus užrašyti jo, Buivydo, sąskaiton. Todėl, jeigu ir būtų Buivydo sąskaitoje pinigų, tai kokią teisę turi Bankas mokėti, kad ir geriausiems piliečiams, iš Buivydo sąskaitos pinigus be jo įsakymo. Kokius santykius Jūs turit su Buivydu ir kiek Jūs už savo vekselius iš jo pinigų gavote, Bankas negali žinoti.

Tad vekselius pasirašant reik žinoti, kam ir kokiu tikslu juos rašoma [taip tekste], negu paskui grasinti žmonėms net per laikraščius.“ Sausio 21 d. bendrovės „Naujas žodis“ vardu Justas Paleckis ir J. Petrėnas raštą grąžino, nes skelbti tokį atsaką nerado reikalo, kadangi tekste yra asmenis įžeidžiančių išsireiškimų.[13]

Liūdnas vieno iš bankinės sistemos Lietuvoje kūrėjų Adomo Prūso (1878  m. lapkričio 11-1939 m. balandžio 6 d.) likimas. Kartu su M. Yču ir kitais pirmojo Lietuvoje Prekybos ir pramonės banko steigėjas, 1918-1922 m. jame užėmė direktoriaus tvarkytojo pareigas, vėliau paskirtas Lietuvos banko valdytojo pavaduotoju, tačiau 1926 m. spalio 13 d. pradėjo dirbti jo skyriaus Marijampolėje direktoriumi, pasitraukiant iš Kauno į tylią provinciją. Po mirties Lietuvos bankui liko virš 110 000 litų jo skolos.[14]

Kitaip nei kiti komerciniai bankai, Kredito bankas neturėjo tarybos, valdyba buvo sudaroma pradžioje iš penkių, o po 1927 m. sausio mėnesio tik iš trijų narių, jie ir priimdavo sprendimus dėl kreditų skyrimo, įvertindavo banko skolininkų finansines galimybes. Valdybos priežiūrą vykdė Revizijos komisija, turėjusi posėdžiauti kas mėnesį, tikrinti apyskaitas, sekti banko atsiskaitymus ir kasos operacijas. Tokiai amerikietiškai banko valdymo struktūrai įtakos bus turėjęs vienas iš įstatų autorių ir banko steigėjų R. Karuža. 1926 m. banko akcijos priklausė 155 fiziniams ir juridiniams asmenims (5974 akcijas valdė Vosylių šeima, 5273 – Smilgevičių šeima, 2370 – Lietuvos atstatymo bendrovė, 2360 – V. Gaigalaitis, 710 – M. Yčas ir 60 – J. Tūbelis), 1940 m. pradžioje – 26 (daugiausia akcijų – 6783 – turėjo Vosylių šeima, 3721 – Smilgevičiai).

V. Terleckas, vertindamas banko balansų sumų kaitą, išskyrė net penkis permainingos raidos laikotarpius: 1923-1925 m. – veiklos plėtros, 1926-1927 m. – jos siaurėjimo, 1928-1930 m. – atsigavimo, 1931-1935 m. – ilgalaikio nuosmukio, 1936-1938 m. – turėtų pozicijų atgavimo.[15] Akivaizdžiai matyti ne augančios sėkmės ir pelno didėjimo, o atkakli kovos ir pastangų prisitaikyti bei išlikti istorija. Toks ekonominio ir finansinio gyvenimo tarpukaryje dramatizmas krizinėms artimose situacijose, kurių tikrai per dvidešimtmetį netrūko, rodo amžininkų nuovokumą, atkaklumą ir tikėjimą geresne krašto ateitimi. Galėtume konstatuoti ir V Kudirkai būdingą vidinį įsipareigojimą dirbti tautiečių gerovės labui, taupumą ir pasikliovimą savomis jėgomis bei gebėjimą persitvarkyti susidariusiose sąlygose, parodant lankstumą, ieškant optimalių išeičių iš tarptautinėje ir vidaus rinkoje besikeičiančių situacijų. Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje ekonominės krizės padariniai žymiai padidino prekes ar techniką įsigijusių piliečių nemokumą. Kredito bankas nebuvo išimtimi ir apylinkių teismus užversdavo skolų ieškiniais. Tekdavo išsireikalauti ne tik tūkstantines, bet ir dešimteriopai mažesnes sumas, protestuojant klientų pasirašytus vekselius ir laukiant kilnojamo ar nejudamo turto varžytinių rezultatų. Keliasdešimt išlikusių tokio pobūdžio bylų galima rasti Šiaulių apylinkės teismo fonde.[16] 1936 m. teko nurašyti beviltiškų paskolų už 56 856 litus, kitais metais – 130 356.[17] Tai buvo priverstinė duoklė ekonominei krizei po teismuose užsitęsusio skolų išieškojimo. Lietuvos banko skyriai tais metais kas ketvirtį pateikdavo žinias apie ekonominę padėtį apskrityse. Lapkričio 1 d. visi akcentavo prekybos ir pramonės augimą 5-10 %.[18]

1923 m. bankas išmokėjo 1 173 973 litų perlaidų iš Amerikos, o per pirmą 1924 m. ketvirtį – 306 992 litus. Pagal išmokėtų sumų dydį buvo ketvirtu iš tuomet veikusių šešių komercinių bankų. 1923 m. gruodžio 31 d. balanse turint virš 6 milijonų litų, telenkė Tarptautinį banką.[19] Pirmais veiklos metais perlaidos sudarė didžiąją bankų finansinių operacijų dalį.

A. Vosyliaus 1922 m. žinios Lietuvos atstatymo bendrovės akcijų dalis Kredito banko įsteigtų akcinių bendrovių kapitaluose. LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 3872, L. 57 a. p.; 

1922 m. lapkritį banko valdybą sudarė A. Vosylius. J. Smilgevičius, V. Gaigalaitis, J. Lukauskas (sąraše – Lukovskis) ir daktaras Juozas Vencius.[20] Nuo 1927 m. V. Gaigalaitis nuolatinis revizijos komisijos pirmininkas, o J. Vencius pranyksta ir akcininkų sąrašuose.

1939 m. banko apyvartą sudarė 12 478 157 litai, pelno gauta – 116 527, imtos 9 % palūkanos. Valdybos pirmininkas A. Vosylius turėjo 7 200 litų atlyginimą, vicepirmininkas J. Smilgevičius – 4 800 litų, „direktorius-vedėjas“ J. Lukauskas – 16 200 litų. Personalas susidėjo iš 22 tarnautojų.[21] Paskutiniame Lietuvos banko skelbtame komercinių bankų balanse 1940 m. balandžio 1 d. paskolų nurodyta už 3,56 milijono, indėlių – 3,33 milijono, turimų vertybinių popierių – 1,26 milijono, nekilnojamo turto – 280 000 litų, atsargos kapitalo – 150 000 litų. Pagal didžiąją daugumą rodiklių šešių komercinių bankų tarpe aiškus autsaideris.[22] Tų metų liepos 25-27 d. banką nacionalizuojant, t. y. kitą dieną po Liaudies seimo nutarimo nusavinti bankus ir stambiąsias įmones, balanse buvo 13 508 809 litai, kasoje rasta 224 174 litai, vertybinių popierių už 1 254 102 litus (Vilniaus paskolos lakštų už 54 000 litų, Lietuvos banko akcijų – 172 500, „Nemuno“ bendrovės – 545 750, „Miško“ – 289 000, „Ringuvos“ – 162 000, „Lietuvos Lloydo“ – 54 000, „Spindulio“  – 25 000). Einamosiose sąskaitose 2143 asmenys ir bendrovės laikė 1 726 734 litus.[23] Tokios pačios vertybinių popierių pozicijos perkeltos į 1944 m. rugsėjo 1 d. Likvidacinio balanso priedą „Vertybinių popierių sąskaita“, nurodant jų nuvertėjimą iki 110 426 litų sumos. O pati likvidacija dar tęsėsi iki 1945 m. gruodžio 16 d. 1944 m. rugpjūčio 21 d. depozitų sąraše nurodyta, kad Smilgevičiai turi 4193 banko akciją, Vosyliai – 4435.[24] 1942 m. vasario 1 d. banko likvidacija pavesta Algirdui Augustinui, kuris 28 d. aktu perėmė 1940 m. rugsėjo 7 d. nacionalizuotą valcinį malūną Vilijampolėje ir 19 ha žemės Dembavos palivarke prie Panevėžio. Buvo anuliuotos einamosios sąskaitos ir indėliai 442 043 markių sumai.[25] 1942 m. birželio 1 d. banko balanse 396 000 reichsmarkių, o 1944 m. liepos 1 d. suma nukrito iki 275 000.[26]

1926 m. rugsėjo 8 d. – spalio 16 d. banką tikrinę Finansų ministerijos revizoriai savo akto išvadoje konstatavo, kad indėliai apsaugoti „pilnumoje“, geras banko aktyvų likvidumas, tvarkomasi sąžiningai, daugiausia finansuojant pramonę, todėl jo veikla pripažintina naudinga Lietuvai.[27] Komercinių bankų patikrinimo rezultatus nagrinėjęs Albinas Rimka nurodė, kad buvo nustatyta esant tik 954 700 litų pagrindinio kapitalo,  iš rastos 2 515 000 litų indėlių sumos 47,7 %  buvo užsienio valiuta, o 1925 m. jų būta 8,5 milijono litų.[28] Tų metų rugsėjo 10 d. žiniomis bankas turėjo 556 Lietuvos banko akcijas, „Nemuno“ bendrovės – 1090, „Miško“ – 1675, „Ringuvos“ – 402, „Lietuvos Lloydo“ – 268. Savo ruožtu bendrovės buvo įgijusios banko akcijų: „Nemunas“ 2 000, „Miškas“ 1 000, o iki 1925 m. gyvavusi „Dubysa“ 750.[29] 1928 m. birželio 1 d. suvestinėse Lietuvos banko žiniose dėl finansinių garantijų suteikimo komerciniams bankams nurodyta, kad Kredito bankas, investavęs į nekilnojamąjį turtą 537 612 litų, savo kapitalą yra realizavęs 55 %. Lietuvos ūkio bankas tokio turto įsigijo už 3,08 milijono litų. Lyginant indėlių ir einamųjų sąskaitų sumas, Kredito bankas žymiai atsiliko. Indėlių turėjo 1,16 milijono litų, sąskaitose – 2,24 milijono, Komercijos bankas – 2,46 ir 6,08 milijono, Ūkio bankas – 6,04 ir 6,27 milijono litų. Pirmųjų dviejų bankų finansinė padėtis buvo įvertinta kaip pakenčiama, o Ūkio banko su 15 milijonų akciniu kapitalu vadinama „nepergeriausia“, nes jo turėtus vertybinius popierius už 15,39 milijono litų biržoje būtų buvę galima parduoti tik už pusę sumos, tad nurašius deficitą kapitalas realiai neviršytų 6 milijonų litų.[30]

 1937 m. spalio 1 d. Finansų ministerijos Mokesčių departamento žiniose užfiksuota, kad Lietuvos banko garantuota galimų išduoti kreditų suma yra 700 000 litų.[31] 1939 m. birželio 4 d. Finansų ministerija bankui pranešė, kad jam leistina valdžios įstaigoms garantijų suma padidinama iki 800 000 litų.[32] Tai banko patikimumo augimo valdžios sferose ženklas. 1938 m. gegužės 30 d. susirinkę akcininkai 1652 litus iš praėjusių metų pelno iki 3 000 papildę einamųjų metų pelnu skyrė Ginklų fondui, taip atlikdami priklausančią patriotinę prievolę. Sekančiais metais susirinkę iš valdybos pranešimo sužinojo, kad išmokėti dividendus nėra galimybės, nes 1938 m. antrosios pusės politiniai įvykiai Vakarų Europoje krašte sukėlė „ūkinį nervingumą“, o pelnas tesiekė 4 211 litų. Bankas turįs 2 115 indėlininkų su 2,84 milijono litų. Jau keletą metų buvo praktikuota sudaryti būsimų metų atlyginimų sąmatą, tad 1939 m. valdybos pirmininkui A. Vosyliui numatyta 7 200 litų alga, vicepirmininkui J. Smilgevičiui – 4 800, direktoriui-tvarkytojui J. Lukauskui – 16 200, buhalteriui Aleksandrui Pukščiui – 12 000, sąskaitininkui Petrui Petrušiui – 7 200. Nurodyti 25 banko tarnautojai. Tai dvejais mažiau nei 1938 m. Pridėtina, kad S. Smilgevičienės asmeninėje sąskaitoje 1937 m. buvo 192 000 litai.[33]

Apibendrinant pasakytina, kad bankas vedė apdairią ir nuosaikią finansinę politiką, tiksliau – pakankamai atsargią, kiek konservatyviai apsidraudžiant ir pasveriant turimas galimybes. Tai liudytų 1923 m. gegužės 29 d.  visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas valdybos pasiūlymui 10 milijonų auksinų turimą turtą prilyginti pusei milijono litų, nuvertinant banko kapitalą daugiau nei tai padarė Komercijos ir kiti bankai bei 1922 m. už 12 milijonų greitai krentančių markių nupirkti mūriniai namai Klaipėdoje ir įsigytos bendrovių akcijos, taip ginantis nuo krašte spartėjančios infliacijos.[34]  Veiklos piką su 23 milijonų litų apyvarta pasiekęs 1930 m., vėliau turėjo tenkintis 15-16 milijonų. Akcininkų skaičius susitraukė iki kelių dešimčių, jame dominuojant Smilgevičių ir Vosylių šeimų bei V. Gaigalaičio triumviratui, lėmusiam banko veiklos kryptis ir kreditų politiką. Kalbėti apie vyraujančią A. Vosyliaus įtaką banke ir su juo susijusiose bendrovėse tegalima po 1938 m., tačiau akivaizdu, jog susidarė šeimų finansinė pramoninė grupuotė, kad ir daug kuo nusileidžianti Vailokaičių veiklos mastams. 1922-1938 m. dėl mažo kapitalo ir didelių investicijų bankas tegavo 1,2 milijono litų pelno, bet apie 70 % nuosavų lėšų investavo į įvairias pramonės šakas, tik iki 1927 m. savo galia ir operacijų mastu lenkė kitą R. Karužos inicijuotą Tarptautinį banką, 1938 m. baigiantis jo balansas tesudarė 13,2 % suvestinio komercinių bankų balanso, suteikė 8 % visų šių bankų paskolų ir tesutelkė 4,1 % jų turėtų indėlių.[35] 1938 m. pradžioje suteiktų paskolų portfelis pasiekė rekordinę 8,6 milijono litų sumą, kuri lyginant su 1923 m. puse milijono, išaugo 17 kartų. 1923-1928 m. daugiausia naudojosi kitų bankų paskolomis, ypač sumomis jų korespondentinėse sąskaitose, šis kredito šaltinis lenkdavo nuosavą kapitalą, o atskirais laikotarpiais ir indėlius su einamosiomis sąskaitomis. 1931 m. vasarą indėlininkų panikos metu nukentėjo daug mažiau nei kiti komerciniai bankai, praradęs tik 0,6 milijono litų arba 8 % patikėtų saugoti sumų.[36] Bankas sugebėjo išlaikyti poros tūkstančių indėlininkų būrį, kuris priklausomai nuo ekonominės situacijos trimis keturiais šimtais padidėdavo ar sumažėdavo. Tad bankinėje sferoje įgijus nedidelę nišą ir tvirtus pagrindus lėtai augant aktyvams bei pamažu keičiantis, sugebėjo išlikti, rinkoje nesiimant perdėm rizikingų veiksmų, o racionaliai su nedideliais ištekliais ir būtiniausiomis permainų sąnaudomis žengti į koją su tarpukario Lietuvos gyvenimu.

Baigiant skyrių apie Kredito banką, dera kiek įasmeninti jo veiklos pobūdį ir kryptis nulėmusius žmones. Nesant išlikusių valdybos posėdžių protokolų, konkretaus kiekvieno jos nario  asmeninio indėlio sprendimų priėmime neįmanoma detalizuoti ir pasverti, aišku, dėl tokio teiginio galima klysti. Pristatysime dvi tarpukario Lietuvos ekonominio ir finansinio gyvenimo asmenybes, neturėjusias aukštojo išsilavinimo, bet tikrus savo srityse, anot Vaižganto, „deimančiukus“.

Apie A. Vosylių J. Rudokas lakoniškai išsireiškė, kad buvo atkaklus nepaprastų gabumų savamokslis.[37] 1930 m. balandžio mėnesį surašytose žiniose apie jį kaip Lietuvos  banko klientą nurodoma, kad visuomenės opinijos laikomas turtingu ir gabiu žmogumi, skolų neturi, pažadus pildo sąžiningai, gyvena taupiai.[38] Jis 1925 m birželį tapo pramonininkų atstovu pirmosios sudėties Prekybos ir pramonės rūmuose.[39] Jo 1911 m. tekstai, pasirašyti „A. Mažasis“, tik pradėjusiai veikti „Vilijos“ bendrovei populiarinti akivaizdžiai peržengia lietuviško pasaulio ribas, jos perspektyvas įterpiant į Rusijos ir kaimyninių šalių ūkio tendencijas.[40] Gana reguliariai į „Vilniaus žinias“ ir „Viltį“ siuntė korespondencijas apie Varšuvos lietuvių veiklą. 1912 m. birželio 27 d. tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu. Skirtingai nuo J. Smilgevičius tarpukaryje buvo daugiau pastebimas viešame gyvenime ir aktyvesnis visuomeninėje dirvoje. 1925 m. įtrauktas į Lietuvos prekybos ir pramonės delegaciją deryboms su SSRS. 1930 m. kartu su kitais įsteigė dar vieną medienos apdirbimo įmonę „Lietmedis“. Buvo vertinama A. Vosyliaus ūkinė patirtis, talentas, jis buvo nuolat renkamas į Lietuvos banko tarybą. Taip pat jis ilgus metus vadovavo Prekybos ir pramonės rūmams, juos pertvarkius eidamas vicepirmininko pareigas, buvo įvairių jų komisijų narys. 1927 m. A. Vosylius su kitais įsteigė Lietuvių – estų draugiją, buvo Austrijos garbės konsulu (nuo 1935 m. vasaros iki šalies prijungimo prie reicho 1938 m. kovo mėnesį generaliniu garbės konsulu)[41], priklausė Kariuomenes pirmūnų sąjungai, „Rotary: klubui. Pasisakė prieš užsienio kapitalo pritraukimą, siūlė sekti pasaulio pavyzdžiu ir pradėti reguliuoti ūkį, kvietė didinti gamybos našumą, be reikalo nesiskolinti, mažinti neproduktyvias išlaidas, šalyje gaminti viską, ką pajėgūs.[42] Z. Toliušis, susidūręs su juo kaip teisininkas ir rotarietis, nuo mažažemio iki milijonieriaus nuėjusį žmogų apibūdino kaip plačiai apsiskaičiusį ir išsilavinusį, daug keliavusį, įdomų pokalbyje ir bendravime, kuris viską pasiekė dėka didelių gabumų, blaivaus proto ir palankios fortūnos. Mėgo keisti kostiumus, šiaip ramus, korektiškas, aukštas, impozantiškos figūros, užsienyje lankydavosi tik žiemą, vasarą jam buvo gražu ir gera Lietuvoje. Kaip naujasis turtuolis ir elito atstovas buvo įsigijęs  Uturių dvarą Raseinių apskrityje, bet 1938 m. pavasarį, tarpininkaujant advokatui M. Šleževičiui, jį pardavė Aleksandrui Bodendorfui ir įsigijo 36 ha žemės sklypą Vaišvydavoje, netoli Kauno.[43] Dvarininku buvo tapęs ir bankinėse aukštumose neišsilaikęs A. Prūsas.[44]

Gimė 1878 m. lapkričio 28 d. arti Pilviškių, tėvai turėjo 3 ha žemės ir du sūnus.[45] Kai reikėjo atlikti karinę prievolę carinėje kariuomenėje, išvyko į Vokietiją ir tapo darbininku fabrike. Po kelerių metų broliui mirus, galėjo sugrįžti  pas tėvus ir kaip vienintelis jų išlaikytojas karinės tarnybos išvengti. Ūkininkauti netraukė ir 1900 m. įsidarbino Šmito metalo fabrike Šančiuose, Kaune. Z. Toliušio prisiminimuose teigiama, kad po 1905 m. revoliucijos nukeliavo į Varšuvą ir tapo firmos „Alfa-Laval“ separatorių komivojažeriu, jį rėmė ir globojo J. Smilgevičius, priklausė miesto lietuvių draugijai. 1911 m. gruodžio pabaigoje tapo „Vilijos“ bendrovės prekybos agentu, pakilo iki jos skyriaus vedėjo, o vėliau ėjo fabriko direktoriaus pareigas. 1914-1915 m. vadovavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti maisto sekcijai, steigdamas valgyklas karo pabėgėliams. Vėliau buvo draugijos Centro Komiteto įgaliotiniu Smolenske, kur 1916 m. gegužės 1 d. įkūrė draugijai priklausančias dirbtuves su mechanikų, šaltkalvių ir liejyklos skyriais, kurios vertėsi remonto darbais ir naujų kuliamųjų gamyba, turėjo 30 darbininkų.[46] Iki 1918 m. pabaigos buvo evakuoto į Smolenską „Vilijos“ fabriko direktorius, talkino kuriant tautinį lietuvių batalioną, rūpindamasis lėšomis jam išlaikyti.

1939 m. spalio 14 d. „Lietuvos aide“ pasidalino prisiminimais apie J. Tūbelį. Redakcinėje antraštėje iškelta jo mintis „Velionis anksčiau, nei kiti, suprato, kad Lietuvai reikalinga ir pramonė“ (nr. 614, p. 9) tekste nėra tokia aptaki, nes pabrėžiama, kad nepriklausoma valstybė su sava ekonomika ir finansais „negali pasilikti vienpusiška žemės ūkio šalis ir kad besikurianti mūsų pramonė gali būti žemės ūkiui tik talkininkė.“ Ypač vertino ilgamečio premjero kruopštumą gilinantis į dalykus prieš priimant ekonominius sprendimus, kada nukrypimai į šalutinius reiškinius  paryškindavo problemas. 1937 m. lapkričio 13 d. „Lietuvos aidas“ sensacingai pranešė, kad į Prekybos ir pramonės rūmus išrinkti 47 lietuviai ir 28 žydai. Dar prieš šią žinią interviu „Žydų balsui“ kaip jų rinkimų komisijos pirmininkas sveikino pirmą verslininkų žydų ir lietuvių susitarimą bendradarbiauti bendrame suvažiavime Klaipėdoje, kalbėjo apie valstybės kišimosi į ekonomiką ribas ir privačios iniciatyvos gynimą nuo „kooperatinių trestų“, pažymėdamas, kad jam nerūpi žydų skaičius rūmuose, o jų kvalifikacijos ir gebėjimas sutarti su kolegomis, jie turi Lietuvoje teisę užsiimti verslu ir turėti iš ko pragyventi, bet daug kalti ir patys, aršiai konkuruodami tarpusavyje.[47]

J. Lukauskas gimė 1884 m. spalio 14 d. Kulvos dvare, netoli Jonavos. Tėvas nuomojo ūkį, kurį laiką dirbo eiguliu. Vėliau gyvenimo aprašyme nurodė, kad mokėsi liaudies ir šešiaklasėje mokyklose, tačiau kur neįvardijo. Mokslas sekėsi gerai, nuolat buvo pirmasis mokinys. Per atostogas tėvams padėjo ūkyje, tvarkė ūkio sąskaitybą, mokė brolius. Pabaigus šešias klases, tėvas norėjo, kad vyriausias sūnus liktų, tačiau šio ūkis neviliojo. Su vargais išsiprašė į Kauno komercijos mokyklą, bet tėvas sutiko sumokėti tik už mokslą ir kambario nuomą, o prasimaitinti turėjo pats. Tad mokė privačiai. 1905 m. gerais pažymiais baigęs komercijos mokyklą, norėjo stoti į Rygos politechnikumą, tačiau tėvas neleido. Motinos užtartas, įkalbėjo jį išleisti į Kauną ieškotis tarnybos. 1905 m. liepos 7 d. priėmė į privataus Vilniaus komercinio banko Kauno skyrių prokuristu, kiek padirbėjęs, pasiprašė atostogų ir išvyko stoti į Rygos politechnikumą, tačiau rado uždarytą dėl revoliucinių įvykių. Grįžo atgal į tarnybą ir, netekęs vilties toliau lavintis, gyvenimą paaukojo bankams. Iki 1913 m. tarnavo minėto banko Kauno skyriuje, pakopdamas iki vyriausiojo buhalterio, po to perkeltas į Gomelio skyrių, išsitarnavo iki jo valdytojo pareigų, kurias ėjo iki 1918 m. Turėjo galimybę susipažinti su Vokietijos bankų patirtimi, jo žodžiais, vėliau labai pravertusia. Suirutės metais, smarkiai pabrangus prekėms, blogo gyvenimo sąlygos, J. Lukauskas buvo priverstas vakarais papildomai dirbti buhalteriu, sąskaitininku kareivių maitinimo punktuose. 1919 m. sausio 6 d. bolševikams paėmus valdžią mieste, kaip bankų specialistas mobilizuotas ir paskirtas kredito įstaigų Likvidacinės komisijos nariu. 1920 m. čia įsteigus RTFSR liaudies banko skyrių, paskirtas vyriausiuoju kontrolieriumi, vėliau valdytoju. Po daugelio vargų rudenį pavyko gauti leidimą vykti į Lietuvą. Vos sugrįžęs dėl badmiriavimo bolševikų valdomame mieste apsirgo, tik pradėjus gerai maitintis, buvo sustabdyta tuberkuliozė. Nuo 1921 m. kovo mėn. J. Lukauskas dirbo Lietuvos komercijos banke, o gegužės 10 d. pakvietė pereiti į įsisteigusį Kredito banką buhalteriu-organizatoriumi, kitais metais išrinkus į banko valdybą, pradėjo eiti direktoriaus-tvarkytojo pareigas. Jo daliai teko kurti banką, o iki 1936 m. pavasario vadovauti jo veiklai. Gegužės 1 d. pasitraukus iš pareigų, jo tvirtinimu, nesutariant su valdybos pirmininku A. Vosyliumi dėl banko finansinės politikos, perėjo dirbti Lietuvos banko Kauno skyriaus vicedirektoriumi, 1938 m. banko reikalais važiavo į Varšuvą, 1939 m. rudenį su Lietuvos kariuomene atvyko į Vilnių ieškoti patalpų banko skyriui įkurti. 1937 m. išrinktas į Kauno biržos valdybą bei Prekybos, pramonės ir amatų rūmų Kredito korporaciją. Daug metų priklausė Ekonominių studijų draugijai, dažnai dalyvavo jos narių pasikalbėjimuose. 1940 m. gruodį J. Lukauskas atleistas iš vicedirektoriaus pareigų ir laikinai paliktas kredito planavimo skyriaus vedėju. 1941 m. sausio 15 d. savo prašymu iš banko pasitraukė.[48]

Apie A. Vosyliaus ir J. Lukausko likimus per karą ir pokaryje tėra išlikusios gandais paremtos žinios, bet tikra, kad pirmasis sugebėjo ištrūkti į Vokietiją ir negrįžti į sovietinę Lietuvą, o žinios apie antrąjį nutrūksta 1943 m. Dėl A. Vosyliaus galima pridurti, kad rengėsi išvykti, nes 1940 m. liepos 7 d. Kredito banko valdybai pranešė, jog jo einamąja sąskaita disponuoti ir gauti iš jos pinigus galės žmona Marija Vosylienė.[49] Vytauto Meilaus, Juodupės gelumbių fabriko direktoriaus, vedusio A. Vosyliaus dukrą Gražiną, 1941 m. liepos 25 d. prašyme Laikinosios vyriausybės pramonės ministrui denacionalizuoti įmonę nurodyta, kad uošvis 1940 m. lapkričio  mėnesį mirė Berlyne, o žmonos motina „kartu su seserimi“ buvo ištemtos birželio 14 d.[50]

8. Lietuviškame versle        

      8.1 Bendrovių steigėjas ir organizatorius

1921 m. sausio mėnesį Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos sudarytame Lietuvoje įsteigtų akcinių bendrovių sąraše J. Smilgevičius kaip savininkas ar steigėjas nurodytas trimis atvejais. Kartu su A. Vosyliumi, V. Gaigalaičiu ir Motiejumi Gustaičiu įsteigęs prekybos ir pramonės bendrovę „Nemunas“, bendrovę miškams eksploatuoti „Eglynas“ (taip pat Martynas Yčas, Jonas Šliūpas, Adomas Prūsas), Lietuvos eksporto ir importo bendrovę „Dubysa“ (A. Vosylius, M. Yčas, V. Gaigalaitis, Karolis Vairas-Račkauskas).[51] Pirmoje XX a. trečio dešimtmečio pusėje krašte vyravo verslumo ir visuomeninio aktyvumo pakilimas. Gal kiek perdėtai, bet tai rodo inteligentų ir Kauno universiteto filosofų žygiai. 1922 m. spalio 11 d. kultūrinės bendrovės „Kūryba“ steigėjai Stasys Šalkauskis, Kazys Pakštas, Julius Kaupas, Leonas Bistras, Juozas Eretas ir Matas Milukas tikslu kėlė jos narių materialinę ir dvasinę gerovę, steigiant spaustuves, litografijas, cinkografijas, knygynus, kino teatrus, skaityklas, leidžiant knygas, dailės kūrinių reprodukcijas ir t. t. Įstoti galėtų tik katalikai. Bendrovės įstatai buvo įregistruoti po kelių dienų, lapkričio 2 d. Sumanymas įstrigo, nes 1928 m. balandžio 28 d. J. Eretas Kredito įstaigų ir kooperatyvų inspektoriui atsakė, kad grasinimas bendrovės dokumentus išgauti su policijos pagalba, jam priklus, bendrovė „niekad neveikė“, jis savo pareigas vykdąs kiek galėdamas, bet tai daro, vadovaudamasis atsakomybės jausmu, o ne iš baimės, visų mūsų uždavinys kurti Lietuvoje, kultūros, o ne policinę valstybę.[52] O 1924 m. spalio 11 d. literatai Juozas Petrėnas, Juozas Tysliava, Kazys Binkis, Salys Šmerauskas ir Stasys Pilka kreipėsi dėl knygų leidimo bendrovės „Keturi vėjai“ steigimo. Deja, 1926 m. birželio 28 d. S. Šmerauskas turėjo paaiškinti valdžiai, jog būta tik prašymo ir nei vieno posėdžio.[53] Kiek geriau sekėsi muzikos pasaulio atstovams. 1925 m. kovo 13 d. Petras Marcinkevičius, Jonas Bendorius, Aleksandras Kačanauskas, Pranas Lemberis ir kunigas Adolfas Sabaliauskas Kredito įstaigų ir kooperatyvų inspekcijoje registravo bendrovę „Muzikos kooperacija“ Ši Kaune, Laisvės alėjoje Nr. 64, turėjo muzikos reikmenų parduotuvę, kurioje metų pabaigoje liko neparduotas pianinas ir fisharmonija, o pati bendrovė likviduota 1927 m. liepos 10 d.[54] Nemenkų planų 1922 m. turėjo ir Steigiamojo seimo nariai, priklausę krikščionių demokratų frakcijai, Kazys Ambrozaitis ir Pranas Šalčius, ketindami steigti artelę „Nemunas“ upeivių ir sielininkų padėčiai pagerinti, tačiau neįstengė.[55] Nesisekė ūkininkauti Šiaulių apskrities Pakruojo valsčiaus Balsių dvaro kultūriniame ūkyje poetui Kaziui Binkiui, veikusiam pagal uošvės Natalijos Kudrevičienės įgaliojimą. Beveik 82 ha žemės sklypas 1934 m. balandžio 23 d. buvo grąžintas į Žemės fondą. 1931 m. balandžio 9 d. nuomos sutartis su Žemės ūkio ministerija įpareigojo laikyti į Kilmės knygas įrašytas grynaveisles Jorkšyrų kiaules ir pirmais metais parduoti ūkininkams 20 paršelių ar suaugusių kiaulių arba bekonų skerdyklai, sekančiais – jau 30. Be to, ūkininkams ar jų organizacijoms privalėjo parduoti 800 kg pašarinių žolių sėklos arba pateikti tokį kiekį dobilų sėklos eksportui, gi antraisiais nuomos metais jau po 1275 kg. Poetas smarkiai prasiskolino, o lėšų tikėjosi iš cukrinių runkelių derliaus.[56] 1940 m. rugpjūčio 10 d. kartu su žmona kukliai prašė palikti dvare bent 30 ha žemės normą.[57] Sėkmingesnė buvo „Namų statomosios kooperacijos bendrovės“ istorija, kurios valdybos pirmininkas K. Grinius ir iždininkas Vladas Lašas 1935 m. kovo 18 d. Kredito banko prašė išduoti čekių knygelę einamajai sąskaitai. Jos sekretorius 1925 m. buvo Zigmas Žemaitis.[58] Kaune meno žmonės dėjo daug pastangų organizuotis. Paskutiniu tokiu mėginimu derėtų pripažinti valdžios inicijuotos akcinės bendrovės „Lietuvos filma“ steigimą. 1940 m. sausio 7 d. į Finansų ministeriją kreipėsi Domas Stankūnas, Mikalojus Lipčius, Antanas Steikūnas, Balys Žygelis ir Albertas Tarulis, numatę 200 000 litų kapitalo turinčią bendrovę, kurios tikslas būtų „gaminti kino kronikas, siužetines, reklamines, kultūrines ir kitokio pobūdžio filmas, gaminti filmų parašus ir kitokius šviesoraščio tekstus; platinti ir eksploatuoti savo pagamintas filmas Lietuvoje ir užsienyje; atstovauti užsienio kino filmų gamybos ir kino aparatūros bei tolygių gaminių firmas; statyti bei nuomoti ir eksploatuoti kino teatrus; rūpintis kitokiais kino teatrų aptarnavimo ir krašto kultūrinimo reikalais kino pagalba.“ Steigiamasis susirinkimas įvyko kovo 14 d. Suėjo virš trijų dešimčių aktorių, fotografų, kino teatrų savininkų ir pan. Atėjo Petras Babickas, Stepas Uzdonas, Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Ji pasiūlė, kad užsienio filmai būtų dubliuojami lietuviškai, Petras Gužas pageidavo gaminti daugiau kultūrinių juostų. Iš 1500 akcijų 1301 įsigijo Vidaus reikalų ministerija. Centralinis statistikos biuras būsimą kino kompaniją Vokietijos ir Latvijos pavyzdžiu priskyrė prie poligrafijos įmonių.[59] Švedų kino firma birželio 11 d. užklausė Lietuvos banko apie bendrovę, kuri norėjo pirkti jų filmų, atsakyta, kad yra organizacinėje stadijoje ir inicijuota Lietuvos vyriausybės. Birželio 26 d. surašytose žiniose nurodyta, jog bendrovės valdybos pirmininkas – „Spaudos fondo“ bendrovės direktorius B. Žygelis, vicepirmininkas M. Lipčius, Finansų ministerijos finansų departamento direktorius, nariai D. Stankūnas, A. Steikūnas ir A. Tarulis, Vidaus reikalų ministerijos valdininkai.[60] Platėliau kino bendrovės reikalą aptarėme parodant valstybinio gyvenimo modernizavimą, kad jis vyko ir pramonės baruose liudija J. Smilgevičiaus ir jo bendraminčių įkurtų akcinių bendrovių raida XX a. ketvirtajame dešimtmetyje.

Savaip įdomus ir signataro sumanymas. 1921 m. vasario mėnesį kartu su Boleslovu Gabriu, Antanu Valaičiu ir M. Pakniu nusprendė registruoti „pirmąją Lietuvos materiališkai atsakomųjų tarnautojų artelę „Laidas“, kurios tikslas būtų privačioms ir valstybinėms įstaigoms „duoti tam tikrai priruoštas ypatas tarnavimui su pilna materiališka atsakomybe už jų tarnystę.“ Jos nariai rengėsi užimti buhalterių, kasininkų, valdytojų, vedėjų ir kitas su materialine atsakomybe susijusias pareigas. Artelė žadėjo imtis ir prekių laikymo, gabenimo, pardavimo, sandėliavimo draudimo.[61] Užsukęs reikalą, iš tolimesnės veiklos J. Smilgevičius pasitraukė. Tą pat jis padarė 1925 m. lapkričio mėnesį Užventyje steigiant Lietuvos ūkininkų sąjungos pieno perdirbimo bendrovę. Deja, Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas 1928 m. gruodžio 19 d. Kredito įstaigų ir kooperatyvų inspekcijai pranešė, jog tokia bendrovė neveikia.[62] Tikėtina, kad iniciatoriams atrodė pravartu tarp savo parašų matyti autoritetingo žmogaus pavardę. Nesėkmę patyrė ir kita krikščionių demokratų sąjungininkės, Lietuvos ūkininkų sąjungos, vartotojų bendrovė „Ūkininkas“ Užventyje. Jos įstatus inspekcija įregistravo 1926 m. kovo 3 d., o 1929 m. sausį išbraukė iš bendrovių rejestro kaip neveikiančią.[63] 1926 m. rugsėjo mėn. Petras Baltušis, Aleksandras Spečkauskas, Antanas Zikas, Kazys Simanauskas ir Juozas Rimkus prašė inspekcijos įregistruoti Užvenčio žemės ūkio draugiją, tačiau 1928 m. balandžio 13 d. vietos policininkui apklausus steigėjus, visi atsakė, jog nėra pradėjusi veikti.[64] Partinė kooperacija J. Smilgevičiui, matyt, buvo nepriimtina.

Vienintelė mums žinoma turėjusi tęsinį tarpukaryje buvo Užvenčio vartotojų draugija, įkurta 1913 m. balandžio 2 d. Jau 1914 m. sausio 1 d. turėjo 173 narius su 3588 rublių įnašų suma ir pelningai veikiančią krautuvę, kurios apyvarta siekė 5454 rublius. 1914 m. kovo 9 d. visuotiniame narių susirinkime pasidžiaugta, kad per devynis gyvavimo mėnesius prekių išpardavė už 1800 rublių ir gavo pelno 581 rublį. 1915 m. sausio 1 d. narių skaičius išaugo iki 208, o metinis susirinkimas 8 rublius iš pelno paskyrė „Vilties“ laikraščiui paremti.[65] Gana storoje Užvenčio vartotojų bendrovės byloje matyti, kaip mažėjo narių skaičius. 1922 m. balandžio 29 d. į visuotinį susirinkimą atvyko 150 iš 286, 1926 m. birželio 13 d. jau 25 iš 200, o 1937 m. gegužės 16 d. tiek pat, 25, bet iš 80 narių. 1934 m.  bendrovė tapo Užvenčio žemės ūkio kooperatyvu „Venta“. Didžiai neklestėjo, bet veikė pelningai, antai 1936 m. apyvarta siekė 15 916 litų, o pelnas – 1162 litus.[66] Miestelyje veikė ir kitas Užvenčio žemės ūkio kooperatyvas, 1940 m. gegužę turėjęs 32 narius, 1938 m. birželio 6 d. sudegė jo parduotuvė su visais dokumentais ir patyrė rimtus nuostolius 7 300 litų sumai.[67] Krikščionių demokratų pakraipos kooperacijai ir jos ekonominėms organizacijoms valsčiuje įsitvirtinti nesisekė, tačiau provincialus mieguistumas ir vietinio gyvenimo inercija kaip ir kitur gerokai vėlino ir tautinės linkmės organizacijų kūrimąsi. Lietuvių tautininkų sąjungos skyrius atsirado 1928 m. birželio 24 d., Lietuvių mokytojų tautininkų daktaro J. Basanavičiaus sąjungos padalinys, vedamas vietos pradžios mokyklos mokytojo Aleksandro Padagio, – 1933 m. birželio 11 d., o „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos skyrius – 1935 m. gegužės mėnesį. Jį likviduojant 1940 m. rugsėjo 13 d. pradinei mokyklai perduota 180 knygų bibliotekėlė.[68] Įsteigtam Lietuvių tautininkų sąjungos skyriui vadovavo Aleksas Dantė, sekretorius Kazys Jeselskis, iždininkas Mikas Demidčikas. Buvo įsirašę 12 asmenų, 1931 m. vasario 4 d. skyriaus susirinkime svarstytas klausimas apie gretų pagausinimą, nusprendžiant kad kiekvienas narys turėtų atvesti bent po vieną naują.[69] Vilniui vaduoti sąjungos skyrius įsisteigė 1933 m. rugsėjo 10 d., įstojusių buvo 57, iš kurių 18 moterų, prenumeruota 18 žurnalo „Mūsų Vilnius“ egzempliorių, tačiau 1937 m. vasario mėnesį narių pamažėjo iki 21.[70] 1936 m. iš skyriaus už nario mokesčio nemokėjimą pašalinus 29 narius, teliko trys, ir padalinį teko atkurti jau žymiai pamažėjusį.[71] Krikdemiškos organizacijos steigėsi, tačiau gyvuodavo neilgai, pavyzdžiui, Lietuvos ūkininkų sąjunga vietinio skyriaus veiklą nutraukė 1925 m. vasarį, 1926 m. vasario 18 d. įsikūręs Krikščioniškosios meilės draugijos skyrius tegyvavo iki 1929 m. lapkričio 1 d., palikdamas tik elgetų prieglaudą („ubagyną“).[72] Įdomu, bet Sąjungos ginkluotoms pajėgoms remti skyrių steigė vietos klebonas kunigas Aleksandras Kinderis. Turėjo valsčius ir gaisrininkų draugiją, įkurtą Prano Bugio 1934 m. rugpjūčio 6 d. Ši galėjo steigti savo klubą ir dūdų orkestrą. 1939 m. birželį ją pakeitė savanorių ugniagesių draugija, kurios vienas iniciatorių buvo Česlovas Smilgevičius.[73] 1937 m. Užventyje atsirado Laisvamanių etinės kultūros draugijos skyrius, vadovaujamas ūkininko Juozo Galmino.[74] Nedideliu veiklumu pasižymėjo ir Lietuvos katalikių moterų draugijos skyrius. 1923 m. balandžio mėnesį jo gretose 60 narių, 1928 m. – 56, 1938 m. – 12. Jo pastangomis 1938 m. rugpjūčio 14 d. įvyko lokalinis „Šeimininkių kongresas“.[75] 1929 m. lapkričio 3 d. įkurtas Vytauto Didžiojo komiteto skyrius, kurio sudėtyje buvo ir vietinių žydų atstovas B. Biurgeris. Žmonės per laiką suaukojo 548 litus. Per Vytauto Didžiojo karūnacijos minėjimo iškilmes 1930 m. rugsėjo 8 d. susirinkusiems miestelio aikštėje užventiškiams kalbas sakė vaistininkas J. Remiaza ir J. Smilgevičius.[76] Teko peržiūrėti ir vietinių šaulių žinių lapus su asmens nuotraukomis, bet tai telieka nuoroda ateičiai.[77]

Įsteigtas bendroves ne visada lydėjo sėkmė. Jokių žinių neaptikome apie akcinę bendrovę „Sidabrinė lapė“, 1925 m. pranyko eksporto-importo reikalams skirta „Dubysa“. 1924 m. rugsėjį J. Smilgevičiaus pasirašytose žiniose apie susijusias su Kredito banku bendroves ji apibūdinta kaip stambiausia krašto prekyboje dviračiais, siuvimo ir mezgimo mašinomis bei rašomosiomis mašinėlėmis tiekėja.[78] Jos pilnas pavadinimas Lietuvos eksporto ir importo akcinė bendrovė. Iš 1924 m. vasario 15 rašto bendrovės blanke Kredito bankui aiškėja, kad išveždavo sėmenis, javus, bulves, ašutus ir kitus produktus, o importavo „kolonialias, statybos, stiklo ir kitas prekes“, buvo skyriai Šiauliuose ir Panevėžyje, tuo metu valdybos pirmininkas J. Smilgevičius, direktorius-vedėjas N. Šuvalas.[79] 1925 m. gegužės 29 d. įvykęs bendrovės akcininkų susirinkimas sudarė Likvidacinę komisiją (J. Smilgevičius, Natanas Šuvalas, Vladas Kazys Vencius, Jonas Kaunas). Atsiminimų pluoštelyje apie Kauno turtuolius advokatas ir liaudininkų veikėjas Zigmas Toliušis rašė, kad Amerikos lietuvių pinigais buvo įsteigta aliejų gaminanti bendrovė „Ringuva“ ir eksporto-importo bendrovė „Dubysa“, likviduota dėl J. Smilgevičiaus nesugebėjimo vesti reikalus.[80] Tačiau tokį likimą patyrė dauguma užsienio prekyba tarpukaryje užsiėmusių mažesnių ir vidutinių bendrovių. 1928 m. spalio 31 d. Kauno apylinkės teisme signataras paliudijo, kad nuo bendrovės veiklos pradžios buvo jos direktorius ir valdybos pirmininkas (bylą bendrovei dėl neišmokėtų pinigų iškėlė Kauno skyriaus vedėjas).[81] Būta ir kriminalinio pobūdžio bylų, kai bendrovės tarnautojai kaltinti sukčiavimu ir lėšų pasisavinimu, tačiau viena jų su vedėju Mykolu Navratiliu ir pardavėju Kostu Abzlatovičiumi dėl „nerastos nusikaltimo sudėties“ 1932 m. nutraukta Kauno apygardos teisme.[82] Vėliau tokiu pačiu pavadinimu tik jau kaip prekybos ir pramonės bendrovė veikė Šiauliuose, priklausiusi  J. Smilgevičiui ir Kaziui Lukauskui. Šiaulių apylinkės teismo bylose yra J. Smilgevičiaus 1927 m. gruodžio 16 d. pas Kauno notarą Juozą Jesaitį patvirtintas kaip jos bendrasavininkio įgaliojimas vesti visus prekybos ir pramonės akcinės bendrovės „Dubysa“ reikalus Šiauliuose K. Lukauskui. 1928 m. liepos 27 d. rašte Šiaulių apygardos teismo antstoliui bendrovės blanke nurodyta: „Urmo ir smulki prekyba, rašomos; siuvamos, mezgamos ir kitos mašinos; nedegamos spintos, separatoriai, radijo aparatai ir atskiros dalys, elektros medžiaga ir kitos įvairios prekės; Mechaniška ir radijo dirbtuvės:, adresas: Šiauliai, Vilniaus g. 193. 1933 m. gatvė ta pati, bet numeris 148. Bendrovė veikė ir 1938 m. pradžioje, nes byloje yra tų metų vasario 22 d. raštas Šiaulių apylinkės teismo antstoliui, bet įgaliojimą turėjo Aleksas (Aleksandras) Survila, susijęs ir su akcinės bedrovės „Nemunas“ skyriumi Šiauliuose.[83] Nuo 1936 m. pabaigos jis priklausė Lietuvių verslininkų sąjungos Šiaulių skyriaus valdybai.[84] Kaip matyti iš 1935 m. sausio 18 d. pranešimo Kauno miesto mokesčių inspekcijai, Gedimino 21, turėjo skyrių su dviem tarnautojais.[85] Bendrovė prekiavo angliškais motociklais, dviračiais, būdama Birmingemo firmos „B. S. A.“  „generaline atstovybe“ Lietuvoje, firminiame blanke nurodyta: „Remontas radijo aparatų, motociklų, dviračių, rašomų, mezgimo ir kitų mašinų“.[86]

Geresnės kloties sulaukė dukterinė Kredito banko bendrovė „Miškas“, kurios įstatai įregistruoti 1923 m. vasario 23 d., o steigėjais buvo J. Smilgevičius, A. Vosylius, M. Yčas ir Aleksas Daukša, vedėjas – Justinas Vosylius. Pradžioje ketinta imtis medienos apdirbimo ir eksporto, bet rinkoje kilusi miško prekybos krizė veiklą nukreipė į „arpų ir fuchtelių“ (grūdų vėtomosios medinės mašinos pelams ir piktžolėms atskirti, vėliau galėjusios juos ir rūšiuoti) gamybą, medienos tiekimą vietinei rinkai ir malūno eksploataciją. Bendrovės įmonės Žasliuose buvo prie pat geležinkelio stoties nuosavame 5 ha žemės sklype. Nuolatiniu valdybos pirmininku buvo J. Smilgevičius, vicepirmininku – A. Vosylius. 1937 m. gegužės mėnesį iš 2980 bendrovės akcijų 2875 priklausė Kredito bankui, po 40 – A. Vosyliui ir J. Smilgevičiui su žmona. Nerašyta turimų akcijų pariteto taisyklė su banku susijusiose bendrovėse tarp dviejų bendražygių galiojo ilgus metus, formaliai tokio jų kiekio pakako būti renkamais į valdybas, o lėmė jų įtaka  Kredito banke. 1936 m. turėjo 2791 litą nuostolio, o iš ankstesnių metų – virš 141 tūkstančio litų, esant akciniam kapitalui 300 000 litų ir apyvartiniam vidutiniškai kasmet apie 650 000 litų. Bendrovė po ekonominės krizės kiek atsigavo 1936 m. pabaigoje, kai pilnu pajėgumu pradėjo veikti lentpjūvė, mechaninis ir stalių skyriai, perstatė malūną. Gamino svarstykles, baldus, vėtykles, arpus, akselines (šiaudapjaustes), malė ūkininkams grūdus ir kruopas. Mechaninės dirbtuvės, lentpjūvė, „mūrinis trobesys garo mašinai“ pastatyti 1935 m., 1930  ir 1932 m. – „medienos fabrikatų trobesys“ (pusfabrikačių), džiovykla. 1932 m. Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmuose turėjo įstatyti 168 duris (jų tarpe paradines  ąžuolines) ir 379 langų rėmus už 138 000 litų. Taikantis prie lietuviškos rinkos, pelningi buvo tik 1926 m., kai gauta 12 784 litai grynojo pelno.[87] 1940 m. sausio 25 d. prašant apdrausti bendrovės turtą, kuris įvertintas 73 250 litų suma, tarp pastatų nurodyta ir medinė valgyklas darbininkams.[88] 1939 m. gegužės 31 d. susirinkę akcininkai gerų žinių neišgirdo: pelnas 1345 litai, ankstesnių metų nuostoliai 143 550 litų, beviltiškų skolų bendrovei teko nurašyti 22 133 litų sumai, 1938 m. nusipirkta 3 000 kubinių metrų medienos, tačiau pablogėjus eksporto konjunktūrai, liko „neišpjauta“ ir sunaudota vietinei rinkai. Jie pritarė valdybos siūlymui sumažinti akcinį kapitalą nuo 300 000 iki 200 000 litų ir ją įgaliojo gauti finansų ministro leidimą tokiam pakeitimui įvykdyti. Nuosmukį rodo ir dirbančiųjų bendrovėje mažėjimas. 1932 m. dirbo 4 tarnautojai ir 34 darbininkai, o 1936 m. atitinkamai – 2 ir 15.[89] Tai būta vietinės reikšmės bendrovės, kurios verslo privalumus ir vystimosi perspektyvas didino susisiekimo patogumai, ypač su Kaunu baigiantis ketvirtajam XX a. dešimtmečiui. Tai rodytų strategiškai apdairų vietos pasirinkimą.

Vienas iš tarpukario verslo šulų kunigas Juozas Vailokaitis ilgainiui turėjo laikyti pražuvusiomis jo kurtas bendroves „Medis“, „Spėka“, „Venta“, „Eksimportas“, „Linas“, užsiėmusias pradedant mišku, žuvininkyste ir baigiant linų ir sėmenų eksportu.[90] Dar įspūdingesnis M. Yčo kurtų bendrovių sąrašas jo, kaip Lietuvos banko kliento, byloje nurodytos: „Ringuva“, „Eglynas“, Prekybos ir pramonės bankas, Lietuvos garlaivių akcinė bendrovė, „Statyba“, „Montvilas ir Ko“, „Agaras“, „Ragutis“, minėta „Dubysa“, „Nemunas“.[91] Dalis jų iki 1940 m. jau buvo pranykusios.

Amerikos lietuvių organizuotos Lietuvos atstatymo bendrovės įgaliotiniui Romanui Karužai lankantis Kaune 1919 m. birželio mėnesį, 20 d. buvo gautas  Pramonės ir prekybos ministerijos leidimas steigti jos skyrių, kurio nariai išrinko laikinąjį komitetą (J. Smilgevičius, Adomas Prūsas, J. Baltrušaitis), o „įgaliotiniu-vedėju“ iki atvyks nuolatinis bendrovės atstovas paskyrė Andrių Vosylių. Pradėta veikti su 4 000 dolerių. Rugpjūčio 2 d. R. Karuža sudarė sutartį su „Nemuno“ akcine bendrove, įsipareigojant investuoti į ją milijoną markių ir išplatinti Amerikoje jos akcijų už tris milijonus. „Nemunas“ jau buvo užpirkęs iš M. Rekošo dirbtuves.[92] 1920 m. balandžio 7 d. bendrovės Kauno skyriaus vedėjas A. Vosylius ir Lietuvos atstatymo bendrovės direktorius Karolis Vairas-Račkauskas pareiškime Finansų, prekybos ir pramonės ministerijai išdėstė ateities planus. Steigtų Lietuvoje „The Baltic States Bank“ su 250 000 dolerių akcinio kapitalo, pramonės ir prekybos akcinėje bendrovėje „Nemunas“ investuos milijoną markių, o dar tris įsipareigojo surinkti išeivių Amerikoje tarpe, ketina užpirkti sandėlius Klaipėdoje ir galimai Liepojoje eksporto ir importo bendrovei „Dubysa“, Šiauliuose įkurtų medžio apdirbimo bendrovę „Venta“, ir prisidėtų prie Sėmenų aliejaus dirbtuvės Kaune plėtimo. 1919 m. gruodžio 31 d. akcinį kapitalą Amerikoje sudarė 690 561 doleris, aktyvų sutelkta 918 480 dolerių sumai. Bendrovė pasirengusi investuoti Lietuvoje 19 milijonų auksinų („Nemune“ – 4 milijonus, „Dubysoje“ – 2, „Ventoje“ – 1, Prekybos ir pramonės banke – 7, sėmenų aliejaus dirbtuvėje, „Ringuvos“ pirmtakėje – 5).[93] Istoriko Vincento Liulevičiaus studijoje apie išeivijos vaidmenį nepriklausomos Lietuvos atkūrime rašoma, kad 1920 m. bendrovė išplatino 45 000 akcijų ir suformavo 690 000 dolerių kapitalą, įkūrė akcinę bendrovę „Nemunas“ žemės ūkio mašinoms gaminti, perėmus vokiečių paliktus obuolių apdorojimo fabriko pastatus, „Ringuvos“ bendrovę aliejui spausti ir importo-eksporto reikalams skirtą „Dubysą“. Į šias įmones investavo 175 000 dolerių. Niujorke įkurto „Baltic States“ banko skyriaus Lietuvoje taip ir neįsteigė, nes užsiėmė rizikingais sandoriais Amerikos lietuvių įmonėse, nukrypdama nuo savo pagrindinio tikslo atstatyti Lietuvą.[94] Kitaip bendrovės padėtį vertino privataus socialistinės pakraipos laikraščio Amerikoje leidėjas S. Michelsonas. Pasibaigus I pasauliniam karui, turėjo apie 5 000 akcininkų, sudėjusių 365 000 dolerių. Jos įsteigtą „Baltic States“ banką perėmė italai. Lietuvoje buvo investuota 175 000 dolerių, grįžo tik 28 000. Remdamasis J. O. Širvydo nuomone, dėl bendrovės žlugimo kaltais įvardino K. Vairą-Račkauską, J. Strimaitį ir A. B. Strimaitį.[95]  Situaciją kiek praskleidžia R. Karužos rašyti ir jam adresuoti dokumentai iš žmonos Valerijos Čiurlionytės fondo Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje. 1920 m. spalio 9 d. jis bendrovės direktorių tarybai Niujorke pranešė, kad Lietuvoje investavo 5 milijonus auksinų: „Nemuno“ ir „Ringuvos“ bendrovėse – po vieną, Lietuvos banke (Prekybos ir pramonės banke?) – tris.  Lietuvos atstatymo bendrovės Kauno skyrius išimtinai  vertėsi išeivių perlaidų operacijomis, imant 3 % nuo pervedamos sumos. Būsimas Lietuvos bankas bus skyriaus įpėdiniu ir Kaune tereikės bendrovės atstovybės. Tad taikytasi į pagrindinio tuomet banko Lietuvoje įkūrimą. Džiugiai nusakė „Nemuno“ situaciją: bendrovė turi tiek užsakymų, kad su 150 darbininkų juos tegalės įvykdyti per metus. Tačiau pastebėjo, kad jos akcijos platinasi lėtai ir pabrėžė, jog vokiečių markės kritimas paralyžavo verslą krašte, naujų bendrovių radimasis, šmeižtai, užsipuolimai dėl pavydo ir skirtingų pažiūrų suardė planingą kapitalų perkėlimą į Lietuvą, bankų Niujorke ir Kaune kūrimą. Taip pat informavo apie savo atsistatydinimą iš direktoriaus pareigų nuo lapkričio 1 d.[96] Jis buvo ir 1916 m. lapkričio 16 d. įsteigtos Lietuvos atstatymo bendrovės organizacinio komiteto pirmininkas. Bendrovės direktorių tarybos sekretorius Jonas Strimaitis spalio 22 d. pranešė, kad iš direktorių atleistas nuo spalio 1 d., o Lietuvos skyriaus reikalai pavesti A. Vosyliui, akcininkų pageidavimas turimas „Nemuno“ akcijas keisti Lietuvos atstatymo bendrovės akcijomis būtų nuostolingas neseniai veikiančiai įmonei, tačiau šito daryti nedraus. Paprašė ir būsimo Lietuvos banko įstatų. Lapkričio 17 d. laiške nerimavo dėl steigiamo Kaune banko situacijos, nes Niujorke sklando įvairios paskalos, o su siunčiamomis iš Amerikos perlaidomis yra negerai, Lietuvos paštui jų neišmokant žmonėms, jie pradeda kreiptis į svetimtaučių įstaigas.[97] „Baltic states“ („Baltic“) banko Niujorke organizavimas baigtas. R. Karuža gruodžio 22 d. direktorių tarybą informavo apie bendrovės investicijų perspektyvas ir esamas kliūtis. Nauji bankai steigiami „įstatymo keliu“, tad procedūra ilga, teikianti progų jau įsikūrusiems trukdyti jos eigą, įstatai keliavo per visą eilę institucijų ir per kiekvieną buvo praleidžiami su dideliais trukdymais, bet galų gale pasiekė Steigiamąjį seimą, bet ir jo komisijoje reikalas gali užsitęsti. Kad ir atsistatydinęs banku privalo rūpintis, kadangi Lietuvos skyrius siunčiamoms perlaidoms neturi jokių vietinių įstaigų. Iš tikrųjų Lietuvos kredito ir Tarptautinio banko įstatus po trečiojo skaitymo savo paskutiniame posėdyje 1921 m. sausio 15 d. patvirtino Mažasis seimas[98], Steigiamojo seimo pirmininkas einantis prezidento pareigas A. Stulginskis ir premjeras K. Grinius juos pasirašė vasario 22 d., o „Vyriausybės žiniose“ paskelbti balandžio 8 d. Vyriausybė, puoselėjusi nacionalinio banko sumanymą, labai atsargiai vertino užsieniečių, kad ir tautos išeivių, pastangas kurti privačias akcines finansų institucijas. Pasak Z. Toliušio prisiminimų naujo banko steigimui pasipriešino broliai Vailokaičiai ir M. Yčas, turėję svorio valdžios sferose.[99] Būdingą požiūrį į užsieniečių pastangas 1923 m. birželio 11 d. dėl vokiečių Baltijos banko Klaipėdoje steigimo išdėstė Kredito įstaigų ir kooperatyvų inspekcija finansų, prekybos ir pramonės ministrui Vytautui Petruliui, teigiant kad toks būtų nepageidautinas, nes tarnaus užsienio akcininkams, jo kapitalas turėtų būti ne mažesnis kaip 10 milijonų litų (milijoną dolerių), kad krašte įgytų bent minimalią ekonominę įtaką.[100] Nesigilinant į Lietuvos atstatymo bendrovės finansines pretenzijas, kurios sudarė 29 123 dolerių sumą, R. Karužai ir būtų bei nebūtų kaltinimų peripetijas, nuspalvintas kompromitavimo siekiniais, konstatuosime, kad jis 1921 m. pasitraukė iš Lietuvos kredito banko, bendrovių „Dubysa“ ir Nemunas“. Dėl to labai gailestavo K. Vairas-Račkauskas savo spalio 18 ir gruodžio 30 d. laiškuose R. Karužai. Juose informavo, kad Amerikoje besilankantis M. Yčas siūlė dalį bendrovės perlaidų siųsti per Prekybos ir pramonės banką ir gali atsitikti, kad Kredito bankas, į kurį dėta tiek vilčių, turės nunykti. Todėl 1922 m. balandžio 21 d. pasiūlė geram bičiuliui paveikti valdžią per premjerą E. Galvanauską, susisiekimo ministrą Petrą Vileišį ir finansų ministrą Joną Dobkevičių, kad Lietuvos atstatymo bendrovės „Baltic states“ bankas Lietuvoje gautų bent fiskalinio atstovo teises, nors tokiu atveju jo kapitalą tektų padidinti iki pusės milijono dolerių.[101] V. Karužienė atsiminimuose apie vyrą teigė, jog kuriamo banko tikslu buvo kelių tiesimo kreditavimas, bet sumanytojai neįvertino jau įsigalėjusio kyšininkavimo ir žydų prekybininkų galios įtakos.[102] Ir dar pridurtina, jog aukštąjį ekonomisto išsilavinimą Pensilvanijos universitete 1908 m. įgijęs R. Karuža 1950-1952 m. gavo dėstyti rusų kalbą Žemės ūkio akademijoje Kaune.[103]

Lietuvos atstatymo bendrovės skyrius Lietuvoje su ja atsiskaitė 1921 m. lapkričio 19 d., kai antrasis po R. Karužos bendrovės įgaliotinis J. Liutkauskas ir K. Vairas-Račkauskas pasirašė dokumentą apie skyriaus dokumentų perėmimą. Dar rugpjūčio 19 d. Kredito bankui buvo perduoti jo, akcinių bendrovių „Dubysa“, „Nemunas“ ir „Ringuva“ steigimo dokumentai.[104] 1926 m. gegužės 27 d. banko akcininkų sąraše Lietuvos atstatymo bendrovė turėjo 2370 akcijų iš 20 000 arba 11,85 %, V. Gaigalaitis – 2360, J. Lukauskas – 1143, A. Vosylius – 1474, Marija Vosylienė – 4000, J. Smilgevičius – 3490, Stefanija Smilgevičienė – 1307, Antanina, Elena, Janina, Kazys, Ona Smilgevičiai – po 88, Kristina Smilgevičiūtė – 60, M. Yčas – 710. Bendrovės akcijų banke likutį, 2361 akciją, 1938 m. įsigijo A. Vosylius.[105] Todėl tų metų gegužės mėnesio akcininkų sąraše nurodyta, kad Smilgevičiams priklauso 3521 akcija, Vosyliams – 3419, o 1939 m. gegužės 30 d. atitinkamai – 4809 ir 6781 (Signataro dukrų nėra, išskyrus sūnų Kazimierą su 88 akcijomis).[106]  Prie šių šeimų turėtų akcijų pridėjus V. Gaigalaičio, J. Lukausko ir M. Yčo akcijas, teigti apie kokią žymesnę Lietuvos atstatymo bendrovės įtaką Kredito bankui būtų per drąsu, nes į jo trijų narių valdybą kiekvienais metais per visuotinius susirinkimus akcininkai pirmininku rinkdavo A. Vosylių, o jo pavaduotoju J. Smilgevičių. Šiedu su V. Gaigakaičiu ir buvo veiklos vairininkais, iki 1939 m. pagal turimų akcijų paketus privalėję vienas su kitu derinti priimamus sprendimus. Tikslumo dėlei nurodome, kad 1926 m. sausio 1 d. bendrovės dalis pagrindiniame „Nemuno“ kapitale iš 875 000 litų sudarė 104 500 litus, „Ringuvoje“ iš 800 000 litų priklausė – 255 400, „Dubysoje“ – iš 200 000 litų 67 200, Lietuvos kredito banke – iš 1 000 000 litų 118 700. A. Vosyliaus paaiškinime Finansų ministerijai dėl 1926 m. atlikos banke revizijos „Keletas žodžių apie Liet[uvos] atstatymo bendrovės veikimą“ rašyta, kad bendrovės veikla Lietuvoje nutrūko 1921 m. pradžioje.[107]

Moderniaisiais laikais opia problema yra verslo (pelno, „viršpelnio“) mokesčių surinkimas, kaip visad dažniausiai susijęs su dalies pelno neįtraukimu į kasmetinius balansus, teisiniais ginčais dėl vienų ar kitų nustatytų apyskaitų rodiklių traktavimu ir reikalą turėti juridinius konsultantus. 1934 m. jo mokėtojai deklaravo 291 679 411 litų pajamų, o apskričių mokesčių komisijos nustatė, kad jų būta 767 019 994 litai, 1935 m. prekybos įmonės nurodė 251 577 701 litą, pramonės įmonės – 56 577 021, apskrityse apskaičiuota, kad jas sudarė atitinkamai 653 092 252 ir 142 324 784 litai.[108] Situacija pateikiamose apyskaitose, valstybės institucijų skaičiavimuose ir vėlesniais metais ženkliau nesikeitė. 1938 m. Kredito bankas deklaravo 4 000 litų pelno, o Finansų ministerijos Mokesčių departamentas „surado“ – 41 000 litų. Panašiai buvo susijusiose su banku akcinėse bendrovėse. 1938 m. „Ringuva“ skelbė gavusi 127 000 litų pelno, departamento žiniomis –273 000 litų, 1939 m. atitinkamai – 90 000 ir 154 000 litų. „Bendrovė „Neris“ 1938 m. deklaravo 102 000 litų pelną, departamento duomenimis jo buvo 453 000 litai, o 1939 m. – 145 000 ir 673 000 litų. Draudimo bendrovė „Lietuvos Lloydas“ 1938 m. pranešė apie 61 000 litų pelną, departamentas fiksavo 123 000 litų sumą, 1939 m. atitinkamai – 97 000 ir 143 000 litų.[109] Tad turėtume pastebėti politinio ir ekonominio elito sąsajas tarpukaryje, tuos neviešinamus valdžios ir verslo tarpusavio saitus ir ryšius. Štai būsimas premjeras Mykolas Šleževičius 1915 m. birželio 7 d. „Vilijos“ bendrovės direktoriaus valdytojo J. Jesaičio buvo įgaliotas jai atstovauti teismuose, o 1923 m. gegužės 29 d. pirmininkavo visuotiniame Lietuvos kredito banko akcininkų susirinkime.[110] 1927 m. lapkritį jo direktorius tvarkytojas Jonas Lukauskas įgaliojo advokatą atstovauti bankui teismuose.[111] Kitas liaudininkų veikėjas, advokatas Z. Toliušis, turėjęs su banku susijusiose bendrovėse akcijų, jas atstovavo teismuose ir atliko juriskonsulto funkcijas. Aišku, jog kai kurios sąsajos, nemažai daliai veikėjų iš atgimimo laikų, ypač baigusiems teisės studijas, turėjo natūralią tąsą tautinėje valstybėje, nes valdžios aplinkos pažinimas verslininkams buvo nereikalingu įrodinėti privalumu. Tokių sąsajų reikšmė auga gausėjant valstybinių užsakymų, ypač modernizuojant kariuomenę ir susisiekimo tinklą. Nedideliame lietuvių politiniame pasaulyje nereikėjo daug pastangų sueiti į pažintis ir įvertinti asmens dalykines savybes, suinteresuoti palankumu ar perspektyviais dividendais už akcijas. O J. Smilgevičiui kaip signatarui ministrų ir departamentų direktorių kabinetų durys turėdavo atsiverti greičiau kaip mažiau nuopelnų valstybės kūrime turintiems asmenims. Kitoje pusėje lieka jo kaip nuolatinio Kredito banko ir bendrovių valdybų nario vaidmuo, perorientuojant gamybinės veiklos kryptis ir kuriant technologiškai naujus gamybinius pajėgumus. Deja, neišliko ryškesnių dokumentuotų paliudijimų apie ginčus ir diskusijas dėl bendrovių ateities perspektyvų, tačiau palyginus jų sėkminga tolimesnė klotis rinkoje netiesiogiai liudija asmeninį įnašą.

8. 2 Prekybos ir pramonės bendrovė „Nemunas“

„Vyriausybės žinios“ 1927 m. birželio 2 d. paskelbė pertvarkytus bendrovės įstatus. Juose steigėjais nurodyti J. Smilgevičius, A. Vosylius, V. Gaigalaitis, Mykolas Gustaitis ir Jonas Kaunas. Akcinį kapitalą turėjo sudaryti 875 000 litų, padalintų į 3 500 vardinių akcijų po 250 litų.[112] Nuolatiniu jos valdybos pirmininku rinktas J. Smilgevičius, nariais A. Vosylius, kuris ir nepamainomas direktoriaus-tvarkytojo pareigose, ir Šuvalas Šabsi.  Iki pat 1940 m. nuolatiniais Revizijos komisijos nariais buvo M. Yčas ir V. Gaigalaitis, trečiasis keisdavosi, pavyzdžiui, 1939 m. juo tapo Jonas Glemža. Daugiausia bendrovės akcijų turėjo Kredito bankas, 1930 m. – 1728, 1937 m. – 2180. Iš privačių asmenų stambiausiu akcininku buvo Juozas Lukauskas su 260 akcijų, A. Vosylius ir J. Smilgevičius tenkindavosi, turėdami po 55 akcijas. Padėtis pasikeitė 1939 m., kai pirmajam jų priklausė 470, antrajam – tik 50. Skyrėsi ir atlyginimai. 1939 m. J. Smilgevičius kaip bendrovės pirmininkas gavo 12 800 litų, o jos narys ir direktorius-tvarkytojas A. Vosylius – 32 000.[113] Padėties skirtumus akivaizdžiai parodo 1940 m. rugsėjo 9 d. nacionalizuotos bendrovės Lietuvos banke deponuotų akcijų sumos, 1941 m. gruodžio 18 d. Mokesčių departamento pateiktomis žiniomis signataras jų perdavė už 10 750 litus, o direktorius-tvarkytojas – 103 750 litų.[114] Nors abu turėjo po ne vieną brolį, signataras bendrovėje saviškių nedarbino. Gi Šiaulių skyriaus vedėju nuo 1928 m. buvo Stasys Vosylius, o Prienų skyriui 1935 m. vadovavęs Steponas Vosylius, kitais metais dėl ekonominės krizės padarinių jį panaikinus, persikėlė į Kauną dirbti vedėju „Nemunui“ priklausančiame Vilijampolės valciniame malūne. Gi Antanas Vosylius 1935 m. dirbo Juodupės audinių fabriko Kauno sandėlių vedėju.[115]

1938 m. „Nemuno“ bendrovės firminis blankas, LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1540, L. 50.

Kuo užsiėmė bendrovė apibendrintai parodo tekstai po jos pavadinimu firminiuose blankuose. 1928 m. gegužės 4 d. rašte Lietuvos bankui nurodoma: „Mašinų fabrikas, špižo [ketaus] ir vario liejykla; technikos biuras ir mašinų sandėliai; įrengimas centralinio šildymo, vandentiekio ir kanalizacijos.“[116] O štai ką galėjo pasiūlyti pirkėjams Šiaulių skyriuje matosi įgalioto atstovo Stasio Vosyliaus 1930 m. sausio 18 d. rašte Šiaulių apylinkės teismo antstoliui: „Žemės ūkio mašinos / kuliamieji garnitūrai ir motorai „Ruston“ / Malūnams įrengti dalys /girnoms lieti medžiaga / transmisijų diržai / žibalas/ benzinas / gazolis / mašinoms ir motorams alyva / kurui ir kalviams anglys / tolis /  cementas / skardos / stiklas / kreida / smala“. Lapkričio 18 d. rašte antstoliui dar pridėtos žemės ūkio trąšos.[117]

Kaip ir Kredito banko atstovu teismuose ir juriskonsultu dažniausiai buvo M. Šleževičius ir Z. Toliušis. Šis tarpininkavo perkant 1933 m. lapkričio 11 d. iš varžytinių, sumokant 385 000 litus, banke įkeistą Oskaro Trejaus fabriką Juodupėje, rūpinosi ir 24 000 litų gaisro nuostolių atlyginimu iš Valstybės draudimo įstaigos, kai  gruodžio 14 d. sudegė vienas iš gamybinių pastatų. Dar 1932 m. balandžio mėnesį M. Šleževičius bankui patarė neperžiūrėti skolos grąžinimo dalimis terminų ir jų neišdėstyti naujai.[118] Šiaulių skyriaus interesus ginti bendrovės valdyba 1926-1929  m. įgaliodavo jo vedėją Aleksą Survilą, 1930 m. – Stasį Vosylių, 1933 m. tai jau darė advokatas M. Šapyra (Šapyro).[119] Matyt, pagausėjus skolų išieškojimo bylų dėl vedėjams padidėjusio nebūdingo krūvio kreiptasi į vietinį specialistą. Jis 1933 m. spalio 30 d. raštu Šiaulių apygardos teismo antstolio prašė išieškoti 2 840 litų iš Paringuvės dvaro Kuršėnų valsčiuje savininko Broniaus Vaitkevičiaus. Lapkričio 7 d. įvykusios kilnojamo turto varžytinės įsiskolinimo nepadengė, todėl advokatas kreipėsi pakartotinai, prašydamas išvaržyti 370 centnerių nekultų kviečių ir 80 centnerių miežių, bet vėliau šalys susitarė taikiai.[120] Bendrovė Lietuvoje pardavinėjo ir garsius tuomet „Fordson“ gamybos traktorius. 1938 m. gegužės 11 d. Joniškio apylinkės teismas dėl 1 500 litų skolos už jį skelbė Igno ir Onos Gaigalų, turėjusius ūkį Žeimelio valsčiuje Bardišių kaime, turto varžytines. Teko bylinėtis ir dėl 110 litų, antstoliui jose išstatant šių ūkininkų karvę ir dvi kiaules.[121] 1931 m. liepos 10 d. Eugenijus Gylys iš Žemaičių Kalvarijos Telšių apskrityje sudarė sutartį su „Nemunu“ dėl anglų firmos „Ruston“ malūno motoro už 19 500 litų pirkimo, tačiau bankrutavo ir pora metų neišėjo iš teismų. Byla užsiėmė advokatas Z. Toliušis,[122] o smulkesnių skolų išieškojimu – Šiaulių skyriaus vedėjas A. Survila. Pavyzdžiui, 1928 m. liepos 14 d. antstolio prašė patenkint 4 000 litų ieškinį iš A. Kimino ir jo laiduotojo Papilės ūkininkų sąjungos liaudies banko.[123]

1924 m. rugsėjį J. Smilgevičiaus pasirašytose žiniose apie Kredito banką bendrovė apibūdinta kaip didžiausia mašinų ir technikos firma Lietuvoje, kurios vertė 3 milijonai litų, turi Kaune nuosavą gerai įrengtą mašinų fabriką su ketaus liejykla, „technikos biurą, kuris stato malūnus, lentpjūves, plytnyčias, krakmolo fabrikų ir visą eilę kitų pramonės įmonių“, didelius žemės ūkio ir pramonės mašinų bei statybinių medžiagų sandėlius su nuosavais sklypais ir pastatais Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje.[124] 1926 m. spalio 8 d. žiniose paminėta vario liejykla, o mašinų sandėlis Kaune, Vytauto prospekte 26, yra beveik 2 ha žemės sklype. Sandėlis Šiauliuose, prie Stoties gatvės, vadinamas pardavimo sandėliu.[125] Panevėžio skyrių dėl patiriamų nuostolių bendrovės valdyba nusprendė uždaryti tų metų spalio 22 d.[126]

1925 m. gruodžio 5 d. valdybos posėdyje A. Vosylius pranešė, kad Sovietų Sąjunga už 100 000 aukso rublių pirktų bendrovėje pagamintų mašinų, nutarta pristatyti akselinės, „štiftinės kuliamosios“ ir vėtyklės „Miškas“ pavyzdžius.[127] 1930 m. gegužės 17 d. visuotiniam akcininkų susirinkimui pateiktame valdybos pranešime pažymėta, jog praėję metai nebuvo palankūs verslui, nors derliai didesnėje Lietuvos dalyje buvo geri, tačiau sumažėjus supirkimo kainoms, ūkininkai negavo lauktų pelnų, krito perkamoji galia ir prasidėjo skolų grąžinimo sunkumai. Dėl nederliaus Šiaurės Lietuvoje daugiausia nukentėjo Šiaulių skyrius, patyręs 50 000 litų nuostolį, bendrovei teko parduoti du žemės sklypus ir Biržų bendrovės „Agaras“ akcijas. 1929 m. balanse beveik 2,8 milijono litų ir 58 726 litai pelno, kurių 52 000 skirti dividendams, panašiai pelno gauta 1927 m. Nors 1924 m. balanse figūravo mažesnė 1,93 milijonų suma, tačiau pelną sudarė 78 364 litai. 1928 m. apyvarta siekė 3,42 milijono litų, bet pelno įplaukė tik 58 907 litai.[128] Jis augo nežymiai pavyzdžiui, 1925 m. sudarė 56 158 litus.[129]

Įsakmi būtinybė bendrovei keisti veiklos kryptį atsirado dėl XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pasireiškusios krizės, kai smarkiai sumažėjo žemės ūkio mašinų ir inventoriaus paklausa. Mašinų fabriką Kaune teko reorganizuoti, padidinant ir racionalizuojant radiatorių, kanalizacijos vamzdžių, katilų, „vario ir špižo armatūrų, prekybinio špižo ir vario dirbinių“ gamybą[130], persiorientuojant į augančių miestų poreikius, o reaguojant į greitėjančius pokyčius žmonių vartojime pirkti ir greitai modernizuoti gelumbių fabriką Juodupėje. Pagausėjo valstybinių institucijų ir savivaldybių užsakymų. Štai 1928 m. sausio 14 d. su Lietuvos banku sudaryta sutartis dėl dviejų šveicariškų liftų įrengimo, sandorį įkainavo 51 000 litų. Bendrovė priekaištavo, kad jų gedimus pabandė šalinti banko mechanikas ir primygtinai prašė taip ateityje nesielgti, techninei priežiūrai skirdama savo specialistą monterį Stasį Taleikį.[131] Jai patikėjo ir banko kanalizacijos bei sanitarinių mazgų įrengimą, atliktiems darbams suteikiant sutartyse numatytas garantijas, tai buvo įvertinta 155 000 litų, tačiau atsiskaityti Lietuvos bankas neskubėjo, nes po metų, 1929 m. liepos 3 d., dar liko skolingas 15 203 litų.[132]

Bendrovės balansas niekad neviršijo trijų milijonų litų. Sakysime, 1935 m. jį sudarė 2 922 739 litai, 1936 m. – 2 421 480 litų, 1939 m. – 2 936 575 litai; atitinkamai gauta pelno 28 561, 130 810 ir 154 165  litai.[133] 1939 m. teko nurašyti beveik 130 000 litų beviltiškų kreditų, iš pelno 10 000 litų skirti stipendijoms, o 70 000 litų atiteko akcininkų dividendams.[134] 1937 m. gegužės 27 d. akcininkų susirinkimui pateiktame valdybos pranešime konstatuota, kad 1936 m. rinkos konjunktūra ženkliai pagerėjo, žmonės pirko daugiau nei krizės metu, teko įsigyti Juodupės fabrikui naujas audimo stakles, verpimo ir karšimo mašinų komplektus, dyzelį, investuojant į naujus įrenginius apie 200 000 litų, uždaryti skyriai Panevėžyje, Šiauliuose ir Prienuose, turėjo susitaikyti su nuostoliais išparduodant užsilikusias žemės ūkio mašinas ir ketaus dirbinius. 1939 m. gegužės 31 d. susirinkime valdyba pranešė, kad 1937 m. medžiagų parduota 304 000 metrai už du milijonus litų, 1938 m. – 423 000 metrai už 2,63 milijono litų. Dėl mažųjų audyklų aktyvumo medžiagų suknelėms rinkoje kainos krito, pastovesnės buvo vilnonių audinių. Gamybinės patalpos Juodupėje prastos, pastatai apipuvę, nepritaikyti tekstilei gaminti, valdžios atstovai nuolat surašo protokolus dėl jų neatitikimų techniniams ir sanitariniams reikalavimams, privalu per duotą metų terminą patalpas pertvarkyti, kas kainuos apie 50 000 litų. Kadangi fabrikas nuo geležinkelio stoties nutolęs per 18 km, o kelias iki jos prastas, manyta persikelti į Kėdainius, kur geras susisiekimas plentu ir geležinkeliu su Kaunu, tinkamas gamybai upės vanduo ir daug geresnės sąlygos darbininkams gyventi.[135] Pažymėtina, kad gelumbės fabrikui vadovauti buvo pakviestas inžinierius Viktoras Zingeris iš Čekoslovakijos.[136]

B-vės „Nemunas“ akcininkų susirinkimo valdybos pranešimas. 1938 m.  LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1540, L. 102.

Nepriklausomybės 20-mečiui skirtame „Lietuvos aido“ numeryje, kur norėta parodyti atgimusios valstybės pasiekimų panoramą, bendrovė pristatyta galinčia suvilioti moteris antrašte „Kaip veikia akc[inė] bendrovė „Nemunas“, gaminanti gražiąsias medžiagas“.[137] Iki 1934 m. Lietuvoje gerai žinoma kaip žemės ūkio mašinų gamintoja ir platintoja. Tais metais, siekiant racionalizuoti gamybą ir ją sukoncentruoti, savo mašinų fabriką ir špyžiaus (ketaus) liejyklą sujungė su panašia įmone Klaipėdoje, kuriai perleido mašinų gamybą ir liejyklą, pasilikdama sau naujoje „Neris“ bendrovėje dominuojantį dalyvavimą. Nupirkus Juodupės gelumbių fabriką, vadovybė tuojau pertvarkė ir atnaujino gamybą nusenusiame fabrike ir išėjo į rinką su pirmarūšiais vilnonių audinių gaminiais, o vadovauti gamybai pasikvietė patyrusį inžinierių iš Čekoslovakijos Viktorą Fingerį. Jau 1936 m. už gelumbės gaminius gavo aukso medalį parodoje Kaune. Tuometiniame asortimente galima rasti nuo ploniausios gelumbės suknelėms iki medžiagos paltams, uniformoms, kostiumams, vaikų drabužiams. Gražūs ir skoningi „Nemuno“ audinių raštai, gerai suderinta ir prižiūrima gamyba, aukštos kokybės žaliavų panaudojimas pelnė Lietuvoje plačią paklausą, jos audinius parduoda visos geresnės „manufaktūros prekių“ parduotuvės, tad norint madingai atrodyti reikalaukite medžiagų su jos prekės ženklu. 1940 m. pateiktos trumpos žinios daug proziškesnės. Bendrovė „Nemunas“ savo veiklą tekstilės srityje pradėjo 1934 m., įgydama pirmąjį Lietuvoje įsikūrusį audimo fabriką Juodupėje (Rokiškio apskr.), kuris iki tol gamino kaimui paprastas pusvilnones ir medvilnines medžiagas. Per šešerius metus jis tapo viena pirmaujančių tekstilės įmonių krašte tiek produkcijos, tiek ir gaminių kokybės atžvilgiu. 1940 m. pavasarį dirbo 400 darbininkų. Asortimentą sudarė visos vilnonių medžiagų rūšys nuo ploniausių moterų suknelėms iki storiausių paltams, uniformoms ir antklodėms.[138] Prekės ženkle virš palinkusios audėjos įrašyta „Gelumbių fabrikas“ (švelnus, veltas apystoris vilnonis audinys).

[1] Jurgutis V. Bankai. – Kaunas: „Šviesos“ sp., 1940 – P. 300.

[2] LCVA, F. 1279, AP. 1, B. 21, L. 17-18.

[3] Stankevičius P. Lietuvos pramonės transformacijos ir jų socialinės ekonominės pasekmės. 0 Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009 – P. 70.

[4] Lietuvos kredito banko įstatai. – Kaunas, 1924 – P. 1, 16; Laurinavičius V. Bankai Lietuvoje XIX a. pabaiga – XX a. I pusė. Projektuose, fotografijose, atvirukuose. – Vilnius: Lietuvos bankas, 2003 – P. 38-39.

[5] J. K. B. Žymi finansinė tvirtovė. // Dienos naujienos – 1931, balandžio 16 – Nr. 12 – P. 1.

[6] Laumakys A. Kada ekonominio gerbūvio ramsčiai sukaktuves mini. // Diena – 1931, birželio 21 – Nr. 25 – P. 8.

[7] LCVA, F. 755, AP. 2, B. 7, L. 2.

[8] LCVA, F. 755, AP. 2, B. 6, L. 313.

[9] Terleckas V. Lietuvos bankas 1922-1943 metais. Kūrimo ir veiklos studija. – Vilnius: [Lietuvos banko spaustuvė], 1997 – P. 37, 39, 44, 63.

[10] Visa Prekybos, pramonės ir amatų rūmų sudėtis. // Lietuvos aidas – 1937, lapkričio 13 – Nr. 517 – P. 2.

[11] Kredito bankas. // Lietuvos aidas – 1938, vasario 15 – Nr. 53a – P. 20.

[12] Suvalkijos signatarų takais. Informacinis leidinys. – Šakiai: „TeleSATpressa“, 2002 – P. 19.

[13] LCVA, F. 1437, AP. 1, B. 1048, L. 1-2.

[14] LCVA, F. 755, AP. 1, B. 1222, L. 2 ir a. p.

[15] Terleckas V. Lietuvos bankininkystės istorija 1918-1941. – Vilnius: [Lietuvos banko leidybos ir poligrafijos skyrius], 2000 – P. 87.

[16] Žr.: LCVA, F. 632, AP. 1, B. 5102, 5103 ir sekančias.

[17] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1824, L. 19.

[18] Žr.: LCVA, F. 755, AP. 2, B. 845-847.

[19] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 43, L. 20, 56-57.

[20] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 43, L. 62.

[21] LCVA, F. 927, AP. 1, B. 1963, L. 4, 11, 41.

[22] Lietuvos banko biuletenis – 1940, Nr. 48 – P. 12.

[23] LCVA, F. R-763, AP. 2, B. 339, L. 5 a. p., 7-8, 10, 42 a. p., 74 a. p.

[24] LCVA, F. 755, AP. 6, B. 138, L. 22, 30, 34,

[25] LCVA, F. 755, AP. 6, B. 34, L. 9, 10 a. p., 13 a. p.; B. 104, L. 2, 3.

[26] LCVA, F. 1279, AP. 2, B. 2, L. 38, 118.

[27] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 3872, L. 6 a. p., 35.

[28] Rimka A. Mūsų bankai ir kreditas revizijos davinių šviesoje. // Lietuvos ūkis – 1927, Nr. 4– P. 114, 115.

[29] LCVA, F. 1279, AP. 2, B. 35, L. 12.

[30] LCVA, F. 927, AP. 4, B. 3705, L. 1.

[31] LCVA, F. 927, AP. 4, B. 255, L. 64.

[32] LCVA, F. 1279, AP. 1, B. 35, L. 3.

[33] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 774, L. 5, 9, 40 a. p., 92; B. 1824, L. 18, 26, 33 a. p.

[34] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 3872, L. 2, 4.

[35] Terleckas V. Lietuvos bankininkystės istorija 19187-1941. – Vilnius: [Lietuvos banko leidybos ir poligrafijos skyrius], 2000 – P. 118.

[36] Ten pat, P. 87.

[37] Rudokas J. Nepriklausomos Lietuvos verslas. In: Lietuvos verslo istorija. Svarbiausios tūkstantmečio gairės. Straipsnių rinkinys. – Kaunas: [UAB „Neolitas“], 2010 – P. 150.

[38] LCVA, F. 755, AP. 3, B. 2181, L. 3.

[39] Prekybos, pramonės ir amatų rūmai Lietuvoje 1925-1940. Rūmų istorija: vardai, vertybės, tradicijos. – Kaunas: UAB „Spindulio spaustuvė“, 2010 – P. 20.

[40] Mažasis A. Pasikalbėjus su „Vilijos“ įsteigėjais. // Viltis – 1911, liepos 8 – Nr. 57 – P. 2; To paties. Ūkio mašinų fabrikai, pramoninos minsterija ir mūsų b-vė „Vilija“. // Ten pat – 1911, gegužės 19 – Nr. 57 – P. 1.

[41] Štencelis skiriamas konsulu. // Rytas – 1935, birželio 19 – Nr. 138 – P. 7; Užsidarė Kaune Austrijos konsulatas. // Diena – 1938, kovo 20 – Nr. 12 – P. 1.

[42] Terleckas V. Lietuvos bankininkai. Gyvenimo ir veiklos pėdsakais. – Vilnius: [Lietuvos banko leidybos ir poligrafijos skyrius], 2001 – P. 316-319; Toliušis Z. Iš artimos ir tolimos praeities. Atsiminimai (1894-1950). – LLTI BR, F11-241, L. 193, 199, 334-335.

[43] LCVA, F. 1437, AP. 1, B. 2749, L. 28, 29, 40.

[44] Žr.: LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 674.

[45] Gimimo data nurodyta iš mokesčių mokėtojo kortelės: Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 209, AP. 5, B. 698, L. 48.

[46] LMABRS, F70-4, L. 310.

[47] Vyriausios rinkimų komisijos pirmininko konsulo Vosyliaus pareiškimas. // Apžvalga – 1937, spalio 17 – Nr. 38 – P. 1, 5. Žydų spauda apie prekybos rūmų rinkimus. // Ten pat – 1937, spalio 24 – Nr. 39 – P. 3.

[48] Terleckas V. Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir veiklos pėdsakais. – Vilnius: [Lietuvos banko leidybos ir poligrafijos skyrius], 2001 – P. 324-326; Tarnautojo asmens byla: LCVA, F. 755, AP. 1, B. 536, L. 1-24.

[49] LCVA, F. 1279, AP. 2, B. 6a, L. 63.

[50] LCVA, F. R-771, AP. 2a, B. 588, L. 2.

[51] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 3533, L. 48 ir a. p.

[52] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1738, L. 3, 5 a. p., 7, 22.

[53] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1657, L. 1, 10.

[54] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1696, L. 1, 9, 12.

[55] Žr.: LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1541, L. 1 ir kt.

[56] LCVA, F. 1064, AP. 3, B. 781, L. 2, 9 ir a. p., 10, 13 a. p., 23.

[57] LCVA, F. 764, AP. 1a, B. 116, L. 261.

[58] LCVA, F. 1279, AP. 2, B. 6a, L. 36, 82-83.

[59] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 5353, L. 1, 14ir a. p., 31.

[60] LCVA, F. 755, AP. 3, B. 1306, L. 1-4.

[61] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1243, L. 16, 19 a. p.

[62] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 5247, L. 2, 21.

[63] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 2900, L. 3, 12 a. p.

[64] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 2899, L. 2, 20.

[65] Narys M. Užventis. // Viltis – 1914, kovo 27 – Nr. 65 – P. 1-2; Kirlys M. [vietos klebonas Motiejus Kirlys]. Užventis. // Ten pat – 1915, balandžio 11 – Nr. 80 – P. 1; U-kis. Užventis. // Vienybė – 1914, balandžio 9 – Nr. 15 – P. 237.

[66] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 2901, L. 7, 23, 87, 89, 124, 126.

[67] LCVA, AP. 4, B. 207, lapai nenumeruoti.

[68] LCVA, F. 412, AP. 9, B. 346, L. 1; B. 563, 1; B. 1158, L. 6, 10-11.

[69] LCVA, F. 554, AP. 1, B. 746, L. 2, 11.

[70] LCVA, F. 565, AP. 1, B. 441, L. 7, 22.

[71] LCVA, F. 565, AP. 1, B. 394, L. 142.

[72] LCVA, F. 412, AP. 9, B. 882, L. 4; B. 925, L. 1, 6.

[73] LCVA, F. 1367, AP. 1, B. 1482, L. 4; F. 412, AP. 9, B. 598, L. 2, 9 a. p.; F. 1367, AP. 1, B. 1841, L. 4.

[74] LCVA, F. 1367, AP. 1, B. 575, L. 1.

[75] LCVA, F. 567, AP. 1, B. 664, L. 22, 38; AP. 2, B. 196, L. 2 a. p.-3; B. 197, L. 2; B. 204, L. 1.

[76] LCVA, F. 1640, AP. 1, B. 153, L. 32, 42.

[77] Žr.: LCVA, F. 561, AP. 22, B. 41, L. 1-156.

[78] LCVA, F. 1437, AP. 1, B. 241, L. 12.

[79] LCVA, F. 1279, AP. 1, B. 2, L. 3.

[80] LLTI BR, F11-241, L. 335.

[81] LCVA, F. 1437, AP. 1, B. 565, L. 12, 21, 29.

[82] LCVA, F. 1437, AP. 1, B. 1806, L. 2.

[83] LCVA, F. 632, AP. 1, B. 5961, L. 14, 37; B. 5963, L. 1; B. 5967, L. 2.

[84] LCVA, F. 1367, AP. 1, B. 782, L. 1.

[85] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 209, AP 5, B. 584, L. 1.

[86] Ten pat, B. 583, L. 30-31, 58.

[87] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 3872, L. 41-43; B. 4657, L. 1, 2 a. p., 6, 13, 16; B. 5364, L. 4 a. p., 10, 12, 20; F. 1437, AP. 1, B. 1855, L. 21, 38, 152; B. 2186, L. 31-35.

[88] LCVA, F. 1279, AP. 1, B. 5, L. 70.

[89] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 5310, L. 12 ir a. p.; B. 5311, L. 6.

[90] Sakas-Sakevičius J. Kunigas Juozas Vailokaitis. Žurnalistinė, visuomeninė, politinė ir ekonominė veikla. – Chicago: Popiežiaus Leono XIII literatūrinis fondas, 1985 – P. 121-122.

[91] LCVA, F. 755, AP. 3, B. 861, L. 1 a. p.

[92] R. Karužos kelionės Lietuvon ataskaita. // Lietuvos atstatymas – 1919, Nr. 9 – P. 258-259.

[93] LCVA, F. 388, AP. 4, B. 1736, L. 29-31.

[94] Čiulevičius V. Išeivijos vaidmuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbe. – Chicago: M. Morkūno spaustuvė, 1981 – P. 242-243.

[95] Lietuvių išeivija Amerikoje (1868-1961). Medžiagą surinko ir spaudai paruošė S. Michelsonas. – South Boston: „Keleivis“, 1961 – P. 254-255.

[96] VUBRS, L. s. v. F153-1796, L. 1-3, 5 a. p.

[97] VUBRS, L. s. v. F153-1723, L. 3.

[98] Paskutinis Mažojo seimo posėdis. // Laisvė – 1921, sausio 18 – Nr. 13 – P. 1.

[99] LLTI BR, F11-241, L. 334.

[100] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 43, L. 48.

[101] VUBRS, L. s. v. F153-1707, L. 7; F153-1403, lapai nenumeruoti.

[102] VUBRS, L. s. v. F153-2395, L. 41-42.

[103] VUBRS, L. s. v. F53-1695, L. 1.

[104] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 3872, L. 60-61.

[105] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 3872, L. 56 ir a. p.; F. 1279, AP. 1, B. 35, L. 5.

[106] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 774, L. 9; B. 1824, L. 24.

[107] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 3872, L. 57 a. p.-58.

[108] LCVA, F. 927, AP. 5, B. 78, L. 18, 19.

[109] LCVA, F. 927, AP. 5, B. 77, L. 7-10.

[110] LCVA, F. 1437, AP. 1, B. 9, L. 1; F. 387, AP. 4a, B. 3872, L. 17.

[111] LCVA, F. 1437, AP. 1, B. 595, L. 9.

[112] Vyriausybės žinios – 1927, birželio 2 – Nr. 253 – P. 3.

[113] LCVA, F. 927, AP. 3, B. 114, L. 138 a. p.-139.

[114] LCVA, F. 927, AP. 3, B. 114, L. L. 167, 173.

[115] LVVA, F. 1279, AP. 1, B. 7, L. 30.

[116] LCVA, F. 755, AP. 1, B. 221, L. 29.

[117] LCVA, F. 632, AP. 1, B. 5977, L. 3; B. 5976, L. 7.

[118] LCVA, F. 1556, AP. 2, B. 473, lapai nenumeruoti; F. 1437, AP. 1, B. 2045, L. 1.

[119] LCVA, F. 632, AP. 1, B. 5975, L. 3; B. 5977, L. 8, 9; B. 2645, L. 4.

[120] LCVA, F. 632, AP. 1, B. 2645, L. 4, 36; B. 2644, L. 4, 10, 16.

[121] LCVA, F. 632, AP. 1, B. 2643, L. 4, 23.

[122] LCVA, F. 1556, AP. 2, B. 474, lapai nenumeruoti.

[123] LCVA, F. 632, AP. 1, B. 5978, L. 3.

[124] LCVA, F. 1437, AP. 1, B. 241, L. 11-12.

[125] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 3872, L. 36.

[126] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 22, AP. 1, B. 1, L. 73 a. p.

[127] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 22, AP. 1, B. 1, L. 61.

[128] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 5367, L. 1, 11, 17, 21.

[129] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 22, AP. 1, B. 1, L. 70.

[130] LCVA, F. 755, AP. 3, B. 1469, L. 25.

[131] LCVA, F. 755, AP. 1, B. 221, L. 1, 5.

[132] LCVA< F. 755, AP. 2, B. 325, L. 30, 35, 38.

[133] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1540, L. 44; AP. 4a, B. 4655, L. 2; B. 4359, L. 46.

[134] LCVA, F. 927, AP. 3, B. 114, L. 5, 21.

[135] LCVA, F. 387, AP 4a, B. 4655, L. 2; B. 4359, L. 49.

[136] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1540, L. 49.

[137] Kaip veikia akc[inė] bendrovė „Nemunas“, gaminanti gražiąsias medžiagas. // Lietuvos aidas – 1938, vasario 15 – Nr. 53a – P. 20.

[138] A. B. „Neris“. // Ūkio naujienos (Vilnius) – 1940, birželio 1-15 – Nr. 2 – P. 4.

The post Istoriko Algirdo Grigaravičiaus monografija „Jonas Smilgevičius – kitoks signataras“ (III) appeared first on Voruta.

Rašytoja, vertėja ir mokslininkė dr. Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė su šeima. Nuotr. iš dr. Jurgitos Žąsinaitės-Gedminienės asmeninio archyvo

Irma STADALNYKAITĖ, Trakai, www.voruta.lt

Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko gimimo dieną, kovo 7-ąją, rašytojai, vertėjai ir mokslininkei dr. Jurgitai Žąsinaitei-Gedminienei paskirta šiam signatarui atminti įsteigta ir jo vardu pavadinta kultūros premija. Dr. J. Žąsinaitei-Gedminienei jau perduoti premijos steigėjų sveikinimai, o pastaraisiais metais kovą Signatarų namuose, Vilniuje, vykdavęs premijos įteikimo renginys dėl tebesitęsiančio karantino ir dalyvių saugumo atidėtas vėlesniam laikui.

J. Žąsinaitė-Gedminienė gimė 1975 m. lapkričio 14 d. Rubikiuose, Anykščių r., 1993 m. baigė Anykščių Antano Vienuolio vidurinę mokyklą, Vilniaus universiteto Filologijos fakultete 1998 m. įgijo lituanistikos bakalauro, o 2000 m. – magistro laipsnį. 2014-aisiais šiame universitete apgynė disertaciją „Gardinas ‒ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros centras XVIII a. antroji pusė (1765–1793 m.)“ ir įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Tyrinėja Lietuvių literatūrą XVIII–XIX a., Lietuvos baroko, apšvietos kultūros istoriją bei naujausiąją lietuvių literatūrą. Jos parengti literatūros mokslo, kritikos, apžvalginiai, publicistiniai straipsniai ir recenzijos publikuojami leidiniuose „Metai“, „Šiaurės Atėnai“, „7 meno dienos“, „Voruta“, „Literatūra“, „Darbai ir dienos“, „Senoji Lietuvos literatūra“, „Oikos – lietuvių migracijos ir diasporos studijos“, „Naujasis Židinys-Aidai“ ir internetinėje žiniasklaidoje.

Dr. J. Žąsinaitė-Gedminienė užsiima ne vien moksline ir tiriamąja veikla, nuo 2018 m. ji yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė, išleidusi tris knygas: „Akmeniniai Avondalio namai“ (apysaka, Vilnius: Gimtasis žodis, 2008; išleista Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai parėmus), „Azuritijos kardinolai“ (romanas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017), „Memento Grodno. Dingusi Lietuvos Gardino istorija“ (romanas, Kaunas: Obuolys, 2019). Už pastarąjį istorinį romaną 2020 m. rugsėjo 7 d. jai buvo įteikta Respublikinė Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija. Šiuo metu rengiama spaudai jos ketvirta knyga – novelių apie gimtąjį Anykščių kraštą rinktinė.

Dr. J. Žąsinaitė-Gedminienė – vienuoliktoji Vasario 16-osios akto signataro D. Malinausko kultūros premijos laureatė. Ši signataro vaikaičio Tado ir Jadvygos Stommų, giminaičio Viktoro ir Žiedūnos Jencių įsteigta premija teikiama nuo 2012 m. Ją jau yra gavę mons. Alfonsas Svarinskas, Juozas Vercinkevičius (2012), habil. dr. Kazimieras Garšva (2013), Nijolė Balčiūnienė (2014), Gintaras Songaila (2015), dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas (2016), prof. dr. Alvydas Butkus (2017), dr. Vytautas Rubavičius (2018), Vytautas Dailidka (2019) ir Algirdas Grigaravičius (2020). Premija skiriama kultūrininkui, kuris yra prisidėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo, lietuvybės idėjų platinimo, valstybės istorijos garsinimo bei Lietuvos Respublikos piliečių gerovės kėlimo ir kuriam artimos D. Malinausko puoselėtos vertybės.

The post Rašytojai dr. J. Žąsinaitei-Gedminienei paskirta D. Malinausko kultūros premija appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Mieli skaitytojai, Voruta.lt pradeda publikuoti istoriko Algirdo Grigaravičiaus monografiją apie 1918 m. Vasario 16 – osios Akto signatarą Joną Smilgevičių. Šiandien kviečiame skaityti ketvirtąją monografijos dalį. Pirmąją dalį galite skaityti ČIA. Antrąją – ČIA. Trečiąją – ČIA. 

Turinys

1. Įžanga
2. Karaliaučiuje ir Berlyne
3. Peterburge ir Varšuvoje
4. Pirmoji lietuvių akcinė bendrovė „Vilija“
5. Lietuvos Taryboje
6. Užventyje
7. Kredito bankas
8. Lietuviškame versle
9. 1 Bendrovių steigėjas ir organizatorius
10. 2 Prekybos ir pramonės bendrovė „Nemunas“
11. 3 Bendrovė „Neris“
12. 4 Akcinė aliejaus fabriko bendrovė „Ringuva“
13. 5 Draudimo bendrovė „Lietuvos Lloydas“
14. Visuomenininkas ir labdarys
15. Asmenybė, šeima, giminė         

8. 3 Bendrovė „Neris“

Nepriklausomybės 20-mečio proga „Lietuvos aide“ rašyta, kad bendrovė įsikūrė 1934 m. sujungus analogiškus „Nemuno“ ir Klaipėdos fabrikus. Jos liejykla ir mašinų fabrikas su stambiu mašinų gamybos skyriumi bei dvejomis liejyklomis pagal produkcijos apimtis Lietuvoje užima dominuojančią padėtį. „Centraliniam“ šildymui gamina radiatorius, katilus, armatūrą ir kita bei visus „reikmenis“ kanalizacijai, visas špižines dalis virtuvėms ir krosnims: dureles, groteles, plytas ir t. t. „Neries“ pagal „Nemuno“ modelius pagamintas žemės ūkio mašinas bei įrankius noriai perka ūkininkai, nes pritaikyti krašto sąlygoms ir patikrinti laiko.[1] 1940 m. pradžioje akcinei bendrovei „Neris“ priklausė trys fabrikai: Kaune, Petrašiūnuose ir Vilkaviškyje. Ketaus fabrikas Kaune buvo didžiausia savo srityje įmonė Lietuvoje. Gamino radiatorius ir katilus centralizuotam apšildymui, kanalizacijos vamzdžius su visomis jų dalimis, mašinų dalis, žemės ūkio mašinas, transmisijas ir kt. Jame dirba 350 darbininkų. Petrašiūnų fabrikas „išdirba kaplinkius, vielas ir vinis“, o Vilkaviškio fabrikas – „žemės ūkio mašinas ir įvairių mašinų sudedamąsias dalis“.[2] K. Meškausko rašyta, jog gamino radiatorius, nedidelius centrinio šildymo katilus, ketaus vamzdžius, įvairią armatūrą, o taip pat akėčias, maniežus, arklines kuliamąsias ir kai kuriuos kitus žemės ūkio padargus.[3]

Bendrovės įstatai finansų ministro buvo patvirtinti 1934 m. liepos 20 d. Juose steigėjais kartu su J. Smilgevičiumi, A. Vosyliumi, Maksu ir Samueliu Gamzomis įrašyta „Nemuno“ bendrovė, M. ir S. Gamzų firma Klaipėdoje. Akcinį kapitalą sudarė pusė milijono litų, padalintų į 500 nevardinių akcijų, kurių paeiliui numeruotos pirmosios 50 buvo privilegijuotos, skirstant dividendus.[4] 1935 m. bendrovės balansą sudarė 1,07 milijono litų, gauta 59 593 litai pelno. 1936 m. gegužės 28 d. valdybos pranešime akcininkų susirinkimui veikla organizaciniu periodu įvertinta kaip patenkinama, liejyklą Kaune pardavė M ir S. Gamsų firmai „Ferrum“ Klaipėdoje, nors patirta 65 000 litų nuostolio. 1936 m. balansas išaugo iki 1,31 milijono, pelnas siekė 77 586 litų, 1937 m. – 1,38 milijono ir 94 864 litai. Pelnas turėjo tendenciją nežymiai augti 1938 m. (102 596 litai), nors kitais metais veiklos sąlygos dėl žaliavų trūkumo buvo sunkios, jis šoktelėjo iki 144 772 litų. 1939 m. rekordiškai Lietuvai išlieta 3 218 tonų ketaus, kas leido rinkoje dešimtadaliu sumažinti pardavimo kainas.[5] Tais metais stipriai padidėjo J. Smilgevičiaus kaip valdybos nario atlyginimas, pasiekęs 13 345 litus. Slėgė prievolė pirkti Vilniaus paskolos lakštus, todėl 1940 m. birželio 28 d. Mokesčių departamento paprašyta išpirkimo 200 000 litų sumą dvigubai sumažinti.

1938 m. pabaigoje firmoje „Ferrum“, turėjusioje Klaipėdoje geležies ir vario liejyklas bei vinių ir vielos fabriką, pasitraukė jos savininkas ir vedėjas Samuelis Gamsa, jo verslo dalį įsigijo A. Vosylius, tapęs su J. Smilgevičiumi bendrasavininkiu. Tai patvirtintų dominuojančios A. Vosyliaus įtakos su Kredito banku susijusiose bendrovėse pradžią. Vedėju paskyrė signataro žentą (?) Kazį Urbą. Deja, kovo pradžioje fabrikas sudegė.[6]

Kad bendrovė, kaip ne kur internetiniuose tekstuose teigiama, būtų įsigijusi Petrašiūnų stiklo fabriką Kaune nėra tiesa, nes senasis savininkas Šolomas Lygumas 1940 m. birželio mėnesį gavo Finansų ministerijos leidimą jį rekonstruoti.[7] Šiame laikinosios sostinės priemiestyje 1939 m. vasario 10 d. už 146 500 litų buvo nupirktas 3 ha žemės sklypas su trobesiais iš akcinės bendrovės „Guma“, kad iš Vytauto prospekto 26 esantis fabrikas būtų iškeltas už centro ribų. Anksčiau nusižiūrėtą vietą Šančiuose paveržė miesto savivaldybė, pastačiusi čia savo garažą. Su pirkimu teko paskubėti, nes ji 1938 m. pareikalavo nugriauti mūrinį priestatą, kuriame buvo įrengtos sandėliavimo patalpos, prausyklos ir dušai darbininkams.[8] Fabriko iškėlimas tapo būtinas ir įmanomas, kadangi 1938-1939 m. smarkiai išaugo valstybinių užsakymų skaičius dėl universitetinių klinikų, Darbo rūmų, Šiaulių pašto, Marijampolės apskrities ir Kalvarijos psichiatrinės ligoninių, Pagėgių lietuvių gimnazijos statybų. Vien klinikoms gamino 29 liftus, naujo tipo Lietuvoje radiatorius ir kanalizacijos vamzdžius.[9] Steigiamasis susirinkimas įvyko 1934 m. gruodžio 12 d. Valdybos pirmininku išrinko A. Vosylių, jo pavaduotoju J. Smilgevičių, nariais dalininkus iš Klaipėdos verslininkus Maksą ir Samuelį Gamsas (Gamzas), į revizijos komisiją pateko Šuvalas Šabsi, J. Lukauskas ir M. Yčas. Iš 500 nevardinių akcijų 208 turėjo „Nemunas“ ir dalininkų Gamsų firma – 200. Pirmininkas įgijo 10, o pavaduotojas 20 akcijų, matyt, tiek, kiek reikėjo būti išrinktiems į valdybą. M. Gamsa tapo direktoriumi tvarkytoju, gaunančiu 2 000 litų mėnesinio  atlyginimo. 1938 m. gegužę A. Vosylius ir J. Smilgevičius jau turėjo po 25 akcijas, broliai Gamsos po 125, „Nemunui“ liko 188.[10] 1939 m. kovo 12 d. bendrovė su Šimeliu Kamberiu sudarė „Užpardavimo sutartį“ už 80 000 litų ketindama nupirkti Vilkaviškyje jo ketaus liejyklą ir mašinų fabriką su 1,2 ha žemės sklypu, pusę suderėtos sumos apmokant „Neries“ vekseliais.[11]

Gamybinius ar kaip raštuose rašyta „sezoninius“ kreditus bendrovė gaudavo iš Lietuvos banko. Ypač lėšų reikėdavo liepos-rugpjūčio mėnesiais rengiantis šildymo sezonui. 1935 m. gegužę gavo 40 000 litų, nors balandžio 11 d. kreipėsi dėl 750 000 litų. Kitų metų kovo 21 d. jau prašyta dvigubai daugiau, nurodant kad galėtų patenkinti Lietuvos poreikius ir radiatorių bei vamzdžių nereiktų įsivežti iš užsienio. 1938 m. sausio 10 d. rašte norėta gauti 150 000 litų, nes turėjo plėsti radiatorių, katilų centraliniam apšildymui ir kanalizacijos vamzdžių gamybą Vytauto Didžiojo fakultetų ir klinikų statyboms, fabrike įrengiant pirmą krašte špyžiui emaliuoti skyrių, o iš „Lietūkio“ už 200 000 litų gauta užsakymų žemės ūkio mašinoms pagaminti. Nuo 1940 m. sausio 1 d. pradėjo veiklą skyrius Petrašiūnuose, gaminęs vinis ir pasagas iš Belgijos ir Vokietijos gautų žaliavų. 1940 m. birželio 28 d. Lietuvos banko valdybos pakartotinai prašyta 280 000 litų kredito, nes išlaikant 300 darbininkų ir apsirūpinus metams žaliavomis, pritrūko apyvartinių lėšų. Siūlė apdrausti kreditą sandėliuotomis gamybinėmis atsargomis.[12] Iš raštų bankui aiškėja, kad dar gaminti svarsčiai prekėms sverti (100, 125, 200, 250, 500 gramų ir 1, 2 bei 5 kilogramų svarmenys), guoliai, ventiliai, durelės ir kiti namų apyvokai reikalingi dirbiniai.[13] Sumuojant nurodytina, kad pagrindinę gamybos dalį sudarė santechniniai gaminiai, taip pat gaminti durpių presai, plytų ir čerpių formavimo mašinos, centrinio šildymo radiatoriai ir katilai, malūnų dalys, transmisijos, maniežai, akėčios, vandens turbinos, ketaus ir vario liejiniai, vario armatūra ir kt. 1935 m. prie fabriko buvo prijungtas Klaipėdos firmos „Ferrum“ metalo gaminių fabrikas. 1939 m. bendrovė nupirko Š. Kamberio Ūkio mašinų fabriką ir špyžiaus liejyklą Vilkaviškyje bei bankrutavusio fabriko „Nemunas“ patalpas Petrašiūnuose. Tad didžiausi struktūriniai pokyčiai naujoje su Kredito banku susijusioje bendrovėje vyko dramatiškų permainų Lietuvos valstybės gyvenime laikotarpiu. Teko persiorientuoti ir žaliavų tiekėjų rinkoje, daugiau geležies ir skardų importuojant iš Čekoslovakijos, kurios firmos užsakymą įvykdydavo per mėnesį, skirtingai nuo partnerių Prancūzijoje ir Anglijoje, pristatydavusių prekes per ketvirtį.[14] Kiek jie buvo inspiruoti ekonominių ir politinių aplinkybių ar įsisąmonintų būtinybių tiksliai pasverti negalima, bet tai dar sykį parodo įtemptus lietuviško verslo kelius ir jo elito kūrybingumą. Paskutiniaisiais metais teko patirti ir papildomą finansinę naštą, 1940 m. birželio 28 d. bendrovė prašė Finansų ministerijos sumažinti paskirtų išpirkti Vilniaus paskolos lakštų už 200 000 litų sumą dvigubai, o būtinybė apsirūpinti neramioje tarptautinėje situacijoje žaliavų atsargomis į priekį privertė likti skolinga bankams virš pusės milijono litų.[15]

Po sovietinės nacionalizacijos 1940 m. liepos pabaigoje bendrovės veikla pradėjo strigti. Pavyzdžiui, suvalstybintas fabriko skyrius Petrašiūnuose, kuriame 1941 m. sausį dirbo 57 darbininkai, to mėnesio plano įvykdyti nesugebėjo, vietoje 45 tonų prekybinio ketaus pagamintos 35, iš numatytų 80 tonų vinių – 72 ir t. t. Išaugo gaminių savikaina, dauguma jų užsilaikė sandėlyje. Taip konstatuota sovietinio Valstybės kontrolės liaudies komisariato tų metų balandžio 11-30 d. vykdyto patikrinimo akte, pastebint kad Valstybinio metalų apdirbimo tresto nuleisti gamybiniai planai nerealūs, nes neatitinka esamų fabriko pajėgumų.[16]

8. 4 Akcinė aliejaus fabriko bendrovė „Ringuva“

Akcinės aliejaus fabriko bendrovės įstatai prezidento A. Smetonos ir premjero E. Galvanausko patvirtinti 1920 m. gegužės 14 d., steigėjais įrašyti Finansų, prekybos ir pramonės ministerija, M. Yčas, J. Šliūpas, V. Gaigalaitis, A. Vosylius ir K. Račkauskas-Vairas.[17] 1926 m. spalio 8 d. žiniose jos tikslas perdirbti vietinių linų sėmenis į aliejų, pokostą ir dažus, nurodyta, kad yra nuosavas 3 ha žemės sklypas Šančiuose, sujungtas 260 metrų atšaka su plačiuoju geležinkeliu, 12 mūrinių ir medinių statinių, įvairių mašinų ir presų, įgalinančių per dieną perdirbti  vagoną (15 tonų) sėmenų, dalis produkcijos eksportuojama. 1925 m. apyvarta siekė 1,83 milijono litų, o turtas – 652 000 litų.[18] Ilgainiui akcinis kapitalas padidintas iki 800 000 litų, padalintų į 8 000 akcijų po 100 litų. Finansų ministerija jų turėjo 4 021, iš kurių 2861 buvo paprastos ir 1160 privilegijuotos. Tokiu būdu valstybė tarpukariui baigiantis valdė 50,26% pagrindinio kapitalo.[19]

 Jau minėtame „Lietuvos aido“ numeryje 20-osioms nepriklausomybės metinėms pažymėti jos veiklos apžvalgoje teigiama, jog rinkoje buvo pioniere, gamindama augalinius riebalus. Pradžioje naudojo tik vietinę žaliavą, linų sėmenis, spaudė maistinį aliejų, gamino dažymui naudojamą „fernicą“ ir pašarines išspaudas, kurių dalį išveždavo į užsienį. Kylant žemės ūkio kultūrai, gyvulių ir pieno ūkiui, išspaudas kaip koncentruotus pašarus vis plačiau naudojo Lietuvoje. Jų pritrūkus, pradėta gaminti importuojamų kokosų riebalus, kurių reikėjo ir vietiniams muilo fabrikams. 1938 m. įkurta antroji augalinių riebalų ir išspaudų gamykla Šiauliuose, teikusi eksportui aliejų, o ūkininkams – išspaudas. Pirmi veiklos metai parodė užtikrintą paklausą užsienio rinkoje. Maistinis aliejus per eilę „rafinacijos“ procesų  įgauna tikro delikateso skonį, techniniai bendrovės aliejai aukštai vertinami specialistų, nes pagaminti „racionaliu būdu“ atitinka keliamus techninius standartus. Turėdama modernią gamybinę įrangą, patyrusį personalą ir gerą organizaciją tiek techniniu, tiek ir komerciniu atžvilgiu „išaugo į didžiulę savo rūšies įmonę“.[20] Apie kuklią veiklos pradžią liudija reklaminis tekstas iš 1925 m., kuriame pranešama, jog nuolat superka linų sėmenis, gamina ir parduoda „valgomąjį ir technikinį aliejų, pokostą, dažus, išspaudas, žaląjį muilą ir tepalą ratams“.[21] 1930 m. gegužės 20 d. švenčiant bendrovės veiklos dešimtmetį, „Lietuvos aide“ pasirodžiusiame straipsnyje rašyta, kad 1929 m. pradėjo gaminti maistinį saulėgrąžų aliejų, kasmet patiekia po 200 tonų techninio aliejaus ir pokosto, po 40 vagonų linų sėmenų išspaudų, fabrike yra „automatiški Anderson sistemos ir hidrauliškai Kruppo presai, filtopresai ir naujausios sistemos aliejui rafinuoti mašinos“.[22] Vėlesniu laikotarpiu per parą jau gamino 10 tonų aliejaus. Pablogėjus Lietuvos santykiams su Vokietija, linų sėmenų išspaudoms 1934 m. greitai rado rinką Norvegijoje.[23]

1921 m. bendrovės valdybos pirmininku buvo M. Yčas, nariais A. Vosylius, J. Smilgevičius, R. Karuža ir V. Gaigalaitis. Kitais metais ji mažėja iki trijų narių. Nelieka R. Karužos ir V. Gaigalaičio. Tačiau 1927 m. signataras kartu su J. Šliūpu ir J. Lukausku jau Revizijos komisijoje, o į valdybą nuolat renkami A. Vosylius (pirmininkas) ir M. Yčas. J. Smilgevičius atgal grįžta po 1930 m. Pastovų atstovą arba du nuo 1935 m. joje turėjo Finansų ministerija, deleguodama departamentų direktorius Joną Norkaitį ir Aleksandrą Dantą arba vieną iš jų.[24] 1939 m. valdybos nariu tapo Antanas Merkys. Į Revizijos komisiją keletą metų buvo renkamas J. Šliūpas, pastovią vietą joje „turėjo“ V. Gaigalaitis. 1940 m. gegužės 22 d. akcininkų susirinkimas pasveikino negalėjusį atvykti „Aušros“ redaktorių su bendrovės 20-mečiu. Nuolatiniu bendrovės direktoriumi nuo 1921 m. buvo inžinierius Viktoras Labanauskas, kuris skirtingai nuo kitų su Kredito banku susijusių bendrovių direktorių, kasmet išrenkamų į valdybą, buvo patekęs į ją tik pora kartų.

„Ringuvos“ akcinės bendrovės pranešimas 1940 m, gegužės 22 d. visuotiniam akcininkų susirinkimui, LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1398, L. 2 ir a. p.

Pradžioje akcinį bendrovės kapitalą sudarė pusė milijono litų, kuris nuo 1936 m. sausio 1 d. padidintas iki 800 000 litų. 1930 m. Finansų ministerija turėjo 1 500 akcijų, Kredito bankas – 1 002, Lietuvos atstatymo bendrovė – 1 703, M. Yčas – 383, J. Šliūpas – 73, A. Vosylius – 118. 1936 m. bankas jų kiekį padidina iki 1 602, A. Vosylius – iki 178, M. Yčas – iki 573 ministerijos mažėja iki 1 160. J. Smilgevičius 144 akcijas įsigyja savo vardu, žmonos Stefanijos – 29, brolio Juozo – 5. Akcininkų sąraše nurodyta, kad A. Merkiui priklauso 200 akcijų.[25] 1938-1939 m. jame įvyksta esminiai pokyčiai: iš 8 000 akcijų paketo Finansų ministerija įgyja 4021, Kredito bankas – 1622, įrašomas V. Labanauskas su 569 akcijomis, pranyksta Lietuvos atstatymo bendrovė. A. Vosyliui turint 180 akcijų, J. Smilgevičius išsaugo tą patį kiekį, bet šalia Stefanijos ir brolio Juozo atsiranda sūnus Kazimieras ir penkios dukros (žmonos 29, brolio ir vaikų 35), tad šeimos rankose 208 akcijos.[26] Šioje bendrovėje bendražygių akcijų paritetas bemaž išsaugomas, ko negalima pasakyti apie situaciją po 1938 m. kitose su Kredito banku susijusiose akcinėse bendrovėse. 1942 m. sausio 1 d. akcininkų sąraše Kredito banko turėtos 2185 akcijos, V. Gaigalaičio – 368, J. Šliūpo – 110, Smilgevičių – 203 (nėra ištremto brolio akcijų).[27]

„Ringuvos“ akcinės bendrovės pranešimas 1940 m, gegužės 22 d. visuotiniam akcininkų susirinkimui, LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1398, L. 2 ir a. p.

Pokyčiai siejosi su Ministrų Kabineto palaimintu 1937 m. pabaigoje pradėjusiu veikti Šiauliuose antruoju aliejaus fabriku, kurio produkcija buvo skirta eksportui. Pagamintas sėmenų aliejus pagal techninius rodiklius mažai kuo nusileido Olandijos fabrikams. 1938 m. į užsienį iškeliavo 807,5 tonos aliejaus, o Lietuvos ūkininkams ir pieno perdirbimo bendrovėms parduota 3343,5 tonos sėmenų išspaudų.[28] Kad mažiau priklausyti nuo linų sėmenis superkančių pirklių sukeliamų spekuliacinių kainų, 1939 m. pavasario pabaigoje bendrovė įsteigė supirkimo punktus Raseiniuose, Šeduvoje, Pasvalyje, Joniškyje ir Kelmėje, už ūkininkų atvežtus sėmenis iškart apmokant vietoje.[29] 1943 m. rugpjūčio 27 d. žiniose apie Šiaulių aliejaus fabriką nurodoma, kad jis bendrovės įsigytas 1936 m. iš Aliejaus sindikato, veikla nutrūko 1943 m. pradžioje. 1942 m. turėjo 93 darbuotojus, pagamino 362 tonas sėmenų aliejaus ir 867 tonas jų išspaudų.[30]

1937 m. lapkričio 18 d. Mokesčių departamento žiniomis Valstybės iždas 1920 m. nupirko bendrovės akcijų už 116 000 litų, kas sudarė 14,5 % jos pagrindinio kapitalo. Per 17 metų valstybė gavo 83 543 litus dividendų, vidutiniškai kasmet 4,8 % sumokėtos sumos.[31] Vėliau galima aptikti, kad 1938 m. valstybė joje turėjo 50 % akcijų už 402 000 litų arba pusę akcinio kapitalo.[32]

1927 m. liepos 17 d. Šančiuose sudegė aliejaus fabrikas „Ringuva“ pranešta 24 d. „Darbininko“ Nr. 30. Gaisras padarė bendrovei apie milijoną litų nuostolio, todėl kitų metų sausio 14 d. pas notarą Juozą Jesaitį Kaune su Lietuvos banku buvo sudaryta sutartis, kad per 20 metų grąžins suteiktą 300 000 litų paskolą, kasmet įmokant po 15 000 litų.[33] 1936 m. birželio 22 d. akcininkų susirinkime direktorius-tvarkytojas J. Lukauskas referavo, kad fabrikas neturi nuosavo apyvartinio kapitalo ir veikia skolintais pinigais, gaisro nuostoliai buvo žymiai didesni nei gauta draudimo suma, be to, Lietuvos bankas pareikalavo grąžinti laidavimo (garantijos) už žlugusį Prekybos ir pramonės banką pinigus.[34] Bendrovei teko ilgokai vargti, dengiant nuostolius, dividendus akcininkams mokėti tegalėjo iš 1939 m. pelno. 1938 m. gegužės 21 d. akcininkų susirinkimas turėjo patvirtinti, kad už praėjusius metus gauto 94 407 litų pelno 76 246 skiriami nuostoliams padengti.[35] Ir ankstesniais metais 70-80 % pelno buvo nukreipiama gaisro padariniams likviduoti. Ne visada pavykdavo pasiekti būtinų atsigavimui pelnų. 1927 m. fabrikas turėjo 176 167 litus gamybinių nuostolių, po dviejų metų jie siekė 155 501 litą. 1929 m. dėl nepastovių linų sėmenų išspaudų, naudojamų gyvulių pašarui, pardavimo kainų ir konkurencijos tepelnyti 17 433 litai, nors veiklos pradžioje, pavyzdžiui, 1922 m. suma viršijo 114 tūkstančių litų.[36]

1939 m. kovo 27 d. bendrovė kreipėsi į Finansų ministerijos Prekybos departamento pramonės skyrių dėl leidimo Kaune statyti muilo fabriką, Balandžio 14 d. gautas teigiamas atsakymas, kad statybos darbai galėtų būti pradėti ministerijai patvirtinus fabriko projektą, jeigu numatytas miesto ribose, reikės suderinti su savivaldybe. Leidimas statyti galiojo pusę metų, t. y. iki rugsėjo 27 d.[37] Tų metų birželio mėnesį „Ringuva“ trims metams Prekybos departamente įregistravo prekinius muilo „Gaidys“, „Gintaras“, „Katė“, „Taupa“ ir „Skalsa“ ženklus.[38] Gi balandžio mėnesį, kaip rašyta „Ūkininko patarėjuje“, bendrovės direktorius inžinierius technologas V. Labanauskas iš Finansų ministerijos Prekybos departamento gavo „apsaugos liudijimą“ patentui „Patobulintas būdas gaminti kietąjį muilą iš sėmenų aliejaus“, tai kraštui sutaupys daug valiutos, nes nebereikės įsivežti kokoso kopros muilui gaminti.[39]

Akcinės bendrovės „Ringuva“ valdybos pranešimo visuotiniam 1940 m. gegužės 22 d. akcininkų susirinkimui, fragmentas apie muilo gamybos kliūtis, LCVA, F. 387, AP. 4, B. 139, L. 2 a. p.

Iš valdybos pranešimo 1940 m. gegužės 22 d. akcininkų susirinkimui aiškėja, kad fabrikas įrengtas, tačiau dėl svarbiausio vietinės žaliavos komponento, „gyvulinių taukų, tiekėjo „Maisto“ bendrovės, esančios stambiuoju akcinės bendrovės „Muilas“ dalininku, pozicijos, gamyba kaip reikiant nepradėta. Belieka laukti, kad į tos žaliavos paskirstymą anksčiau ar vėliau dėmesį atkreips valdžios institucijos“.[40] 1943 m. gegužės 24 d. žiniose apie valstybinį aliejaus ir muilo fabriką „Ringuva“ nurodyta, kad turi muilo, skalbimo miltelių ir aliejaus gamybos skyrius, kuriuose veikia „spaudimo, rafinacijos, pokosto ir muilo bei skalbimo miltelių mašinos“, yra 93 darbininkai ir 31 administracijos darbuotojas.[41]

Nuo 1937 m. Finansų ministerija iš bendrovių reikalavo pateikti sekančių metų išlaidų sąmatą. Kiek abstrakti „Ringuvos“ 1939 m. numatomų išlaidų sąmata, bet savaip įdomi ir parodanti ekonominio gyvenimo modernėjimą. Nurodyta  bendra 226 000 litų suma paskirstyta šitaip: 140 000 litų atlyginimams, raštvedybai – 4 000, paštui – 6 000, reklamai – 20 000, draudimui – 20 000, remontams – 20 000, transportui (arklių laikymui) – 5 000, nenumatytos išlaidos – 4 000.[42] 1938 m. balansą sudarė 3,61 milijono litų su 175 785 litų pelnu, iš kurio net 150 000 skirta nuostoliams padengti. 1939 m. balanse  mažesnė 2,74 milijono litų suma su 90 000 litų pelnu, 1935 m. 36 499 „uždirbti“ litai.[43]

„Ringuvą“ kreditavo Kredito bankas. 1923 m. balandžio 1 d. jos prašyta einamojoje sąskaitoje atidengti pusės milijono litų kreditą. Papildomai apdraudžiant pasirašomus vekselius, būdavo įkeičiama fabriko produkcija. Taip 1935 m. balandžio 13 d. prekių 279 963 litų sumai sąraše nurodytas rafinuotas ir nerafinuotas kokoso, „Zezam“, saulėgrąžų ir sėmenų aliejus, pokostas, aliejaus rūgštis, kokoso ir sėmenų išspaudos. 1938 m. spalio 27 d. „bendrovė „Lietuvos Lloydas“ apdraudė tokius gaminius ir žaliavas: sėmenis, jų aliejų, pokostą, išspaudas, techninį ir maistinį kokoso aliejų „Ringuvar“, sezamo sėklas ir aliejų, gyvulinius taukus ir sojų aliejų.[44] Tai didžiuma nuolatinių gaminių. Už savo gaminius bendrovė buvo apdovanota aukso medaliais 1922, 1930 ir 1935 m. parodose Kaune, o 1930 m. Didžiuoju prizu ir aukso medaliu Paryžiuje.[45] Nors lietuviško verslo tarpusavio santykių papročiuose išliko Trečiųjų teismas, pavyzdžiui, 1933 m. taip sprendėsi bendrovės konfliktas dėl komisinės sutarties nutraukimo su aliejų tiekėju didmenininku Kauno pirkliu R. Sandleriu.[46] Šalia vyko ir jų modernėjimas. Sakysime, 1935 m. balandžio 13 d. „Ringuva“ Kredito bankui išduotus vekselius papildomai apdraudė beveik už 277 000 litų sandėliuotais gaminiais ir žaliavomis, o 1938 m. spalio 27 d. „Lietuvos Lloydas“ apdraudė nuo ugnies šiuos bendrovės gaminius ir žaliavas: „Sėmenis, sėmenų aliejų, saulėgrąžų sėklas, jų aliejų, pokostą, išspaudas; technikinį kokoso aliejų ir valgomąjį kokoso aliejų „Ringuvar“, sezamo sėklas ir aliejų, gyvulių taukus ir sojos aliejų“.[47]

Kokoso taukų prekės ženklas, 1933 m. LCVA, F. 388, AP. 6, B. 1055 (viršelis)

„Ringuvos“, Neries“ ir „Nemuno“ bendrovės pademonstravo tarpukario verslininkų atkaklumą ir kūrybingumą, nes būtent toks apibūdinimas nesusijęs su kokia nors „uosle“, o sumaniais apgalvotais gaminsimos produkcijos pasirinkimais, ekonominiu išskaičiavimu ir rinkos analize, ne kliovimusi staigiais sprendimais, kurių pėdsakų neišvengiamai turėtų būti pirmosios generacijos mentalitete. Šioje vietoje galėtume spėlioti apie amerikietiško verslo būdo įtaką per Lietuvos atstatymo bendrovę, tačiau prisiminus ekonominių žurnalų publikacijas ir rinkų bei jų tendencijų apžvalgas keltina prielaida apie modernėjančios Lietuvos atidą užsienio patirčiai, kurios perkėlimui į krašto ekonomiką nemaža pastangų dėjo ir valdžios institucijos. Tad jeigu lygintume pirmą lietuviško verslo kartą su aušrininkais atgimimo procese, jos atstovai tikrai parodė deramą akiratį ir imlumą naujovėms, išeidami už stabdančio mąstymą provincialumo ribų ir pagal turimas finansines galimybes gebėdami įsilieti į to meto europinio ekonomikos modelio kontekstą bei suprasti technologinių procesų tobulinimo ir techninės pažangos naudą išsilaikant rinkoje bei mėginant siekti gaminius eksportuoti į ne kurias užsienio valstybes. Deja, apie to laikotarpio išvežamų gaminių nomenklatūrą ir geografiją, išskyrus žemės ūkio produkciją, išsamių tyrinėjimų neturime, todėl  susidarę vaizdiniai įgiję vos ne autarkinius „saviizoliavimosi“ ir žemės ūkio gaminių salos bruožus.

8. 5 Draudimo bendrovė „Lietuvos Lloydas“

1932 m. kovo 3 d. oficioze, „Lietuvos aide“, pasirodė straipsnis „Mūsų draudimo reikalai 1922-1932 m.“, apibendrinantis dešimties metų laikotarpio raidą draudimo sferoje, kuriame su Kredito banku susijusi bendrovė įžeidžiamai apibūdinta kaip „vokiečių Lloydas“, teigiant kad gyvybės ir nelaimingų atsitikimų draudimas yra užsieniečių rankose, o „Lietuvos“ ir Valstybinės apdraudimo įstaigos draudimo nuo ugnies monopolis, įtvirtintas įstatymu ir galiojęs dešimtmetį nuo 1922 m kovo mėnesio, pasibaigė. Straipsnio autorius mušė pavojaus varpais, kad ir ši draudimo rūšis atsidurs jų įtakoje.[48] Po kelių dienų čia pasirodė akcinės draudimo bendrovės „Lietuvos Lloydas“ valdybos pirmininko A. Vosyliaus atsakymas, kuriame pranešta, jog 1925-1926 m. didinant akcinį kapitalą prisidėjo Berlyne įsikūrusi „Alians Stettin“ bendrovė, turinti 12,5 % kapitalo. Užsieniečiai kontroliuoja ketvirtį pagrindinio kapitalo, likęs priklauso Lietuvos piliečiams. „Lietuvos Lloydas“ turi ryšių ir su kitomis Vokietijos, Šveicarijos, Danijos, Anglijos ir Amerikos draudimo bendrovėmis. Perdraudimas yra susiformavusi tarptautinė praktika, minėta vokiečių bendrovė rimtas europinės rinkos dalyvis, kurio kapitalai su rezervais sudaro pusę milijardo markių. Per paskutinius penkerius metus „perdraudimas nuo ugnies“ užsieniečiams nešė nuostolius, nes už gaisrų padarinius sumokėjo daug didesnes sumas nei gautas už perdraudimus iš lietuviškos bendrovės.[49]

Jau minėtame „Lietuvos aido“ numeryje 20-osiosms Vasario 16-osios metinėms pažymėti paskelbta trumpa, bet ganėtinai išsami bendrovės veiklos apžvalga. Joje rašyta, kad įstatus Ministrų Kabinetas patvirtino 1922 m. gegužės 17 d. Faktiškai veiklą pradėjo liepos mėnesį perimnat draudimo kontoros „Kopelmanas, Štormas ir Co“ draudimų portfelį. Ji buvo įkurta 1919 m., veikė Vilniuje ir Kaune. Pirmaisiais metais bendrovę palietė infliacija ir ūkio krizė, be to, veikti teko esant dešimties metų valstybiniam monopoliui draudimo srityje. 1923 m. su klaipėdiečiais įkūrė Klaipėdos apdraudimo bendrovę, 1925 m. savo skyrių uostamiestyje. Jo steigimas atsėjo  nepigiai ir pirmi metai buvo nuostolingi. Veiklą pradėjo draudimu nuo ugnies, 1925 m. prisidėjo „transportų“ ir laivų draudimas, 1926 m. – nuo vagysčių su įsilaužimu, 1927 m. – nuo stiklų dužimo, 1932 m. – nelaimingų atsitikimų, 1936 m. – automobilių ir civilinės atsakomybės prieš trečiuosius asmenis. 1937 m. bandyta įgyvendinti gyvybės draudimą. Plečiant draudimų rūšis, didintas ir akcinis kapitalas nuo 120 000 litų 1922 m. iki 200 000 litų – 1924 m., 400 000 litų – 1930 m., 800 000 litų – 1937 m. 1922 m. pagrindinis kapitalas su atsargos kapitalu ir rezervais sudarė 125 000 litus, o 1936 m. šoktelėjo iki 1 179 000 litų, atitinkamai keitėsi ir surenkamos draudimų sumos nuo 119 000 litų iki 1 750 000 litų. Iki 1937 m. sausio 1 d. nuostolių atlyginta už 8,12 milijono litų. Didžiausia našta tapo gaisrai pramonės įmonėse: 1927 m. „Ringuvos“ aliejaus fabrike, 1929 m. „Tilkos“ bendrovės fabrikuose, 1931 m. „Cotton“ kojinių fabrikuose. „Lietuvos Lloydas“ ne tik perdrausdavo savuosius draudimus užsienyje, bet ir pati gaudavo perdraudimų iš ten. Šioje sferoje bendradarbiauta su septyniomis firmomis Didžiojoje Britanijoje, keturiomis – Vokietijoje, Prancūzijoje, trimis – Švedijoje, dvejomis – Šveicarijoje, po vieną – Austrijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Danijoje, Estijoje, Italijoje, Olandijoje.[50] Pagal 1939 m. vasario 20 d. Prekybos registre įregistruotus įstatus galėjo drausti kilnojamą ir nekilnojamą turtą, „transportus, kaip antai, brangenybes, prekes, bagažą, siuntinius, taip pat garlaivius ir kitas transporto priemones, pvz., vagonus, auto ir t. t., nuo nelaimingų atsitikimų, kurie gali kilti kelyje, stovėjimo metu, vežant juos vandeniu, sausuma ir sandėlyje“.[51] Finansų ministerijos Mokesčių departamento revizoriai, 1940 m. sausio 18-22 d. tikrinę bendrovę, akte nurodė 600 000 litų kapitalo dydį, padalintą į 6 000 akcijų po 100 litų, yra gautas finansų ministro leidimas jį padidinti iki 800 000 litų, bet naujos ketvirtos laidos akcijų pinigai dar neįnešti į kasą. Pažymima, kad bendrovė turi skyrių Klaipėdoje, 51 agentūrą Lietuvoje ir atstovybę Paryžiuje. 1938 m. apyvarta siekė 3,23 milijono litų, pelnas – 126 441 litą, grynasis pelnas – 60 905 litus.[52] Nors bendrovę nacionalizuojant 1940 m. liepos 26 – rugpjūčio 6 d. „Sąskaitų stovio 1940 m. liepos 30 d. žiniose“ akcinio kapitalo suma įrašyta 800 000 litų, atsargos kapitalo – 85 000 litų. Jai priklausančio turto rasta beveik keturių milijonų sumai: mūrinė trijų aukštų būstinė Kaune L. Sapiegos g. 4a  keturių arų sklype, vertybinių popierių už 366 000 litų.[53] Kalbant apie bendrovės gaunamus pelnus, tai jie pradedant trečiuoju XX a. dešimtmečiu nuo 30 000 litų ketvirtojo pabaigoje išaugo tris kartus, pavyzdžiui, 1939 m. pasiekė 98 366 litų sumą,[54] 1937 m. – 96 264 litai.[55] Sakysime, 1927 m. pelno turėta 30 248 litų sumai, 1930 m. – 32 914 litų.[56] Tradiciškai su Kredito banku susijusios bendrovės aukodavo visuomenės reikalams, neatsiliko ir „Lietuvos Lloydas“ per 1938 m. gegužės 20 d. akcininkų susirinkimą 3 000 litų skirdamas Ginklų fondui, Aeroklubui ir skautams – po 500 litų.

Veiklos mastus 1929-1931 m., kai pagrindinė kryptis buvo draudimas nuo ugnies, parodo, kai per mėnesį išduodavo apie 200 polisų, pavyzdžiui, 1931 m. balandį prieš vasaros sezoną 168 (12 048 693 litų sumai), o gruodį – 134 polisus (6 513 751 lito sumai).[57] 1935 m. nuostoliams padengti išmokėti 993 154 litai, o nuo 1922 m. iki 1936 m. sausio 1 d. – 7 646 863 litai.[58]

Nors 1922 m. sausio mėnesį draudimo bendrovės įstatuose J. Smilgevičius kartu su pramoninkais L. Ožinskiu, N. Soloveičiku ir R. Tilmansu bei bankininku A. Prūsu įrašytas tarp steigėjų, kiek vėliau pataisytame 1 punkte prie jų prijungus M. Yčą, valdybos nariu niekada nebuvo.[59] Tik kartą, 1926 m. gegužės 4 d. visuotiniame akcininkų susirinkime, kartu su M. Volfu išrinktas kandidatu į valdybą.[60] Nuolat pirmininkavo metiniuose akcininkų susirinkimuose, bet į Revizijos komisiją terinktas nuo 1936 m.[61] Nuolatiniu valdybos pirmininku figūruoja A. Vosylius, o nariais Leontijus Soloveičikas (jo pavaduotojas), daktaras Jurgis Alekna (nuo 1925 m.), Kurtas Tilmansas ir direktorius-tvarkytojas Moisėjus Kopelmanas.[62] Ironiška, bet M. Kopelmanui buvo patikėta nacionalizuotą bendrovę likviduoti nuo 1940 m. spalio 1 d. iki gruodžio 31 d.[63] Šios bendrovės valdyboje skirtingai nuo kitų, susijusių su Kredito banku, penki asmenys, kas rodo žymiai mažesnę banko vienvaldystę, o turimi akcijų paketai sąlygojo didesnę akcininkų įvairovę. Kredito bankas 1938 m. turėjo 540 akcijų, Komercijos bankas – 700, bendrovė „Tilmansai ir Ko“ – 808, J. Alekna – 805, J. Štromas – 400,  M. ir E. Kopelmanai – 410, A. Vosylius – 610, J. Smilgevičius – 28.  1936 m. Kredito bankui priklausė 402 akcijos, A. Vosyliui – 453, J. Smilgevičiui – 21.[64] Taigi, verslo bendražygis A. Vosylius kaip ir kitose bendrovėse sutvirtino savo pozicijas. J. Smilgevičiui draudimo sfera nebuvo patraukli ar jos nelaikė reikšminga kraštui. Tad manytina, jog draudimo bendrovė Kredito banko veikloje buvo antraeilė įmonė, daugiausia dėmesio skiriant su gamyba susijusioms akcinėms bendrovėms, kurios vertintos kaip žymiai patikimesnės investuojant ir greičiau atgaunant lėšas. Iš kitos pusės turėtas Kredito banko ir A. Vosyliaus akcijų paketas neleido pasireikšti žymesnei jo įtakai.

Koks bendrovių likimas 1940 m. ? Pirmiausia nacionalizuota „Neris“. Tai įvyko liepos 31 d. „Nacionalizacijos akto santraukoje“ jos turto vertė 2 292 128 litai. Fabriko Kaune turtas įkainotas 349 000 litų, o gaminiai ir žaliavos – 1 096 000 litų. Asortimentas platus: bakeliai klozetams, katilai, radiatoriai, keptuvės, kuliamosios, maniežai, čerpių mašinos, durelės, svarsčiai, guoliai, krosnelės vonioms ir kt. Petrašiūnų skyriaus, gaminusio kaplius (kauptukus) ir vinis, turėtas turtas įkainotas 496 849 litais, gaminiai ir žaliavos – 224 255 litais. Spalio 11 d. atėjo eilė Vilkaviškio skyriui Šelvių kaime.[65] Rugpjūčio 8 d. surašytas beveik pusantro milijono litų vertės „Nemuno“ bendrovės turtas, kuri rugsėjo 14 d. žiniomis Belgijoje, Vokietijoje, Anglijoje ir Olandijoje turėjo aktyvų 153 000 litų sumai.[66] Bendrovės „Miškas“ nuosavybė rugpjūčio 10 d. įvertinta 329 000 litų. Jos įmonės, vadinamos „Svarstyklių ir žemės ūkio mašinų fabriku“, komisaras Juozas Žemaitis skundėsi sovietiniams viršininkams didele darbų apimtimi, sunkumais auklėjant darbininkus socialistine dvasia ir kontroliuojant senąją administraciją, ir prašė suteikti vietinių komunistų kuopelių pagalbą.[67]

9. Visuomenininkas ir labdarys

Daugiau kaip veiklų visuomenininką ir plačių mostų labdarį žinome apie signatarą J. Vailokaitį. Pakaktų priminti Lietuvos ūkio banką, akcines bendroves Maistas ir Lietūkį, šakotą veiklą socialinės paramos ir mecenatystės baruose. Jis nevengė viešumos ir negailėjo laiko veikti visuomeninėse ir politinėse organizacijose. Daug sunkiau aptariamu aspektu apibūdinti J. Smilgevičių, nes akivaizdu racionalus draugijų ar sąjungų, susijusių su ekonomika ir ūkiu, pasirinkimas, nedalyvavo jokioje politinėje organizacijoje ar partijoje, retai pasirodydavo viešėjame gyvenime, tuo pačiu spaudos puslapiuose. Atidžiai tikrinant, aptikome vos vieną kitą faktą ir epizodą, rodantį kad žmonių draugijos nesišalino. 1926 m. balandžio 26 d. Kauno universiteto rūmuose įvyko steigiamasis Vilniaus vadavimo sąjungos susirinkimas. Organizatoriai pakvietė 167 iškiliausius krašto veikėjus. Sąraše yra ir J. Smilgevičius, kuris neatėjo, taip pademonstruodamas savo nuostatą nedalyvauti jokiose politinės pakraipos organizacijose. Gi signataras Donatas Malinauskas kartu su Juozu Tumu, Vladu Putvinskiu, Antanu Žmuidzinavičiumi ir dar 58 asmenimis ne tik atvyko, bet ir pareiškė norą tapti jos nariu.[68] 1932 m. balandžio mėnesį buvo išrinktas Kauno miesto lietuvių namų savininkų draugijos valdybos vicepirmininku, tačiau po metų, matyt, visai iš jos pasitraukė.[69]

1928 m. vasario 18 d. dalyvavo Jurgio Šaulio inicijuotame signatarų susibūrime prezidentūroje. Nepriklausomybės dešimtmečio proga A. Smetona kvietė susirinkusius kiek įmanoma išsamiau nušviesti Lietuvos valstybės tarybos istoriją, sutvarkyti jos archyvą, surašyti atsiminimus. J. Smilgevičius nepasisakė ir memuarų nepaliko.[70]

1934 m. rugsėjo 7 d. Pienocentro būstinėje Kaune susirinkę kooperatinių, bankinių ir ekonominių institucijų atstovai svarstė, kaip pažymėti prezidento A. Smetonos 60-mečio jubiliejų. Nutarta įsteigti Respublikos prezidento A. Smetonos vardo stipendijų fondą, skirtą studentams ekonomistams remti. 1935 m. vasario mėnesį išrinko fondo valdybą (Jonas Lapėnas, Leontijus Soloveičikas, Zigmas Toliušis, Kredito banką atstovavo J. Lukauskas). Steigėjų sąraše atsidūrė visa banko valdyba. J. Smilgevičius pateko į jo komitetą. Statutą prezidentas patvirtino 1935 m. birželio 8 d.  Reikalas užsitęsė, nes 1938 m. gruodžio 1 d. prisėjo pakeisti valdymo organų struktūrą. Bendrovės ir bankai aukojo po 1 000 litų ir daugiau. Kredito banke esančioje fondo sąskaitoje iki 1940 m. susikaupė 84 468 litai, dar 10 000 litų turėjo Lietuvos banke. Po sovietinės aneksijos, rugpjūčio mėnesį, švietimo ministro nurodymu visos lėšos atiteko Liaudies kultūros fondui.[71] Storoje fondo byloje tėra keletas nepatenkintų Klaipėdos prekybos instituto studentų prašymų paremti studijas. Taigi, Kredito banko vadovybė parodė iniciatyvą, bet būta ir patriotiniam verslo elitui būdingos nuovokos paremti taip reikalingų ekonominiame gyvenime specialybių atstovus, o jubiliejus tam suteikė palankias aplinkybes. Kalbant apie visuomeninį J. Smilgevičiaus aktyvumą, jis nefigūruoja, pavyzdžiui, ketvirtame XX a. dešimtmetyje prestižinės Lietuvos verslininkų sąjungos Kauno skyriaus narių knygoje, nors elektrotechniką pusbrolį Joną ir buvusį Lietuvos atstatymo bendrovės atstovą, ekonomistą R. Karužą, 1919 m. vasarą vedusį Valeriją Čiurlionytę, randame.[72] J. Smilgevičius negalėjo pasigirti kaip dainininkas Kipras Petrauskas ilgus metus priklausąs Taisyklingos medžioklės mėgėjų draugijos valdybai.[73] Lietuvių prekybininkų, pramoninkų ir amatininkų sąjungoje (Lietuvių verslininkų sąjungoje) 1938 m. pabaigoje buvo 3921 narys, o jos valdyboje mažai žinomos pavardės, reprezentuojančios naująją kartą,– Juozas Baltrušaitis, Juozas Valaitis, Juozas Briedis, Kazys Kuosaitis, Stasys Stulpinas, įstatuose septintame punkte naujoviškai skelbiant, kad sąjungos ir jos įsteigtų organizacijų santykius nustatys sutartimis.[74] Žydų verslininkai tuo metu spietėsi savose organizacijose, steigdami 1937 m. Lietuvos lentpjūvininkų ir apdirbtos miško medžiagos eksportininkų draugiją (35 nariai) ar Miškų eksportininkų, miškų prekybininkų ir pramonininkų Lietuvoje draugiją.[75] Kaip atsvarą Lietuvių verslininkų sąjungai 1929 m. kovo mėnesį įkūrė Lietuvos pramoninkų ir fabrikantų draugiją priešakyje su Leontijumi Soloveičiku, Grigorijumi Volfu ir kitais. 1938 m. pabaigoje joje buvo 72 nariai. 1940 m. sovietinė valdžia ją uždarė jau rugpjūčio 7 d.[76]  Lietuvių verslininkai dar 1922 m. rugsėjo mėnesį, matyt, iniciatyvą rodant Juozui Vailokaičiui, įsteigė Lietuvos pramoninkų sąjungą, skelbusią pirmame įstatų paragrafe tikslus kelti Lietuvoje visokias pramonės šakas ir rūšis ir surištas su ja prekybą, kreditą ir transportą, apdraudimo reikalus ir kit[a]; nagrinėti klausimus, kurie jungiasi su pramone, ir ginti pramoninkų reikalus; derinti santykius darbdavių su darbininkais; kelti tautos ir nepriklausomos Lietuvos materialinę gerovę ir remti jos kultūros kilimą.[77] Priemones numatė pačias įvairiausias nuo biržų, muziejų, statistikos biurų steigimo iki biuletenių leidybos, kokias įsivaizdavo įstatų rengėjai penktuose nepriklausomybės metuose.

Nemaža žydų tautybės asmenų priklausė Lietuvos spirito varyklų pramonininkų sąjungai, kurios įstatai įregistruoti Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje 1922 m. gruodžio 16 d. Sau kėlė grynai profesinius tikslus: pagerinti spirito varyklų pramonę ir sąjungos narių ekonominį ir materialinį būvį, palaikyti nuolatinius santykius tarp darbininkų ir darbdavių. Įstatų tekste kokių nors žodžių vedinių, susijusių su dvasine kultūra, nėra, o vienas siekinių įvesti geresnes javų ir bulvių kultūras, reikalingas spirito varymui pažymi jos materialiąją pusę. Šiai sąjungai visą jos gyvavimo laiką pirmininkavo J. Smilgevičius. Veikti prisėjo, esant valstybiniam degtinės monopoliui, kai varyklos nebuvo nei rangovais, nei tiekėjais, o tegalinčiomis savo pagamintą spiritą parduoti Spirito monopolio valdybai Finansų ministerijos Mokesčių departamento sudėtyje įmonėmis. Tačiau ketino siųsti varykloms savo instruktorius ir technikus, ginti profesinius, teisinius ir ekonominius sąjungos narių interesus, padėti jiems apskaičiuoti spirito gamybos kaštus, palengvinti kreditų gavimą iš bankų, normuoti žaliavų supirkimo kainas.. 1937 m. jos valdyboje be pirmininko buvo M. Yčas, Vladas Komaras, Vladas Kriaučiūnas, Jonas Variakojis ir Jonas Zlžezinskis. 1938 m. balandžio 26 d. visuotinio narių susirinkimo nutarimu turėjo būti likviduota iki birželio 30 d.. Nekilnojamojo turto neturėjo, o kilnojamąjį perdavė Kauno Vytauto Didžiojo universitetui.[78]

1937 m. balandžio 5 d. Kaune suvažiavo virš 200 malūnininkų. Iniciatorių grupės vardu J. Smilgevičius ir daktaras Jurgis Alekna kalbose nurodė, kad nesivienyti į  sąjungą dabarties laikais nenormalu, pažanga įmanoma tik susiorganizavus. Lietuvoje yra 2031 malūnas, iš kurių 139 Klaipėdos krašte. Sąjungos sumanytojai valdžiai sutrukdė įgyvendinti mokestį valcuotiems kvietiniams miltams. Steigėjai – keturi malūnininkai lietuviai ir septyni žydai. Principinis dalykas buvo tada vadinamų ūkiškųjų ir komercinių malūnų savininkų dalyvavimas vienoje sąjungoje, pirmieji malė tik vietos gyventojų grūdus, antrieji veikė savo sąskaita. Išrinkta septynių asmenų valdyba: pirmininkas J. Smilgevičius, vicepirmininkai generolas Povilas Plechavičius ir J. Alekna, sekretorius Tadas Šiukšta, nariai Mykolas Gedgaudas, Nochamas Šmidtas ir Dovydas Maizelis. Įkurta Lietuvos malūnininkų sąjunga savo tikslais skelbė: organizuoti Lietuvos malūnininkus ir auklėti jų profesinį ir kultūrinį susipratimą, ginti sąjungos narių ekonominius, profesinius ir kultūrinius reikalus, gerinti tobulinti malūnų pramonę Lietuvoje, palaikyti nuolatinius normalius ir draugiškus santykius malūnininkų tarpe. Būta nemaža sumanymų, pavestų įvykdyti valdybai. Pasirūpinti, kad nebūtų steigiami nauji malūnai, galintys sukelti žalingą konkurenciją, suvienodinti malūno paslaugų kainas bent apskrities ribose, stengtis patiems gauti malūnų įrenginius, kad malūnininkų sąskaita per daug neuždirbtų tarpininkai. Praėjus kelioms dienoms po steigiamojo suvažiavimo, balandžio 7 d., sąjungos pirmininkas kreipėsi į premjerą ir finansų ministrą, prašant sustabdyti leidimų naujiems malūnams statyti išdavimą.[79] Deja, praėjus porai metų, visuotinis narių susirinkimas 1938 m. lapkričio 28 d. nutarė sąjungą iki kitų metų kovo 28 d. likviduoti. Jai priklausė 203 nariai, todėl rezoliucijoje konstatuota, kadangi atstovauja tik daliai malūnininkų, tai pageidavimai ir sumanymai neturi visuotinio profesinio charakterio.[80] Veikla persikėlė į Prekybos ir pramonės rūmų malūnininkų sekciją.

1927 m. J. Smilgevičius įstojo į Ardėnų veislės arkliams auginti Lietuvoje draugiją, 1931 m. kovą pirmą kartą išrinktas jos valdybos nariu. 1927 m. joje buvo 230 narių, laikiusių 133 eržilus. Draugija rūpinosi arklių kergimo punktais, kilmės knygomis ir liudijimais grynakraujiams ardėnų veislės arkliams (raudona 25 lapų knygelė), dėjo pastangų išplėsti arklių eksportą, pavyzdžiui, 1928 m. į Belgiją, priverstinės eržilų registracijos įvedimu, rūšiavimo taisyklių tobulinimu, ragino Vyriausybę greičiau pradėti teikti paramą Valstybės draudimo įstaigoje apdraustiems veisliniams arkliams, nepakankant Žemės ūkio rūmų skiriamų pašalpų reproduktoriams išlaikyti. 1931 m. signataras iškėlė sumanymą, kad sprendžiant arklių ūkio reikalus ir gerinant veisles, Žemės ūkio ministerija ir rūmai kontaktuotų su draugija. Eržilus, pripažįstant tinkamais ar nelabai tinkamais, tikrina trys komisijos, turinčios įvairius nusistatymus ir nevienodai dirbančios. Dėl to arklių gerinimo veikloje nėra aiškios linijos, reikėtų prašyti ministerijos, kad „eitų prie vienos eržilams tikrinti komisijos sudarymo“. 1930 m. į Lietuvos kilmės knygas įrašyti 64 eržilai ir 54 veislinės kumelės, deja, po kelių metų susirinkime ir valdybos posėdžiuose teko svarstyti „sunkiųjų arklių“ kokybės smukimo klausimus.[81] 1923 m. vasarą generolai Silvestras Žukauskas ir J. Bulota, A. Prūsas, Jonas Šode ir kiti įkūrė Lietuvos arkliams pagerinti draugiją, ketinusią tobulinti „ypatingai ūkio arklius“, „surasti ir platinti Žemaičių arklių veislę“ ir kitas grynakraujių tinkamų Lietuvai arklių veisles, imtis lenktynių organizavimo. Panašius tikslus turėjo ir tų metų kovo mėnesį atsiradusi Arklių augintojų sąjunga, telkusi veislinių arklių laikytojus, bet 1932 m. kovą uždaryta. 1927 m. atsirado Arklininkystės paskatinimo draugija (Žokėjų klubas), užsiėmusi arklių sportu.[82] Reikalai klostėsi J. Smilgevičiaus nurodyta kryptimi. Lengviesiems arkliams auginti Lietuvoje draugijos visuotiniame susirinkime 1932 m. balandžio 3 d. priekaištauta kariuomenei ir raitelių sportui, kad nustatyti per griežti reikalavimai superkant arklius, 1934 m. balandžio 11 d. pasidžiaugta, jog Žemės ūkio ministerija suėjo į kontaktą su Krašto apsaugos ministerija bendrai rūpinantis lengvųjų arklių auginimu Lietuvoje. 1933 m. sulaukta gero prieauglio, tačiau iš 13 eržilų I rūšiai tepriskirtas vienas, o iš 33 kumelių pirmarūšėmis pripažintos tik aštuonios.[83] Universalios Lietuvos arklių auginimo ir gerinimo draugijos steigiamais susirinkimas įvyko 1937 m. balandžio 8 d. (valdyboje nuo to mėnesio 19 d. posėdžiavo J. Norkaitis, B. Vitkus, M. Ryževas, M. Puniška). 1938 m. gruodžio 31 d. turėjo 1420 narių, kitais metais priimta dar 497.[84] Šiaulių apskrityje Lietuvos vietinių gyvulių gerinimo draugija, kurią įsteigė A. Povylius, L. Lopas, V. Zubovas, L. Šaltekšnis ir J. Krikščiūnas, 1927 m. išlaikė tris bulių kergimo punktus. Joje J. Smilgevičiaus nebuvo. O Vladas Komaras, Benediktas Karpis, M. Yčas ir Jurgis Gruževskis inicijavo Lietuvos olandų veislės galvijų augintojų sąjungą, užsibrėžusią gerinti ir plėsti olandų veislės galvijų bandas ir savais reproduktoriais „patobulinti“ vietines, imtis Kilmės knygų vedimo. Tačiau valdžios akyse didelio pasitikėjimo neturėjo. Štai Šiaulių apskrities agronomo 1927 m. II ketvirčio darbų apyskaitoje nurodyta, kad sąjungoje nario mokestis mokamas už visas laikomas karves, o ne tik už įtrauktas į Kilmės knygas, kas ją tiesiog įduoda į stambiųjų dvarininkų rankas. Joje vykusią nuolatinę trintį su ūkininkais Žemės ūkio rūmai siekė nutraukti, steigiant Lietuvos olandų veislės galvijų augintojų draugiją, sąjungą 1931 m. gruodyje uždarant. Iniciatoriais buvo Šiaulių apskrities dvarininkai Benediktas Karpis, Martynas Švilius, Steponas Geištoras, Steponas Medekša ir Marijonas Vendziagolskis. Tokie reprezentantai turėjo patraukti Klaipėdos krašto olandų veislės gyvulių augintojus iš Karaliaučiaus ir Instenburgo centrų. Taigi, siekianti pakelti gyvulininkystės lygį Lietuvoje, gerinant veisles, draugija susitvėrė 1931 m. vasarą.[85] Tai, matyt, žinodamas, J. Smilgevičius vengė dalyvauti ne visai skaidrioje kiek sumišusia su politika veikloje. Kaip praktikas visada siekė apčiuopiamų rezultatų ir realių tikslų, todėl kūrė Malūnininkų ir kitas sąjungas. Neatmestinas asmeninių ir visuomeninių poreikių sutapimas, suteikiantis stiprų impulsą veikti ir stengtis greičiau paveikti aplinkinius ūkinės veiklos atšakai reikiamo sprendimo linkme.

Ne dėl tarpukario egzotikos priminsime veikusią Gyvulių globos draugiją, užsibrėžusią skiepyti gyventojams draugiškumą gyvūnų atžvilgiu. Jos valdyboje generolai Jonas Bulota ir Vladas Nagevičius, aktyvusis signataras Jonas Vileišis. 1939 m. sausio 1 d. priklausė 302 nariai, jų tarpe 37 moterys, joje būta ir rusų, lenkų, vokiečių tautybės žmonių. Draugija lyg ir neutrali ideologiškai, tad sovietinė valdžia 1940 m. liepos 31 d. leido veikti toliau, bet nušalinant senąją valdybą.[86] Visuomenės modernėjimą parodo Lietuvos automobilių klubo įkūrimas 1926 m. kovo mėnesį ir palyginus greitas tarptautinis pripažinimas, 1929 m. spalio 13 d. jį priėmus į Tarptautinę automobilių klubų asociaciją. Nenuilstančiu nuolatiniu valdybos pirmininku buvo J. Vileišis, joje posėdžiavo ir Juozas Vailokaitis.[87] 1938 m. gegužę Vytautas Graičiūnas su bendraminčiais įkūrė Mokslinės vadybos draugiją.[88] 1937 m. spalio 22 d. „Lietuvos aero klubas“ kreipėsi į finansų ministrą dėl aukų rinkimo Sklandymo fondui ir gana greitai Finansų ministerijoje radosi Tarnautojų aukų fondas, tvarkomas išrinkto komiteto. Aukota ir nemažomis sumomis taip pat Ginklų ir Žiemos pagalbos fondams.[89] Tarnautojai tai darė ir spaudžiami aukas laikant gero patriotinio tono ženklu, ir gera valia. Privatų sektorių skirti lėšų labdarai bei kultūros reikalams įpareigodavo ir valdžia, pavyzdžiui Lietuvos kredito banko įstatuose 52 punktas vertė atsargos kapitalą didinti 5 % iš kasmetinio pelno, o 15 % aukoti visuomenei.[90]

Ryškus visuomenės modernėjimo faktas – moterų emancipacija ir pripažinimas lygiateisėmis profesinių savivaldos institucijų narėmis. Tradicinėje agronomo profesijoje poslinkį rodo dailiosios lyties atstovių buvimas ir gausėjimas Lietuvos agronomų sąjungoje ir draugijoje, įkurtoje dar 1921 m. Juozo Tūbelio, Jurgio Krikščiūno ir kitų, kuriai 1939 m. sausio 1 d. jų priklausė 32 (vyrų 263), net Ekonomistų draugijoje, pirmininkaujamoje Albino Rimkos, iš 77 narių tuo metu buvo 4 moterys.[91] Ir signataro vyriausioji duktė Janina darbavosi akcinės bendrovės, veikusios Žasliuose prie geležinkelio stoties, „Miškas“ Revizijos komisijoje. Dar kelios jos seserys sėkmingai baigė aukštuosius mokslus ir pasireiškė pasirinktose profesijose. Pagal Vidaus reikalų ministerijos 1931 m. gruodžio 31 d. atliktą visuomeninių organizacijų surašymą jose buvo 247 089 nariai (149 860 vyrų ir 97 229 moterys), Šiaulių mieste ir apskrityje – 22 405 (13 338 ir 9 067). Tačiau pagal savarankiškų organizacijų ir jų skyrių skaičių (72 su 316 skyrių) apskritis pirmavo krašte. Joje iš 100 gyventojų organizacijoms priklausė 12,6 % vyrų ir 7,8 % moterų, Lietuvos mastu – 13,9 % ir 8,3 %. Aktyviausios buvo Vilkaviškio apskrities moterys, kurių lygis siekė 16,8 %.[92] 1932 m. Jonas Juodikis Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto Ekonominiame skyriuje apsigynė diplominį darbą, analizavusį surašymo duomenis, ir pateikė statistiką apie vyrų ir moterų dalyvavimą atskirose organizacijų grupėse. Jo apskaičiuota, kad kultūrinėse organizacijose buvo 53,1 %  vyrų ir 39,3 %, sportinėse – 86,6 % ir 13,2 %, politinėse – 89,9 % ir 10,1 %, konfesinėse 39 % ir 61 %, labdaros – 55,7 % ir 44,3 %, blaivybės – 27,8 % ir 72,2 %.[93] Įdėmi viena 1920 m. balandžio 1 d. kreipimosi prieš Steigiamojo seimo rinkimus „Į Lietuvos Piliečius“, pasirašyto prezidento A. Smetonos ir premjero E. Galvanausko, vieta: „Įsidėmėki: pirmą kartą Lietuvoje įgijo moteriškė lygių politikos teisių su vyrais. Tai pasirodys daugeliui nepriprastas daiktas, kad moteriškė sulyginta su vyru. Kad nebebūtų jokių prietarų! Vyrai ir moterys yra tas pats, Dievo dvasios pakvėpti [taip tekste], todėl ir jų teisė ir priedermė yra lygios rūpinantis tėvynės likimu.“[94]

Užventiškis Antanas Kasparas prisiminė, kad jo tėvas iš signataro buvo gavęs dovanai tris smuikus, kuriuos vėliau pardavė.[95] 1923 m. finansiškai parėmė pirmąją lietuvių moterų sporto organizaciją Kaune „Moterų sporto mėgėjų ratelį“.[96] 1934 m. vasarą vietos pavasarininkai, katalikiškos Lietuvos kaimo jaunimo sąjungos „Pavasaris“ nariai, dėkojo už leidimą surengti savo dainų ir sporto šventę Užvenčio dvare.[97] 1939 m. kovo 28 d. Lietuvos šaulių sąjungai lėktuvui įsigyti Kredito banko, akcinių bendrovių „Ringuva“, „Nemunas“ ir „Neris“ valdybų vardu buvo paaukota 35 000 litų.[98] Tikriausiai labdaros ir paramos aukų būta daug daugiau, bet kuklumas ir nenoras viešintis paliko tik tiek fiksuotų faktų. Iš Kredito banko fonde byloje esančio 1935-1937 m. labdarai aukojusių bendrovių sąrašo matyti, kad daugiausiai lėšų skyrė „Maistas“ 325 721 litą, bankas – 5353, „Neris“ – 2868, „Lietuvos lloydas“ – 19 110.[99] 1938 m. „Neries“ pelną skirstant 1 000 litų teko Klaipėdos krašto pabėgėliams, o 1939 m. – 6 000 litų studentų stipendijoms.[100]

10. Asmenybė, šeima, giminė

Smilgevičių pavardę, kilusią iš Smilingių, galima aptikti įvairiausiose veiklos srityse, pradedant Martyno Jankaus 1882 m. Raseiniuose aplankytu fotografu Alfredu Smilgevičiumi,[101] tarpukario periodikoje dažnokai pasirodančia sunkumų kilnotojo ir rekordininko pavarde (vardo nustatyti nepavyko), Česlovą, gimusį 1904 m. rugpjūčio 7 d. Ukmergėje, įregistruotą 1936 m. Kūno kultūros rūmų kaip sportininką,[102] žinome visą eilę kunigų, mokslininkų ir, pavyzdžiui, sovietinės Lietuvos kultūros ministrą 1955-1958 m. Joną, gimusį 1924 m. Su jais teko susidurti ir vartant Šiaulių apskrities apylinkių teismų bylas. Stasys Smilgevičius, Petro sūnus, miręs 1915 m. gegužės 17 d., Pagyžių g. 41 paliko namus su „pleciumi“, kurio sūnaus Jono, mirusio 1931 m. vasario 28 d., naminį testamentą prašė patvirtinti našlė Viktorija Smilgevičienė, o vaikai Mečislovas, Česlovas, Jadvyga, Vanda ir Jonas teisėsi tarpusavyje, pasiekdami ir Vyriausiąjį tribunolą, aukščiausią teismų kasacijos instituciją tarpukaryje.[103] Šiaulių apygardos teismo bylose teko aptikti, kad Alsėdžių miestelyje gyveno Barbora Smilgevičiūtė, Juozo dukra, ir Pranas Smilgevičius, o Alsėdžių valsčiaus Vilkaičių kaime – Feliksas Smilgevičius.[104] Smilgevičius Julius, s. Viktoro, g. 1905 m. liepos 25 d. Mileikių kaime Telšių valsčiuje, nešiojo laiškus, o Antanas, grįžęs 1922 m. iš Rusijos, į kurią pateko I pasaulinio karo pradžioje, Kybartuose buvo pašto valdininkas. Vilniaus kunigų seminarijoje 1942-1943 m. mokėsi Zigmantas Smilgevičius, s. Antano, g. 1921 m. balandžio 28 d. Dišlių kaime, Plungės valsčiuje.[105] Telšių apskrities asmens dokumentų kolekcijoje peržiūrėjus dešimt su Smilgevičių pavarde susijusių saugojimo vienetų, paaiškėjo, kad trys jų, kilę ne iš Brazdeikių kaimo, nurodomi kaip bajoriškos kilmės asmenys.[106] Telšių apylinkės teismo bylose radome mėgėją bylinėtis Vincą Smilgevičių iš Kuodžių kaimo, dar vienas Vincas gyveno Lieplaukėje, Žarėnų valsčiuje Marčiuose – Adomas.[107] Matas Toliušis leidininyje „Lietuvos bajorai –Vasario 16-osios akto signatarai. Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius“ teigia, kad bajorišką J. Smilgevičiaus kilmę sunku patvirtinti archyviniais šaltiniais.[108] Tad šiuo klausimu reikšti kokias galutines kategoriškas nuomones būtų per ankstyva.

Signataro dukros Onos sūnus Algis Žolynas iš mamos pasakojimų atmintyje išlaikė tokią senelio charakteristiką: „Tai bu­vo ir griež­tas, ir ge­ras žmo­gus. Vie­na iš la­biau­siai jau­di­nan­čių is­to­ri­jų, ku­ria ma­ma iliust­ra­vo aki­vaiz­dų jo as­me­ny­bės prieš­ta­ra­vi­mą tarp pra­ktiš­ku­mo ir idea­liz­mo – bu­vo jo spren­di­mas ne­per­ves­ti šei­mos lė­šų Švei­ca­ri­jos ban­kui per Ru­si­jos ir Vo­kie­ti­jos oku­pa­ci­jas. Jis tie­siog ne­ga­lė­jo įsi­vaiz­duo­ti, kad tuo me­tu per­kel­ti tur­tą iš ša­lies bū­tų pa­trio­tiš­ka – ar bū­ti­na. Dar ma­ma pa­sa­ko­da­vo, kad tė­vas mėg­da­vo jos pa­ga­min­tą sū­rį ir vi­suo­met duo­da­vo li­tą už ge­rą dar­bą.“[109] Signataras Jonas Vailokaitis, tėvui mirus, sūnaus Kazimiero vardu užuojautos laiške prisiminė: „<…> Jūsų amžinos atminties tėvas paliko man daug gražių prisiminimų iš valstybės tarnybos, ir iš vėlesnių laikų. Tai buvo taurus žmogus, mažai kalbąs, didelės inteligencijos ir tvirtai tikįs į šviesesnę Lietuvos ateitį. Net dabartiniu metu, kai bendrai visur tiek daug sunkumų, jis rimtai tikėjo mūsų Tėvynės prisikėlimu<…>“.[110] Žurnalistas Adomas Vilainis-Šidlauskas (1905-1981) su bendražygiu 1938 ar 1939 m. keliavo per Lietuvą. Neaplenkė ir Užvenčio dvaro. Rūmai, suręsti iš tvirtų ąžuolų, savo išore įspūdžio nepadarė, tačiau imponavo dydžiu ir ilgiu. Prisiminė Šatrijos Raganos „Sename dvare“ aprašytą liepų alėją. Salone  pamatė minkštus baldus ir paveikslus ant sienų. Pasitiko J. Smilgevičius: „Salione radome patį savininką. Jis mus priėmė mandagiai, tačiau vis žiūrėjo į kabantį sienoje laikrodį. Matyt, jam laikas buvo brangesnis už auksą. Minutės, sekundės jam reiškė dolerius ir litus. Jam ir laikrodžio spyruoklė jau sukosi per lėtai. Mes supratome, kad jis girdi savo malūno dundesį ir Kauno fabriko sirenas. Žilas ponas mus pavedė savo jaunai skaistaveidei dukrai…“ Ji nuvedė atvykėlius į liepų alėją ir parodė kamiene išpjaustytus Pečkauskų herbus ir rašytojos inicialus, dar kitame pamatė strėle pervertą širdį, virš kurios išrėžta „Atmink“, o po ja vėl inicialai.[111] Užventiškė Elena Jaspelkytė-Staputienė, gyvenanti Užvenčio dvaro gyvenamojo namo kambariuose, kur sėdėdavo dvaro ūkvedys ir buhalteris ar arkliams darydavo apynasrius su žąslais, 2008 m. prisiminė, kad pradėjo dirbti dvare trylikos metų. Su broliu ir būriu suaugusių moterų ruošė džiovinimui iš plantacijų parvežtus tabako lapus. Iš pradžių iškočiodavo lapų gyslas specialiais kočėlais su dviem rankenom, paskui lapus suverdavo ant špagato ir kabindavo džiovykloje. Išdžiovinti lapai tuoj pat keliaudavo į Kauną. Darbas buvo sunkus. Paauglei nepatikdavo tabako kvapas. Kartais vaikams pagelbėdavo geranoriškos moteriškės. Džiovykloje dirbo apie trisdešimt žmonių. Tačiau būdavo ir tokių moterų, kurios specialiai gąsdindavo vaikus, kad jie nedirbtų. Gavę algą Jaspelkiai eidavo į dvaro sūrinę. Elena pirkdavo fermentinio sūrio, kurį pardavinėdavo didžiuliais gabalais. Brolis iš savo algos nupirkdavo sviesto. Elena pasakojo, kad J. Smilgevičius beveik nuolatos būdavo Užventyje. Jis su pagalbininku vokiečiu prižiūrėjo laukus, sūrinę, spirito varyklą, malūną. Ūkis tais laikais buvo labai modernus. Jame dirbo labai daug žmonių. Su pagalbininku šeimininkas visuomet kalbėdavosi vokiškai. Darbininkai nesuprasdavo. Elenai paliko įspūdis, kad dvarininkas buvo nervingas: „Algų mokėjimo dieną darbininkai būriuodavosi prie ūkvedžio kabineto. Ateina pats šeimininkas. Praneša, kad šiandien algų nebus, trinkteli durimis ir piktas išlenda lauk pro kitą dvaro galą. O mes taip ir liekam stovėti, nespėję nieko net paklausti. Algos dažnokai vėluodavo. Užtat, kai ponia Stefanija atvažiuodavo iš Kauno, atsigaudavo. Ji buvo labai švelni ir nešykšti. Pamenu, mano mama išperino poniai viščiukus. Visaip vertėmės. Tėvelis mirė, paliko septynis našlaičius vaikus. Nunešėm tuos paukščiukus. Ponia dosniai sumokėjo. Paskui tarsi susinepatoginusi dar klausia: „Gal per mažai jums tų pinigų? Gal daugiau reikėtų?“[112] Signataro anūkas Vitalis Petrušis 2018 m. pradžioje bus pasakęs kertinius žodžius apie šią asmenybę: „Senelis tikėjo, kad jis sugebės daugiau pasiekti dirbdamas privačiai, nepriklausydamas partijoms, nebūdamas valdžioje.“

Signataro prašymas Žemės ūkio ministrui suteikti Užvenčio dvarui kultūrinio ūkio statusą, jam paliekant didesnį žemės plotą, 1930 m. spalis, LCVA, F. 1248, AP. 16, B. 615, L. 22.

Iš prisiminimuose pateiktų detalių ryškėja ramus ir kantrus žmogus šeimyninėje aplinkoje: „Jonas Smilgevičius, mano senelis, turėjo šešis vaikus – penkias dukteris ir sūnų. Visi jie mirę. Aš, pirmas anūkas, buvau devynių su puse metų, kada senelis mirė, labai gerai jį prisimenu. Mes praleisdavome gan daug laiko kartu, nes buvau vienintelis jau samprotaujantis jo anūkas. Antras anūkas, mano brolis Vytenis, buvo šešiais metais už mane jaunesnis. Mama pasakojo, kad kai buvau labai mažas, senelis man kartais leisdavo žaisti su jo kišeniniu laikrodžiu ir dėl to ne kartą reikėjo laikrodį taisyti. Aš to neatsimenu, bet prisimenu, kad senelis turėjo kišeninį laikrodį su grandinėle ir jį nešiojo liemenės kišenėje. Senelis mėgdavo pasivaikščioti, ypač po pietų ir ar vakarienės, ir aš, kada tik galėdavau, eidavau kartu. Vieną naktį žiemą, turbūt 6 ar 7 valandą vakare, senelis ir aš vaikščiojom Užvenčio dvaro sode. Buvo šalta, bet malonu, sniegas girgždėjo po kojomis, švietė pilnatis, danguje spindėjo begaliniai žvaigždynai, nebuvo nė debesėlio. Sniegas spindėjo ir buvo beveik visai šviesu. Senelis tada man pasakė: „Prižadėk, kad tu nerūkysi, kai užaugsi“. Aš pagalvojau, kad nors senelis nerūko, mano tėvas rūko ir beveik visi vyrai rūko. Ir atsakiau: „Negaliu prižadėti, gal aš labai norėsiu…“ Senelis mane vis skatino nerūkyti. Nežinau, ar senelis gėrė alkoholį, bet kai lankiausi dvare 1993 m., susitikau vieną seną moterį, kuri buvo dirbusi dvare prieš karą ir pažinojo senelį. Ji man pasakė: „Smilgevičius nekentė girtuoklių“. Senelį gerbė ir mėgo ne tik visa šeimyna, bet ir svetimi visokių profesijų, amatų žmonės, darbininkai, valdininkai, su kuriais jis turėjo reikalų, bendraudavo. Jis buvo prieinamas, praktiškas, šeimyniškas. Mama pasakojo, kaip senelis kartu su ja vaikščiojo Kaune po medžiagų parduotuves, kol surado tinkamos medžiagos jos vestuvinei suknelei pasiūti. Man būdavo malonu ir labai įdomu būti su seneliu; jis man buvo aukščiausias autoritetas, kuris žinojo apie viską: gamtą, mokslą, žemės ūkį, žymius žmones, karo eigą (po 1940 metų), Lietuvos ir Europos istorijas, tų laikų tarptautinę politiką. Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Rusijos, man atrodė, kad jau greitai bus galas, bet senelis mane ramino sakydamas, kad Lietuva pajėgs pergyventi bet kokias krizes ir vis tiek liks Lietuva. Jis niekada nenustojo vilties. Senelis man buvo mielas, svarbus, saugus. Mėgau ir mylėjau jį, didžiavausi juo. Senelis buvo šviesuolis, taurus, sumanus, visuomet turėdavo naujų idėjų, santūrus, gerai traktavo visus žmones, buvo mandagus, draugiškas, svetingas. Užvenčio dvare beveik visuomet būdavo svečių pietums ir dažnai vakarienei, Kaune irgi netrūko svečių. Dvare kai kurie svečiavosi keletą dienų, kartais dar ilgiau. Kalėdų šventėms suvažiuodavo visi senelio vaikai su savo šeimomis, būdavo linksma, jauku, malonu. Būdavo daug jaunuolių, šeimos narių ir jų draugų, balių, šokių, muzikos. Visuomet šventėm vasario 16-ąją, per tą šventę jį sveikindavo daug žmonių. Senelis galvojo, kad Lietuvai labai svarbu sustiprėti ekonomiškai: sumoderninti ir pagerinti žemės ūkį, išvystyti pramonę, komerciją, eksportą. Jis pavertė Užvenčio dvarą į pavyzdingą ūkį: importavo geros veislės pieninių karvių, pradėjo gaminti ir eksportuoti „daniškus“ sūrius, augino kiaules eksportui, pastatė modernų malūną su turbina, įvedė elektrą dvare. Senelis tikėjo, kad lietuviams būtina mokėti svetimų kalbų. Jis pasamdė vokietę, kuri su šeima gyveno daug metų ir mokė vaikus vokiškai. Vokiečių okupacijos laikotarpiu vietiniai ūkininkai dažnai prašydavo mamos parašyti vokiškai vokiečių valdininkams visokius prašymus, kad neatimtų galvijų ar sumažintų įvairias prievoles.

Signataro 1927 m. vasario 27 d. prašymas Žemės ūkio ministrui palikti nenusavinamą žemės normą Henrikavo dvare LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2314, L. 35.

Žinome, kad mirė Kaune, o palaidotas Užventyje, įstrigo detalė: šarvojo su tautiniais drabužiais. Laikinojoje sostinėje Kauko alėjos 14 numeriu pažymėtame mediniame dviejų aukštų name signatarui priklausė vienas septynerių kambarių butas, o du po aštuonis kambarius – atsargos pulkininkui-leitenantui Jonui Kaunui, buvusiam akcinės „Nemuno“ bendrovės valdybos nariui. Pažymėtina, kad 1936 m. vasario mėnesį pateiktose žiniose apie pajamų mokestį nurodyta, kad išlaikomų šeimos narių neturi, 1940 m. vasario 9 d. Kauno III-ojoje policijos nuovadoje išduotoje mokesčių mokėtojo knygelėje šita žinia kaip ir gyvenamosios vietos nuoroda į Kauko 14 pakartota.[113] Miesto mokesčių inspekcijos 1938 m. rugpjūčio 31 d. žiniose pastaboje užfiksuota, kad turtas fiziškai neatskirtas nuo J. Kauno nuosavybės.[114] J. Smilgevičiui  priklausiusi nuosavybė palyginti kukli, kai Marijai ir Andriui Vosyliams Laisvės alėjoje 21 priklausė mūrinis keturaukštis su 800 kvadratinių metrų žemės.[115] O medinis dviaukštis stovėjo ant pusantro tūkstančio kvadratinių metrų sklypo, nuomoto iš miesto savivaldybės.[116] Peržiūrėjus II pasaulinio karo metais, 1942 m. gegužės 27 d., visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo lapus, paaiškėjo, kad nacionalizuotame būste įrengta 12 butų, o ties J. Smilgevičiaus pavarde parengiamajame Kauko alėjos nr. 14 „buto-ūkio“ sąraše pastabos skiltyje nuodyta, jog nuolat gyvena ūkyje, tad liko Henrikavo dvaras (Trakogalių kaimas) Tauragės apskrities Kaltinėnų valsčiuje, tačiau jokios užuominos neradome. Įdomybė laukė pirmojo buto gyventojų sąraše, kur įrašytas Petrušis Petras, gimęs 1904 m. sausio 9 d. Alytaus apskrities Varėnos valsčiuje (kaimas nenurodytas), vedęs, Lietuvos banko buhalteris. Tarp likusių 12 buto gyventojų yra skulptorius Vytautas Kašuba, gimęs 1915 m. rugpjūčio 15 d. Minske.[117] Gerai žinomoje Stanislovo Narutavičiaus ir dešimties alsėdiškių delegatų nuo valsčiaus Didžiajame Vilniaus seime nuotraukoje kairėje bajoro pusėje rasime signataro brolį Juozą. Jis užfiksuotas Egidijaus Motiekos monografijoje[118] ir įvardintas vienu iš dešimties Alsėdžių valsčiaus atstovų su S. Narutavičiumi priešakyje, turintis 84 ha žemės.[119] Telšių apskrities Alsėdžių valsčiaus Aleksių seniūnijos 1927 m. gruodžio 9 d. rinkikų į Žemės ūkio rūmų ūkininkų tarybą apskrityje sąraše įrašytas Smilgevičius Juozas, 54 m. amžiaus, Šonių kaime 10 metų, t. y. nuo 1917 m., valdęs 93 ha žemės.[120] 1937 m. rugsėjo 25 d. išrūšiavus 92,11 ha žemės, kuri buvo molėta ir smėlinga, todėl priskirta trečiai ir ketvirtai rūšiai, kitų metų birželio 4 d. Juozas pasiskundė Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai, kad turimi 25 ha pievos yra samanotos, krūmotos ir kelmuotos, daugiausia auga „trikontė viksva ir rūgščiosios prastos žolės“. Iš žiniaraščio aiškėja, kad prie 4 ha vandens tvenkinio būta malūno. Nors ariamos žemės ūkyje būta 50 ha, bet ji gana prasta ir didesnių galimybių prakusti neteikė, tad teko suktis. Be J. Smilgevičiaus vienkiemyje žemės dar turėjo keturi savininkai.[121] Kitoks turėtos Šoniuose žemės kiekis nurodytas Telšių apskrities „dvarų centrų ir ūkių, didesnių kaip 70 ha, kuriuose buvusiems savininkams palikta iki 30 ha normos“ 1940 m. rugsėjo mėnesio sąraše – 110,61 ha.[122] 1945-1948 m. žiniose apie Alsėdžių valsčiaus „pabėgusių  liaudies priešų“ ūkius, iš kurių paimama žemė, gyvuliai, žemės ūkio inventorius ir trobesiai nurodyta, kad iš Juozo Smilgevičiaus ūkio Šonių kaime į valstybinį žemės fondą paimta 111 ha žemės, gyvenamasis namas, tvartas, du klojimai, svirnas ir trys „kiti trobesiai“.[123] 1941 m. tremtinių sąraše įtrauktas kartu su šeima: Smilgevičius Juozas, Mykolo (Juozo), g. 1873 m. Šonių kaime, Telšių apskrityje (Plungės r.), mirė Komijoje 1956 m.; žmona Smilgevičienė-Triukytė Magdalena, Prano, mirė 1943 m.; sūnus Liudas, Juozo, g. 1918 m., grįžo iš Komijos 1958 m., mirė 1964 m.[124] Sąraše yra ir pusbrolis Smilgevičius Jonas, Igno, g. 1900 m., gyvenęs Vilniuje, inžinierius, suimtas 1940 m. liepos 19 d., grįžo į Lietuvą 1959 m. Skirtingai nei signataras priklausė Lietuvių tautininkų sąjungai, 1931 m. birželio 15 d. per rinkimus į Kauno miesto tarybą pateko į jos sudėtį. Gimė 1894 m. birželio 24 d. Telšių apskrityje, Brazdeikių kaime. Tėvai Ignacas Smilgevičius ir Morta Šimkaitė, turėję 50 dešimtinių žemės. Signataro pusbrolis turėjo aštuonis brolius ir seserį. 1912 m. baigė Telšių keturių klasių miesto mokyklą, po 1916 m. vasaros mokytojų kursų du metus mokytojavo, 1918-1919 mokslo metais mokėsi septintoje Vytauto Didžiojo gimnazijos klasėje, iš kurios išstojo,[125] baigiamuosius gimnazijos egzaminus 1920 m. išlaikė Šiauliuose ir su valstybine stipendija stojo į Darmštadto (Vokietija) aukštąją technikos mokyklą, kurią pabaigė 1926 m. pavasarį įgydamas inžinieriaus elektriko (elektrotechniko) kvalifikaciją. 1927 m. rugpjūtyje išvyko į Ameriką ir metus pradirbo „Edisono dirbtuvėse“ Čikagoje, grįžęs mokytojavo Susisiekimo ministerijos Aukštesniojoje technikos mokykloje. Nuo 1930 m. balandžio 1 d. ministerijos tarnautojas. Nuo 1929 m. propagavo Kauno hidroelektrinės projektą, ragino pasinaudoti hidroresursais ir statyti elektrines ant Nemuno ir Neries bei mažesniųjų upių – Minijos, Jūros, Šventosios, Dubysos, Šešupės. 1930 m. išleido knygelę „Nemuno hidroelektrinės stotis“, 1934 m. – apie hidroelektrinę ties Pažaisliu, o 1935 m. pateikė Jurbarko hidroelektrinės ir spaudoje pristatė Ežerėlio (Ežeriečio) prie Zapyškio šiluminės elektrinės, kūrenamos durpėmis, projektus. Marijos Drėmaitės nuomone jį būtų galima laikyti pionieriumi, pabandžiusiu panaudoti Nemuno vandens energiją kaskadiniu būdu.[126] Jis spaudoje siūlė statyti Lietuvoje ir azoto fabriką („Lietuvos aidas“, 1931 m. sausio 27, nr. 21, p. 7). 1931 m. rugpjūčio mėnesį Susisiekimo ministerija pusmečiui siuntė į Čekoslovakiją, Šveicariją ir Vokietiją susipažinti su naujai pastatytomis hidroelektrinėmis ir elektros įrenginių fabrikais.[127]

Brolis Pranciškus nuomojosi 270 ha ploto Laumakių dvarą Šaukėnų valsčiuje. Dar 1920 m. gruodžio 15 d. „Žiniose apie visus įgaliotinio nuomojamus dvarus ir ūkius, esančius Šiaulių apskrities įgaliotinio žinioje už 1920 m.“ jis įrašytas kaip perleistas stambiam nuomininkui.[128] Eugenijui Opackiui (Opatskiui) priklausęs ūkis nuo 1921 m. balandžio 23 d. šešiems metams atiteko beveik už septynias tonas „kasmetinio mokesčio“ rugiais, miežiais ir avižomis. 1924 m. jam mirus, valdė žmona. Nuomai pasibaigus, dvarą išparceliavo naujakuriams. Jo mediniai rūmai turėjo naują mūrinį priestatą, buvo keturios klėtys, pirtis, kalvė, vaisių džiovykla, ledainė, „medarnė“ (malkinė) ir kiti ūkiniai trobesiai.[129] Kad tai būta nemažo dvaro, liudija 1927 m. birželio 23 d. jo perėmimo valdžios žinion aktas, kuriame nurodoma, kad stovėjo 17 trobesių, iš nusavinto 132 ha ploto ariamos žemės tebuvo 25 ha, likusį sudarė miškas ir krūmynai, bet sode augo 90 obelų, 17 kriaušių, 23 slyvos ir 30 agrastų bei serbentų krūmų.[130] 1926 m. sausio 15 d. pastatai perėjo valstybės nuosavybėn, kitais metais juos už nedideles sumas varžytinėse perleido naujakuriams, dauguma buvo rąstiniai ir dengti šiaudais, „visai seni ir supuvę“.[131]

 Ona Smilgevičiūtė, 1934 m. LCVA, F. 631, AP. 3, B. 12899, lapai nenumeruoti

A. Merkelis signataro nekrologe nurodė žmonos Stefanijos mirties datą 1941 m. rugsėjo 11 d. Ją išvežęs gydytis, grįžo birželyje, prasidėjus karui.[132] V. Petrušis apie paskutinius močiutės gyvenimo metus pasakojo: „Močiutę suparalyžavo, ji nebegalėjo judinti didesnės pusės kūno, prarado kalbą. Daktarai negalėjo padėti. Senelis turbūt 1940 m. išvežė močiutę į Vokietiją gydytis. Senelė ten mirė. Rusai užėmė Lietuvą, nusavino Užvenčio dvarą, išmetė mus iš dvaro. Mama, aš, brolis, auklė ir dar keli mūsų šeimos nariai apsigyvenome bute kitoje Ventos pusėje Užvenčio miestelyje.“ Ten tikriausiai kiek laiko ir gyveno signataras, nors anūkas pasakojo, kad vokiečiai jam pavedė administruoti reicho valstybiniu ūkiu laikomą dvarą ir jame apsigyventi. Kiek painiavos tyrinėjant sukėlė Kauno apskrities repatriantų į Vokietiją 1941 m. kovo 21 d. sąrašas, kuriame be paties signataro figūruoja ir Stefanija, sūnus Kazimieras su žmona Antanina-Danute, Antano dukra, gimusia Kaune 1910 m., dukros Ona Žolynienė ir Antanina Urbienė su vyrais Konstantinu ir Kazimieru bei Dainius Urbas, gimęs 1940 m.[133] Stefanijos gimimo metai nurodyti ne 1877, o 1882, žmonos gimimo vieta – Šiauduva (Telšių apskritis), dukros Onos – Kretinga, o ne Varšuva.

Sūnus Kazys, 1935 m. „šoferio liudijimas“, LCVA, F. 931, AP. 1, B. 3327, L. 2

Visų gyvenamoji vieta Kaune, Kauko g. 14-1, išskyrus Žolynų, gyvenusių Friko g. 12-2. Tai rodytų išvykus į Vokietiją, matyt, 1941 m. kovo mėnesį, tačiau galima ir ankstesnė data, atsižvelgiant į sunkią Stefanijos sveikatos būklę. Kokio prašymo ar dokumento, prašant leisti išvažiuoti sveikatos reikalais, neaptikta. Nestebėtina, kad grįžusį signatarą vokiečiai paskyrė administruoti sovietinės valdžios suvalstybintą dvarą, jo negrąžindami savininkams, o vyriausią dukrą Janiną Petrušienę, nerepatrijavusią į Vokietiją, 1942 m. rudenį naujasis administratorius iš vokiečių repatriantų norėjo su šeima išvaryti, išgelbėjo geras vokiečių kalbos mokėjimas.[134] Užvenčio parapijos klebonas 1937-1943 m. kunigas Stasys Šantaras (1909-1976) karo metais bendravęs su signataru prisiminė jį buvus stoiškai ramų, be jokios pagiežos okupantui, visuomet vienodą malonų žemaitį.[135]

1941 m. kovo 21 d. Kauno rajono vokiečių kilmės repatriantų sąrašo fragmentas, kuriame įrašyti devyni Smilgevičių giminės nariai, LCVA, F. R-839, AP. 1, B. 7, L. 116. Kiekvienas lapas pasirašytas reicho ir sovietų įgaliotinių, patvirtinant antspaudais su svastika ir sovietiniu herbu.

Pagal Žemės tvarkymo departamento 1941 m. sausio 30 telefonogramą repatrijuojančių ūkiai turėjo būti nacionalizuoti iki vasario 4 d. Šiaulių apskrities vokiečių pilietybės ir tautybės dvarų savininkų 1940 m. rugpjūčio 18 d. sąraše nurodyta, kad Užvenčio valsčiuje tokių nesama.[136] Tad dokumentus išvykti į Vokietiją kaip repatriantams Smilgevičiai turėjo pateikti arba metų gale, arba 1941 m. sausį.

Antanina Smilgevičiūtė, baigusi 1929 m. šešias Klaipėdos gimnazijos klases Lietuvos literatūros ir meno archyvas, F. 84, AP. 3, B. 695, L. 3 a.p.

Negalima apeiti vieno delikataus klausimo. Vyresnių užventiškių tarpe netyla kalbos apie antrąsias vedybas su Vanda Putramentaite, gimusia 1905 m. Baigusi keturias klases, pokaryje dirbo Užvenčio rajono sveikatos apsaugos skyriaus buhaltere. Jos tėvas Viktoras Putramentas buvo Žemės ūkio ministerijos Miškų departamento direktoriumi, miestelyje jam priklausė dveji namai, kuriuos nuomojo valdžios įstaigoms (apylinkės teismui ir kitoms). 1951 m. rugsėjo 21 d. Užvenčio rajono buožinių ūkių sąraše Vanda įrašyta Smilgevičienės pavarde. Turėjusi 400 ha žemės, po 60 karvių ir arklių, 100 kiaulių. Ištremta 1951 m. spalio 2 d. į Krasnojarsko kraštą kartu su motina Vladislova Putramentiene, Benedikto, g. 1874 m. Grįžo į Lietuvą 1956 m. balandžio mėnesį. Kad susituokė su signataru, kuris karo metu mirė, teigė liudininkas Fiodoras Zaicevas ir dar vienas apklaustasis.[137] Tai galėjo įvykti 1942 m. rugsėjo mėnesį ar kiek ankstėliau, praėjus maždaug metams po Stefanijos mirties, bet stengiantis aptikti tvirtesnius įrodymus santuoką liudijančio ar patvirtinančio dokumento nerasta. Tuo laiku įmanomas ir civilinės santuokos atvejis, galėjęs įvykti daug anksčiau.

1938 m. rugpjūčio 21 d. Kazio prašymas išduoti leidimą šaunamajam ginklui laikyti, LCVA, F. 412, AP. 10, B. 6092, L. 1.

Problemų neatsirado, renkant žinias apie sūnų Kazimierą. 1932 m. birželio 15 d. surašytame „Šoferio žinių lape“ nurodyta, kad gimė 1910 m. gruodžio 15 d. Varšuvoje. 1940 m. balandžio 16 d. Šoferiams egzaminuoti komisijai padavė prašymą pratęsti 1932 m. liepos 18 d. išduotą leidimą „vairuoti lengvo tipo mašinas savo reikalams“, pakartotinai išlaikius egzaminus.[138] Tad važinėti pradėjo būdamas ketvirto kurso Kauno konservatorijos studentu. 1938 m. rugpjūčio 21 d. Šiaulių miesto ir apskrities viršininkui pateiktame prašyme pageidavo leidimo įsigyti šautuvą medžioti motinos Stefanijos Smilgevičienės dvaro Užventyje (Šiaulių aps.) žemėse, kuriam priklausė 167,77 ha žemės ir 404 ha kultūriniam ūkiui nuomojamo iš Žemės ūkio ministerijos ploto. Taip pat paprašė leisti įsigyti „kišeninį brauningą“ savigynai. Nurodė, kad yra ūkininkas ir gyvena pas tėvus.[139] Sakytume neįprasta jaunuoliui, 1934 m. birželio mėnesį baigusiam Kauno konservatorijos kompozitoriaus ir pedagogo Balio Dvariono vestą fortepijono klasę, bet neįsivardinęs ūkininku leidimo būtų negavęs. 1928 m. sausio 7 d. Kazimieras pasiprašė priimamas į Klaipėdos konservatorijos „fortepijono skyrių“. Nurodė adresą Klaipėdoje Inkaro g. 2.[140] Sausio 12 d prirašyta, jog priimtas laisvu klausytoju. Pradinį išsimokslinimą įgijo namuose, Lietuvoje gyveno nuo 1913 m. 1922 m. įstojo į „Aušros“ gimnaziją Kaune, čia baigė tris skyrius. Dėl susidėjusių aplinkybių turėjo vykti į Klaipėdą ir Lietuvių gimnazijoje baigė šešias klases. Klaipėdos konservatoriją uždarius, persikėlė į Kauno muzikos mokyklą. Laikinojoje sostinėje lankė „Pavasario“ suaugusiųjų gimnazijos septintąją klasę. 1930-1931 mokslo metais laikydamas egzaminus brandos atestatui įgyti, iš matematikos gavo pataisą, kurios rudenį neišlaikė. 1931 m. pavasarį buvo pasiryžęs brandos atestatui gauti egzaminus laikyti „prie Švietimo ministerijos“. O rugsėjo 6 d. prašėsi pervedamas iš Klaipėdos konservatorijos IV kurso į Kauną. Laikinojoje sostinėje gyveno Kauko g. 14. Pridėtame pažymėjime įrašyti pažymiai: „elementarios teorijos – 5, solfedžio – 5“. Rugsėjo 20 d. prašė atleisti nuo privalomų Kauno konservatorijoje dalykų, nes mokosi VIII-oje gimnazijos klasėje. Leista jų egzaminus laikyti eksternu. Fortepijono klasės vedėjas B. Dvarionas kasmet atestuodavo auklėtinį. 1928-1929 mokslo metus apibendrino taip: „Mėgsta chaosą. Bet pradeda suprasti ir atskirti ritmą nuo meloso.“, sekančiais mokslo metais apibūdino: „Darbštus, nors atsinešimas prie fortepijono paviršutinis. Šiais metais baigia gimnaziją, todėl dalinai nedaug galėjo dirbti.“ 1930-1931 mokslo metus palydėjo tokiais žodžiais: „Geros rankos, darbštus, bet dar turi trūkumų, neritmiškas, suliginant, nepermuzikališkas.“ 1933 m. pažymi: „Padarė daug pažangos, nors dirbti galėtų intensyviau.“ Paskutinius metus pabaigė įvertinęs gerai: „Yra gabus, darbštus, muzikalus, padarė didelę pažangą.“[141] 1934 m. spalio 20 d. išduotame Kauno konservatorijos baigimo pažymėjime nurodyta, kad išėjo fortepijono skyriaus kursą: fortepijono – gerai, „elementarinės muzikos teorijos, solfedžio, harmonijos, muzikos istorijos, muzikos enciklopedijos, simfoninės instrumentacijos, estetikos ir ansamblio kurso – gerai.“ Vertinimus pasirašė kompozitorius Juozas Gruodis. Gavo pianisto vietą Valstybės teatro orkestre. 1934-1937 m. Kazimieras tobulinosi Normalinėje muzikos mokykloje Paryžiuje. Mokydamasis muzikos, 1931 m. sausio 14 d. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto filologijos skyriuje, rugsėjo 14 d. pasiprašė pervedamas į Teisės fakulteto ekonomijos skyrių, o kitų metų rugsėjo 24 d. iš jo perėjo į teisės skyrių laisvuoju klausytoju. Studijas universitete nutraukė 1933 m. vasario 1 d. po trijų semestrų.[142]

Nuo 1930 m. Lietuvos miestuose ir Kauno radiofone surengė solinių koncertų, pasirodė scenoje su smuikininku P.Matiuku (1933 m.). 1944 m. su seserimis pasitraukė į Vakarus, o 1949 m. persikėlė į Kanadą ir užsiėmė aktyvia koncertine veikla.[143] 1936 m. iš muzikos istorijos paskelbė keletą straipsnių.[144] Broliu pasekė metais jaunesnė sesuo Antanina, gimusi 1909 m. lapkričio 17 d. 1927 m. sausio 8 d. prašėsi priimama į Klaipėdos muzikos mokyklos dainavimo skyrių, tačiau pabaigusi šeštą lietuvių gimnazijos klasę ir perkelta į septintą 1929 m. birželio 30 d. mokslus paliko. Rugsėjo 2 d. pasiprašė į Kauno muzikos mokyklos (nuo 1933 m. konservatorijos) dainavimo klasę. Vladislavos Grigaitienės (1890-1961) vestą klasę baigė 1936 m., kasmetiniuose pedagogės vertinimuose nurodoma, kad turi gražų balsą, pridedant „tik mažai dirba“ ar apibūdinant kaip „lyrinį-dramatinį sopraną“.[145] Pora metų mokėsi italų kalbos. Apie kokius pasirodymus, juolab koncertinę veiklą duomenų nerasta. 1940 m. gruodžio 15 d. Ona Smilgevičiūtė-Žolynienė, gimusi 1913 m. birželio 24 d. Palangoje, kaip vaikų darželio auklėtoja užpildė Švietimo liaudies komisariato žinių lapą. Trumpoje autobiografijoje parašė, kad pradžioje mokėsi namie, vėliau įstojo į „Saulės“ gimnaziją Kaune, kurią pabaigė 1934 m. ir pradėjo studijuoti germanistiką Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakultete („Baigiau klausyti 1939 m.“). Visą laiką jautusi potraukį pedagoginiam darbui, todėl 1940 m. liepos 5 d. įstojo į darželių auklėtojų kursus ir juos pabaigė tų metų rudenį. Apie brolį Kazimierą parašė, kad gyvena Kaune ir yra tarnautojas, ištekėjusios seserys Janina Petrušienė ir Antanina Urbienė – namų šeimininkės, Elena studentė Dotnuvoje, o Kristina gyvena namuose.[146] Elena su vyru Stasiu Mikniumi, baigę Žemės ūkio akademiją dirbo Kelmės rajono agronomais ir vedė pavyzdinį ūkį, 1949 m. kovo mėnesį atvyko į Ameriką su dukromis Angela (Angele?) ir Laima bei seserimi Kristina.[147] O. Smilgevičiūtė 1934 m. rugsėjo 9 d. prašėsi priimama į universitetą laisva klausytoja. Kauno Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazijos rugpjūčio 30 d. išduotame brandos atestate nurodoma, jog yra pripažinta baigusia visą aukštesniosios mokyklos aštuonių klasių kursą su sustiprintu svetimųjų kalbų dėstymu. Lotynų kalbos mokėjimas įvertintas labai gerai, vokiečių – gerai, prancūzų – patenkinamai.[148]

Iš Janinos-Ninos Smilgevičiūtės, gimusios 1908 m. gruodžio 27 d. Varšuvoje, studentės asmens bylos aiškėja, kad 1928 m. rugsėjo 13 d. prašė būti priimta į Kauno universiteto Teisių fakulteto teisių skyrių, po dviejų kursų persikėlė į Humanitarinių mokslų fakultetą, apie tai rektoriaus paprašė 1931 m. rugsėjo 11 d. Iš 1928 m. birželio 22 d. „Aušros“ gimnazijos brandos atestato matyti, kad mokėsi daugiausia patenkinamai, nes taip įvertinta 11 iš 17 disciplinų, išskyrus istoriją, higieną, darbelius, tikybą, muziką ir dainavimą.[149]

Apie signataro sūnų, dukras ir anūkus etiškiau parašyti jiems patiems, tačiau iš internete paskelbtų tekstų galima suprasti, kad jie nepametė tėvo ir senelio idealų, nepamiršo užsienyje ir kaip galėdami jais gyveno.

Amerikoje leidžiamas „Draugas“ 2007 m. pabaigoje paskelbė, kad gruodžio 24 d. Luisvilyje, Kolorado valstijoje, mirė Ona („Hane“) Žolynienė-Smilgevičiūtė, gimusi Palangoje 1915 m. birželio 24 d. Jai teko pagyventi Austrijoje, Vokietijoje, Australijoje, Čikagoje.[150] Liko seserys: Janina („Nine“) Petrošienė, Elena („Liuse“) Miknienė, sūnus Algis Žolynas. 2005 m. pradžioje kraštotyrininkas Vytenis Rimkus („Gairės“, 2005, nr. 2, p. 14) pateikė tokias žinias apie signataro giminę: „Signataras turėjo du brolius Juozapą ir Pranciškų, penkias seseris Domicelę (Kenstavičienę), Oną, Barborą ir Kotryną. Jauniausioji sesuo Petronėlė mirė Vilniuje 1980 m.

Kenstavičių sūnus Domininkas, baigęs Telšių kunigų seminariją, kunigavo Laukuvoje, Užventyje ir kitur. 1950-1953 m. studijavo Laterano universitete Romoje. Vėliau apsigyveno Vokietijoje.

Brolio Juozo anūkė Regina Smilgevičiūtė gyvena Vilniuje. Dirba Paminklų restauravimo-projektavimo institute architekte. Kiti anūkai – Adelė Smilgevičiūtė-Verbickienė, Gražina Smilgevičiūtė-Senkevičienė ir Aleksas Smilgevičius gyvena JAV, Čikagoje.

Šeimą aprašė taip: „Signataro žmona Stefanija kilusi iš Žebenkavo dvaro Varnių valsčiuje. Ji – rašytojo Dionizo Poškos ainė. Prieš Antrąjį pasaulinį karą gydėsi Vokietijoje, Berlyne,  ir ten bene 1940 metais mirė. Palaidota dabartinėje Kaliningrado srityje.

Brolis Juozas Smilgevičius (kairėje), seserys Petronėlė Niunevičienė ir Domicelė Kenstavičienė, sūnėnas Vytautas Niunevičius Syktyvkare, Komijoje, 1955 m. Niunevičių šeimos archyvas

Stefanijos ir Jono Smilgevičių šeimoje augo šeši vaikai: sūnus Kazimieras, ir dukros Janina, Antanina, Ona, Kristina ir Elena.

Sūnus Kazimieras (gimęs 1911 m.) baigė Kauno „Pavasario“ gimnaziją, studijavo ekonomiką Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Vėliau mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje ir baigė Kauno valstybinę konservatoriją. 1934-1937 m. gilino muzikos studijas Paryžiuje. Rengė koncertus Lietuvos miestuose, grojo Kauno radiofone. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1945-1949 m. Austrijoje buvo lietuvių atstovas ir generalinis sekretorius tremtinių organizacijoje prie prancūzų karinės valdžios. 1949 m. atvyko į Kanadą, apsigyveno Monrealyje. 1950-1954 m. koncertavo su operos soliste Elžbieta Kardeliene JAV ir kitur. Mirė Kanadoje.

Vyriausioji dukra Janina Smilgevičiūtė-Petrušienė 1944 m. kartu su šeima pasitraukė į Vakarus, apsigyveno JAV. Jos valia Užvenčio dvaro svirnas išgelbėtas nuo privatizacijos ir perleistas visuomeniniam muziejui. Sūnus Vitalis ir dukra Tina dažnai lankosi buvusiame Užvenčio dvare, palaiko ryšius su užventiškiais.

Antanina Smilgevičiūtė-Urbienė – dainininkė, solistė. Baigė Kauno muzikos mokyklos dainavimo klasę. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją ir ten mirė. Užaugino du sūnus. Vienas jį Jonas Giedrius Urbas su dukra Patricija lankėsi Užventyje.

Kristina Smilgevičiūtė – finansininkė, gyvena JAV. Ten gyvena ir Ona Smilgevičiūtė – kalbininkė.

Jauniausioji dukra Elena Smilgevičiūtė-Miknienė – agronomė, taip pat gyvena JAV, kasmet lankosi Užventyje, remia kraštotyros muziejų. Išaugino dvi dukras. Vyresnioji dirba banke analitike. Jos vyras Džordžas Price – žinomas dailininkas, nutapė J. Smilgevičiaus portretą ir padovanojo Užvenčio muziejui. Antroji dukra Angelė dirba Federaliniame banke Niujorke.“

 Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultete 2002 metais įsteigta J. Smilgevičiaus vardo stipendija, skirta gabiems ir darbštiems fakulteto studentams paremti. Jos įsteigimas buvo patvirtintas stipendijos steigėjų ir mecenatų bei Ekonomikos ir vadybos fakulteto dekano sutarimu. Pagal nuostatus, kasmet Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga, keliems Ekonomikos ir vadybos fakulteto bakalauro studijų antro, trečio ar ketvirto kurso arba magistratūros studijų pirmo kurso studentams Garbės Komiteto sprendimu bus sumokama vienkartinė stipendija, įteikiant vardinius čekius, atsiųstus vieno iš stipendijos mecenatų arba Garbės Komiteto narių. Kandidatus J. Smilgevičiaus stipendijai gauti Garbės komitetui pristato Ekonomikos ir vadybos fakulteto dekanas, atsižvelgdamas į stipendijos nuostatuose suformuluotus reikalavimus.

Labiausiai vaikų patriotizmą ir ištikimybę Vasario 16-osios idealams parodė Kristinos Smilgevičiūtės santuokos su Marcelinu Senuliu data – 1952 m. vasario 16 d.[151]

Literatūra:

[1] Akcinė bendrovė „Neris“. // Lietuvos aidas – 1940, vasario 15 – Nr. 53a – P. 20.

[2] Akcinė b-vė „Neris“, Kaunas, Vytauto per. 26. // Ūkio žinios (Vilnius) – 1940, vasario 15-29 – Nr. 1 – P. 8.

[3] Meškauskas K., Puronas V., Meškauskienė M., Jurginis J. Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu. – Vilnius: „Mintis“, 1976 – P. 412.

[4] Vyriausybės žinios, II dalis – 1934, spalio 19 – Nr. 347 – P. 18-19.

[5] LCVA, F.387, AP. 4, B. 1305, L. 9 ir a. p.; B. 1303, L. 6; AP. 4a, B. 4335, L. 4, 6; F. 927, AP. 1, B. 2015, L. 8, 25, 33.

[6] Pasikeitimas „Ferrum“ bendrovėje. // Vakarai – 1939, sausio 4 – Nr. 4 – P. 8; Sudegė vielos ir vinių fabrikas „Ferrum“. // Ten pat – 1939, kovo 12 – Nr. 60 – P. 3.

[7] LCVA F. 388, AP. 2a, B. 978, L. 6.

[8] LCVA, F. 1437, AP. 1, B. 2755, L. 1-2.

[9] LCVA, F. 1556, AP. 2, B. 478, L. 6.

[10] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1302, L. 3; B. 1301, L. 2 a. p.; AP. 4a, B. 4336, L. 4.

[11] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 23, AP. 1, B. 11, L. 1.

[12] LCVA, F. 755, AP. 3, B. 1469, L. 21, 23, 25, 32, 38, 43, 45 ir a. p.

[13] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 23, AP. 1, B. 10, L. 1-5.

[14] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 23, AP. 1, B. 12, L. 182.

[15] LCVA, F. 927, AP. 1, B. 2015, L.

[16] LCVA, F. R-763, AP. 5, B. 101, L. 15, 28, 53, 56.

[17] Laikinosios Vyriausybės žinios – 1920, gegužės 25 – Nr. 34 – P. 9-11.

[18] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 3872, L. 38, 40.

[19] LCVA, F. R-1651, AP. 1, B. 4, L. 2.

[20] Akcinė bendrovė „Ringuva“. // Lietuvos aidas – 1938, vasario 15 – Nr. 53a – P. 20.

[21] Skelbimas. // Trimitas – 0925, liepos 9 – Nr. 26 – P. 872.

[22] 10 metų akcinės aliejaus fabriko bendrovės „Ringuva“ sukaktuvės. // Lietuvos aidas – 1930, gegužės 20 – Nr. 113 – P. 4.

[23] Sėmenų išspaudos Norvegijon. // Diena – 1934, liepos 29 – Nr. 30 – P. 1.

[24] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 5371, L.  27, 31, 33; AP. 4, B. 1747, L. 28; B. 1398, L. 4.

[25] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 5371, L. 11; AP. 4, B. 1747, L. 5,

[26] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1398, L. 21; B. 1399, L. 40; AP. 4a, B. 4511, L. 48;

[27] LCVA, F. R-1651, AP. 1, B. 156, L. 10 ir a. p.

[28] Mūsų sėmenų aliejus vienas geriausių pasaulinėje rinkoje. // Ūkininko patarėjas – 1939, kovo 9 – Nr. 10 – P. 3.

[29] Bendrovės skelbimas. // Ūkininko patarėjas – 1939, rugpjūčio 18 – Nr. 33 – P. 3.

[30] LCVA, F. R-1651, AP. 1, B. 156, L. 1 ir a. p..

[31] LCVA, F. 927, AP. 4, B. 255, L. 81.

[32] Stankus V. Mišrinė įmonė. // Ekonomika – 1939, Nr. 1 – P. 28-29.

[33] LCVA, F. 1279, AP. 1, B. 8, L. 17-19.

[34] LCVA, F. 387, AP. 4,  B. 1747, L. 25-26.

[35] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1399, L. 34.

[36] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 5371, L. 8, 13, 31.

[37] LCVA, F. 388, AP. 6, B. 1054, L. 7.

[38] LCVA, F. 388, AP. 6, B. 1052, L. 1; B. 1053, L. 1; B. 1054, L. 5; B. 1056, L. 1; B. 1057, L. 1.

[39] Svarbus mūsų krašto ūkiui patobulinimas. // Ūkininko patarėjas – 1939, balandžio 20 – Nr. 16 – P. 11.

[40] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1398, L. 2 a. p.

[41] LCVA, F. R-1651, AP. 1, B. 153, L. 3.

[42] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1397, L. 10.

[43] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1398, L. 24; B. 1396, L. 8 a. p.

[44] LCVA, F. 1279, AP. 1, B. 6, L. 5; B. 8, L. 8, 15.

[45] LCVA, F. 387, AP 4a, B. 4511, L. 1.

[46] LCVA, F. 1556, AP. 2, B. 541, L. 1-4.

[47] LCVA, F. 1279, AP. 1, B. 8, L. 5, 15.

[48] D. A. Mūsų draudimo reikalai 1922-1932 m. // Lietuvos aidas – 1932, kovo 3 – Nr. 51 – P. 7.

[49] Vosylius A. Laiškas redakcijai. // Lietuvos aidas – 1932, kovo 7 – Nr. 53 – P. 7.

[50] Akcinė apdraudimo bendrovė „Lietuvos Lloydas“. // Lietuvos aidas – 1938, vasario 15 – Nr. 53a – P. 47.

[51] Vyriausybės žinios, II dalis – 1939, kovo 3 – Nr. 568 – P. 18-19.

[52] LCVA, F. 1282, AP. 1, B. 23, L. 2-3.

[53] LCVA, F. R-763, AP. 2, B. 372, L. 3; B. 373, L. 2, 4.

[54] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1251, L. 30 a. p.

[55] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1254, L. 6 a. p.

[56] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 21, AP. 1, B. 2, L. 11, 16 a. p..

[57] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1242, L. 39, 45.

[58] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1245, L. 19.

[59] LCVA, F. 387, AP. 4a, B. 5362, L. 28; AP. 4, B. 1253, L. 23 a. p.

[60] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 21, AP. 1, B. 2, L. 10 a. p.

[61] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 21, AP. 1, B. 2, L. 6, 9,  11-14, 16; B. 17. L. 43-95.

[62] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1254, L. 8, B. 1253, L. 23 ir a. p.

[63] LCVA, F R-568, AP. 3, B. 2, L. 26, 108 a. p.

[64] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1251, L. 38; B. 1245, L. 13.

[65] LCVA, F. R-771, AP. 2a, B. 253, L. 5, 6 a. p.-8; B. 254, L. 2 a. p.

[66] LCVA, F. R-771, AP. 2a, B. 588, L. 2.

[67] LCVA, F. R-771, AP. 2a, B. 775, L. 1 a. p., 20; B. 776, L. 17 a. p.

[68] LCVA, F. 565, AP. 2, B. 192, L. 125, 132 a. p., 169, 170.

[69] LCVA, F. 402, AP. 4, B. 651, L. 7.

[70] LMABRS, F165-664, L. 1-2.

[71] LCVA, F. 402, AP. 4, B. 782, L. 3, 6, 22, 29,  32, 77, 207.

[72] LCVA, F. 605, AP. 3, B. 7, pusl. 191, Nr. 288; pusl. 273, Nr. 409.

[73] LCVA, F. 402, AP. 4, B. 646, L. 13, 20.

[74] LCVA, F. 402, AP. 5, B. 125, L. 2 a. p., 29, 32.

[75] LCVA, F. 402, AP. 5, B. 113, L. 2; B. 220, L. 5.

[76] LCVA, F. 1367, AP. 1, B. 653, L. 17, 59, 72.

[77] LCVA, F. 394, AP. 1, B. 454, L. 1, 5.

[78] LCVA, F. 402, AP. 4, B. 210, L. 2-15; AP. 5, B. 199, L. 8, 12; F. 1367, AP. 1, B. 290, L. 4, 5, 7, 16, 23, 26; F. 1437, AP. 1, B. 2278, L. 7.

[79] LCVA, F. 388, AP. 5, B. 178, L. 18.

[80] Lietuvos malūnininkai sudarė sąjungą. // Apžvalga – 1937, balandžio 16 – Nr. 14 – P. 4; LCVA, F. 402, AP. 5, B. 190, L. 2, 49, 16, 18, 20; F. 1367, AP. 1, B. 703, L. 1, 5, 12.

[81] Žr.: LCVA, F. 1357, AP. 1, B. 41, lapai nenumeruoti.

[82] LCVA, F. 394, AP. 1, B. 480, L. 1-5; B. 37, L. 3; B. 38, L. 1.

[83] LCVA, F. 1357, AP. 1, B. 44, L. 53, 65.

[84] LCVA, F. 1357, AP. 1, B. 45, L. 1-5; B. 51, L. 34; B. 52, L. 43.

[85] LCVA< F. 387, AP. 4a, B. 4755, L. 1, 7; B. 4552, L. 1, 6-9, 19 a. p.; F. 1064, AP. 3, B. 187, L. 77; F. 394, AP. 1, B. 538, L. 1-2, 5 a. p.-6.

[86] LCVA, F. 402, AP. 5., B. 158, L. 2, 42, 47.

[87] LCVA, F. 1367, AP. 1, B. 1301, L. 13, 35.

[88] LCVA, F. 1367, AP. 1, B. 1206, L. 1, 5.

[89] LCVA, F. 927, AP. 5, B. 83, L. 2.

[90] Vyriausybės žinios – 1922, balandžio 8 – Nr. 63 – P. 8.

[91] LCVA, F. 1367, AP. 1, B. 659, L. 11, 22, 28; F. 402, AP. 5, B. 16, L. 13.  Kauno miesto ir apskrities viršininko archyviniame fonde (F. 402, AP. 5, B. 137, L. 11) registracinėje sąjungos byloje nurodyta, kad iš 272 narių yra 24 moterys.

[92] Organizacijos. // Lietuvos ūkis ir rinka – 1932, Nr. 10-11 – P. 62-64.

[93] VUBRS, F85-3, L. 77.

[94] LMABRS, F37-11398, L. 36.

[95] Auškalnis A. Instrumentinis liaudies muzikavimas Kelmės krašte. In: Kelmės kraštas. Straipsnių rinkinys. – Vilnius: „Atkula“, 1997 – P. 391.

[96] Gynėja. Moterų sportas. // Moteris – 1923, Nr. 8 – P. 124.

[97] Padėka. // Žemaičių prietelius – 1934, liepos 22 – Nr. 29 – P. 1.

[98] Trimitas – 1939, balandžio 20 – Nr. 16 – P. 366.

[99] LCVA, F. 1279, AP. 1, B. 35, L. 13.

[100] LCVA, F. 387, AP. 4, B. 1305, L. 7; F. 927, AP. 1, B. 2015, L. 8 a. p.

[101] Martynas Jankus apie praeitį. // Trimitas – 1936, vasario 27 – Nr. 9 – P. 197.

[102] LCVA, F. 933, AP. 3, B. 2086, L. 1.

[103] LCVA, F. 632, AP. 1, B. 7917, L. 2; F. 488, AP. 7, B. 374, L. 14.

[104] LCVA, F. 488, AP. 6, B. 1554, L. 15, 34; B. 1550, L. 5

[105] LMABRS, F342-15062, L. 1-3.

[106] Žr.: LCVA, F. 1386, AP. 1, B. 12 489, 12 490, 12 508, 12 590, 12 668, 12 784, 12 834, 13 248, 13 493, 13 586.

[107] Žr.: LCVA, F. 1662, AP. 1, B. 1187, 1188, 1588, 3150, 3161, 6177.

[108] Toliušis M. Įvadas. In; Lietuvos bajorai –Vasario 16-osios akto signatarai. Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius. – Vilnius: Vaga, 2018 – P. 20.

[109] Kavaliauskaitė Ž. Signataro anūkas vadovaujasi senelio vertybėmis. – Šiaulių kraštas – 2018, gegužės 12 – http://www.skrastas.lt/?data=2018-05-23&rub=1144521111&id=1526047823&pried=2018-05-12

[110] Cituojama pagal; Rimkus V. Jis tikėjo mūsų Tėvynės prisikėlimu. //Gairės – 2015, Nr. 2 – P. 14-15.

[111] Vilainis A. Žemaičių žemėje. Reportažai iš kelionių Lietuvoje. – Chicago: Lietuvių knygynas Nemunas, 1952 – P. 74, 75.

[112] Musneckienė R. Signataro pėdsakai Užvenčio dvare. // Šiaulių kraštas – 2008, vasario 15 – Nr. 7 – P. 7.

[113] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 23, AP. 2, B. 7, L. 3.

[114] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 209, Ap. 3, B. 5106, L. 1 ir a. p., 10.

[115] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 209, AP. 3, B. 6406, L. 1.

[116] Kauno regioninis valstybės archyvas, F. 214, AP. 1, B. 2748, L. 12, 35.

[117] LCVA, F. R-743, AP. 2, B. 935, L. 1, 3, 57 a. p.-58.

[118] Motieka E. Didysis Vilniaus seimas. Lietuvių atgimimo istorijos studijos, T. 11 – Vilnius: Saulabrolis, 1996 – P. 122.

[119] Čižiūnas G. Stanislovas Narutavičius, Alsėdžių respublika ir Žemaitijos atstovai 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime. // Žemaičių žemė – 2015, Nr. 2 – P. 4.

[120] LCVA, F. 1357, AP. 12, B. 209, L. 19 a. p.

[121] Žr.: LCVA, F. 1251, AP. 1, B, 4512, lapai nenumeruoti.

[122] LCVA, F. 764, AP. 1a, B. 117, L. 69.

[123] LCVA, F. R-61, AP. 2, B. 36, L. 127 a. p.

[124] Lietuvos gyventojų genocidas, I tomas, A-Ž, 1939-1941, antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999 – P. 753.

[125] LCVA, F. 1227, AP. 1, B. 2473, L. 286.

[126] LCVA, F. 391, AP. 9, B. 854, L. 20, 32, 42-43; Drėmaitė M. Progreso meteoras: modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1918-1940 m. –  Vilnius: „Lapas“, 2016 –  P. 206, 210.

[127] LCVA, F. 650, AP. 2, B. 429, L. 2.

[128] LCVA, F. 1248, AP. 12, B. 356, L. 44 a. p. – 45.

[129] LCVA, F. 1248, AP. 2, B. 2008, L. 3, 21.

[130] LCVA, F. 1248, AP. 20, B. 2599, L. 2-3.

[131] LCVA, F. 1247, AP. 2, B. 581, L. 633-634.

[132] https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1075453/santa-monikoje-gyvenantis-signataro-anukas-vis-delto-istorija-parode-kad-senelis-buvo-teisus Žr. 2019 08 04.

[133] LCVA, F. R-839, AP. 1, B. 7, L. 116.

[134] Selenis V. Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019 – P. 80, 81.

[135] Šantaras St. Nepriklausomybės signatarą Joną Smilgevičių prisimenant. // Draugas – 1967, lapkričio 27 – Nr. 277 – P. 2

[136] LCVA, F. R-764, AP. 1a, B. 154, L. 45; B. 153, L. 93 a. p.

[137] LYA, F. V-5, AP. 1, B. 314931/5, L. 2-3, 6-8, 15, 21-22.

[138] LCVA, F. 931, AP. 1, B. 3322, L. 1; B. 3327, L. 2.

[139] LCVA, F. 412, AP. 10, B. 6092, L. 1, 4.

[140] LLMA, F. 161, AP. 1, B. 31, L. 39.

[141] LLMA, F. 84, AP. 3, B. 695, L. 1-2, 5, 8 a. p., 10 a. p., 12 a. p., 14 a. p.

[142] LCVA, F. 631, AP. 7, B. 10379, lapai nenumeruoti.

[143] Muzikos enciklopedija, O-Ž, T. 3. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007 – P. 377.

[144] Smilgevičius K. Didžiojo vengrų muziko Listo sukaktuvės. // Trimitas – 1936, lapkričio 5 – Nr. 45 – P. 1074; To paties. Vincas Kudirka – muzikas. / Ten pat – 1936, lapkričio 12 – Nr. 46 – P. 1100.

[145] LLMA, F. 84, AP. 3, B. 695, L. 1-3, 12 a. p., 14 a. p., 20-21.

[146] LCVA, F. R-762, AP. 2, L. 412-413.

[147] Pirma tremtinių šeima. // Darbininkas – 1949, balandžio 8 – Nr. 28 – P. 6.

[148] LCVA, F. 631, AP. 7, B. 12899, lapai nenumeruoti.

[149] LCVA, F. 631, AP. 7, B. 9681, lapai nenumeruoti.

[150] Draugas – 2007, gruodžio 28 – Nr.250 – P. 11.

[151] Darbininkas – 1952, kovo 7 – Nr. 18 – P. 2.

The post Istoriko Algirdo Grigaravičiaus monografija „Jonas Smilgevičius – kitoks signataras“ (IV) appeared first on Voruta.

Paminklinė lentelė, kurioje įrašyti Alvito kapinėse palaidoti Vinco Kemežio artimieji. Alvito kapinės (Vilkaviškio r.), 2020 m. Viktoro Jenciaus – Butauto nuotr.

Viktoras Jencius – Butautas, Rokiškis, www.voruta.lt

Donato Malinausko ištrėmimo iš Alvito į Altajų 1941 m. birželio 14 d. aplinkybes yra aprašęs Vincas Kemežys 1941 m. liepos 18 d. straipsnyje „Donato Malinausko tragedija“^[1]. Kas siejo tragiško likimo šio straipsnio autorių ir 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą?

Sovietams įsiveržus į Lietuvą, V. Kemežys nepanoro dirbti okupacinei valdžiai. Jis 1940 m. sugrįžo į gimtąjį Alvitą ir ten gyveno iki pakartotinos sovietų okupacijos 1944 m.^[2] 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras D. Malinauskas ir V. Kemežys, puoselėję Lietuvos valstybingumą ir kultūrą, nėra deramai pagerbti, tarytum jie būtų svetimos valstybės ir kultūros atstovai. Iki šiol mums nepavyko atsikratyti okupantų kultūros „vertybių“ ir deramai atgaivinti savosios. Nenorom susimąstai, kad žmonės, paragavę „mineralinio su namu“ (žmogaus sukurtas produktas), nebežino, kas yra vanduo. Nors imperija aptrupėjo, bet mes likome su ja susieti ne tik psichologiškai. Iki šiol stengiamės apeiti sunaikintų ir apnaikintų dvarų problemą, netgi vengiame keliuose statyti rodykles į juos. O tam esama įvairiausių priežasčių. Mes negalime gyventi be „lietuviško beržo“ ir „uosio“, pamiršdami liūdną pasakos pabaigą. Tai kokios kultūros dalis šiandien esame ir kam atstovauja mūsų „elitas“?

Žodis kultūra kilo iš lotyniško veiksmažodžio colere, kuris reiškia ne tik įdirbimą (tiek žemės, tiek ir sielos), lavinimą, ugdymą, priežiūrą, puošimą, bet ir gerbimą. Keliaujantys iš Vilkaviškio į Kybartus neras rodyklių į buvusį Jono Vailokaičio dvarą Paežeriuose, į D. Malinausko dvarą Alvite ir į garsaus dailininko tapytojo bei skulptoriaus Arono Aprilio Šiaudiniškių dvarą. Atvykstančius valstybinės reikšmės keliu^[3] į Alvitą pasitinka nuoroda į S. Nėries gimtinę, bet nėra V. Kemežio ir D. Malinausko atminimui skirtų ženklų į jų gyvenamąsias vietas. Pravažiuojantys Alvitą ir išvydę rodyklę į poeto Kazio Bradūno tėviškę turėtų susimąstyti apie vertybes laisvoje valstybėje, kurioje liko pamirštos iškilios asmenybės, sovietmečio aukos. Tenka apgailestauti, kad į signataro Vlado Mirono tėviškę iki šiol nėra rodyklės net iš krašto kelio^[4].

Baltų silikatinių plytų namas (pastatytas po karo) yra šalia Alvito Šv. Onos bažnyčios, greta klebonijos. Čia iki 1944 m. buvo Kemežių šeimos namas, kuris sudegė per karą. Būtent šiame sklype buvo užkastas Vinco Kemežio archyvas. Alvitas (Vilkaviškio r.), 2020 m. Viktoro Jenciaus – Butauto nuotr.

2005 m. Lietuvos Vyriausybės nutarimas skelbia, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimo įamžinimo tvarkos aprašas nustato Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimo įamžinimo būdus ir priemones, šias priemones įgyvendinančias institucijas ir signatarų atminimo įamžinimą koordinuojančią instituciją, taip pat šių institucijų ir Signatarų atminimo įamžinimo komisijos funkcijas. Deja, kai kurios savivaldybės pamiršo, kad yra atsakingos už tai ateinančioms kartoms. Kaip nurodoma šiame Vyriausybės teisės akte, Savivaldybė, kurios teritorijoje yra signataro tėviškė arba kurioje signataras gyveno, mokėsi, dirbo, organizuoja memorialinės lentos pagaminimą ir įrengimą, rūpinasi signataro vardo suteikimu (mokyklai, miesto gatvei, skverui ir panašiai).^[5] Tačiau ne visos savivaldybės linkusios pritarti ir vykdyti Vyriausybės nutarimus. Minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, ne visi signatarai sulaukė tiek savivaldybių, tiek Vyriausybės dėmesio, nors planų buvo. Teigti, kad nieko nebuvo įgyvendinta, būtų neteisinga, tačiau kai kurios savivaldybės nieko nepadarė ir taip po liberalizmo vėliava išsaugojo sovietinės valdžios palikimą, tarytum nieko nebuvo: nei tremčių, nei turto konfiskavimo, nei prievartos ir mirčių.

Kodėl mums iki šiol brangūs sovietofilai ir jų kultūra? Kas yra sava kultūra ir kultūra bendrai? Vienu lakoniškiausių reikėtų pripažinti Lordo Rag­lano apibrėžimą: Kultūra – tai apytiksliai viskas, ką mes darome, ir nedaro beždžionės. Vadinasi, bet kuri veikla yra kultūra. Pagal tai ir sovietų kultūra išlieka svarbi mūsų valdininkams ir kultūrininkams. Mes iki šiol esame svetimos kultūros įkaitais ir vergais, o laikinos vertybės išlieka mums svarbios, norėdami jas išsaugoti aukojame tikrąsias vertybes, tai yra savąją kultūrą. Ar ne todėl iki šios dienos nežengėme nė vieno žingsnio ieškodami Alvite užkasto V. Kemežio archyvo, nes jis galėtų kompromituoti ne tik alvitiečius sovietofilus, bet ir įneštų aiškumo aiškinant LDK Vytauto palaikų paslaptį?

V. Kemežys labai gerai žinojo ne tik apie signataro D. Malinausko nuveiktus darbus, bet ir apie paskutines jo gyvenimo dienas. Nėra abejonių, kad signataras papasakojo ir apie Vytauto Didžiojo palaikus Vilniaus katedroje.

Vinco Kemežio giminės kapavietė, kurioje palaidoti jo tėvai ir kiti artimieji. Alvito kapinės (Vilkaviškio r.), 2020 m.  Vinco Kemežio palaidojimo vieta nežinoma. Viktoro Jenciaus – Butauto nuotr.

V. Kemežio, D. Malinausko ir J. Paleckio keliai susikirto tarpukariu, bet pagalbos iš pastarojo sovietmečiu taip ir nesulaukė. Nors J. Paleckis buvo ėmęs interviu iš signataro, tačiau to nelabai norėjo prisiminti 1940 m. Apie D. Malinausko darbus rašė ir V. Kemežio įsteigtas laikraštis „Sekmadienis“. V. Kemežiui su broliais traukiantis nuo sovietų 1944 m., arklius ir vežimą davė tuo metu Alvito dvare gyvenusi signataro dukra Marija ir jos vyras Viktoras Stomma^[6]. Sovietai negalėjo dovanoti V. Kemežiui ne tik už jo patriotines publikacijas tarpukariu, bet ir vokiečių okupacijos metais straipsnius apie trėmimus bei tremtinių sąrašų sudarymą. Sovietai jį sugavo Pomeranijoje ir, anot Jeronimo Cicėno, pakorė lageryje, kur iškabojo 7 dienas^[7]. Tik senieji alvitiečiai prisimena prie bažnyčios stovėjusius Kemežių namus, o kapinėse ne iš karto pavyko surasti jų giminės kapavietę, pažymėtą trimis kryžiais, nes niekas iš vietinių jų neprisiminė. Tik V. Kemežiui turime būti dėkingi už pasakojimus apie alvitiečius pirmosios sovietų okupacijos metais (1940–1941)^[8], apie „darželių“^[9] statybas nusavintos žemės valdose ir signataro D. Malinausko gyvenimą sovietmečiu bei tremtį į Altajų:

Po 1940 m. raudonųjų įsiveržimo į Lietuvą visa mūsų inteligentija, su nedidelėmis išimtimis, gyveno sunkias moralinio nykimo dienas.

Tačiau ypatingai sunkus likimas ištiko mūsų tautos veteranus, kurie su skausmu širdyje stebėjo jų atkurtos Lietuvos trypimą ir naikinimą po žiauriąja bolševikiško teroro letena. Vienas tokių buvo Donatas Malinauskas, Lietuvos Valstybės Tarybos narys ir buv. atstovas Čekoslovakijoje ir Estijoje. Jo nelaimes ir vargus teko matyti visą bolševikų viešpatavimo Lietuvoje laiką.

Donatą Malinauską bolševikai užklupo jo dvare Alvite, Vilkaviškio apskr. Jau pirmomis savaitėmis bolševikai nukreipė prieš jį savo teroro strėles. Vieną dieną užklupo dvare kelis kaimynus, atvykusius ūkiniais reikalais. Buvo įtarta, kad dvare įvyko nelegalus susirinkimas. Donato Malinausko žentas tuojau buvo sulaikytas ir nugabentas į Vilkaviškį, bet kaltės nepavyko įrodyti. Žentas ir žmona su vaiku po to tuojau pabėgo į Vokietiją ir gražiame Alvito dvare pasiliko nelaiminga keturių senelių šeima: Donatas Malinauskas su žmona ir dviem seserim, iš jų viena paliegėlė.

Nėra ko kalbėti apie gobšumą žmonių, kurie dvare supo Donatą Malinauską ir jį, negalintį iš kambario išeiti, apgaudinėjo ir skriaudė kiekviename žingsnyje. Tai buvo komisarų laikmečio valdžia dvaruose. Tačiau Donatas Malinauskas, kad ir 72 metų amžiaus, parodė nepaprastą atsparumą ir kietą valią. Jis į tas skriaudas atsakydavo tik šypsena ir rankos numojimu, susijaudinusius saviškius ramindamas, kad visa tai niekis, palyginti su Lietuvą ištikusiu likimu.

Donato Malinausko būdingas bruožas visą gyvenimą buvo nenuolaidumas dėl teisybės ir atvira kova. Šito pavojingo bolševikų laikais metodo Donatas Malinauskas neatsisakė. Tai nervino vietos raudonųjų galiūnus, susikomplektavusius iš kerdžių ir kitų svieto lygintojų. Santykiai tarp Donato Malinausko ir raudonųjų vis labiau įsitempdavo, kol galų gale privedė prie tragiškų pasekmių.

Vykdomojo komiteto pirmininkas jau iš karto Donatui Malinauskui įžūliai pagrasė, kad jis išmesiąs jį iš dvaro, kaip skiedrą, ir pats per prievartą apsigyveno viename dvaro rūmų gale. Tuo tarpu patį dvarą užvaldė traktorių stotis, kurios vadovai, vietos valdžios kurstomi ir padedami, atėmė iš Donato Malinausko raktus nuo viso turto. Toks buvo bolševikų teisingumas. Formaliai savininkas buvo Donatas Malinauskas ir kaip po toks turėjo atlikinėti visas prievoles valstybei. Tačiau faktiškai šeimininkavo vištvagiai, nuo kurių malonės pareidavo net Donato Malinausko šeimos pramitimas.

Netrukus kova dėl dvaro prasidėjo tarp pačių raudonųjų. Traktorių stotį iš dvaro įsigeidė iškelti kariuomenės dalinys, kuris čia pradėjo statyti „darželius“. Donatas Malinauskas tuomet jau pamatė, kad kova beprasmiška. Raudonoji armija dvaro ūkio sunaikinimo darbą baigė. Gyvuliai, pašarai ir padargai buvo iš patalpų pašalinti ir perduoti tarybiniams ūkiams arba pasisavinti ir išparduoti. Dvaras buvo perdirbtas į kareivines ir dirbtuves.

Tačiau Donatas Malinauskas vis dar laikėsi rūmų kampelyje, kol vieną dieną jį užklupo vietos ir apskrities valdžios orda, surašė visus daiktus, kuriuos čia pat pasiskirstė tarp savęs vietos pareigūnai. Pats Donatas Malinauskas su trimis senelėmis po to pogromo buvo išgabentas pas vieną apylinkės ūkininką, kur neilgam prisiglaudė. Tą baisiąją naktį, kai visoje Lietuvoje čekistų buvo užpulti nekalti gyventojai pirmajam tremtinių transportui į Sovietus sudaryti, buvo įsibrauta ir į Donato Malinausko butą. Nieko čekistai prie jo šeimos neprileido ir į sunkvežimį visus keturis nešte išnešė, be drabužių atsargos, be patalynės, net be duonos riekės. Žinant Donato Malinausko ir jo šeimos sveikatos būklę,
beveik netenka abejoti, kad jų gyvybė prikimštuose vagonuose jau pirmosiomis dienomis turėjo atsidurti dideliame pavojuje.

Su tokiu žiaurumu iš Donato Malinausko buvo atimta tėvynė, kurią jis taip karštai mylėjo ir kurios prisikėlimu sunkiausiais bolševikų teroro laikais nesuabejojo. Jis sakydavo: „Gal aš jau patekančios aušros mūsų tėvynei ir nematysiu, bet jūs dar išvysite.“ Donatas Malinauskas, bolševikiškų vargų spaudžiamas, vis dar degė viltimi prieš mirtį nuvykti į Vilnių ir įvykdyti savo seną svajonę: sutvarkyti Vytauto Didžiojo palaikus. Tai nebebuvo lemta jam padaryti.

Dviveidį vaidmenį Donato Malinausko tragedijoje suvaidino Paleckis. Kai dar niekam nė į galvą negalėjo ateiti, kad Paleckis gali tapti Lietuvos išdaviku, nežiūrint visų jo išsišokėlio būdo savybių, per vieną spaudos pasikalbėjimą Donatas Malinauskas Paleckiui Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą apibūdino vaizdžiu sakiniu: „Ir žodis tapo kūnu.“ Paleckiui nuriedėjo ašara, jis įkvėptai pasikalbėjimą atpasakojo savo laikraštyje. Paleckio ašara sujaudino Donatą Malinauską, ir jis buvo įsitikinęs, kad Paleckis esąs patriotas ir apsaugosiąs Lietuvą nuo niekšybių, kuriomis bolševikai siautė Lietuvoje. Po kiekvieno puolimo Donatas Malinauskas, it skęstantis plaukelio, griebdavosi tariamos Paleckio pagalbos, atakuodamas lietuviškąjį kremlių raštais ir telegramomis. Tačiau tai buvo šauksmas tyruose. Už Paleckį, didžiausiam Donato Malinausko nusivylimui, atsakydavo ta pati „valdžia vietose“, kuri jį plėšė ir terorizavo. Tačiau dar prieš patį Donato Malinausko ištrėmimą pas Paleckį asmeniškai bandė apsilankyti ponia Malinauskienė, vyro vardu ieškodama teisybės. Paleckis nesiteikė jos priimti, per savo adjutantus atsikalbėdamas liga. Tuo tarpu vargas vis atšiauriau brovėsi į nelaimingą senelių šeimą, kol baisiu ištrėmimo sprendimu jos kančios buvo apvainikuotos.^[10]

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, Nr. 4 (870), 2020 m. gruodis, p. 41–44

^[1] V. Kemežys, „Donato Malinausko tragedija“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 18 d., Nr. 22, p. 2.

      Vincas Kemežys (1899 m. lapkričio 7 d. Alvito k., Vilkaviškio aps. – 1947 m. Sibiras) – publicistas, vertėjas. Lietuvos universitete 1929 m. baigė teisę. Nuo 1922 m. dirbo Eltoje, 1930–1933 m. jos atstovas Rygoje. Nuo 1933 m. laikraščio „Lietuvos aidas“ redaktorius ir vyr. redaktoriaus pavaduotojas. 1934–1936 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Nuo 1938 m. dirbo LR vidaus reikalų ministerijos Visuomeninio darbo valdyboje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1945 m. Hasendorfe redagavo laikraštį „Lietuvis“. Išleido bibliografinį darbą „Laikraščių rūšys ir tiražai ir lietuvių periodika“ (1933, kartu su A. Ružancovu), publicistinę kn. „Ištremtieji“ (1942, kartu su J. Petrėnu), su J. Paleckiu parengė leidinius „Pirmasis Lietuvos žurnalistų sąjungos metraštis“ (1934), „Antrasis Lietuvos žurnalistų sąjungos metraštis“ (1937), „Pirmoji lietuvių tautinė olimpiada“ (1938). Išvertė latvių prozininkų A. Erso ir P. Rozičio novelių, I. Turgenevo apysakų, A. Grino istorinį romaną „Nameikio žiedas“ (1939).

^[2]     K. Kemežys, Po pasaulį besiblaškant: atsiminimai, Sydney: Rotor Publ., [1959?].

^[3] Marijampolė–Kybartai–Kaliningradas Nr. A7.

^[4]     Biržai–Pandėlys–Rokiškis Nr. 123.

^[5] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 31 d. nutarimas  Nr. 340 „Dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimo įamžinimo tvarkos aprašo ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ženklo pavyzdžio patvirtinimo“. Prieiga per internetą: <https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.933AE75F71CE>.

^[6] V. Kemežys, „Donato Malinausko tragedija“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 18 d., Nr. 22, p. 2.

^[7]     J. Cicėnas, „Akimirksniu kronika. Nukankinto ir pakarto žurnalisto akivaizdoj“, in: Mintis, 1948 m. gegužė 19 d., Nr. 52 (435), p. 4.

^[8]     V. Kemežys, „Pasienis raudonųjų replėse. Taikos melo propaganda“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 15 d., Nr. 19, p. 2; V. Kemežys, „Pasienis raudonųjų replėse. Kas mus valdė“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 16 d., Nr. 20, p. 2.

^[9]     Bunkeris (gynybinis dotas).

^[10] V. Kemežys, „Donato Malinausko tragedija“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 18 d., Nr. 22, p. 2.

The post Tragiški Donato Malinausko ir Vinco Kemežio likimai appeared first on Voruta.

Lietuvių mokslo draugijos 1918 metų suvažiavimo nuotrauka iš LNM rinkinių

Dr. Valdas Selenis, www.voruta.lt

Dr. Valdas SELENIS

Lietuvos nacionalinio muziejaus vyresnysis muziejininkas, Vilnius

2021 metais lapkričio 23 d. sukako 170 metai nuo „Aušros“ laikraščio, Didžiojo Vilniaus Seimo ir Lietuvių mokslo draugijos iniciatoriaus Jono Basanavičiaus gimimo. Šių metų balandžio 7 d. sukanka 115 metų kaip buvo įsteigta Lietuvių mokslo draugija. Ta proga prisiminsime kokie žmonės kartu su juo kūrė šią svarbią visuomeninę organizaciją.

         Pirmiausia pažymėtina, kad Jonas Basanavičius realiai įvertino lietuviško mokslo galimybę, tačiau atsižvelgė ir į krašto reikmes, svarbesniais dalykais laikydamas organizacinę ir institucinę pusę, įkuriant lietuvišką biblioteką ir muziejų bei organizuojant esamas mokslo pajėgas[1]. Anot Vaclovo Biržiškos, tai, kad Lietuvių mokslo draugijos (toliau – LMD) steigėjas ir dvidešimt metų nekeičiamas jos pirmininkas buvo vienas ir tas pats asmuo, kartais sukeldavo jos narių nepasitenkinimą. Kita vertus, tai buvo jo darbo įvertinimas. Juk iš pradžių jaunieji inteligentai draugijos idėją vertino skeptiškai, kartu su jais ir V. Biržiška, tuo metu klausęs: „Lietuvių Mokslo Draugija? O kurgi tas mokslas, kurgi mokslininkai? (…) Tai ką gi, jis sau tą Draugiją įsisteigė? Svetimtaučiams akis apdumti?“[2]

1905 m., po ketvirčio amžiaus tremties, slaptai perėjęs Jurbarko muitinės sieną, iš Bulgarijos į Vilnių atvyko J. Basanavičius ir visam laikui jame apsigyveno[3]. Tų pačių metų „Vilniaus žinios“, straipsnyje „Dar kartą apie įsteigimą mokslo draugijos“, J. Basanavičius išdėstė Lietuvių mokslo draugijos veiklos programą, kurią jau buvo skelbęs 1902 m. „Varpe“. Draugijos veiklos profilis iš esmės buvo humanitarinis. Tai lėmė ryškūs to meto ženklai: nacionaliniai judėjimai, moksle ir literatūroje vyravęs romantizmas, visoms tautoms kėlęs uždavinį tirti savo tautos ištakas, jų evoliuciją, kūrybą. Užsimota tyrinėti lietuvių kalbą, istoriją, tautosaką, etnografiją, rinkti įvairią archeologinę ir kalbinę medžiagą, folklorą, numizmatiką, aprašyti lietuvių apeigas, pilis, senovės iškasenas, rinkti dailės dalykus, knygas ir rankraščius apie Lietuvą. Dvejus metus Vilniuje vyko konkretūs LMD steigimo darbai: sudaromas draugijos narių steigėjų komitetas (J. Basanavičius, kun. Juozapas Ambraziejus, Gabrielius Landsbergis, inžinierius Jonas Mašiotas, Juozas Bagdanavičius, Stasys Matulaitis, Petras Vileišis, Jonas Vileišis, Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Antanas Smetona, Povilas Matulionis), šaukiami susirinkimai, pasinaudojant Vienos antropologų draugijos, Rusijos geografų draugijos patirtimi, rengiami draugijos įstatai.

LMD įsteigimas laikomas vienu didžiausių J. Basanavičiaus nuopelnų lietuvių tautai, jo „mylimasis kūdikis“[4]. 1879 m rudenį pritariant profesoriui Adalbertui Bezzenbergeriui, buvo įkurta draugija „Litauische Litterarische Gesellschaft“ lietuvių kalbai, etnografijai ir istorijai tirti. J. Basanavičius tapo jos nariu. 1882 m. pradžioje Jurgis Zauerveinas „Lietuwiszkoje Ceitungoje“ iškėlė mintį įkurti „mokslo draugystę“ knygoms Prūsijos lietuviams leisti, kad jie turėtų naudingų knygų iš mokslo srities. J. Basanavičius tame pačiame laikraštyje ėmėsi energingai kviesti įsteigti „Lietuviškąją Mokslo Draugystę“. 1883 m. 4-ame „Auszros“ numeryje paskelbtas redakcinis straipsnis „Apie insteigimą „Lietuviszkos mokslu bendrystės (draugystės)“, kur numatyta draugijos būstinė Ragainėje prie „Aušros“ redakcijos, bet jei tik Rusijos valdžia LMD veiklą leistų, būstinė galėtų būti perkelta į Kauną ar Vilnių. 1889 m. Jonas Šliūpas įkūrė „Lietuviškąją Mokslo Draugystę Amerikoje“, kurios tikslas buvo skleisti švietimą ir mokslą lietuvių kalba. 1895 m. Prūsijoje įsteigta „Birutės“ draugija.

Jono Aničo nuomone, svarbiausia prielaida LMD atsirasti buvo Petro Vileišio Vilniuje nuo 1898 m. sutelkta lietuvių šviesuomenė[5]. Jis įkūrė metalo dirbinių gamyklą, pirmąją lietuvišką spaustuvę, pirmąjį lietuvišką knygyną, „Vilniaus žinių“ dienraštį. Jonas Vileišis buvo ilgametis valdybos narys ir sekretorius, LMD vicepirmininkas. 1905 m. rugsėjo 10 (23) d. vyko inteligentų pasitarimas dėl LMD steigimo ir buvo išrinkta komisija įstatams parengti. Teisininkas J. Vileišis turėjo parengti įstatų projektą. 1906 m. gruodžio 2 d. pas notarą LMD įstatus pasirašė J. Basanavičius, M. Davainis-Silvestraitis, Jonas ir Petras Vileišiai, P. Matulionis, J. Mašiotas, G. Landsbergis, J. Bagdonas, A. Smetona, S. Matulaitis, J. Ambraziejus[6]. Nuo 1912 m. vasario 5 d. J. Vileišis darbavosi ir draugijos įsteigtoje Juristų sekcijoje eidamas jos valdybos sekretoriaus pareigas.

1907 m. balandžio 7 d. (kovo 25 d.) Vilniuje, „Kanklių“, Vilniaus „Imperatoriškosios Muzikališkos Mokyklos“ buto (Vilniaus gatvė, 28) didžiojoje salėje susirinko lietuvių inteligentija, tiksliau, nedidelis būrelis tų, kuriems teko garbė būti draugijos steigėjais[7].Tačiau dalyvių skaičius anaiptol nerodė to, kad „Lietuvos apšviestoji visuomenės dalis mažai rūpintųsi tokios svarbios organizacijos, kaip LMD įsteigimu, apie tai liudija daugybė laiškų ir telegramų, kuriomis visos geresnės intelektuališkos Lietuvos spėkos sveikina susirinkimą su teip svarbia diena ir prašo inrašyt jas in „L.M.Draugijos“ narius.“[8]

Pasak paties J. Basanavičiaus, tai buvo viena svarbiausių lietuvių atgimimo istorijos dienų[9]. Į susirinkimą atvyko Sankt Peterburgo universiteto profesorius Eduardas Volteris, dvasinės akademijos profesorius kunigas Adomas Dambrauskas, Jonas Gediminas-Beržanskis su žmona, kunigaikštiene Alena, inžinierius Petras Vileišis, „Vilniaus Žinių“ leidėjas, redaktorius kunigas Juozas Tumas, daktaras J. Bagdanavičius, „Lietuvos Ūkininko“ redaktorius, kunigas J. Ambraziejus, „Šviesos“ redaktorius, archeologas kunigas Juozapas Žiogas, kunigas profesorius Kazimieras Šaulys, daktaras Rokas Šliūpas, „Dainos“ pirmininkas Kaune, P. Matulionis, daktaras Antanas Vileišis, advokatas J. Vileišis, G. Landsbergis, A. Smetona, M. Davainis-Silvestraitis, daktaras J. Stonkus, daktaras M. Kuprevičius, daktaras Justinas Staugaitis, daktaras Andrius Domaševičius, daktaras S. Matulaitis, daktaras J. Rugys, daktarė B. Burbytė, kunigas Vladas Mironas, vaistininkas Kazys Aglinskis, Donatas Malinauskas, Antanas Žmuidzinavičius, Vincas Palukaitis, Varšuvos lietuvių delegatas inžinierius J. Mašiotas, Vladas Nagevičius, kunigas Antanas Viskantas, Emilija Vileišienė, Sofija Pšibiliauskienė („Lazdynų Pelėda“), Emilija Bražiukė, V. Putramentas, Juozas Kunickis ir kiti. Iš viso dalyvavo 86 įvairių profesijų žmonės: gydytojai, juristai, rašytojai, mokslininkai, kunigai, visuomenės veikėjai. Tie, kurie negalėjo atvykti, raštu pageidavo jais tapti.

Pirmaisiais LMD nariais tapo 42 asmenys[10]. Draugiją sudarė neapribotas skaičius abiejų lyčių narių, kuriuos priima draugijos valdyba, o tvirtina visuotinas metinis narių susirinkimas. Draugijos nariais negalėjo būti: pradinių ar vidurinių mokyklų mokiniai ir teisti asmenys. Vilnius buvo pasirinktas nuolatinė susirinkimų vieta. Draugija turėjo teisę steigti sekcijas ir skyrius visoje Lietuvoje. Visuomeninė ir profesinė narių sudėtis buvo įvairi. Daugiausiai buvo dvasininkų, jie rėmė LMD materialiai. Dauguma tikrųjų narių buvo laisvųjų profesijų žmonės. LMD lėšas sudarė metiniai nario mokesčiai ir pavienių asmenų parama. Draugijos narių skaičius vis didėjo, pavyzdžiui, 1932 m. LMD turėjo 1412 narių, iš kurių mažiau negu penktadalis –  287 buvo moterys[11].

1909 m. sudaryta vadovėlių leidimo komisija, kurios pirmieji nariai buvo J. Basanavičius, J. Tumas ir Jurgis Šlapelis. Kai komisijai ėmė vadovauti M. Biržiška, A. Smetona, Petras Klimas, Augustinas Janulaitis ir Kazimieras Bizauskas jos veikla suaktyvėjo. Ši komisija per penkerius metus išleido 115 vadovėlių mokykloms. Iki 1916 m. spalio 2d. buvo parengti spaudai ir išleisti 56 pavadinimų vadovėliai, išleista kelios mokslo populiarinimo knygos. Darbui geriau organizuoti buvo parengtos šešios sekcijos: pedagogikos, teisės, etnografijos, kalbotyros, ekonomikos, medicinos, farmacijos, biologijos.

Anot Jono Puzino, visuotiniai LMD susirinkimai buvo intelektualinio brandumo demonstracija[12].Draugijos darbo sąlygos visą laiką buvo sunkios. Rusijos imperijos okupacijos metu draugijos veikimas visaip buvo varžomas: reikalauta, kad draugijos protokolai būtų rašomi rusiškai; kad draugija kasmet siuntinėtų gubernatoriaus įstaigai ne tiktai valdybos narių, bet ir visų narių bei kandidatų sąrašus, nurodant jų užsiėmimą ir adresus; kad prieš visuotinį susirinkimą būtų pristatyta darbotvarkė ir pranešta, kas ir kokius referatus skaitys; draugijos susirinkimai negalėjo būti vieši, juose galėjo dalyvauti tik draugijos nariai. Tačiau carinei valdžiai nebuvo lengva nustatyti, kas yra draugijos narys, kas — ne. Todėl metiniuose susirinkimuose dažnai būdavo daugiau svečių, negu narių. Rusijos imperijos laikais ir kaizerinės okupacijos metu į draugijos visuotinius susirinkimus suvažiuodavo lietuvių šviesuomenė iš visos etnografinės Lietuvos, net iš Rusijos, Lenkijos ir kitur. Iš tiesų tai būdavo tikri lietuvių suvažiavimai, kuriuose (ypatingai sekcijose) būdavo aptariami įvairūs lietuvių kultūros ir politikos klausimai. Tik nutrūkus Lietuvos ir Lenkijos santykiams, į susirinkimus atvykdavo tik Vilniaus krašto inteligentija. Susirinkimų eigą sekdavo lenkų policijos ir saugumo pareigūnai. Visuotiniai narių susirinkimai buvo šaukiami vieną kartą per metus, tarp birželio ir gruodžio mėnesių.

Pirmoji draugijos rinkinių vieta buvo 1907 m. birželio 14 dieną išsinuomotas vienas kambarys A. Smetonos bute Antakalnyje, Vilijos Krantinės g. 13 (dabar – P. Vileišio g., namas neišliko). Antrasis butas buvo prie Šv. Mikalojaus bažnyčios ir 1907 m. spalio 26 d. buvo nutarta į jį kraustytis. Butas ir inventorius draugijai buvo labai reikalingas, todėl, kad jos bibliotekos, archyvo ir muziejaus rinkiniai labai greitai didėjo. Muziejaus rinkinių pradžia buvo padaryta 1907 m. spalio 28 d., kai P. Vileišis paaukojo kolekciją senų pinigų, kun. J. Žiogas – fotografijų, o kun. Antanas Špokevičius – archeologinių radinių. Pažymėtina, kad LMD steigimo metais J. Ambraziejus išleido „Lenkiškai-lietuviškai-rusišką žodyną“[13]. „Prakalboje“ rašė, kad žodyną parengė dėl sulenkėjusių lietuvių ir lietuvaičių, nemokančių ir nesuprantančių jau tuo metu, jų nelaimei, savo labai senos kalbos, kuri šiandien yra pamatu ir raktu visų ariškųjų kalbų, „lenkiąs prieš ją galvą net senasis sanskritas“.

Toliau susirinkimai vykdavo „Rūtos“ draugijos patalpose, Šv. Jurgio prospekte (vėliau Gedimino g. 22). Draugijai vadovaujant J. Basanavičiui, buvo sušaukta 19 visuotinių susirinkimų, kurie trukdavo 2, 3, 4 ir net 5 dienas. Gausiausi susirinkimai buvo nuo 1909 iki 1918 m., kada suvažiuodavo nuo 100 iki 260 žmonių. Tik karo metu ir Lenkijai valdant Vilnių tas skaičius buvo mažesnis. Gausiausi susirinkimai buvo šiais metais: 1911 m. — 203 žmonės, 1912 m. — 261, 1913 m. — 225, 1918 m. — 254. Karo metu susirinkimai buvo labai negausūs, nes nemaža dalis narių pasitraukė į Rusiją, o kiti dėl susisiekimo suvaržymų negalėdavo atvykti į Vilnių.

Ko gero artimiausiai iš LMD steigėjų J. Basanavičių bendros lietuvybės vizijos siejo su M. Davainiu-Silvestraičiu[14]. Jų bendravimo pradžioje pastarasis J. Basanavičiaus paragintas įsitraukė į laikraščio „Auszra“ leidybą. Tuo metu M. Davainis-Silvestraitis buvo vienas iš nedaugelio bajorų, kurie ne tik itin aktyviai bendradarbiavo laikraštyje, bet ir teigė, kad būtent lietuvių kalba yra viena svarbiausių tautinės tapatybės formavimo ir tautinės atskirties požymių[15]. Manė, kad bajorai net galėtų vadovauti tautiniam judėjimui. Nors ir bajoras, jis nebuvo baigęs universiteto. 1891 m. dalį paveldėto Davainavos dvarelio (87 ha) prie Raseinių perleido broliui Stanislovui ir persikėlė gyventi į Mintaują, po to į Sankt Peterburgą. Vilniuje apsistojo 1904 m. Uždarbiaudavo skelbimų ir prenumeratos rinkimu lietuviškiems laikraščiams. Pirmas susitikimas „akis į akį“ su J. Basanavičiumi įvyko 1905 m. rugpjūčio 7 d. Vilniuje, kurio metu atsinaujino ne tiek mokslinis, kiek politinis ir kultūrinis bendradarbiavimas[16].

Archyviniai šaltiniai rodo, kad nacionalinės lietuvių enciklopedijos idėjos autorius taip pat buvo M. Davainis-Silvestraitis. Jis jau LMD steigimo metais rašė Jurgiui Šauliui taip: „Tegul jau ką gero dėl tautos padaryti, tai jauni mūsų inteligentai gerai padarytų suvartoję savo energiją dėl išleidimo „Lietuviškos enciklopedijos“ ant pavidalo latviškos „Konversacijos Wardnica“. Turi jau mokslo draugija su jos pagalba galėtų šį tą padaryti, prenumeratorių ant tokios enciklopedijos atsirastų į kelius tūkstančius, kad duotų išgalėjimą ją leisti. Kad ji būtų įvairesnė nuo kitų enciklopedijų, tai reikia ten daugiau talpinti iš lietuviškos istorijos, geografijos, etnografijos, gamtos ir t.t.“[17]M. Davainis-Silvestraitis buvo pradėjęs rinkti medžiagą pirmajai lietuviškai enciklopedijai, prašė cenzoriaus leidimo ją leisti ir lenkų kalba, tačiau leidimo taip ir negavo.

Mirus J. Basanavičiui, 1927 m. LMD Komitetas buvo perorganizuotas į Valdybą. Imtasi tvarkyti dūlėjančias knygas, sudrėkusius rankraščius draugijos bibliotekoje. Nuo 1929 m. atidaryta LMD skaitykla, kurią galėjo lankyti Vilniaus visuomenė – daugiausia lietuvių studentai ir moksleiviai. Tais pačiais metais atidarytas ir knygynas, leidęs už užstatą išsinešti knygas į namus.

LMD dalyvavo Vilniaus krašto mokslo ir lietuvių visuomeninių organizacijų renginiuose, minėjo svarbias tautai sukaktis, reiškė protestus lenkų valdžiai[18]. Rūpinosi pastatyti J. Basanavičiui antkapinį paminklą, kuris buvo atidengtas Rasų kapinėse 1929 m. vasario 16 d.

Vilniaus vaivada Liudvikas Bociańskis 1938 m. vasario 4 d. LMD veiklą sustabdė, o kovo 9 d. – uždarė. 1938 m. kovo 19 d. ultimatumu atkūrus diplomatinius santykius, lenkų valdžia faktiškai vienintelį Vilniaus krašto mokslo židinį performavo į Lietuvių mokslo mylėtojų draugiją. 1939 m. rugpjūčio mėnesį viename Vileišių rūmų kambaryje buvo atidaryta memorialinė ekspozicija, skirta J. Basanavičiui, joje eksponuoti jo daiktai ir su jo atminimu susijusios muziejinės vertybės. Visa tai galima pamatyti nuo 2003 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose atidarytame memorialiniame kambaryje skirtame J. Basanavičiui.

1939 m. rudenį LMD susigrąžino savo pavadinimą ir teisiškai atkūrė savo statusą. Nuo 1939 m. rudens iki 1940 m. LMD muziejų aplankė 20 000 lankytojų, daugiausia – iš įvairių Lietuvos vietų atvykę moksleiviai[19]. 1940 m. LMD turėjo 2000 etnografinių, tiek pat archeologinių, apie 4000 numizmatikos eksponatų, daugiau kaip 300 paveikslų, raižinių ir kitų meno kūrinių. Visi šie rinkiniai, kartu su didele lituanistikos biblioteka (40 000 tomų) tapo vertinga medžiaga lituanistikos tyrėjams.

Greta „Auszros“ laikraščio iniciavimo ir Didžiojo Vilniaus Seimo organizavimo, LMD įkūrimas laikytinas vienu iš svarbiausių J. Basanavičiaus nuveiktų darbų.

Literatūra

[1]A. Grigaravičius. Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai. 2 dalis. Žodis ir veiksmas,Vilnius: Naujoji Romuva, 2019, p. 250.

[2] V. Biržiška. Dr. Jonas Basanavičius ir Lietuvių mokslo draugija. Sekmoji diena, 1921, Nr. 39, lapkričio 27 d., p. 5.

[3]A. Sešelskytė. Lietuvių mokslo draugijai – 100 metų. Vilniaus kultūrinis gyvenimas (1900 – 1940). Sud. A. Lapinskienė. Vilnius, 1998, p. 272 – 273.

[4]A. Lapinskienė. Jonas Basanavičius – Lietuvių mokslo draugijos steigėjas. Dr. Jonas Basanavičius 1851 – 1927. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009, p. 148.

[5]J. Aničas. Lietuvių mokslo draugija ir Vileišiai. Vilniaus kultūrinis gyvenimas: draugijų reikšmė 1900-1945. Vilnius, 2008, p. 35-43.

[6]A. Grigaravičius. Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai. 1 dalis žmogaus dalia. Vilnius: VersusAureus, Studija be pykčio, 2017, p. 107.

[7]L. Gerulis (Gira). Lietuvių mokslo draugija ir jos įsteigimas. (Iš „Lietuvių Tautos“). Vilnius; M. Kuktos spaustuvė, Rūmų gatvė No 4, 1907, p. 5.

[8]Ibid, p. 6 – 7.

[9]J. Basanavičius. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija. 1851 – 1922 m. Vilnius: baltos lankos, p. 193.

[10]Lietuvių mokslo draugija. 1907-1940. Lithuanian Scientific Society. 1907-1940. Vilnius, Lietuvos nacionalinis muziejus, Paroda Exhibition 1997 12 17 – 1998 02 02, p. 3-4.

[11] Lietuvių mokslo draugijos nariai. Lietuvių tauta, 1932, kn. 4, sąs. 3, p. 380 – 397.

[12]J. Puzinas. Dr. Jonas Basanavičius – Lietuvių mokslo draugijos steigėjas ir ugdytojas. Aidai, 1978, Nr. 4, p.

[13]Kunįgo Juozupo Ambraziejaus Lenkiškai-lietuviškai-rusiškas žodynas, Wilno-Vilnius-Βильна, 1907.

[14]A. Grigaravičius. Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai. 1 dalis žmogaus dalia. Vilnius: VersusAureus, Studija be pykčio, 2017, p. 99.

[15]O. Mastianica. Bajorija lietuvių tautiniame projekte (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2016, p. 84-86.

[16]Ibid, p. 89.

[17]Mečislovo Davainio-Silvestraičio laiškas Jurgiui Šauliui, 1907-07-09, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštynas, f. 115-145, l. 1.

[18]A. Seselskytė. Lietuvių mokslo draugija tarpukariu, Vilniaus kultūrinis gyvenimas: 1900 – 1940, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 73.

[19]Nastazija Keršytė. Lietuvių mokslo draugijos muziejaus likimas, Vilniaus kultūrinis gyvenimas 1900 – 1940, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 45.

The post Valdas Selenis. Jonas Basanavičius prie Lietuvių mokslo draugijos ištakų appeared first on Voruta.

Dr. Valdas Selenis,Lietuvos nacionalinio muziejaus vyresnysis muziejininkas, Vilnius,  www.voruta.lt

1922 m. vasario 13 d. Ernesto Galvanausko vadovaujamas Ministrų Kabinetas, dar tebesvarstant Steigiamajame Seime Lietuvos universiteto statutą, vienašališkai ir ryžtingai priėmė sprendimą tų pačių metų vasario 16 d. atidaryti universitetą Kaune[1]. Taigi, 2022 metais sukanka lygiai 100 metų tam istoriniam  Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimui. Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė šiuos metus Lietuvos universitetų metais. Kurie Lietuvos valstybės kūrėjai –  Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai dirbo Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete? Kokius kursus dėstė? Ar siekė akademinės karjeros? Ta proga pamėginsime glaustai atsakyti į šiuos klausimus.

Visi valstybės kūrėjai – Nepriklausomybės Akto signatarai buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą. Kai kuriems pritrūko tik diplomo iki pilno studijų baigimo įforminimo. Jonas Basanavičius išsiskyrė tuo, kad Maskvos universitete studijavo mediciną, kai dauguma – Pranas Dovydaitis, Mykolas Biržiška, Petras Klimas, Kazimieras Bizauskas, o Sankt Peterburgo universitete – Jonas Vileišis, Antanas Smetona, Jokūbas Šernas, Kijevo Šv. Vladimiro universitete – Stanislovas Narutavičius studijavo teisę.

Dvasininkai baigė dvasininkus ruošusias aukštąsias mokyklas: Kazimieras Steponas Šaulys – Sankt Peterburgo imperatoriškąją katalikų dvasinę akademiją, Vladas Mironas – Kauno Žemaičių dvasinę akademiją, Justinas Staugaitis –  Seinų kunigų seminariją, Alfonsas Petrulis – Vilniaus kunigų seminariją.

Steponas Kairys skirtingai nuo daugumos, Sankt Peterburgo technologiniame institute studijavo inžineriją, kaip ir Jonas Vailokaitis, skirtingai nuo kitų bendražygių – Sankt Peterburgo prekybos ir pramonės institutą. Trys būsimieji signatarai studijavo Lietuvai, kaip agrariniam kraštui aktualius agronomijos mokslus: Donatas Malinauskas baigė Taboro žemės ūkio akademiją Čekijoje, Aleksandras Stulginskis – Halės universiteto žemės ūkio institutą, Jonas Smilgevičius – Berlyno žemės ūkio aukštąją mokyklą (ne Berlyno universitetą!).

Jurgis Šaulys užbaigęs ekonomikos studijas pasiekė aukščiausią mokslinį laipsnį – tapo filosofijos daktaru Šveicarijos Berno universitete. Saliamono Banaičio atvejis išskirtinis kita prasme –  baigęs tik buhalterijos ir komercijos kursus Sankt Peterburge, jis norėjo įgyti universitetinį išsilavinimą – 1927 m. vienerius metus laisvojo klausytojo teisėmis studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete net ir perkopęs savo šešiasdešimtetį.

Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitete dėstytojavo šeši Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai ir buvę Lietuvos Tarybos nariai –  Mykolas Biržiška, Antanas Smetona, Kazimieras Steponas Šaulys, Pranas Dovydaitis, Jonas Vileišis ir Steponas Kairys.

Mykolas Biržiška jau Lietuvos Valstybės Taryboje iš visų jam tekusių darbų labiausiai rūpinosi aukštosios mokyklos Vilniuje įkūrimu. 1918 m. lapkričio 29 d. Valstybės Tarybos posėdyje, kuriam pirmininkavo A. Smetona, pradėtas svarstyti Vilniaus universiteto statuto projektas[2]. Diskusijoje kalbėjęs M. Biržiška pabrėžė, kad „ši – 29 lapkričio – diena bus į istorijos lapus įrašyta“. M. Biržiška antrojo ir trečiojo statuto projekto svarstymo metu pateikė komisijos pastabas. 1918 m. gruodžio 5 d. Valstybės Taryba trečiuoju skaitymu priėmė Vilniaus universiteto statutą. Tačiau pasikeitusi politinė situacija padarė jo realizavimą negalimu.

Ne savo valia atsidūręs Kaune, 1922 m. pradžioje M. Biržiška pakviestas dirbti Lietuvos universiteto Socialinių mokslų fakultete ir tapo Lietuvių ir giminingų tautų katedros vedėju, ordinariniu profesoriumi[3]. Nors neturėjo universitetinio darbo patirties ir mokslinio laipsnio, fakulteto komisija pripažino jį vertu kandidatu į fakulteto narius. Lietuvos universitete M. Biržiška dėstė senąją lietuvių literatūrą ir lietuvių tautosaką, lietuvių literatūros istoriją, bendrąją literatūrą, vedė literatūros seminarą. Skaitė ir nemažai epizodinių kursų: Juzefo Ignaco Kraševskio, Adomo Mickevičiaus, Marijos Konopnickos, Elizos Ožeškienės, Simono Daukanto, Aleksandro Nekrasovo kūrybos, lietuvių pasakų, tautotyros, gudų, čekų literatūros istorijos, literatūros istorijos metodikos ir kt. Studentai jį prisiminė kaip lietuvių literatūros istorijos didelį žinovą, labai preciziškai dėsčiusį, pratinusį aiškiai mąstyti ir galvoti. Galėjo dvi valandas studentams be pertraukos berti vardus, datas ir faktus be jokių užrašų.

Tapęs Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, M. Biržiška atliko ir nemažą organizacinį darbą: ieškojo tinkamų patalpų studijoms, lėšų būtiniems leidiniams įsigyti, vadovavo fakulteto tarybai, derino katedrų ir dėstytojų interesus. Pasak kolegų, dekanas buvo demokratiškas, įsiklausantis į visas nuomones[4].

M. Biržiška vadovavo universiteto profesorių viešųjų paskaitų ciklui (1923 – 1925 m.), skaitė paskaitas Kauno ir provincijos liaudies universitetuose, Kauno radiofone. Viešuosiuose universiteto tarybos posėdžiuose pateikė pranešimus apie Joną Basanavičių, Augustą Robertą Niemį. Nuo 1930 m. M. Biržiška dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Tautosakos komisijoje. Vienas iš universiteto Humanitarinių mokslų ir literatūros draugijos įkūrėjų. Išleido vertingus veikalus: „Mūsų raštų istorija“ (1925 m. ) ir „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos“ (1931 ir 1938 m.).

1922 – 1925 m. ir 1937 – 1940 m. M. Biržiška ėjo Humanitarinių mokslų fakulteto dekano pareigas. 1925 – 1926 m. – universiteto prorektoriaus, o 1926 – 1927 m. – universiteto rektoriaus.

Tapęs Vilniaus universiteto rektoriumi (1940 – 1943 m.), M. Biržiška vadovavo be reikalo nesikišdamas į fakultetų darbą, pasitikėdamas dėstytojais ir universiteto tarnautojais[5]. M. Biržiška norėjo, kad kai kurie studentai pramoktų jidiš arba hebrajų kalbų ir susipažintų su Žydų mokslo instituto (JIVO) saugoma vertinga mokslo medžiaga.

Skirtingai, negu M. Biržiška, kurio akademinė karjera apėmė visus etapus nuo katedros vedėjo, fakulteto dekano iki universiteto rektoriaus, Petras Klimas tik epizodiškai vieną semestrą 1920 – 1921 mokslo metais Aukštuosiuose kursuose Kaune dėstė Lietuvos senovės (priešistorės) kursą[6]. Ketino siekti daktaro laipsnio – rengė disertaciją iš VIII a. Karolingų dinastijos karaliaus Pipino Trumpojo valdymo – Prancūzijos valstybės kūrimosi laikų. Tačiau pasirinkęs diplomato kelią, akademinės karjeros  toliau nesiekė.

Kuriantis Lietuvos universitetui buvo juntamas mokslo personalo stygius. Neprilygstamu lietuvių kalbos stiliaus žinovu laikomas Antanas Smetona 1923 m. sausio 1 d. buvo pakviestas eiti docento pareigas į Humanitarinių mokslų fakulteto Meno teorijos ir istorijos katedrą. Vėliau perkeltas į Filosofijos katedrą ir 1926 m. balandžio 1 d. tapo docentu[7]. Filosofijos katedroje A. Smetona dėstė etiką, senovės filosofiją, jos istoriją ir epizodinius kursus: Platonas, poetika ir lietuvių kalbos stilistika. Kurį laiką vadovavo lietuvių kalbos stilistikos seminarui, kuriame dažniausiai nagrinėdavo Žemaitės raštus. Skatino studentus studijuoti savo tarmes.

Paskaitoms A. Smetona ruošdavosi kruopščiai ir skaitydavo jas pamažu, kad klausytojai spėtų užsirašyti pagrindines mintis. Pradėdamas kursą studentams nurodydavo pagrindinę ir papildomą literatūrą daugiausia vokiečių kalba. Studentų turėdavo nedaug, nes filosofiją studijuoti ne daug kas ir rinkosi. Universitetas 1923 – 1924 m. organizavo dėstytojų paskaitų ciklą Kauno šviesuomenei. Jas skaitė ir A. Smetona. Paskaitų tekstus jis paskelbė žurnale „Švietimo darbas“. Jose aptariamos tokios temos kaip etikos mokslas, dorovė ir religija, senovės graikų etika, Homero laikai, Sokratas ir Platonas.

Dėstydamas Lietuvos universitete, A. Smetona planavo svarbiausius Platono veikalus išversti iš graikų kalbos į lietuvių. Tačiau spėjo paskelbti tik du vertimus: Platono „Apologija (Sokrato gynimasis teisme) “1925 m. Humanitarinių mokslų fakulteto „Raštų“I knygoje ir 1927 m. – Platono„Kritonas (Paklusnumas įstatymams) “[8]. Vienas jo studentų bibliografas Izidoriaus Kisinas apskaičiavo, kad A. Smetona į lietuvių bendrinę kalbą įvedė apie 4 tūkstančius naujų žodžių.

Teologijos magistras bažnytinių kanonų teisės žinovas Kazimieras Steponas Šaulys 1922 m. vasario 25 d. švietimo ministro raštu buvo paskirtas į Teologijos-Filosofijos fakulteto mokomojo personalo branduolį. Kandidatūra suderinta su Žemaičių vyskupu Pranciškumi Karevičiumi[9]. Jis tapo Teologijos skyriaus Benedikto kodekso (Kanonų teisės) katedros vedėju ir juo išbuvo iki 1944 m. 1922 m. birželio 9 d. K.S. Šaulys paskirtas eiti ekstraordinarinio, o nuo 1929 m. lapkričio 19 d. – ir ordinarinio profesoriaus pareigas. 1927 m. parengė ir išleido bažnytinės teisės veikalą „Kanoniškojo proceso teisė“. K. S. Šaulio studentams Juozui Prunskiui, Antanui Juškai ir kitiems profesorius imponavo valstybės ir bažnytinės teisės žiniomis, tačiau buvo daugiau pamėgęs tik kai kurias teisių problemas, prie kurių dažniau apsistodavęs paskaitose[10]. Uždavęs klausimą studentui, šiam neatsakius, pats paaiškindavo išsamiai, kartais užtrukdamas iki pat paskaitos pabaigos. Santykiuose su studentais nerodė sentimentalaus jausmingumo, bet jei kas į jį kreipdavosi, visada padėdavo.

Pranas Dovydaitis įsitraukė į nepriklausomos Lietuvos akademinį gyvenimą dar 1920 m. dėstydamas Aukštuosiuose kursuose ir Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete dirbo iki pat 1940 m. sovietinės okupacijos. Aukštųjų kursų lektoriumi P. Dovydaitis buvo pakviestas nuo pat jų atidarymo pradžios 1920 m. sausio 27 d[11]. įžanginę paskaitą skaitė tema „Lietuvių filosofijos vieta kitų tautų filosofijoj, jos uždaviniai ir keliai“. Pirmais metais dėstė senovės filosofijos istoriją, antrais – vidurinių amžių.

Atidarius Lietuvos universitetą, 1922 m. vasario 20 d. P. Dovydaitis tapo Teologijos-filosofijos fakulteto Religijų istorijos katedros docentu ir vedėju. Tų pačių metų birželio 9 d. P. Dovydaitis tapo ekstraordinariniu profesoriumi, o 1928 m. gruodžio 2 d. – ordinariniu profesoriumi. Profesorius savo vadovaujamoje katedroje klierikams (būsimiems kunigams) skaitė religijų istorijos kursą, Filosofijos istorijos katedroje skaitė senovės filosofijos ir vidurinių amžių filosofijos istoriją bei pedagogikos istoriją ir istorijos studentams skaitė senovės istorijos kursą.

P. Dovydaičio studentas istorikas Zenonas Ivinskis autobiografijoje mini, kad buvo Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto dėstytojų, kurie davė jam žinių, jis mėgęs juos kaip žmones, tačiau jie dažnai blogai skaitė paskaitasir nerūpestingai vedė seminarą, nes neturėjo tam laiko. Pavyzdžiui, Pranas Dovydaitis, kurio senovės istorijos kursą kaip pagrindinį norėjęs rinktis jaunasis Z. Ivinskis, buvo „įklimpęs į žurnalų redagavimą ir visuomeninę veiklą“[12]. Nors dalis studentų jį laikė „eiliniu“ dėstytoju, tačiau pripažino, kad nepaisant nuobodokos dėstymo manieros, paskaitos buvo vertingos savo turiniu. Be to, profesorius buvo žinomas neformaliu bendravimu su studentais ne paskaitų metu. Materialiai remdavo ne tiek jam patinkančius studentus, bet tuos kuriems tos paramos itin reikėjo. Egzaminuodamas taip pat nesilaikydavo formalumų – gerai įvertindavo tuos studentus, kurie nebūtinai atsakinėdavo į klausimus „teisingai“, bet iš pokalbio (kartais ir privataus) sužinodavo, kad jie sekė naujausią mokslinę literatūrą, kuri buvo pasiekiama universiteto bibliotekoje.

1924 – 1925 m. P. Dovydaitis ėjo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto sekretoriaus, o 1928 – 1929 m. – viso universiteto senato sekretoriaus pareigas.

Akademinį P. Dovydaičio autoritetą liudijo jo kvietimas viešoms paskaitoms iškilminguose universiteto sukakties posėdžiuose ar fakulteto rengtuose minėjimuose[13]. Jo redaguojamas mokslinis religijų istorijos žurnalas „Soter“ buvo tapęs tarptautiniu, kuriame, išverstus į lietuvių kalbą straipsnius skelbdavo Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos mokslininkai.

1935 m. liepos 17 d. Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas už visą jo mokslinį darbą suteikė P. Dovydaičiui filosofijos daktaro laipsnį.

1941 m. birželio 14 d. rytą sovietinis saugumas suėmė likusį be darbo P. Dovydaitį jo paties ūkyje Paprieniuose, Čekiškės valsčiuje ir išvežė į Šiaurės Uralą iš kur jis nebesugrįžo. Viena likusi be globos į SSRS su šeima išvežto Prano Dovydaičio duktė Ona 1941 m. rugsėjo 11 d. prašė jai išmokėti Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus bolševikų išvežto tėvo algą[14].

Steponas Kairys 1923 m. dekano Prano Jodelės pakviestas privatdocento teisėmis įsidarbino Lietuvos universiteto Technikos fakultete. Inžinierius jau ir taip buvo užimtas darbu Kauno savivaldybėje, dalyvavimu seimo posėdžiuose, vis vien sutiko dvi valandas į savaitę skaityti vandentiekio ir kanalizacijos disciplinos paskaitas, todėl kad jį džiugino pats universiteto kūrimosi faktas[15]. Universiteto Technikos fakultetas siuntė S. Kairį tobulintis į Vokietiją. Grįžęs jis tapo Pritaikomosios mechanikos katedros nariu, docentu.

Keletą metų rinkdamas įvairius santechnikos prietaisus, armatūros ir mazgų detales, pirmuosiuose Universiteto rūmuose (Donelaičio g. Nr. 20) įkūrė santechnikos kabinetą. Kartu su studentais gamino kanalizacijos ir vandentiekio įrenginių maketus. Kanalizacijos kanalų, gręžtųjų vandentiekio šulinių modeliai studentams buvo rodomi daugiau kaip 50 metų. 1939 m. S. Kairys parengė ir išleido vieną vertingiausių mokslo veikalų Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto istorijoje –  vadovėlį „Miestų kanalizacija“. 475 puslapių knygoje tų pačių metų rugsėjo 1 d. tapęs profesoriumi, S. Kairys išdėstė kanalizacijos įrenginių projektavimo, statybos, kanalų tinkle priežiūros ir sodybų kanalizavimo principus. Lietuvos technikos literatūroje toks veikalas buvo pirmasis. Tačiau ne pirmasis S. Kairio technikos vadovėlis – 1905 m. „Vilniaus Žinių“ redakcija buvo išleidusi jo vadovėlį kita tema: „Garo katilų ir mašinų priežiūra: mašinistams ir pečiauriams vadovėlis“.

Jonas Vileišis Lietuvos universitete skaitė administracinės teisės privalomojo kurso dalį teisininkams ir ekonomistams.[16] 1925 m. lapkričio 17 d. atsisakė eiti docento pareigas iki tol kol bus Kauno miesto burmistru. Priežastis – Savivaldybių departamento pareiškimas, kad pagal Savivaldybių įstatymo 78§ jo, kaip burmistro tarnyba negalinti būti sujungta su valstybės ir visuomenės tarnyba.

J. Vileišis laikėsi nuomonės, kad šis paragrafas negali būti taikomas apskrities teises turinčio miesto burmistrui, bet kadangi jis negalįs formalaus Savivaldybių departamento reikalavimo pats apskųsti nei teismui, nei aukštesnėms administracinėms įstaigoms, todėl yra priverstas atsisakyti docentūros ir pradėtų skaityti dviejų kursų. 1926 m. spalio mėnesį J. Vileišis sugrįžo į universitetą ir pasiūlė nuo spalio 19 d. skaityti įžanginę paskaitą „Visuomenės labas kaipo teisės pagrindas“. Pridursime, kad tokia galimybė J. Vileišiui atsivėrė neatsitiktinai, nes 1926 m. liepos 31 d. mirė kitas signataras su kuriuo jam tekdavo dažnai pasiginčyti dar Lietuvos Tarybos posėdžiuose – tuometinis Savivaldybių departamento direktorius Jokūbas Šernas.

Iš to kas išdėstyta, galime reziumuoti, kad iš septynių Nepriklausomybės Akto signatarų – universiteto Kaune dėstytojų nuoseklią faktiškai visą jų sukurtos valstybės nepriklausomybės laikotarpį trukusią akademinę karjerą turėjo Mykolas Biržiška, Pranas Dovydaitis, Kazimieras Steponas Šaulys ir Steponas Kairys. Ryškiausią pėdsaką savo moksliniais darbais ir tarptautinės reikšmės iniciatyvomis paliko Pranas Dovydaitis ir Mykolas Biržiška. Pastarasis be to, universitete ėjo visas aukščiausias akademines pareigas.

Literatūra:

[1]S. Kaubrys. Lietuvos (VytautoDidžiojo) universitetas Kaune. Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 711.

[2]V. B. Pšibilskis. Mykolas Biržiška ir Vilniaus universitetas. Veiklos studija ir atsiminimų publikacija, Antras pataisytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, p. 39.

[3]Ten pat, p. 52.

[4]V. B. Pšibilskis. MykolasBiržiška, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 213.

[5]V. B. Pšibilskis. Mykolas Biržiška ir Vilniaus universitetas. Veiklos studija ir atsiminimų publikacija, p. 69.

[6]V.Bukaitė. Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, p. 447.

[7]A. Merkelis. Antanas Smetona, Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. Vilnius: Vyčio paramos fondas, 2017, p. 295.

[8] Ten pat, p. 296.

[9]A. Katilius. Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, p. 133.

[10]Ten pat, p. 140.

[11] J.Girnius. Pranas Dovydaitis, Chicago, 1975, p. 174.

[12]Z.Ivinskis, Autobiografija, Žemaičių praeitis, Nr. 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 76 – 77 (73 – 93).

[13]Ten pat, p. 176.

[14]Prof. Prano Dovydaičio tarnybinė byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 167, l.1.

[15]J.Stražnickas, Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas. Kaunas: Technologija, 1999, p. 181 – 182.

[16]JonoVileišio tarnybinė byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 819, l.9-12.

The post Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai – Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto dėstytojai appeared first on Voruta.

Laima Franckevičienė, dr.  Valdas Selenis, Viktoras Jencius-Butautas. Renginio organizatorių nuotr.

Laima Franckevičienė, Trakų viešosios bibliotekos Rūdiškių filialo vedėja, www.traku-zeme.lt

Vasario 16-oji, Lietuvos valstybės atkūrimo diena. 1918 metais vasario 16 dieną Lietuvos Taryba pasirašė Nepriklausomybės aktą, kuriuo paskelbė atkuriantys Lietuvos Valstybę. Tai mums visiems pati reikšmingiausia data.

Vasario 14 d. Rūdiškių miesto bibliotekoje paminėtos Lietuvos valstybės atkūrimo 104-osios metinės, tema: „Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų žmonos“. Į renginį atvyko Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų istorikas Valdas Selenis, knygos apie mūsų žemietį signatarą Donatą Malinauską autorius gyd. Viktoras Jencius. Pokalbyje dalyvavo žurnalo „Voruta“ vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius. Prisiminta Vasario 16-osios Akto svarba Lietuvos kūrimui, tautiškumo ugdymui ir patriotizmo puoselėjimui.

Valdas Selenis pabrėžė, kad šiemet ypatingas dėmesys skiriamas moterims, Vasario 16-osios Akto signatarų žmonoms, aktyviai veikusioms laikotarpiu nuo lietuviškos spaudos draudimo iki valstybės nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. bei jos įtvirtinimo kuriant tarpukario valstybę. Istorikas papasakojo apie jas. Jos buvo ne tik garsių vyrų žmonos, bet ir aktyvios visuomenininkės, žinomos tarpukario Lietuvos veikėjos.

Prisimintas su mūsų kraštu susijęs Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas, kovojęs už lietuvybę ir platinęs draudžiamą lietuvišką spaudą. Viktoras Jencius dalijosi savo įžvalgomis apie laisvę, apie galimybę elgtis nevaržomai, laisvai reikšti mintis, laisvai kalbėti suvokiant savo atsakomybę, laikantis susitarimų ir įstatymų.

Rūdiškių miesto bibliotekoje šiuo metu veikia dvi kūrybinių darbų parodos: „Papuošalai Lietuvai ir sau“ (technologijų mokytoja Edita Vilčevskaja), „Lietuva, Tėvyne mūsų“ (autorė Giedrė Kazakevičienė), skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo šventei paminėti.

Su Vasario 16-ąja, su Lietuvos atkūrimo diena Jus visus! Pagarba tiems, kurie su didele meile ir pasiaukojimu kūrė ir kuria mūsų valstybę. Džiaukimės laisve ir branginkime ją, kartą iš kartos mokykime meilės Lietuvai. Švęskime savo Nepriklausomybės dieną kaip savo gimtadienį, nes valstybė – tai mes!

The post Ne tik apie Vasario 16-osios signatarus, bet ir apie jų žmonas appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Prieš pat 2022 metų vasario 16-ąją Lietuvos nacionalinis muziejus išleido knygą apie Nepriklausomybės Akto signatarą Jokūbą Šerną. Muziejaus Vasario 16-osios bibliotekėlės serijoje jau išleista dešimt knygų apie signatarus. Jokūbas Šernas buvo paskutinis signataras likęs be knygos.

Knygą pradėjo rašyti istorikės Vilma Akmenytė-Ruzgienė ir Giedrė Milerytė-Japertienė, kurios pradėtą rinkti medžiagą ir knygos rašymo „estafetę“ perdavė Lietuvos nacionalinio muziejaus vyresniajam muziejininkui istorikui Valdui Seleniui. Knygą recenzavo Vilma Akmenytė-Ruzgienė ir Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas Edmundas Gimžauskas.

Finansiškai knygos leidybą parėmė Vasario 16-osios klubas vienijantis signatarų, kartu ir Jokūbo Šerno, giminaičius.

Dauguma svarbių knygai šaltinių buvo paskelbta atskirais leidiniais – Lietuvos valstybės tarybos posėdžių protokolai, Vytauto Didžiojo gimnazijos protokolai, Pirmųjų Lietuvos Vyriausybių protokolai ir kiti. Nepaisant šios palankios aplinkybės, daug neskelbtų dokumentų peržiūrėta Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, taip pat peržiūrėta periodinė spauda, pagrindiniai Pirmojo pasaulinio karo metų lietuvių laikraščiai, tokie, kaip „Lietuvos aidas“, „Lietuva“, „Lietuvos žinios“ ir kiti.

Teisininkas Jokūbas Šernas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą pasirašė būdamas 29-erių metų. Lietuvos Tarybos narių amžiaus vidurkis buvo 39 metai. Vyresni nei 50 metų buvo Jonas Basanavičius ir Stanislovas Narutavičius. Kaip valstybininką jį geriausiai charakterizuoja generalinio sekretoriaus pareigos Lietuvos Taryboje, per kurio rankas perėjo svarbiausi kuriamos valstybės dokumentai. Eidamas šias pareigas 1918 m. liepos 11 d., jis pasiūlė Lietuvos Tarybai institucijos pavadinime įterpti žodį „Valstybės“.

J. Šerno biografiją rekonstruoti yra sudėtinga, nes jis tiesiog neturėjo gyvenimiško laiko apmąstyti ir įamžinti savo palikimo memuaruose. Galbūt to ir neskatino daryti gyvenimas protestantiškosios etikos kultūroje, kur prioritetas yra skiriamas veikimui, bet ne kalbėsenai apie tą veikimą. Nesant nei dienoraščio nei atsiminimų bei tik nedaugeliui laiškų, ir tų pačių gana oficialių, o ne asmeniškų, sunku pasakyti kaip pats J. Šernas vertino įvykius ir susiklosčiusias aplinkybes. Nebejotina, kad neilga gyvenimo trukmė taip pat sutrukdė palikti ryškius pėdsakus plačiuose veiklos baruose. Reiktų pažymėti, kad J. Šerno reikšmė modernios Lietuvos istorijoje neapsiriboja Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto pasirašymu, nes jo visa veikla kuriant Lietuvos valstybę nuo pat Lietuvių konferencijos Vilniuje iki pirmosios Laikinosios Vyriausybės suformavimo yra ne mažiau svarbesnė.

Nepriklausomybės Akto signataras Jokūbas Šernas siekė teisininko išsilavinimo prestižiniuose Dorpato (Tartu) ir Sankt Peterburgo universitetuose, tai padėjo pagrindą jo tolesnei veiklai lietuvių organizacijose Vilniuje ir būsimoje Lietuvos valstybėje. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikloje pradėjo dalyvauti 1914 m. pabaigoje, 1915 m. tapo jos nariu, reikalų vedėju ir vaikų prieglaudos Šnipiškėse globėju, taip pat Švietimo komisijos, savotiškos „Švietimo ministerijos“ atsakingos už lietuvių mokyklų steigimą ir priežiūrą, sekretoriumi.

Politinę veiklą J. Šernas pradėjo 1916 m. vadinamojoje Vilniaus lietuvių politinėje grupėje. Į Lietuvos Tarybą J. Šernas išrinktas būdamas nepartiniu. Nuosekliai palaikė konstitucinės monarchijos, kaip tinkamiausios Lietuvai valdymo formos idėją. Po 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto pasirašymo išrinktas Lietuvos Tarybos sekretoriumi. Šias svarbias pareigas ėjo iki 1919 m. balandžio mėnesio. 1918 m. liepos 11 d. J. Šerno pasiūlymu vienintelė lietuvių valdžios institucija pervadinta į Lietuvos Valstybės Tarybą (LVT) siekiant konstatuoti įvykusį juridinį faktą, kad Lietuva jau yra valstybė. Vokiečių administracija siekdama savų tikslų su juo skaitytis nenorėjo. Be to, lenkų ir vokiečių kalbomis Lietuvos kraštas (ne valstybė) reiškė regioninį, ne valstybinį vienetą. Rūpinosi sukurti Lietuvos valstybėje miliciją gyventojams apsaugoti nuo organizuotų gaujų plešikavimų. 1918 m. pabaigoje, eidamas LVT sekretoriaus pareigas užkirto kelią ministrui pirmininkui M. Sleževičiui prisiimti diktatoriaus pareigas.

Signataras dalyvavo rengiant 1919 m. Lietuvos Konstitucijos projektą. J. Šernas buvo vienas iš signatarų, ėjusių ir ministro pareigas. J. Šernui patikėta strategiškai svarbi misija – nutiesti kelius Mažosios Lietuvos susijungimui prie Didžiosios Lietuvos. Jo pastangų rezultatas – 1920 m. kovo 20 d. LVT posėdis, kuriame buvo kooptuoti trys Mažosios Lietuvos delegatai.

J. Šernas politinėmis pažiūromis buvo linkęs į tautininkus. Kurį laiką priklausė Tautos pažangos partijai. 1920 metais, rinkimų į Steigiamąjį Seimą metu, J. Šernas ėjo šios partijos vicepirmininko pareigas. 1924 m. vasarą prisidėjo prie Tautininkų sąjungos steigiamojo suvažiavimo organizavimo Šiauliuose. Netrukus perėjo į artimą program turėjusią Ūkininkų sąjungą, vadovavo jos Kauno skyriui.

1925 m. birželio 15 d. J. Šernas tapo pirmuoju Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento direktoriumi. 1919 m. buvo išrinktas į Lietuvos prekybos ir pramonės banko tarybą, po trejų metų tapo ir banko valdybos nariu bei vienu iš banko direktorių. Jis buvo vienas iš valstybės vidaus paskolos projekto autorių, raginęs piliečius pirkti to meto valstybės obligacijas tam, kad būtų paremta institucijas kurianti ir biudžetą renkanti valstybė. 1922 m. prisidėjo prie alaus pramonės Šiauliuose atkūrimo ir plėtojimo Kaune.

J. Šernas – vienintelis evangelikas reformatas iš dvidešimties 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, aktyviai dalyvavęs evangelikų reformatų bažnyčios veikloje, nuo 1918 m. ėjęs evangelikų reformatų Sinodo kuratoriaus pareigas.

Įvairiapusė visuomeninė ir politinė J. Šerno veikla reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybės įkūrimo ir jos įtvirtinimo. Simboliškas faktas –  1922 – 1924 metais Kaune Jokūbas Šernas su šeima gyveno Vasario 16-osios gatvėje.

The post Knyga apie signatarą Jokūbą Šerną appeared first on Voruta.

www.punskas.pl

Vasario 16 d. Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune atidaryta paroda „Vasario 16-osios Akto Signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“. Joje eksponuojamas Vasario 16-osios nutarimo originalas, pristatomi septyniolikos Signatarų autentiški autografai ant įvairių laikotarpių dokumentų.

Prof. L. Mažylis tikina, kad ši jo sukaupta kolekcija atspindi įvairialypes Signatarų asmenybes, visai nežinomas ar mažiau pažįstamas jų biografijos detales. Tai tikrai unikali proga geriau pažinti tuos, kurių ryžto ir diplomatinio išmanumo dėka 1918 m. buvo atkurta Lietuvos valstybė.

Pasak prof. L. Mažylio, ši ekspozicija yra puiki proga išreikšti pagarbą Kaunui, kuris šiemet yra Europos kultūros sostinė, o tarpukariu buvo laikinoji sostinė. Paroda atvira visiems. Iki kovo 11 d. jos lankymas – nemokamas. Vėliau – su muziejaus bilietu.

Mūsų kraštietė Rasa Monika Knyza (Paransevičiūtė), aplankiusi parodą, atsiuntė mūsų portalo redakcijai vieno įdomaus eksponato nuotrauką. Tai Jono Smilgevičiaus laiškas agronomui P.V. Totoraičiui, rašytas Varšuvoje 1909 m. vasario 13 dieną. Jis rašytas ant firminės įmonės „Alfa-Nobel“ atvirlaiškio.

Ką žinome apie Joną Smilgevičių. Jonas Smilgevičius buvo kitoks negu daugelis signatarų. Jis nerašė knygų, nebuvo nei kultūros ar mokslo veikėjas, nei kunigas ir netgi politika jį ne itin traukė. Signataro pašaukimas buvo verslas, ir lygių J. Smilgevičiui tarp ekonomistų, verslininkų ir ūkininkų tarpukario Lietuvoje nebuvo daug.

Gimė jis 1870 m. Karaliaučiaus universitete mokėsi ekonomikos, vėliau Berlyno Humboldtų universitete studijavo agronomiją. Gyveno: Berlyne, Karaliaučiuje, Peterburge, Varšuvoje, Vilniuje.

J. Smilgevičius parašė daug straipsnių, kuriuose pasirašinėjo slapyvardžiais. Politikos juose nedaug. Jis aprašinėjo savo kraštą, jo kaimus, miestelius ir gyvenimą juose. Aprašymai nėra nudailinti – greta pagyrų darbštiems žemaičiams juose gausu ir apgailestavimo dėl „arielką“ pamėgusių ir lietuvybę apleidusių lietuvių, ir dėl neefektyviai veikiančios bei lietuvių tautą engiančios „maskolių“ valdžios.

Jonas Smilgevičius

J. Smilgevičius rašė vadovėlius ūkininkams. 1895 m. pasirodė pirmoji J. Smilgevičiaus knyga – „Pienininkystė Lietuvos ūkininkams“. 1905 m. dienos šviesą išvysta „Trumpas vadovėlis sviestininkystės“, o 1909 m. – „Trumpas pienininkystės vadovėlis“.

Baigęs studijas, J. Smilgevičius dirbo Peterburge, Žemės ūkio ministerijoje, vėliau Varšuvoje trejus metus prekybos įmonių tinklo „Alfa-Nobel“ filialo vedėju. Tinklui tada vadovavo žymiojo Alfredo Nobelio įpėdinis Emanuelis Nobelis. Signataras priklausė Varšuvos lietuvių draugijai, rėmė lietuvybę, dirbo kultūrinį darbą.

Iš Varšuvos J. Smilgevičius persikraustė į Vilnių. Čia jis nusipirko subankrutavusį metalo gaminių fabriką „Vilija“ ir jį prikėlė naujam gyvenimui.

1912 m. J. Smilgevičius nusipirko Užvenčio dvarą, kurį lietuviai žino iš lietuvių literatūros pamokų. Šiame dvare vaikystę praleido rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana.

Dvaras buvo labai apleistas. Smilgevičius jį pavertė pavyzdiniu ūkiu: įveisė produktyvių olandiškų karvių bandą, įrengė spirito varyklą, lentpjūvę, elektrinę.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis priklausė Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti. Vėliau padėjo organizuoti Vilniaus konferenciją, kurioje dalyvavo. Konferencijos metu J. Smilgevičius buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą.

1918 m. vasario 16 d. J. Smilgevičius tapo vienu iš dvidešimties signatarų, pasirašiusių Nepriklausomybės Aktą.

J. Smilgevičiaus bendrovių veikla buvo įvairi. Fabrikas „Nemunas“ gamino žemės ūkio mašinas, centrinio šildymo katilus, radiatorius, vamzdžius, „Neris“ gamino techniką šildymui ir kanalizacijai, „Dubysa“ prekiavo motociklais, dviračiais, radijo ir elektros prekėmis, „Miškas“ užsiėmė medienos apdirbimu.

J. Smilgevičius buvo vienas Lietuvos malūnininkų draugijos steigėjų ir jos valdybos pirmininkas, Lietuvos spirito varyklų pramonininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvos banko valdybos narys. Nesikišdamas į politiką, aktyviai dalyvavo šalies ekonominiame gyvenime. Priklausė Ekonominių studijų draugijai, joje siūlė plėsti melioraciją, nesutiko su ūkių smulkinimu.

Mirė 1942 m. Kaune. Jo palaikai buvo pervežti į Užventį ir palaidoti Užvenčio kapinių koplyčios rūsyje. Sovietmečiu jie ten ir liko.

The post Signataro Jono Smilgevičiaus laiškas agronomui P.V. Totoraičiui appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

The post Kviečiame į mišias už Vasario 16-osios Akto signataro Donato Malinausko šeimą appeared first on Voruta.

Iš kairės – Vėtrė Markevičiūtė, dr. Jurga Žąsinaitė-Gedminienė, Viktoras Jencius ir Daiva Vilkelytė. Irmos Stadalnykaitės nuotr.

Renata Vitkauskienė, www.santaka.info

Po Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko kultūros premijos įteikimo Alvite liko lūkesčių, kad galbūt po kurio laiko savo krašte turėsime dar vieną gyvenimui prikeltą paveldo vertybę. Tokią viltį paliko renginyje dalyvavęs būrelis pilietiškų žmonių.

Šiemet buvo įteikta jau dvyliktoji Vasario 16-osios akto signataro vaikaičio Tado Stommos ir jo žmonos Jadvygos, giminaičio Viktoro Jenciaus-Butauto ir jo sutuoktinės Žiedūnos įsteigta Signataro Donato Malinausko kultūros premija. Šis apdovanojimas skiriamas asmeniui, kuris yra prisidėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo, laisvės idėjų platinimo, valstybės istorijos garsinimo bei žmonių gerovės kėlimo ir kuriam artimos D. Malinausko puoselėtos vertybės.

2022-ųjų premijos laureate tapo tyrėja Daiva Vilkelytė. Kaip akcentavo V. Jencius-Butautas, JAV gyvenančio T. Stommos dėmesį patraukė šios filologės rašinių ciklas „Ką slepia sovietinis mitas“. Pernai žurnale „Legendos“ publikuoti autorės straipsniai „Dingęs Cvirka“, „Atšalusių pelenų feniksas. Eduardas Mieželaitis“, kaip ir kiti tekstai, yra ilgų valandų, praleistų archyvuose, rezultatas. Pati D. Vilkelytė apie savo darbą sakė: „Tyrimas yra rimtas, o forma – populiari.“ Autorė neslėpė, kad už tokio turinio publikacijas dažnai rizikavo būti paduota į teismą, tačiau visuomet sulaukdavo ir į Alvitą ją atlydėjusios „Legendų“ vyr. redaktorės Jurgos Čekatauskaitės palaikymo.

Šiemetinis premijų teikimas buvo turbūt kukliausias iš visų iki šiol įvykusių. Nedidelis dalyvių būrelis vėjuotą dieną susibūrė lauke, prie pat Alvito dvaro spirito varyklos durų, nes viduje – tamsu ir šalta. Tačiau jei pastatą įsigijusiems signataro giminaičiams pavyks įgyvendinti dabar puoselėjamus planus dėl D. Malinausko kuklaus muziejaus, kavinukės, galbūt Alvito dvaras ilgam taps ta vieta, kurioje bus teikiamos kultūros premijos, ir girdėsime jį minint šalia kitų istoriškai svarbių  objektų.

Priminsime, kad nuo įsteigimo 2012-aisiais premija kurį laiką teikta Vilniuje, Šv. Mikalojaus bažnyčioje, nes D. Malinauskas buvo vienas iš tų iniciatorių, kurie ypač daug nuveikė, kad ši šventovė 1901 m. pereitų  lietuvių žinion ir kad joje vyktų lietuviškos pamaldos. Nuo 2016 m. premijos teikimo ceremonija vyko Signatarų namuose, kur D. Malinauskas, Lietuvos Tarybos narys, 1918 m. pasirašė Vasario 16-osios aktą.

Šį pavasarį vieno iš premijos steigėjo, trijų jos laureatų, Vasario 16-osios klubo narių, kelių mūsų rajono įstaigų atstovų automobiliai suko į Alvitą, kur D. Malinauskas 1937 m. įsigijo dvarą. Iš netolimo Vanaginės kaimo 1941 m. jis, ligotas senukas, buvo išvežtas į Sibirą, kur po pusantrų metų mirė badu.

Bendra nuotrauka atminimui. Irmos Stadalnykaitės nuotr.

Signataro Donato Malinausko premijos teikimas kasmet planuojamas siejant jį su šio lietuvybę gynusio bajoro gimimo diena – kovo 7-ąja. Šiemet renginys įvyko kovo 12 d. Tą dieną laureato ženklas – medalis su signataro D. Malinausko atvaizdu taip pat buvo įteiktas rašytojai, vertėjai ir mokslininkei dr. Jurgitai Žąsinaitei-Gedminienei, kuri minėta kultūros premija buvo įvertinta  2021 m. Ši rašytoja, humanitarinių mokslų daktarė tyrinėja XVIII a. antrosios pusės Gardiną – vieną iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros centrų.

Įteikiant apdovanojimus taip pat dalyvavo signataro D. Malinausko giminaitė dizainerė Vėtrė Markevičiūtė. Tai jos idėja premijos laureatus pagerbti dar ir medaliu.

Pačios pirmosios premijos laureatas Juozas Vercinkevičius džiaugėsi matydamas kelių mūsų rajono įstaigų atstovus. Renginyje dalyvavo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė, Šeimenos seniūnas Gintas Bakūnas, Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro direktorius Vitas Girdauskas, Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus direktorė Jurgita Morozaitė. „Jūsų dalyvavimas yra pripažinti, bendrauti ištiesta ranka“, – akcentavo J. Vercinkevičius.

Šaltinis – Vilkaviškio krašto laikraštis „Santaka“, 2022 03 22

https://www.santaka.info/?sidx=64821

The post Alvite įteikta premija priminė apie signatarą Donatą Malinauską appeared first on Voruta.

Knygos „Jonas Smilgevičius – kitoks signataras“ viršelis

Jolanta Zakarevičiūtė, www.voruta.lt

Šiemet sukanka 80 metų, kai mirė vienas iš dvidešimties Vasario 16-osios akto signatarų Jonas Smilgevičius (1870–1942). Baigiantis 2021-iesiems dienos šviesą išvydo istoriko, kuris daugeliui žinomas kaip signatarų Jono Basanavičiaus, Donato Malinausko, Jono Smilgevičiaus biografijų tyrinėtojas, straipsnių istorijos ir kultūros temomis autorius, išleidęs tris serijos „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai“ knygas 1, Algirdo Grigaravičiaus veikalas „Jonas Smilgevičius – kitoks signataras“ (Trakai: Voruta, 2021).

Jonas Smilgevičius gimė 1870 m. vasario 12 d. Šoniuose, Alsėdžių valsčiuje. Pagal išsilavinimą yra ekonomistas. Studijavo Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose. Jam teko dirbti žemės ūkio ministerijoje Sankt Peterburge, vėliau vadovavo net Nobelio prekybos įmonių filialui Varšuvoje. Su kitais įsteigė pirmąją lietuvišką bendrovę „Vilija“. 1913 m. jis prisidėjo prie Vilniaus lietuvių kredito draugijos steigimo. Kaip teigia knygos autorius A. Grigaravičius, J. Smilgevičius laikytinas vienu iš pagrindinių lietuviško verslo kūrėjų, todėl ne veltui jį galime vadinti kitokiu signataru, iš politikos pasitraukusiu į ekonomikos sritį, kuri buvo ne mažiau svarbi. Tad ši knyga apie signatarą atskleidžia svarbiausius jo gyvenimo faktus, pradedant šeima, baigiant politine, profesine ir visuomenine veikla.

Gaila, kad enciklopedijose apie jį irgi nėra daug informacijos, o sovietinėse dėl suprantamų priežasčių apie jį ir visai nekalbama.

Istorikui A. Grigaravičiui rašyti knygą apie šią Lietuvai nusipelniusią asmenybę nebuvo lengva. Visų pirma, kaip sako leidinio autorius, trūksta rašytinių šaltinių. „… peržvelgus Vilniaus bibliotekų rankraštynų fondus, terasti trys trumpoki laiškai, porą oficialių raštų ir daugiau nei dešimt Jonui Basanavičiui siųstų laiškelių, prašant apžiūrėti pasiligojusius ar susižalojusius „Vilijos“ darbininkus ir jų vaikus. Jo tekstų lietuviškoje spaudoje nėra ir dešimties, dar pridėjus tris nedidukes brošiūras, būtų beveik visas rašytinis palikimas. Spaudoje minimas taip pat retai. Tad jo gyvenimo tyrimas – kantrus faktų lasiojimas.“2 Gaila, kad enciklopedijose apie jį irgi nėra daug informacijos, o sovietinėse dėl suprantamų priežasčių apie jį ir visai nekalbama. Taip pat apie jį nėra gausi ir bibliografija. Prieš trejus metus naujausią mokslo darbą – knygą, skirtą signatarui, išleido dr. Valdas Selenis3. Nuo kitų signatarų J. Smilgevičius skiriasi tuo, kad savo veikloje vengė politikos, nesiveržė į pirmąsias gretas valstybiniame gyvenime, buvo kryptingas verslininkas, profesionaliai sprendė ūkio klausimus. Vienintelis būsimo Vasario 16-osios Akto signataro tekstas, kiek parodantis jo pažiūras ir primenantis mokymąsi latviškose gimnazijose, paskelbtas laikraštyje „Varpas“.

Knygos autorius istorikas Algirdas Grigaravičius

Knyga „Jonas Smilgevičius – kitoks signataras“ yra praturtinta dokumentų faksimilėmis ir istorinėmis nuotraukomis, kurios bendra prasme papildo istorinį kontekstą. Pavyzdžiui, knygos pirmajame viršelyje pateikta „Vilijos“ fabriko ir vaizbos [prekybos] administracija ir sandarbininkai [bendradarbiai] su dr. J. Basanavičium prieškariniais metais Vilniuje fotografija4, o ketvirtame viršelio puslapyje –
Lietuvos Tarybos, 1918 m. vasario 16 d. pasirašiusios Nepriklausomybės aktą, nuotrauka5.

Kaip ir dera tokio lygio knygoms, leidinio gale yra asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės bei trumpa informacija apie autorių. Visa tai gali būti puiki pagalbinė priemonė visiems, kurie domisi ar tyrinėja Vilniaus ir Lietuvos istoriją.

Knygos leidybai finansinę paramą skyrė „MG Grupė“, UAB, Vasario 16-osios fondas. Leidinį redagavo Irma Stadalnykaitė, tekstus – Edita Astraukienė, knygos dizainą sukūrė Jurgita Jakienė, projekto vadybininkė yra Stanislava Žuravska. Knygą išleido VšĮ „Vorutos“ fondas, spausdino UAB „BALTO print“.

¹        Algirdas Grigaravičius, „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai. I dalis. Žmogaus dalia“ (Vilnius: Versus aureus, 2017); „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai. II dalis. Žodis ir veiksmas“ (Vilnius: Naujoji romuva, 2019); „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Nuo pirmojo aušrininko iki patriarcho (Vilnius: Naujoji romuva, 2020).

²        Algirdas Grigaravičius, „Jonas Smilgevičius –
kitoks signataras“, Trakai: Voruta, 2021, p. 7.

³        Valdas Selenis, „Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius“, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019.

⁴        Fotografija iš dr. Šliūpo archyvo. Nuotrauka su šiuo aprašu spausdinta Vilniui vaduoti sąjungos žurnale „Mūsų Vilnius“, 1937, Nr. 4–5, p. 70.

⁵                           Aleksandros Jurašaitytės nuotrauka. Šaltinis –
Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas. Alb. 18–6.

The post Jonas Smilgevičius – kitoks signataras appeared first on Voruta.